Vertėją Aleksandrą Vasilkovą kalbina Viktorija Ivanova

 

Aleksandra Vasilkova verčia lietuvių literatūrą į rusų kalbą. Aleksandros dėka rusiškai galima perskaityti Kęstučio Kasparavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigutės Ach, Linos Žutautės, Vytauto V. Landsbergio, Vilės Vėl, Icchoko Mero ir Kristinos Gudonytės tekstus. Aleksandra verčia ne tik iš lietuvių, bet ir iš prancūzų kalbos, taip pat rašo straipsnius, yra meno tyrinėtoja.

Aleksandra prisipažįsta verčianti šiek tiek iš egoistinių paskatų: negalvoja apie skaitytoją, o nori papasakoti rusų kalba tai, kas lietuvių rašytojų pasakyta jai svarbiomis, įdomiomis temomis. Bet ji išduoda ir altruistines užmačias: Aleksandrai svarbu supažindinti vaikus su lietuviškais kaukais ir aitvarais, perduoti literatūrinę blogos mergaitės patirtį paauglėms, suteikti galimybę rusų skaitytojams paklaidžioti magiškais Lietuvos kraštais ir pakraščiais, panirti į magiškąją realybę.

Kaip teigia vertėja Alina Kuzborska, „kiekvienas vertėjas, pasiryžęs versti lietuvių autorius, turi savų asmeninių motyvų“. Kokie yra Jūsų motyvai?

Pirmas, pagrindinis ir svarbiausias – jei ne vienintelis – motyvas, kuris mane priverčia veikti, tai meilė. Jei ką myliu, turiu imti ir ką nors daryti; aš pamilau kalbą, esu vertėja – suprantama, kad nieko kito man neliko – turiu versti. Na, dar skaityti ir kalbėti, bet tik to man neužtenka.

Kokiais kriterijais vadovaujatės, spręsdama, kokius kūrinius versti?

Nežinau, ar galima šiuo atveju kalbėti apie kriterijus. Arba užeina noras versti, arba ne. Jei noriu kuo ilgiau pagyventi su tekstu, reikia pradėti jį versti, nieko geriau nesugalvosiu. Žinoma, man norisi tekstu pasidalyti ir su kitais. Bet svarbiausia – troškimas būti kartu su tekstu, lygiai taip pat, kaip norisi būti kartu su žmogumi. Kartais atrodo, kad mano ir rašytojo kvėpavimo ritmas sutampa, tokia artima intonacija. Kartais jaučiu, kad autorius yra geras žmogus, ir man gera su juo.

Ar dažniau gaunate leidyklų užsakymus versti tam tikrą literatūrą, ar pati renkatės, o tada siūlote leidykloms, leidėjams?

Visaip būna. Kalbant tik apie lietuviškas knygas, tai dažniau leidėjai užsako versti knygas vaikams. Renkasi, man atrodo, pagal paveikslėlius. Bet knygas paaugliams ir suaugusiems leidėjams sunkoka būtų rinktis, nes jie neskaito lietuviškai. Kęstučio Kasparavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigutės Ach, Linos Žutautės knygas man siūlė leidėjai, o Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštį“ pasiūliau pati. Tačiau iš pradžių kažkas turi man patarti, atkreipti mano dėmesį į knygą, į autorių. Todėl mūsų vertėjų seminarai ir ryšiai su „Lietuviškomis knygomis“ labai naudingi.

Kaip susipažinote su Tarptautinių kultūros programų centro Literatūros sklaidos skyriumi, anksčiau buvusiu „Lietuviškomis knygomis“?

Tai buvo neišvengiama. Kai tik susidomėjau lietuvių literatūra – tai ir „Lietuviškas knygas“ radau. Gal tai atsitiko Maskvos knygų mugėje. Vėliau Kęstutis Urba mane vis įtikinėjo čia nueiti, o aš nenorėjau, kol nebuvo bent kelių mano vertimų iš lietuvių kalbos. Galų gale atėjau į „Lietuviškas knygas“ – jos dar buvo Šv. Jono gatvėje, o rudenį pirmą kartą atvažiavau į vertėjų seminarą, taip pat tais pačiais – 2011 metais dalyvavau lietuvių literatūros bandomųjų vertimų programoje ir gavau paramą Icchoko Mero „Geltono lopo“ vertimui į rusų kalbą. Tada supratau, kad esu „tikra“ vertėja iš lietuvių kalbos. Nuo to laiko ir draugaujame.

A. Kuzborska rašo, kad „nelengva dirbti pavieniui, lyg partizanui, pasikliauti vien savo skoniu, ypač jei esi atitrūkęs nuo gyvo kultūros konteksto, žvelgi iš tolo“. Kaip su lietuvių literatūros, kultūros kontekstu susipažįstate Jūs, ar yra, kas pataria, paskatina, suteikia reikalingos informacijos?

Šiandien labai sunku būti, kaip sakė Alina, „atitrūkusiam nuo gyvo kultūros konteksto“. Yra internetas, yra elektroninis paštas, galima ir iš tolo matyti, iš tolo sužinoti, kas vyksta. Yra „Lietuviškos knygos“, yra „Tekstai“, yra Metų knygos rinkimai, yra draugai ir kolegos, pokalbiai su jais, yra mūsų seminarai... Pasak rusų patarlės, на ловца и зверь бежит , kai tik kuo nors susidomėsi, atrodo, kad visi tik apie tai ir kalba. Manau, labiau trūksta ne galimybių, o laiko.

Kodėl – lietuvių literatūra? Kuo ji Jums artima, įdomi?

Man kol kas sunku kalbėti apie lietuvių literatūrą apskritai, iki šiol nelabai daug spėjau perskaityti, galėčiau kalbėti tik apie vieną arba kitą autorių. Nors taip turbūt pasakyčiau ir apie prancūzų literatūrą, kurią verčiu jau daugiau nei dvidešimt metų, o skaitau – daugiau negu keturiasdešimt, ir net apie rusų literatūrą. O jei vis dėlto reiktų paaiškinti, kodėl apskritai myliu Lietuvą – man norisi, kad apie ją kalbėtų su manimi. Myliu Vilnių ir jo ieškau knygose. Apskritai gyvenu ir tekstuose, ir tikrovėje, tad Lietuva man – ne tik miškai ir ežerai, medus ir duona, žmonės ir paukščiai, bet ir knygos. O gal vis dar ieškau knygose tos pagoniškos Lietuvos, kurią vaikystėje pamilau, skaitydama pasaką apie Eglę žalčių karalienę.

Kada pradėjote mokytis lietuvių kalbos?

Aš dažnai apie tai pasakoju (nes dažnai klausia). Neseniai mano pašnekovė puikiai suformulavo, ji sakė – дуриком . Tai va... Iš tikrųjų tai keista istorija. Prieš septynerius metus, kai nutariau atostogauti Lietuvoje, pati nežinau kodėl, sakau draugei – o gal man išmokti lietuvių kalbos ir pradėti versti? „Taip, labai gerai būtų, atsakė ji, vertėjų iš buvusių tarybinių respublikų kalbų labai trūksta.“ Bet atvažiavusi supratau, kad ne tik lietuvių kalbos man reikės mokytis, bet neapsieisiu ir be Lietuvos istorijos, geografijos ir taip toliau... Net baisu pasidarė – kaip aš įsiminsiu visus mindaugus ir vytautus ... Ir dar prieš atvažiuodama visai nežinojau, kad Lietuvoje gyvena ne tiesiog lietuviai, bet, pavyzdžiui, žemaičiai ir dzūkai. Man reikėjo klausytis vaikiškų dainelių ir skaityti pasakas, nueiti visą tą kelią, kuriuo mes visi einame, patys to nepastebėdami, kai mokomės gimtosios kalbos. Bet parvažiavusi namo aš taip ilgėjausi Lietuvos ir lietuvių kalbos, kad man teko iškart ieškoti žodynų ir kalbos vadovėlių, įsijungti lietuvišką radiją... ir tais pačiais metais grįžti Lietuvon.

Taip tai ir tęsiasi iki šiol. Man nenusibosta mokytis kalbos, man patinka lietuviška gramatika, linksniai, kurių nėra arba nebėra rusų kalboje, patinka gausybė veiksmažodžių, kurie, kaip rašo Tomas Venclova, „įgalina apčiuopti šimtus veiksmo ir būsenos rūšių“, ir aš džiaugiausi, kad pastebėjau šitą kalbos savybę pati, anksčiau, nei perskaičiau apie tai T. Venclovos knygoje.

Kodėl svarbu versti lietuvių literatūrą į rusų kalbą? Kas skaito verstinę lietuvių literatūrą?

Galėčiau pasakyti, kad tai svarbu siekiant gerų tarptautinių santykių, ir tai būtų tiesa, bet iš tikrųjų apie tai nuolat negalvoju. Rusų kalba – mano gimtoji kalba, į ją ir verčiu. Noriu, kad tokie skaitytojai kaip aš pati, t. y. tie, kurie mėgsta tas pačias knygas, irgi galėtų skaityti lietuviškas knygas, kurias pamilau.

O skaitytojų yra įvairių. Kai verčiu Gintaro Beresnevičiaus knygas vaikams (gaila, kad jis spėjo parašyti tik dvi), mano ir autoriaus skaitytojai yra maži vaikai, noriu juos supažindinti su aitvarais ir kaukais. Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“ – knyga, panaši į tas, kokias aš mėgau prieš keturiasdešimt metų, ir man norisi dovanoti ją šiandieninėms paauglėms. Man norisi dalytis tuo, kas gera ir įdomu, bet turiu prisipažinti – visų pirma rūpinuosi savo malonumu, savo problemomis. Gera buvo „vaidinti“ blogą mergaitę Kotryną, todėl išverčiau šitą knygą, man svarbi žydų tema, todėl verčiau ir Icchoko Mero „Geltoną lopą“, ėmiau versti Mirono Ginko knygą. Gal kiti vertėjai yra altruistiškesni, bet aš apie skaitytojus beveik negalvoju.

Anksčiau dirbote teatre, lig šiol domitės lėlininkyste, – sakykite, kas paskatino pakeisti profesiją ir pasukti literatūros vertimų link?

Aš labai neilgai dirbau teatre, pradėjau iškart po studijų, o dar po metų jau turėjau mažą vaiką ir jį auginau. Motinystės atostogų pabaigoje supratau, kad nenoriu grįžti į darbą, man geriau namie, patinka nepriklausomybė, laisvė. Jau mokykloje mėgau versti, tad buvo visai natūralu tapti vertėja. Nepasakyčiau, kad keičiau profesiją, veikiau aš ją suradau. Arba gal tai ji mane surado. O lėlės... Senovėje visos moterys lėles darė, ir dabar daro. Man tai ne profesija, tai gyvenimo dalis.

Ericas Lane’as, Didžiosios Britanijos leidyklos „Dedalus“ leidėjas, neseniai išleidęs lietuvių literatūros rinktinę anglų kalba, kalbėdamas apie joje esančius tekstus pabrėžė, kad juose galima rasti ypač daug kančios motyvų, taip pat jis teigia Lietuvą matąs kaip kaimiškos kilmės šalį, o jos literatūra „veda į tam tikrą magiją, į mitą, į prietarus, ypač kreipiamas dėmesys į skirtingus visuomenės ir religinių grupių tarpusavio santykius“. Kokius lietuvių literatūros bruožus pastebite Jūs?

Aš sutinku su juo. Dar kartą primenu, kad ne taip seniai susipažinau su lietuvių literatūra ir joje ieškau labiausiai ne to, kas yra svarbiausia apskritai, o to, kas man yra artimiausia (juk aš ne tyrinėtoja, o vertėja), sakyčiau, kad tai vis dar kaimiškos ir vis dar pagoniškos šalies literatūra. Ir čia pagonybė puikiai sugyvena su krikščionybe. Ir dar – gal čia aš sumaišau, supainioju tą, ką matau žmonėse, ir tą, ką radau knygose, bet mane traukia lietuviška kantrybė ir lietuviškas atkaklumas. Ir dar yra bruožas, kuriam vis negaliu rasti tikslaus žodžio – skaistumas, giedrumas, nuoširdumas, atviraširdumas (jei yra toks žodis – mano žodynas jo dar nežino).

Kiek svarbu vertėjui ne vien suprasti svetimą kalbą, bet ir gebėti versti ne žodį, o prasmę? Ar vertėjui turi būti artima jo verčiama literatūra?

Žinoma, kad labai svarbu. Ir kiekvieną kartą, kai susiduriu su nauju rašytoju, reikia ir naujo žodyno. Tą patį žodį kartais būtina versti visai kitaip nei anksčiau, kai jį naudojo kitas autorius. Bet jei skaitydama aš viską matau vaizduotėje, man nesunku tai ir aprašyti. Tik tam dar reikia gerai mokėti savo gimtąją kalbą. Ir dar yra daug tokių smulkmenų, be kurių nieko gero nepadarysi. Pavyzdžiui, man sunku rašyti apie kaimo gyvenimą.

Ar turi būti artima verčiama literatūra... Idealu, kai skaitydama pagalvoju, kad pati galėčiau šitą tekstą parašyti, jei būčiau rašytoja. Autorius vietoj manęs viską pasakė, o man liko tik pasakyti tai rusiškai. Bet tai visai ne būtina sąlyga. Galima su autoriumi ir pamažu suartėti, kad tik jis nebūtų beviltiškai svetimas ir nemalonus.

Kurių lietuvių autorių kūrybą vertinate labiausiai, kieno kūryba žavitės?

Kaip jau minėjau, dar vaikystėje pamilau „Eglę žalčių karalienę“, ir dabar myliu šitą bei kitas pasakas. Nusipirkau keletą lietuvių pasakų rinkinių. Mėgstu keistas knygas, tai, kas dabar vadinama „magiškuoju realizmu“. Bet tik tada, jei tai yra natūralus autoriaus polinkis, o ne noras pataikauti skaitytojui, nes dabar yra per daug netikros magijos. Labai patinka Jurgos Ivanauskaitės apsakymai (ypač iš rinkinio „Kaip užsiauginti baimę“; „Paskutinis traukinys“ buvo pirmas lietuviškas tekstas, kurį perskaičiau) ir romanai, labai norėčiau visus išversti. Apskritai, mėgstu moterų prozą, man patinka Laura Sintija Černiauskaitė (bet kol kas nedaug perskaičiau), Giedros Radvilavičiūtės esė, mėgstu, ką rašo Vanda Juknaitė. Dažniausiai ką mėgstu, tą ir noriu, arba norėčiau, versti. Dar nuo vaikystės labai mėgstu Icchoko Mero knygas – tada skaičiau puikius Felikso Dektoro vertimus, dabar perskaičiau viską ir lietuviškai. Ypač pamėgau „Sarą“. O iš to, ko versti nenorėčiau, tik skaitau – labiausiai patinka Marius Ivaškevičius.