Accessibility Tools

„Metų“ anketa

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate"? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos" strategija?

Vytautas Martinkus

1. Abu klausimai, mano akimis, keblūs. Ypač – antrasis. Jis apglobia pirmąjį, jį dera laikyti svarbesniu. Savąjį atsakymą žinau, ir jis labai trumpas – vienam autoriui ir jo kūriniui įvardyti gana vienos eilutės. Ar galiu jį be priekaištų pagrįsti, tai yra įtikinti kitus? Būtų sunku, ir nėra reikalo. Mano (skonio) sprendimui, anot Immanuelio Kanto, nereikia loginių argumentų, ir gal užtektų paaiškinti tik vieną kitą (asmeninę) teorinę prieigą.

Pirmiausia džiaugiuosi mąstymą ir vaizduotę provokuojančia, matyt, tikrai nemaria veidrodžio metafora, bet abejoju, ar Redakcijos klausimas tikrai korektiškas kalbant apie šiandienę literatūrą. Jau prieš kelis šimtus metų, gal kai Miguelis de Cervantesas išleido „Don Kichotą", literatūra išaugo žodį „atspindėti"1. Juk Don Kichotas atsisako priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir prisistato skaitytojui kaip desperatiškasis hidalgo, kuriam visas pasaulis tėra tik jo „herojiškos sielos atspindys". Negana to: M. de Cervanteso romanas atitrūksta nuo viduramžių Ispanijos tragizmo, ir iš jo idėjų aukštumos nebelieka realaus tako į ten, kur vėjai suka tikrus malūnus, valkatauja idealus praradę hidalgai ir griūva Ispanijos karalystė. Taigi literatūrinio žodžio arbitralumas, arba jo veidrodiškumas, gal pirmąsyk patiria tokį stiprų nokdauną.

Po M. de Cervanteso literatūra tai nutoldavo nuo gyvenimo, tai vėl grįždavo jo link. Populiariausia literatūra visada pasilikdavo arti to, ką dažniausiai ir patikliai vadiname gyvenamuoju metu ar socialine erdve, tačiau, kalbant apie istorines literatūros pakopas, žinomų dalykų kartojimas nėra svarbiausias. Dėl to net žymių teoretikų, ištikimų Veidrodžio priesakams riterių (tarp jų – idealisto Georgo Hegelio, deterministo Hippolyte'o Taine'o, marksisto György'o Lukćcso), dariusių didelę įtaką moderniųjų laikų literatūrai, bet pabrėžusių jos kaip tikrovės atspindžio misiją, autoritetas pamažu ir negrįžtamai blėsta. Pavyzdžiui, Stendhalio žodžiai apie romaną kaip veidrodį ar Jacques'o Lacano veidrodis, padedantis įsivaizduoti savųjų tapatybių struktūrą, tik patvirtina, kad atspindžio teorijos ir jų įvaizdžiai – gajūs, skirtingai interpretuojami, bet reikšmingi literatūroje ir jos filosofijoje. Vis dėlto šiandienėse meno teorijose daug stipresnės antikognityvistinės ir antiesencialistinės paradigmos, ir kai kalbame apie naujausią literatūrą, veiksmažodžio „atspindėti" reikšmių daug, tarp jų – ne tik jo sinonimai, bet ir antonimai.

Tad ką sako tradicinės veiksmažodžio „atspindėti" asociacijos? Jos mus lyg Lewiso Carrollio Alisa kviečia keliauti į literatūrinių veidrodžių karalystę. Tik ne visada primenama, kad tai – ir stebuklų šalis, ir joje tenka apsigyventi ne tik prieš, bet ir kitapus veidrodžio, kur laukia patys didžiausi stebuklai. Bet netgi magiškas „veido" rodymas, jo atpažinimas, tapatumo su savimi / kitu klausimas valdo pagal atspindžio dėsnį ir – paradoksas – skatina prastinti literatūros reiškinį. Mažina tarpą, kuris skiria autorių / skaitytoją nuo jų pačių vaizduotėje susikuriamos literatūrinių vaizdų karalystės. Stendhalis laimi prieš Carrollį. Kaip antikoje gimusi mimetinė, taip ir modernia prisistatanti „veidrodžio" literatūra suprastina savo prigimties ir misijos klausimus.

Be abejonės, panašiai galima „susiprastinti" ir klausimuose minimų rašytojo ir „pasaulio dvasios" etimologijas – pritaikyti joms tos pačios perskeltos – veidrodžio – karalystės įstatymus, nusilenkti optikos dėsniams. Pasidžiaugti, kad jie aiškūs ar bent vaizdingi, nors mažai, kaip ir literatūros atveju, tepasako apie pasaulį ir rašytoją.

Tebūnie. Tarkime, dėl kokių nors priežasčių ir šiandien literatūrą mums tebėra priimtina laikyti tik „pasaulio dvasios" veidrodžiu. Turėsime sutikti, kad rašytojo vaidmuo bus kuklus, pasyvus – be jokių anksčiau tautos jam pintų laurų vainikų, be prigimties dovanoto ar dėl socialinių aplinkybių ištikto genialumo ir panašių aureolių: pačiam (individualiai) įsirengti literatūrinių, matyt, tobulų, nors nežinome – kokių, veidrodžių kambarį, įsileisti į jį epochos „dvasią" ir pasikviesti svečią – skaitytoją? Beje, įvairų, taip pat ir „masinį", nebūtinai suvokiantį, dėl ko aš čia virkauju – na, kuo laikraštis skiriasi nuo romano ar net eilėraščio, labai užimtą, skubantį, viliojamą daugybės panašių į literatūra vadinamo jo paties gyvenimo atspindžių.

Negaliu įsivaizduoti, kur to svečio vieta šitame rašytojo veidrodžių kambaryje, kur ir kas jį pasodina arba leidžia pastoviniuoti ir pasivaikščioti, kaip nežinau ir to, kur jame guli, sėdi ar stovi jo šeimininkas – rašytojas. Gal jo apskritai čia nėra, ir skaitytojas su pasaulio dvasia kartu sutrikę dairosi į tobulus ir kreivus, dramatiškus ir juokingus savus atvaizdus. Menu XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vytauto kultūros parke įrengto kreivų veidrodžių „juokų kambario" populiarumą tarp Kauno studentų. Stovėta jų net eilėse ir juoktasi (iš ko?) prie durų, dar neįėjus ir nieko nepamačius.

Taigi norėčiau išvengti literatūros veidrodžių atrakciono. Bet Redakcijos klausimui svarbią veidrodžio šukę sutinku laikyti bent kišenėje, reikalui esant – išsitraukti ir pasižiūrėti į ją. Rasti atsakymų, galimų pagal jos metaforas. Susitarti, pagal kokius principus toje šukėje aš pamatysiu tiek, kiek man būtina, nors gal labai nedaug, gal tik vieną iš (naujausių) knygų.

Dar keletas išlygų.

Akivaizdu, kad esame XXI amžiuje. Neabejoju, jis turi savo veidą, arba „dvasią", tegu tik besiformuojančią ir dar ne akivaizdžią, deja, susiliejančią su tuo, kas buvo ir gerokai anksčiau. Tad stebėti jos atšvaistus literatūros veidrodyje tenka tebemirgant XX amžiaus „dvasios" šviesuliams. Tas vaizdas – gana neryškus, o jį fokusuojant ryškėja nesenstanti tiesa, kad šiuolaikiškumas nėra ir negali būti labai apribotas. Ne pusantro, net ne trys dešimtmečiai, o bent keli šimtmečiai sudabartina mūsų literatūrą. Šiemet galėjome patirti konkretų literatūros istorijos paradoksą: jubiliejiniai Kristijono Donelaičio skaitymai – puiki mūsų klasikos šiuolaikiškumo forma. Ar nekeista, kad (mes, bet nebūtinai britai ar japonai) užsidegę tebeskaitome (mums) genialų K. Donelaitį? Bet jeigu ieškome, kas turėtų / galėtų atsispindėti šiandien, tai nepulkime prie detektyvų, emigrantų epistolikos, TV žvaigždžių autobiografinių romanų. Klauskime, kas iš XXI a. pradžios galėtų ne tik kilti iš jo „dvasios", bet likti jos, dvasios, literatūriniu ženklu po daugelio metų.

Vadinasi, pravartu iš anksto ką nors pasakyti apie klasiką. Juk mano atsakymas į Redakcijos klausimą turėtų būti grindžiamas bent trapia tų epochos atspindžių tikimybe išlikti kartu su kūriniu ne tik po dešimtmečio, bet ir po šimtmečio.

Amžinos klasikos nėra. Yra mūsų kultūros erdvė, kurioje tenka mūsų klasikai rastis. Jeigu galėtume nurodyti į šiuolaikinės literatūros kūrinį, kurio didelė tikimybė „tapti" klasikiniu, tikėtina, kad priartėtume prie medžiojamos pasaulio dvasios ir knygos vienybės. Kas galėtų įžvelgti praeities ateitį?

Pamėginkime. Neprisimenu ko nors taiklesnio už porą Jorge's Luiso Borgeso sakinių iš jo esė „Apie klasikus": „Klasikine laikoma tokia knyga, kurią tam tikra tauta ar tautų grupė ilgą laiką nusprendė skaityti taip, lyg jos puslapiuose viskas būtų apgalvota, neišvengiama, gilu kaip kosmosas ir atvira neišsemiamoms interpretacijoms. <...> Klasikinė, kartoju, yra ne ta knyga, kuriai būdingi vienokie ar kitokie privalumai, o knyga, kurią žmonių kartos iš skirtingų paskatų skaito su pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu." Iš to aiškėja, kad yra knygų, kurioms perskaityti neužtenka šimtmečių, ir jas tebeskaitome šiandien. Jos nėra tos pačios, jos nėra amžinos, bet jų esama. Jų autoriai gimė ir rašė ne XXI amžiuje. Pagalvokime, apie kokią (mūsų) pasaulio dvasią jos (tebe)kalba? Akivaizdu, ji nėra tik šiandienė.

O apie mūsų dienomis parašytas knygas, jų „klasiškumą" spręs ne mūsų, o kitos skaitytojų kartos. Kol kas nežinome, ką jos skaitys su „pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu". Didžioji mums įdomių dabarties knygų dalis bus išnykusi iš tų kartų akiračio. Tai nereiškia, kad neįmanoma ko nors bendresnio pasakyti apie dabartinius rašytojus ir naujus jų kūrinius. Tikrai galima, ir ne vienu būdu, tik dažniausiai tai nėra ir niekada nebus kalba apie literatūrą kaip „pasaulio dvasią", kurioje – šiandienos istorinės, politinės ir kitos konkrečios aktualijos.

Esama bent dviejų skirtingų žvilgsnių į naujausių knygų tvaną. Populiariausias yra sociologinis (nebūtinai visų taip vadinamas) literatūros vaizdas. Jame – autorių ir jų veikalų skaičiai, knygų tiražai, „topai" knygynuose, leidyklų pelnas, autorių honorarai ir „panauda" bibliotekose, skaitytojų auditorijos sociometrija ir panašios kiekybinės charakteristikos. Tuo vaizdu, ypač susirinkę į knygų muges ir literatūrinius festivalius, dažnai ir džiaugiamės, ir piktinamės. Ar yra pagrindo jį sureikšminti? Tikrai ne. Dėl pozityvistinio turinio tik su didelėmis išlygomis jį galima pavadinti vertybiniu.

Šį beveik matematinį paveikslą gali piešti sociologai, nupieštą nesunku jį išvysti, priimti tarsi griežtą vertybinę kūrinių struktūrą. Jis dažnai įtikina mus, nes tarsi neturi perkeltinių reikšmių. Iš tikrųjų – turi, nes grynieji kiekybiniai santykiai literatūroje yra niekis. Sociologijos metodais sukurtus grynuosius (paverstus matematiniais santykiais) literatūros įvaizdžius reikia toliau interpretuoti, ir, atrodo, tik patys literatūros sociologai geba, jei nori, tai daryti. Matematizuotą vaizdą reikia papildyti kokybinėmis jo charakteristikomis, atsigręžti į estetines vertes. XX a. pabaigoje matėme pastangų eiti tokios interpretacijos link (plito prancūzų literatūros sociologo Pierre'o Bourdieu darbai). Deja, net ir specializuoti tokie tyrimai kartu su vandeniu dažniausiai išpila ir kūdikį: matematinių santykių erdvėje sociologija neišvengiamai sukeičia arba sutapatina periferines ir centrines literatūros kūrinio reikšmes, be to, beveik nieko negali pasakyti apie autonominę atskiro kūrinio prasmę. Mūsų dvasios atspindžių tame vaizde yra labai daug, bet jie nieko nereiškia literatūros „klasikėjimo" kelyje.

Visai kitoks ir tradiciškai daugiau visų prielankumo sulaukia interpretacinis literatūros vaizdas. Jį (praktiškai) dar skaidome į siauresnius – sociokultūrinį, hermeneutinį, fenomenologinį, aksiologinį ir t. t. Jį „piešia" patys autoriai, leidėjai, skaitytojai, kritikai. Formuojamos kūrinių vertės rūšys („klasės"). Čia nyksta senos ir randasi naujos vertybės, ryškėja literatūros krizės ir pakilimai, prasti kūriniai užstoja gerus, visi konkuruoja ir užima tam tikras vietas. Taigi kūriniai (susi)rikiuoja(mi). Vaizdas visada kiek panašus į žodžio klasika etimologijoje minimą tvarkingą laivyną: kartais daugiau, kartais mažiau, bet lygiuojamasi į klasiką. Mūsų vaizduotei tvarkos formos nereikia išradinėti, tai – piramidė arba kūgis. Tik piramidinė subordinacija gelbsti nuo kartais postmodernizmu vadinamo chaosmoso – visiškos vertybių tvarkos sumaišties, literatūros kriterijų lygiavertiškumo, taigi – populiariosios ir elitinės literatūrų tapatumo.

Klasikinės literatūros kūrinių (vertės) piramidė stovi ant savo istorinio pagrindo – šiuolaikiškumo (modernybės) ištakų. Ten daug ko esama, bet ne todėl, kad daug ko susikaupė per amžius, o todėl, kad viskas yra daug kartų patikrinta, surūšiuota, atskirta. Tai skatina manyti, kad piramidės apačioje slūgso kūriniai, kurių šlovė jau „priklauso nuo bevardžių žmonių, patikrinančių ją vienišoje bibliotekų tyloje, susijaudinimo ar apatijos". Tai – vėl J. L. Borgeso mintis. O aš priduriu: tikimybė atsiversti panašių kūrinių įsivaizduotos piramidės viršuje, taigi artėjant prie dabarties, prie mūsų dienų ir mūsų darbų, labai sumažėja. Ir todėl, kad mažėja bevardžių skaitytojų, ir todėl, kad didėja skaitytojų, siejančių savo vertinimus su vardais, dažnai – žymiais, pabrėžiančiais savo kvalifikacijas, diplomus, išmintį. Deja, ši skaitytojų subjektyvių požiūrių įvairovė labai susiaurina minėtą galimybę susitarti dėl klasikinių kūrinių modernioje lietuvių literatūroje, kuri startavo XX amžiaus pradžioje, bet nesibaigė jo viduryje. Dėl to matome ne iki visiškos smailės susiaurėjančią, o nupjautą piramidę. Pjūvio plote susirikiuoja daugiau pretendentų į klasiką, nei iš tikrųjų ateity galės jų išlikti.

O dabar – apie naujausius, tarp jų – XXI amžiaus, kūrinius. Jų vertės piramidė yra apversta viršūne žemyn, pagrindu – aukštyn. Visų gerais pripažintų kūrinių joje nėra daug, jų – vienetai, ir visi – piramidės ar kūgio smailėje, viršūnėje žemyn. Virš jų – gausėjantis ir platėjantis veikalų sūkurys. Vaizdas panašus ne tiek į tvarkingai išsirikiavusį laivyną, kiek į „vilkutį": kol sukasi, jis stovi, paliautų sukęsis – griūtų. Kas tokią piramidinę hierarchiją geba bent vaizduotėje nusibrėžti, gali suprasti, kodėl maža vilties gerų kūrinių daug rasti visų geriausiai matomame jos „pagrinde", kur jų, ir autorių, ir kūrinių, ir skaitytojų, daugiausia. Piramidžių gali būti ne viena, profesionalus literatas, o dar labiau – elitinės jų grupės, tos piramidės viršūnę ir pagrindą gali regėti kiek kitur ar kitokius. Svarbi galimų įžvalgų, pajautų strategija: būtent prie piramidės „pagrindo" drąsiausiai eksperimentuojama, čia kūriniai labiausiai atitolę, net atitrūkę nuo tradicijos, kritikų ar skaitytojų daugiausia kritikuojami. Ir gal (tikimybiškai) pagrįstai, nes mūsų galimybė čia užtikti būsimą(-os) klasikos kūrinį kol kas yra beveik nulinė.

Mano vaizduotėje piramidės smaigaliais sminga viena į kitą, ir ten, ribotoje bendroje abiejų piramidžių dalyje, galima tikėtis naujienų – kūrinių, kurie turi „klasikinės" vertės. Tai yra užtikti kūrinių, kurie priklauso dvejopai – tradicinių ir antitradicinių – verčių vertikalei. Ar subjektyvus skaitytojas juos pastebės – pagirs, jau šiandien įvertins? Mažai tikėtina. Paradoksalu, bet čia esamus kūrinius sunkiau vertinti jungiant klasikos ir neoklasikos (modernybės / postmodernybės) tendencijas. Jie dažnai lieka nematomi.

Tokių, nematomų mūsų ir ateities klasikinės literatūros kūrinių, matyt, galėtų būti įvairiausių literatūros rūšių ir žanrų, bet asmeniškai pirmenybę atiduočiau romanui, kuris nuo „Don Kichoto" laikų dažniausiai ir paskelbia vienokią ar kitokią permainą literatūros evoliucijoje. Tokiam romanui, kuris šiandien nepriimtinas skaitytojų „masėms", kurio nepajėgia „perkąsti" net elitinė kritika, nes jis pats kuria naujus metafizinius, istorinius, politinius ryšius tarp žmogaus ir daiktų.

Grįžtu prie atspindžių ar veidrodžio metaforikos. Manau, gal bent iš dalies paaiškinau, kur, kodėl ir kaip savąja veidrodžio šuke drįstu pažaisti ir pasigauti literatūrinį „pasaulio dvasios" spindulį – tarsi saulės zuikutį, kuris priklauso ir pasauliui, ir rašytojui, ir skaitytojui.

Ir jau prieš gerą dešimtmetį jį pasigavau. Aišku, skaitau ir kitas, vis naujas ir naujas knygas, kartais jomis pasidžiaugiu, bet nuolat grįžtu prie to, ką esu nusižiūrėjęs, supratęs ar pajautęs. Prie Petro Dirgėlos „Karalystės". Ir sunku man būtų nurodyti kitą pastarųjų dešimtmečių lietuvių literatūros kūrinį, labiausiai priartėjusį prie to, apie ką Redakcijos klausimas (metaforiškai) užsimena. Kaip ir prie to, ką bandžiau įsivaizduoti, piešdamas esamos ir būsimos klasikos piramides. Tai, kad iki pabaigos „Karalystę" retas kuris Lietuvoje tėra perskaitęs, mano įspūdžio negriauna. Analogija: Jameso Joyce'o „Uliso" visus epizodus taip pat retas kuris įveikia. Antinomija: vaizduotėje pastatytose kūrinių piramidėse yra vietos kitoms, labai įvairioms jų „verčių klasėms", taigi neneigiu ir jų tikimybės tapti klasikiniais kūriniais skaitytojams, bet Redakcijos klausime pabrėžiama klasė „labiausiai". Mano siūlomoje paradigmoje ji skirta tik vienai knygai. Tegu „Karalystė" ir konkuruos su kitomis, kitų skaitytojų pagirtomis knygomis, kai bevardžių jų skaitytojų rasis daugiau nei mūsų, gerai vieni kitus pažįstančių.

2. Vėl esu „pančiojamas" dvigubu klausimu ir jo komentarais. Suprantu, kad klausiama apie literatūros laisvę ir prievartą jai. Istorinę cenzūrą. Taip, Glavlito nebėra. Ir kas galėtų jo pasigesti? Niekas. (Manau, kad galima tokių sutikti, pavyzdžiui, tarp Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo" skaitytojų ar spektaklio žiūrovų.)

Sovietinės cenzūros turinys ir forma puikiai atitiko vienas kitą. Ar anuometinę cenzūrą būdavo galima „apžaisti"? Taip, ir įvairiausiais būdais. Vargu ar „apžaidimu" galima būdavo laikyti tekste paslėptas ar atvirai paliktas istorines užuominas, aštresnes politinių aktualijų interpretacijas, stilistinį balansavimą ant cenzūros skustuvo ašmenų. Sakoma, kuprotą tik grabo lenta ištiesins. Lygiai taip pat ir pavienės kūrinio poetikos priemonės negalėjo pakeisti gelminių jo struktūrų. Tikrai įveikti cenzūrą galėjo tik pati mažiausiai matoma meninė kūrinio struktūra – visuma, kurios reikšminių slėpinių negebėdavo (iškart) perkąsti cenzoriai. Ir ne tik jie.

Rašydamas „Žemaičio garlėkį", archyvuose varčiau ne tik XIX a. cenzūruotų tekstų rankraščius, bet ir cenzorių susirašinėjimus ar nutarimus. Carinės cenzūros mašina nebuvo gerai sutepta, ji sukdavosi lėtai, neretai strigdavo, lūždavo, pasitaikydavo kuriozų: vykdydami aplinkraščiuose išdėstytus reikalavimus, žioplesni cenzoriai sumaišydavo tekstus, išbraukdavo ne brauktinas, o kitas, nekaltas, jų dalis. Sovietinis Glavlitas buvo daug „efektyvesnis".

Atsikratę Glavlito, perėjome į laisvos literatūros situaciją ir pradėjome skirti kitokias literatūrą veikiančias jėgas2. Aišku, vadinti jas cenzūra, matyt, galėtume tik netiesiogine prasme, ir kažin ar „literatūros kontekstams" tinka perduoti cenzūros įgaliojimus. Kitas subjektas – kitokia ir jo funkcija. Be abejonės, jeigu tais kontekstais vadinsime kultūrines / politines / ekonomines sąlygas, tai jos, ir visos, ir kiekviena atskirai, gali veikti ir nulemti rašytojo sumanymus ar jų įgyvendinimą.

Naujas subjektas retai būna įasmenintas, dažniau – simbolinis, galios struktūra su nematomais galybės jos funkcijų čiuptuvais. Kultūra apskritai ir literatūra konkrečiai yra konvencinės prigimties – jose daug susitarimų, ne tik daiktiškų (realių), bet ir simbolinių veiklos ribų. Ne visos jos – institucinės. Daugiau yra kitokių. Taigi išvaikius cenzorių Lietuvoje tarnybą, lietuvių rašytojas gavo labai daug laisvės. Manau, jis net išsigando jos, nes ši laisvė neapibrėžta senomis (ypač – institucinėmis) formomis, pačiam galima rinktis įvairius (literatūrinius) kelius. Jis gali rašyti taip, kad niekam neužkliūtų, mėgdžioti senus kūrinius ir stilius, tai yra tik kartoti kitus, jis gali kompiliuoti postmodernų pastišą, gali manipuliuoti, bet gali ir maištauti, kritikuoti, pasipriešinti tikrovei, daiktiškajai ir simbolinei, būti asmenybe, kuriančia savo pasaulį. Nekalbu apie kitokią, o tik literatūrinę pasaulio (dvasios) kūrybą.

Taigi pati laisvė yra didžioji mūsų literatūros prievarta. Menas, anot Albert'o Camus, gyvas tik toje prievartoje, kurią pats sau susikuria. Tokią prievartą sutinku vadinti konstruktyvia. Ji tikrai yra ne tiek blogis, kiek gėris. Rašytojo laisvė yra ne tik tai, kas gali būti vadinama jo kūrybos kontekstais, bet ir jo paties sąmonė / pasąmonė / vaizduotė, galinti įžvelgti ir pasirinkti besišakojančius takus.

3. Kas negali rašyti lietuviškai, tegu nerašo. Prastai rašančių užtenka ir be jų. Gal jie ir patys kada nors supras, kad praleido galimybę parašyti klasiškiausią savo kūrinį. Jeigu tik tokią galimybę apskritai turėjo.

Esu konservatyvus: netikiu, kad kita, ne gimtąja, kalba galėčiau parašyti geriausią (įsisvajojau) savo kūrinį. Ir kolegoms linkiu: Dieve padėk jums visiems, o rašantiems gimtąja – labiausiai. Taip ir yra. Kurioje, išskyrus gimtąją, kalboje galimi ankstyviausi ir giliausi sąlyčiai su gamta, tėvais, krašto kultūra, tąja individualiąja asmens patirtimi, kuriai tik gimtoji kalba padeda reikštis, o ir ji pati virsta kalbine sąmone? Nėra tokios kalbos. Gimtoji prasideda patyrimu tos gamtos, tų vietų, to kraštovaizdžio, tų sąmonės būsenų, visko, kas individualu, asmeniška. Girdėjau, kad daug vilčių dedama į ankstyvąją dvikalbystę. Laiminu ir ją. Palaukime raštų, kuriuos parašys per dvikalbystę į literatūrą atėję autoriai. Po kokio šimtmečio pasižiūrėkime, kas jų parašyta. Ir bus matyti. Jie rašys, manau, viena kalba, kuri bus artimesnė gimtajai. Antroji bus tik išmokta. Jai – kitokia dalia.

Taigi siūlau paprastą strategiją: tikėti gimtąja kalba, rašyti ja, ir ji su kaupu atsilygins literatūrai. Galime sakyti ir šitaip: ir apsigins, ir apgins.

Komentarai, aišku, galėtų būti platesni.

Anglakalbiai intertekstai, mano akimis, nėra itin reikšmingi. Tikrai nereikia visu frontu nuo jų nei gintis, nei su jais kovoti. Prigimtinę kalbą, kuria rašomas kūrinys, gali papildyti bet kuri svetima kalba. Ypač (e)migrantų literatūroje. Kūriniui juk reikia gyvos, o ne preparuotos bendrinės kalbos. Kai rašiau apysaką „Ketino laimė alaus daryti", joje įterpiau ispaniškų intarpų – dialogų, replikų, barbarizmų. Nesu gyvenęs Ispanijoje, o tuomet nebuvau ir paviešėjęs joje, tad, tikslingai viską pasvėręs, sąmoningai žaidžiau dvikalbį tekstą.

Kalbų sąveika visada prasminga, bet reikia svarstyti tos sąveikos vietą, laiką ir pobūdį. Kai anglicizmai veržiasi į žiniasklaidą, viešąją ir net kasdienę mūsų kalbą, tai – liga. Ir ją reikia gydyti. Grožiniame kūrinyje, kaip sakiau, tai tik stilistinio šios atakos tikslingumo klausimas. Dar ir teksto supratimo. Jeigu ir kiltų ginčų, gal net byla, šiuo atveju esu liūdnas optimistas: tokios bylos erdvė – konkretaus kūrinio sąranga, „vidiniai" konkretaus žanro prieštaringumai. Bylos baigtį galima palikti autoriaus, redaktoriaus, leidėjo ir skaitytojo mediacijai. Su viltimi, kad gali laimėti kūrinys, o su juo – ir autorius su skaitytoju. Turime klasikinių tokios (geros) mediacijos pavyzdžių: Levo Tolstojaus „Karą ir taiką" tebeskaitome kaip rusų, o ne prancūzų romaną.

Kas kita – emigracija. Jos mastai, atviros pilietinės visuomenės strategijos ir postmoderniai modernus tautinės tapatybės konstravimas veikia prieš mažesniųjų tautų, taigi – ir lietuvių – kalbas. Šias išstumia, pakeičia kultūroje įtakingesnėmis kalbomis.

Autoriai juk ne viską patys pasirenka. Gal jie patys mano, kad nori patikti skaitytojams, įtikti leidėjams, arba nesuka sau galvos, kas juos valdo. Bet tikrai ne leidėjai, ne skaitytojai, ne kritikai „parenka" rašytojui jam „svetimą" kalbą. Tad kas? Kas gali liepti rašyti ne lietuviškai? Tik tam tikra artefaktinė (kitos šalies, regiono, Europos, pasaulinė) kultūra, dėl tam tikrų priežasčių tapusi svarbesnė už prigimtinę.

Ar galime piktintis grožinių kūrinių autoriais, kurie pradeda rašyti (ar jau rašo) angliškai? Galime, ypač iš siauriau suvoktos etninės kultūrinės perspektyvos, bet jų tai, matyt, nepaveiks. „Gintis" galime, tik ne užmerktomis akimis, o matydami, kas pasikeitė ir kodėl keičiasi. Akivaizdu, kad svetimomis kalbomis rašančių Lietuvos rašytojų tik daugės. Jie, kaip sakyta, turi šimtą argumentų, arba jokių argumentų jiems ir nereikia. Kita nuomonė neprivers jų grįžti prie lietuvių kalbos. Ypač tų, kurie jos gerai arba visai nemoka, kad ir lietuvių, kalbančių nelietuviškai. Turime savų pavyzdžių iš LDK ir naujesnių laikų – iš XIX, net ir XX amžiaus. Ačiū Dievui, ir gerų, laimingų mūsų literatūrai.

1 Parašęs šį sakinį, vėl atsiverčiau Algirdo Juliaus Greimo straipsnį „Cervantes ir jo Don Kichotas", romano lietuviško vertimo proga paskelbtą 1943 metais pirmojoje almanacho „Varpai" knygoje. Verta buvo atsiversti. Straipsnyje pabrėžtas šio romano išskirtinumas istorinėje literatūros raidoje, apie kurį daug vėliau Michelis Foucault rašo „Žodžiuose ir daiktuose" (1966).

2 Priminsiu jaunesniems skaitytojams, kad 1999 m. išleistas Alberto Zalatoriaus straipsnių rinkinys „Literatūra ir laisvė" puikiai aptaria tokios transformacijos esmę: sovietmety veikusios cenzūros panaikinimas buvo vienas iš svarbiausių laisvėjančios literatūros laisvės kriterijų.

 

Alis Balbierius

1. Ką tik „numarinau" Poezijos pavasario almanacho anketą, maniau taip pat pasielgti ir su šita.

Toks noras kilo ir todėl, kad ją gavau dar keliaudamas Indijoje, ir visos tos mūsų literatūrinės problemos Azijos srauto fone man pasirodė lyg šapeliai pasaulio vandenyne, kuriuo plaukiau beveik du mėnesius, ir tai buvo k i t o, nors to paties vieno – vienintelio – pasaulio dvasia.

Keisčiausia, kad man, šiaip jau abstrakcionistui kai kuriais požiūriais ir abstrakcijų bei minimalizmo dailėje mylėtojui, tie du žodžiai „pasaulio dvasia" yra... pernelyg abstraktūs. Pagaliau aš nežinau, kas yra ta „pasaulio dvasia". Tai galbūt neaprėpiamybė, žiauri ir plati iki nesuvokiamumo įvairovė. Aibė lygmenų ir sluoksnių laike ir erdvėje, žmogaus ir net vabalėlio sąmonėje... Visos mano perskaitytos ir skaitomos tiek grožinės literatūros, tiek filosofijos knygos, tiek mano domėjimasis religijų įvairove neatsako į šį klausimą. Arba aš negirdžiu, nesuvokiu tų atsakymų. Tad ar aš galiu ką nors pasakyti apie „pasaulio dvasią" „lietuvių autorių kūriniuose"?

Kita medalio pusė – pernelyg mažai perskaitau dabartinio literatūros srauto. Esu šiek tiek „atsitolinęs" (įstrigęs žodis iš Sigito Gedos poezijos), kartais mieliau atsiverčiu klasiką, vietoj romanų renkuosi filosofijos, kultūrologijos ar oriento knygas, tad, nebūdamas nei kritikas, nei literatūrologas, negaliu nieko protingo pasakyti apie tos „šiuolaikinio pasaulio dvasios" atspindį mūsų literatūroje. Be abejo, ji atsispindi – taip, kaip ryto rasos lašelyje išsigaubia viso pasaulio skliauto vaizdas...

Rašytojo pozicija? Tai individualu ir laisva, bet visa ko pagrindas turėtų būti sąžinė. Rašytojas neturėtų būti bailus kiškelis, bėgantis slėptis nuo pasaulio permainų vėjų ir drebantis tik dėl savo kailio.

2. Net nemalonu prisiminti, vartoti tą žodį. Praeitis tai. Tačiau manau, kad vyriausiai ir vyresnei rašytojų kartai ta senoji cenzūra vis viena yra pasąmonėje palikusi daugiau ar mažiau nuosėdų... Apskritai vyresnės kartos žmonės Lietuvoje dar daug kuo yra pernelyg dideli „sovietikai", patys jau nebepastebintys to savo „sovietiškumo", ir tai man kelia didesnį nerimą negu kokie cenzūrų likučiai ar kontekstų dalykai. Nemanau, kad tas kontekstas – blogis, nemanau, kad – gėris. Gali sužaisti vienodai – atsiremdamas į kontekstą arba su juo kovodamas. Tiesiog jis – yra. Negali jo nebūti. Kontekstas visada yra, visais laikais ir visose epochose. Manau, rašytojas turi jį jausti, nes tas kontekstas pavojingai artėja prie mados, madingumo.

Gaila, kad kai kas tą cenzūros nebuvimą palaikė kone absoliučia laisve, kada galima rašyti bet kaip ir bet ką... Kūryboje tikra laisvė galbūt yra... laisvas savęs sudrausminimas, savotiškas apribojimas ir apsiribojimas.

Geras menininkas man kartais atrodo panašus į samurajų, kuris dzeno šviesoje prižiūri savo kardą, tobulina kūną ir dvasią.

3. „Gynybos strategiją" reikėtų pradėti ne nuo rašytojų, o nuo daugybės kitų dalykų, kurie Lietuvoje išstumia lietuvių kalbą.

Pagaliau tie žodžiai – „gynybos strategija" – man kvepia kitos formos cenzūra. Taip, iš tiesų priverstinę okupacinę rusų kalbos invaziją (aš ne prieš rusų kalbą) pakeitė anglų kalba. Tačiau apie rašytojus manau kitaip. Jei tu esi lietuvių rašytojas ir šalia sugebėjimo rašyti savo mažos nykstančios tautos kalba gali laisvai rašyti angliškai – tai tik sveikintina... Mes esame ir pasaulio piliečiai. Tad džiaugčiausi jaunų lietuvių rašytojų sugebėjimais rašyti ne tik angliškai ar ispaniškai, bet ir japoniškai ar kiniškai, ir būti atviriems pasauliui bei jo nuostabiai kultūrų ir kalbų įvairovei.