tekstai.lt

Renata Šerelytė. Teisėjas ir Raudonoji Mirtis. Vabalų kambarys. Novelės

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

Dvi novelės

 

Teisėjas ir Raudonoji Mirtis

 

Tuščiame teismo rūmų pastate minkštai brūžavo valytojos skuduras.

Pagrindinės durys jau buvo užrakintos, bet teisėjas dėl to nesuko galvos: išeis pro tarnybinį. Maitvanagiai su kameromis ir mikrofonais jau bus išsiskirstę – kas gi gali tiek laukti, kad užfiksuotų ledinę veido išraišką ir rūstų: „Nekomentuosiu.“

Dirstelėjo pro langą.

Gatvė buvo tuščia, prietemoje mėlyna kibirkštimi blykstelėjo pralekiančio troleibuso ūsai.

Teisėjas atidarė sieninę spintelę ir įsipylė nedidelę taurę konjako. Palaikė ją tarp pirštų, kad atsiskleistų turtingas gėrimo kvapas.

Gurkštelėjo. Gomuriu nuslinko saulės įkaitinto medžio šiluma, o paskui skonio receptoriai pajuto nepretenzingą tabako poskonį, kurį jis taip mėgo.

Rūmuose tvyrojo šiurpi tyla. Kartu su prietema ji tartum rezgė sąmokslą prieš teisėją – prieš blaivų protą, racionalumą ir protingą išeitį iš susidariusios padėties.

Teisėjui tokia tyla nepatiko. Pasiklausė, ar tikrai koridoriuje nebešiūruoja valytojos šepetys.

Nebrūkšėjo. Tik garsiai trakštelėjo pagrindinių durų užraktas. Netgi kažkaip demonstratyviai.

Teisėjas nenustebo ir nesusierzino, tik pagalvojo, kam valytojai eiti pro pagrindines, kai yra tarnybinės?..

Tyla buvo tokia gūdi, kad teisėjas išgirdo žingsnius, lydimus sauso čežėjimo. Lyg lapė čiuožtų per suvytusius rudens lapus, palikdama šaltą kraujo pėdsaką.

Trumpam išvydo ją, gulinčią ant bronzinės rudens lapų paklotės. Lyg užsitraukianti properša sparčiai krešo kraujas tarpuaky – teisėjas šaudė taikliai, medžiotojų būrelio nariai be išlygų tai pripažino. Žvėries akys, aptrauktos balkšva mirties plėvele, stingo, ir šūvio skylė žiojėjo lyg kokia trečioji akis, juoda, šalta ir šiurpi.

Teisėjas priėjo prie spintos, kad pasiimtų paltą.

Nespėjo praverti durelių, kai į kabinetą kažkas įslinko.

Teisėjui net nugarą panižo nuo pykčio. Norėjo neatsisukdamas pasakyti „Von!“, bet susilaikė. Atsigręžė, norėdamas pasižiūrėti į akiplėšą.

Kabinete, gaubiama prietemos lyg gedulo vėliavų, stovėjo aukšta moteris. Liesa, išsišovusiais klubų kaulais, aptemptais ilgos siauros suknelės, raudonos, o gal juodos spalvos. Teisėjui pasidingojo, kad, nors moteris įėjo į vidų, suknelės šleifas vis dar vejasi ją nuo laiptų, sukdamasis spirale kaip pagaliu daužoma gyvatė.

Kad tokios nesąmonės nedrumstų proto, teisėjas kabinete uždegė šviesą.

Moters suknelė buvo burgundiško vyno spalvos ir baigėsi kiek žemiau kelių – padorus ilgis moteriai, įkopusiai į šeštą dešimtį ir dar turinčiai tokias negražias, į ratlankius panašias kojas. Aštrių veido bruožų nešvelnino nė liguistai spindinčios pilkos akys – tik dar labiau juos pabrėžė, kaip kad metalinis peilio kotas išryškina ašmenų liniją.

Kaip ji įėjo pro užrakintas duris?

Lauke šalta kovo pavakarė, o ji – su bateliais ir lengvu kailiniu švarkeliu, nerūpestingai užmestu ant pečių. Nors ir elegantiška, su savo aštriais pečiais ir įdubusia krūtine vis tiek atrodė panaši į drabužių kabyklą.

„Raudonoji Mirtis“, – pamanė teisėjas, prisiminęs kadaise skaitytą Edgarą Alaną Po. Tiesą pasakius, jam kur kas labiau patiko „Žmogžudystė Morgo gatvėje“. Tik pamanyk, orangutanas sukišo lavoną į židinį. Kokia vaizduotės stoka. „Bet ko iš jų norėt, – su lengva panieka pamanė teisėjas. – Beždžionės, jos net kalbėti nemoka.“ Prisiminė keletą primatų, kuriuos neseniai pasodino už dvigubą žmogžudystę. Nė kiek nebuvo jų gaila. Kaip ir jų aukų. Visi buvo iš to paties sluoksnio.

– Sakykit, ko norit! – nekantriai tarė jis, galvodamas, kad prieš operą reikėtų užsukti į barą aperityvo. – Aš neturiu laiko.

Moteris linktelėjo.

Tuo ji nebyliai pripažino, kad teisėjas tikrai neturi laiko. Tik tas linktelėjimas padvelkė klasta.

Teisėjas mėgo gliaudyti potekstes. Nuvokdamas, ką norėjo pasakyti Raudonoji Mirtis, jis ironiškai šyptelėjo.

– Žinoma, čiagi tamsta man turit sakyti – „aš neturiu laiko“.

Priėjo prie spintelės, atidarė, įsipylė šlakelį konjako.

– Gal ir tamstai? – pasiūlė, bet moteris papurtė galvą.

– Žinoma, jūs negeriat, – tarė teisėjas pašaipiai. – Tiesą pasakius, tai visiškai suprantama. Jūs gi pati panaši į mirtiną alkoholiko dozę. Ne veltui poetai suokia: „Mirtis apsvaigins mus kaip tekantis vynas...“, ir taip toliau, ir panašiai.

Moteris nieko neatsakė, tik jos akys pajuodo. Kaip dvi šūvio skylės lapės tarpuaky. Teisėjui tai pasirodė banalu.

Jis išgėrė konjaką ir atsiduso. „Mirtis ir poezija, – pamanė. – Kokios jos panašios.“

Suirzo pagalvojęs, kad per šitą pretenzingą poniutę jis nespės išgerti aperityvo. O be aperityvo klausytis Verdžio – absurdas. Vergų choras skamba visai ne taip.

– Klausykit, – tarė kišdamas tuščią taurę į spintelę. – Kodėl ateinat ne laiku, kaip visi klientai, ir apskritai, kam taip teatrališkai? Aš žinau, kas tamsta tokia. Bet netgi tamstai galioja bendros taisyklės.

„Kodėl?“ – sušlamėjo vėliavos.

– Juk disponuojat žmogišku pavidalu, – tarė teisėjas, galvodamas, kaip tai elementaru.

Moteris įsmeigė į jį juodas akis. Ištiesė ilgus plonus pirštus pamėlusiais nagais.

Teisėjas pasidygėjęs atstūmė jos rankas.

– Stversit nagais man už gerklės? – irzliai paklausė. – Na, na. Tai panašu į prastą siaubo filmą. Negi manot, kad taip ką nors pešit?..

Moteris linktelėjo.

Teisėjas sarkastiškai šyptelėjo. Nuo šalčio jam sugėlė dantį, ir jis apmaudžiai pamanė, kad reiktų išplūsti odontologą, kam ne visą nervą ištraukė.

Jis priėjo prie stalo ir atvertė vieną iš savo storųjų bylų, kuriai vis pritrūkdavo kokio popiergalio, tad niekaip negalėjo jos baigti, o baigti ir nenusimatė, nes kai kurie liudininkai niekaip nenorėjo ateiti, mat buvo mirę.

Teisėjui šovė į galvą mintis, kad priešais jį stovinti Mirtis galėtų patarpininkauti ir priversti, kad numirėliai pasirašytų raštelius. Bet paskui pamanė, kad šitaip sugriūtų bylos struktūra. O šitą struktūrą jis tvirtino metų metais, ir ji tapo tikru meno kūriniu, ką ten kūriniu – šedevru. Visi kolegos jam pavydėjo. Vienas net sveikintis liovėsi.

„Nieko nebus“, – pamanė. Pažvelgė į moteriškę ir tarė:

– Ar matot, koks tai titaniškas darbas?.. Ar suprantat, kokie nieko verti yra tamstos pasiglemžiami gyvenimai ir kokią reikšmę turi gera teorija, į kurią atsimušusi sulūš bet kokia sausa šaka?..

Jis su trenksmu užvertė aplanką.

Kambario oras suvirpėjo kaip įskilęs ledas.

– Ir kaip jums šovė mintis pradėti kaip tik nuo manęs?.. – tarė teisėjas paniekinamai, bet jau šiek tiek užjausdamas nelaimingą ir, regis, pasimetusią moteriškę. – Kodėl nepradėjot nuo apylinkės teismo?.. Vakar teisėjas Balbatauskas nukrito nuo laiptų ir prasiskėlė galvą. Kaip tik tamstai. Senas ir jau kvaišti pradeda. Ir geria per daug. Arkangelą Mykolą mato.

Moteris atsitraukė.

Jos akys vėl buvo pilkos, dengiamos rausvų, nemigos išbrinkintų vokų.

Teisėjas jau ruošėsi atlyžti – šiaip ar taip, jam, kaip intelektualiam žmogui, nebuvo svetimas ir šioks toks altruizmas, – tačiau, pamatęs, kad aperityvo laikas negrįžtamai praėjo, supyko.

– Jeigu dar sykį įsibrausit pasibaigus darbo laikui ir be jokios svarios priežasties, – grėsmingai tarė jis, vilkdamasis paltą, – patrauksiu tamstą atsakomybėn. Tik nesakykit, kad neturit viršininko ir į atsakomybę tamstai nusispjaut. Taip nebūna.

Vėliavos gūdžiai sušlamėjo.

Teisėjui pasigirdo sielvartingas: „Už ką?“

– Už ką? – įniršęs sušniokštė, nes niekaip negalėjo pataikyti į rankovę. – Už pasikėsinimą į mano laiką, taip pat – į orumą. Atsivelka, matai, tokia, be jokio raštiško įspėjimo, be jokio nurodymo iš vadovybės... O su vadovybe aš gerai sutariu. Tamstai šitas cirkas brangiai kainuos.

Teisėjas surado rankovę ir lengviau atsikvėpė.

Regis, tuo atodūsiu ir moteriškę bus išpūtęs iš kabineto. Dvelkė tik lauko vėsa ir aplink šviestuvo gaubtą sukosi juodas naktinis drugelis.

Iškišo galvą į koridorių.

Vestibiulis buvo tuščias ir tylus, paradinės durys uždarytos, pro stiklinį jų viršų smelkėsi mėlyna gatvės žibinto šviesa.

„Išsigrūdo“, – pamanė teisėjas.

Jam dingtelėjo, kad moteriškė gal nė nebuvo atėjusi, bet atmetė šią mintį šalin. „Dar nesu toks iškvaišęs, kad netikėčiau savo akimis.“ Aišku, pasakoti apie šį susitikimą niekam nereikia, nes nieko čia nuostabaus. Juk kasdien susiduriame su mirtimi.

Užtrenkė tarnybinio išėjimo duris, susirado kieme automobilį, įsėdo ir neskubėdamas išvairavo pro automatinius vartus. Vos nesuvažinėjo nuo konteinerio nušokusios liesos, nušiurusios, į lapę panašios katės.

Kadangi nespėjo išgerti aperityvo, ir į operą nebesinorėjo. Geriau grįš namo ir pasiims kokią knygą.

Dabar posūkis, tuoj bus kelio ženklas, žymintis nuokalnę.

Ženklas švystelėjo, trumpai kaip žaibo blyksnis, ir teisėjui pasirodė, kad tai ne nuokalnės ženklas, o lapės snukis. Jis net nusipurtė iš pasidygėjimo. „Kokios nesąmonės“, – pamanė, atleisdamas greičio pedalą.

Nuokalnė buvo, tokia kaip visada. Ir teisėjas aiškiai žinojo, kad jo asmeninis nemirtingumas įrodytas ir pagrįstas. Ir niekas – nei pasaulio pabaiga, nei pradžia – neišvers jo iš krėslo, į kurį jis atsisėdo šio pasaulio gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

 

2014, kovo 17. Kai tamsoj žiūriu į teismo pastatą, man dingteli – naktimis ten vaikšto teisėjo nuskriausta Mirtis

 

 

Vabalų kambarys

 

Pro langą matau lopelį kiemo – prie raudonos mūrinės sienos kažkas blyškiai baltuoja, bet ryto sambrėškis toks slogus, kad negaliu įžiūrėti to daikto apybraižų. Dar tik dešimt po penkių – naktinis būdravimas baigiasi, tuoj ateis palengvėjimo akimirka, nes apie šešias aš paprastai užsnūstu.

Šiomis valandomis galėčiau rašyti dienoraštį, bet nenoriu. Mano prisiminimai – turtas, kurį geidžiu pasilikti tik sau. Šlykštu, kai visokios menkystos ir vidutinybės, čepsėdamos iš pasitenkinimo, knaisiojasi po svetimus gyvenimus. Viena bulvarinė leidykla jau siūlė man rašyti. Atsisakiau. Jiems ir taip netrūksta rašytojų, kurių memuarai – tualetinio popieriaus atitikmuo, tik tualetinis popierius yra kur kas geresnis išradimas.

Po truputį aušta. Kiemas švinta, o mano prisiminimai po ryškios ir kankinančios nakties šviesos apsitraukia švelnia pelėsio zomša ir grimzta į nebūtį.

Aksominiais šešėliais gaubiasi ir dėdės namelis, nyra į atvilnijančio sapno bangą, ir po ryškios pragaro šviesos tai tikra atgaiva mano skaudančioms akims.

Prieš penkiolika metų... prieš penkiolika metų aš buvau ten. Sapno šaly.

Tą medinį namelį Antakalnio prieigose mama paveldėjo visai netikėtai – mirė jos dėdė, senas keistuolis. Man tuomet buvo devyneri. Prisimenu, kaip skaitydama elektroniniu paštu atsiųstą testamento kopiją mama prunkštavo ir pusbalsiu kažką murmėjo – nesupratau, ar ji džiaugiasi, ar pyksta, nes murmėjo lietuviškai. Kalba, kurios man neleido mokytis, ypač po to, kai paskutinis jos draugas paspruko su brangenybėmis ir pinigais.

„Ne, Džeremi, – pro dantis iškošė mama. – Kol aš gyva, iš manęs neišgirsi nė vieno šitos prakeiktos kalbos žodžio.“

Ji persikėlė į rajoną, kuriame nebuvo nė vieno jos tautiečio – kad tik neišgirsčiau tos melodingos, senovės prakeiksmą primenančios kalbos, kurią ne sykį girdėdavau iš jos lūpų, kai ji blaškydavosi sapnuodama.

Stengiausi ką nors įsiminti, bet nepavyko; ir vis dėlto širdies gilumoje vyliausi, kad ir aš galbūt sapnuodamas kada nors suprasiu lietuviškai.

Ir tada man visai kitaip nušvis ir tas namelis, ir laukinės vynuogės, apraizgiusios tvorą, ir sunkūs debesys virš kalniuko.

Kadangi mama buvo praktiška moteris, ji nutarė vykti į Vilnių ir pasižiūrėti, kaip tas nekilnojamasis turtas atrodo. Reikėjo sutvarkyti reikalus su paranojos apimtais giminaičiais, kurie kėlė triukšmą, įžeisti dėdės testamento – jiems atrodė, kad juos begėdiškai apiplėšė vidury šviesios dienos.

„Nesijaudink, Džeremi, – pasakė mama. – Būsime ten neilgai.“

Aš ir nesijaudinau. Buvau iš tų vaikų, kurie suaugusiems nekelia bėdos – pasodinai į kampą, po valandos ten pat radai, nepasislinko nė per centimetrą. Žinoma, jie paskui stebisi, kaip iš tokio galėjo išaugti žudikas maniakas, bet aš čia jau nieko pasakyti negaliu. Gal nusisėdėjo, ir tiek.

Veikiausiai nusisėdėjo. Kas gi daugiau. Ne visi, sėdėdami kampe ir žiūrėdami į augančius vyšninės prieblandos šešėlius, tampa poetais.

Taigi mes susikrovėme daiktus ir išskridome į Vilnių.

Vos išėjome iš oro uosto, prie mamos priskreto tipas bulvės nosimi – taksistas, siūlantis savo paslaugas. Tik mama kažkodėl nė nemanė jomis pasinaudoti. Nudelbė bulvianosį niekinamu žvilgsniu ir išsikvietė taksi telefonu, privertusi pasikankinti operatorę, kuri prastai kalbėjo angliškai.

Kai paklausiau, kodėl nevažiuojam su paslaugiuoju priskretėliu, mama atkirto:

– Patylėk, Džeremi!.. Tai šlykštūs plėšikai. Juos šaudyt reikia.

Daugiau ji man nieko nesakė, ir aš išsigandęs įsėdau į privažiavusį raudoną „Pasatą“ su taksi plafonu.

„Pasatas“, perkirtęs plačią gatvę, įsuko į akligatvį, kurį iš vienos pusės juosė aprūdijusi metalinė tvora, už kurios bolavo kažkoks liūdnas pastatas, apsuptas iki juodumos vešlių medžių, o iš kitos – garažai grafičiais išterliotomis durimis. Akligatvis neturėjo šaligatvių, išmaltos asfalte duobės prigrūstos plytgalių ir akmenų, tarp kurių pamačiau kojinę raudonais ir baltais dryžiais, o toliau – raišteliais suvarstomą batą. Mama vis kalbėdavo apie sunkius ir nelemtus laikus, kuriuos išgyveno Lietuvoje, ir aš dabar supratau, ką ji turėjo omeny – šitas akligatvis atrodė nuniokotas praėjusių laikų baisiau nei mūsų rajonas po futbolo sirgalių sukeltų riaušių.

Taksi sustojo prie medinio namo geltonai dažyta tvora. Laukinės vynuogės violetiniais lapais svarino ją kaip susivijusių anakondų žiedai. Vos spėjome išlipti, kai pro mus kaip vaiduoklis pralėkė nušiuręs pilkas vilkšunis, pralindo pro spragą metalinėje tvoroje ir dingo liūdno sodo ūksmėje.

Mama nė kiek neišsigando.

– Čia Roza, – paaiškino ramiai.

Paskui ji man papasakojo, kad toji kalė – amžina ir nemirtinga, ji čia laksto jau gerus trisdešimt metų, kartkartėmis pakeisdama kailio spalvą ir dantų skaičių, bet išsišovę šonkauliai ir vardas visada tas pats. Dėdė, kol buvo gyvas, kartkartėmis išmesdavo jai už tvoros sugedusio maisto.

Įžengėme į kiemą.

Į mus iš aptriušusio, laukinių vynuogių okupuoto balkonėlio pro plevėsuojančius skalbinius sužiuro moteris oranžiniais plaukais.

Mama dirstelėjo į ją, bet nepasisveikino, tik prunkštelėjo.

– Kaimynė, – pasakė, iš gėliapuodžio traukdama raktą. – Amelija!..

Atrakino duris. Ir mes įėjome į sapnų karalystę.

Ji dvelkė pelėsiais ir senais drabužiais, kuriuos tvarkingai sudeda, bet pamiršta atiduoti į labdarą, ir jie pamažu sluoksniuojasi kaip slūgstantis dirvožemis: samanos, žemė, lapai, drugeliai, lietus, gruodas, geltonas šuns šlapimas. Ant grindų radome katės indelį, tik pačios katės nebuvo – veikiausiai ji čia nebegyveno. Šiaip jau namai buvo tvarkingi, po baltais apdangalais slėpėsi televizorius, baldai ir visa kita, ir suraukti mamos antakiai pamažu išsilygino.

– Maniau, kad čia rasiu chaosą, – pasakė man, keldama dangalo kraštą ir žiūrėdama į pliušinį fotelį.

Aš paslapčia nusėlinau į šalį ir pravėriau kito kambario duris. Jaučiau, kad ten kažkas yra – už stiklinių durų pleveno žalias šešėlis.

Buvau priblokštas to, ką išvydau, sustojęs ant slenksčio.

Ant visų sienų iki pat lubų pritvirtintose stiklinėse dėžutėse – miegančių karalaičių karsteliuose – į amžinybę ropojo vabalai. Vidury kambario dar stovėjo didelis stalas stikliniu viršumi, bet kas jame, nespėjau įžiūrėti.

– Siaubas, – tarė mama ir uždarė duris. – Iškraustyčiau lauk, bet senas kvailys liepė atiduoti muziejui.

Atsiduso ir sumurmėjo:

– Dabar suprantu, kodėl paliko man šitą namą. Vaikystėj prigaudžiau karkvabalių ir norėjau supilti broliui į lovą, bet kažkas sutrukdė, ir tą dėžutę su vabalais pamiršau. O ją svečiuodamasis aptiko dėdė ir kažkodėl labai apsidžiaugė. Et, kvailys. Pamanė, kad kolekcionuoju vabalus.

Žiūrėjau į uždarytas duris. Žalias šešėlis už stiklo buvo panašus į didelį naktinį drugį. Jis pleveno sparnais, modamas man ir kviesdamas užeiti.

Dirstelėjau į mamą. Ji žiūrėjo į duris, bet šešėlio nematė.

Ir tada aš supratau, kad visa tai palikta ne jai, bet man.

Mėšlavabaliai tvarkingomis valdininkų eilutėmis ir su miniatiūriniais portfeliukais, baisus elniaragis chaki spalvos frenčiumi, laukinės blakės prie mažo keturkampio pastatėlio su kyšančiu ilgu kaip cigaras kaminu – paskui, žiūrėdamas per lupą, išsiaiškinau, kad tai krematoriumas.

O stikliniame stalo paviršiuje po skaidriu stiklu – kvadratinės utėlių kohortos po raudona lyg kraujas vėliava. Utėlės, apsiginklavusios miniatiūriniais šautuvėliais ir peiliais, žygiavo tvarkingo skruzdėlių kvartalo link, o šios nerūpestingai drybsojo šezlonguose, rūkė pypkes ir skaitė laikraščius. Nors niekas nejudėjo ir karas sustingo nė neprasidėjęs, skruzdėlės buvo pasmerktos.

Labiausiai man patiko tamsaus parko vidury gulintis stiklinis karstas su viduje švytinčiais jonvabaliais. Lyg koks paminklas mirusiam dievui. Man netgi atrodė, kad tie jonvabaliai – žmonių sielos. Juk yra nemažai žmonių, kuriems sielų nereikia.

Dabar, kai laikas sluoksniuojasi kaip seni labdaros drabužiai, vabalai mano prisiminimuose atgyja ir ima judinti kojeles, išsiilgusias važtaraščių, aplinkraščių ir protokolų, ir vakuumas po stikliniais paviršiais prisipildo klaikios vaiduokliškos nekantros. Mažučio krematoriumo kaminas ima rūkti, utėlių kohortos pajuda skruzdėlių kvartalo link, o stiklinis karstas ima švytėti – sielos trokšta grįžti į kūnus, nepaisydamos to, kad tie kūnai jau seniai suiro ir jos kūnų nebeturi, bet jų troškimas toks stiprus, kad karstas įkaista iki raudonumo.

Kol aš tyrinėjau dėdės palikimą, mama rūpinosi namu. Giminaičių ji atsikratė, bet kaip atsikratyti namo nuomininkų, ji neišmanė. Antras aukštas su balkonėliu priklausė savivaldybei – ir iškrapštyk kad gudrus ugniaplaukę Ameliją iš aptriušusio socialinio teisingumo būsto, nugyvento tiek, kad supuvusios balkono lentos krenta ant galvos.

Šoniniame butuke, kuris irgi priklausė savivaldybei, buvo įsitaisiusi dar viena gyventoja. Jauna moteris su mergaite, kurios vardo nepamiršiu iki to laiko, kai savo vardą jau būsiu ištrynęs iš gyvenimo knygos.

Blet’ Marina!.. – išgirdau pirmą kartą, ir mane nukrėtė šiurpulys. Balsas, pilnas reiklios pagiežos, plyšojo toliau: – A nu ka, sučka, v magazin!.. Makarony kupiš!..

Net sudrebėdavau per sapną, išgirdęs šį vardą, tokį aitrų, dvelkiantį jūros druska ir dervuotu medžiu, o paskui, iš lėto busdamas, matydavau, kaip Blet’ Marina, liesutė, panaši į narcizą, šviesiomis akimis ir kaštoniniais plaukais, pro laukinių vynuogių smaugiamą tvorą lekia negandų išmaltu skersgatviu žemyn, išganingosios „Maximos“ pusėn.

Laukdavau jos, norėdamas pamatyti tas šviesias akis iš arčiau. Bet ji prabėgdavo beveik užsimerkusi, lyg skydą prieš save atkišusi „Gintarinių makaronų“ pakelį.

Hi!.. – pasakiau vieną sykį neištvėręs.

Blet’ Marina žvilgtelėjo į mane pro blakstienas.

Nieko neatsakė, tik vos vos šyptelėjo.

Gdie zastriala, idiotka!.. – pasigirdo iš šoninio butuko.

Šypsena Blet’ Marinos veide visiškai išblėso. Ji suvirpėjo ir dingo kaip baikšti gazelė.

Kraipydama blizgučiais išsiuvinėtą džinsų užpakalį, pro šalį praėjo jos motina. Irgi buvo liekna ir aukšta, bet gazelės nepriminė, nebent stirną pamuštomis kojomis – stypino ant aukštų kulniukų. Nedraugiškai dėbtelėjo į mane. Mes su mama jai aiškiai nepatikome – nesisveikinome, nebendravome, nerėkavome aukštos įtampos balsais, o rėkauti čia buvo įprasta kaip gultis ir keltis.

– Labas, – pasakiau kitą kartą lietuviškai.

Blet’ Marina, bėgdama pro šalį, sustojo kaip nudiegta.

Zdrastvuj, – tarė nedrąsiai.

Nesupratau, bet nutariau neišsiduoti.

My name is Jeremy, – pasakiau oriai.

Blet’ Marina tylėjo, išgąstingai spoksodama į mane.

– O tavo vardą žinau, – pasakiau angliškai. Ir pridūriau mamos kalba: – Tavo vardas – Blet’ Marina.

Blet’ Marina taip išplėtė akis, kad net išsigandau. Dar nebuvau matęs mergaitės tokiomis šviesiomis akimis – lyg tolima šiaurė, lyg ledas, keičiantis savo atspalvius iš blyškiai melsvo į žalsvą ir geliančiai pilką.

Ji atšlijo nuo tvoros, lyg būčiau jai sušėręs. O paskui apsisuko ir nubėgo.

Ką aš pasakiau ne taip?..

Mama man paaiškino, kad „Blet’“ nėra joks vardas, o keiksmažodis, ne iš pačių baisiųjų, gana neutralus, ir, nors paveldėtas iš okupantų, jau lituanizuotas, kaip kugelis ir cepelinai.

Nusivylęs tylėjau.

– Vadinasi, tai ne mėlyna jūra?..

Mama gūžtelėjo pečiais.

– O ką aš žinau, – pasakė. – Ne tas man dabar rūpi.

Jai rūpėjo kuo greičiau parduoti namą, bet dėl nežadančių išsikraustyti kaimynių nelabai sekėsi. Ir nors ji buvo pasižadėjusi nekalbėti lietuviškai, pažadą sulaužė. Ne todėl, kad „Maximoje“ kasininkės jos nesuprasdavo, o paštininkas nereaguodavo į jokią žmogišką kalbą, tik urgzdavo, ir ypač ant vargšės Rozos, kuri vis pribėgdavo prie jo, tikėdamasi kąsnelio.

Oras pilnas tiršto, sodraus, nepersmelkiamo pasipriešinimo, angliški žodžiai tiesiog įstringa jame ir nuskęsta kaip vapsvos meduje.

Be to, prekybos nekilnojamuoju turtu agentas, kuris pas mus lankėsi galbūt net per dažnai, buvo jaunas, miklus ir mamai patiko. Iš pradžių ji šnekėjosi su juo angliškai, bet vėliau, jiems sėdint svetainėje prie židinio ir geriant aperityvą, kažkas nutiko. Stojo pauzė, vyrukas krenkštelėjo, ir mama prabilo lietuviškai – tarsi nesava, klumpančiu liežuviu.

Kas nutiko, taip ir nesupratau – tuo metu buvau vabalų kambary ir tyrinėjau utėlių stalo gyventojus.

– Mums reikėtų išvažiuoti iš čia, Džeremi, – kitą rytą pasakė mama, pildama pieno į kavą.

– O namas?..

– Paliksiu agentui. Jis viską sutvarkys, – mama nušluostė pieną, nutiškusį ant stalo. – Jis... jis man pažadėjo, kad viską sutvarkys.

Pakėlė puodelį prie lūpų ir gurkštelėjo. Matyt, kava buvo per karšta – mama žioptelėjo, susiėmė už gerklės. Trenkė puodelį ant stalo, net kava išsiliejo, ir nubėgo į vonią.

Pažvelgiau pro virtuvės langą.

Laukinės vynuogės jau metė lapus ir pro atsivėrusias properšas matėsi bendrojo kiemo kraštelis. Prie metalinio staliuko nusilaupiusiu paviršiumi sėdėjo treninguotas vyras aptukusiu veidu ir rūkė. Atrodė nevalyvas, o kai nukratė pelenus, ant riešo sujuodavo tatuiruotė.

Pro šalį, matyt, vėl lėkdama į „Maximą“, prašuoliavo Blet’ Marina. Vyras palydėjo ją akimis – jo žvilgsnis man nepatiko, atrodė toks pat nešvarus, kaip jo riešas.

Paskui iš butuko išlindo jaunoji motina ir pradėjo šnekėtis su vyriškiu kibirkščiuojančia kalba. Iš to, kaip globėjiškai aptukėlis sugniaužė jos šlaunį, supratau, kad jis kur kas artimesnis jai nei mano mamai – prekybos agentas.

Naktį į mūsų duris kažkas tyliai pasibeldė.

Mama atidarė.

Įleido Blet’ Mariną – virpančią, su trumpais naktinukais, ant kurių žydėjo išblukusios mėlynos neužmirštuolės ir viena didelė raudona aguona, tokia sodri, kad net lipo mergaitei prie šlaunų. Mama, ją išvydusi, nusikeikė, apsidairė telefono. Jo neradusi, pasižiūrėjo į dideles, spindinčias mergaitės akis ir, baisiausiai mane suglumindama, pravirko.

Aš padaviau joms abiem po nosinę, užkaičiau arbatos, išėmiau iš spintelės sausainių, o mama vis verkė. Truputį jau supratau jos kalbą, taigi iš lūžtančio mamos balso išgirdau kažką apie sunkius laikus, nelemtą vaikystę ir sudaužytas svajones, o Blet’ Marina klausėsi jos sausomis šviesiomis akimis.

Paskui ištiesė man nosinę – šlapią, raudoną, dvelkiančią nupjautos gėlės kvapu, ir mane vėl nukrėtė šiurpulys.

Kaip elektros išlydis, kaip prakeiksmas, laukęs seniai ir godžiai, lyg didelis elniaragis, trokštantis dar vienos sielos.

Mes grįžome atgal į Londoną ir aš daugiau niekada nemačiau Blet’ Marinos, ir nežinau, kas atsitiko jai, jos motinai, aptukėliui ir nameliui sunkių laikų išmaltame akligatvyje, pagaliau – vabalų kambariui, nes mama dėdės butą pardavė ir pasakė, kad šie reikalai baigti ir mes galime pradėti naują gyvenimą.

Ji taip visada sakydavo, kai tik išsiskirdavo su kokiu vyriškiu. Nors aš puikiai mačiau, kad jos gyvenimas toks pat beviltiškai senas, koks ir buvo. Ir labai skyrėsi nuo manojo – vabalų kambarys įkvėpė man aistrą, kuri, sėdint kampe, tik snūduriavo minkštuose šešėliuose.

metai_2015_02_.png

Aš tapau kolekcininku.

Kaip didžiuotųsi manimi dėdė, jeigu nebūtų miręs!.. Stikliniai mano eksponatų karsteliai nė kiek nenusileido jo kolekcijos dėžutėms. O kiek laiko prasikrapščiau su pincetu ir didinamuoju stiklu, kol sukūriau savo vabalų pasaulį – savo miesto kvartalus, parkus, pastatus ir visa kita. Tik stiklinio karstelio sieloms neturiu. Mano sielos gyvena mieste – kaip gerai, kad jos tokios mažutės, nepalyginsi su tais gremėzdiškais kūnais, su kuriais tiek vargo.

Bet vienos sielos aš neturiu. Neturėsiu ir kūno – jis sapnų šaly, toli nuo manęs.

Glūdi mano prisiminimuose – liaunas, trapus, baltas kaip tolima šiaurė, su kraujo pėdsaku ant atspalvius keičiančio sniego. Tenka susitaikyti su tuo, kad mano pasaulyje jo nebus. Niekada nebus. Ne todėl, kad iki gyvos galvos turėsiu sėdėti čia, už grotuoto lango, ir žvelgti į raudono mūro sieną, prie kurios kažkas baltuoja pilkame ryto sambrėškyje. Aš juk įgrūdau tą raudoną nosinę į šiukšliadėžę, nesuprasdamas, ko atsikratau. Aš išmečiau Blet’ Marinos sielą. Tai kaipgi aš galiu tikėtis turėti jos kūną?.. Ir apgyvendinti jį savo Sielų mieste?..

Pagaliau išaušo, ir aš aiškiai matau, kas ten baltuoja prie kalėjimo sienos.

Tai narcizai. Jie ką tik pražydo. Liauni, trapūs, žvelgia geltonomis žiedo akutėmis, ir mane nupurto toks baisus šiurpulys, kad įsielektrina grotos, kurias purtau nesavomis rankomis, rėkdamas vardą, kurio niekada nepamiršiu.

 

2014, rugsėjo pabaiga, iš kaimynų kiemo kaip žiežirba atlekia keiksmažodis, spindėdamas vakaro tamsoj