Recenzijos, Anotacijos
Mindaugas Nastaravičius. Mo. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 61 p.
Mindaugo Nastaravičiaus antroji knyga „Mo“ kelia dviprasmiškų minčių. Pirma, šiais laikais vis dar rašoma agrarinė poezija. Antra, kad ji tarsi savaime rašoma autentiška kalba. Galiausiai stebina faktas, kad ši pusės tūkstančio egzempliorių tiražu išleista knyga buvo išpirkta. „Tyto albai“ leidimą teko kartoti. Tokia sėkmė jaunam autoriui – netikėta. Panašia sėkme gali pasigirti nebent Ilzė Butkutė, kurios pirmoji knyga „Karavanų lopšinės“ sukėlė tikrą sujudimą. Tačiau abu atvejai visiškai skirtingi. I. Butkutė, sostinėje augęs miesto žmogus, neria ažūrinį poetinį tinklą, kuria nerealaus pasaulio metaforas. M. Nastaravičiaus, ūkininkų vaiko iš Marijampolio, patirtys visiškai kitokios. Ir jo eilėraščiuose visa, kas pasakoma, yra pasakoma iš tikrųjų. Autorius nesiekia revoliucingai depoetizuoti eilėraščio kalbos, jo laikysena natūrali ir be pozos. Tai išsyk buvo galima pajusti ir skaitant debiutinę knygą „Dėmėtų akių“, kurios lengvų ataidėjimų girdėti ir naujausiuose eilėraščiuose.
Nors tarp šių knygų galima įžiūrėti sąsajų, vis dėlto antra knyga sukelia netikėtumo įspūdį, nes poezija joje ima ir atsiranda lyg savaime, tarsi iš nieko. Atsiranda be intrigų, paprastai ir aiškiai. M. Nastaravičiaus eilėraščiuose vaikšto tikri žmonės, jie žengia iš poeto gyvenimo į eilėraštį be pagražinimų, nešvariais kaliošais, niekuo neapsimetinėdami, būdami savimi ir netgi būdami tiesiog sau, o ne skaitytojui. Autorius nieko nesureikšmina – tai jo laimėjimas. Iš savo kartos poetų jis išsiskiria pasitraukimu nuo grynosios poezijos: jokių daugiasluoksnių metaforų, įmantrių lyrikos formų ir aukštųjų materijų.
M. Nastaravičiaus eilėraščiai nėra sukurti apgalvotai, sukonstruoti, jie spontaniškai tikri: ištrauksi iš jų ką nors – ims ir subyrės. Natūraliai tekanti kalba ne imituoja, o pati yra gyva kalba. Apie tokią poeziją sakoma: autentiška, tikra. Skaitydamas šiuos eilėraščius gali pasitikrinti, ar asmeniškai tau jie yra poezija, ar ne, ar jauti poetinį žodį kaip savo išgyvenimą. Tokio testo, žinoma, neišlaikytų ankstyvojo modernizmo ar vadinamojo postmoderno tekstai, kuriuose svarbiausi yra žaidimo efektai. M. Nastaravičiaus eilėraštis nėra skirtas suvilioti kieno nors sąmonei ir įtraukti skaitytoją į prasmingų beprasmybių žabangas, veikiau tai tiesiog kalbos ir sąmonės atvirumas, kai eilėraščio vaikiškai taurus paprastumas tampa menine jėga ir įtraukia skaitytoją. Taigi lyrinio subjekto sąmonė yra atvira ir neribojama išankstinių nuostatų. Atsisakoma dirbtinių problemų, netikrų sureikšminimų, kartu ir puikavimosi. Tai išreikšta ir paties autoriaus laikysenoje: kuklus ir nerėksmingas, paprastas ir nuoseklus.
Knygos struktūra gerai apgalvota – mirusiųjų, praėjusiųjų choras (ma-me-mi-mo-mu), arba requiem mirusiesiems, likusiems praeity. Prasidainavimui prieš chorines partijas – vienas eilėraštis „dabar jau esi“, kuriame išsiduodama, kad poezija nutinka atsitiktinai – lankstant gyvenimą, kurio dalis ima ir nušvinta: „kai pradėjęs lankstyti didelę / kaip pasaulis gervę // išlanksčiau mažą kaip pasaulis / laivą, vienstiebį, nelygiomis burėmis, / nešančiomis mane į vieną pusę // sujungiančią raides, prijungiančią / prie tikrovės, kurią išlanksčiau / visai netyčia“ (p. 5). Kontrasto principas eilėraštyje autoriui aktualus prasmių supriešinimo galimybe, jis leidžia sukurti žvilgsnį iš šalies, kuriuo tarsi objektyvuojama būsenų eiga. Eilėraštyje kūrybos procesas suvokiamas kaip pačiam kūrėjui netikėtas aktas, kurio dirbtinai nesugalvosi ir nenubrėši jam nuspėjamų judėjimo krypčių.
Eilėraštis nenumatomas iš anksto, nenubraižomas pagal susigalvotą modelį, tik su nuostaba stebima, kaip jis atsitinka, poezijos tekstas kartu tampa ir gyvenimo forma, yra tarsi užduotas gyvenimo:
šį eilėraštį nusprendžiau parašyti
tik dėl to, kad ryte per radiją išgirdau žodį
išdaužos, kuris man pasirodė
retas ir turbūt mažai kam girdėtas
šį eilėraštį nusprendžiau parašyti,
nes tik eilėraštyje su savimi
galiu elgtis taip, kaip iš tiesų noriu,
o po to pasiteisint, kad čia – tik eilėraštis
kurį nusprendžiau parašyt tik dėl to,
kad negirdėtas tuomet pasirodė tas žodis,
nes labai norėčiau rašyti
niekam nežinomais žodžiais
(„išdaužos“, p. 13)
Šiame eilėraštyje išryškėja dar viena poetinės sąmonės atvirumo forma, labai paprastai nurodoma teksto genezė: išgirdau negirdėtą žodį. Tačiau šį tarsi naivoką pasiaiškinimą pakeičia, o gal veikiau pakreipia pats eilėraščio vyksmas. Nors liekama asmeniškumo zonoje, gana hermetiškoje būsenoje, tekste atsiranda ypatingas empatijos jausmas. Prasmės struktūra paradoksali: labai asmeniškame eilėraštyje gausu tiesioginių veiksmažodinių formų bei įvardžių, kurie steigia uždarą teksto lauką, tačiau eilėraštis vis dėlto kalba kitam. Nors „išdaužos“ – išskirtinai asmeniškos patirties tekstas, bet tos patirtys neslepiamos nuo skaitytojo, nes eilėraštyje nėra metaforų sluoksnių, kurie dažnu atveju sukuria suvokimo skirtį ir atitolina eilėraščio kalbantįjį nuo suvokėjo.
Tiesa, daugeliui M. Nastaravičiaus poezija vis dėlto gali neatrodyti tiesiog poezija dėl to paties – dėl asmeniškumo dominavimo. Individualiosios praeities aktualizavimas, nesusietas su bendromis istorinėmis patirtimis, lieka uždarytas subjektyvumo erdvėje. Panašiai, gal tik ne taip drąsiai autorius elgėsi ir debiutinėje knygoje „Dėmėtų akių“, kur nuolat prisimenamos kiemo, mokyklos, ankstyvosios paauglystės patirtys. Tik toms pirmosios knygos patirtims būdingas dar neišaugtas, o gal tyčia bandomas manieringumas, žodinės perkrovos. Antrojoje knygoje randame daugiau rupios gyvenimo prozos, kaimiško gyvenimo realijų, nenugludintų detalių. Keletas eilėraščių kalbos intonavimu netiesiogiai primena kitus poetus: Sigitą Gedą (agrarinė patirtis ir žmogaus–gamtos santykis), Vytautą P. Bložę (mistinis keliavimas laiku, pakartojimo skvarbumas), Marcelijų Martinaitį (įvaizdžio išauginimas, judėjimas nuo detalės prie panoraminio vaizdo).
Viename knygos eilėraštyje išsakoma subjekto sandora su gamta, kartu atsiranda kalbos klausimas, tačiau į kalbinę ekvilibristiką nesiveliama: „išversti medžiai yra vėjovartos ir maži gyvūnai nesupranta / iš mano akių ar leidžiu jiems ant savęs gyventi nesuprantu / ir aš jų kalbos ir vėjas niekaip negali išverst / mano žodžių“ („tegul gyvena kiti, III“, p. 34). Ši veikiausiai nesąmoninga tolima paralelė su S. Gedos knygos „Mamutų tėvynė“ eilėraščiu „Kalba ir muzika“ jautriai atskleidžia nekonfliktišką M. Nastaravičiaus subjekto sąmonę. Ji visada susieta su atmintimi.
Atminties perkrovimas ar perkratymas yra gana intymus aktas, kuris tarsi ir turėtų likti eilėraščio paraštėje, tačiau šioje knygoje tai užima dominuojančią poziciją. Kas skaitytoją galėtų dar labiau suintriguoti, jei ne visiškai atviras asmeniškų istorijų paviešinimas? Kaip konstatuota aukščiau, M. Nastaravičiui metaforos skydas nereikalingas, nes vaikiškam paprastumui nėra dėl ko gintis ir slapstytis.
Kai kurios šios knygos ypatybės galėjo ją pakreipti poezijos profanacijos link: naivus kalbėjimo tonas, asmeniškos istorijos, kurios lyg ir nebūtinos, tačiau tapo knygos dalimi. Kodėl asmeniška, bet niekuo neišsiskirianti gyvenimo istorija pretenduoja tapti poezija? Kas atsitinka, kad įprastas kasdieniškas kalbėjimas tampa eilėraščiu? Tradicinės lyrikos gerbėjas šioje knygoje neras peno sentimentaliems jausmams, pasiges metaforiškų vaizdinių poetikos. Tačiau M. Nastaravičiaus tekstai, atrodo, ir be viso to jau yra įgiję eilėraščio tikrumą, jie turi poetinės magijos, kurios nebegalima nepajusti, kuri yra paveiki. Praeitis tampa tokio eilėraščio kodu ir ašimi, bet atmintis nekvestionuojama: nei eilėraštyje, nei už jo ribų nekeliamas klausimas, ar asmeniško gyvenimo tekstų afišavimas yra moralus. Radikalesni poezijos vertintojai čia įžvelgtų psichologinio ekshibicionizmo apraiškų.
Galbūt ir toks vertinimas būtų teisingas. Galbūt autorius yra vienas iš tų nesąmoningų poezijos ekshibicionistų, kurie savęs neteisia už tai, kad tokie yra. Nes be tokios savo atvirai eksponuojamos praeities jie nebūtų tokie, kokie išryškėja savo eilėraštyje.
Prisiminimo užrašymas – tai sąmonės grįžimas į buvusį laiką. Tačiau atrodo, kad nėra esmingos laiko ribos, atskiriančios čia ir ten. Esminga tai, kad suvokėją labiau paveikia ne sąmonės grįžimo įspūdis, bet jo įverbalinimas, poetinis įžodinimas:
plaukai, prikritę tarp
raidžių, blakstienos
prilipusios ant prigesusio
ekrano, aš, nieko
atgal neklijuojantis,
aš, vis dar ataugantis
(„rytas po eilėraščio“, p. 25)
Slogi subjekto būsena, nereiškianti nei laimėjimo, nei įsitvirtinimo. Rašymo procesas tampa išbandymu, tačiau pastebėtina tai, kad eilėraštyje atskiriami mentalinio ir verbalinio suvokimo lygmenys. Nors tarp jų įtrūkio nėra, bet riba tarp vieno ir kito juntama. Pastanga užrašyti psichologinę patirtį nesiveliant į psichikos procesų painiavą – sudėtinga užduotis. Rytą po eilėraščio užrašymo sunkiai atsigaunantis, eilėraščio žodžiais – ataugantis – subjektas aiškiai suvokia, kad patirties užrašymo veiksmas yra tikras jėgų išbandymas. Tai ne lengvapėdiškas žaidimas ar rami stojiška būsena.
Tai, ką dabar rašo Mindaugas Nastaravičius – trapus ir kartu tarsi nenutašytas eilėraštis. Nors iš pirmo žvilgsnio tokia poezija atrodo gana buitiška, asmeniška ir netgi subjektyviai hermetiška, vis dėlto jaučiame ypatingą jos kryptį ir gana komplikuotą modelį. Atrodo, kad autorius po debiutinės knygos jau išaugo, įveikė baimę likti nesuprastam ir jau kur kas lengviau ir laisviau brėžia savo eilėraščio trajektorijas, nebesuvaržydamas jo poetiniu manieringumu. Gyvas kalbėjimas ir autentiška atmintis eilėraščiui teikia savaiminės jėgos, kuri įtikina skaitytoją be jokių palydimųjų vertinimų bei filosofavimų.