Recenzijos, anotacijos

Prano Maššioto ššviesa. Sudarė Reda Tamulienė ir Kęstutis Urba. – Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius, 2013. – 524 p.

2013-ųjų gruodžio 19 d. sukako 150 metų, kai gimė Pranas Mašiotas (1863–1940). Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius organizavo mokslinę konferenciją, skirtą įvairiems P. Mašioto veiklos aspektams. Metų pabaigoje išleista ir „Prano Mašioto šviesa“, knyga, kurioje pirmą kartą skelbiami rašytojo publicistikos straipsniai, atsiminimai, laiškai, artimųjų, amžininkų, mokinių atsiminimai, kalbos įvairiomis progomis. Knygos sudarytojų įžanginiame straipsnyje nurodoma, kad leidinio intencija yra ne tik padaryti pasiekiamą įvairią P. Mašioto bibliografiją, bet ir sugriauti lietuvių sąmonėje įsitvirtinusią nuostatą, kad P. Mašiotas yra tik vaikų rašytojas.

Knygos struktūrą sudaro trys pagrindinės dalys: P. Maššioto straipsniai, laiškai ir atsiminimai apie autorių. Pirmoji dalis skirta autoriaus pasaulėžiūrai, visai jo kultūrinei veiklai. Grupuojant tekstus pasirinktas ne chronologinis (išskyrus 1884–1904 m. publikacijas), bet teminis-probleminis aspektas. Tad galima stebėti P. Mašioto mąstymo raidą, temų ir problemų kaitą, priklausiusią ir nuo sociokultūrinės situacijos. Kartu toks struktūrinis pasirinkimas parodo, kokia išties universali asmenybė buvo P. Mašiotas, atskleidžia, koks platus buvo jo, pedagogo matematiko, žiūros laukas, apimantis ne tik vaikų literatūros problemas, bet ir daugybę švietimo, spaudos, pedagogikos, lietuvių kalbos, tautosakos, etnografijos, netgi fotografijos klausimų.

1923 m. rašytame tekste „Iš mano atsiminimų“ fragmentiškai iškyla autoriaus gyvenimo įvykiai nuo kūdikystės atsiminimų iki XX a. pradžios. Pasakojama apie tai, koks buvo santykis su knyga gimtuose rašytojo namuose: tėvas pasiimdavęs į pamaldas maldaknygę su lietuviškomis maldomis, užrašytomis lotyniškais rašmenimis, nepaisydamas lietuviško rašto draudimo: „Buvo pasirodę valdžios išdalintų kiek maldų knygų, „kirilica“ (rusų raidėmis) spausdintų, bet kaip nepriprastos, abejotinos, jos šeimininkių rūpesčiu trumpu laiku krosnyje atsidūrė, ir vėl gyvenimas ėjo sava vaga“ (p. 12). Spaudos draudimo metų atsiminimai, pirmasis susidūrimas gimnazijoje su „Aušra“, aktyvus įsitraukimas į tautinę veiklą studijuojant Maskvoje, pažintis su Vincu Kudirka ir bendradarbiavimas su „Varpu“ – P. Mašioto gyvenimo ankstyvojo laikotarpio kontūrai – atsiminimuose brėžiami santūriai, juose beveik nerasime atviro asmenybės išsisakymo, emocionalumo. Tai svarbus rašytojo asmenybės bruožas, žymįs palinkimą į pačią veiklą, o ne jos teorinį apmąstymą. Nors P. Mašiotas nepatyrė tokio kultūrinio lūžio, pasirinkdamas lietuvybę, kokį patyrė V. Kudirka, lietuvių kalba ir kultūra jam jau gimnazijoje buvo svarbi (dėl tokių mokytojų kaip knygnešys Petras Kriaučiūnas).

Atsiminimuose P. Maššiotas atskleidžia, kaip atėjo į vaikų literatūrą: „Dar „Lietuvių laikraštyje“, pradėjusiame eiti iš Peterburko 1904 metais, buvau mėginęs sudaryt vaikų skyrių, siųsdamas tenai pasakojimų, verstų iš kitų kalbų; <...> paskui, dėstydamas šventadieniais lietuvių kalbą gimnazistėms, verčiau su jomis pasakėles mažiems vaikams. Išverstas klasėje pasakėles, kiek savotiškai perdirbęs, išleidau atskiru rinkinėliu, vardu „Mano dovanėlė“. P. Mašiotas liudija nuolatinį susirūpinimą savąja kultūra, o tas susirūpinimas suvokiamas kudirkišškai, pozityvistišškai: kaip prigimtinės kalbos, rašto puoselėjimas, visų pirma rūpinantis paprastų žmonių švietimu, juos laikant tos prigimtinės kultūros savininkais.

Tarp atsiminimų ir publicistikos įsiterpia „Pedagogikos patarlės“, spausdintos 1918 m. Į smulkiosios tautosakos žanrą nurodantis pastabų rinkinys – bene ryškiausias P. Mašioto pedagoginės veiklos liudijimas, rodantis gilų mokymo tikslų, vaiko psichologijos, pedagogiško elgesio supratimą: „Rišk žodį su darbu, vaikas žodžiu tiki, darbu seka.“

Pirmosios P. Mašioto publikacijos pasirodė „Aušroje“ 1894 m., kai jis jau studijavo matematiką Maskvoje. Ašakos arba Ašakaičio slapyvardžiu (jo kilmė nėra žinoma) publikavo penkis straipsnius, tai svarus indėlis į šio laikraščio veiklą. Išsakomas susirūpinimas lietuvių kalbos padėtimi, akcentuojamas lietuvybės plitimas, mokymas lietuvių kalba gimnazijose, ypač tikybos dalykų. Ryškus ne tik asmeninis susirūpinimas, bet ir visuomenės sąmoningumo skatinimas: „Laikas, už tiesą laikas jau suprasti visiems pareigas savo tautos, tiesas žmonijos, valdžios klausyti, bet nepavirsti į aklus zuikučius“ (p. 35). Ir „Aušros“, o nuo 1891 m. ir „Varpo“ publikacijos žymi pozityvistišką, švietėjišką P. Mašioto žmogaus, kultūros sampratą. „Varpe“ publikuojami tęstiniai straipsniai „Gromatos iš kelionės“, „Gromatos iš svetur“ iškelia lietuvių bendruomenės Latvijoje, Rygoje klausimus, kurių svarbiausias – švietimas lietuvių kalba, rašomos rusų spaudos apžvalgos, sociokultūriniai apibendrinimai (pvz., „Tautiškas klausimas“ ir „litvomanija“), naujų lietuviškų knygų apžvalgos („Gromatos iš svetur V.“). Šios publikacijos „Varpe“ itin reikšmingos. Atskleidžiamos esminės to meto lietuvių bendruomenės Rygoje problemos – švietimo nebuvimas, sunki socialinė padėtis, nelygybė tarp katalikų ir stačiatikių, sudėtinga lietuvių kalbos situacija: „Mūsų žmonės, patekę į svetimą kraštą, kaip galėdami, stengiasi pasiliuosuot nuo prigimtos kalbos, gėdisi kalbėt saviškai, ypač jeigu iš šalies vietinių didžiūnų patėmyja pasityčiojimą iš jų kalbos“ (p. 55).

P. Maššioto publikacijose „Varpe“ vyrauja analitinis stilius, dažnai remiamasi statistika, stebėjimu, faktais, įvykių analize, joje nedaug, jei lyginsime su V. Kudirkos publicistika, satyros, ironijos elementų. Akcentuotina tai, kad P. Mašioto lietuvybė nėra siauro nacionalistinio pobūdžio, tautinį judėjimą jis mato kaip Europoje vykstančių modernizacijos procesų dalį, ryškina žydų kultūros fenomeną Lietuvoje, brėžia atitikmenį tarp žydų kalbinės situacijos ir lietuvių kalbinės sąmonės raidos, teigia vertimų būtinybę. Matome modernią liberalaus intelektualo laikyseną. Tad spaudos draudimo laikotarpio ir vėlesnės publikacijos parodo P. Mašiotą kaip aktyvų švietėją, atskleidžiantį negeroves, skatinantį socialinę, ekonominę pažangą, naujovių diegimą. Gana griežtai ankstyvąją P. Mašioto publicistiką vertina Vaižgantas: „Šitie atsiliepimai – visados įdomūs, visados sklandžiai suredaguoti, griežtai, kaip tikro matematiko, sudėstyti – buvo šaltoki. Jie konstatavo jau įvykusius faktus, lyg iš šalies žiūrint niekur skaitytojo nepastumdami“ (p. 448).

P. Maššioto grožinės kūrybos vertė, svarba, savitumas yra atskleisti ir įvertinti, tačiau jo pedagoginė veikla nėra aiškiai matoma, dar tebeglūdi kultūros archyve. Toji veikla apima beveik keturis dešimtmečius, o indėlis į Lietuvos švietimą labai didelis: tai ir švietimo draugijos „Žvaigždė“ Rygoje įsteigimas, vadovavimas M. Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijoms Voroneže Pirmojo pasaulinio karo metais, narystė Lietuvos Tarybos Švietimo sekcijoje, viceministro pareigos Lietuvos švietimo ministerijoje 1919–1923 m. Publicistikoje žymus nuolatinis susirūpinimas švietimo padėtimi, asmenybės raidos klausimais: „Iki tokia daugybė žmonių nemoka nė rašyt, nė skaityt, nedžiugina kasdien išrandami nauji orlaiviai. Žemiau orlaivių, ant žemės, negalima nematyt beraščių minių. Tas minias reikia nuolat turėti omenyje, reikia brukti joms elementorius ir plunksną į rankas“ („Žmogus didis, bet žmogus ir vargšas“, p. 184). Analitinis požiūris į edukacijos klausimus, socialinės tikrovės pažinimas verčia rūpintis dėl švietimo būklės: „Ne ten eina ir nueina krašto inteligentai, tautos viršūnės, jie neturi ir nepalaiko ryšių su tautos pagrindiniu sluoksniu, su apačiomis. <...> Kalbu apie dvasinius ryšius, darbus ir laimėjimus.“ Apskritai P. Mašioto idėjinis pasaulis yra labai vientisas, jame nerastume prieštaravimų, kraštutinumų, idėjinių lūžių, politinio angažuotumo. Autorius ne kartą akcentuoja švietimo ir vaikų literatūros apolitiškumo būtinybę. Straipsnyje „Ką veiki? – Nieko“ (kurį vienas leidinio sudarytojų Kęstutis Urba pavadino bene aistringiausiu) aštriai, nevengiant ironijos išreiškiama pozicija, kaip (ne)turėtų elgtis inteligentas: „Manau, kad ir viduriams gurguliuojant, gal geriau sėdėt su plunksna rankoje, kaip desperuot iš kampo į kampą vaikščiojant“ (p. 320). Vertimai, vadovėlių rašymas buvo ne tik asmeninis P. Mašioto imperatyvas, bet ir, jo manymu, būtina kultūros padėties gerinimo sąlyga, privaloma kiekvienam inteligentui. Spaudos draudimo metais lituanistinė veikla buvo itin pavojinga, P. Mašiotas grėsmių išvengė tik dėl diplomatiško, santūraus elgesio. Nepriklausomoje Lietuvoje autorius įžvelgia jau kitus pavojus inteligentui – tai atsakomybės už savo krašto kultūrą vengimas, dvasinės ir materialinės tikrovės susidūrimas.

Trečiame knygos skyriuje pateikiami artimųjų, giminių, mokinių atsiminimai. Dukters Marijos Mašiotaitės-Urbšienės, diplomato Juozo Urbšio žmonos, bibliografės, tremtinės, atsiminimai išleisti atskira knyga (Marija Urbšienė-Mašiotaitė, „Prie žibalinės lempos“, 1986). Žmonos Marijos Jasienskytės-Mašiotienės, sūnaus Donato Mašioto, J. Urbšio atsiminimuose, kaip ir laiškuose, nerasime pernelyg asmeniškų, intymių P. Mašioto gyvenimo detalių, tačiau susidėlioja vientisas rašytojo, pedagogo, publicisto ir švietėjo asmenybės vaizdas, matome nepaprastai šviesų žmogų, kuriam svarbiausia – rūpinimasis kitais, tikėjimas švietimo, nesavanaudiško darbo idėjomis. Sūnus Donatas pabrėžia, kad tėtis turėjo įprotį ką nors išmokti kasdien, laikėsi principo, jog „per visą savo amžių reikia mokytis“, o puikų rašytojo lietuvių kalbos išmanymą rodo ne tik literatūrinis palikimas, bet ir tai, kad su juo aktualiais kalbos klausimais tardavosi net ir pats Jonas Jablonskis, ilgametis draugas. Išsilavinęs, šviesus, santūrus, diplomatiškas, reiklus, bet teisingas – taip P. Mašiotas apibūdinamas artimųjų, mokinių. Nekrologuose, atsisveikinimo kalbose, rašytojui mirus 1940 m. rugsėjo 14 d., kada Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, atsiranda komunistinis ideologinis tonas, jau kitaip interpretuojama P. Mašioto veikla: „Išsivadavusi Lietuvos darbo liaudis atsisveikina šiandien su pasižymėjusiu mūsų krašto darbininku, ilgamečiu liaudies švietėju, vaikų ir jaunimo literatūros kūrėju Pranu Mašiotu“ (p. 503). Tokie dviprasmiški laiko ženklai jaunam skaitytojui gali atrodyti kaip komiškos grimasos, nes atimtų namų, dukters ištrėmimo faktai itin skaudžiai disonuoja su patetiškomis sovietinių vertintojų frazėmis.

Prano Mašioto išsikelti ir iškelti darbštumo, tolerancijos, politinio korektiškumo, blaivybės ir santūrumo modeliai yra aktualūs, svarbūs ir šiandien, ypač svarbus vientisos asmenybės pavyzdys, kai žmogaus žodis sutampa su jo veiksmu, o šviesos siekimas yra esminis gyvenimo principas.

 

Raktiniai žodžiai: ministras žadėjo, Pranas Mašiotas, Anykščiai ir B. Buivydaitė, skirta klasikai