Šiurpūs įvykiai kartais gali pažadinti kitokį tikrovės vaizdavimo būdą. Taip atsitiko vokiečių rašytojui Ernstui Theodorui Amadeui Hoffmannui (1776–1822), savo akimis regėjusiam Napoleono kariuomenės siautėjimą Drezdene 1813 metų rudenį. E. T. A. Hoffmannas tuo metu buvo Drezdeno operos dirigentas; paradoksas: jis dirigavo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtąją fleitą".

Keletą mėnesių trukusi miesto apgultis, kruvinas trijų dienų mūšis, skeveldrų sudraskyti kūnai, šimtai žuvusiųjų įsirėžė į rašytojo sąmonę. Tų metų rudenį jis pradėjo rašyti garsųjį „Aukso puodą" – „naujųjų laikų pasaką", kurios veiksmas vyksta Drezdene. Tiesa, karo įvykių čia nerasime, bet pajusime, kaip sapnas įsibrauna į tikrovę, realų, atpažįstamą gyvenimą. Tai magiškojo realizmo, naujo literatūros žanro pradžia. Rašytojas vėlesniuose savo kūriniuose („Katino Murklio pažiūros į gyvenimą", „Velnio eliksyras", „Meisteris Blusa") ypač pamėgo, išplėtojo šį žanrą.

E. T. A. Hoffmannas laikomas magiškojo realizmo pradininku, paveikusiu daugelį pasaulio kūrėjų. Nikolajus Gogolis, ko gero, buvo vienas pirmųjų, pasigavęs šį žanrą, kaip rašė to meto rusų spauda. Jo „Peterburgo apysakos" pasirodė 1835 metais. „Nosis", „Apsiaustas", „Portretas", „Pamišėlio užrašai", vėliau – „Mirusios sielos" – tai rusų literatūros magiškojo realizmo klasika.

E. T. A. Hoffmanno kūrybos maniera anksti paveikė ir švedų rašytojus Carlą Jonasą Love Almqvistą (1793–1866), Clasą Livijną (1781–1844). Pastarojo romanas „Riteris šv. Joranas" primena E. T. A. Hoffmanno „Aukso puodą", tik čia C. Livijno herojus valdininkas, patekęs į fantastines situacijas, vaikšto visiškai realiomis Stokholmo gatvėmis.

XX a. sandūroje Švedijoje būta kuriozinio požiūrio į magiškąjį realizmą. Tuometinis Švedų Akademijos sekretorius pramanų ir tikrovės junginį Selmos Lagerlöf kūryboje pavadino bjaurastim, teršiančia klasikinę literatūrą, ir atmetė šios rašytojos kandidatūrą Nobelio premijai gauti. Augustui Strindbergui pramano ir tikrovės mikstūra tapo geru stimulu rašant romaną „Juodosios vėliavos". Kaip E. T. A. Hoffmanno Cachesas, neįprastomis galiomis pasižymintis neūžauga, kuris vagia rašytojų ir muzikų talentus ir puikuojasi svetimais gabumais, palikdamas šešėlyje tikruosius menininkus, taip ir A. Strindbergo Cachrisas, panašus pabaisa, siurbdamas lyg koks parazitas kito žmogaus gyvastį, vogdamas svetimą gyvenimą, pavirsta milžinu.

E. T. A. Hoffmanno magiškasis realizmas neabejotinai turėjo įtakos Franzo Kafkos kūrybai. Günteris Grassas viename interviu prisipažįsta, kad E. T. A. Hoffmanną laiko vienu mėgstamiausių rašytojų. „Skardinio būgnelio" herojus Oskaras atrodo tarsi atklydęs iš mistinių E. T. A. Hoffmanno istorijų. Ir Salmano Rushdie'o romanuose aptiktume magiškų E. T. A. Hoffmanno pėdsakų. Lygindami Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą" su E. T. A. Hoffmanno „Meisteriu Blusa", rastume daug panašumo. M. Bulgakovas, 1938 m. perskaitęs straipsnį apie pramano svarbą E. T. A. Hoffmanno kūryboje, esą pareiškęs: „Aš buvau teisus, rašydamas „Meistrą ir Margaritą".

Kai kurie rašytojai tvirtina, kad magiškajam Lotynų Amerikos realizmui turėjo įtakos E. T. A. Hoffmanno ir F. Kafkos kūryba. Atrodo, magiškoji E. T. A. Hoffmanno burtų lazdelė bus paveikusi ne tik Europos rašytojų vaizduotę. Šis romantikos genijus buvo visapusiškas menininkas: rašytojas, muzikas, dirigentas, karikatūristas, grafikas, teisėjas ir dar – bohemiškas lėbautojas. Kai kurios jo apysakos virto kino filmais, iki šiol populiari Jacques'o Offenbacho opera „Hoffmanno pasakos".

Pernai Švedijoje pasirodė literatūros žinovo, poeto Kjellio Espmarko knyga „Hoffmannas apsigina". Romane paralyžiuotas rašytojas, galintis judinti tik liežuvį ir lūpas, tylinčiam raštininkui diktuoja savo kalbą, norėdamas apsiginti nuo valdžios, mėginančios jį sugniuždyti. E. T. A. Hoffmannas gyvenimo pabaigoje buvo kaltinamas, persekiojamas ir cenzūruojamas. „Kaip teisėjas ir kaip menininkas aš noriu apginti žmogų", – E. T. A. Hoffmanno lūpomis sako K. Espmarkas.

E. T. A. Hoffmannas, prieš porą šimtmečių pradėjęs savitą žanrą, tebėra stebėtinai modernus, žavintis ne vieną skaitytoją ir ne vieną kūrėją.

Parengė Zita Mažeikaitė