Accessibility Tools

Akiratis

 

Barbara Toruńczyk (g. 1946) – lenkų eseistė, publicistė, literatūros istorikė, leidėja. Nuo 1980 m. gyveno Paryžiuje, kur 1982 m. pabaigoje įkūrė ketvirtinį žurnalą „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“) ir iki šiol yra šio leidinio vyriausioji redaktorė ir leidėja. Nuo 1992 m. žurnalo redakcija persikėlė į Varšuvą. „Zeszyty Literackie“ yra išskirtinis ne tik Lenkijos literatūrinio gyvenimo reiškinys – su leidiniu bendradarbiavo Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska, Josifas Brodskis, Witoldas Gombrowiczius, Seamusas Heaney’s, Vaclavas Havelas, Adamas Michnikas, Ana Achmatova, daugybė kitų pasaulinių šviesulių. Žurnalo redakcinės kolegijos nariais yra Stanisławas Barańczakas, Wojciechas Karpińskis, Roberto Salvadori, Tomas Venclova, Adamas Zagajewskis. „Zeszyty Literackie“ varo gilią vagą leidyboje – kasmet išleidžia po keliasdešimt vertingų knygų. B. Toruńczyk yra pokalbių su Jerziu Giedroycu „Rozmowy w Maisons-Laffitte“ ir daugelio kitų knygų autorė, rengėja, sudarytoja.

VERTĖJAS

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

 

Su Jerziu Giedroycu susipažinau ir bendravome 1966/67 akademiniais metais, kai buvau dar jaunutė Varšuvos universiteto studentė. Per mano buvimo Paryžiuje metus kalbėjomės dažnai ir daug, nes turėjome apie ką. Varšuvos universitete po susirinkimo 1956-ųjų spalio įvykių[1] dešimtmečio proga daug kas nutiko. Jacekas Kurońis[2] ir Karolis Modzelewskis[3] sėdėjo kalėjime, Leszekas Kołakowskis[4] ir Krzysztofas Pomianas[5] atskleidė savo pažiūras ir buvo paskelbti priešais, ir tokių daugėjo kiekvieną mėnesį... Daugiausia gal 1968-ųjų kovą, kai ir aš atsidūriau garsiojoje Varšuvos Rakevecka gatvėje; ten buvau labai atkakliai kamantinėjama apie pažintį su Giedroycu (Mažojo baudžiamojo kodekso 5 straipsnis, bausmė – nuo penkerių metų kalėjimo).

Trylika metų neregėjau vilos Paryžiaus Maisons-Laffitte priemiestyje ir Eifelio bokšto, kol vieną dieną į Lenkiją atvažiavo nepažįstamas prancūzas. Kitą dieną jis panoro mane vesti ir taip vėl gavau pasą. Sieną kirtau 1980 m. rugpjūčio 13-ąją. Prasidėjo rugpjūčio įvykiai, vadinamojo pirmojo „Solidarumo“ metas. Savaime suprantama, nedelsdama užmezgiau ryšį su Jerziu Giedroycu. Mūsų susitikimų vaisiumi tapo knyga „Pokalbiai Maisons-Laffitte“ („Rozmowy w Maisons-Laffitte“). Jos tada neišleidau, nes prasidėjo kiti atmintini įvykiai.

Kai važiavau iš Lenkijos 1980 metais, man atrodė, kad šalies opozicijos jėga yra jos įvairumas, pliuralizmas, savarankiškų centrų, reiškiančių iniciatyvą, gausa. Kuo daugiau leidinių, grupių, gaivališkų veiksmų, tuo naudingiau lenkų demokratijos klimatui, maniau tada. Giedroycas, imdamas pavyzdį iš Adamo Czartoryskio[6] ir jo politinio bei kultūrinio centro „Hotel Lambert“, buvo vieno politinio centro ir jo lemiamo vaidmens šalininkas. Čia glūdėjo tam tikrų nedemokratinių Giedroyco reakcijų, perdėto kritiškumo užuomazgos, vertinant kitų opozicionierių savarankišką aktyvumą. (Vadino tai „balaganiškumu“.)

Jis buvo perskilusi asmenybė. Giedroyco redaktoriaus veiklą visam laikui pažymėjo konfliktas tarp tikėjimo literatūrinio žodžio jėga ir „politinio gyvulio“, kaip mėgo pats save vadinti, temperamento.

1960 metais Czesławas Miłoszas įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vienatvė ir atstumas nuo bičiulių pavertė jį raštininku, todėl šiandien galime skaityti jo laiškus. Ir juose, ir Zbigniewo Herberto bei Aleksandro Wato laiškuose nuskamba išvada: sakyti „ne“ maža. Vien neigimu apsiribojusi opozicija tampa nevaisinga. Reikia platesnių filosofinių horizontų, kurie remtųsi vertybėmis, savojo pasaulio vizija. „Vien neigiančios opozicijos nepakanka“, – rašė Miłoszas Giedroycui.

Gombrowiczius akcentavo būtinybę nusimesti „istorijos pavalkus“. Jo manymu, Miłoszas, tas „grynaveislis arklys“, kol nenusimes istorijos ir politikos pavalkų, neišvengiamai varžys savo temperamentą ir rašytojo talentą. Watas ir Herbertas (pastarasis, kaip ir jo mokytojas profesorius Henrykas Elzebergas) siūlė „atitrūkti nuo priešininko“. Ta pati formulė atsiranda Brodskio raštuose (primenu: nuteistą 1964 metais Leningrade, galima sakyti, už poeto talentą).

Tuose laiškuose skaitome, kad emigracijoje nėra kur spausdintis. Vienintelio literatūrinio leidinio „Wiadomości“ („Žinios“, eis iki 1981 metų) lygis jų netenkina, pritrenkia meninis epigonizmas, endekiška Dievo ir Tėvynės atmosfera; Miłoszas ir Gombrowiczius atmintyje tebesaugojo leidinio skilčių padarytų žaizdų atminimą, persekiojimų ir parodomojo patriotizmo retorikos klimatą. Kita vertus, Miłoszas jaučiasi Giedroyco verčiamas parašyti dar vieną „Pavergtą protą“. Mano, kad jo talento paletė yra spalvingesnė. Galimybių bandymu tapo „Isos slėnis“ („Dolina Issy“) (pirmąjį leidimą Giedroycas išleido 1955 metais kaip knygų serijos „Biblioteka „Kultury“ 10-ą tomą). Jos parašymą pripažino svarbiu kūrybos šaltinio prasiveržimu. Autorius norėjo šį romaną atnaujinti, davė suprasti, kad trokšta egzistuoti emigracijoje kaip rašytojas, eiti romane nurodytu meniniu keliu. Nekantrauja. Rašo Watui, kad jo naujausių, 1954–1962 metų eilėraščių ciklas „Karalius Popielius“(„Król Popiel“) negali pasirodyti, nes Giedroycas turi „skubesnių“ leidybinių įsipareigojimų. Sako tai kandžiai, nors penkiasdešimt penkių puslapių knygelė išvys dienos šviesą netrukus, tais pačiais metais, kai autorius ją užbaigė, Literatūros institute; „Užburtasis Gucio“ („Gucio zaczarowany“), 1962–1965 metų eilėraščiai, – 1965-aisiais. Bet vis tiek Miłoszas mano, kad Giedroycas teikia pirmenybę politinėms publikacijoms, susijusioms su akimirkos aktualijomis arba politine tematika. Rašytoją vargina ir kelių mėnesių delsimas spausdinti, net ir pateisinamas Józefo Czapskio prisiminimų iš Starobilsko [koncentracijos lagerio – vert. past.] publikavimu. Žinodami, kokioje situacijoje Miłoszas buvo kaip kūrėjas, galime suprasti tą dvasios ir nervų būseną. Jam visada reikėjo keitimosi nuomonėmis, aštrių diskusijų esminiais klausimais, gyvo atgarsio į naujus eilėraščius.

Gombrowiczius susiduria su Giedroyco priešinimusi spausdinant „Dienoraščių“ ištraukas. Lenkų naujųjų laikų poezijos nestorius Aleksandras Watas – kurį Miłoszas vertina kaip jam artimiausią ir atskleidžia Watui savo kaip rašytojo rūpesčius bei ambiciją kurti „giminingą“ – šiuo atveju Miłoszui – poeziją, pagaunančią jų epochos pasaulio pavidalo judėjimą ir metamorfozes – nuo tam tikro laiko „Kulturoje“ nebespausdinamas. Wato fundamentali knyga „Mano amžius“(„Mój wiek“), atsiradusi Miłoszo inspiracijų ir darbo dėka, išeis Londone tik praėjus dešimtmečiui po autoriaus mirties, jo eilėraščiai – irgi po mirties – bičiulių pastangomis Paryžiaus leidykloje „Libella“.

Tų kivirčų fonu yra mano minėtas konfliktas. Lenkų emigraciniai rašytojai trokšta, kad egzistuotų literatūros leidykla, nepriklausoma nuo tos dienos politikos. Ir kartu jaučia aštrų pilietinės tarnystės poreikį: Miłoszas ir toliau Giedroycą ir „Kulturą“ laiko savo svarbiausiu politiniu sąjungininku ir, nepaisydamas įvairių išlygų, nė nemano atsisakyti „Kulturos“ politinės linijos rėmimo. Jų aljansą jungia Miłoszui svarbiausias rūpestis: rūpestis dėl lenkų literatūros ūkio būklės, o dėl politikos – realizmas ir nepriklausomos, šviesios ir pasaulietiškos, demokratiškos lenkų valstybės – Jogailos dvasios Lenkijos – vizija. Taip pat Giedroyco domėjimasis Rytų žemėmis, Miłoszo gimtąja Europa. Kitoks yra Gombrowiczius, kuris apskritai nepripažįsta rašytojo tarnystės prievolės ir nenori būti „momento aktyvistu“. Jį ir Giedroycą sieja troškimas formuoti naujovišką, laisvą lenkiškumą, išlikti laisviems ir politiniu, ir dvasiniu požiūriais, primygtinis poreikis plėsti lenkų pažintinės ir intelektinės minties horizontus.

Tatai yra svarbus lenkų naujųjų laikų kultūros formavimosi momentas: ji privalo būti pasaulietiška, tolerantiška, atvira – tai akivaizdžios išvados, paremtos antrosios Lenkijos Respublikos patyrimu. Viena konkliuzija, palyginus su prieškariu ir lenkų inteligentijos laicizacijos tradicija, yra pagilinama: tie kūrėjai nori vietoje politinio vaidmens patikėti literatūrai pažintinę filosofinę ir net metafizinę misiją. Ir tokia yra jų kūryba: tą, atsirandančią emigracijoje, puikiausią lenkų XX amžiaus literatūrą ilgainiui metafizine literatūra pavadina įžvalgiausi jos kritikai, Konstantas A. Jeleńskis ir Wojciechas Karpińskis. Patys autoriai irgi nesišalina tokio apibūdinimo: Miłoszas jau septintą–aštuntą, Gustawas Herlingas-Grudzińskis – devintą dešimtmetį. (Metafizika tuomet buvo suprantama visų pirma klasikiniu, aristotelišku būdu, kaip tai, kas aukščiau empiriškos tikrovės. Čia minėtiems intelektualams didelės reikšmės turėjo realistiškai ir materialiai pagaunama detalė, kūniškumas, empirija kaip kelias į apibendrinimą. Ginčas dėl universalijų, tai yra „individualaus“ visumos suvokimo specifikos, Miłoszui nedavė ramybės metų metus. Šis dalykas atrodo reikšmingas ir šiandien, taip pat ir piliečių bei ištisų tautų teisių į suverenumą atžvilgiu. Vienareikšmiškai religinės metafizikos konotacijos susiformavo Lenkijoje devintą dešimtmetį ir vėlesniais metais, ir tai yra visiškai lokalus to termino suvokimas.)

Šalyje pamažu stiprėjant opozicijai, Giedroycas, čia minėtų rašytojų nuomone, „Kulturos“ puslapiuose ir Literatūros instituto leidybos programoje vis daugiau vietos skiria politinei misijai ir angažuojasi einamajai politikai. O jie nori funkcionuoti kaip „opoziciniai“ rašytojai ir atsisako reikštis tokiu (politizuotu) vaidmeniu kritiniais istorijos momentais (pavyzdžiui, Gombrowiczius 1968 metais). Kaip menininkai jaučiasi nepakankamai vertinami, netekę jų meną suprantančių skaitytojų. 1961 metais Miłoszas rašo Watui: „Juk „Kulturos“ skaitytojai mano eilėraščių nesupranta.“ Dvejonių akimirkomis teigia, kad „Kultura“ yra jo vienintelis ryšys su Lenkija, bet „neretai priveda mane iki nevilties. <...> ji skaitoma idiotų <...>. Bet dievaži, pasakyk man, Aleksandrai, ar aš privalau būti intelektualu, filosofu? Juk iš tikrųjų juo nesu <...>. Esu kai kas kitas, esu fantazijų ir vaizduotės ar Metafizinio Būties Keistumo Jutimo žmogus <...>“. Ir tik šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje jis pajus, kad turi tinkamą skaitytoją ir kaip poetas yra suprantamas. Tuo skaitytoju yra Zbigniewas Herbertas ir poetai šalyje, visi gerokai už jį jaunesni, jaunesni net už Herbertą (jis, kai susipažino su Miłoszu 1958 metais, buvo trisdešimt ketverių; iš karto juos sujungė bičiulystė, abipusis domėjimasis ir žavėjimasis). Net kai Miłoszas 1964 metais susipažįsta su Adamu Michniku, negali patikėti tuo, ką mato ir girdi, ir jo akyse pasirodo ašaros, nes aštuoniolikmetis abiturientas iš Lenkijos deklamuoja atmintinai jo eilėraščius. Iki to laiko manė, kad rašo, kaip sakydavo, „į uoksą“, neturėdamas „tikrų“ skaitytojų.

Miłoszas dar nebuvo gavęs Nobelio premijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo žinomas kaip Herberto ir lenkų poetų vertėjas. Kai tik apsigyvena Naujajame pasaulyje, Miłoszas aktyviai dalyvauja tos šalies intelektualiniame gyvenime ir jį vis labiau tai žavi. Dirba garsiame universitete, moka užsienio kalbų, susipažįsta su įžymiausiais pasauliniais intelektualais ir menininkais, kalbasi su jais kaip lygus su lygiais, įgijęs klasikinį humanitarinį išsilavinimą gimnazijoje ir Vilniaus Stepono Batoro universitete, puikiai išmano prancūzų literatūrą; aistringai gilinasi į anglosaksų ir rusų literatūras, kurių pagrindus gavo ketvirtą ir penktą dešimtmetį (T. S. Elioto poezijos vertimas okupacijos metais buvo neblogas tos literatūros pažinimo būdas, pabrėžė pakalbyje su Miłoszu Brodskis, kuris pats anglų kalbos mokėsi tremtyje, gilindamasis į W. H. Audeno kūrinius).

Ir tuo pat metu Miłoszo nevargina provincialo kompleksas. Jis veikiau mano, kad kilmė iš nežinomų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užkampių leidžia pažinti pasaulį, vertinant atskirų kultūrų, kraštų, tautų, jų santvarkų ir istorijų specifiką bei skirtingumą. Panašus buvo ir Aleksandras Watas, kurio giminystė su Europa siekė beveik Knygos kultūros pradžią. Jaunesnis už juos Herlingas-Grudzińskis įauga į intelektualinį Italijos gyvenimą dėl bendradarbiavimo su Kultūros laisvės kongreso leidiniais, be to, priklauso visoje Italijoje žinomai Croce šeimai (1955 metais vedė jo dukterį Lidiją), bičiuliaujasi su Nicolo Chiaromonti[7] ir Ignazio Silone[8]. Laisviausiai tarptautinėje intelektualų draugijoje sukasi Konstantas A. Jeleńskis, įvedęs į Europą Gombrowiczių ir palengvindamas jam literatūrinį pasaulio užkariavimą. Italijoje jis yra italas, Prancūzijoje prancūzas, baigęs studijas Šv. Andriaus universitete Anglijoje, bičiuliavęsis su savo mokytojais ir koledžų moksleiviais, visų nacijų aljanso kariuomenių karininkais ir kariais, aristokratais ir menininkais. Jo biologinis tėvas – Carlo Sforza, italų užsienio reikalų ministras, antifašistas ir grafas. Jeleńskis Italijoje bičiuliaujasi su Elsa Morante ir Moravia, Šveicarijoje – su Bondy ir Balthusu, Ispanijoje – su José Bergaminu, Prancūzijoje – su Audiberti, Bonnefoy, Pierre’u Emmanueliu, Jeanu Genet. Gyvena su Leonor Fini, dailininke ir siurrealistų mūza. Jerzis Stempowskis, iš pažiūros esąs nuošalyje, žino apie visas knygines naujienas Vakarų ir Rytų Europoje. Lyg skaitytų iš debesų, medžių ir žolių bei kalnų upelių šniokštimo, o vėjas neštų jam tik tai, kas svarbu: jauniausiu jo atrastu talentu tikriausiai yra Marekas Hłasko (šiandien tai būtų Andrzejus Stasiukas ir Dorota Masłowska, Mikołajus Łozińskis ir Magdalena Tulli). Panašiai ir Józefas Czapskis išsaugo akies ir proto šviežumą, atidžiai stebi naujausią savo meto tapybą, įnirtingai grumiasi su avangardu, bet de Staёl, Morandį ir Kieferą pripažįsta savo vėlyvais mokytojais; jis skaito Simone Weil, kaip tik tada atrastą prancūzų leidėjų, savo susižavėjimais nedelsdamas dalijasi su Zygmuntu Mycielskiu Lenkijoje, Stempowskiu Šveicarijoje, Miłoszu Berklyje ir su kiekvienu jį aplankančiu atvykėliu iš šalies. Leszekas Kołakowskis, Vakaruose gyvenęs nuo 1969 metų, priklauso tam antikomunistiniam intelektualų avangardui su konservatyviomis-liberaliomis-socialistinėmis nuostatomis, stimuliuoja naujų idėjų gimimą; tą mąstymo kryptį, neteisingai pripažįstamą pokovine (t. y. susiformavusia po kovo įvykių), jis pradėjo knygomis, rašytomis dar septintojo dešimtmečio pradžioje, o išspausdintomis jau už šalies ribų „Kulturoje“: „Mito buvimas“(„Obecność mitu“, 1972), „Pagrindiniai marksizmo srautai“(„Główne nurty marksizmu“, 1976–1978). Zonduodamas metafiziką vėlesniais metais išlieka skeptiškas ir išlaiko sunkiausią filosofijoje „svyruojančią pusiausvyrą“, nepasitiki bet kokiomis baigtinėmis filosofinėmis sistemomis, dėl to tampa mokytoju ir meistru kelioms antros XX amžiaus pusės kartoms, praaugančioms ankštokas kraštutines kairiąsias sąvokas ir bet kokį fundamentalizmą. Jo filosofijos nervas yra žmogaus gyvenimo prasmės ir žmogaus veiksmų prasmės ieškojimas.

Emigracinių intelektualų ir Giedroyco keliai kartais išsiskiria. Jeleńskis, pasipiktinęs tuo, kad „Kulturos“ vykdomos politikos aukomis tapo šalyje gyvenę emigracinio mėnraščio bendradarbiai, priekaištauja dėl to redaktoriui po Hannos Rewskos[9] ir po Helenos Rudzińskos[10] teismo procesų ir įkalinimo; keleriems metams nutraukia bendradarbiavimą su leidiniu. Giedroycas įkuria seriją „Dokumenty“, kurioje spausdina netgi jugoslavų komunistų tekstus, revizionistinius SSKP ir SSRS politikos atžvilgiu. Taip pat įsteigia seriją „Revoliucijos archyvas“ („Archiwum Rewolucji“) ir „Istorijos sąsiuviniai“ („Zeszyty Historyczne“). Ar redaktoriaus emigraciniai bendradarbiai galėjo pripažinti tuos leidinius tikslingais? Miłoszas nori prabilti apie save rinktinių eilėraščių tomu, bet neturi kur jo išleisti. Laiške Watui jis pateikia idėją įsteigti JAV tolstyj žurnal pavidalo leidinį, literatūrinį „Kulturos“ variantą. Dar tais pačiais metais projektas žlunga, amerikiečių aukštosios mokyklos nenori jo finansiškai remti, ir Miłoszas laiške Watui rašo: „Summa summarum, Giedroycu reikia žavėtis, nes jis yra“ (1966).

Nepaisant tų lyg ir taikingų žodžių, jis kartu su Watu užmezga ryšius su Londono leidykla „Poetų ir tapytojų rėmimas“ („Oficyna Poetów i Malarzy“), ten, dar Watui gyvam esant, pasirodys jo eilėraščiai (Giedroycas jų niekada nepaskelbs). Pats Miłoszas šioje leidykloje 1966 metais atnaujino „Isos slėnį“; 1967 metais ten pasirodo jo rinktinių eilėraščių tomas (pas Giedroycą jo niekada nesulaukė). Netrukus po to Literatūros institute atsiranda serija „Be cenzūros“ („Bez cenzury“), kurioje spausdinami šalies rašytojai, negalintys publikuotis Lenkijoje. Jų knygos turi pirmenybę. Taip pat Kisielewskio romanai, pasirašyti slapyvardžiu, besigilinantys į nepažįstamą komunistinių aparatčikų pasaulį. Miłoszas laiko juos nuobodžiais, literatūriniu požiūriu jie nuvilia. Atmintinais 1976 metais – Darbininkų gynimo komiteto ir pirmo šalyje už cenzūros ribų leisto leidinio „Įrašas“ („Zapis“) atsiradimo metais – Miłoszas išleis poezijos rinktinę dar toliau nuo šalies skaitytojo, An Arbore, Mičigane, JAV („Utwory poetyckie. Poems“.Įvadas Aleksandro Schenkerio). Kelią pas tą leidėją jam pramins rusas Josifas Brodskis.

Giedroycas nenori paskelbti Nadeždos Mandelštam „Prisiminimų“nei pirmos Zinovjevo knygos, o tai savo ruožtu žadina šalies opozicijos nustebimą. Tačiau uoliai spausdina informaciją apie Brodskio teismo procesą ir jo atmintiną dialogą su tribunolu, bet kai nuo 1972 metų Brodskis atsidūrė emigracijoje, redaktorius nerodo domėjimosi jo kūryba ir neužmezga su juo ryšių. Kai 1981 metais klausiau Giedroyco, kaip jis vertina tuometinius rusų rašytojus, redaktorius net nepamini Brodskio pavardės. Būsimasis Nobelio premijos laureatas (1987), atsiradęs Vakaruose kaip tremtinys iš SSRS, susibičiuliauja su Audenu, Spenderiu, Isaiahu Berlinu, Miłoszu. Sidabrinis rusų literatūros amžius yra emigracijos, tos porevoliucinės, nuopelnas. Brodskiui, kad paskelbtų savo eilėraščius rusų kalba, tenka įkurti leidinį. Iš teisybės, jis yra žurnalo „Kontinent“ redakcijos narys, bet leidinio redaktorius Maksimovas retai randa progų spausdinti jo eilėraščius. Keturiasdešimtajam Brodskio gimtadieniui, 1980 metais, pasirodo tolstyj žurnal, efemeras „Čast’ reči“, skirtas jo kūrybai. Planuojama, kad leidinys domėsis literatūra ir menu. Bet netrukus žlunga. Brodskis pradeda Manhatano užkariavimą. Kai užbaigusi interviu su Jerziu Giedroycu susipažįstu su Brodskiu 1981 metais Niujorke, pasaulinės literatūros puslapiai jam jau atviri. Tai jis ragina laisvąjį pasaulį likti solidarų su pogrindžio Lenkija po karinės padėties įvedimo. Turėjo tam reikalingą kalbos dovaną ir plačių ryšių.

Brodskio patyrimas netrukus tampa Stanisławo Barańczako (jis Harvarde nuo 1981 metų) ir Adamo Zagajewskio (Paryžiuje nuo 1983-iųjų) lemtimi. Panašus kelias teko ir Milanui Kunderai, Kazimierzui Brandysui, Danilai Kišui, o paskui Tomui Venclovai, įžymiausiam lietuvių rašytojui, emigravusiam į JAV 1977 metais.

„Esama kažko tokio, kaip kartų kaita, amžiaus problema“, – pabrėžė man redaktorius 1981 metais. Sakė, kad suvokė tą reiškinį, kai susipažino su manimi 1966-aisiais. Tada Giedroycas buvo šešiasdešimtmetis. O aš atvežiau jam žinių apie naują maištaujančią Varšuvos universiteto kartą, kuri 1956-ųjų spalio patyrimą pažinojo jau tik iš pasakojimų ir raštų.

Kai emigracijoje formavosi bendruomenė lenkų rašytojų, susibičiuliavusių ir puikiai vieni kitus suprantančių, laisvai pasauliniame literatūriniame ir intelektualiniame gyvenime dalyvaujančių, verčiamų į svetimas kalbas, besižavinčių naująja humanistika, meniniu gyvenimu ir filosofija, gebančių išreikšti savo požiūrį, redaktorius kaip tik pasiekė amžių, kai šalyje išeinama į pensiją. 1981 metais, duodamas man interviu, prisipažino, kad net jei pašaliniai mano kitaip, jis žino, kad jo geriausias laikotarpis jau yra praeityje.

Giedroycas suvokia, kad tai yra emigracinės literatūros didybės laikotarpis. Kalba apie tai interviu. Bet iš to nedaro strateginių išvadų. Miłoszas tolimojoje Amerikoje užmezga artimus ryšius su menininkais. Tikėjimas poetų brolybe būdingas jam jau knygoje „Trys žiemos“(„Trzy zimy“) (žr. eilėraštį „Apie jaunesnį brolį“(„O młodszym bracie“), dedikuotą Jarosławui Iwaszkiewicziui, kuriame atsiranda įsitikinimas, kad poetas turi prievolių dideliems pirmtakams ir, savo kūryboje išgelbėdamas atminimą apie nueinančius, kuria naują grandį nesibaigiančios ir nuolat atgimstančios kultūros, „literatūros ūkio“, kaip jis kalbės, pasiskolinęs šį pavadinimą iš Iwaszkiewicziaus). Tą įsitikinimą diegia į gyvenimą: bičiuliaujasi su Iwaszkiewicziumi ir legenda paverstu dėde Oskaru Milašiumi, Watu ir Herbertu, o paskui su Brodskiu, Barańczaku, Zagajewskiu ir Venclova, taip pat su įžymiausiais Jungtinių Amerikos Valstijų ir Airijos poetais. Tame fone iki iškalbingo simbolio išveša jo vizitas pas Białoszewskį Varšuvoje 1981 metais, kai atvažiavo į Lenkiją pirmą kartą po trisdešimt vienų emigracijos metų – aukščiausiojo pasaulinio literatūrinio apdovanojimo laurais paženklinto poeto pagarbos duoklė gimtosios kalbos poetui (asmeniniams susitikimams su artimiausiais bičiuliais jam pristigo laiko).

Visi tie saitai ir kontaktai mezgasi už „Kulturos“ ribų.

Jeleńskis, kaip visada visų greičiausias, pirmas pastebi lenkų literatūros galią. Pabrėžia, kad ji tapo pasauliniu reiškiniu. Miłoszas cituoja tuos žodžius savo korespondencijoje su Watu. Tai jam yra pastiprinimas pasirinktam keliui. Jausdamas savo pareigą būti šeimininku literatūros dirvoje, jis rengia, verčia ir pasiekia, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose būtų išleista didžiulė lenkų šiuolaikinės poezijos antologija (1965). Įdeda į ją daugiau Herberto eilėraščių negu savų. Netrukus išleis jo eilėraščių tomą (leidykloje „Penguin“, 1968), taip pat ruošia Aleksandro Wato poezijos knygą ir savo „lietuvišku“ atkaklumu pasieks, kad ji būtų išspausdinta JAV (1977). Šiuolaikinės lenkų poezijos antologija, už kurią prieš jį bus surengta brutali režimo poetų ir kritikų ataka, išeina beveik vienu metu su Jeleńskio rinkiniu; šis lenkų eilėraščių nuo seniausių iki naujausių laikų antologiją išleidžia Paryžiuje (1968), garsioje pasaulinėje leidykloje „Seuil“. Knygos rengimui pasitelkia žymiausius Prancūzijos poetus. Lenkų poezijos antologija pasirodo ir Vokietijoje, garsioje leidykloje „Hanser“ (1964); tai Dedeciuso nuopelnas. Tuo metu Watas yra italų leidėjo Silvos, sužavėto lenkų literatūros fenomenu, patarėjas. Jeleńskis panašias funkcijas atlieka pas Maurice’ą Nadeau Paryžiuje ir pasauliniame leidybos pasaulyje. Lebensteinas eksponuoja paveikslus Europos galerijose. Mrożekas užkariauja Vakarų scenas, tampa vienu skaitomiausių autorių. Herberto eilėraščių (verstų Miłoszo ir kitų) tomas išleidžiamas didelių tiražų serijoje „Penguin Modern European Poets“, per devynis 1969 metų mėnesius tik JAV parduodama 11 tūkstančių egzempliorių; Herbertas taip pat leidžiamas žinomose Vokietijos leidyklose. Tik Lenkijoje metų metus laukia išspausdinimo.

Tai yra nauja karta, naujas reiškinys. Mrożeko ir Herberto santykiai su „Kultura“ nesiklosto sėkmingai, jie nori išsaugoti savo nepriklausomybę, laiko save pirmiausia menininkais. Miršta ištikimiausi Giedroyco bendradarbiai: „Ko jūs, ponia, norite, jau turiu už nugaros įspūdingas kapines“, – pasakė jis man 1981 metais. Tuomet buvo 75-erių. Stempowskis išėjo 1969, Mieroszewskis – 1976 metais. Gombrowiczius irgi mirė tais lenkų emigracijai Jobo – 1969 – metais (taip pat ir Wierzyńskis).

1967-aisiais prasideda karas Artimuosiuose Rytuose. Jo politinės perkusijos stingdo šalčiu Rytų šalių kultūrinio gyvenimo klimatą, Vakarų dėmesys nusigręžia nuo Rytų Europos šalių ir konvergencijos teorijos, bylojančios apie dviejų sistemų tarpusavio suartėjimą. Žlunga tikėjimas savaimine komunizmo liberalizacija. Tik trockistai dar domisi, kas vyksta už geležinės uždangos. Vakarų opiniją pritraukia Raudų siena. Antisemitinių ir antiinteligentinių sviedinių salvė, aklai iššauta Lenkijoje 1967–1968 metais, rikošetu atsiliepia Vakaruose, tvodama polonofilams ir prolenkiškoms simpatijoms. Tik Aleksandro Solženicyno ištrėmimas (1972) ir jo „Archipelagas Gulagas“ nušvies ir parodys naujoje šviesoje trumpą XX amžiaus komunizmo istoriją ir jos ypatybes Rytų Europoje: lagerius, represijas, baimę, menininkų naikinimą, žmogaus niekinimą.

Simboliniu, aukščiausiu septintą dešimtmetį abipus geležinės uždangos suklestėjusio intelektualinio gyvenimo momentu, liudijančiu apie konvergencijos teoriją, gal derėtų pripažinti poetų, vertėjų ir kritikų konferenciją, kuri Jeleńskio iniciatyva 1967 metais surengta Paryžiuje. Garsiose intelektualinėse Paryžiaus kavinėse „Deux Magots“ ir „Dôme“ emigraciniai poetai ir poetai iš Lenkijos dvi dienas per pertraukas tarp posėdžių laisvai kalbėjosi prie neišvengiamo raudonojo vyno stiklo. Tada susipažinau su vis dar dailiu Kazimierzu Wierzyńskiu; jis užkalbino mane, nežinomą studentę, ar nugabensiu į Lenkiją Foucault knygą, kuri ką tik išėjo ir pažadino diskusiją Prancūzijoje. Norėjo padovanoti ją su keliais dedikacijos žodžiais Leszekui Kołakowskiui. Kiti atsisakė, kalbėjo jis atsiprašinėdamas. Tai buvo jau po Kołakowskio pašalinimo iš LJDP už jo kalbą Varšuvos universitete 1956 metų spalio įvykių dešimtmečio proga. Nurodė joje LJDP atsitraukimą nuo pažadų ir Spalio reformų. Iš LJDP tada pašalino ir Krzysztofą Pomianą. Varšuvos universitete bruzdėjimas apėmė vis platesnį studentų ir profesorių ratą.

Dienos, kai susipažinau su Wierzyńskiu, išvakarėse, o gal tą pačią dieną kalbėjausi telefonu, kuriuo man pasinaudoti leido tą vakarą pažintas Wacławas Zbyszewskis. Jis nusitempė pas save didesnį konferencijos svečių būrelį, iš kurių prisimenu Witoldą Wirpszą ir Tadeuszą Nowakowskį. Adamas Michnikas kitame telefono laido gale pasakojo man iš Varšuvos apie plintančias represijas, naujus pašalintus iš LJDP intelektualus ir Varšuvos universiteto mokslininkus. Kai, kaip kad elgiasi nepatiklūs, o gal norėdama įsiminti pavardes, balsu pakartojau tą žinią, vyresnio amžiaus eseistas, karštas antikomunistas, žavus causeur ir nepamainomas vadovas po Paryžiaus užkampius, puolė prie šalia durų esančios telefono dėžutės ir ištraukė laidą. Intelektualinė laisvė tada gal siekė viršūnę, bet niekas nebuvo pratęs prie laisvės: nei nepalaužiami antirežiminiai emigrantai, kaip Zbyszewskis, kuris laikė mane „tiesiog“ lenkų ar Maskvos agente, nei svečiai iš Lenkijos. Prancūzišką mokslinę knygą Kołakowskiui su Kazimierzo Wierzyńskio dedikacija pasiimti drįsau tik aš. Už tai gavau neįkainojamą poeto dovaną: man dedikuotus jo eilėraščius knygoje „Skrynia ant pečių“(„Kufer na plecach“). Ją išleido Literatūros institutas. Bet pasitarimų salėje iš „Kulturos“ nebuvo nieko. Kreidos ratas vis dar tebegaliojo ir tam tikri dalykai visiems buvo akivaizdūs: nustatytos (Jaltoje) ribos nebuvo peržengiamos. Beveik visi, išskyrus Literatūros institutą, pripažino jas visuotinai priimtinomis. Kultūrų suartėjimas ir gražūs intelekto žiedai turėjo savo kainą.

Po pertraukos išgirdau Zbigniewą Herbertą, kalbantį proza, prancūzų kalba. Mane stebino jo kalbėjimo būdas, elgesys, didelis, lyg valdininko, portfelis, su kuriuo nesiskyrė. Po daugelio metų iš Miłoszo laiškų Herbertui sužinojau, kad tuomet jis išgyveno gilų nervinį lūžį. Lenkijoje buvo apgultas slaptųjų tarnybų. Jos neleido pamiršti apie save ir Vakaruose. Szymborska ir Słonimskis neatvažiavo: negavo pasų. Tada Miłoszas susitiko su kitados buvusiais artimiausiais bičiuliais – Iwaszkiewicziumi ir Andrzejewskiu. Bet apie tokius susitikimus žinota tik iš gandų. Tai vis dar buvo budriai saugomos paslaptys.

Konvergencijos teoriją sužlugdė priežodinė plikų faktų jėga.

 

2007–2014

 

Versta iš:

Barbara Toruńczyk. Nitka Ariadny, Warszawa, 2014

 


[1] 1956 m. spalá po gausiø antirusiškø demonstracijø šaliai vadovauti grážo Wùadysùawas Gomuùka, su kuriuo buvo siejamos Lenkijos demokratizacijos viltys. Deja, jos nepasiteisino. Taèiau lenkai išsaugojo „tautiná socializmà“ ir išvengë SSRS intervencijos.

[2] Jacekas Kuronis (1934–2004) – vienas iš lenkø antikomunistinës rezistencijos veikëjø.

[3] Karolis Modzelewskis (g. 1937) – istorikas, lenkø disidentas.

[4] Leszekas Koùakowskis (1937–2009) – filosofas, eseistas, buvæs marksistas dogmatikas. Vëliau tapo revizionistu.

[5] Krzysztofas Pomianas (g. 1934) – filosofas, istorikas, eseistas, disidentas.

[6] Adamas Czartoryskis (1770–1861) – LDK didikas, politikas, Abiejø Tautø Respublikos, Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystës valstybës bei karinis veikëjas.

[7] Nicolo Chiaromonte (1905–1972) – italø politikas, filosofas, antifašistas.

[8] Ignazio Silone (1900–1978) – italø rašytojas, politikas, antifašistas.

[9] Hanna Rewska (1915–1970) – visuomenës veikëja, politinë kalinë.

[10] Helena Rudzinska (1909–1984) – publicistë, politinë kalinë.