Reza Aslanas (g. 1972) – iraniečių kilmės JAV rašytojas, religijotyrininkas, kūrybinio rašymo profesorius. 2005 m. išleido knygą apie islamo istoriją „Ne dievas, bet Dievas: islamo kilmė, evoliucija ir ateitis“, kuri susilaukė didžiulio populiarumo. Spausdiname ištrauką iš 2013 m. pasirodžiusios ir daugiau nei į trylika kalbų išverstos knygos  „Uolusis: Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“, kurioje R. Aslanas siekia atkurti istorinę Jėzaus asmenybę, teigia, kad jis buvo politinis maištininkas, skelbiantis ateinančią Dievo karalystę. Knyga sukėlė daug audringų diskusijų, tapo „The New York Times“ bestseleriu.

 

 

Iš anglų k. vertėMarius Burokas

Jūs žinote, iš kur aš

 

Senasis Nazaretas įsikūręs ant dantytos,visų vėjų perpučiamos kalvos briaunos Žemutinėje Galilėjoje. Kaimelyje gyvena ne daugiau kaip šimtas žydų šeimų. Nėra nei kelių, nei visuomeninių pastatų. Nėra ir sinagogos. Kaimiečiai dalijasi vienu šuliniu, iš kurio semia gėlą vandenį. Vienintelėje pirtyje, maitinamoje į požemines talpyklas surenkamo lietaus vandens srovelės, prausiasi visi gyventojai. Tai neraštingų valstiečių, ūkininkų ir padienių darbininkų kaimas, vieta, nepažymėta jokiame žemėlapyje.

Namai Nazarete patys paprasčiausi: belangis kambarys, padalytas į dvi dalis – vienoje gyvena šeima, o kitoje laikomi gyvuliai. Pastatai nudrėbti iš akmenų ir molio, nubaltinti kalkėmis; ant plokščių jų stogų namiškiai susirenka maldai, džiovina skalbinius, vakarieniauja vėsiais vakarais, o karštais vasaros mėnesiais pasitiesia savo dulkinus demblius ir miega. Laimingesnieji turi kiemą ir mažą dirvos lopinėlį daržovėms auginti, nes, nepriklausomai nuo savo užsiėmimo ir įgūdžių, kiekvienas nazarietis yra ūkininkas. Šį atokų kaimą savo namais vadinantys žmonės visi be išimties dirba žemę. Žemdirbystė maitina ir išlaiko skurstančius gyventojus. Kiekvienas turi gyvulių, kiekvienas augina savo derlių: trupučiuką miežių, kuokštelį sorų ir avižų. Gyvulių mėšlu tręšiama žemė maitina kaimiečius, kurie šeria tuos gyvulius. Savarankiškumas šiame krašte – pagrindinė taisyklė.

Nazareto kaimelis toks mažas,toks atkampus, kad jo vardas neaptinkamas jokiuose žydiškuose šaltiniuose iki pat 3 m. e. metų – jis neminimas Biblijoje, neminimas Talmude, midrašuose ar Juozapo Flavijaus veikaluose. Trumpai tariant, tai nereikšminga ir visiškai neverta dėmesio vieta. Tai taip pat vieta, kurioje tikriausiai gimė ir užaugo Jėzus. Žinia, kad jis kilo iš šio uždaro kelių šimtų vargingų žydų gyvenamo kaimelio, yra turbūt vienintelis Jėzaus vaikystės faktas, dėl kurio galime būti gana tikri. Jėzus buvo taip tapatinamas su Nazaretu, kad visą savo gyvenimą buvo žinomas „Nazariečio“ vardu. Žinant, kad vardas Jėzus buvo labai paplitęs, gimtojo kaimo pavadinimas tapo pagrindine jo pravarde. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio sutarė visi jį pažinoję – tiek priešai, tiek draugai.

Tai kodėl tada Matas ir Lukas – ir tik Matas (Mt 2, 1–9) ir Lukas (Lk 2, 1–21) – tvirtina, kad Jėzus gimė ne Nazarete, o Betliejuje, nors šis pavadinimas Naujajame Testamente daugiau niekur neminimas (net Mato ir Luko evangelijose; jie abu nuolat vadina Jėzų „Nazariečiu“), išskyrus vienintelę Evangelijos pagal Joną eilutę (Jn 7, 42)?

Atsakymą galime rasti toje pačioje Evangelijos pagal Joną eilutėje.

Tai nutiko, rašo evangelija, Jėzaus tarnystei tik prasidėjus. Iki tol jis daugiausia pamokslavo vargšams valstiečiams ir Galilėjos žvejams – savo draugams ir kaimynams. Bet, prasidėjus Palapinių šventei, Jėzaus šeima ragina jį keliauti kartu su jais į Judėją ir atšvęsti džiaugsmingą derliaus šventę kartu, taip pat atskleisti žmonėms savo pašaukimą.

„Nagi, – sakė jie, – pasirodyk pasauliui.“

Jėzus atsisako. „Jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano metas dar neatėjo“, – paaiškina jis.

Jėzaus šeima palieka jį ir iškeliauja į Judėją. Bet, jiems nežinant, Jėzus vis dėlto nusprendžia jais pasekti ir keliauti į Judėją, galbūt tik tam, kad slapčiomis pavaikščiotų tarp žmonių ir pasiklausytų, ką apie jį „kalba miniose“.

„Jis geras žmogus!“ – sušnibžda kažkas.

„Visai ne. Jis tik klaidina žmones“, – tvirtina kitas.

Vėliau Jėzus pasirodo miniai, ir keli žmonės ima spėlioti, kas toks jis iš tikrųjų esąs. „Jis tikriausiai pranašas“, – sako jie.

Pagaliau kažkas ištaria šį žodį. Akivaizdu, kad visi taip galvoja. Ir kaip negalvoti, kai Jėzus stovi minioje ir šaukia: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“ Kaip jiems suprasti šiuos eretiškus žodžius? Kas kitas išdrįstų sakyti tokius dalykus taip atvirai, girdint Rašto žinovams ir Įstatymo aiškintojams, kurių dauguma, kaip mums teigiama, trokšte trokšta nutildyti ir suimti tą įkyrų pamokslininką.

„Jis – Mesijas!“ 

Tai nėra paprastas pareiškimas. Tai, tiesą sakant, valstybės išdavystė. Pirmojo amžiaus Palestinoje vien garsiai ir viešai ištaręs žodžius „Jis – Mesijas“, gali būti apkaltintas padaręs nusikaltimą, už kurį baudžiama nukryžiavimu. Tiesa, Jėzaus laikų žydai laikėsi gana skirtingų nuomonių apie Mesijo vaidmenį ir veiklą. Šios nuomonės rėmėsi daugybe po Šventąją Žemę klaidžiojančių mesianistinių tradicijų ir paprasčiausių pasakų. Vieni tikėjo, kad Mesijas grąžins žydams jų šlovės ir galios laikus. Kiti manė, kad tai veikiau apokaliptinis asmuo, sunaikinsiantis dabartinį pasaulį ir ant jo griuvėsių sukursiantis naują, teisingesnį. Buvo maniusių, kad Mesijas bus karalius,ir maniusių, kad jis bus kunigas. Esėjai, matyt, laukė dviejų skirtingų Dievo siųstųjų: vieno – karaliaus, o kito – kunigo. Tačiau dauguma žydų tikėjo, kad Mesijas turės ir karaliaus, ir kunigo savybių. Vis dėlto į Palapinių šventę susirinkę žydai gana aiškiai žinojo, koks turėtų būti Mesijas ir ką jis turėtų daryti: jis bus karaliaus Dovydo palikuonis, jis ateis atkurti Izraelio, išvaduoti žydų iš vergijos jungo ir įtvirtinti Dievo valdžią Jeruzalėje. Todėl pavadinti Jėzų Mesiju reiškė nukreipti jį keliu (gerai išmintu gausaus prieš jį buvusių apsišaukėlių mesijų būrio), neišvengiamai vedančiu į konfliktą, revoliuciją ir karą su šiuo metu viešpataujančia valdžia. Kur tas kelias nuves, niekas iš šventės dalyvių negalėjo žinoti. Bet dauguma nujautė, kur jis gali prasidėti. „Argi Raštas nesako, kad Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių? – klausia kažkas minioje. – Argi jis neateis iš Betliejaus miestelio, kuriame gyveno Dovydas?“

„Tačiau mes žinome, iš kur yra kilęs šis žmogus“, – pareiškia kitas. Ir iš tikrųjų, minia, regis, gerai pažįsta Jėzų. Jie pažįsta kartu su juo esančius jo brolius. Visa jo šeima čia. Jie atkeliavo į šventę iš savo namų Galilėjoje. Iš Nazareto.

„Klausykite, – sako fariziejus su pasitikėjimu, atsiradusiu iš visą gyvenimą trukusių Rašto studijų, – joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos.“

Jėzus jų tvirtinimo nenuginčija. „Išties jūs mane pažįstate, – sutinka Jėzus, – ir žinote, iš kur aš kilęs.“ Jis nukreipia kalbą nuo savo žemiškųjų namų klausimo ir pabrėžia savo dangiškąją kilmę. „Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate. Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs“ (Jn 7, 1–29).

Tokie teiginiai įprasti Evangelijoje pagal Joną, paskutinėje į kanoną įtrauktoje evangelijoje, parašytoje 100–120 m. e. metais. Jonas visiškai nesidomi fiziniu Jėzaus gimimu, nors pripažįsta, kad šis buvo „Nazarietis“ (Jn 18, 5–7). Jono požiūriu, Jėzus yra amžinoji būtis, su Dievu nuo pat pasaulio atsiradimo buvęs logos, pirminė jėga, be kurios neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 3).

Jėzaus žemiškoji kilmė nesvarbi ir po 70 m. e. metų parašytoje pirmojoje evangelijoje – pagal Morkų. Morkus susitelkia ties dvasine Jėzaus veikla, jam neįdomus nei Jėzaus gimimas, nei, kas stebėtina, jo prisikėlimas, nes jis nerašo nė apie vieną iš šių įvykių.

Ankstyvajai krikščionių bendruomenei, regis, nerūpėjo joks Jėzaus gyvenimo aspektas iki pat jo dvasinės tarnystės pradžios. Pačiuose ankstyviausiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra jokių pasakojimų apie jo gimimą ir vaikystę. „Q“ šaltiniuose, sukompiliuotuose apie 50 m. e. metus, neminima niekas, kas nutiko iki jo krikšto. Nemenką Naujojo Testamento dalį sudarantys Pauliaus laiškai yra visiškai atsieti nuo Jėzaus gyvenimo įvykių. Minimi tik jo nukryžiavimas ir prisikėlimas (nors Paulius mini ir Paskutinę vakarienę).

Tačiau po Jėzaus mirties susidomėjimas jo asmeniu vis augo, ir ankstyvoji krikščionių bendruomenė pajuto poreikį užpildyti Jėzaus gyvenimo pradžios spragas. Jie tikėjosi išsiaiškinti Jėzaus gimimo Nazarete paslaptį, nes bandantys paniekinti Jėzų žydai naudojosi šiuo faktu, norėdami įrodyti, kad jis, bent jau remiantis pranašystėmis, negalėjo būti Mesijas. Norint atremti šią kritiką, reikėjo kūrybingo sprendimo – kažkaip perkelti Jėzaus tėvus į Betliejų, padaryti taip, kad jis būtų gimęs Dovydo mieste.

Lukas šio sprendimo ieško gyventojų surašyme. „Anomis dienomis, – rašo jis, – išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi.“ Ir kad skaitytojas tikrai suvoktų, ką jis nori pasakyti, Lukas priduria: „...nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės“ (Lk 2, 1–4).

Lukas yra teisus tik dėl vieno vienintelio dalyko. 6 m. e. metais, praėjus dešimčiai metų po Erodo Didžiojo mirties, kai Judėja tapo Romos provincija, Sirijos valdytojas Kvirinas iš tiesų surengė visų Judėjos, Samarijos ir Edomo gyventojų, turto ir vergų surašymą. Tai nebuvo, kaip rašo Lukas, „visų valstybės gyventojų“ surašymas, o Galilėja, kurioje gyveno Jėzaus šeima, į surašymą nebuvo įtraukta. (Lukas taip pat klysta, 6 m. e. metais vykusį Kvirino surašymą siedamas su Jėzaus gimimu. Dauguma mokslininkų mano, kad Jėzus gimė apie 4 m. pr. m. e.; ši data pateikiama ir Evangelijoje pagal Matą.) Kadangi vienintelė surašymo priežastis buvo mokesčių rinkimas, pagal romėnų teisę asmens turtas buvo vertinamas jo gyvenamojoje, o ne gimimo vietoje. Niekur to meto romėnų dokumentuose nėra parašyta (o romėnai puikiai išmanė dokumentaciją, ypač susijusią su mokesčiais), kad galėjo būti kitaip. Luko išsakyta mintis, kad visa romėnų ekonomika retkarčiais turėdavo sustoti vien tam, kad kiekvienas Romos pavaldinys su šeima leistųsi kelionėn į vietas, kur gimė jo tėvas, o tada ten kantriai lauktų (galbūt ištisus mėnesius), kol pareigūnas atliks jo šeimos ir turto apskaitą (o turtas bet kuriuo atveju būtų buvęs paliktas gyvenamojoje vietoje), yra, trumpai tariant, beprasmiška.

Kalbant apie Luko pateiktą kūdikystės pasakojimą, svarbu suprasti vieną dalyką: jo skaitytojai, vis dar gyvenantys Romos valdžioje, tikrai būtų žinoję, kad šis pasakojimas apie Kvirino surašymą yra klaidingas. Pats Lukas, rašęs praėjus tik vienai kartai po minėtų įvykių, žinojo tekstą esant formaliai apgaulingą. Dabartiniams evangelijų skaitytojams tai labai sunku suvokti, bet Luko aprašytas Jėzaus gimimas Betliejuje ir neturėjo būti suprastas kaip istorinis faktas. Lukas nė nebūtų supratęs, ką šiuolaikiniame pasaulyje reiškia žodis „istorija“. Istorijos, kaip vertų dėmesio ir įrodomų praeities įvykių kritinės analizės, sąvoka yra moderniosios epochos produktas. Evangelijų rašytojams, kuriems istorija buvo ne faktų rinkinys, bet tiesų, teisybės atskleidimas, ši sąvoka būtų buvusi visiškai svetima.

Evangelijos pagal Luką skaitytojai, kaip ir dauguma senovės žmonių, mitų ir tikrovės griežtai neskyrė – jų dvasinėje patirtyje šie du dalykai buvo glaudžiai susiję. Kitaip tariant, juos labiau domino ne įvykio tikrumas, o jo reikšmė. Senovės pasaulyje rašytojui buvo visiškai įprasta (iš jo kaip tik šito tikėtasi) regzti pasakojimus apie dievus ir didvyrius – pagrindiniai šių pasakojimų faktai buvo suvokiami kaip išgalvoti, bet po jais slypinti žinia – suprantama kaip tikra.

Evangelijoje pagal Matą pateikiamas lygiai toks pat išgalvotas pasakojimas apie Jėzaus pabėgimą į Egiptą tariamai tam, kad išsigelbėtų nuo Erodo sumanytų Betliejuje ir jo apylinkėse gimusių berniukų žudynių, tuščiai ieškant kūdikėlio Jėzaus. Nė menkiausių šio įvykio įrodymų nėra jokiose istorinėse to meto kronikose – nei žydiškose, nei krikščioniškose, nei romėniškose. Tai įsidėmėtinas faktas, nes apie Erodą Didįjį buvo prirašyta daugybė pasakojimų ir kronikų – juk, šiaip ar taip, jis buvo žinomiausias ir įžymiausias žydas visoje Romos imperijoje (pats žydų karalius!).

Tiek Luko pasakojimas apie Kvirino surašymą, tiek Mato aprašytosios Erodo sumanytos žudynės nė neturėjo būti skaitomi kaip istoriniai (mūsų supratimu) pasakojimai. Matas tikrai nemanė, kad jo bendruomenė, kuri tikrai būtų išlaikiusi atmintyje tokį neužmirštamą įvykį, kaip nuosavų sūnų išžudymas, palaikys jo pasakojimą istoriniu. Matui reikia, kad Jėzus pasirodytų iš Egipto dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jis turėjo gimti Betliejuje: kad išpildytų įvairias Matui ir kitiems žydams protėvių paliktas pranašystes, kad padarytų Jėzų iki jo gyvenusių pranašų ir karalių įpėdiniu ir, visų svarbiausia, kad atsakytų į Jėzaus niekintojų iššūkį ir įrodytų, jog šis paprastas valstietis, kuris mirė taip ir neįvykdęs pačios svarbiausios pranašystės apie Mesiją – neatkūręs Izraelio, – iš tikrųjų buvo „pateptasis“.

Matas ir Lukas susidūrė su labai paprasta problema – žydų Šventraštyje nėra vientisos, rišlios pranašystės apie Mesiją. Anksčiau cituotoji ištrauka iš Evangelijos pagal Joną – puikus pavyzdys tos bendros sumaišties, kuri tvyrojo tarp žydų, kalbai pasisukus apie su Mesiju susijusias pranašystes. Rašto žinovai ir Įstatymo aiškintojai tvirtai pareiškia, kad Jėzus negali būti Mesijas, nes, priešingai nei reikalaujama pranašystėse, jis nėra iš Betliejaus, kiti minioje įrodinėja, kad Nazarietis gali būti Mesijas, nes pranašystėse sakoma: „O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“ (Jn 7, 27).

Tiesa ta, kad pranašystėse teigiami abu šie dalykai. Tiesą sakant, jei pasinaudotume skeptiškai nusiteikusio fariziejaus patarimu į šventę susirinkusiai miniai ir „įdėmiau pažvelgtume“, tai atrastume daugybę prieštaringų pranašysčių apie Mesiją, kurias dešimtys skirtingų žmonių surinko per šimtus metų. Pranašai Michėjas, Amosas, Jeremijas, tvirtinę, kad ateityje pasirodys buvusią Izraelio šlovę atkursiantis karaliaus Dovydo palikuonis, iš tiesų taip slapčia kritikavo savo tuometinį karalių ir nuo Dovydo idealų nukrypusią savo gyvenamojo meto tvarką. (Tiesa, esama vieno dalyko, dėl kurio sutariama visose pranašystėse: Mesijas yra žmogiška, o ne dieviška būtybė. Tikėjimas dieviškos kilmės Mesiju kirstųsi su viskuo, kam atstovauja judaizmas, todėl visi be išimties su Mesiju susiję žydiškos Biblijos tekstai vaizduoja jį atliekantį jam priklausančius darbus žemėje, o ne danguje.) Taigi, norėdami įtaikyti savo pasirinktą Mesiją į pranašiškų tradicijų kratinį, iš pradžių turėtumėte nuspręsti, kuriuo iš gausybės tekstų, sakytinių tradicijų, pasakojimų ar liaudies pasakų remsitės. Jūsų atsakymas į šį klausimą priklausys nuo to, ką jūs norite pasakyti apie savo Mesiją.

Matas privertė Jėzų bėgti į Egiptą, gelbstintis nuo Erodo surengtų žudynių ne todėl, kad taip iš tikrųjų nutiko, bet todėl, kad taip išsipildo pranašo Ozėjo žodžiai: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“ (Oz 11, 1). Šis pasakojimas nepateikia jokių duomenų apie Jėzų, jis skirtas atskleisti štai tokiai tiesai: Jėzus yra faraono surengtas Izraelio sūnų žudynes išgyvenęs naujasis Mozė, pasirodęs iš Egipto su naujais Dievo įstatymais (Iš 1, 22).

Lukas perkelia Jėzaus gimimo vietą į Betliejų ne todėl, kad jis ten ir gimė, bet dėl pranašo Michėjo žodžių: „O iš tavęs, Efratos Betliejau, <...> man kils tas, kuris valdys Izraelį“ (Mch 5, 1). Lukas nori pasakyti, kad Jėzus yra naujasis Dovydas, žydų karalius, pasodintas į Dievo sostą Pažadėtosios žemės valdyti. Trumpai tariant, evangelijų pasakojimai apie Jėzaus gimimą nėra istoriniai liudijimai, ir nė neturėjo jais būti. Tai yra teologiniai patvirtinimai, kad Jėzus – Dievo pateptasis. Karaliaus Dovydo palikuonis. Žadėtasis Mesijas.

Tą Jėzų – amžinąjį logos, iš kurio atsirado visa kūrinija, Jėzų, sėdintį Dievo Tėvo dešinėje – jūs rasite suvystytą mėšlinose ėdžiose Betliejuje, apsuptą vargšų piemenėlių ir dovanas iš Rytų atgabenusių Trijų karalių.

O tikrojo Jėzaus – tarp 4 m. pr. m. e ir 6 m. e. metų nesvetingoje Galilėjos vietovėje gimusio vargšo žydų valstiečio – ieškokite yrančiose, vėjų siaučiamame Nazareto kaimelyje susispietusiose molio ir plytų trobelėse.

 

Ketvirtoji filosofija

 

Štai ką mes žinome apie Jėzaus gimimo laikų Nazaretą: dailidei ten nebuvo ko veikti. O tokia, pasak tradicijos, buvo Jėzaus profesija: tekton – dailidė, arba statybininkas, – nors derėtų pažymėti, kad visame Naujajame Testamente apie tai užsimenama tik vieną kartą (Mk 6, 3). Jei tas teiginys teisingas, Jėzus, būdamas amatininku ir padieniu darbininku, priklausė žemiausiajai pirmojo amžiaus Palestinos prasčiokų klasei. Jis buvo viršesnis tik už beturtį, elgetą ir vergą. Romėnų vartojamame žargone žodis tekton reiškė neišsilavinusį ir neraštingą prasčioką, o Jėzus tikriausiai toks ir buvo.

Neraštingų žmonių procentas pirmojo amžiaus Palestinoje buvo stulbinamai didelis, ypač tarp vargšų. Manoma, kad apie 97 procentus žydų valstiečių nemokėjo nei rašyti, nei skaityti – žodinės tradicijos visuomenėje, kurioje gyveno Jėzus, tai nėra netikėta. Žinoma, hebrajiškas Šventraštis buvo itin svarbus paprastų žydų gyvenime. Bet didžioji dauguma Jėzaus laikais gyvenusių žydų turėjo tik pačių elementariausių hebrajų kalbos žinių, kurių vos pakako sinagogoje skaitomam Šventajam Raštui suprasti. Hebrajų kalba buvo Rašto aiškintojų ir Įstatymo žinovų kalba – mokslo kalba. Tokiems prasčiokams kaip Jėzus susikalbėti hebrajiškai būtų buvę labai sunku, net ir šnekamąja šios kalbos forma. Kaip tik todėl didžioji dalis Šventojo Rašto buvo išversta į aramėjų kalbą – pagrindinę žydų valstiečių kalbą, Jėzaus kalbą. Gali būti, kad Jėzus truputį mokėjo graikiškai – graikų kalba buvo Romos imperijos lingua franca (paradoksalu, bet Romos okupuotuose kraštuose lotynų kalba buvo mažiausiai vartojama). Šios kalbos žinių jam galbūt užteko, kad galėtų susikalbėti su užsakovais ir susitarti dėl užmokesčio, bet pamokslauti graikiškai jis tikrai nebūtų sugebėjęs. Vieninteliai laisvai graikiškai kalbantys žydai buvo helenizuotas Erodo karalystės elitas, Judėjos kunigų aukštuomenė ir labiau išsilavinę diasporos žydai, o ne Galilėjos valstiečiai ir padieniai darbininkai.

Kad ir kokiomis kalbomis Jėzus būtų kalbėjęs, nėra jokio pagrindo manyti, jog jis mokėjo nors viena iš jų (net ir aramėjų) skaityti ar rašyti. Luko pasakojimas apie dvylikametį Jėzų, Jeruzalės Šventykloje diskutuojantį su Rašto žinovais ir rabinais apie hebrajų Šventojo Rašto subtilybes (Lk 2, 42–50), arba jo istorija apie Jėzų, Nazareto sinagogoje (kuri net neegzistavo), didelei fariziejų nuostabai, skaitantį Izaijo knygą (Lk 4, 16–22), tėra pasakiški paties evangelisto prasimanymai. Jėzus neturėjo galimybės gauti tam reikalingą išsilavinimą, tad Luko pasakojimas nėra įtikimas. Nazarete nebuvo jokių mokyklų prasčiokų vaikams. Išsilavinimą Jėzus galėjo gauti tik savo šeimoje, o turint omenyje, kad jis buvo amatininkas ir padienis darbininkas, mokėsi jis tikriausiai vien tik savo tėvo ir brolių amato.

Kad Jėzus turėjo brolių, yra, nepaisant katalikų dogmos apie amžiną jo motinos Marijos nekaltybę, faktiškai nenuginčijama. Šis faktas keletą kartų patvirtinamas evangelijose ir Pauliaus laiškuose. Net Juozapas Flavijus užsimena apie Jėzaus brolį Jokūbą, po Jėzaus mirties tapusį svarbiausiu ankstyvosios Krikščionių bažnyčios vadovu. Nėra jokių racionalių argumentų, galinčių paneigti, kad Jėzaus šeima buvo didelė: keturi evangelijose įvardyti broliai (Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas) ir nežinia kiek seserų, kurios evangelijose minimos, bet, deja, be vardų.

Mažiau žinoma apie Jėzaus tėvą Juozapą, kuris dingsta iš evangelijų po pasakojimų apie Jėzaus vaikystę. Sutariama, kad Juozapas mirė, kai Jėzus dar buvo vaikas. Bet esama manančių, kad Juozapas niekados nė negyveno, kad jis yra Luko ir Mato (vienintelių jį paminėjusių evangelistų, atsakingų ir už dar labiau ginčytiną kūrinį – nekaltą prasidėjimą) kūrinys.

Viena vertus, tai, kad abu – Lukas ir Matas, pasak mokslininkų, visiškai nežinoję apie vienas kito darbus, pasakoja apie nekaltą prasidėjimą, leidžia manyti, kad nekalto prasidėjimo tradicija yra ankstyva, galbūt atsiradusi net prieš parašant pirmąją, Morkaus evangeliją. Kita vertus, apie nekaltą prasidėjimą Naujajame Testamente užsimenama tik Mato ir Luko evangelijose; jo nemini nei Jėzų kaip nežemiškos kilmės dvasią vaizduojantis evangelistas Jonas, nei įsikūnijusiu Dievu Jėzų laikantis Paulius. Ta paminėjimų stoka sukėlė daug mokslininkų spėlionių – galbūt pasakojimas apie nekaltą prasidėjimą buvo sukurtas nemaloniai tiesai apie Jėzaus kilmę nuslėpti, gal Jėzus buvo nesantuokinis vaikas.

Tai senas argumentas, kuriuo naudojosi dar patys pirmieji Jėzaus judėjimo oponentai. Antrojo amžiaus rašytojas Celsas atpasakoja įžeidžiančią istoriją, kurią sakosi girdėjęs iš vieno Palestinos žydo. Žydas jam paporino, kad Jėzaus motina pastojo nuo kareivio, vardu Pantera. Celso pasakojimas toks akivaizdžiai poleminis, kad neverta žiūrėti į jį rimtai. Vis dėlto jis rodo, kad, praėjus mažiau nei šimtui metų po Jėzaus mirties, gandai apie jo nesantuokinę kilmę jau sklandė po Palestiną. Tokie gandai galėjo sklisti dar Jėzui esant gyvam. Kai jis pirmąkart pamokslavo savo gimtajame Nazarete, girdėjo kaimynus murmant: „Argi jis ne Marijos sūnus?“ (Mk 6, 3). Tai stulbinantis pareiškimas, kurio negalima laikyti nesvarbiu. Šaukti žydą pirmagimį Palestinoje jo motinos vardu (tai yra Jėzus bar Marija, o ne Jėzus bar Juozapas) buvo ne tik neįprasta, bet ir neįtikėtina. Tai, mažų mažiausia, tyčinis įžeidimas. Jo potekstė tokia aiški, kad vėlesnėse Evangelijos pagal Morkų redakcijose į šią eilutę buvo įtraukta „argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus“.

Dar didesnė paslaptis gaubia Jėzaus šeiminę padėtį. Nors Naujajame Testamente niekur neužsimenama, kad Jėzus buvo vedęs, trisdešimties metų vyras to meto Palestinoje negalėjo neturėti žmonos. Celibatas pirmojo amžiaus Palestinoje buvo itin retas reiškinys. Celibatą praktikavo tik saujelė sektų – jau minėtieji esėjai ir vadinamieji „terapeutai“. Bet tai buvo panašios į vienuolių bendruomenės – jos ne tik laikėsi celibato, bet ir gyveno visiškai atsiskyrusios nuo visuomenės. Jėzus nedarė nieko panašaus. Žinoma, nors ir labai norėtųsi manyti, kad Jėzus buvo vedęs, bet negalima paneigti to fakto, kad jokiame šaltinyje nė žodžiu neužsimenama apie Jėzaus žmoną ir vaikus – nei kanoninėse evangelijose, nei gnostinėse evangelijose, nei Pauliaus laiškuose, nei žydų ir pagonių prieš Jėzų nukreiptoje polemikoje.

Galų gale, paprasčiausiai neįmanoma ko nors daugiau pasakyti apie Jėzaus gyvenimo pradžią Nazarete. Todėl, kad iki paskelbiant Jėzų Mesiju, niekam nerūpėjo, kokia buvo žydų valstiečio iš nežinomo Galilėjos kaimelio vaikystė. O paskelbus Jėzų Mesiju, svarbūs tapo tik tie jo kūdikystės ir vaikystės aspektai, kuriais buvo įmanoma pagrįsti kokius nors teologinius teiginius apie Jėzų kaip Kristų.

Vis dėlto apie tikrąjį Jėzų galime sužinoti ne iš po jo mirties apie jį pasakojamų istorijų, o iš keleto faktų, kuriuos galime surinkti apie jo gyvenimą mažame Nazareto kaimelyje Galilėjoje, didelėje, vos galą su galu suduriančioje žydų dailidžių ar statybininkų šeimoje.

Bėda ta, kad Nazaretas buvo pastatytas iš molio ir plytų. Net patys geriausi pastatai turėjo būti sumūryti iš akmenų. Stogų sijos buvo medinės, durys – taip pat. Galbūt saujelė nazariečių galėjo sau leisti ir medinius baldus – stalą ar keletą kėdžių, ir galbūt kai kurie iš jų turėjo medinius jaučių jungus ir plūgus, kuriais arė menkus savo žemės sklypelius. Jei tekton ir reiškė statybos darbais užsiimantį meistrą, šimtas ar daugiau skurstančių, vos galą su galu suduriančių kuklaus ir visiškai nereikšmingo kaimelio šeimų nebūtų galėjusios išmaitinti Jėzaus šeimos. Jėzus su broliais, kaip ir dauguma meistrų ir padienių darbininkų, turėjo eiti per didesnius miestelius ir kaimus, siūlydami savo amatą. Laimei, iš Nazareto per dieną pėsčiomis buvo galima nukeliauti į vieną didžiausių ir turtingiausių Galilėjos miestų, jos sostinę Sepforį.

Sepforis buvo modernus metropolis, visiška Nazareto priešingybė. Nazarete nebuvo nė vieno grįsto kelio, o Sepforis galėjo pasigirti plačiais, šlifuoto akmens plokštėmis išklotais prospektais, dviaukščiais namais su atvirais kiemais ir akmenyje išduobtomis privačiomis vandens talpyklomis. Nazariečiai dalijosi viena bendra pirtimi, o štai Sepforio centre susiliejo du atskiri akvedukai, tiekiantys vandenį beveik keturiasdešimčiai tūkstančių gyventojų tarnavusioms prabangioms pirtims ir viešiesiems tualetams. Sepforyje stovėjo romėnų vilos ir rūmai. Dalis jų buvo išpuošti spalvotomis mozaikomis, vaizduojančiomis paukščius medžiojančius žvitrius nuogalius, gėlių girliandomis pasidabinusias, vaisių pintinėmis nešinas moteris, šokančius ir fleitomis grojančius vaikus. Miesto centre romėnų pastatytas teatras talpino puspenkto tūkstančio žmonių, o painus kelių ir prekybinių maršrutų tinklas jungė Sepforį su Judėja ir likusia Galilėja, tad šis miestas buvo svarbus kultūros ir komercijos centras.

Nors Sepforis buvo daugiausia žydų gyvenamas miestas, ką įrodo atkastų sinagogų ir ritualinių pirčių likučiai, jame gyvenę žydai buvo visiškai kitokie nei didžiojoje Galilėjos dalyje. Turtingi, kosmopolitiški, itin paveikti graikų kultūros, apsupti rasių ir religijų įvairovės, Sepforio žydai buvo Erodo socialinės revoliucijos produktas. Šie žydai buvo nuvorišai, iškilę Erodui išžudžius senąją kunigų diduomenę. Pats miestas ilgus metus garsėjo kaip viena žinomiausių vietovių. Rabinistinėje literatūroje tai dažniausiai po Jeruzalės minimas miestas. Hasmonėjų dinastijos laikais Sepforis buvo Galilėjos administracinis centras. Valdant Erodui Didžiajam, jis tapo gyvybiškai svarbiu kariniu avanpostu, kur buvo saugomi ginklai ir armijos maisto atsargos. Vis dėlto tik Erodo sūnui Antipui (Lapei) maždaug pirmojo amžiaus pradžioje pasirinkus jį karališkuoju savo tetrarchijos miestu, Sepforis tapo žinomas kaip „Galilėjos puošmena“.

Antipas, kaip ir jo tėvas, jautė silpnybę didžiuliams statybų užmojams, ir Sepforis jam tapo ta tuščia vieta, kurioje jis galėjo sukurti miestą pagal savo skonį. Mat kai Antipas atvyko į Sepforį su romėnų legionierių kohorta, jie aptiko jau ne tą Galilėjos centrą, koks jis buvo valdant Antipo tėvui. Iš jo liko rūkstanti akmenų ir šiukšlių krūva – miestas tapo romėnų keršto už maištus, kilusius po Erodo Didžiojo mirties 4 m. pr. m. e., auka.

Mirdamas Erodas paliko ne tik pykčiu verdančius ir trokštančius atkeršyti jo draugams ir sąjungininkams gyventojus. Jis taip pat paliko minias darbo netekusių vargšų, kurie iš savo kaimų buvo užplūdę Jeruzalę statyti rūmų ir teatrų. Erodo monumentaliųjų statybų įkarštis, ypač Šventyklos plėtra, davė darbo dešimtims tūkstančių valstiečių ir padienių darbininkų. Dauguma jų paliko savo sausros nuniokotas žemes gresiant badui arba, gana dažnai, dėl piktavališko skolų išmušinėtojo atkaklumo. Bet pasibaigus statyboms Jeruzalėje ir prieš pat Erodo mirtį baigus perstatinėti Šventyklą, šie padieniai darbininkai ir valstiečiai staiga liko be darbo. Juos išgrūdo iš miesto ir paliko likimo valiai. Todėl, į kaimo vietoves masiškai grįžus gyventojams, provincija vėl tapo revoliucinių neramumų židiniu, kokiu ji buvo prieš Erodui ateinant į valdžią.

Maždaug tuo metu Galilėjoje atsirado nauja ir daug baisesnė plėšikų gauja, vadovaujama patrauklaus revoliucionieriaus, vardu Judas Galilėjietis. Teigiama, kad Judas buvo pagarsėjusio plėšikų vado, apsišaukėlio mesijo Ezekijo sūnus. Erodas, valęs provinciją nuo plėšikų, prieš keturiasdešimt metų nukirto Ezekijui galvą. Erodui mirus, Judas Galilėjietis sujungė savo pajėgas su paslaptingu fariziejumi vardu Sadokas ir įkūrė visiškai naują judėjimą už nepriklausomybę, kurį Juozapas Flavijus – norėdamas atskirti nuo jau egzistavusių trijų kitų: fariziejų, sadukiejų ir esėjų – praminė „ketvirtuoju mokymu“. Ketvirtojo mokymo šalininkus nuo kitų žydų skyrė nepalaužiamas pasišventimas išvaduoti Izraelį iš okupantų valdžios ir karštas pasiryžimas netarnauti jokiam viešpačiui, išskyrus Vienatinį Dievą. Egzistavo vienas tokio tikėjimo apibūdinimas, kurį visi dievobaimingi žydai, kad ir koks jų politinis nusistatymas, būtų tučtuojau pripažinę ir išdidžiai priskyrę sau. Tas apibūdinimas – uolumas.

Uolumas reiškė griežtą Toros ir Įstatymo laikymąsi, atsisakymą vergauti bet kokiam svetimšaliui šeimininkui – ir apskritai bet kokiam žmogui – ir nepalaužiamą pasišventimą aukščiausiajai Dievo valdžiai. Būti uoliam Viešpačiui reiškė žengti liepsnojančiomis senovės pranašų ir didvyrių pėdomis. Tie senovės vyrai ir moterys nepripažino jokių Dievo draugų ir bendrininkų, nesilenkė jokiam karaliui, išskyrus Visatos Valdovą, be gailesčio susidorodavo su stabmeldžiais ir nusižengusiais Dievo įstatymui. Pati Izraelio žemė buvo įgyta uolumu, nes uolūs Viešpaties kariai išvalė ją nuo svetimšalių ir stabmeldžių, kaip Dievas ir buvo pareikalavęs. „Kas aukotų atnašas bet kokiam kitam dievui, o ne vienam VIEŠPAČIUI, bus pasmerktas sunaikinti“ (Iš 22, 19).

Dauguma pirmojo amžiaus Palestinos žydų siekė gyventi uolume, kaip kuris išmanė. Bet buvo ir tokių, kurie, norėdami išsaugoti uolumo idealus, troško, jeigu tik prireiktų, griebtis kraštutinio smurto ne tik prieš romėnus ir neapipjaustytą liaudį, bet ir prieš savo tautiečius žydus, išdrįsusius nusilenkti Romai. Uoliuosius vadino zelotais.

Šių zelotų nereikia painioti su po šešiasdešimt metų, po 66 m. e. m. prasidėjusio žydų sukilimo, atsirasiančia zelotų partija. Jėzaus gyvenamu metu uolumas nereiškė tvirto sektantiško apsisprendimo ar priklausymo politinei partijai. Tai buvo idėja, siekis, pamaldumo modelis, neatskiriamai susijęs su apokaliptiniais lūkesčiais, apėmusiais žydus romėnų okupacijos laikais. Tarp dievobaimingų vargšų ir valstiečių sklandė nuojauta, kad dabartinei pasaulio tvarkai netrukus ateis galas ir stos nauja, Dievo įkvėpta tvarka. Dievo karalystė atrodė ranka pasiekiama. Visi tik apie ją ir kalbėjo. Bet Dievo valdžią gali įvesti tik turintys uolumo ir aistros kovoti už ją.

Šios idėjos sklandė seniai, dar prieš pasirodant Judui Galilėjiečiui. Bet Judas buvo turbūt pirmasis sukilėlių lyderis, sulydęs plėšikavimą ir religinį uolumą į vieną revoliucinę jėgą, o nepaklusnumą Romai pavertęs visiems žydams privaloma religine pareiga. Nuožmus Judo apsisprendimas bet kokia kaina išlaisvinti žydus iš svetimšalių valdžios ir išvalyti žemę Izraelio Dievo vardu Ketvirtąjį mokymą pavertė aistringo pasipriešinimo modeliu daugybei apokaliptiškai nusiteikusių revoliucionierių. Po keleto dešimtmečių dauguma jų suvienys savo pajėgas ir išvarys romėnus iš Šventosios Žemės.

4 m. pr. m. e., kai Erodas jau buvo miręs ir palaidotas, Judas su nedidele zelotų armija surengė drąsų išpuolį prieš Sepforio miestą. Jie išlaužė miesto ginklų sandėlius ir pagrobė juose laikytus ginklus bei maisto atsargas. Apsiginklavę ir remiami jiems prijaučiančių sepforiečių, Ketvirtojo mokymo šalininkai pradėjo Galilėjoje partizaninį karą: plėšė turtingųjų ir galingųjų namus, degino kaimus ir seikėjo dieviškąjį teisingumą žydų diduomenei bei lojaliems Romai asmenims.

Per tolimesnį smurto ir nestabilumo dešimtmetį šis judėjimas augo ir nuožmėjo. O 6 m. e. metais, kai Judėja oficialiai tapo Romos provincija ir Sirijos valdytojas Kvirinas paskelbė gyventojų surašymą viso naujai įgyto krašto žmonėms ir turtui įvertinti ir suskaičiuoti (kad būtų galima tinkamai apmokestinti), Ketvirtojo mokymo šalininkai nepraleido savo progos. Pasinaudodami surašymu kaip pretekstu, jie paskutinį kartą kreipėsi į žydus, ragindami sukilti prieš Romą ir kovoti už savo laisvę. Surašymas, tvirtino jie, yra bjaurastis. Tai žydų vergovės patvirtinimas. Leistis skaičiuojamiems kaip avims, Judo požiūriu, prilygo savo ištikimybės Romai paskelbimui. Tai buvo pripažinimas, kad žydai nėra Dievo išrinktoji gentis, o tik asmeninė imperatoriaus nuosavybė.

Judą ir jo pasekėjus siutino ne pats surašymas, o tai, kad teks mokėti duokles ir mokesčius Romai. Koks aiškesnis žydų keliaklupsčiavimo ženklas dar gali būti? Duoklė buvo ypač žeminantis dalykas, nes taip buvo duodama suprasti, kad ši žemė priklauso Romai, o ne Dievui. Duoklės mokėjimas zelotams tapo dievobaimingumo ir ištikimybės Dievui išbandymu. Trumpai tariant, jei manai esant teisėta mokėti duoklę cezariui, esi išdavikas ir atskalūnas. Todėl nusipelnai mirties.

Pats to nenorėdamas, Judui padėjo ir neapsukrus to meto vyriausiasis kunigas Joazaras, džiaugsmingai sutikęs su Kvirino surašymu ir paraginęs kitus žydus pasielgti taip pat. Vyriausiojo kunigo susitarimas su valdžia tapo kaip tik tuo įrodymu, kurio reikėjo Judui ir jo pasekėjams. Jie pareiškė, kad Šventykla yra išniekinta ir turi būti jėga atimta iš nuodėmingos kunigų diduomenės rankų. Judo ir jo zelotų manymu, pritardamas surašymui, Joazaras pasirašė sau mirties nuosprendį. Žydų tautos likimas priklausė nuo vyriausiojo kunigo nužudymo. To reikalavo uolumas. Kaip Matatijo sūnūs „užsidegė uolumu“, išžudydami ne Dievui aukojusius žydus (1 Mak 2, 19–28), kaip Judėjos karalius Jozuė išskerdė savo šalyje visus neapipjaustytus vyrus dėl „savo uolumo Visagaliui“(2 Bar 66, 5), taip ir šie zelotai dabar turi nukreipti Dievo rūstybę nuo Izraelio, išvalydami žemę nuo tokių žydų išdavikų, kaip vyriausiasis kunigas.

Akivaizdu, kad Judas laimėjo šį ginčą, nes netrukus po Joazaro raginimo paklusti surašymui romėnai pašalino jį iš vyriausiojo kunigo pareigų. Net Juozapas Flavijus, kuris apie Judą Galilėjietį nerašo nieko gero (jis menkinamai vadina Judą „sofistu“ – šis žodis Juozapui reiškia ramybės drumstėją, nesantaikos kėlėją, vedantį iš kelio jaunimą), mįslingai pažymi, kad Joazaras buvo „įveiktas“ zelotų argumentų.

Juozapui labiausiai nepatiko ne Judo „sofistika“ ar naudojamas smurtas, o tai, ką jis niekinamai vadina „sosto siekimu“. Juozapas turi omenyje, kad, kovodamas prieš žydų pavergimą ir ruošdamas kelią Dievo valdžiai žemėje, Judas, kaip kadaise ir jo tėvas Ezekijas, taikėsi į karaliaus Dovydo sostą ir Mesijo mantiją. Ir, kaip kadaise jo tėvui, Judui teko brangiai sumokėti už tokias ambicijas.

Netrukus po išpuolių prieš surašymą Judas buvo romėnų suimtas ir nužudytas. Bausdami miestą už tai, kad jis atidavė ginklus Judo pasekėjams, romėnai sulygino Sepforį su žeme. Vyrai buvo išžudyti, moterys ir vaikai parduoti į vergiją. Daugiau nei du tūkstančiai maištininkų ir jiems prijaučiančių – masiškai nukryžiuoti. Netrukus atvyko Erodas Antipas ir tučtuojau ėmėsi perstatinėti griuvėsiais virtusį Sepforį į prabangų, karaliui tinkamą miestą.

Jėzus iš Nazareto tikriausiai gimė tais pačiais metais, kai Judas Galilėjietis (apsišaukėlio mesijo Ezekijo sūnus, apsišaukėlis mesijas Judas), degdamas uolumu, siaubė provinciją. Jam tikriausiai buvo dešimt metų, kai romėnai sučiupo Judą, nukryžiavo jo pasekėjus ir sudegino Sepforį. Kai Antipas ėmėsi rimtai atstatinėti miestą, Jėzus jau buvo tėvo amato pasirengęs imtis jaunuolis. Tuo metu beveik visi meistrai ir padieniai darbininkai suplūdo į Sepforį dalyvauti didžiausiuose to meto atstatymo darbuose, ir galime būti tikri, kad tarp jų turėjo būti ir netoliese gyvenęs Jėzus su savo broliais. Tiesą sakant, Jėzus didžiąją dalį savo gyvenimo praleido ne Nazareto kaimelyje, o kosmopolitiškame Sepforio mieste. Jis dirbo ten nuo tada, kai ėmė mokytis tekton amato, iki tada, kai tapo klajojančiu pamokslininku. Jis buvo valstiečių vaikas dideliame mieste.

Šešias dienas per savaitę, nuo saulėtekio iki saulėlydžio Jėzus plušo karališkajame mieste, dienomis statydamas rūmus žydų diduomenei, o naktimis grįždamas į savo yrančius, iš molio drėbtus namus Nazarete. Jis pats tapo liudininku vis gilėjančios prarajos tarp beprotiškai turtingų turtuolių ir skolose paskendusių vargšų. Jis turbūt sukinėjosi tarp helenizuotų ir romėnizuotų gyventojų, tarp tų turtingų, nepastovių žydų, paeiliui šlovinančių tai Romos imperatorių, tai Visatos Kūrėją. Jam tikrai buvo žinomi Judo Galilėjiečio žygdarbiai. Netrukus po Judo sukilimo Sepforio gyventojai buvo sutramdyti ir priversti bendradarbiauti su Roma. Jie buvo tokie paklusnūs, kad 6 m. e. metais, didžiajai daliai Galilėjos prisijungus prie sukilimo prieš Romą, Sepforis tučtuojau paskelbė ištikimybę imperatoriui ir mūšio dėl Jeruzalės metu tapo Romos armijos dislokacijos vieta. Bet Judo Galilėjiečio pasiekimai neišblėso iš Sepforio atminties: jo nepamiršo darbo pelės ir bedaliai, nepamiršo ir tie, kurie, kaip Jėzus, kiauras dienas tampė plytas dar vieno žydų didiko rūmams. Jėzus, be abejo, nutuokė ir apie Erodo Antipo, „to lapės“ (Lk 13, 32), kaip jį vadino Jėzus, išsišokimus. Erodas gyveno Sepforyje iki 20 m. e. metų, o vėliau persikėlė į Tiberiją, miestą ant Galilėjos ežero kranto. Jėzus tikriausiai nuolat matė žmogų, vieną dieną nukirsiantį galvą jo draugui ir mokytojui Jonui Krikštytojui ir norėsiantį tą patį padaryti su juo pačiu.

 

Kur jūsų laivynas, raižantis romėnų jūras?

 

Prefektas Poncijus Pilotas atvyko į Jeruzalę 26 m. e. metais. Jis buvo penktasis prefektas, arba vietininkas, atsiųstas prižiūrėti Judėjos. Po Erodo Didžiojo mirties pašalinusi iš etnarcho sosto Jeruzalėje jo sūnų Archelają, Roma nusprendė, kad geriau bus provinciją valdyti tiesiogiai, o ne per naują karalių-statytinį.

Poncijų šeima buvo samnitai, kilę iš kalnuoto Samnijaus krašto į pietus nuo Romos. Tai buvo atšiaurus, kruvinas uolų ir žiaurių vyrų kraštas, romėnų pavergtas 3 a. pr. m. e. ir jėga įtrauktas į Romos imperijos sudėtį. Pavardė Pilotas reiškė „įgudęs ietininkas“. Ši pavardė – turbūt duoklė Piloto tėvui, kurio užsitarnauta Julijaus Cezario armijos kario šlovė leido kuklios kilmės Poncijams pakilti iki Romos raitelių luomo. Pilotas, kaip ir visi romėnų raiteliai, atliko karinę tarnybą imperijai. Bet jis neliko kareiviu, kaip jo tėvas – jis buvo administratorius, jam labiau patiko lentelės ir sąskaitos, o ne kardai ir ietys. Bet jo charakteris nuo to netapo švelnesnis. Šaltiniai vaizduoja Pilotą kaip žiaurų, kietaširdį ir nepalenkiamą žmogų: išdidų, despotišką romėną, kuriam menkai rūpėjo pavergtųjų tautų jausmai.

Į Jeruzalę Pilotas atvyko pasipuošęs balta tunika su auksiniu antkrūtiniu ir raudonu apsiaustu ant pečių; jo panieka žydams buvo akivaizdi nuo pirmosios dienos. Naujasis vietininkas apie savo atvykimą į šventąjį miestą pranešė įžygiuodamas pro Jeruzalės vartus su romėnų karių legionu, nešinu vėliavomis su imperatoriaus atvaizdu – tai buvo demonstratyvi panieka žydų jausmams. Vėliau jis pastatė Jeruzalės Šventykloje paauksuotų, Tiberijui, „dieviškajam Augusto sūnui“, skirtų skydų rinkinį. Skydai buvo auka romėnų dievams, o jų patalpinimas Šventykloje – tyčinė šventvagystė. Kai inžinieriai pranešė, kad Jeruzalėje reikia atnaujinti pasenusius akvedukus, Pilotas paprasčiausiai paėmė tam pinigų iš Šventyklos iždo. Žydams ėmus piktintis, jis pasiuntė kareivius į gatves jų žudyti.

Evangelijose Pilotas vaizduojamas teisingu, bet silpnavaliu žmogumi, kurį taip graužia abejonės dėl mirties nuosprendžio Jėzui iš Nazareto, kad jis daro viską, norėdamas išgelbėti jo gyvybę. Galų gale, žydams ėmus reikalauti kraujo, Pilotas nusiplauna rankas. Tai visiškas prasimanymas. Pilotas buvo žinomas savo kraštutiniu ištvirkimu, visiška nepagarba žydų įstatymams ir tradicijoms ir savo menkai slepiamu pasišlykštėjimu visa žydų tauta. Per savo kadenciją Jeruzalėje jis taip entuziastingai ir be jokio teismo siuntė tūkstančius žydų mirti ant kryžiaus, kad Jeruzalės gyventojai jautė pareigą pateikti oficialų skundą Romos imperatoriui.

Nors buvo nepalenkiamai žiaurus (o gal kaip tik dėl to), Poncijus Pilotas tapo vienu ilgiausiai valdžiusių Judėjos vietininkų. Tai buvo pavojingos ir įtampos kupinos pareigos. Svarbiausia vietininko užduotis – užtikrinti nenutrūkstamas valstybinių mokesčių įplaukas į Romą. Tačiau tam būtina palaikyti nors ir trapų, bet veiksmingą ryšį su vyriausiuoju kunigu: vietininkas užsiima pilietiniais ir ekonominiais Judėjos reikalais, o vyriausiasis kunigas prižiūri žydų tikėjimą. Plonytis dvi pareigybes siejantis ryšys reiškė, kad joks romėnų vietininkas ar žydų vyriausiasis kunigas ilgai nesėdėjo savo vietoje, ypač du pirmuosius dešimtmečius po Erodo mirties. Penki prieš Pilotą pareigas ėję vietininkai išsilaikė savo poste vos po keletą metų; išimtimi tapo tik Piloto pirmtakas Valerijus Gratas. Būdamas vietininku, Gratas paskyrė ir atleido net penkis vyriausiuosius kunigus, o per dešimtį metų trukusį Piloto valdymą Jeruzalėje šiam teko varžytis tik su vienu vyriausiuoju kunigu – Juozapu Kajafu.

Kaip ir dauguma aukštas pareigas užimančių kunigų, Kajafas buvo labai turtingas, nors šie turtai greičiausiai atiteko jam per žmoną, ankstesniojo vyriausiojo kunigo Ano dukterį. Į vyriausiojo kunigo pareigas Kajafą tikriausiai paskyrė ne dėl to, kad jis buvo to vertas, o dėl jo uošvio, stambaus veikėjo, sugebėjusio perduoti šias pareigas penkiems savo sūnums ir išlikusio įtakingu asmeniu per visą Kajafo valdymo laikotarpį. Pasak Jono evangelijos, kai Jėzus buvo suimtas Getsemanės sode, jį pirmiausia nuvedė apklausti pas Aną, o jau tada nutempė teisti pas Kajafą (Jn 18, 13).

Gratas paskyrė Kajafą vyriausiuoju kunigu 18 m. e. metais, tad, Pilotui atvykus į Jeruzalę, jis ėjo savo pareigas jau aštuonerius metus. Kajafas išlaikė vyriausiojo kunigo postą net aštuoniolika metų, iš dalies ir todėl, kad užmezgė glaudų ryšį su Poncijumi Pilotu. Juodu puikiai susigiedojo. Jų bendro valdymo laikotarpis – 18–36 m. e. m. – tapo ramiausiu pirmojo amžiaus laikotarpiu. Jie kartu laikė užgniaužę maištingus žydų polinkius ir žiauriai susidorodavo su bet kokiais, tegu mažiausiais, politiniais neramumais.

Tiesa, netgi labai stengdamiesi, Pilotas su Kajafu nesugebėjo nuslopinti aistros ir uolumo, kuriuos žydų širdyse įžiebė mesianistiniai amžiaus pradžios sukilimai – plėšikų vado Ezekijo, Simono iš Perėjos, piemens Atrongo ir Judo Galilėjiečio.

Pilotui atvykus į Jeruzalę, po Šventąją Žemę jau bastėsi nauja pamokslininkų, pranašų, plėšikų ir mesijų karta. Jie rinko mokinius, pamokslavo apie išsivadavimą nuo Romos ir žadėjo ateisiant Dievo karalystę. 28 m. e. metais pamokslininkas asketas, vardu Jonas, ėmė krikštyti žmones Jordano upės vandenyse, taip priimdamas juos į tikrąją Izraelio tautą. Kai Jono Krikštytojo populiarumas pernelyg išaugo ir ėmė kelti grėsmę, Piloto tetrarchas Perėjoje Erodas Antipas uždarė jį į kalėjimą ir apie 30 m. e. metus nužudė. Po keleto metų Jėzus, dailidė iš Nazareto, įvedė džiūgaujančių savo mokinių procesiją į Jeruzalę, kur surengė išpuolį prieš Šventyklą, išvartė pinigų keitėjų stalus ir paleido aukojamus gyvulius iš narvų. Jis taip pat buvo suimtas ir Piloto nuteistas mirti. Po trejų metų, 36 m. e. m., mesijas, žinomas tik Samariečio pravarde, surinko savo pasekėjus ant Gerizimo kalno ir pranešė, kad parodys „slaptus indus“, paslėptus ten Mozės. Pilotas išsiuntė ant Gerizimo kalno romėnų kareivių dalinį, kuris sukapojo daugumą Samariečio pasekėjų į gabalus.

Būtent šis nevaržomo smurto protrūkis ir padarė galą Piloto valdžiai Jeruzalėje. Iškviestas į Romą pasiaiškinti imperatoriui Tiberijui, Pilotas nebegrįžo į Judėją. 36 m. e. metais jis buvo ištremtas į Galiją. Nenuostabu, kad artimai su juo bendradarbiavęs Juozapas Kajafas tais pačiais metais buvo atleistas iš vyriausiojo kunigo pareigų.

Nelikus Piloto ir Kajafo, žydų revoliucinės aistros daugiau nebuvo kam užgniaužti. Amžiaus viduryje visa Palestina net gaudė nuo mesianistinės energijos. 44 m. e. metais stebuklais pagarsėjęs pranašas Teudas pasiskelbė Mesiju ir atvedė šimtus pasekėjų prie Jordano, žadėdamas praskirti upės vandenis, kaip kažkada Mozė praskyrė Raudonosios jūros vandenis. Tai, pareiškė jis, bus pirmasis žingsnis, atsiimant Šventąją Žemę iš Romos. Atsakydami į tai, romėnai išsiuntė armiją, kuri nurentė Teudui galvą ir išblaškė jo pasekėjus po dykumą. 46 m. e. metais du Judo Galilėjiečio sūnūs, Jokūbas ir Simonas, sekdami savo tėvo ir senelio pėdomis, pradėjo naują revoliucinį judėjimą. Abu jie buvo už tai nukryžiuoti.

Kad sutramdytų šiuos mesianistinius maištus, Romai reikėjo tvirto ir protingo valdytojo. Jis turėjo gebėti išklausyti žydų skundus ir tuo pat metu palaikyti tvarką ir taiką Galilėjos ir Judėjos apylinkėse. Bet Roma vieną po kito siuntė nemokšas vietininkus – kiekvienas jų buvo vis gobšesnis ir piktesnis. Vietininkai buvo pagedę, nesugebėjo valdyti ir pavertė Palestinoje po truputį susikaupusį pyktį, neviltį ir apokaliptines nuotaikas rimtu sukilimu.

Viskas prasidėjo nuo Ventidijaus Kumano, atsiųsto į Jeruzalę 48 m. e. metais, praėjus dvejiems metams nuo Judo sūnų sukilimo. Kaip valdytojas, Kumanas buvo tiesiog vagis ir kvailys. Vienu pirmųjų savo įsakymų jis liepė išstatyti romėnų karius ant Šventyklos portikų stogų. Jie atseit turėjo prižiūrėti tvarką Pesacho šventės metu. Pačiame šventės įkarštyje vienam kareiviui staiga šovė į galvą mintis, kad būtų smagu pakelti savo tuniką ir parodyti susirinkusiems apačioje nuogą užpakalį, tuo pat metu šaukiant, kaip, laikydamasis padorumo, rašo Juozapas Flavijus, „žodžius, kokių ir tikėtumeisi iš panašioje pozoje esančio žmogaus“.

Minia įsiuto. Šventyklos aikštėje kilo riaušės. Užuot nuraminęs žmones, Kumanas išsiuntė į Šventyklos kalną romėnų karių kohortą, kuri ėmė skersti panikos apimtą minią. Iš žudynių bandę ištrūkti piligrimai įstrigo siauruose iš Šventyklos kiemo vedančiuose perėjimuose. Šimtai žmonių buvo sutrypti. Įtampa dar labiau išaugo, kai vienas iš Kumano legionierių pačiupo Toros ritinį ir suplėšė jį susirinkusių žydų akivaizdoje į skutus. Kumano įsakymu karys buvo greit nugalabytas, bet to nepakako tarp žydų augančiam pykčiui ir nepasitenkinimui numalšinti.

Šis pritvinkęs pūlinys sprogo, kai Samarijoje buvo užpulta iš Galilėjos į Jeruzalę keliavusi žydų grupė. Kai Kumanas numojo ranka į teisingumo reikalaujančius žydus (samariečiams jį tariamai papirkus), Dinėjo sūnaus Eliazaro vadovaujama plėšikų gauja perėmė teisingumą į savo rankas ir ėmė siaubti Samariją, žudydama kiekvieną sutiktą samarietį. Tai buvo daugiau nei kruvinas kerštas. Žmonėms trūko kantrybė, matant, kad teisingumas ir tvarka vykdomi sukto ir nepatikimo Romos valdytojo rankomis. Jie troško laisvės. Smurto tarp žydų ir samariečių protrūkis buvo paskutinis lašas, perpildęs imperatoriaus kantrybės taurę. 52 m. e. metais Ventidijus Kumanas buvo ištremtas, o jo vietą užėmė į Jeruzalę atplukdytas Antonijus Feliksas.

Feliksui valdyti sekėsi ne ką geriau nei jo pirmtakui. Kaip ir Kumanas, jis žvelgė į savo pavaldinius žydus su visiška panieka. Naudodamasis savo gilia pinigine, jis kurstė skirtingų Jeruzalės žydų frakcijų tarpusavio nesantaiką ir iš to pelnėsi. Iš pradžių jis gerai sutarė su vyriausiuoju kunigu Jehonatanu, vienu iš penkių Ano sūnų. Feliksas ir Jehonatanas kartu stengėsi išnaikinti Judėjos apylinkes siaubiančius plėšikus. Jehonatanas galbūt padėjo Feliksui sučiupti Dinėjo sūnų Eliazarą, kuris buvo išsiųstas į Romą ir nukryžiuotas. Bet vos tik vyriausiasis kunigas tapo Feliksui nenaudingas, juo buvo atsikratyta. Kalbama, kad Feliksas kaltas dėl to, kas nutiko vėliau, nes jam valdant Jeruzalėje atsirado nauja plėšikų atmaina: paslaptinga žydų maištininkų grupė, romėnų praminta „sicarii“, arba „durklininkais“, mat ši grupė buvo pamėgusi mažus, lengvai paslepiamus durklus (sicae), kuriais žudydavo Dievo priešus.

Sikarijai buvo apokaliptinės pasaulėžiūros zelotai, aistringai troškę atkurti žemėje Dievo karalystę. Jie fanatiškai priešinosi Romos okupacijai, bet keršijo ir romėnų valdžiai paklūstantiems žydams, ypač turtingajai kunigų diduomenei. Bebaimiai ir nesulaikomi sikarijai nebaudžiami žudė savo priešus: mieste, vidury baltos dienos, minios tirštynėje, per šventes ir iškilmes. Paslėpę durklus po apsiaustais, jie susimaišydavo su minia ir prisėlindavo taip arti, kad galėtų smogti. Nužudytajam susmukus ant žemės, sikarijai slapčiomis sukišdavo kruvinus durklus į makštis ir prisijungdavo prie panikos apimtos minios šūksnių.

Sikarijų vadu tuo metu buvo jaunas žydų revoliucionierius Menachemas, apsišaukėlio mesijo Judo Galilėjiečio anūkas. Menachemas, kaip ir jo senelis, nekentė visos kunigų diduomenės, o ypač padlaižių vyriausiųjų kunigų. Ano sūnų Jehonataną sikarijai laikė irgi apsišaukėliu, iš žmonių kančių pralobusiu vagimi ir sukčiumi. Jis buvo tiek pat atsakingas už žydų vergiją, kiek ir stabmeldys Romos imperatorius. Jo buvimas Šventyklos kalne suteršė visą tautą. Jo gyvenimas – bjaurastis Dievo akyse. Jis turėjo mirti.

56 m. e. metais Menachemo vadovaujami sikarijai pagaliau sugebėjo pasiekti tai, apie ką Judas Galilėjietis galėjo tik pasvajoti. Pesacho šventės metu sikarijų pasiųstas žudikas prasispraudė pro Šventyklos kalne susigrūdusią piligrimų minią ir, pritykinęs prie vyriausiojo kunigo Jehonatano, perrėžė jam gerklę. O tada išnyko minioje.

Vyriausiojo kunigo nužudymas sukėlė Jeruzalėje paniką. Kaip vidury dienos, Šventyklos kieme galima imti ir nužudyti žydų tautos vadovą, Dievo atstovą žemėje, ir likti nenubaustam? Dauguma atsisakė patikėti, kad nusikaltėlis galėjo būti žydas. Imta šnabždėtis, kad nužudymą užsakė pats Romos vietininkas Feliksas. Kas dar galėtų pasielgti taip šventvagiškai – Šventyklos teritorijoje pralieti vyriausiojo kunigo kraują?

Bet sikarijų teroras tik prasidėjo. Su savo šūkiu „Vienintelis Viešpats yra Dievas!“ jie puldinėjo žydų valdančiosios klasės atstovus, plėšė jų turtą, grobė giminaičius, degino namus. Tokia taktika pasėjo žydų širdyse siaubą. Juozapas Flavijus rašė: „Baisiau už jų nusikaltimus buvo jų sužadinta baimė; visi, kaip kare, kas valandą laukė mirties.“

Nužudžius Jehonataną, mesianistinis įkarštis Jeruzalėje pasiekė aukščiausią tašką. Žydai jautė, kad vyksta kažkas gilaus ir esminio, ir šis naujas jausmas gimė iš trokštančių išsivaduoti nuo svetimšalių priespaudos žmonių nevilties. Uolumas, ta plėšikų, mesijų ir pranašų revoliucinį įkarštį maitinusi dvasia, dabar plito tarp gyventojų it virusas. Šios dvasios įtaka tapo juntama ne tik kaimo vietovėse – ji sklandė miesteliuose ir miestuose, buvo juntama net Jeruzalėje. Apie Izraelį nuo priešų išlaisvinusius senovės karalius ir pranašus dabar šnabždėjosi ne tik valstiečiai ir visuomenės atstumtieji. Turtinguosius ir aukštus postus užimančiuosius taip pat apėmė karštas troškimas išvalyti Šventąją Žemę nuo romėnų. Ženklai buvo matomi visur. Šventraščių pranašystės turėjo netrukus išsipildyti. Pasaulio pabaiga buvo čia pat.

Jeruzalėje staiga pasirodė šventas žmogus, vardu Jėzus, Ananijo sūnus, pranašavęs miestą sugriūsiant ir netrukus pasirodysiant Mesiją. Kitas mesijas, „Egiptiečiu“ pramintas paslaptingas žydų burtininkas, pasiskelbė žydų karaliumi ir ant Alyvų kalno surinko tūkstančius pasekėjų. Ten jis prisiekė, kad jam paliepus Jeruzalės sienos grius, kaip kažkada nutiko Jerichono sienoms Jozuei paliepus. Minią išskerdė romėnų kariai, o Egiptietis, kiek žinoma, pabėgo.

Feliksas nepajėgė su visu tuo susitvarkyti ir buvo atšauktas ir pakeistas kitu valdytoju, Porcijumi Festu. Porcijus taip pat nesugebėjo susitvarkyti su neramiais žydais: nesuvaldomi pranašai ir mesijai provincijoje rinko savo šalininkus ir pranašavo išsilaisvinimą iš Romos, Jeruzalėje žudė ir siautėjo sėkmingo Jehonatano nužudymo paskatinti sikarijai. Festas buvo taip prislėgtas šių sunkumų, kad netrukus po paskyrimo mirė. Jo pareigas perėmė Liucijus Albinas, liūdnai pagarsėjęs degeneratas, sukčius ir nevykęs valdytojas. Dvejus metus Jeruzalėje jis praleido plėšdamas gyventojus. Po Albino atvyko Gesijus Floras. Trumpas ir audringas valdymas buvo įsimintinas visų pirma tuo, kad Albino viešpatavimo metai, palyginus su jo, atrodė taikūs, o visų antra tuo, kad jis buvo paskutinis romėnų vietininkas Jeruzalėje.

Ėjo 64 m. e. metai. Praeis dar dveji metai, ir šalyje besikaupiantis pyktis, neviltis ir mesianistinis įkarštis prasiverš visuotiniu sukilimu prieš Romą. Kumanas, Feliksas, Festas, Albinas, Floras – visi šie vietininkai savo nusikaltimais prisidėjo prie žydų sukilimo. Pačią Romą reikėtų kaltinti dėl prasto valdymo ir gyventojus prislėgusių žiaurių, didžiulių mokesčių. Dėl žlungančios tvarkos reikėjo kaltinti ir nuolat tarpusavyje besipjaunančią, dėl valdžios ir įtakos Romos pareigūnams padlaižiaujančią ir kyšius jiems duodančią žydų diduomenę. Šventyklos valdžia taip pat prisidėjo prie neteisybės ir slegiančio skurdo, daugeliui žydų palikusi vienintelę išeitį – griebtis smurto. Prie to dar pridėkime atimamas žemes, didžiulį nedarbą, netekusius žemės ir priverstus persikelti į miestus valstiečius, Galilėją ir Judėją siaubusias sausras ir badą, ir taps aišku, kad visą Palestiną pasiglemšiančių sukilimo liepsnų neteks ilgai laukti. Atrodė, kad visa žydų tauta tik ir laukia menkiausios progos sukilti, o Floras buvo toks kvailas, kad tą progą jai suteikė.

66 m. e. metų gegužę Floras staiga pranešė, kad žydai skolingi Romai šimtą tūkstančių denarų nesumokėtų mokesčių. Asmens sargybinių armijos lydimas Romos vietininkas nužygiavo į Šventyklą, įsilaužė į jos iždą ir pagrobė žydų savo Viešpačiui suaukotus pinigus. Kilo riaušės, kurias Floras bandė numalšinti pasiųsdamas į aukštutinę miesto dalį tūkstantį romėnų kareivių. Kareiviai ėmė žudyti moteris ir vaikus. Jie laužėsi į namus ir skerdė gyventojus lovose. Miestas nugrimzdo į chaosą. Karas buvo ne už kalnų.

Norėdami išsklaidyti įtampą, romėnai atsiuntė žydams saviškį: Agripą II. Jo tėvas Agripa I buvo mylimas žydų valdovas, sugebėjęs išlaikyti ir glaudžius ryšius su Roma. Nors sūnus nebuvo toks populiarus kaip velionis jo tėvas, romėnai vylėsi, kad jis pajėgs išsklaidyti įtampą Jeruzalėje.

Jaunasis Agripa nuskubėjo į šventąjį miestą, kad bet kokiomis priemonėmis sustabdytų prasidedantį karą. Su seserimi Berenike stovėdamas ant karališkųjų rūmų stogo, jis meldė žydus suvokti tikrąją padėtį. „Jūs drįstate stoti prieš visą Romos imperiją? – klausė Agripa. – Kokia kariuomene, kokiais ginklais taip kliaunatės? Kur jūsų laivynas, raižantis romėnų jūras? Kur turtai, kuriais apmokėsite savo žygius? Nejau jūs įsivaizduojate, kad keliate ginklus prieš kažkokius egiptiečius ar arabus? Argi nežinote Romos imperijos galybės? Ar nesugebate išmatuoti savo pačių silpnumo? Argi jūs turtingesni už galus, narsesni už germanus, protingesni už graikus, argi skaičiumi viršijate visas pasaulio tautas? Kas įkvepia jums pasitikėjimo sukilti prieš romėnus?“

Revoliucionieriai, žinoma, turėjo atsakymą į Agripos klausimus. Jie buvo įkvėpti aistros ir uolumo. Tas pats uolumas leido Makabėjams prieš du amžius atsikratyti Seleukidų valdžios, tas pats įkarštis padėjo izraelitams užkariauti Šventąją Žemę, o dabar jis padės nuskurusių žydų revoliucionierių gaujai nusimesti romėnų okupacijos pančius.

Pajuokti ir minios paniekinti, Agripa ir Berenikė spruko iš miesto. Vis dėlto karo su Roma buvo galima išvengti, jei ne jaunuolio, vardu Eleazaras, veiksmai. Jis buvo Šventyklos sargybos vadovas, kunigijos atstovas ir turėjo įgaliojimus palaikyti tvarką Šventykloje ir jos apylinkėse. Jaunesniųjų kunigų remiamas, Eleazaras užėmė Šventyklą ir nutraukė kasdienius atnašavimus imperatoriui. Roma gavo aiškią žinią: Jeruzalė paskelbė nepriklausomybę. Netrukus ateis likusios Judėjos ir Galilėjos, Edomo ir Perėjos, Samarijos ir visų po Negyvosios jūros slėnį išsibarsčiusių kaimų eilė.

Menachemas ir sikarijai palaikė Šventyklos sargybos vadą. Jie išvijo iš Jeruzalės visus nežydus, kaip reikalaujama Šventajame Rašte. Jie susekė ir nužudė vos susirėmimams prasidėjus pasislėpusį vyriausiąjį kunigą. O tada atliko itin simbolišką veiksmą – padegė valstybinius archyvus. Supleškėjo viskas – skolų surinkėjų ir palūkininkų sąskaitų knygos, nuosavybės dokumentai ir viešieji archyvai. Nebeliko įrašų, liudijančių, kas turtuolis, o kas – vargšas. Viskas šioje naujoje ir Dievo įkvėptoje pasaulio tvarkoje turėjo būti pradėta nuo pradžių.

Užėmę žemutinį miestą, maištininkai, laukdami neišvengiamo romėnų antpuolio, stengėsi įsitvirtinti. Užuot atsiuntusi didžiulę armiją Jeruzalei atsiimti, Roma, nežinia kodėl, į miestą atsiuntė tik menkas savo pajėgas. Sukilėliai lengvai atrėmė jų puolimą ir ėmėsi aukštutinės miesto dalies, kurioje keletas Jeruzalėje dar pasilikusių Romos karių užsibarikadavo kareivinėse. Jie sutiko pasiduoti, jei jiems bus leista saugiai palikti miestą. Bet vos tik romėnai sudėjo ginklus ir paliko tvirtovę, maištininkai juos užpuolė ir išpjovė visus iki vieno, taip išvalydami Dievo miestą nuo romėnų okupacijos užkrato.

Kelio atgal jau nebuvo. Žydai ką tik paskelbė karą galingiausiai kada nors pasaulyje egzistavusiai imperijai.

 

Pirmieji metai

 

Galų gale jų liko apie tūkstantį vyrų, moterų ir vaikų. Tai buvo paskutinieji romėnų puolimą išgyvenę maištininkai. Ėjo 73 m. e. metai. Tai, kas prasidėjo nuo sikarijų, sikarijais turėjo ir pasibaigti. Jeruzalės miestas jau buvo sudegintas iki pamatų, jo sienos sugriautos, gyventojai išžudyti. Visą Palestiną vėl valdė Roma. Iš maištininkų beliko tik šie su žmonomis ir vaikais iš Jeruzalės pabėgę sikarijai. Jie užsidarė vakarinėje Negyvosios jūros pakrantėje stovinčioje Masados tvirtovėje. O dabar, įstrigę ant atokios uolos plynos dykumos viduryje, jie bejėgiškai stebėjo, kaip skydus iškėlusi ir kardus išsitraukusi romėnų karių falanga neskubėdama kopia uola aukštyn. Romėnai buvo pasiryžę padaryti galą prieš keletą metų įsiplieskusiam maištui.

Sikarijai atvyko į Masadą vos prasidėjus karui su Roma. Pačios gamtos įtvirtinta ir praktiškai neprieinama, tris šimtus metrų virš Negyvosios jūros iškilusi tvirtovė ilgus šimtmečius tarnavo žydams prieglobsčiu. Dovydas atvyko čia slėptis nuo karaliaus Sauliaus, kai šis išsiuntė savo vyrus sugauti piemenuką, vieną dieną paveršiantį iš jo karūną. Per sukilimą prieš Seleukidų dinastiją, Makabėjai naudojosi šia tvirtove kaip karo baze. Po šimto metų Erodas Didysis pavertė Masadą tikru miestu-tvirtove. Jis išlygino valties formos uolos viršūnę ir apsupo ją didžiule iš balto Jeruzalės akmens sumūryta siena. Erodas pastatė sandėlius ir grūdų saugyklas, geriamo vandens cisternas ir netgi plaukiojimui skirtą baseiną. Masadoje jis taip pat paliko slaptą ginklų sandėlį, kurio, sakoma, pakako tūkstančiui vyrų apginkluoti. Ant šiaurinio uolos krašto, šiek tiek žemiau pačios viršūnės Erodas pastatė didžiulius trijų aukštų rūmus sau ir savo šeimai. Rūmuose buvo įrengtos vonios, pastatytos švytinčios kolonados, sienos išpuoštos įvairiaspalvėmis mozaikomis, iš rūmų atsivėrė stulbinamas balto nuo druskos Negyvosios jūros slėnio vaizdas.

Erodui mirus, Masados tvirtovė ir rūmai, o taip pat ginklų sandėlis, atiteko romėnams. 66 m. e. metais prasidėjus žydų maištui, Menachemo vadovaujami sikarijai atsiėmė Masadą iš romėnų ir išvežė ginklus į Jeruzalę, kur prisijungė prie Šventyklos sargybos vado Eleazaro pajėgų. Užėmę miestą ir sunaikinę Šventyklos archyvus, sunkiai iškovotą nepriklausomybę maištininkai atšventė prisikaldindami monetų. Ant jų buvo išgraviruoti pergalės simboliai – taurės ir palmių šakelės, – ir užrašyti šūkiai: „Laisvę Sionui“, „Jeruzalė šventa“. Šūkiai buvo užrašyti ne graikiškai, ištvirkėlių ir stabmeldžių kalba, o hebrajiškai. Ant kiekvienos monetos kukliai buvo užrašyta „Pirmieji metai“, tarsi būtų prasidėjusi nauja era. Pranašai buvo teisūs. Tikrai stojo Dievo karalystė.

Pačiame šventės įkarštyje, kai buvo pasirūpinta Jeruzalės saugumu ir mieste pagaliau įsivyravo trapi ramybė, Menachemas pasielgė labai netikėtai. Apsigaubęs purpurine mantija, jis iškilmingai įžengė į Šventyklos kiemą, kur, apsuptas savo ginkluotų ir ištikimų sikarijų, atvirai pasiskelbė mesiju ir žydų karaliumi.

Menachemo veiksmai, tam tikra prasme, buvo visiškai logiški. Juk Dievo karalystė galų gale buvo atkurta, tad pats laikas pasirodyti mesijui ir imti ją valdyti Dievo vardu.

O kas gi daugiau turėtų apsigobti karališka mantija ir sėdėti soste, jei ne Judo Galilėjiečio anūkas ir plėšikų vado Ezekijo proanūkis Menachemas? Tai, kad Menachemas apsiskelbė mesiju, jo pasekėjams atrodė pranašysčių išsipildymas: paskutinis žingsnis prieš pasaulio pabaigą.

Bet Šventyklos sargybos vadas Eleazaras taip nemanė. Sikarijams taip akivaizdžiai užgrobus valdžią, jis ir jo bendrininkai tarp jaunesniųjų kunigų įsiuto. Jie sugalvojo planą, kaip nužudyti apsišaukėlį mesiją ir išvalyti miestą nuo įkyrių jo pasekėjų. Kol karališkais drabužiais apsirengęs Menachemas staipėsi Šventykloje, Eleazaro vyrai staiga užpuolė Šventyklos kalną ir įveikė jo sargybinius. Jie ištempė Menachemą lauk ir mirtinai nukankino. Likę gyvi sikarijai vos spėjo pasprukti iš Jeruzalės. Jie susirinko savo būstinėje Masadoje ir pralaukė ten iki pat karo pabaigos.

Sikarijai laukė septynerius metus. Per tą laiką romėnai persigrupavo ir grįžo išplėšti Jeruzalės iš sukilėlių nagų. Judėjos ir Galilėjos miestai ir kaimai vienas po kito buvo sutramdyti kardu, Jeruzalė – apsupta, jos gyventojai – numarinti badu, o sikarijai vis laukė savo kalnų tvirtovėje. Tik sugriovę visus maištinguosius miestus ir vėl paėmę kraštą savo valdžion, romėnai ėmėsi Masados.

Prie Masados papėdės romėnų pulkas atvyko 73 m. e. metais, praėjus trims metams po Jeruzalės paėmimo. Kareiviai negalėjo iš karto pulti tvirtovės, tad pradžiai apjuosė visą kalno papėdę didžiule akmenine siena, kad nepabėgtų nė vienas maištininkas. Aptvėrę vietovę, romėnai virš vakarinėje uolos pusėje žiojinčios bedugnės surentė stačią rampą. Jie neskubėdami, savaitėmis gremžė dešimtis tūkstančių kilogramų žemės ir uolienos, o maištininkams teliko iš viršaus mėtyti į juos akmenis. Vėliau kareiviai rampa užstūmė didžiulį apsiausties bokštą ir iš jo ištisomis dienomis apšaudė maištininkus strėlėmis ir balistų sviediniais. Kai išorinė Erodo pastatyta siena pagaliau griuvo, romėnus nuo maištininkų skyrė tik paskubomis suręsta vidinė siena. Romėnai padegė sieną, grįžo į stovyklą ir kantriai laukė, kol siena grius pati.

Susispaudę Erodo rūmuose sikarijai žinojo, kad jiems atėjo galas. Romėnai su jais ir jų šeimomis tikrai pasielgs taip, kaip pasielgė su Jeruzalės gyventojais. Stojus ledinei tylai, vienas iš sikarijų vadų kreipėsi į likusius:

„Bičiuliai, mes jau seniai nusprendėme nepaklusti nei romėnams, nei kam nors kitam, tik Dievui, nes Jis vienas yra tikrasis ir teisėtasis žmonijos Viešpats. O dabar atėjo laikas įvykdyti mūsų sprendimą.“ Išsitraukęs durklą, jis tarė paskutinį žodį: „Dievas suteikė mums malonę mirti drąsiai, laisvais žmonėmis, o tai nebuvo lemta kitiems [Jeruzalėje], nelauktai pakliuvusiems į nelaisvę.“

Ši kalba padarė trokštamą poveikį. Kol romėnai ruošėsi paskutinei Masados apgulčiai, maištininkai traukė burtus, kokia eilės tvarka vykdys savo siaubingą sumanymą. Tada jie išsitraukė durklus – tuos pačius, iš kurių buvo atpažįstami, grėsmingus ginklus, perpjovusius vyriausiojo kunigo gerklę ir pradėjusius liūdnai pasibaigusį karą su Roma – ir, prieš atgręždami juos į save, išžudė savo žmonas ir vaikus. Paskutinieji dešimt vyrų iš savo tarpo išsirinko vieną, nužudysiantį likusius devynis. Paskutinysis sikarijas padegė rūmus. Ir nusižudė pats.

Kitą rytą romėnai pergalingai užkopė į anksčiau neįveikiamą Masados tvirtovę. Juos pasitiko vaiduokliška tyla: devyni šimtai šešiasdešimt nužudytų vyrų, moterų ir vaikų. Karas pagaliau baigėsi.

Įdomu tik, kodėl jis užtruko taip ilgai?

Žinia apie žydų sukilimą netrukus pasiekė imperatorių Neroną, o šis Jeruzalei atsiimti paskyrė vieną iš patikimiausių savo vyrų – Titą Flavijų Vespasianą (žinomą tiesiog kaip Vespasianas). Turėdamas savo žinioje didžiulę, daugiau nei šešiasdešimties tūkstančių karių armiją, Vespasianas tučtuojau išsiruošė į Siriją, o jo sūnus Titas pasuko į Egiptą surinkti Aleksandrijoje dislokuotų legionų. Titas turėjo vesti savo karius per Edomą, o Vespasianas – stumtis į pietus, į Galilėją. Tėvas ir sūnus planavo sutraiškyti žydus tarp savo dviejų armijų ir taip užsmaugti maištą.

Titas ir Vespasianas slinko per Šventąją Žemę, palikdami po savęs tik griuvėsius; maištingieji miestai vienas po kito krito nuo galingosios Romos smūgių. 68 m. e. metais Galilėja, Samarija, Edomas, Perėja ir visas Negyvosios jūros regionas, išskyrus Masadą, vėl buvo Romos valdžioje. Vespasianui teliko išsiųsti savo armijas į Judėją ir nusiaubti maišto centrą – Jeruzalę.

Ruošdamasis paskutiniam puolimui, Vespasianas gavo žinią, kad nusižudė Neronas. Romoje – sumaištis. Sostinėje siaučia pilietinis karas. Vos per keletą mėnesių imperatoriais pasiskelbė trys skirtingi vyrai – Galba, Otonas ir Vitelijus. Kiekvienas jų buvo jėga nuverstas kito pretendento. Romoje nebeliko nei įstatymo, nei tvarkos, vagys ir banditai plėšia gyventojus, visiškai nesibaimindami pasekmių. Tokios sumaišties ir neramumų romėnai nebuvo patyrę nuo karo tarp Oktaviano ir Marko Antonijaus, vykusio prieš šimtą metų, laikų. Tacitas šį laikotarpį aprašė taip: „pradedu istoriją epochos, turtingos negandų, garsios smarkiom kovom, draskytos nesutarimų ir sumaiščių, šiurpios net taikos metu“.[1]

Savo legionų raginamas, Vespasianas sustabdė kampaniją Judėjoje ir nuskubėjo į Romą pareikšti teisių į sostą. Kaip paaiškėjo, skubėjo be reikalo. 70 m. e. metais, prieš Vespasianui įžengiant į sostinę, jo šalininkai užėmė miestą, išžudė varžovus ir paskelbė Vespasianą vieninteliu imperatoriumi.

Tiesa, ta Roma, kurią ėmėsi valdyti Vespasianas, buvo visiškai pasikeitusi. Masiniai piliečių neramumai sukėlė siaubą dėl nusilpusios Romos galios ir įtakos. Padėtis tolimojoje Judėjoje buvo ypač apmaudi. Blogai buvo jau vien tai, kad niekam tikę žydai išdrįso sukilti, ir visiškai nesuvokiama, kodėl, praėjus trejiems ilgiems metams, tas sukilimas vis dar nebuvo numalšintas. Žinoma, sukildavo ir kiti Romos pavaldiniai. Bet žydai buvo ne galai ar britai, o tik prietaringi, akmenimis besisvaidantys valstiečiai. Žydų maišto mastas ir tai, kad jis įvyko tuo metu, kai Roma kentė nuo rimtų socialinių ir politinių bėdų, sukėlė romėnams nemenką tapatybės krizę.

Vespasianas žinojo, kad norint sutvirtinti savo valdžią ir susitvarkyti su Romą ištikusia negalia, reikia nukreipti žmonių dėmesį nuo vidinių bėdų į įspūdingus žygius svetimose žemėse. Menka pergalė tam netiko. Imperatoriui reikėjo sumalti priešo pajėgas į miltus. Jam reikėjo triumfo: parodyti stulbinamą Romos galią, paimti daug belaisvių ir vergų, prisiplėšti grobio. Tik taip bus laimėtas nepatenkintų piliečių palankumas, tik taip galima įvaryti pavaldiniams siaubą. Todėl vos atsisėdęs į sostą, Vespasianas tučtuojau užsiėmė nebaigtu Judėjos reikalu. Jis ne tik sutraiškys žydų sukilimą – to nepakaktų jo tikslams pasiekti. Jis visiškai sunaikins žydus. Nušluos juos nuo žemės paviršiaus. Pavers jų žemes dykuma. Sudegins jų Šventyklą. Sunaikins jų religiją. Nužudys jų Dievą.

Sėdėdamas Romoje, Vespasianas pasiuntė žinią sūnui Titui žygiuoti į Jeruzalę ir, negailint jokių išlaidų, greitai ir ryžtingai padaryti galą žydų sukilimui. Bet imperatorius nežinojo, kad sukilimas praktiškai žlugo pats.

Nužudę Menachemą ir išviję iš Jeruzalės sikarijus, maištininkai ėmė ruoštis, jų manymu, netrukus nutiksiančiam Romos išpuoliui. Miestą supančios sienos buvo sutvirtintos, surinkta visa įmanoma karinė ginkluotė. Buvo renkami kardai ir strėlės, kalami šarvai, palei miesto sienas statomos katapultos ir kraunamos sviedinių atsargos. Vaikinai buvo paskubomis mokomi kautis vienas prieš vieną. Visą miestą buvo apėmusi panika: maištininkai užėmė pozicijas ir laukė, kol romėnai sugrįš ir bandys atsiimti Jeruzalę.

Bet romėnai taip ir nepasirodė. Maištininkai tikrai nutuokė, kad žemės aplink miestą yra niokojamos. Kas dieną į Jeruzalę plūdo minios sužeistų ir kruvinų pabėgėlių, miestas plyšo per siūles. Bet romėnų atsakomieji veiksmai buvo nukreipti į kaimo vietoves ir pagrindinius sukilėlių atramos punktus – Gamalą, Giskalą ir Tiberiją. Kuo ilgiau sukilėliai laukė ateinant romėnų, tuo labiau susiskaldžiusi ir nestabili darėsi miesto valdžia.

Iš pradžių buvo suformuota tam tikra pereinamoji vyriausybė. Didžiąją jos dalį sudarė prie maišto prisijungusios (labai nenoromis) Jeruzalės kunigų aukštuomenės atstovai. Ši, taip vadinama „nuosaikioji“, frakcija norėjo susitarti su Roma, jei tai dar buvo įmanoma. Jie norėjo pasiduoti be jokių sąlygų, maldauti pasigailėjimo ir vėl paklusti Romos valdymui. Jeruzalėje nuosaikieji turėjo nemenką paramą, ypač tarp turtingesniųjų žydų, ieškojusių būdų išsaugoti savo padėtį ir nuosavybę, jau nekalbant apie gyvybę.

Bet dar didesnė ir garsesnė frakcija Jeruzalėje buvo įsitikinusi, kad Dievas atvedė žydus į karą prieš Romą, todėl Dievas nuves juos ir į pergalę. Galbūt padėtis dabar atrodo niūri, o priešas – neįveikiamas. Bet tai yra dieviškojo plano dalis. Argi pranašai neperspėjo, kad paskutinėmis pasaulio dienomis (2 Ezr 6, 22)? Jeigu žydai liks ištikimi Viešpačiui, netrukus pamatys Jeruzalę, apgaubtą šlovės. Suskambės trimitai ir visus, juos išgirdusius, apims baimė. Kalnai bus sulyginti su žeme, o žemė prasivers, kad prarytų Dievo priešus. Tereikia ištikimybės. Ištikimybės ir uolumo.

Šiai politinei stovyklai vadovavo valstiečių, žemesniųjų kunigų, plėšikų gaujų vadų ir neseniai į miestą atvykusių pabėgėlių koalicija. Jie susibūrė į atskirą revoliucinę frakciją ir pasivadino zelotų partija. Vargšai, dievobaimingi ir nusistatę prieš diduomenę, zelotų partijos nariai norėjo likti ištikimi pradiniams sukilimo tikslams: išvalyti Šventąją Žemę ir įkurti Dievo karalystę. Jie audringai priešinosi pereinamajai vyriausybei ir jos planams atiduoti miestą Romai. Tai buvo šventvagystė. Išdavystė. Ir zelotų partija gerai žinojo, kaip už tai baudžiama.

Partija užėmė vidinį Šventyklos kiemą, kur anksčiau turėjo teisę įeiti tik kunigai, ir iš jo rengė teroristinius išpuolius prieš tuos, kuriuos manė esant nepakankamai ištikimus sukilimui: turtingąją diduomenę ir aukštuomenę, senuosius Erodo didikus ir buvusiąją Šventyklos valdžią, vyriausiuosius kunigus ir visus, priklausiusius nuosaikiųjų stovyklai. Zelotų partijos vadai sudarė šešėlinę vyriausybę ir traukė burtus, kad nuspręstų, kuris iš jų bus kitas vyriausiasis kunigas. Burtas krito neraštingam valstiečiui, Samuelio sūnui Fanijui. Jis buvo aprengtas prabangiais kunigo drabužiais, pastatytas priešais įėjimą į Šventų švenčiausiąją ir išmokytas atnašauti. Tuo tarpu kunigų diduomenės likučiai stebėjo šį vaizdą ir verkė, laikydami tai savo šventos genealogijos išniekinimu. Besivaržančių tarpusavyje grupių kovoms ir žudynėms tęsiantis, į miestą ėmė plūsti dar daugiau pabėgėlių, kas tik pakurstė visą Jeruzalę ketinusią praryti nesantaiką ir susiskaldymą. Nutildžius nuosaikiuosius, dėl miesto dabar varžėsi trys pagrindinės grupuotės. Pustrečio tūkstančio žmonių turinti zelotų partija laikė užėmusi vidinį Šventyklos kiemą, o tolimesniuosius kiemus užėmė buvęs sukilimo Giskaloje vadas, pasiturintis miestietis Jonas, vos pasprukęs iš jo miestą sugriovusių romėnų nagų.

Iš pradžių Jonas iš Giskalos susidėjo su zelotų partija – juos siejo ištikimybė religiniams revoliucijos principams. Sunku pasakyti, ar patį Joną galima vadinti zelotu. Jis, be jokios abejonės, buvo aršus nacionalistas ir nuoširdžiai nekentė Romos tais laikais, kai nacionalistinės pažiūros ir mesianistiniai lūkesčiai buvo neatskiriamai susiję. Jis netgi išlydė šventuosius Šventyklos indus ir pagamino iš jų įnagius kovai su Roma. Bet pjautynės dėl Šventyklos kontrolės galiausiai privertė Joną atsiskirti nuo zelotų partijos ir suburti savąją, iš šešių tūkstančių kovotojų sudarytą koaliciją.

Trečiajai ir didžiausiai sukilėlių stovyklai Jeruzalėje vadovavo Simonas bar Giora, vienas iš plėšikų vadų, atrėmęs pirmąjį, Cestijaus Galo vadovaujamą, išpuolį prieš Jeruzalę. Pirmuosius žydų sukilimo metus Simonas praleido bastydamasis po Judėją, plėšdamas turtuolių žemes, paleisdamas į laisvę vergus, ir taip užsitarnavo kovotojo už vargšų teises reputaciją. Truputį paviešėjęs pas Masados sikarijus, Simonas grįžo į Jeruzalę su didžiule asmenine dešimties tūkstančių vyrų armija. Iš pradžių miestas jį sveikino, vildamasis, kad jis sutramdys zelotų partiją ir pakirps sparnus vis despotiškiau besielgiančiam Jonui iš Giskalos. Nors Simonas nesugebėjo paveržti Šventyklos iš savo konkurentų, jis netrukus ėmė kontroliuoti didžiąją aukštutinio ir žemutinio miesto dalį.

Nuo kitų Jeruzalės maištininkų vadų Simoną skyrė tai, kad jis iš pat pradžių, nė kiek nesidrovėdamas, pasiskelbė mesiju ir karaliumi. Simonas, kaip ir Menachemas, vilkėjo karaliaus drabužiais ir išdidžiai vaikštinėjo po miestą, kaip jo gelbėtojas. Jis pasiskelbė „Jeruzalės šeimininku“ ir naudojosi dieviška pateptojo padėtimi tam, kad gaudytų ir žudytų išdavyste įtartus kilminguosius žydus. Galiausiai Simoną pripažino aukščiausiuoju susiskaldžiusių maištininkų vadu. Ir pačiu laiku. Vos tik jis spėjo įtvirtinti savo viršenybę, prie miesto vartų, vedinas keturiais romėnų legionais, pasirodė Titas ir pareikalavo pasiduoti.

Žydų susiskaldymas ir tarpusavio vaidai tučtuojau užleido vietą karštligiškam ruošimuisi atremti artėjantį romėnų puolimą. Bet Titas neskubėjo pulti. Jis liepė savo vyrams pastatyti aplink Jeruzalę akmeninę sieną; taip jis uždarė visus gyventojus mieste ir atkirto juos nuo maisto ir vandens. Savo stovyklą jis įkūrė Alyvų kalne. Iš ten galėjo netrukdomas stebėti iš bado mirštančius Jeruzalės gyventojus.

Atėjęs badmetis buvo siaubingas. Savo namuose mirė ištisos šeimos. Gatvės buvo užverstos mirusiųjų lavonais, niekas neturėjo nei vietos, nei jėgų jiems tinkamai palaidoti. Jeruzalės gyventojai šliaužiojo po nutekamuosius griovius, ieškodami maisto. Žmonės valgė karvių mėšlą ir sausos žolės kuokštus. Jie lupo ir kramtė savo diržų ir batų odą. Buvo pranešama, kad kai kurie žydai ėmė valgyti mirusiuosius. Bandantys pabėgti iš miesto buvo lengvai pagaunami ir nukryžiuojami ant Alyvų kalno, kad visi matytų.

Titui būtų užtekę paprasčiausiai palaukti, kol gyventojai patys išmirs. Jam nebūtų reikėję net kardo išsitraukti, kad nugalėtų Jeruzalę ir užbaigtų sukilimą. Bet tėvas jį siuntė ne to. Jo užduotis nebuvo išmarinti žydus badu ir priversti paklusti. Jis liepė nutrinti juos nuo žemės, kurią žydai laikė sava, paviršiaus. Todėl 70 m. e. metų balandžio pabaigoje, miestą siaubiant mirčiai ir šimtams žūstant nuo alkio ir troškulio, Titas sutelkė savo legionus ir puolė miestą.

Romėnai apsiautė aukštutinio miesto sienas pylimu ir ėmė apšaudyti maištininkus sunkiąja artilerija. Jie sukonstravo didžiulį taraną, lengvai pralaužusį pirmąją Jeruzalę juosusią sieną. Kai sukilėliai pasitraukė už antrosios vidinės sienos, ji taip pat buvo pralaužta, o vartai padegti. Liepsnoms nuslūgus, miestas atsivėrė Tito kariams.

Kariai puolė visus – vyrus, moteris, vaikus, turtingus, vargšus, dalyvavusius sukilime, likusius ištikimus Romai, diduomenę, kunigus. Jiems nebuvo jokio skirtumo. Jie sudegino viską. Liepsnojo visas miestas. Romėnų pulkams užplūdus aukštutinį ir žemutinį miestus, liepsnų riaumojimas mišo su mirštančiųjų klyksmais. Kariai nuklojo žemę lavonais, persekiodami sukilėlius braidė po kraujo upelius, lipo per negyvėlių krūvas, kol galų gale pasiekė Šventyklą. Įvarę paskutinius sukilėlius į vidinį kiemą, romėnai padegė Šventyklos pamatus; atrodė, kad Šventyklos kalnas verda krauju ir ugnimi. Liepsnos prarijo Izraelio Viešpaties buveinę, Šventų Švenčiausiąją, ir ši subyrėjo į nuodegų ir pelenų krūvą. Ugniai nurimus, Titas davė įsakymą sulyginti miesto likučius su žeme, kad ateities kartos nė neprisimintų Jeruzalės vardo.

Žuvo tūkstančiai, bet Simonas ben Giora (nepavykęs mesijas Simonas) buvo gyvas paimtas į nelaisvę. Jį, sukaustytą grandinėmis, reikėjo nugabenti į Romą, Vespasiano savo tautai pažadėtam triumfui. Kartu su Simonu buvo išvežtos šventenybės: auksinis Šventyklos stalas, Viešpačiui siūloma padėtinė duona, stovas žibintui ir septynšakė menora, smilkyklės ir taurės, trimitai ir šventieji indai. Viskas buvo nešama triumfo eisenos Romoje metu, o lauro vainikais karūnuoti ir purpurinėmis mantijomis apsigaubę Vespasianas ir Titas stebėjo visa tai su tyliu ryžtingumu. Procesijai pasibaigus, visų apžiūrai buvo išneštas paskutinis grobis: Toros egzempliorius, žydų religijos simbolis.

Vespasiano mintį buvo nesunku suprasti: tai – pergalė ne prieš tautą, bet prieš jos dievą. Nugalėta buvo ne Judėja, o judaizmas. Jeruzalės sugriovimą Titas viešai pristatė kaip dievobaimingą veiksmą ir auką romėnų dievams. Titas tvirtino, kad pergalę pasiekė ne jis. Jis tiesiog atidavė ginklus savo dievui, kuris išliejo pyktį ant žydų dievo.

Pažymėtina tai, kad Vespasianas atsisakė įprastos evocatio praktikos, kai sutriuškintas priešas įgydavo galimybę garbinti savo dievą Romoje. Žydams ne tik buvo uždrausta atstatyti savo Šventyklą (o ši teisė būdavo siūloma beveik visoms imperijai pavaldžioms tautoms) – jie buvo priversti mokėti dviejų drachmų per metus mokestį (tai atitiko žydų vyrų Jeruzalės Šventyklai mokėtą mokestį šekeliais) Jupiterio šventyklai, netyčia sudegintai per Romos pilietinį karą, atstatyti. Visi žydai, nesvarbu, kurioje imperijos vietoje gyvenantys, nesvarbu, kiek lojalūs Romai, nesvarbu, dalyvavę sukilime ar ne – visi žydai, įskaitant moteris ir vaikus, buvo priversti mokėti už svarbiausios stabmeldžių šventyklos Romoje išlaikymą.

Tuo tarpu judaizmas daugiau nebuvo laikomas pagarbos verta religija. Žydai tapo amžinais Romos priešais. Nors romėnai niekados nepraktikavo masinių deportacijų, jie ištrėmė visus likusius gyvus žydus iš Jeruzalės ir jos apylinkių, pervadino miestą Elija Kapitolina ir ėmė jį valdyti tiesiai iš Romos. Visa Palestina tapo asmenine Vespasiano nuosavybe, romėnai siekė sukurti įspūdį, esą Jeruzalėje niekada negyveno žydai, o 135 m. e. metais Jeruzalės pavadinimas išnyko ir iš visų oficialių Romos dokumentų.

Išgyvenusiems skerdynes žydams (kurie, nudriskę ir išbadėję, glaudėsi tarp sugriauto miesto sienų, su siaubu stebėdami, kaip romėnų kareiviai šlapinasi ant rūkstančių Dievo namų pelenų) buvo visiškai aišku, ką kaltinti už mirtis ir niokojimą. Juk šventąjį miestą šitaip nusiaubė tikrai ne Švenčiausiasis Dievas. Ne. Tai buvo lestai, plėšikai ir maištininkai, zelotai ir sikarijai, apie nepriklausomybę nuo Romos pamokslavę nacionalistai-revoliucionieriai, taip vadinamieji pranašai ir apsišaukėliai mesijai, žadėję išganymą už ištikimybę ir uolumą. Jie buvo atsakingi už Romos surengtas žudynes. Tai juos apleido Viešpats.

Ateityje žydai kiek įmanoma labiau atsiribos nuo karą su Roma sukėlusio revoliucinio idealizmo. Žinoma, savo apokaliptinių lūkesčių jie visiškai nepamirš. Priešingai, kitame amžiuje suklestės apokaliptiniai tekstai, atspindintys dieviško išsivadavimo iš Romos valdžios ilgesį. Gajus mesianistinis įkarštis 132 m. e. metais netgi sukels trumpai trukusį antrąjį žydų karą prieš Romą. Jam vadovaus mesijas, žinomas Simono bar Kochbos vardu. Tačiau dauguma antrojo amžiaus rabinų, skatinami susiklosčiusių aplinkybių ir atsakomojo Romos smūgio baimės, išplėtos kitokią, nacionalizmo vengiančią judaizmo interpretaciją. Į Šventąją Žemę bus imta žvelgti labiau transcendentiškai, bus puoselėjama atviras politines ambicijas atmetanti mesianistinė teologija, o aukas Šventykloje pamaldaus žydo gyvenime pakeis Šventojo rašto studijos ir dievobaimingi poelgiai.

Bet visa tai – dar tolimoje ateityje. O tą dieną, kai kruvini ir iškankinti senosios žydų tautos likučiai buvo atplėšti nuo savo namų, Šventyklos, Dievo ir jėga išvaryti iš Pažadėtosios Žemės į stabmeldžių ir pagonių žemes, tą dieną tikras atrodė tik vienas dalykas – jų pasauliui atėjo galas.

Tuo tarpu triumfuojančioje Romoje, netrukus po Viešpaties Šventyklos išniekinimo, kai žydai buvo išblaškyti po pasaulį, o jų tikėjimas tapo atstumtųjų tikėjimu, žydas, vardu Jonas Morkus, paėmė į rankas plunksną ir parašė pirmuosius pirmosios evangelijos apie mesiją, vardu Jėzus Nazarietis, žodžius. Jis parašė juos ne hebrajiškai, Dievo kalba, ne aramėjiškai, Jėzaus kalba, bet graikiškai, stabmeldžių kalba. Nešvariųjų kalba. Nugalėtojų kalba.

Tai buvo Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia.


 

VERTĖJAS

 


[1] Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai raštai. Vertė D. Dilytė ir J. Mažiulienė. Vilnius: Vaga, 1972, p. 33