Accessibility Tools

Tėvynės varpai

 

Juozapas Girdzijauskas

1935.VII.10–2014.XII.30

 

Nežinau, ar būtum pritaręs prancūzų poeto Charles’io Pegua minčiai, kad

 

Mirtis yra niekas.

Tik perėjau į kambarį, kuris šalia,

Aš esu aš, o jūs esate jūs.

Jums tebesu tas, kas buvau visada.

Vadinkite mane vardu, kur visada vadinot.

Kalbėkit su manim, kaip visada kalbėjot.

 

O vis dėlto sunku rasti žodžių, kol negali susitaikyti su mintimi, jog „perėjai į kitą kambarį“, nes mano širdy tebesi tas, „kas buvai visada“. Gal būtų lengviau kalbėti tiems, kuriems buvai mokytojas, pedagogas, gerbiamas ir mylimas profesorius, lietuvių poezijos tyrinėjimo viršūnes pasiekęs mokslininkas. Man buvai ir lieki nepakeičiamu bičiuliu, artimesniu už brolį – Juozu. Tavo trobelė Kalupy ar Kalvarijų gatvėj, paskutinis būstas Antakalny – man buvo antrieji namai. Per daugelį mūsų susitikimų, pasišnekučiavimų niekada nekilo mintis, kad kada nors prisieis rašyti žodžius, į kuriuos Tu neatsiliepsi. Vienu metu gimėm, kartu augom tarp tų pačių ūksmingų girių. Varpai, skelbdami Velykas ar Porciunkulės atlaidus, virpindavo mūsų vaikiškas sielas, kviesdami pakilti ir skristi virš Giegių patulžusių pelkių, ratais išmaltų Raseinkelio klampynių iki didžiausio pasaulyje miesto Paupio. Tada nežinojom, kad šis smėlėtos žemės sklypelis tarp girių pavadintas Paupiu norint ištrinti iš atminties ten buvusias Perkūniškes, menančias pagonybės laikus. Karo motociklai ir tankai Raseinkeliu pro mūsų sodybas lėkė į Rytus. Mūsų akyse pleškėjo Raseiniai, nuo žemės paviršiaus nušluoti Kalnujai. Tavo ir mano namuos ne kartą lankėsi tie patys pokario partizanai, kurie mums atrodė iš pasakų atgimę sakalai, nenugalima tėvynės jėga. Norėjome jais būti. Siautėjantys garnizonai, stribai, atėjūnai, šukuodami mūsų miškus, medžiojo „sakalus“ – partizanus, išniekindavo jų kūnus, į Sibirą trėmė artimiausius kaimynus, tarp kurių mes augome, buvome mylimi.

Tada nekilo mintis, kad esam laikini ar amžini, niekas net neįspėjo, kad gyvenimas yra tik graži, svaiginančio džiaugsmo siautulinga, komiška, o kartais ir tragiška, neilgai trunkanti puota, po kurios ateina vakaras, svečiai vienas po kito išsiskirsto namo. Galop atslinkusi naktis visuotinės puotos dalyvius apkloja tamsa.

Tik dabar, Tau „išėjus į kitą kambarį“, išvystu gruoblėtą Tavo kelią, nueitą iš Kalupių trobelės per Paupį, Vadžgirį, Viduklę iki universiteto auditorijų, mokslo viršūnių. Koks didelis užaugai per tą laiką, be jokių tribūnų, išmintim ir meile galintis apglėbti tūkstančius į Tave žvelgiančių – visą Lietuvą. Iš kur tokia didelė širdis, meilė, geležinė valia ir užsispyrimas, kas užgrūdino sielą ir suteikė tiek jėgų kopiant į ledo kalną, kurio tarpekliuose ir prarajose tykota pavojų – tau bloga linkinčių šmėklų...

Nejaugi tas pats berniukas, vilkintis iš vokiečių milinės pasiūtu švarkeliu ir tokios pat spalvos kepurėle, su kuprine ant pečių atžingsniavęs iš Kalupių per Šaltuoną ir Bebirvą, kiūtina mudviejų gimimo metais pastatyton mokyklon, ton pačion mano klasėn. Ramus, užsisklendęs savyje, nuo padaužų pasitraukęs į nuošalę. Niekas ir neįtarė, kad jau smalsauji poezija.

Kas galėjo pagalvoti, kad šis lėtas vaikinas bus pastebėtas M. Lukšienės, V. Zaborskaitės, J. Lebedžio, I. Kostkevičiūtės, A. Rabačiauskaitės, J. Jurginio ir kitų pedagogų, kad bus įžvelgti jo troškimai ir įžiebta nesutramdomos jėgos aistra pasinerti į tautos poetikos šulinius. Jis nusileis iki pat kamieno šaknų – Mažvydo, Rėzos, Daukšos, Daukanto, Kudirkos, Maironio, taps pirmuoju, lietuvių poetikos istorijoj sukūrusiu eilėdaros mokslo discipliną. Literatūrologas V. Kubilius, susipažinęs su kandidatine disertacija „XX a. lietuvių eilėdara“, nustebs – normalioj šaly tokį darbą atliktų keletas institutų. Ne visi stebėjosi ir džiaugėsi šiuo milžiniškų pastangų ir talento pareikalavusiu darbu. Daktarinę disertaciją, paruoštą ir numatytą ginti 1977 m., kaip juodvarniai maitą, užpuola kapoti bolševikinės ideologijos sargai J. Bielinis, J. Stepšys, K. Ambrasas, J. Palionis, H. Zabulis. Suruošiamas net viešas aptarimas – teismas. Autorių mėgina ginti V. Areška ir keletas bendraminčių. Disertaciją prisiėjo išversti į rusų kalbą. Juozas kantrus ir ištvermingas, nepasiduodantis. Išėmus B. Brazdžionį ir J. Aistį, pridėjus J. Janonį, V. Grybą, V. Mozūriūną, 1982 m. disertacijos gynimas pavirsta viešu triumfu. Sausakimšoj V. Krėvės auditorijoj vyksta pasaulinio masto eilėdaros specialisto, antikinės literatūros vertėjo Michailo Gasparovo ir disertacijos autoriaus disputas. Nugali tiesa ir sąžiningai atliktas darbas. „Esama daugelio pasaulio tautų bendrų pavyzdžių metrikos bruožų, tačiau kiekvienos tautos eiliuotas kalbos ritmas yra gana savitas, dar savitesnė yra metodika, o bene savičiausia tonika“, – rašo autorius.

Pasaulio tautų lygintojai negalėjo neįžvelgti šio pasinėrusio į gelmes „archeologo“ ruošiamos bombos po jų klasių kovos ideologija. Kai katedros vedėjas V. Areška pasiūlo dėstyti marksistinę-lenininę estetiką, Profesorius neatsisako – jei galėsiu dėstyti pagal save. Ir dėsto nuo pat antikos, pasitelkdamas Sokratą, Kantą, Heideggerį, Henriką Radauską, iki šių laikų, marksizmui palikdamas tik vieną paskaitą.

Įsišnekus ne kartą prisimindavom Paupio kraštą, gimines, kaimynus. Jis su džiaugsmu minėdavo laimės akimirkas, kai Kalupiuos, gulėdamas lovoje, išgirsdavo vėjo blaškomų drebulių ir tuopų šlamesį, kitų medžių ošimą, „klausydavausi kaip gražiausios pasaulyje muzikos“. Ar ne tą pačią muziką išgirsdavo ir gilindamasis į eilėraščius.

Dažnokai užsukdavau svečiuosna Antakalny į mažą kambarėlį, primenantį labiau gandralizdį su storėjančiomis knygų sienomis, grasinančiomis išstumti patį šeimininką. Tebematau tarpdury pasitinkantį, visada besišypsantį šviesų veidą, išskėstas apkabinimui rankas. Juozo ramybė, pasitikėjimas, atviras nuoširdumas kaip magnetas traukė žmones iš tolimiausių kampelių. Užgniaužęs skaudžias šeimos artimiausiųjų tragedijas, patikimas nuodėmklausys, nelyginant kempinė sugeria kiekvieno bėdas, nelaimes, nuotaikas, visada surasdamas gerą žodį, išmintingą, suteikiantį vilties. Juodajai negandai pradėjus brautis į kūną, dvasia lieka ištikimas jaunystės idėjoms. Negalėdamas toli vaikščioti, pasiramsčiuodamas lazda nuslenka iki Sapiegų parko, iš tolo palydėti į Menininkų kalnelį iškeliaujančių plunksnos brolių. O jau negalėdamas išeiti iš namų, begaliniai pasiilgsta draugų, kad kas nors aplankytų ir kuo ilgiau pabūtų. Giliai išgyvena Sąjūdžio ir partizanų Deklaracijos idealų išdavystę, jaunimo emigraciją į užsienį. O kaip darkoma gimtoji kalba – neįmanoma klausyt – aukšto rango valdininkų lūpomis... Juk kalba – tai kultūra. Kokia kalba, toks ir žmogus. Paskutinėj knygoj „Lietuvių literatūros vagoje“ (2006) jis kreipiasi į tautą:

„Svajonės niekada nesutampa su realybe, išdidaus paukščio visada pavargsta sparnai, ir jis nutupia ant žemės. Taip atsitiko ir mums, atsikratę svetimųjų priespaudos, likome savo pačių vergai. Tikėjomės teisingumo ir žmoniškumo, o klesti neteisybė, melas, demagogija, pavydas, kerštas, žiaurumas. Manėme bendromis jėgomis kurti Lietuvą, o paskendome savanaudiškumo klampynėje. <...>

Jei norime, kad Maironio idealai atgimtų, kad jie taptų veiksmingi gyvenime, turime pradėti nuo elementarios pradžios. Pirmiausia turime pasijusti esą laisvos dvasios žmonės ir nebijoti pasakyti, ką galvojame ir ko norime. Tam, kuris vagia, pasakyti: nevok. Tam, kuris meluoja, pasakyti: nemeluok. Tam, kuris žudo, pasakyti: nežudyk. Turime pasijusti savo namų, savo kiemo, artimiausios aplinkos šeimininkai. <...> Todėl apgaulingi ir melagingi yra raginimai ar net reikalavimai nesikišti į politiką, pastangos depolitizuoti visą mūsų gyvenimą. Šitaip norima turėti avių bandą, kurią piemenų botagai, kur nori, ten varinėja.“

Surentęs pagrindus poetikos specialistų ruošimui, 1992 m. įsteigia Literatūros teorijos katedrą, išugdo būrį garsių lituanistų. Profesorius, beveik keturiasdešimt metų dėstęs universitete, už mokslo ir visuomeninę veiklą apdovanotas Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio kryžiumi, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 2002 m. visus darbus vainikuoja Lietuvos mokslo premija.

Susitikę niekada nekalbėdavom apie mirtį. Net ir tada, kai liga ėmė brautis į atminties centrus. Jis prašydavo papasakoti apie gyvenimą anapus sienų. Siūlydavo virtuvėje susirasti ir kuo nors pasivaišinti. Atidžiai klausydavosi ir stengdavosi pasikalbėti. Trinkant kalbai, vis sunkiau sekėsi vienas kitą suprasti. Ypač po stipraus smūgio, atsidūrus Santariškėse, kai atgabentas iš reanimacijos prabildavo vokiečių ar lenkų kalbos frazėmis. Paskutinį rudenį Nemenčinės pušynų prieglobsty, paskaičius Donelaitį, jis, paremtas pagalvėmis, atkuto ir akys pralinksmėjo... Mes niekada nežinome, kada dialogas galutinai nutrūksta. Tegu jį pratęsia „išėjęs į kitą kambarį“, atsakydamas poetui:

„Aš nuo jaunų dienų galvoju apie mirtį. Ir dabar gyvenu ta artėjančia perspektyva – vis dažniau atsigręžiu į praeitį, vis dažniau duodu ataskaitą sau pačiam: kas esu, kas manęs laukia. Su kiekvienais metais vis labiau gaila, kad artėja saulėlydis. Didžioji paslaptis, kurios nenustoju mąstyti. Ir nesumąstysiu. Nors nesu poetas, nebent taip galėčiau pasakyti:

 

Laukiu tavęs, mirtie, baugi paslaptie.

Ant dienos ir nakties slenksčio

Virpėdamas laukiu tavęs.

 

Ėjau mokslus, norėjau kažką sužinoti, ir galų gale tik tiek suvokiau, kad esminės žmogaus problemos pasilieka. Kaip sako Henrikas Radauskas: „užmerks nustebusias akis.“ Šit ką daro su žmogumi mokslas. Mokslas skatina ieškoti, ginčytis su Dievu, jį neigti. Bet galiausiai tenka grįžti prie to paties: tikėti ar netikėti, virš to nėra nieko pasirinkti. Ir aš dabar galvoju: gali būti išmintingiausias, gudriausias, didžiausia atrama lieka tikėjimas.“