Recenzijos, Anotacijos

 

Dainius Junevičius. Antalis Rohrbachas: 1861 m. fotografijos. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 192 p.

Niekada anksčiau specialiai nerašiau nei apie geležinkelius, nei apie fotografiją, nors abu šie technikos stebuklai – daugiau nei ryškūs XIX a. ženklai. Kita vertus, geriausiai man žinoma XIX a. asmens biografija – istoriko ir inžinieriaus Teodoro Narbuto. Ir niekada nejaučiau didesnės aistros savo profesijai, kaip rašydama apie karo inžinierių darbą 1808–1809 m. Rusijos–Švedijos karo metu. Galbūt todėl, kad ir pati esu inžinieriaus duktė. Su fotografija ryšys kuklesnis – tik per Daugpilio tvirtovės karininką, o vėliau ir net kelių geležinkelių žandarų-policijos valdybų pareigūną Vasilijų von Rotkirchą. Turiu omenyje jo „Užrašus apie Druskininkus“ ir ten įamžintą garsiąją fotografavimo „mineraliniame miestelyje“ sceną. Šiaip ar taip, į kiekvieną knygą apie XIX a. žiūriu kaip į įvykį. Ir į tas knygas, kurios užpildo istoriografijos spragas, ir į tas, kurios į jau aprašytus dalykus skatina pažvelgti naujai. O ypač į tas, kurios yra temiškai spalvingos. Diplomato ir fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus knyga kaip tik tokia. Ir šį daugiatemiškumą padiktavo pats objektas – 1857 m. Paryžiuje įsteigto privataus užsienio kapitalo susivienijimo – Didžiosios Rusijos geležinkelių bendrovės (pranc. „La Grande Société des Chemins de Fer Russes“, rus. „Главное общество российских железных дорог“) fotografo vengro Antalio Rohrbacho (1825–1889) fotografijos. Ir iš šio fakto aišku, kad dvi svarbiausios šios knygos temos – du XIX a. išradimai: geležinkelis ir fotografija. Maža to, abu šie fenomenai susiję, nes, kaip rašo D. Junevičius, nuo XIX a. 6-ojo d. visi stambieji projektai, taip pat ir geležinkelių, turėjo jų statyboms skirtus savo nuotraukų albumus (p. 24). Man šis faktas buvo naujas.

Knygos autorius priklauso tai klasika tampančiai tyrėjų grupei, kuri prie tyrimo eina ne nuo idėjos, ne nuo schemos, bet tarsi iš apačios, nuo paties šaltinio. Šiuo atveju – nuo A. Rohrbacho fotografijų. Ir šios nuotraukos tyrėjui akivaizdžiai yra ne tik knygoje aprašomų įvykių iliustracija, bet svarbus pirminis istorijos šaltinis. Toji mintis, nors ir neišryškinta, raudona gija eina per visą knygą. Apie šį šaltinį konstruojama – nors geriausiai čia tiktų žodis rekonstruojama – ir knygoje papasakota istorija. Tiksliau – labai daug istorijų. Tai ir Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, pagaliau Vengrijos ir net visos Europos geležinkelių istorija, tai ir transporto istorija, tai ir tiltų statybos istorija, tai ir inžinerijos istorija, tai ir inžinerinės minties istorija, tai ir privataus kapitalo šiuose kraštuose istorija, pagaliau – tai ir prie geležinkelio įsikūrusių miestų ir miestelių istorija. Žinoma, tai ir fotografijos istorija. Su pagarba šiai naujai pasaulio dokumentavimo technologijai ir jos permainoms. Todėl viena įspūdingiausių knygos digresijų skirta šlapiojo kolodijaus metodui (p. 20–21). Nors ne prasčiau aptarta ir panoraminių nuotraukų technologija, juolab kad ir pats knygos herojus „įėjo į fotografijos istoriją kaip didelio formato panoraminių nuotraukų meistras“ (p. 50–51). Todėl šioje knygoje aprašyta ir fotografo kasdienybė. Žinoma, tai ir kitaip papasakota Kauno, Gardino ir net Daugpilio istorija. Skurdi – ir „kaltas“ čia ne D. Junevičius, bet A. Rohrbachas – tik Vilniaus istorija. Nors Vilniuje vengrų fotografas lankėsi kelis kartus, paliko tik vieną, tegu ir iš ankstyviausių, šio miesto nuotraukų (p. 117).

Tačiau kad ir kaip ten būtų, bent man ši knyga – tai pirmiausia 1861 m. Lietuvos istorija. Istorija, taip pat papasakota kitaip – ne tik per valstiečių reformą, ne tik per politines manifestacijas (nors knygoje ir joms skiriamas deramas dėmesys), bet ir per geležinkelį. Pasakojimas, keliantis dar daugiau klausimų – o tai ir yra aukščiausias bet kurio istorinio pasakojimo kokybės rodiklis – apie tą ypatingą laiką, apie tą ne tik politiškai, bet ir psichologiškai svarbų Lietuvos istorijos etapą, tikrą revoliuciją žmonių galvose, kurią sukėlė ne tik socialiniai, bet ir technologiniai pokyčiai, griovę nusistovėjusią tvarką, įprastą gyvenimo ritmą ir laiko sampratą. Šių technologinių pervartų sukelta jausmų amplitudė buvo tokia didelė, kad vieniems, pavyzdžiui, Vladislovui Sirokomlei, sukėlė tikrą šoką – turiu omenyje garsiąją jo frazę, pasakytą pirmą kartą važiuojant traukiniu 1858 m. gegužę: „Buvau ir nieko nemačiau“ – taip greitai akyse mainėsi vaizdai, – iki egzaltuoto literatės Kamilės Narbutaitės-Jurevičienės, lekiančios traukiniu iš Valkininkų į Vilnių, šūksnio: „Tegul Dievas laimina tą kapitalistų kompaniją, kuri mums įrengė geležinkelį“ (Syrokomla o sobie / Przepisał i objasnił Wł. R. Korotyński. – Warszawa: nakładem Księgarni Teodora Paprockiego. – 1896. – P. 60; Narbutt-Jurewiczowa K. Przejażdżka do Wilna // Opiekun Domowy. – 1866. – Nr. 38. – P. 299.). Tokie prieštaringi jausmai. Todėl man labai patinka tos 1861 metų svarbos, tos pervartos – su didžiule pagarba 1863-iesiems – išryškinimas. Kita vertus, ir vėl tai padiktavo pats A. Rohrbachas, tiksliau – jo kelionės į Lietuvą nuotraukos.

Todėl, kaip sakiau, man tai pirmiausia knyga apie tuos svarbius Lietuvos istorijai metus. Tačiau tas, kuris šioje knygoje matys tik fotografijos ir geležinkelių istoriją, taip pat neliks apviltas. Lietuvos geležinkelių istorija tyrinėta, turime Gerasimo Kosakovskio ir Liubomiro Viktoro Žeimanto monografijas (Косаковский Г. И. Железные дороги Литвы. – Вильнюс: Мокслас, 1975; Žeimantas L. V. Sankt Peterburgo–Varšuvos (nuo 1907 m. Šiaurės–Vakarų) geležinkelis. 1858–1915. – Vilnius: UAB „Gelspa“, 2003; Žeimantas L. V. Liepojos –

Romnų geležinkelis. 1869–1915. – Vilnius: UAB „Sapnų sala“, 2005). Visos trys paremtos archyviniais šaltiniais ir duoda mums tvirtus geležinkelių istorijos Lietuvoje pagrindus. Bet D. Junevičius rašo, kad tose istorijose nėra prancūziškojo veiksnio, t. y. nenaudojami prancūzų inžinierių palikti šaltiniai – nei vieši, nei privatūs (p. 35). Pridurčiau dar, kad tose knygose apskritai neakcentuotas prancūzų inžinierių vaidmuo. Visos trys minėtos monografijos – vadinamosios nuasmenintos istorijos pavyzdys. D. Junevičiaus knygoje – atvirkščiai, veikia konkretūs asmenys: su savo biografijomis, savo vizijomis, savo jausmais, savo prisiminimais. Be abejonės, knygoje išsiskiria du personažai – Ernestas Cézanne’as (1830–1876) ir pats A. Rohrbachas. Inžinierius ir fotografas. Prancūzas ir vengras. Tai per juos papasakota geležinkelių statybos Lietuvoje istorija. Man labai gražus ir taip subtiliai apčiuoptas ryšys tarp šių dviejų naujų Lietuvos istorijai personažų. Kad ir tokiu sakiniu: „Objektų parinkimas rodo, kad fotografo objektyvą kreipė inžinieriaus ranka“ (p. 158). Bet tai būdinga knygos autoriaus maniera. Po ramaus, bet įtaigaus pasakojimo – trumputis sakinys, kuris tarytum sustabdo. Man toks rašymas patinka. Kaip patinka ir inžinieriaus – ne tik fotografo – profesijos sureikšminimas. Tarytum jos „priartinimas prie istorijos“. Nes vykdydami sudėtingus techninius projektus geležinkelio inžinieriai dirbo ne tik „civilizacijai ir pažangai“, bet ir konkrečios šalies – šiuo atveju Lietuvos – istorijai. Panašiai, kaip kad amžiaus pradžioje tai darė inžinieriai, vykdę sudėtingus Nemuno valymo darbus (žr.: Griškaitė R. Nemunas kaip XIX amžiaus Lietuvos istoriografijos objektas // Metmenys. – Nr. 78 (2000). – P. 72– 106). Neatsitiktinai 1858 m. Didžiosios Rusijos geležinkelių bendrovės vyriausiasis inžinierius Henris Franҫoisas Alexandre’as van Blarenberghe’as (1819–1906) Vilniaus senienų muziejui dovanojo senovines monetas, iškastas atliekant darbus Vilniuje šalia Juozapo Strumilos sodo (žr.: Būčys Ž. Vilniaus archeologijos komisijos 1856–1858 m. posėdžių protokolai // Bibliotheca Lituana. – T. 2: Atminties institucijų rinkiniai, sudarytojas A. Pacevičius. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. – P. 534: 1858 m. gruodžio 11 d. posėdis). Jau kaip šios garbingos institucijos atstovas (1859 m. buvo išrinktas Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos garbės nariu) prancūzų inžinierius muziejui nusiuntė ir „įvairias senosios ginkluotės liekanas bei papuošalus“, rastus vykdant darbus prie Žeimenos upės (Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos protokolų knyga. 1858–1865 m. // Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. – F. 13. – B. 234. – L. 43v: 1859 m. lapkričio 11 d. posėdis). 1861 m. H. F. A. van Blarenberghe’as šiai atminties institucijai parūpino ir moderniosios istorijos reliktą – kirvuką, kelnę ir dėžę su cementu. Su šiais įrankiais 1860 m. spalio 3 d. imperatorius Aleksandras II įmūrijo paskutinę plytą į Panerių tunelio skliautą (Ten pat. – L. 71r: 1861 m. vasario 11 d. posėdis). Dvi šias dovanas – kelnę ir dėžę – ir šiandien galima matyti Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje. H. F. A. van Blarenberghe’o pavardės D. Junevičiaus knygoje nėra. Tačiau šią spragą atperka geležinkelio tiltų konstruktoriaus ir statytojo – taip pat ir tilto per Nemuną prie Kauno – inžinieriaus E. Cézanne’o biografija. Apie šį prancūzų inžinierių, be kita ko, poezijos ir muzikos gerbėją, pasakojama puikiai ir įtaigiai. Gaila tik, kad knygos autoriui taip ir nepavyko rasti iš Kauno rašytų jo laiškų (p. 36).

Istorikės priedermė liepia dar kartą akcentuoti šios knygos šaltinius. Kaip sakiau, svarbiausia medžiaga – vengrų vaistininko (sic! Tokia buvo pagrindinė A. Rohrbacho profesija) fotografijos. Tačiau knygoje labai svarbūs ir vadinamieji kontekstiniai šaltiniai. Ir daugumą jų autorius ištyrė de visu. Tai ne tik fotografijų albumai, žemėlapiai, planai, bet ir spausdinti bei archyviniai dokumentai – ne tik iš Lietuvos, Lenkijos, bet ir Ispanijos, Prancūzijos, Austrijos ir, žinoma, Vengrijos. Vengriškasis knygos elementas – o jis labai ryškus ir taip pat papasakotas neatmestinai – tikra staigmena Lietuvos istorijos gurmanams. Pamatyti XIX a. Lietuvą vengrų fotografo akimis – tai ir apčiuopti dar vieną ryšį tarp šių dviejų šalių istorijos. Tegul jis ir ne karališkas kaip Jogailaičių ar Stepono Batoro, tegul ir ne arijoniškas, kaip Kasparo Bekešo, bet labai svarbus. Nes A. Rohrbacho kelionė į Lietuvą sutapo su ypatingais mūsų istorijos įvykiais. Neabejoju, kad fotografui jie kėlė asociacijų su jaunystėje išgyventa vengrų revoliucija. O jo fiksuotose nuotraukose matome ne tik miestų panoramas, tiltus, stotis, tunelius, bet ir jų statytojus – 1861 m. įvykių Lietuvoje liudininkus, o gal ir dalyvius. Ne lenkas, ne rusas, ne vokietis, ne lietuvis, bet vengras Kaunui dovanojo ir seniausias šio miesto nuotraukas. Bent man ši detalė pikantiška. Kaip ir dar viena – kad A. Rohrbacho fotografijų savo kolekcijoje turėjo ir Juozapas Ignacijus Kraševskis.

Kitaip tariant, D. Junevičiaus dėka įdomiai ir netikėtai atvertėme dar vieną mažai žinomą XIX a. Lietuvos istorijos puslapį. Knygos autorius tai labai gražiai pavadino antrąja A. Rohrbacho kelione į Lietuvą po 150 metų (p. 7). Šios antrosios vengrų vaistininko ir fotografo kelionės, suorganizuotos ne be D. Junevičiaus pagalbos, bagaže tiek daug svarbių Lietuvos istorijai dovanų iš Europos – iš Madrido, Gdansko, Segedo, Paryžiaus ir Varšuvos. Matome, kaip geranoriškai knygos autoriui atsiveria bibliotekos ir privatūs rinkiniai – tam, kad palengvintų mūsų istorijos kelią namo. Paskutinį kartą panašiomis dovanomis iš svetur džiaugėmės Druskininkuose, kur šio miesto muziejaus pastangomis į Lietuvą buvo parvežtos – deja, jau ne geležinkeliu – tiesiog unikalių šio kurorto istorijos dokumentų, saugomų Nacionaliniame Baltarusijos archyve Gardine, kopijos. Panašų jausmą išgyvename ir dabar, vartydami D. Junevičiaus knygą. Dvigubai smagu, kad tai ne institucijos, ne žmonių kolektyvo, bet vieno žmogaus iniciatyva. Anoniminis autorius, perteikdamas pakilias vilniečių nuotaikas, 1860 m. rugsėjo 4 d., sekmadienį, Vilniaus geležinkelio stoties perone sutikusių pirmą nuo Daugpilio pusės Lietuvos sostinę pasiekusį traukinį, kuriuo su kitais inžinieriais atvyko ir H. F. A. van Blarenberghe’as, o kalbą ta proga pasakė pats Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius, rašė, kad tai „Vilniaus ir Europos sužadėtuvių diena“ ([anonimas]. Dzień czwarty września zostanie nazawsze... // LMAVB RS. – F. 31. – B. 1460. – L. 83r; plg.: [anonimas]. 4-го сеньтября, в воскресенье... // Памятная книжка Виленской губернии на 1861 год. – Ч. 2. – Вильно: вТипографииА. Сыркина. – P. 182). Dainiaus Junevičiaus knyga – tarsi simbolinis šios minties tęsinys.

Paprastai, kalbant apie tokius unikalius darbus, kritišką žodį tarti sunku. Tačiau šiuo atveju kritika – ne tiek autoriui, kiek leidėjui. Nes nemanau, kad knyga – tai tik „susiūti popieriaus lapai, kuriuose išspausdinti kokie nors tekstai“, anot žodyno. Kad ir kokie puikūs tie tekstai būtų. Leidėjui, leidžiančiam tokias knygas – pavadinčiau jas istorinio ir kultūrinio paveldo knygomis – neturėtų būti svetima ir estetinė pajauta. Turiu omenyje prastą knygos poligrafiją. Senosios fotografijos žinovai, ypač tie, kuriems teko matyti ir šių nuotraukų originalus, versdami šios knygos puslapius priversti išgyventi ir nusivylimą – neatitikimas tarp žodžio ir vaizdo kokybės daugiau nei akivaizdus. Kitaip tariant, pažeista knygos kaip kūrinio dermė. Žvelgiant objektyviai, ji pažeista ir viršelio nuotrauka – kad ir kokia tobula, kad ir kokia vertinga, panoraminė Kauno fotografija akivaizdžiai pasirinkta dėl grožio ir autoriaus sentimentų šiam miestui. Nors taip norėtųsi, kad nuo knygos viršelio į mus žvelgtų A. Rohrbacho įamžintų geležinkelio statytojų veidai (pav. 28). Bet tai tik dar kartą rodo, koks sudėtingas darinys yra knyga. Ypač jeigu tai knyga apie istoriją.