Recenzijos, anotacijos

 

Vaiva Grainytė. PEKINO DIENORAŠČIAI. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.

 

Nors Vaivos Grainytės vardas nėra naujas kultūriniame pasaulyje, dides­nio susidomėjimo jos kūryba sulaukė pasirodžius debiutinei knygai „Pekino dienoraščiai“. Vieniems autorė gali būti pažįstama kaip poetė, prozininkė, kul­tūros kritikė, teatrologė, dramaturgė. Kitiems žinoma kaip DJ Regina, įvairių performansų atlikėja ar avangardo gru­pės „Sugyvulinos Latakams“ lyderė. Ta­čiau daugumos žmonių sąmonėje V. Grainytė įsitvirtino kaip keliautoja, avan­tiūristė, „Pekino dienoraščių“ autorė.

Ši knyga – rimta jaunosios kūrėjos literatūrinė paraiška. Tekstas įvertin­tas ir literatūros kritikų, „Pekino die­noraščiai“ buvo nominuoti Metų kny­gos rinkimams suaugusiųjų sekcijoje 2012 m. ir įtraukti į tų pačių metų Lie­tuvių literatūros ir tautosakos institu­to sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Pasirodė ir kelios recenzi­jos, bene vieningai nutarta, kad tai ta­lentingai parašytas kūrinys. Tačiau ky­la klausimas, kas sudaro šio teksto uni­kalumą?

Neapsiriksime šią knygą priskirda­mi kelionių literatūros žanrui. Norė­dami geriau suprasti kelionių literatū­ros kontekstą, žvilgtelkime į Imeldos Vedrickaitės monografiją „Kelionė. Ke­liautojas. Literatūra“ (2010). I. Vedrickaitė atkreipia dėmesį į kelionių lite­ratūros termino neapibrėžtumą – tai įvairių žanrų tekstai, kuriuos vienija kelionės motyvas. Autorė išskyrė tris keliaujančio subjekto vaidmenis – pilig­rimo, riterio, valkatos, analizuoja XX a. parašytus kelionių tekstus, taip pat atidžiai perskaito ir XVI a. knygą – Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeru­zalę“. I. Vedrickaitė prasitaria, kad rin­kosi tik tuos tekstus, kurių „autoriai neatsisakė estetinių rašymo tikslų“. Galbūt tai, kad monografija baigiama Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto mandalos“ (visos trys knygos parašytos pas­kutiniaisiais XX a. metais: 1996, 1997, 1999) analize, galime laikyti tam tikru vertinimu – estetiškai vertingų kelio­nių literatūros tekstų po šios trilogijos nebuvo parašyta? Net jei monografijos autorė, rinkdamasi tyrimo objektus, apie tai negalvojo, argumentų šiam teiginiui būtų galima paieškoti. Tačiau pasirodžius „Pekino dienoraščiams“ tokią mintį pagrįsti būtų sunku.

Debiutinės V. Grainytės knygos pavadinimas netrikdo skaitytojo, leng­va nuspėti, apie ką bus rašoma. Tai autobiografinis tekstas, parašytas me­tams išvykus į Pekiną mokytis kinų kalbos. Autorė akylai stebi aplinką, ap­rašo savo kasdienybę, nuotykius, patir­tis. Kažin ar galėtume aiškiai pasa­kyti, kurį I. Vedrickaitės išskirtą ke­liautojo vaidmenį pasirenka kūrinio subjektas. Kai keliaujama po Kiniją, prisiimamas valkatos vaidmuo. Jis la­biausiai išryškėja viename įspūdin­giausių knygos skyrių „Solo kelionė į Vidinę Mongoliją“, kuriame pilna nuo­tykių, netikėtumų, avantiūros.

Knygą sudaro dvi dalys, kurių ski­riamoji riba yra V. Grainytės grįžimas į Lietuvą per atostogas. Pirmoje dalyje skaitome, su kokiais sunkumais Vaiva susiduria besimokydama kinų kalbos, įtariai valgydama kinišką maistą, dėl ligos dažnai varstydama daktarų duris. Pirmąjį studijų semestrą autorė gyve­na kartu su čeke Pavlina, su kuria pui­kiai sutaria, kartu tyrinėja Pekiną ir kitus Kinijos miestus. Antrą semestrą rašytojos kambario drauge tampa ja­ponė Natsumi. Pastebimas siekis ge­riau pažinti ir kitus Azijos gyventojus (indus, japonus, korėjiečius), su jais dažnai susitinkama, piešiami gyvi jų portretai. Taip pat autorė daug keliau­ja po Kiniją, fiksuodama savo patirtis.

Autorė kelionių įspūdžius rašė spau­dai, kai kurie dienoraščio įrašai pasi­rodydavo „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. V. Grainytė sykiu yra ir knygos per­sonažas, ir autorius. Aiškiai skiriama, kas yra vieša, kas privatu, ką pasakoti verta, ką geriau nutylėti. Pavyzdžiui, užsimenama, kad iš kažkur paryčiais grįžusi kartu su Pavlina į bendrabutį sulaukė sargo nepasitenkinimo, tačiau atsisakoma apie tai pasakoti daugiau: „Kur buvom ir ką veikėm, nepasako­siu, o Dienorašti. Papasakosiu geriau kai ką įdomesnio“ (p. 32). Privatumas saugomas neminint kitų žmonių (ypač lietuvių) vardų, o rašant tik vieną ini­cialo raidę. V. Grainytė su lietuvaičiu D. lankosi džiazo klube (p. 33), pasi­naudoja B. rekomendacija apsilankyti Aštuonių šventyklų parke (p. 131) ar­ba sužino, kad jos dingęs katinas atsi­rado per G. koncertą Kaune (p. 63). Ta­čiau pasirinkimas nerašyti kai kurių žmonių vardų nėra nuoseklus, nes ketverius metus Pekine gyvenanti Ag­nė vadinama tai visu vardu, tai tik ini­cialu A. (p. 163).

Pasirinkta dienoraščio forma lei­džia skleistis kūrėjos savistabai, subjek­tyviems vertinimams, pastebėjimams. Todėl „Pekino dienoraščiuose“ daugiau pasakojama ne apie Pekiną, o apie pa­čią save. Autorė dienoraščiuose atvirai deklaruoja antropologinį angažuotumą. Akvilė Rėklaitytė, recenzuodama šią knygą, išryškina V. Grainytės ant­ropologinę poziciją ir taikliai konsta­tuoja, kad „rašytoja niekada nesusita­patina su jos nuostabos objektais. Net ir save ji stebi per atstumą, todėl jos mielai ironijai, kaip ir interesams, ribų nėra“. Atidus kitų ir savęs stebėjimas yra šią knygą jungianti vidinė gija.

V. Grainytė gyvena Pekine, kinų kalbą studijuoja kartu su studentais iš viso pasaulio, tad neišvengiamai susi­duria su kitomis kultūromis. Kūrinys gerai atspindi ir apibendrina šių laikų studentiškas realijas, kai pagal įvai­rias mainų ar stipendijų programas studentai, mokydamiesi kitose šalyse, bendrauja su daugybe kitataučių. No­ras pažinti kitus yra didžiulis, tad autorė itin domisi jų kultūra ir nu­stemba, kad, pavyzdžiui, ugandietis jos tepaklausia apie lietuvišką valiutą ir jos batų firmą.

Rašytoja reflektuoja savo patirtį, svarsto tapatybės klausimą: „Atsidū­rus kultūriškai įvairioje aplinkoje, tampama Nepažįstamuoju. Aplinki­niai, norėdami tave identifikuoti, skenavimą pradeda nuo tautybės. Tai kvaila, tačiau tą patį darau ir aš. Išgir­dusi „vokietis“ laukiu, kada naujasis pažįstamas sužibės preciziškumu arba išlies savo giliai širdy glūdinčius anti­sanitarinius nuogąstavimus“ (p. 68). Au­torė suvokia mums būdingą mąstymo inerciją – vertinti žmogų pagal jo tau­tybę, – tad pati aprašinėdama žmones stengiasi to išvengti, atrasti įdomesnių ypatybių. Kai Pekine yra tik aštuoni laipsniai šilumos, V. Grainytė stebi bendraklasius afrikiečius, kurie „kale­na savo akinamai baltais dantimis ir dėvi penkis megztinius“ (p. 66). Nu­vykusi į Vidinę Mongoliją supranta, kad jie „nepraktikuoja ilgo atsisveiki­nimo: apsisuka ir nueina, lyg niekur nieko“ (p. 223). Kalbėdamasi su indu Vipanu sužino, kad jis geria „karvės šla­pimą. Indijoje jo galima nusipirkti buteliukais tarsi kokių bifido bakteri­jų – gelbsti nuo visokių negalavimų“ (p. 246).

Dienoraščiuose“ V. Grainytė nesi­stengia būti objektyvi, ji fiksuoja mo­mentinę savo būseną. Pavyzdžiui, vieną dieną ji nori pabėgti nuo urbanizacijos, kitą dieną Pekiną prisijaukina, gyven­tojus vadina „Pekino kolegomis“, „mies­to sugyventojais“, dar vėliau šiuos žodžius nori atšaukti. Šis kūrėjos nuo­širdumas sau, pasitikėjimas savo patir­timi, jausmais, mintimis palaiko teksto gyvybę. Jos santykis su kitais yra gyvas, štai ką ji galvoja apie kinus ir japonus:

Patinka kinai, nes jiems nieko nereiškia išeiti vidury dienos į gatvę vienais apatiniais, krapštytis ausį, pilvą, man patinka, kad jų toks geras apetitas – gali per minutę su­graužti galvijo nugarą ir čia pat, ant restora­no grindų, išspjauti sukramtytų kaulų ir sei­lių tyrę. Man patinka japonų skonio ir saiko jausmas, tylumas, mandagumas, patinka jų menai, rituališkumas, keistumas. Nekenčiu ja­ponių balselių, darboholizmo, krizenimo. Nekenčiu kiniškų blizgučių ir kičo, kinų beskonybės jausmo, įkyrumo vos įėjus į parduo­tuvę, eismo taisyklių nepaisymo ir nesuteptų dviračių stabdžių – kai jie sucypia į ausį, pra­bylu rusiškai (p. 240).

Įdomu matyti rašytojos jauseną mil­žiniškame mieste. Jos šmaikštus hiperbolizavimas leidžia geriau suprasti Kinijos miestų didumą („Šiaip ne taip randu Kuršių nerijos ilgumo perėją“, p. 76), įsivaizduoti žmonių spūstis vie­šajame transporte („Važiuojant 1 km/h greičiu galvoje sukasi tik viena mintis: valdžia ne vieno vaiko politiką turėtų taikyti, o bent 50 metų negimdymo ir nesidauginimo įsakymą išleisti. Gal ta­da viešajame transporte liktų nors vie­nas oro tarpelis. Arba galimybė į auto­busą patekti uodui“, p. 56).

Galbūt „Pekino dienoraščiai“ per­nelyg ir neišsiskirtų iš gausios kelio­nių literatūros, jei ne visą knygą per­smelkęs subtilus rašytojos kalbos jaus­mas. V. Grainytės stiliaus neatpažinti neįmanoma. Atsivertus bet kurį kny­gos puslapį (išskyrus filmų recenzijas) ir paskaičius bent kelias minutes, savaime norisi šypsotis. Rašytojos vaiz­duotė labai laki, ją afrikiečių akcentas „verčia įsivaizduoti priešistorinę bur­ną“, o kai kalba su ugandiečiu, jai atro­do, kad „jam iš gerklės gabalais drimba pirmykštės džiunglės“ (p. 34). Šmaikštumas ir ironija puošia beveik visą teks­tą: „Kinai valgo visa, kas juda. Mėnulis šokinėja ant mano grindų, todėl užsi­rakinu, kad neįeitų koks kinas ir nesu­valgytų šio šviesulio su visu ten gyve­nančiu zuikiu“ (p. 41). Netikėti palyginimai tekste taip pat dažni: „Avėda­ma aukštakulnius ir taip aukšta Rumbi priminė olimpinę statulą arba Jese­nino apdainuotą beržą, nuo kurio skli­do kosmetikos ir kvepalų gūsis“ (p. 208). Vaizdingą, metaforinį, gyvą kalbėjimą atspindi ir skyrių pavadinimai. Iš jų ne visada galima nuspėti, apie ką bus rašoma, dažnai jie tampa aiškūs tik perskaičius dienoraščio įrašą.

Šmaikštus V. Grainytės stilius kar­tais yra suskliaudžiamas. Tai pasaky­tina apie kinų filmų recenzijas, ku­rioms autorė teikia nemažai reikšmės. Iš pradžių recenzijos trikdo, kone en­ciklopedinė informacija apie kinų ak­torius ir režisierius, detalūs scenų ap­rašymai tarsi neatitinka bendros kūri­nio nuotaikos. Tačiau vėliau supranti, kad informatyvūs filmų aprašymai ir subjektyvus, kasdienybės įspūdžių ku­pinas dienoraštinis pasakojimas pui­kiai vienas kitą papildo, pagilina Kini­jos pažinimą. Atidesnis žvilgsnis į vie­ną iš meno rūšių leidžia pamatyti kitas kinų kultūros spalvas.

Šalia kelių filmų recenzijų yra ir filmų afišos. Knygoje taip pat publi­kuojamos kelios nespalvotos iliust­racijos, iš pirmo žvilgsnio visai nereikš­mingos: autorės hieroglifų sąsiuvinis, Pekino operos solistės portretas, Na­cionalinio žmonių kongreso afiša ir pan., bet atsisakyta turistinių, egzo­tiškų iliustracijų. Ne tik iliustracijų pasirinkimu „Pekino dienoraščiai“ išsiskiria iš šiuolaikinės kelionių lite­ratūros konteksto. Tai koncentruotas, studentišką gyvenimo patirtį svetur at­spindintis kūrinys. Autorės pastabu­mas ir savistaba žavi, o meistriškas žodžio valdymas neabejotinai suteikia estetinės vertės. Todėl „Pekino dieno­raščius“ su malonumu perskaitys ne tik pažintines knygas mėgstantys įs­pūdžių bei nuotykių kolekcininkai, bet ir meniškai vertingesnės literatūros ieškantys skaitytojai.