Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

Keturių veiksmų pjesė

Veikiantieji asmenys

Kristijonas Donelaitis

Jonas Šperberis – Donelaičio bendramokslis, Tolminkiemio bažnyčios muzikas

Gotfrydas Ostermejeris – Donelaičio bendramokslis, giesmynų tyrėjas ir giesmių kūrėjas

Martynas – Donelaičio bendramokslis

Adomas – Donelaičio bendramokslis

Kandidas Gerichas – Stalupėnų mokyklos rektorius

Ona Regina Ohlefant – Stalupėnų mokyklos rektoriaus Gericho, vėliau – Donelaičio žmona

Henrichas Kuncmanas – Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro dėstytojas

Francas Šulcas – Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovas

B. F. Hahnas – Įsruties archipresbiteris

Būrelis antraplanių veikėjų, keli iš jų – gerai grojantys smuiku, violončele ir obojumi

PIRMAS VEIKSMAS

Pirmas paveikslas

1732 m. žiema, Karaliaučiaus katedros mokyklos bendrabutis. Kambarys su stalu ir trimis lovomis skendi tamsoje. Du jaunuoliai (Adomas ir Martynas) guli, Kristijonas Donelaitis sėdi prie stalo, ant kurio spingsi žvakė

ADOMAS. Kristijonai, jau vėlu, gesink žvakę ir eik miegoti!

DONELAITIS. Dar kiek padirbėsiu, Adomai: noriu gerai išmokti šiandien klasėje aiškintas lotynų sintaksės taisykles, kad rytoj neklysdamas galėčiau atsakyti, jeigu būsiu klausinėjamas.

ADOMAS. Bet tu per daug rimtai į viską žiūri – ir taip esi galvočiausias iš mūsų, kam tau tiek prie knygų sėdėti?

DONELAITIS. Ką padarysi, kad visą laiką jaučiu didelę atsakomybę: juk, būdamas našlaitis, tik per mokslą galiu iškilti, todėl privalau sėkmingai mokytis. Norėdamas ką pasiekti, pats turiu stengtis ir kietai dirbti – neturėjau laimės gimti tokioje kilmingoje ar turtingoje šeimoje, kur nuo pat pradžių viskas lengva: tėvai be vargo leidžia į mokslus, perka knygas, samdo repetitorių, o baigusiam universitetą iškart lyg iš dangaus nukrinta puiki darbo vieta.

MARTYNAS. Kaip gerai suprantu tave. Juk šiame pasaulyje tikrai viešpatauja didelė nelygybė, bet nieko nepakeisi: negali irkluoti prieš srovę, tačiau pasroviui turi irkluoti geriau už kitus, jei nori pirmas priplaukti. Mums bent pasisekė, kad gimėme laisvų valstiečių, o ne baudžiauninkų šeimose. Tokiu atveju be jokių prošvaisčių būtume buvę pasmerkti žemės darbams.

DONELAITIS. Aš turėčiau ir kitą galimybę – tapti amatininku kaip vyresnysis mano brolis Fridrichas, kuris sugeba daryti visokiausius, net muzikinius, prietaisus. Atvykęs į Karaliaučių, kurį laiką gyvenau pas jį ir šio bei to išmokau – va (ištiesia ranką link spintelės), kartu su juo pasidirbau šitą laikrodį. Tačiau mokslas ir literatūra man aukščiau už amatus.

ADOMAS. O man aukščiau už viską – saldus miegas! (Užsitraukęs antklodę taisosi miegoti)

Donelaitis vėl palinksta prie knygų, po kiek laiko gesina žvakę ir atsigula

Antras paveikslas

Tas pats kambarys.

Ant spintelės skamba laikrodis, Donelaitis keliasi

Donelaitis (pamatęs lovose sujudėjusius draugus). Bičiuliai, jums dar ne laikas – nusistačiau laikrodį anksčiau, nes kokį pusvalandį dar noriu pasimokyti. Kai reikės jums keltis, pasakysiu.

Adomas (versdamasis ant kito šono ir pro miegus murmėdamas). Kad tave kur tavo darbštumą...

Donelaitis trumpam išeina su rankšluosčiu; grįžęs apsirengia, sėdasi prie stalo ir mokosi.

Po kiek laiko žadina savo draugus

DONELAITIS. Kelkitės, jau greitai prasidės pamokos!

Adomas (lipdamas iš lovos ir gailiai žiūrėdamas į šaltą krosnelę). Galėjai krosnelę pakurti, tai nors būtų šilčiau.

MARTYNAS. Juk žinai, kad tik pavakary malkų glėbelį gausime.

Kol draugai ruošiasi, Donelaitis įsipila vandens iš grafino, išsitraukia iš savo stalčiuko ploną duonos riekę ir valgo

DONELAITIS. O, koks pilvas tuščias – net galva svaigsta! Tikėkimės, kad ištversiu iki pietų pertraukos, kai gausime pavalgyti mokyklos valgykloje!

Martynas (prisėsdamas šalia su savos duonos rieke). Tik tu neapalpk per pamokas, kaip praėjusią savaitę, – juk ir vakar vakare tik duonos su vandeniu turėjome.

Adomas (prisijungdamas prie draugų). O kad gautume artimiausiu laiku pagiedoti per turtingo žmogaus laidotuves – užsidirbtume geresniam valgiui!

Trečias paveikslas

Pavakarys. Donelaitis grįžta į bendrabučio kambarį su didele juoda knyga rankoje.

Atsisėda ir susidomėjęs skaito. Po kiek laiko pareina Martynas

DONELAITIS. Žiūrėk, Martynai, ką man pavyko pasiskolinti iš lietuvių parapijos! Tai prieš kelis mėnesius išėjęs lietuviškas giesmynas „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“, kuris pakeitė mums gerai žinomą Šusterio rinkinį „Naujos giesmių knygos“. Vartydamas šį leidinį, aptikau keliasdešimt tekstų, kurie čia skelbiami pirmą kartą – tai populiarių vokiškų giesmių vertimai, parengti giesmyno sudarytojo vyskupo Jono Berento ir kelių jam talkininkavusių kunigų.

MARTYNAS. Kažin ar jos gerai išverstos?

DONELAITIS. Parapijos klebonas ypač gyrė Adomo Fridricho Šimelpenigio vertimus – sakė, kad keli net pranoksta vokiškus originalus. Bet man patinka ir paties Berento, Petro Gotlybo Milkaus, Pilypo Ruigio išversti kūriniai. Beje, visi šie vyrai yra baigę teologiją Karaliaučiaus universitete, o paskui klebonavo lietuviškose parapijose.

MARTYNAS. Bet ir mokant kalbėti lietuviškai, turbūt nėra lengva rašyti šia kalba ar versti į ją – juk dar taip mažai lietuviškų knygų parašyta, ir pasimokyti nėra iš ko.

DONELAITIS. Pameni, kad mokykloje mums buvo užsiminta apie Mykolo Mörlino traktatą „Principium primarium in lingua lithuanica“*, kuriame kalbama apie lietuvių rašto grynumą? Klebonas aiškino, kad ir šitie vertimai parengti laikantis Mörlino siūlomų idėjų: rašyti paprastai, vartojant šnekamajai kalbai ir tautosakai būdingus žodžius ar posakius. O aš dar pridurčiau: kuriant lietuvišką poeziją, būtina atsižvelgti į mūsų gražiąsias liaudies dainas, nes jos yra ypatingos.

MARTYNAS. Tu tokius įdomius dalykus pasakoji, o aš net Mörlino vardą buvau užmiršęs – būtinai turėsiu susipažinti su jo knyga, kad suprasčiau, kaip mes, lietuviai, turime rašyti savo gimtąja kalba. O dar kas nors yra rašęs ar vertęs pagal jo patarimus?

DONELAITIS. Girdėjau, kad vienas Mörlino bičiulis, toks Jonas Šulcas, pritaikydamas jo idėjas, išvertė į lietuvių kalbą Ezopo pasakėčias. Bet pats Šulco knygos dar nemačiau – noriu ją susirasti Karaliaučiaus bibliotekose ir perskaityti, kad pajusčiau, kaip tie tekstai skamba.

MARTYNAS. Dar įdomiau būtų išgirsti, kaip skamba lietuviškai išguldytos tavo atsineštosios giesmės.

DONELAITIS. Klausyk, o jeigu mes nusirašytume dalį šių giesmių, o paskui išmoktume jas giedoti? Taip galėtume įvertinti jų skambesį, lygindami išverstąsias giesmes su vokiškais originalais, kuriuos giedame sekmadieniais Karaliaučiaus katedroje arba per laidotuves. Ką tu manytum?

MARTYNAS. Tai puikus sumanymas!

DONELAITIS. Tuomet siūlyčiau pradėti nuo Berento eilių, išverstų iš žinomos klaipėdiškio Simono Dacho giesmės „O Theures Blut“, kurią tiek sykių kartu giedojome. Imk savo smuiką, ir padarykime tokį išbandymą: po kiekvienos atskiros originalo strofos sugiedokime jos lietuvišką atitikmenį, kad palygintume jų skambėjimą.

MARTYNAS. Sutarta! (Nuėjęs prie spintos, išsitraukia smuiką ir ruošiasi groti) Aš grosiu smuiku ir iš atminties giedosiu vokišką originalą, o tu, žiūrėdamas į giesmyną, atkartosi jo lietuvišką vertimą.

Donelaitis ir MARTYNAS. Taigi pradedame!

MARTYNAS

O Theures Blut! O rote Flut!

Wie quillst du aus den Wunden,

die mit unerhörter Angst,

Jesus hat empfunden.

Ach theurer Fluss! Ach Fluss, ich muss

mit dir die Seele laben!

Sonsten kann sie in der Welt

keinen Labsal haben.

Fleuss auf sie zu und schaff ihr Ruh,

wann sie die Sünde naget,

wann sie fühlet Höllen-Angst

und nach Troste fraget.

O Gottes Sohn, mein Gnaden-Thron,

du stirbst auf dass ich lebe,

und an dir, O Weinstock,

sei eine grüne Rebe.

Donelaitis

Ak kaip Kraujas! didei šventas!

Iš Jėzaus tvysta Ronų!

Kraujas tvysta ant Kryžiaus,

mūsų dėl Koronių.

Brangi Versme! Meilės Tekme!

Tavim turiu gaivinti

savo Dušią, nės be to

gal ji nusiminti.

Ant jos varvėk, ant jos tekėk,

Griekai kad Dušią spaudžia;

ir kad jau gyva Pekla

visiškai ją gaudžia.

Dievo Sunau! Gelbėtojau

miršti, kad Tau išlikčiau;

ir tavyje amžinai

šventas pasilikčiau*.

MARTYNAS. Nėra jokios abejonės – lietuviškas vertimas gražiai skamba!

DONELAITIS. Tikrai. O dabar dar taip pabandykime: giedokime kartu vienbalsiai, tu – vokiškai, o aš – lietuviškai.

Lydimi smuiko, jie taip gieda pirmąsias dvi strofas

DONELAITIS. Puiku, puiku... Giesmyne dar pateikiama graži giesmė apie Kristaus kančią ir mirtį, pavadinta „Miela Kristaus galvelė, Kraujais pažlugusia“ – ją Šimelpenigis vykusiai išvertė iš Pauliaus Gerhardto originalo „O Häupt voll Blut und Wunden, voll Schmerz und voller Hohn“; būtinai turėsiu ją nusirašyti. Išversta ir žinoma Jurgio Albinaus giesmė „Alle Menschen müssen sterben“, kurią mes giedame per vokiečių laidotuves. Jeigu man pritartum su smuiku, mėginčiau sugiedoti pirmąją lietuviško vertimo strofą, kad išgirstume, kaip ji skamba.

Jiems susiruošus, Donelaitis pradeda giedoti

Visi Žmonės tur numirti,

visi tur supūt’ kaip Šien’s;

kas tikt’ gyvas tur suirti,

tur Likimą laukt kiekvien’s;

tur supūti mūsų Kūnas;

jei pastoti nor ten šlovnas,

Dangaus Šlovėj’ amžinoj’,

Geriems pagatavytoj’*.

MARTYNAS. Gražu!

DONELAITIS. Turėsiu nusirašyti ir šį tekstą. Šiandien pat imsiuosi darbo – juk rytoj nebus pamokų, tad galėsiu dirbti iki vėlyvos nakties.

Martynas (pradėdamas ruošti stalą). Bet pirma pavakarieniaukime.

DONELAITIS. O gal palaukime Adomo?

MARTYNAS. Šiandien būsime tik dviese, nes Adomas po pamokų sumanė aplankyti gimines, ten ir nakvos. O valgysime šį kartą nekasdieniškai – juk mūsų choro vadovas atnešė atlygį už vakar giedotas laidotuvių mišias: vieną rūkytą karšį ir kelis raugintus agurkus!

DONELAITIS. Tikrai karališka vakarienė! Pasimelskime.

Donelaitis ir MARTYNAS. Prašom tave, peržegnok mus, savo vaikus griešnus, peržegnok ir tuos valgymus, ir tuos gėrimus, sotink, girdyk savo žodžiu, kurs est mūsų sotumas Dūšių.

Pasigardžiuodami pradeda valgyti

Ketvirtas paveikslas

1735 m. pavasario popietis. Prie stalo sėdi Donelaitis ir susikaupęs skaito knygą.

Įeina Martynas

MARTYNAS. Sveikas! Kuo gi taip užsiėmęs?

DONELAITIS. Skaitau Vergilijų – nuostabi poezija! Koks formos grakštumas, turinio gilumas! Šiandien klasėje pradėjome ketvirtąją „Eneidos“ knygą, į ją dabar ir gilinuosi.

MARTYNAS. Sakyk ir man, kas labiausiai sudomino?

DONELAITIS. Tragiškas Didonės personažas ir nelaiminga jos meilės istorija, kurią Vergilijus taip meistriškai atskleidžia. Tik paklausyk: noriu tau skanduoti kelias eilutes, kurios mane ypačiai paveikė – tai Didonės meilės kančių aprašymas. Palydėk mane su savo smuiku!

Martynas paima smuiką ir, gnaibydamas stygas pirštais, lydi Donelaičio skaitymą

At regina gravi // iamdudum saucia cura

vulnus alit venis // et caeco carpitur igni.

His dictis // incens[um] animum // flammavit amore

spemque dedit dubiae // menti solvitque pudorem.

MARTYNAS. Skamba tikrai įspūdingai! Kažin, o kaip atrodytų vertimas?

DONELAITIS. Jeigu mėgintume išversti šias eilutes į vokiečių kalbą, jos skambėtų visiškai kitaip nei originalas. O lietuviškas vertimas, man rodos, muzikiniu požiūriu galėtų būti daug artimesnis lotyniškam tekstui. Gal pabandykime bendromis jėgomis išversti jas į lietuvių kalbą, stengdamiesi išlaikyti originalo metrą.

MARTYNAS. Pabandykime!

Abu sėda prie stalo ir užrašinėja vertimą, garsiai pasitardami ir rinkdami tinkamą žodį

At regina Bet valdovė... seniai... dėlei savo kančios... dėl skausmo didžio... žaizdą alit venis gyslose peni... širdy maitin’ bei... duodasi ugniai... aklai duodasi ugniai... his dictis – pasakiusi tai... siela karšta... flammavit amore nugalėta meilės... užsidegė meile Ir... viltį... tuščią viltį... savy... be drovumo... išugdė.

DONELAITIS. Na, gerai. Dabar tu skaitysi originalą, o aš – mūsų lietuvišką vertimą.

Martynas

At regina gravi // iamdudum saucia cura

vulnus alit venis // et caeco carpitur igni.

His dictis // incens[um] animum // flammavit amore

spemque dedit dubiae // menti solvitque pudorem.

Donelaitis

Bet valdovė seniai // dėl didžio savo skausmo

žaizdą širdy maitin’ // bei aklai duodasi ugniai.

Sakius šitaip // siela karšta // užsidegė meile

ir tuščią viltį // savy be drovumo išugdė.

Abu kartu. Neblogai, neblogai!

DONELAITIS. Matai, koks didelis yra šių kalbų – tiek morfologijos, tiek sintaksės – panašumas, todėl ir įmanoma lotynišką hegzametrą atkartoti lietuviškai. Norėčiau ateityje pats tai išbandyti.

MARTYNAS. Ir pabandyk! O dar patarčiau atsižvelgti į Vergilijaus pirmosios „Bukolikos“ pradžią, kur iš tėviškės ištremtas Melibojus kreipiasi į Titirą, priešpriešindamas laimingą jo gyvenimą savo nelaimėms – ji man taip gražiai skamba!

Gnaibydamas smuiko stygas pirštais, Martynas iš atminties deklamuoja

Tityre tu patulae // recubans sub tegmine fagi

Silvestrem // tenui Musam // meditaris avena,

Nos patriae finis // et dulcia linquimus arva.

DONELAITIS. Taip taip, gerai prisimenu šitą fragmentą! Ir mane smarkiai užgauna šių veikėjų gyvenimo linijos: Titiras tarytum vaizduoja laimingą mano gyvenimą Lazdynėliuose, o Melibojus – buvimą čia, Karaliaučiuje, kur man taip trūksta gimtojo kaimo gamtos, miškų šlamėjimo, paukštelių čiulbėjimo... Gal kada apsiprasiu, bet dabar nesijaučiu labai laimingas.

MARTYNAS. O man atrodo, kad ne vien paukštelių tau trūksta...

DONELAITIS. Na gerai, būsiu tau atviras: man ramybės neduoda katedroje keliskart matytas nepažįstamos šviesiaplaukės veidas, giedrą jūrą menančios jos akys. O aną savaitę, per mišias priėjęs arčiau, išgirdau ir jos balsą – gal tik angelai taip gieda... Taip norėčiau su ja susipažinti ir pakalbėti, bet jaučiu, kad nepavyks: tikriausiai ji liks man kaip nepasiekiama svajonė.

MARTYNAS. Bet žmogui reikia svajonių – jos leidžia nutrūkti nuo pilkos kasdienybės. O, jau laikas į choro repeticijas!

DONELAITIS. Gerai sakai, eime!

Abu išeina

Penktas paveikslas

1736 m. pavasario popietis. Donelaitis įeina į kambarį kartu su Martynu

MARTYNAS. Tai sakai, kad jau esi apsisprendęs dėl savo ateities? Juk greitai baigsime mokyklą, ką žadi daryti toliau?

DONELAITIS. Man tikrai viskas aišku. Kadangi norėčiau stoti į universitetą, bet nėra kas mokėtų už mokslą, neturiu didelio pasirinkimo: vienintelė prieinama specialybė lieka teologija, jeigu tik pavyktų gauti vieną iš teologijos studentams skiriamų valstybės stipendijų. Nors labiau trauktų literatūros ir poezijos studijos – kaip gražu būtų tapti antruoju Dachu! Bet tai tik svajonės, kurioms įgyvendinti nėra pinigų.

MARTYNAS. Suprantu tave, nes ir mano padėtis labai panaši.

DONELAITIS. Tiesą sakant, ir kunigaudamas galėčiau rasti laiko poezijai, tik jei tektų gyventi kokiame Prūsijos užkampyje, sunku būtų sekti šalies kultūrinį gyvenimą.

MARTYNAS. Bet jeigu kunigautum lietuvių kaime, galėtum rašyti lietuviškas eiles savo parapijiečiams.

DONELAITIS. O kodėl ne... Kaip norėčiau sukurti tokius hegzametrus, kaip tie, kuriuos Homeras sudėjo į Andromachės lūpas, kai ji skausmingai atsisveikina su karan išeinančiu savo vyru Hektoru, nujausdama jo žūtį. Esu išmokęs šias eiles atmintinai, tik paklausyk:

Daimonie pthi // se to son menos ōd’ eleairēs

paida te piakhon // kai em’ ammoron ê takha khê

seu esomai takha gar // se kataktaneōsin Akhaioi

pantes ephorthentes emoi // de ke kerdion eiê

seu aphamar // kthona dumenai ō gar et’ al

estai thal// epēan su ge potmon epispes

all’ akhe’ ōde moi esti patêr // kai potnia r.

MARTYNAS. Iš tiesų eilės skambios ir jaudinančios – atsimenu jas iš šeštosios „Iliados“ giesmės skaitymų klasėje.

DONELAITIS. Manau, kad tie skaitymai buvo įdomiausias paskutinio semestro dalykas: nors Homero vartojamas senovės graikų tarminis variantas sunkiau įkandamas už klasikinio laikotarpio literatūrinę kalbą, tačiau vertėjo pavargti, kad tiesiogiai pajustume šio poeto kūrybos grožį, nė kiek nenusileidžiantį Vergilijaus kūrybai.

MARTYNAS. Sutinku su tavimi. O juk abu poetai ir tuo pačiu metru rašė.

DONELAITIS. Tikrai taip. Giliausioje senovėje sukurtos „Iliados“ eilutės parašytos hegzametru – iš čia kilo tos tradicijos, kurias vėliau pratęsė mylimas mūsų Vergilijus, kurdamas „Eneidą“ ir „Bukolikas“. Tai pats kilniausias antikinės literatūros metras, leidžiantis santūriai – lyg dorėnų stiliaus kolonos architektūroje – išreikšti didžiausią turinio ir jausmų įvairovę.

MARTYNAS. Jeigu ateityje imsiesi kurti poeziją, būtinai mėgink pritaikyti hegzametrą.

DONELAITIS. Aš ir pats apie tai galvojau. Bet dabar nuo poezijos gal pereikim prie muzikos? Tikrai pasigesiu tavo smuiko – ar negalėtum atsisveikindamas man pagroti Bacho „Alemandą“, kurią taip puikiai moki atlikti*?

MARTYNAS. Su malonumu.

 

Martynui grojant, leidžiasi uždanga

 

ANTRAS VEIKSMAS

 

Pirmas paveikslas

 

1736 m. rudens pavakarys. Karaliaučiaus universiteto bendrabučio kambaryje, pažymėtame raide C, prie knygomis apkrauto stalo sėdi Donelaitis.

Įeina kambario draugas Jonas Šperberis

ŠPERBERIS. Na, tai sakyk, kaip praėjo profesoriaus Johaneso Kvandto paskaita? Kokį įspūdį jis tau padarė?

DONELAITIS. O, Kvandtas šnekėjo gražia ir taisyklinga vokiečių kalba! Iš karto paaiškėjo, kad jis rimtas filologas: sakė, kad nuodugniam Biblijos teksto tyrinėjimui neužtenka vokiečių ir lotynų kalbų, kurias mes, studentai, puikiai mokame, bet pabrėžė hebrajų ir senovės graikų svarbą. Šių kalbų mokėjimą pasiūlė pagerinti labai paprastu būdu – lyginant Liuterio Biblijos vertimą ar lotyniškąją „Vulgatą“ su hebrajišku originalu ir jo graikišku vertimu. Dar patarė originalo kalba skaityti vieną kitą graikų literatūros veikalą, pradedant Ezopo pasakėčiomis ir baigiant Platono dialogais ar Strabono „Geografija“: tokie skaitymai esą reikalingi norint įgyti tinkamų senovės graikų kalbos įgūdžių ir suvokti, kaip ši kalba vartojama konkrečiuose tekstuose. Jis vaizdingai aiškino, kad gramatikos traktatai tarsi atveria mums tolimus kalnų siluetus, o į pačius kalnus galime kopti tik skaitydami tekstus.

ŠPERBERIS. Kvandtas iš tiesų yra puikus senovės graikų filologijos žinovas. Tuo įsitikinau pernai, kai mums aiškino, kad Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ parašytos ypatinga tarme, kuri esanti kiek panaši į Herodoto „Istorijų“ kalbą: norėdamas parodyti svarbiausius šios tarmės skirtumus bendrinės graikų kalbos atžvilgiu, lentoje užrašė keliolika „Iliados“ eilučių, o šalia pateikė paties paruoštą jų vertimą į bendrinę graikų kalbą. Kad būtų galima geriau suprasti „Iliados“ ir „Odisėjos“ originalų tekstus, patarė palyginti juos su lotyniškais vertimais, kuriuos galima rasti Karaliaučiaus bibliotekose.

DONELAITIS. Taip ir aš dariau, kai po mokykloje skaitytos šeštosios „Iliados“ giesmės norėjau daugiau sužinoti apie šią poemą. Tiesą pasakius, perskaičiau visą „Iliados“ lotynišką vertimą, o su graikišku originalu lyginau tik tas vietas, kurios man atrodė įdomesnės. Per savo studijas universitete žadu geriau susipažinti su „Iliados“ originalo kalba, nes Homero poezija mane žavi – Homerą ir Vergilijų laikau didžiausiais antikinės literatūros poetais. Jeigu kiltų kokių sunkumų, gal galėčiau kreiptis į patį profesorių Kvandtą, prašydamas jo patarimų.

ŠPERBERIS. Esu tikras, kad jis mielai tau padės, nes yra antikos gerbėjas. Nors kartą mums gražia prancūzų kalba padeklamavo ištrauką iš Racine’o „Fedros“, įrodydamas, kad moka ne tik senąsias, bet ir modernias kalbas. Paskui aiškino, kad modernioji poezija galinti pasiekti tobulumo viršūnes tik tais atvejais, kai remiasi klasikiniais modeliais.

DONELAITIS. Aš irgi manau, kad kuriant literatūrą būtina atsižvelgti į klasikinius modelius, bet nereikia jais aklai sekti. Juk literatūrinis veikalas turi atspindėti tikrovę, ir jeigu jis rašomas, sakykime, Lietuvoje, tai ir turi vaizduoti ne Graikijos ar Italijos, bet Lietuvos gamtą ir žmones.

ŠPERBERIS. Jeigu šie klausimai labiau tave domintų, patarčiau pavartyti prieš kokį dešimtmetį išėjusį Johanno Gottschedo traktatą „Versuch einer Critischen Dichtkunst vor die Deutschen“*. čia rasi dėmesio vertų minčių.

DONELAITIS. Būtinai susirasiu tavo siūlomą knygą, nes noriu daugiau sužinoti apie poetinio meno teoriją. O dėl Kvandto galiu dar pasakyti, kad su studentais, man rodos, jis nemoka taip šiltai bendrauti, kaip lietuvių kalbos seminarui vadovaujantis teologijos profesorius Francas Šulcas, kuris gal nėra toks eruditas kaip Kvandtas, bet turi puikių žmogiškų savybių.

ŠPERBERIS. Kaip tikriausiai žinai, Kvandtas ir Šulcas priklauso dviem skirtingoms liuteronų pakraipoms: vienas yra ortodoksas, o kitas – pietistas. Šulcas mokėsi Halės universitete pas žymų pietistų atstovą Augustą Hermaną Franckę, bet buvo smarkiai įtakojamas vietinio filosofo Christiano Wolfo, kuris vėliau buvo ištremtas iš Halės, nes vienoje savo kalboje apie kinų etiką sukėlė pietistų pasipiktinimą teigdamas, kad etika neturi nieko bendro su religija, o grindžiama grynu protu. Sakoma, kad Šulcas palankiai žiūri į Wolfo filosofiją ir tvirtina, kad ji neprieštarauja pietizmo ideologijai.

DONELAITIS. Gal nelaikysi manęs neišmanėliu – juk aš tik naujokas, o tu jau treti metai mokaisi universitete – bet norėjau tavęs paklausti, kuo skiriasi ortodoksas nuo pietisto?

ŠPERBERIS. Tai iš tiesų nėra paprastas klausimas, mėginsiu paaiškinti, kaip sugebėsiu. Ortodoksai – tai tie, kurie remiasi Šventu Raštu ir jo aiškinimu, kuris turi būti pagrįstas giliomis filologijos žiniomis, leidžiančiomis įsigilinti į įvairiakalbius senovės šaltinius bei komentarus ir tiksliai nustatyti Švento Rašto epizodų istorinį kontekstą. Taip išeina, kad teologijos studijas baigusieji ortodoksų kunigai stovi aukščiau nei nemokyti eiliniai žmonės, kurie nesugeba patys įsigilinti į Šventą Raštą, o visiškai priklauso nuo kunigų žinių bei jų pamokslų. O pietistų dėmesio centre lieka tiesioginis tikinčiojo ryšys su Dievu, ir šis ryšys atsiranda per dvasišką atsidavimą ir susikaupimą. Tame procese Šventas raštas tampa priemone, kurią kiekvienas tikintysis, norėdamas būti išgirstas Dievo, savaip panaudoja. Pagal tokią sampratą kunigo vaidmuo keičiasi: jis netenka tarpininko funkcijos, o tampa tikinčiųjų auklėtoju bei patarėju. Anot pietistų, tikinčiųjų grupė gali puikiai bendrauti su Dievu per Švento Rašto skaitymą, maldas ir giesmes, nors šalia nebūtų jokio kunigo.

DONELAITIS. Labai taikliai nusakei ortodoksų ir pietistų ypatumus. Dabar man aiškesni skirtumai tarp mūsų profesorių Kvandto ir Šulco. Suprantu, kodėl Šulcui taip rūpi jaunimo auklėjimas ir naujų mokyklų steigimas mūsų šalyje: rašyti ir skaityti sugebantis žmogus gali lengviau prieiti prie religinių tekstų ir geriau bendrauti su Dievu. Šioms mintims pritariu ir aš, tai gal irgi esu pietistas, nors ne su visais jų samprotavimais sutinku.

ŠPERBERIS. Priimdamas pagrindines racionalisto Wolfo filosofines idėjas, Šulcas mano, kad visi žmonės iš gamtos gauna tokius pačius protinius sugebėjimus, o švietimas reikalingas tam, kad tie sugebėjimai pabustų ir žmogus išmoktų juos geriau išnaudoti. Kadangi loginis protavimas ir jausminis susisiekimas su Dievu priklauso dviem skirtingoms mūsų vidinių būsenų sferoms, nėra pagrindo kritikuoti Šulcą teigiant, kad jis stengiasi suderinti nesuderinamus dalykus.

DONELAITIS. Man atrodo, kad pietizmas turi tam tikrų sąsajų su kal-vinizmu, kurį liuteronų ortodoksai taip kritikuoja. Juk turbūt neatsitiktinai Karaliaučiaus pietistas Georgas Rogalis į savo giesmyną „Kern alter und neuer Lieder“* įtraukė visą pluoštą talentingo kalvinisto Joachimo Neanderio giesmių, tarp kurių ir „Du unbegreiflich hochstes Gut“, kurią ne vieną sykį esame kartu giedoję. Gal pabandykime dabar pagiedoti pirmąsias jos strofas.

ŠPERBERIS. Gerai, pabandykime!

Abu kartu gieda

 

Du unbegreiflich hochstes Gut,

An welchem klebt mein Herz und Muth,

Ich dürst, o Lebens Quell nach dir,

Ach hilf, ach lauf, ach komm zu mir!

Ich bin ein hirsch, der durstig ist

Von grosser Hitz; du Jesu bist

Für diesen Hirsch ein seelen-tranck

Erquicke mich, denn ich bin kranck*.

DONELAITIS. O dabar tau pagiedosiu šių strofų lietuvišką vertimą, kurį neseniai parengė Didlaukio klebonas Glazeris:

Gerybe ne išmastoma!

Širdis prilimpa tau visa,

Aš trokšte trokštu tavęspi

Tu šok šen, skubink manęspi.

Aš elnis esmi trokštąsis

Manę tu Jezau girdąsis;

Atgirdyk, atgaivink mane

Serg’ Dušia, gul’ Silpnybėje.

 

ŠPERBERIS. Turiu pripažinti, kad lietuviškas vertimas neblogai atkartoja originalą, kuris man vis tiek skamba gražiau, nors gal paprasčiausiai dėl to, kad jį atmintinai moku. Mūsų giedotoji giesmė priklauso gausiems neortodoksinės krypties tekstams, kuriuos Rogalis pirmą sykį išspausdino Karaliaučiuje. Nemažai tekstų paimta iš žymiausio vokiečių pietistų giesmyno – Freylinghauzeno „Geistreiches Gesangbuch“**, pakartotinai leisto Halėje. Kaip tik Halėje Rogalis baigė universitetą, o paskui grįžo į Karaliaučių: 1731 m. tapo teologijos profesoriumi mūsų universitete, bet dėstė neilgai, nes 1733 m. pavasarį mirė, dar nesulaukęs trisdešimt trejų metų amžiaus. Kai pradėjau čia mokytis, vyresniųjų kursų teologijos studentai man pasakodavo apie patrauklias, su įkvėpimu skaitomas jo paskaitas. Gaila, kad mes apsilenkėme!

DONELAITIS. Galima tik sveikinti tokį dalyką, kad mūsų giesmynai praturtinami naujomis pietistų ideologijos įtakotomis giesmėmis, kurių dėmesio centre iškyla tikinčiojo aš su savais išgyvenimais. Bet man atrodo, kad klysta tie kraštutinio pietizmo šalininkai, kurie, panašiai kaip kalvinistai, norėtų uždrausti muzikinių instrumentų naudojimą per bažnytines apeigas, teigdami, kad puošni muzika trukdo tikintiesiems susikaupti. Atvirkščiai – tokia muzika pakelia nuotaiką, leidžia lengviau susisiekti su Dievu. mes, liuteronai, negalime atsisakyti tų aukšto lygio bažnytinės muzikos tradicijų, kurios mus taip išskyrė iš visų kitų krikščionių. Mūsų bažnyčiose turi toliau skambėti įžymiųjų liuteronų kompozitorių Buxtehude’s, Bruhnso, Böhmo, Bacho kūriniai tiek vieniems vargonams, tiek chorui ir orkestrui.

ŠPERBERIS. Sutinku su tavimi. Bet būk ramus: niekuomet neatsitiks, kad instrumentinė muzika bus išvaryta iš Prūsijos bažnytinės liturgijos. O dėl mūsų, tai klebonaudami būtinai turėsime pasistengti, kad taip neatsitiktų mūsų bažnyčiose.

DONELAITIS. Tikrai – būtinai turėsime tuo pasirūpinti. O dabar eisiu į universiteto biblioteką: noriu pasiimti Mörlino traktatą apie lietuvių kalbą, kad geriau susipažinčiau su ten išdėstytomis mintimis, apie kurias kitą savaitę turiu kalbėti lietuvių kalbos seminare. Pasimatysime vėliau.

Antras paveikslas

Lietuvių kalbos seminaras po savaitės. Katedroje sėdi dėstytojas Johanas Henrichas Kuncmanas, o suoluose – Donelaitis su kitais devyniais studentais, tarp kurių ir Martynas

KUNCMANAS. Ar prisimenate, ką praeitą savaitę kalbėjome apie Prūsijos lietuvių bendruomenę ir jos bažnyčias? Tada minėjau, kad lietuvių kalba bus dėstoma pagal Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatiką, 1653 m. išleistą Karaliaučiuje ir pavadintą „Grammatica lituanica“. Joje pateikiamas išsamus lietuvių kalbos morfologijos aprašymas, kuris bus naudingas ne tik kalbos dar nemokantiems vokiečių kilmės studentams, bet ir patiems lietuviams. Sintaksės dalyje, nors ir gerokai trumpesnėje (vos trisdešimt puslapių), irgi nuodugniai apžvelgiami svarbiausi lietuvių kalbos sintaksės reiškiniai.

VIENAS STUDENTAS. O ar yra kokių nors šios kalbos žodynų?

KUNCMANAS. Jums pasisekė, kad prieš keletą metų mūsų krašte pagaliau išspausdintas pirmasis lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas – tai Haacko „Vocabularium litthvanico–germanicum et germanico– litthvanicum“. Su juo be didelio vargo galėsite pramokti lietuvių kalbos leksikos, o mano studentavimo laikais reikėdavo ieškoti ne taip lengvai prieinamų rankraštinių žodynų. Gaila tik, kad Haacko leidinyje atsiribojama nuo lietuviškų žodžių frazeologijos – ją turėsite patys sukaupti, skaitydami lietuviškus tekstus. Ar turite kitų klausimų?

KITAS STUDENTAS. Aš dar nemoku lietuvių kalbos. Kai girdžiu šnekant bendramokslius lietuvius, man atrodo, kad ši kalba yra gana sunki. Ar sugebėsiu ją išmokti?

KUNCMANAS. Vien paskaitų (porą valandų per savaitę) neužteks: jų lankymas jums leis įgyti tik kalbos pagrindus. Turėsite patys rimtai mokytis. O būdas labai paprastas – skaityti lietuviškas knygas, kurias rasite Karaliaučiaus bibliotekose. Daugiausia tai bus religinės knygos: katekizmai, Biblijos vertimų fragmentai, giesmynai, agendos. Siūlyčiau pradėti nuo 1735 m. Karaliaučiuje išleisto viso Biblijos vertimo į lietuvių kalbą: pasirinkę jums patinkančias ištraukas, galėtumėte palyginti jas su vokišku Liuterio vertimu ir lotyniškąja „Vulgata“, kad geriau suprastumėte lietuviško teksto prasmę. Labai jums pravers ir 1728 m. Karaliaučiuje išspausdintas Dovydo psalmynas vokiečių ir lietuvių kalbomis – „Der Psalter Davids Deutsch und Litauisch“: šioje knygoje gretimai pateikiami vokiški ir lietuviški tekstai. Vėliau galėsite pradėti skaityti kitus giesmynus. O dabar suteiksiu žodį pirmo kurso studentui Kristijonui Donelaičiui, lietuviškai šnekančiam gražiau už mane, nes tai – jo gimtoji kalba. Jis papasakos mums apie literatūrines lietuvių tradicijas.

DONELAITIS. Kaip ką tik minėjo mūsų dėstytojas, beveik visos lietuvių kalba pasirodžiusios knygos – religinės. Lietuvių literatūra nėra paskelbta jokiuose leidiniuose, o gyvena tautoje kaip žodinė kūryba, šimtmečiais perduodama iš lūpų į lūpas. Šioje kūryboje ypatingas vaidmuo priklauso liaudies dainoms, daugelis jų atsirado gilioje senovėje, kai Lietuva dar nebuvo priėmusi krikščionybės. Pagonybės laikus siekia ir mūsų mitologinės sakmės, kuriose savitai stengiamasi paaiškinti gamtos reiškinių priežastis, pasaulio ir jame gyvenančių būtybių įvairovę. Lietuvių liaudies kūryboje vartojama mūsų gimtoji kasdienė kalba, todėl gilintis į ją yra tas pats, kaip gilintis į mūsų tautos dvasią. Gerai suvokdamas tokius dalykus, mūsų šimtmečio pradžioje vokietis Michaelis Mörlinas savo traktate „Principium primarium in lingua lithuanica“ teigė, kad su lietuviais reikia stengtis kalbėtis taip, kaip tauta pripratusi, ir laikantis jos literatūros tradicijų, vengiant primesti jiems svetimų žodžių ar posakių. Laikantis šio principo, vertimuose iš kitų kalbų patartina kurti gryną, eiliniam lietuviui suprantamą tekstą. Taip stengėsi padaryti Mörlino bičiulis Jonas Šulcas, kuris pagal Reinekijaus parengtą lotynišką graikiško originalo vertimą į lietuvių kalbą išvertė Ezopo pasakėčias. Šiuos vertimus Šulcas paskelbė knygoje „Die Fabeln Aesopi“, kuri, kiek žinau, iki šiol tėra vienintelis leidinys, kuriame išspausdintas visas pluoštas su religija nesusijusių literatūrinių lietuviškų tekstų.

KUNCMANAS. Štai abi Donelaičio minėtos Mörlino ir Šulco knygos (tiesia jas arčiausiai sėdinčiam studentui): perleisiu per rankas, kad pavartytumėte. Pakankamai išmokę lietuvių kalbą, turėtumėte paskaityti Šulco paruoštus lietuviškus vertimus, kartu atsižvelgdami į lotynišką tekstą – tokiu būdu patys galėsite nustatyti, kur ir kaip yra pakeistas panaudotas šaltinis.

DONELAITIS. Norėčiau pridurti, kad Mörlino idėjos taip pat pritaikytos ruošiant 1732 m. giesmyne „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“ paskelbtus naujus žinomų vokiškų giesmių vertimus. Galėsiu jums padėti išmokti vieną kitą giesmę, giedamą pagal vokiško originalo melodiją.

KUNCMANAS. O dabar Donelaitis ir kiti seminaro lietuviai padainuos lietuvių liaudies dainą „Tarnauk tarneli“.

Donelaitis ir kiti trys studentai (tarp jų ir Martynas) dainuoja

 

Tarnauk, tarneli,

Žabok žirgelį,

Josiu savo mergytės,

Mergytės aplankyt.

O kai nujojau

Vos puskelužį

Ir sutikau uošvelį,

Mano marčios tėvelį.

– Labs ryts, labs vakars,

Uošvuži mano,

Ar namėj yr mergytė,

Ar namėj yr jaunoji?

– Namėj, rods, yra,

Serga negali,

Serg naujojoj klėtužėj,

Gul margojoj lovužėj.

O kai užjojau

Aš ant kiemelio,

Prie klėtužės vartelių

Nušluosčiau ašarėles.

Rankeles spaudžiau,

Žiedelį mausčiau:

– Mergyt, bau beišgysi,

Jaunoji, bau beišgysi?

– Gyti negysiu,

Tavo nebūsiu,

Darydink man grabelį

Baltų liepos lentelių*.

 

KUNCMANAS. Labai gerai! O dabar imkimės darbo. Štai lentoje rašau paprastą lietuvišką sakinį iš Šulco vertimų knygos, o šalia – jo lotynišką šaltinį:

„Vilks aukščiau už ėrytį upės krašte stovėjo“ ≈ „Stabat supra agnum in ripa fluminis lupus“.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad Šulcas, norėdamas pradėti sakinį nuo pagrindinio veikėjo, į pačią pradžią atkėlė lotyniško sakinio gale pateikiamą veiksnį („lupus“ ≈ „vilks“). „Vilks“ – „lupus“ yra pirmosios linksniuotės vardininko formos sutrumpintas variantas, įprasta forma būtų „vilkas“.

Lotynų kalbos prielinksnis „supra“ verčiamas dviem žodžiais („aukščiau už“). „Aukščiau“ yra aukštesniojo laipsnio prieveiksmis, padarytas iš būdvardžio „aukštas“, o „už“ – prielinksnis.

Prielinksnio „už“ valdomas žodis „ėrytį“ – „agnum“ turi galininko linksnį, vardininkas būtų „ėrytis“. Pagal Kleino gramatiką šis žodis taip pat priskiriamas pirmajai linksniuotei, apimančiai dvi klases su skirtingomis vienaskaitos vardininko ir galininko galūnėmis: -as, -ą ≈ is, -į.

„Upės“ (lotynų „fluminis“) – tai kilmininko linksnis, o vardininkas bus „upė“. Pagal Kleino gramatiką žodis priklauso trečiajai linksniuotei. Svarbu prisiminti, kad lietuvių kalboje daiktavardžio kilmininkas dažniau eina prieš valdantį daiktavardį, o ne po jo, kaip lotynų kalboje.

„Krašte“ („in ripa“) – vietininko forma, vardininkas – „kraštas“; taigi vėl pirmosios linksniuotės žodis. Kaip matote, lietuvių kalba turi atskirą vietininko linksnį, o tai yra pagrindinis skirtumas lyginant su lotynų kalbos linksniavimu.

„stovėjo“ („stabat“) yra veiksmažodžio „stovėti“ trečiojo asmens forma; veiksmažodis priklauso antrajai asmenuotei, kaip ir Kleino gramatikos veiksmažodis „mylėti“. Įdomu, kad lietuvių kalba turi vieną bendrą trečiojo asmens formą vienaskaitai ir daugiskaitai, tai reiškia, kad ir lotynų „stabant“ turėtų būti verčiamas „stovėjo“.

Ar turite klausimų?

Niekas neatsiliepia

KUNCMANAS. Na, gerai. Ateinančios savaitės pamokai panašiu būdu, kaip aš ką tik padariau, išnagrinėkite Evangelijos pagal Joną pradžios lietuvišką vertimą. Palyginkite jį su lotynišku atitikmeniu: „In principio erat Verbum, et Verbum erat apud Deum, et Deus erat Verbum. Hoc erat in principio apud Deum. Omnia per ipsum facta sunt, et sine ipso factum est nihil, quod factum est; in ipso vita erat, et vita erat lux hominum; et lux in tenebris lucet, et tenebrae eam non comprehenderunt.“ Nagrinėdami lietuvišką tekstą, taip pat atsižvelkite į vokišką Liuterio vertimą. Tiems, kurie dar visai nemoka lietuvių kalbos, patarčiau nagrinėti tekstą kartu su studentais lietuviais. Iki pasimatymo ateinančios savaitės antradienį!

Trečias paveikslas

1737 m. pavasaris. Į Karaliaučiaus universiteto bendrabučio kambarį įeina

Donelaitis ir Jonas Šperberis

ŠPERBERIS. Mielas Kristijonai, už kelių dienų atsisveikinsime. Paliksiu Karaliaučių ir keliausiu į Tolminkiemį, kur dirbsiu bažnyčios muziku. Buvo labai smagu kartu gyventi – taip galėjau geriau išmokti lietuvių kalbą, o ji man bus reikalinga bendraujant su parapijos lietuviais.

DONELAITIS. Ir man buvo labai gera su tavimi – tiek daug naudingų ir įdomių dalykų iš tavęs išgirdau!

ŠPERBERIS. Tiesa, ar negalėtum man paskolinti tų sąsiuvinių su giesmėmis, kurias nusirašei iš Berento ir Glazerio lietuviškų giesmynų – norėčiau ir aš nusikopijuoti populiariausių vokiškų giesmių vertimus, kad galėčiau juos pasiūlyti Tolminkiemio lietuviams.

DONELAITIS. Su dideliu malonumu – štai jie. (paieškojęs ištiesia sąsiuvinius) Klausk, jeigu kas nors bus neaišku.

ŠPERBERIS. Labai dėkui. O sakyk, kokie tavo ateities planai?

DONELAITIS. Dvejus metus dar turiu mokytis universitete, o kas bus, kai baigsiu – tai Dievo rankose. Iki šiol daugiau laiko skyriau teologijai, juo labiau kad turiu tokius puikius profesorius, kaip Johanas Kvandtas, Francas Šulcas, o ypač Danielius Arnoldtas, tikrai plačių interesų žmogus, kuris šiemet mums skaitė įdomų kursą apie Prūsijos bažnyčios istoriją, o pernai – seminarą apie poetiką.

ŠPERBERIS. O vesdamas šį seminarą tikriausiai naudojosi savo knyga „Versuch einer Systematischen Anleitung zur Deutschen Poesie überhaupt“*?

DONELAITIS. Taip, ypač pirmąja knygos dalimi, kurioje kalbama apie poezijos rašymą. Čia išdėstytos taisyklės labai naudingos tiems, kurie patys ruošiasi kurti.

ŠPERBERIS. Arnoldto knyga išties vertinga – tai aiškus ir informatyvus įvadinis vadovėlis, kuriame poezijos teorija pristatoma glaudžiai ir nuosekliai. Ji man labiau patiko už gerokai stambesnį Gotšedo veikalą „Versuch einer Critischen Dichtkunst vor die Deutschen“**. Neretai trumpumas yra privalumas – užtenka prisiminti Horacijaus „Ars poetica“: vos keli šimtai eilučių, o kiek jose gilių minčių apie poeziją!

DONELAITIS. Bet Gotšedą vertinu už tai, kad, savo veikale paskelbęs puikų „Ars poetica“ vertimą į vokiečių kalbą, mums padėjo geriau suprasti Horacijaus tekstą. O šis tikrai yra gilus ir prasmingas – netgi galvojau, pasinaudodamas čia dėstomais teiginiais, pats pabandyti ką nors sukurti lietuvių kalba.

ŠPERBERIS. Sveikinu ir palaikau tokius ketinimus! Neabejoju tavo sugebėjimais – esi kūrybingas, vaizdžiai moki šnekėti, juo labiau – lietuviškai.

DONELAITIS. Tik negirk per daug... Na, dėl lietuvių kalbos gal ir neklysti – juk žinai, kad prieš kelis mėnesius gavau papildomos veiklos, nuo kurios tikriausiai neišsisuksiu iki universiteto baigimo: lietuvių kalbos seminare būti dėstytojo Kuncmano asistentu. Ruošiu jam lietuvišką medžiagą paskaitoms ir lyg koks repetitorius padedu vokiečių kilmės studentams, konsultuodamas juos kalbos klausimais.

ŠPERBERIS. Labai gerai – dėl to tu dar gauni didesnę valstybinę pašalpą.

DONELAITIS. Ir tas ne pro šalį. O savo laisvalaikį daugiau skiriu muzikai. Džiaugiuosi, kad per profesorių Šulcą turiu galimybę kasdien porą valandų pagroti vieno jo draugo klavesinu, nes instrumentų universitete mažai, o norinčių groti studentų daug. Žadu dar plėsti muzikines žinias ir įsigilinti į kontrapunkto teoriją, kad išmokčiau komponuoti: galvoju pradėti nuo neseniai išėjusio Johano Fuxo vadovėlio „Gradus ad Parnassum“***, kurį pavarčiau universiteto bibliotekoje.

ŠPERBERIS. Tau dar vertėtų susipažinti su Johano Matthesono „Melotheta“****, kur aptariamas muzikos komponavimas pagal naujas mūsų šimtmečio madas.

DONELAITIS. Dėkui už patarimą, būtinai paieškosiu tos knygos. O kol esu Karaliaučiuje, dar pasistengsiu nusirašyti moderniosios bažnytinės muzikos iš čia prieinamų knygų ir rankraščių – visų pirma Buxtehude’s, Bruhnso ir Bacho kantatų chorus bei arijas.

ŠPERBERIS. Planų tikrai tau netrūksta. Būdamas gabus ir darbštus, be vargo galėsi juos įgyvendinti. Bet ateik čia (priėjęs prie lango, moja Donelaičiui), žiūrėk – vėl ta mergšė stovi gatvėje!

Donelaitis (žiūrėdamas pro langą). Tikriausiai ji kilusi iš vargetų ir neturi ko valgyti, todėl uždarbiauja kaip gali.

ŠPERBERIS. Bet gal jai toks gyvenimo būdas paprasčiausiai patinka. Jeigu taip nebūtų, galėtų ieškoti kito kelio...

DONELAITIS. O kur?

ŠPERBERIS. Galėtų kreiptis į savo parapijos kunigą ar į mūsų profesorių Šulcą, kuris daug vargšų šelpia: gal rastų tarnaitės vietą pas kokį poną. Bet ji, matyt, linkusi ištvirkauti.

DONELAITIS. Mes taip galvojame, nes gimėme normaliose šeimose ir nepametėme teisingo kelio. O kažin kokioje aplinkoje ji užaugo? Gal net nežino, kas yra dorybė. Man įdomu, ar būtų įmanoma ją perkalbėti ir paskatinti padoriau gyventi?

ŠPERBERIS. O kaip? Juk negali, tiesiai priėjęs prie jos, pradėti pamokslauti ir siūlyti padoresnio gyvenimo būdo – pasiųstų tave velniop.

DONELAITIS. Žandarai turėtų tuo pasirūpinti: paėmę galėtų atiduoti ją į kokią labdaringą įstaigą, kuri ją išauklėtų ir atvestų į teisingą kelią.

ŠPERBERIS. Tai kad žandarams rūpi tik tie, kuriuos skuba uždaryti į kalėjimą ar pakarti. Aną dieną mačiau, kaip jie vedėsi seną elgetautoją, kuris dažnai stovėdavo netoli uosto prašydamas išmaldos – kaip tas vargšas spardėsi ir šaukė, kad nenori būti pakartas!

DONELAITIS. Pasaulis pilnas blogio – daug žmonių galvoja tik apie savo pilvą ir gyvuliškų instinktų tenkinimą. Klebonai turėtų labiau pasistengti, kad tvirkstančiose jų parapijų šeimose gimę vaikai lankytų bažnyčią ir mokytųsi katekizmo: tik tokiu būdu jie galėtų išgirsti apie dorybę ir pasirinkti geresnį kelią nei tėvai.

ŠPERBERIS. Sutinku. Visada įdomu su tavim pasikalbėti, bet dabar turiu eiti – pasimatysime vėliau.

DONELAITIS. Iki pasimatymo.

Ketvirtas paveikslas

1739 m. žiemos pavakarė. Karaliaučiaus universiteto bendrabučio kambarys.

Prie knygų sėdi Donelaitis, kažkas beldžiasi į duris

DONELAITIS. Prašom užeiti!

Įeina studentas Gotfrydas Ostermejeris

OSTERMEJERIS. Sveikas!

DONELAITIS. Sveikas, Gotfrydai, seniai matytas! Kaip laikaisi, kuo užsiimi?

OSTERMEJERIS. Kelias savaites intensyviai mokiausi lietuvių kalbos, iki vėlyvos nakties sėdėdamas prie tavo nurodytų tekstų: juk pradėjau beveik nuo nulio, tad reikėjo įdėti daug pastangų. Jaučiu, kad jau sugebėčiau skaityti mane ypač dominančius giesmynus. Karaliaučiaus bibliotekose pavyko surasti dalį senųjų publikacijų, kurias Kvandtas išvardija Berento giesmyno pratarmėje, tik paklausyk (skaito išsitraukęs užrašų knygelę): „pirmasis giesmynas tikriausiai išleistas Ragainės klebono Martyno Mažvydo 1547 m. kaip priedas prie Liuterio katekizmo, antrasis parengtas Karaliaučiaus klebono Jono Bretkūno 1589 m., trečiasis – Lozoriaus Zengštoko, taip pat Karaliaučiaus klebono, 1612 m., ketvirtasis – Tilžės klebono Danieliaus Kleino 1666 m.“

DONELAITIS. Šaunuolis! Man irgi teko skaityti šią pratarmę, bet niekuomet neatėjo į galvą mintis ieškoti čia minimų knygų. Esi tikras filologas!

OSTERMEJERIS. Gal ir taip, man tiesiog norisi atsekti knygos kelią. Štai dabar domiuosi, iš kur atėję į Kleino giesmyną sudėti nauji tekstai. Jau pavyko nustatyti, kad daugumas jų išversti iš vokiškų šaltinių, paskelbtų Prūsijos giesmyne „New Preussisches vollständiges Gesangbuch“*. Va mano padarytas aptariamų lietuviškų tekstų abėcėlinis sąrašas, pažiūrėk!

DONELAITIS. Įdomu! Tie patys tekstai išspausdinti 1705 m. Šusterio giesmyne „Naujos giesmių knygos“, kurį naudodavau dar vaikystės laikais, kol nebuvo jokio kito lietuviams skirto giesmyno. Bet aš nežinojau, kad jie pirmą sykį buvo paskelbti jau gerokai anksčiau.

OSTERMEJERIS. Pasirodo, kad taip. O ką tu sakytum, jeigu aš imčiausi nagrinėti pačiam Kleinui priskiriamus vertimus? Sulygindamas juos su originalais, galėčiau nustatyti, kokių vertimo principų laikėsi mūsų naudojamos lietuvių kalbos gramatikos autorius.

DONELAITIS. Tai būtų tikrai domesį keliantis dalykas. O kokių dar planų turi ateičiai?

OSTERMEJERIS. Išnagrinėjęs visus naujuosius Kleino giesmyno kūrinius, ketinu paskui imtis iš Zengštoko leidinio perspausdintų tekstų ir pasekti, kaip Kleinas juos pakeitė.

DONELAITIS. Reikia sveikinti tokius tavo sumanymus! Taip dirbdamas, nusipelnysi lietuvių giesmynų istorijai. Malonu, kad vokietis domisi mūsų praeitimi. Jeigu turėsi kalbos problemų, gali visuomet kreiptis į mane – padėsiu, kiek sugebėsiu. Klausyk, o gal sutiktum lietuvių kalbos seminare pristatyti Prūsijos poeto Georgo Wernerio giesmės „Ihr Alten mit den Jungen“ vertimą „Senni jus ir jaunieji“: galėtum panagrinėti lietuviško teksto morfologiją ir sintaksę ir nustatyti jo ryšius su vokišku originalu.

OSTERMEJERIS. Dėkoju už pasiūlymą ir jį mielai priimu – lietuvių kalba ir kultūra šiuo metu yra mane labiausiai dominantis dalykas. Baigęs mokslus, norėčiau gyventi tarp lietuvių, netgi svajoju vesti lietuvaitę, kad kasdien galėčiau kalbėti lietuviškai.

DONELAITIS. Linkiu, kad šitos svajonės išsipildytų. Na ką, pasimatysime ateinančią savaitę lietuvių kalbos seminare.

OSTERMEJERIS. Dėkui ir iki pasimatymo.

Penktas paveikslas

1740 m. pavasaris. Vyksta lietuvių kalbos seminaras, vedamas dėstytojo Johano Henricho Kuncmano. Be Donelaičio, jame dalyvauja dar aštuoni studentai, tarp kurių ir Ostermejeris

KUNCMANAS. Šiandien neeilinė diena. Mano asistentas Donelaitis paskutinį sykį bus tarp mūsų – greitai jis baigs universitetą ir išvyks iš Karaliaučiaus. Pažymėsime šią progą mažu koncertėliu, į kurį ateis seminaro vedėjas profesorius Šulcas.

Atsidaro durys ir įeina prof. Šulcas, lydimas jaunuolio. Visi studentai atsistoja

Šulcas. Laba diena visiems. Pirmiausia noriu padėkoti Kristijonui Donelaičiui – lietuvių kalbos asistentui už gerą jo darbą. Girdėjau daug gražių žodžių apie jo lingvistinį pasiruošimą ir dėstytojo talentą. Gaila, kad jo neteksime. O dabar norėčiau jums pristatyti štai šitą (rodo į atsivestąjį) jaunuolį. Tai lietuvių kilmės vokietis, bet nemokantis lietuviškai: atėjo čia pasiklausyti, kaip skamba jo protėvių kalba. Jis kilęs iš neturtingo balniaus šeimos, bet labai imlus mokslams. Nustebintas gabumų, radau būdą apmokėti jo studijas mokykloje, kurią jis greitai užbaigs, turėdamas vos šešiolika metų. Ateinantį rudenį stos į Karaliaučiaus universitetą ir pradės studijuoti filosofiją pas profesorių Knuceną. Įsidėmėkite jo vardą ir pavardę – Immanuelis Kantas. Jeigu jis toliau mokysis kaip iki šiol, ateityje tikrai taps vienu žymiausių Karaliaučiaus universiteto žmonių.

KUNCMANAS. Gerbiamas profesoriau, sveikiname jus ir talentingą jūsų globotinį. O dabar mūsų studentai pagiedos „Kelk Krikščionie“ – tai į lietuvių kalbą išversta pietisto Augusto Hermano Francke’s žinoma giesmė „Auf Christen-mensch! Auf, auf zum streit!“

Vienas studentas akompanuoja violončele; visi kartu gieda

Kelk Krikščionie! Kelk, kelk kovot’,

Kovok, kad pergalėsi;

Čion Atilsio ne reik’ ješkot’,

Danguj’ tai atsisėsi.

Kovot’ kas ne apsiim’ čia,

n’įgys Vainiką Danguje.

Veln’s prieš tave eit’ Buklumu

Sviet’s gunda prie Puikybės,

Kun’s nor prigauti Gašlumu,

o niekur nėr’ Viernybės;

jei tu stipriai n’atsigini,

tai tu pergreitai parklumpi.

Atmink, jog šventame Krikšte

Tu Kristui pažadėjai,

stipriai, macnai kovot’ jame

dabok, bau attesėjai?

Tą Kristus peik’, kas prieš dušnus

Ne nor kariaut’ Neprietelius*.

KUNCMANAS (po plojimų). Dabar bus giedama giesmės „Dvase Šventa“ pradžia – tai pietisto Anastazijaus Freylinghauseno kūrinio „Du Geist des Herrn“ vertimas.

Vėl visi gieda, pritariant tai pačiai violončelei

Dvase Šventa, išeinanti iš Dievo,

Taip iš Sunaus, kaip ir iš Diewo Tėvo

Tas viens Dieve! Eikš, o! apšviesk mane,

Pats man padėk melst’ liaupsinti tave.

Gaivink mane, duok Meilėj, kad karščiuočiau,

mylėt’s tavęs, saldžiai tave bučiuočiau:

Žole macni! Ak tu gaivink mane,

Vėjeli pusk Darželyj’ maname.

Tu Išminties Versme gilių giliausia,

Išganimo visokio to pilniausia

Man nudalyk Išmanimą, prašau

Kaip Salomo, šeip nieką n’išmanau*.

Kuncmanas. Pabaigoje bus grojamas preliudas iš pirmosios Bacho siuitos violončelei**.

 

Studentui grojant, leidžiasi uždanga

 

 

* „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“.

* Giedama pagal melodiją nr. 1. (Melodijų natos spausdinamos pjesės pabaigoje.)

* Giedama pagal melodiją nr. 2.

* Johannas Sebastianas Bachas, Partita nr. 2 für Solo violine (BWV 1004), Allemande.

* „Kritinio poetinio meno siūlymas vokiečiams“.

* „Senų ir naujų giesmių branduolys“.

* Giedama pagal melodiją nr. 3.

** „Religinių giesmių rinkinys“.

* Dainuojama pagal melodiją nr. 4.

* „Sistemingas įvadas į vokiečių poeziją apskritai“.

** „Kritinio poetinio meno siūlymas vokiečiams“.

*** „Žingsniai į Parnasą“.

**** „Muzikos kompozitorius“.

* „Naujas papildytas Prūsijos giesmynas“.

* Giedama pagal melodiją nr. 5.

* Giedama pagal melodiją nr. 6.

** Johannas Sebastianas Bachas, Suite nr. 1 für Violoncello (BWV 1007), Praeludium.