Benedikto Januševičiaus nuotr.

Šventojo Brunono stebuklas

Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.
Anksčiau to žmogaus vežimėlyje gal nė nebūtų pastebėjęs, tačiau dabar dėmesį dažnai patraukia kaip tik tokie su bendrąja filmo stilistika nesuderinti kadrai. Po Ryčio mirties atsivėrė tiek tuščios erdvės, kurią tenka užpildyti kuo nors atsitiktiniu. Anksčiau visas tuštumas užpildydavo draugas, pokalbis su juo tęsėsi ir toliau, tik atsakymai darėsi vis sunkiau suprantami.
– Stumk vežimėlį, mama. Stumk stipriau! Kas tas juodas, uždengęs saulę? Kas tas juodas, kur sėlina iš paskos? Stumk greičiau vežimėlį, mama! – citavo kažkada Rytis. Nepažįstamas poetas rašė apie vaiką vežimėlyje, supamą nepažįstamo pasaulio, o prošal prašlamėjęs neįgalusis, regis, šį pasaulį pažino kiaurai, bet visa tai buvo tik ilgo nesibaigiančio pokalbio su Ryčiu kadrai. Nors galėtum pamanyti, kad jie neturi nieko bendro, tačiau vidiniai sąskambiai, tie pat atspalviai ir tonacija pratęsdavo juos lyg vos įžvelgiamą siužeto punktyrą. Nors, kaip tądien...
...Žiūrovų veidai, štai kas pirmiausia patraukė žengus į šią viduramžių aikštę. Tamsus godulys, o liepsnos jį tik apnuogina, ištraukdamos iš patamsių. Aikštės vidury plėšriai plasnojo ir sklaistės laužas. Jo liežuviai lyžčiojo frontonus, iškabas, vitrinas, tingias manekenų šypsenas. Ir džiaugsmo jie nė kiek nekėlė. Niekur nesimato vaikų, pastebėjo, o tie juk visada pirmi prie ugnies. Nesuprato, kas čia vyksta, nežinojo, ar seniai liepsnoja laužas, ir kodėl jis uždegtas. Visu kūnu jautė nerimą, įtampą ir laukimą. Kažkur aiktelėjo moteris. Žvilgtelėjo ten link ir akies kampučiu užfiksavo prie laužo artėjančią figūrą. Prieš tai jos nepastebėjo, gal ji glaudėsi minioje, arba tik dabar atėjo. Žmogus stabtelėjo beveik pasiekiamas liepsnų, ir žiūrovai atsiduso. Bet stabtelėjo trumpam. Jis kilstelėjo ranką prie kaktos, perkėlė žemiau, paženklindamas pečius, ir nuleido ant krūtinės. Paskui žengė į ugnį. Minia užgniaužė kvapą. Ir jis negalėjo patikėti savo akimis: po kelių akimirkų – rodės, jos niekada nesibaigs – figūra žengė iš liepsnų kitoje laužo pusėje. Prasivėrę aikštės plaučiai susiurbė visą vakaro vėsą. Mušė karštis, svaigo galva, akyse mirgėjo. Ugnis juk prarijo jį... O gal jo liepsnos nepalietė, prasiskyrė, praleido... – mintis vijo mintį. Gal jis kokios auros apgaubtas... Mandorlos... Gal jis ir sudegė. Ir bematant vėl atgimė... Iš savo pelenų... Mirė ir prisikėlė... O jei prisikėlė, vadinasi... Tvėrės kažko įsikibt, pirštai suspaudė gal petį, o gal rankovę, ėmė slysti žemyn. Bet kažkas jį prilaikė ir nuvedė prie suoliuko. Vaizdinių mirgėjimas baigėsi. Minia susimąsčiusi skirstėsi. Tai buvo jau ne minia, o pavieniai, į save panirę žmonės. Godulys netemdė jų akių, neklaipė pirštų. Perkeitimas, įvyko perkeitimas, – palaimingai kartojo sau, – ką mačiau? – aiškinosi minty, – kaip tai vyko? Ar tikrai? – tikslino, braukė ir pildė, nušluodamas atsitiktinio praeivio žvilgsnį, kito žiovulį, temstančio dangaus mirgėjimą, namų statiką.
– Ar ir jūs matėte? – paklausė sodinančio jį.
– Tai, kas norima pasakyti, nebūtinai turi būti dar ir parodoma, – atsakė pagalbininkas, Petras (taip pavadino jį mintyse). Tądien, pasibaigus gatvės teatro vaidinimui, kalbėjosi ilgai ir apie viską, kartais maloniai nustebdami, kad nuomonės taip dažnai sutampa.
– Mes – pokario vaikai, – sulygino jis.
– Aš gimiau per karą, – pataisė Petras.
Petras buvo šiek tiek vyresnis, bet greit užėmė beveik visą Ryčio paliktą vietą. Tikrasis jo vardas buvo Efraimas, jo tėvą – miestelio vaistininką – sušaudė, motina prieš įkliūdama spėjo perduoti sūnų kaimynams. Šie pakrikštijo jį ir išaugino kaip savo.
Aikštėje vaidintas šventojo Brunono stebuklas irgi buvo puikus jungiantis kadras. Pokalbis tęsėsi. Ir atsitiktinių detalių, tuščių nukrypimų, kai slystelėjusi kamera ilgam prilimpa prie tariamai reikšmingo vaizdo nelyg Antonionio ar Barto filmuose, turėtų būti vis mažiau. Taip gali perlenkti ir į kitą pusę, perspėjo save, nemanyk tik, kad radai transcendentinį kodą, įprastines kasdienybės detales nutvieskiantį amžinąja šviesa. Negali visur įžvelgti apreiškimo, paslėptos prasmės, o visi klausimai susitelkia į vieną: prisikėlė ar ne? Perėjimas ar perkeitimas? Ir kas tau į jį atsakys...
Pasivaikščiojimai su Petru Efraimu grąžino senąjį ritmą. Kartą ar du per savaitę lėtai žingsniuodavo per miestą. Nuo Vilnios žiočių iki vakarinės Vingio dalies. Arba nuo Dzūkų gatvės ligi Baltupių. Su pasėdėjimais, kartais ir prie alaus. Miestas taip pat atgavo savąją ritmiką, vadinamą architektūra, ir nebeatrodė kaip padrika namų sankaupa prie užsikimšusių gatvių. Prasmės klausimas, žinoma, ir čia liko esminis, tačiau proporcijų santykiai, derinimas, aukščiai, tūriai, intarpai žaliuojančios tuštumos – argi tuštumos? juk joje irgi kažkas kaupėsi, rizgo, stiebėsi – savaip guodė ir ramino. Iš rėmelių iššokantys, fone išplaukiantys kadrai kažkaip taikėsi prie šios ritmikos ir per daug nebadė akių. Regis, pokalbis lydės sambalsy...
– Kokia kvailystė! Buvau nelyg užmigdytas! – keikė save ir niekaip negalėjo suprasti, kaip leidosi užliūliuojamas. Juk būta kokių požymių, nuorodų, įterptų, kažkur pasąmonėje šmėkštelėjusių kadrų. Petro Efraimo kaimynas surado jį tik po laidotuvių. Pagal užrašų knygelėje seniai pakeverzotą adresą. Apsilankė tada Petro bute, panašiame į jo paties. Į atėjusį iš už knygų lentynos stiklo žvelgė K. Jurgėlos „Sparnuoti lietuviai" – prabangus prieškario leidinys. Ant grindų mėtėsi kažkokios metalinės, plastmasinės, medinės detalės, varžteliai, nuolaužos – čia Petras konstravo sklandytuvą, kurį baigė montuoti ant savo daugiaaukščio stogo. Sulaukė tinkamo vėjo, bet kažko, matyt, neapskaičiavo, tad nenusklendęs nė kilometro rėžėsi į elektros stulpą.
– Vienatvė nėra apleistyba, kaip sako latviai, tai ne psichologinė, juo labiau ne socialinė kategorija, mūsų dienomis ji beveik prabanga, kone aristokratiška privilegija, – taip sakė Petras Efraimas. Ir nėra dabar jokios prasmės priekaištauti sau arba jam. Apėmė didelis susitaikymas. Visus kadrus jis aptraukė švelnia matine plėvele. Kaip Vermejerio paveiksluose, ar ne? Tokį atspalvį teikia akmenukas merginos auskare, neaiškus ribantis Delfto atspindys olandiškame kanale, toks ir Vilnius mūsų atminties perluose. Taip ir Petras Efraimas gyveno apgaubtas perline savo vidaus šviesa, jau buvo supratęs, jog visi mes – atskiros monados, kad net stebuklas retai mus suvienija. O perkeitimas įvyksta dar rečiau. Didžiausią gyvenimo dalį praleidžiame lyg su akidangčiais, retai, oi retai nutvieskia mus pro kosminius laiko klodus prasiskverbusi šviesa, tiktai kartkartėmis įžvelgiame lygų pelenų spalvos švytėjimą, užklojantį žmones, daiktus ir aplinką.
Į pokalbį dabar turėtų įsijungti ir Petras, jis laukė. Dienos praverdavo savo kiaukutus, šie sublizgėdavo, ir vakarop juos vėl suskliausdavo. Kiek tokių kiaukutų svaidyta Dubysos pakrantės smėliuos, – prisiminė. Savaitės – ilgi neperskaityti laiškai vangiai gulė į mėnesių skryneles. Ir lyg užgeriantis laiškanešys nereguliariai ėmė lankyti vienas ir tas pats lėtas sapnas.
Plyna ir apniukusi vietovė. Kažkokia prietamsė pamiškė ir joje stūksantis įrenginys, panašus į karuselę. Ateidavo tykios poros, susėsdavo į neaukštas kabinas, prisisegdavo diržais prie sėdynių, mesdavo žvilgsnį atgal, nors jokių palydinčių ten nebūdavo, tiktai jis stovėdavo ir žiūrėdavo. Tada sugirgždėdavo kažkoks mechanizmo dantratis ir kabinos pamaži truktelėdavo iš vietos. Tarsi suskambėdavo muzika, o gal tik taip dingojosi, ir sunkios kabinos, viena po kitos, dingdavo tamsoje. Sapną gaubė neapsakomas liūdesys, viskas vyko labai lėtai ir iškilmingai. Taip, iškilmingai, tai pats tinkamiausias žodis. Nežinia kodėl, bet tas reginys ir baugino jį, ir keistai traukė. Negalėdavo atplėšti akių nuo pradingstančiųjų kabinose, – buvo kažkas, ko niekaip negalėjo perprasti.
Pagaliau nusprendė surasti tą pamiškę ir tą karuselę, buvo tikras, jog ten yra lankęsis. Rado daug panašių vietų, kuriose tvyrojo proletariškų rajonų nyka bei rūdijo nereikalingos metalinės konstrukcijos. Bet kažkas čia buvo ne taip. Pažvelgė į blausius blokinių namų langus. Už dažno stiklo buvo matyti vaiko veidas. – Štai kur jie! – sušuko, – visi sėdi namuos, todėl mieste jų ir nematyti. Paskui už vieno stiklo atpažino blyškų kadaise nuotraukose matytą veidą. Tai buvo jis pats! Prieš kokias šešias dešimtis. Aišku, vėl jis sapnavo.
Viename iš sapnų pasirodė Salvadoras Dali. Jis surengė atsisveikinimo parodą, kurioje eksponavo kelis ankstesnius savo darbus, – dabartiniai paveikslų savininkai vaikštinėjo po salę kaip povai, – ir ką tik anglimi apmestą piešinį, kuriame vaizdavo save ir Galą po vandeniu. Gala turėjo laikytis inkaro grandinės, kad neiškiltų paviršiun, o jis, Dali, stovėjo ant dugno ir ją tapė...
Atsisveikinimas, juk tai yra atsisveikinimas, pagaliau susivokė jis. Visi jie išvyksta, atsisveikina, todėl tokie tylūs ir liūdni. Jie nežino, kas jų laukia, todėl truputį susimąstę, gal net išsigandę.
Jam irgi reikėtų išvykti, todėl ir nuotaika tokia. Jau niekas jo nesieja su Vilniumi. Gatvėmis vaikšto nepažįstami žmonės. Jų gestai ir juokas skirias nuo ankstesniųjų miesto gyventojų, kurių jau nelikę, – vienas kitas kumpas šešėlis tarpuvartėje, bedantė šypsena pereinamame kieme. Buvę bjaurūs vaikiūkščiai išaugo, o dabartinių jis turbūt nė nepastebi. Savaitėmis gali klydinėti gatvėmis, kol iš toli atpažinsi kokį išlikėlį iš anų laikų, bet ir tas tuoj smuks į skersgatvį ir galbūt daugiau niekada jo neišvysi. Pats miestas nuo jo tolo, gūžės, traukėsi.
Ir pagaliau jis apsisprendė. Viename sapne – karuselė stovėjo tuščia – ryžosi ir įsėdo kabinon. Apsidairė – ne, nieko daugiau nėra. Tai gerai, pagalvojo, niekam nebus liūdna. Ir čia pat susigriebė, kad gal liūdna būna tik jam, žiūrinčiam į išvykstančius, – kur išvykstančius? – gal tik jis stengiasi primesti savo nuotaiką visam kadrui. O juk išties, jeigu reiktų išvykti, galvojo, tai net neturėčiau su kuo atsisveikinti. Na, nebent su Vilniumi. Šituo svetimėjančiu, tolstančiu, nejaukiu, jį atstumiančiu...
Liūdnas grožis pradingo, reikėjo prisisegti diržą. Kodėl? Na, tiesiog reikia, mačiau, kad visi šitaip daro. Tačiau sagtis buvo kažkokia nučiupinėta, slidi, gal taukuota.
Pasidygėjęs nubloškė diržą. Negi šitaip va ir išvykstama? Taip niekingai. O gal tiek esi vertas? – paklausė savęs, bet neturėjo ką atsakyti. Tuomet pasigirdo muzika. Ji kilo iš jo paties, kaip atsakymas, plūdo, apsemdama skurdžias apylinkes, suteikdama joms ritmą ir prasmę. Girgžtelėjo kažkoks skriemulys ar dantratis... Turi prisisegti diržą! – įsakė sau. Jam nė nežiūrint, pirštai patys ėmė grabaliot sagtį. Ratas truktelėjo ir kabina, siūbtelėjusi, pajudėjo iš vietos. Muzika sėmė, muzika plukdė, buvo ramu, teisinga ir liūdna... Reikia, laikas išeiti. Taip, o ne kitaip turi būti.
Staigus disonansas šiurkščiai išplėšė jį, neprisisegusį, ir skaudžiai bloškė į pašalį... Gulėjo ir ilgai matė tolstant pasisūpuojančią tuščią kabiną...
Paskui buvo labai tylu, tarsi kažkur alsuotų ne miestas, o kažkokia kosminė dykuma. Arba toksai liūdesys, kokio gyvas būdamas nebuvo patyręs.

Rašymo kursas

Akiniuotas kumptelėjęs profesorius nelaukė, kol visi susės, prisistatydamas kažką sumurmėjo apie save ir žengė prie lentos.
– Mūsų tikslas – šventas apsakymas. Romaną gali parašyti kiekvienas, – užrašė stambiom raidėm.
Nebuvau apie jį girdėjęs. Programoje įrašyta pavardė man nieko nepriminė.
– Na, gal ne visai šventas. Yra visokių askezės formų ir sacrum sampratų, – užrašė antrą eilutę.
Matyt, rašyti jam lengviau nei kalbėti, pagalvojau. O jis vaikščiojo priešais mus ir kažką bubeno panosėje. Sustojo, pakėlė galvą, dar pavaikščiojo ir užrašė:
– O vis dėlto šventas!
Pasakojo visai neblogai. Pradėjo nuo senovės kinų tušo tapybos. Projektorius bloškė į ekraną fantastiškus tarpeklius, smingančius į miglas, dar fantastiškesnius medžius, kybančius pačioje padangėje, už medžius gyvesnes uolas ir kažkur apačioje numanomą upę. O jis pasakojo apie lietų Luano provincijoje ir vienuolį, kalnuose renkantį žagarus, drėgnas gervės sparno plunksnas ir trobelę, kurioje gera klausytis pušų ošimo.
– Taip, o dabar – apie valtį, kurią nupiešęs persikelsi į savo sapnų šalį, – suurzgė Antanas iš Dzūkijos girių, kaip prisistatė vakar, iš kuprinės traukdamas butelį samanės, – kiek dar bus to rytietiško bezdalo?
Tarsi išgirdęs, profesorius sustojo ir apibendrino, kad perspektyvos pojūtis svarbus visiems menams, koks jos gylis, kartojamas Bacho fugų ratiluose ar Prusto laiko meditacijose.
Po pietų kiekvienas pristatėme savo kūrinius. Antanas parodė kraupias kirviu tašytas figūras, aš perskaičiau keletą neseniai parašytų eilėraščių, viena mergikė pagal gūdžiai dūzgenančią muziką bandė sušokti mums dykumos alsavimą. Pasipylė prisiminimai, įspūdžiai ir ginčai. Liejosi vynas bei kiti gėrimai. Kai grakštuolė Inga ėmė nusirenginėti prieš laužą, atsikėliau ir nuslinkau į trobelę, bet pastebėjau, kaip smailai profesorius spokso į dailias Ingos kojas. Ne tam čia atvažiavau, kad sunkiai sustyguotos gijos vėl prasprūstų man tarp pirštų. Tiesą sakant, nelabai ir žinau, ko čia atvažiavau. Nesitikiu juk, kad kas nors išmokys mane rašyti. Bet juk gali atsilaisvinti kokia spyruoklė ir pastūmėti tą kažką, ką jaučiu glūdint giliai viduje, tik pats negaliu išjudinti.
– Miegi? – parsibeldė Antanas. – gal išgertume?
– Ne, negersiu. Kaip ten Inga? Ar jau nuoga šoka?
– Kur ten nuoga. Tas velnių prisiėdęs diedas aiškina jai dervišų šokio paslaptis. Labos! – ir dingo savojoj trobos pusėj.
Sapnavau medžioklę prie Minijos. Galėčiau galvą dėti, kad net busdamas dar girdėjau tolimus šūvius.
Antrą dieną profesorius yrėsi toliau. Kalbėjo apie askezę, vienuoliškąją ir mistinę, meditacijos metodus, norų išsižadėjimą, tikrą ir tariamą susiliejimą su Absoliutu. Askezę mene ir mąstyme (Vitgenšteinas), klasikinius japonų žanrus haiku ir tanką, dzeno koanus, krikščionių maldas ir psalmes, prancūzų moralité, Hemingvėjaus ledkalnį, Kafkos ir Kamiu užrašus.
– Visa tai – apie būtiną atsiribojimą ir susikaupimą, nuo kurio ir prasideda vyksmas. Tinkamai pasirengus, galima jau kalbėti ir apie Didįjį Vyksmą – vidinio aukso išlydymą, blyksnį, nušviečiantį praeitą kelią ir leidžiantį pažvelgti į ateitį, – suvedė į visumą vieną nuo kitos nutolusias pasakojimo linijas.
– Dabar sukim prie praktiškesnių dalykų. Dvi trys įsimintinos detalės, keletas smulkmenų, pasivogtų iš tikrojo gyvenimo, – ir jūsų tekstas atgis, pradės kvėpuoti. Jos turi nepaprastą, išties beveik magišką galią. Ir tai pirmasis, patsai svarbiausias mano patarimas rašančiam apsakymą. Jam nereikia galingų konstrukcijų, tvirtų veiksmo sankabų ar nuodugnaus aplinkybių išdėstymo. Trumpasis žanras veikia kitaip. Tai ne artilerija, greičiau dzeniškas kardo arba šaudymo iš lanko menas. Porelė tikrų – tikrų jums, autoriams, – detalių gali pagrįsti pačią neįtikimiausią istoriją.
Jis vėl vaikščiojo priešais mus, palinkęs nuo neiškalbėto sunkumo, vėl kažką atrajojo, gal net išplėšdamas iš savęs. Žiūrėjau į jį jau kitaip negu vakar. Viską, ką pasakojo, jau žinojau. Bet jis sudėstė viską savaip, naujoviškai, neįprastu, visai asmenišku būdu ir kartu labai tikslingai. Pažvelgęs jo akimis, vėl mačiau save jauną (na, santykinai), kupiną keisčiausių įspūdžių ir galios juos išsakyti. Pasaulis vėlei atrodė šviežias, nenudėvėtas. Kone tviskantis.
O jis net prisėdo, išsekęs. Paskui vėl pakilo ir lyg kito žmogaus balsu tęsė:
– Dar viena – vidinis pokalbis. Nenutrūkstantis, nesiliaujantis, prikeliantis iš miego, kartais visai išsekinantis. Domės! Turite išmokti jį kontroliuoti, valdyti ir patiems nesileisti jo valdomiems.
Visos šios jo paskaitos, sintaksės šuoliai, tembro permušimai iš pat pradžių atrodė keistokai. Tartum vyktų koks ritualas, ar minties baletas. Nusprendžiau pasitaikius progai pasikalbėti su juo.
– Ir dar. Visi juk viduje kalbatės dar su kažkuo, ne tik su savimi. Gal su seneliais ar tėvais, bendramoksliais, artimais draugais, draugėmis, gyvenančiais kitur, palikusiais jus, gal ir užmiršusiais. Svarbiausia, žinoma, pokalbiai su mirusiais. Tik juose galite būti visai atviri...
Ši mintis pervėrė mane lediniu dygliu smilkiniuose, kažką tarsi prisiminiau, ko gal nė nenorėčiau prisiminti.
– ...bet dar svarbiau – tik juose galite išgirsti tai, ko paprastai niekur kitur neišgirsi. Užfiksuoti šias nuogirdas ar perskaitymus – tiesioginė rašančiojo paskirtis. Tai labai sunku, nes tokie fragmentai, nuolaužos tik retai išplaukia jūsų vidinio pokalbio paviršiun, dar rečiau pasiseka jas atpažinti, o atpažinus – sulaikyti atmintyje.
Iš esmės paskaita tuo ir baigėsi. Nieko naujo nebegalėjau priimti. Pirmiausia turėjau įsisąmoninti tai, ką buvau išgirdęs, ką tariausi supratęs. Ir tas balsas, tas pasikeitęs jo balsas...
Vakarop kolegos ėmė siausti. Nežinau, iš kur tiek energijos. Ji kunkuliavo, veržėsi, virė ir sproginėjo. Klaikas ir klyksmai, imituojantys dainas, liepsnos akyse ir gausmas galvoje, – o gal man tik taip rodėsi. Tiesą sakant, ne ką prisimenu.
Atsitokėjęs kitą pavakarį, paskubom susikroviau daiktus, atsisveikinau su Antanu ir išvažiavau.

Antanas:
– Aš likau iki galo, nors, kaip jis ir sakė, kiti paskaitininkai buvo šūdo verti.
Naktimis sapnuodavau aną Merkinės puolimą, apie kurį tada pasakojo.
Ilgai jo nemačiau, žinojau, kad dirba kažkokioje firmoje ir daug važinėja po Lietuvą. Užsuko kartą ir mano vienkiemin, prisiliuobėme kaip paršai, prisimenu, kad skundėsi, kaip sunkiai rašo, nors kelis apsakymus parodė. Dejavo, kad jo „tačka" jau visai sukiužusi.
Kartą paskambino man kažkas ir pranešė, kad jis guli vienoje Vilniaus ligoninėje, sakė, kad paskubėčiau, nes jau esąs prie mirties. Kai nulėkiau, buvo komoje, bet ėmė gaiveliotis ir pasakoti, kaip jis lėkė šviesos tuneliu, čia platėjančiu, čia siaurėjančiu ligi adatos smaigalio, palikdamas už savęs visokias tamsos pamėkles. Lėkė, vis lėkė, lėkė. Paskui greta kaži kas išryškėjo, tarsi koks pavidalas. Atpažino jį, – neva anas mūsų profesorius. Kas ten žino. O juk ir laiko nebuvo! Kažką profesorius lyg sakė. Sunkiai, vos girdimai: „Skaičiau tavo tekstus... per daug dar skaidaisi ir blaškaisi... Ar prisimeni, ką sakiau apie kelias detales, kurias reikia įsidėmėti? Tavo tekstuose jų per daug. Persistengi. Pameni, ką Folkneris kalbėjo apie savo „Triukšmą ir įniršį"? Apie išpurvintas mažos mergytės apatines kelnaites? Štai – viena vykus detalė, iš kurios randasi vykusi knyga!" Taip atseit kalbėjęs profesorius. O jis taip ir neišdrįso paklausti, kodėl profesoriaus balsas anuomet, kai pradėjo kalbėti apie mirusius, tapęs toks panašus į jo mirusio draugo balsą.
Atsigavo jis tada greitai. Tiesa, nieko daugiau neparašė. Po kelių mėnesių, jau žiemą, sužinojau, kad užsimušė slidinėdamas Šiaurės Italijoje. Šūdas, netikiu, kad nebūtų galėjęs išvengti ten to tarpeklio.

Šalta akim

Raudongurklė purenosi plunksnas prieš saulę. Mūsų lentpjūvės triukšmas nė kiek jos negąsdino. Pievoje prie fiordo bėginėjo strazdai. Visai kaip pas mus palei ežerą. Kaip tada, kai praskleidžiau šakas, o Ditos langas dar buvo uždengtas. Bet štai užuolaida atsitraukia, ir ji su naktiniais, užsimiegojusi, rąžos kaip ekrane.
– Hm, hm, – pasigirdo. Paleidau šakas, apsidairiau. – Hm, hm, – garsas leidosi iš dangaus. Senojo ąžuolo šakose, pačioje viršūnėje sūpuojasi žmogėnas. Su parašiutu. Įstrigęs tarp šakų. Tarsi paukštis koksai.
– Klausyk, bičas, – balsas toks miestietiškas, įsakmus, – nebijok, aš pats bijau. Gal surastum kokį pagalį ir mane šonan stumteltum, kad įsikibt galėčiau.
Kai nusiropštė žemyn, žiūriu, labai kažin kur matytas. Jisai kuprinėlėje rausias, sako:
– Išgelbėtoją įamžinsime, – rankose maža kamera, objektyvą nukreipia į mane. – Ir kaip, bičas, šitas kaimas vadinasi?
– Antalinkis, – sakau, – čia toks išsilenkęs ežeras, tai ir miestelis pagal jį.
Ir filmuoja mane. Jaučiu, kad aš jau lyg ir ne aš, o kitas, kad kitaip ėmiau ir kalbėti.
– Sakoma, kunigaikštis Žibuntas miestelį įkūręs. Jo piliakalnis antai palei krantą matosi. Kasinėta čia, ginklų rasta, keramikos...
– Taigi taigi, kaimai, vadinasi, istoriniai, su piliakalniais, kaip ir pridera...
– ... juodosios, Romos monetų, gintaro...
– Pasakyk geriau, kur seniūnas gyvena, kodėl žąsinas nesutiko, kaip sutarta.
– Va ten seniūnas. O jūs ar ne iš televizijos?
– Na va, bičas, jau ir akis pramerkei... Ateik po pietų, linksmiau bus, geras tūsas.
Nuėjo tiesiai per pievą. Šliūžė liko. Drėgna, įjuodusi.
Vėl tapau savimi. Reikia šertis, kiaušinius surinkti. Popiet juk rinkiminis mitingas. Ir dar grožio karalienės rinkimai. Ir šitą su parašiutu prisiminiau. „Įmink mįslę devyngyslę", kaip gudriai jis neatspėjusiems viską aiškina, fantus dalija, laimėjimus skirsto. Nepėsčias paukštis. Na, Dita tikriausiai karaliene pataps, kas jai prilygtų.
Patėvis dar priešpiet prisilupo. Matyt, paslėpęs turėjo ir motina neaptiko.
– Ne, aš už tą saugumietį nebalsuosiu. Ir taip visi sekretoriai valdžion sulindo, – rėkalojo, marškiniai šlapi nuo alaus ir prakaito. Kas dabar tokį filmuotų? Ir išvis, ar pas mus kada ką filmavo? – anais laikais buvo kartą toks korespondentas užsukęs, – atitarė mano mintims patėvis (mat kartais pamąstau sau balsu), – tai direktorius visiems mums mokykloje komjaunimo ženklelius seginėjo ir ką kalbėti aiškino. Apie socializmo brandumą ir ginklavimosi varžybas. Visai dar jaunas anuomet buvo. O dabar va į seimą jį renka.
Buvo dar laiko, nerodė jokio siaubiako. Nuėjau į kambarį ir ėmiau skaityti dėdės Juozo kronikas. Šeimos neturėjęs tėvo brolis paliko krūvas sąsiuvinių, kuriuose surašyti mūsų krašto nutikimai. Apie kunigaikštį Žibuntą, kryžeivių žemes teriojusį, mūs bajorkiemio vadą Kundrotą, sukilėlius mūšin vedusį, ir dar daug neįtikėtinų istorijų kaip seriale.
Iš stadiono aidėjo muzika, šurmuliavo minia. Atsipagiriojęs seniūnas draskėsi iš paskutiniųjų, ir fiesta įsisiūbavo kaip reikiant, tačiau kaltės išraiška taip ir nenuslinko nuo jo veido. Prisidėjo ir Rojaus paukščio – taip praminiau tą televizinį parašiutininką – kamera, įkyriai sekiojusi iš paskos. Turbūt daugelis, kaip ir aš, virptelėjo, kai trykštant fejerverkams, sproginėjant petardoms plyšo skersai gatvę pastatytas popierinis ekranas ir pro jį į stadioną įsiveržė Harley-Davidsoną apžergęs direktorius. Sustojo prie pakylos, užskrido laipteliais ir, nusivoždamas plačią skrybėlę, gracingai nusilenkė susirinkusiems.
Triukšmas, šūkčiojimai, švilpimas, juokas nustelbė kalbos pradžią. Bet jis, suveržtas jaunatviško kaubojiško kostiumo, ritmingai ir įtaigiai siūravo scenoje – rankovių kutai meniškai pleveno nuo dūmų melsvame ore – ir kūrybingai harmonizavo nedarnius garsus bei nematomas nuotaikų sroves. Mikrofonas buvo patikimai sujungtas su aplink išstatytais garsiakalbiais. Rojaus paukštis ir visa atvykusi komanda dirbo išsijuosę, prožektoriai – o dar nebuvo nė kaip reikiant temti pradėję – kaitino orą, pritvinkusį smalsos, įtampos, kažkokio aitraus laukimo ir dirglumo. Jie kūrė naują, savaip smagų ir svaigų, laikiną ir netikrą tūkstančio ir vienos nakties pasaulėlį. Kvietė įsijungti į jį, pritarti ir pritapti. Prisiartinau, įsiliejau. Ditos nebuvo matyti.
– Tokia yra mūsų protestantų partija, tokia, kaip ir jos dvasinis pirmtakas, žymiausias protestuotojas – Romas Kalanta. Tai jo įžiebtas fakelas liepsnoja musyse! – trenksmingai baigė direktorius.
– O, bičas, – iš kažkur išniro Rojaus paukštis, – klausyk, man neįsirašė, ką tu, kaip jaunasis kraštotyrininkas, rytą porinai apie savo kaimą. Gal dabar pakartotum? – ir nukreipė į mane kamerą. Šalta stiklinė akis spindėjo ir skverbėsi į mane. Ir vėl kažkoks įsitempęs, nesveiką jaudulį pergalėdamas, pasakojau tai akiai apie piliakalnį, kunigaikštį, šlovingą praeitį, kad žemė mūs, matyt, turi slaptų galių suteikt žmonėms atsparumo, sutelkti juos reikiamu metu, palaikyti ir išsaugoti viltį.
– Oho, bičas, betgi tu tikras, kaip tenai, fenomenas! Gerai. O dabar pertrauka...
Direktorius pašmėžavo ir dingo, o pranešėjas paskelbė, kad rytoj vidurdienį iš šio stadiono palydėsime mūsų kandidatą, kuris į sostinę išskris oro balionu. Prie pakylos jau būriavosi vietos gražuolės. Pamojavau Ditai, bet ji apsimetė, kad nemato.
– Betgi čia gražių putyčių esama, – nušvito Rojaus paukštis, ir mūs žemės magijos jam nebereikėjo. Stebėjau, kaip prieš kameros akį keičiasi panelės, kaip jos atsiskleidžia, netgi atsilapoja. Čia tai bent magija! Dita tirpte tirpo berdama žurnaluose išskaitytas, iš televizoriaus nugirstas frazes, mėgdžiodama aktorių gestus, mimiką, balso tembrą. Bet ir Rojaus paukštis begal įsijautė sukinėdamasis apie jas. Tai neliko nepastebėta vietinių kietuolių. Monkus, jis dabar čia tvarkėsi išvažiavus Bolei, pakvietė miestietį šonan pasikalbėti.
– Išgerkim, – tarė, iš odinės liemenės traukdamas keturbriaunį škotiško. Parankiniai abipus jo piktai dėbčiojo į atvykėlį.
– Gerk, operatoriau, – gurkštelėjęs iš kakliuko ištiesė filmuotojui. Šisai nesutriko. Atrėmė kamerą į kelį ir išsuko stiklinę akį. Tada įpylė į ją iš butelio ir išmaukė. Monkus, regis, buvo nupirktas.
– Ką ten po lašą, gerk kaip vyras, – burbtelėjo. Atvykėlis išgėrė darkart. Ritualas suveikė. Monkus taip pat gėrė iš objektyvo, paskui ir jo parankiniai. Nuėjo linksmai šnekučiuodami. Rojaus paukštis vėl skraidė ir filmavo. Prisiminiau dėdės Juozo pasakojimą apie partizanų vadą Žaliūką, gėrusį su stribais, neatpažintą, o paskui juos iššaudžiusį. Bet šiandien, be vyriškos drąsos, būta, manau, ir šaltosios akies veikimo. Nematomų srovių bei įtakų.
Dita buvo nelaiminga. Vis pirmavusi konkurse, dabar liko nustumta Vikos.
– Todėl, kad ji kažkokia direktoriaus dukterėčia, ar dar kas, – šniurkščiojo Dita ir net leidosi apkabinama. Glosčiau laku išpurkštus plaukus, krūpčiojančius pečius. – Vis tiek tu pati gražiausia, Ditut, – guodžiau, kažką dar kalbėjau, ir ji šį kartą klausėsi, mačiau, pamažu nusiramindama. – Juk dar du etapai, ir tu tikrai laimėsi. Kitaip nė būti negali.
– Tikrai? – nusišypsojo nušvitusi. Kaip aš ją mylėjau!
– Kaip saulė danguj, – užtikrinau. – O paskui, Ditut, gal susitinkam kur nors? Gal prie ežero? Kaip aną kartą...
– Nebuvo jokio ano karto, vėl tu išsigalvoji? – tėškė tikroji Dita. Ir atsitraukė per žingsnį: – Ir jokio kito nebus, Žydruk.
– Žydruk, cha cha, Žydruk, – filmavo išsiviepęs Paukštis, – sudužusių širdžių klubas, ar ne? Cha cha, Žydruk.
Šaltosios akies kerai veikė užtikrintai. Dita siūbavo klubais, rodė dantis ir biustą. O Rojaus paukštis staipėsi čia priklaupdamas, čia pasilenkdamas ir užlūždamas. Negalėjau ilgiau žiūrėti.
Neguodė nė dėdės Juozo kronikos, prie kurių vėl, apsiliuobęs, sėdau. Dabar jau erzino perdėtas romantizavimas, pritempimai ar netikslūs vertinimai. Štai jis garbina drąsų partizaną Bužį, o patėvis pasakojo, kad tą patį Bužį direktorius kultūros namuose pristatydavo kaip liaudies keršytoją, partijos pavedimu prasismelkusį tarp banditų, pelniusį jų pasitikėjimą, sužinojusį ir pranešusį, kur slapstosi vadeiva Žaliūkas. Žinoma, dėdė pasimirė to neišgirdęs, bet vis tiek apmaudu. Va, jei aš būčiau buvęs tarp partizanų ir turėjęs su savimi šitą magišką kamerą. Prieš jos skvarbiąją akį Bužys tikrai būtų išsidavęs, juk ji kiaurai perskrodžia... Taip, reikia susiimti, pakartoti kursą, ruoštis stojamiesiems. Gal šiemet pavyks...
Va, Ditos užuolaida sujuda, langas prasiveria ir pro jį... taip, pro jį ropščiasi lauk, taip, tasai paukštėkas. Išlipa, apsidairo ir nueina tiesiai per lauką. Jo rankoje tviska kamera.
Še tau, Žydrūnai, še skuduru per marmūzę. Juk esi mazgotė, pažiūrėk, kaip svečiai iš sostinės tvarkosi. Ir kokia sukalbama staiga tapo toji neva nesukalbamoji. Ir kokie pavėpę čia žmonės, tikintys arabų pasakomis. Kaip tos mamos vištelės, kudakuojančios patvartėj... Bet ir šaltosios akies čia suveikta. Prasismelkta, perversta, atskleista. Ir parodyta... Žinojau, kad veikia slaptos galios pasaulyje, o štai ir viena iš jų. Magiškoji akis.
Kadaise skaičiau, kad saulė teka ir pralaimėjusiems. Įprastiniai darbai padėjo apsiraminti, bet juste jutau artėjančias permainas. Reikia pagaliau atsispirti ir šokti pirmyn, kad nesusmirsčiau čia kaip dėdė Juozas. Va, kad ir tas šiknius Rojaus paukštis, – koks vis dėlto laisvas ir atviras atsitiktinumams. Improvizatorius, niekada nenustygstantis vietoje... Reikia šalčiau mąstyt...
Tikrai nebūčiau ėjęs į stadioną pažiūrėti oro baliono, tik šiaip sau pro šalį dūlinau, kai jį pripūtė. Didžiulėj pintinėje šalia direktoriaus styrojo ir tasai paukštelis. Bet staiga pasigirdo riksmas ir į veją išbėgo Dita.
– Palauk! Neišskrisk! – rėkė išsidraikiusi, ir aš nevalingai puoliau iš paskos. Balionas su visa pintine pamažėl jau ir kilstelėjo, ruošės visai atsiplėšt, kai klykaujanti Dita įsikibo pintinės krašto. Rojaus paukštis, šypsodamasis publikai, pasilenkė ir ėmė po vieną atlupinėti laibus pirštus. Tada ji griebės už jo, nusitvėrė ant kaklo kabančios kameros dirželį. Paukštis stumtelėjo ir ji krito gal iš pusmetrio aukščio, nuplėšdama nuo kaklo kamerą. Spalvotas balionas greit kilo, direktorius šiepėsi ir mojo abiem rankomis, televizininkas taip pat atsainiai mostelėjo. Dita gulėjo ir kūkčiojo. Paglosčiau petį, ji nustūmė mano ranką, atsikėlė ir nuėjo neatsigręždama. Pakėliau kamerą. Pažvelgiau pro ją. Raudongurklė purenosi plunksnas prieš saulę, po žolę bėginėjo strazdai. Pasižiūrėjau į nueinančią Ditą, paskui nukreipiau kamerą į žmones stadione. Viskas kaip visada, nieko naujo, niekas man neatsiskleidė. Jokių nepatirtų galių. Atsukau kamerą į save ir išsižiojo juoda apvali skylė. Stiklo joje nebuvo. Tiesą sakant, nelabai ir nustebau. Visos pasakos baigiasi. O juodoji skylė vis plėtėsi, viską aplink keisdama, nuvertindama ir susiurbdama. Įtraukė ji ir mane. Ir štai dabar aš čia, prie šio išlinkusio fiordo, ūžia mūsų lentpjūvė, po pievą bėginėja strazdai.