Nikolajus Baitovas (g. 1951 m.), tikroji pavardė Gomankovas, o pseudonimas kilo iš termino „baitas“) – rusų poetas, prozininkas ir knygos menininkas. Baigė Maskvos spec. mokyklą Nr. 2 ir Elektronikos mašinų institutą. Antroje praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pusėje buvo vienas savilaidos almanacho „Epsilon-salon“ redaktorių. Per pastaruosius dvidešimt metų surengė daugybę literatūros renginių ir performansų. Išleido per dešimt knygų: eilėraščių, apsakymų rinkinių, romaną.

N. Baitovo proza išsiskiria intelektualumu ir yra lyginama su Jorge’s Luiso Borgeso kūryba. Jo apsakymai tiesiogiai ir netiesiogiai pagrįsti XX a. filosofijos ir kultūrologijos problemomis. Autorių ypač domina tikrumo ir fiktyvumo dialektika, todėl jam itin įdomūs dokumentai, tiesa, ne istoriniai, o asmeniniai.

 

 

Mirties liudijimas

 

Apsakymas

 

Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius

 

Pilietis(ė) Ščepotnikova Jelizaveta Jevgrafovna

mirė 1978 m. sausio 21 d.

tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntųjų m.

sulaukęs(usi) 86 metų, apie ką mirties aktų registracijos knygoje

1978 metų sausio mėnesio 21 dieną

padarytas įrašas Nr. 229

Mirties priežastis: bendra aterosklerozė

Mirties vieta: miestas, kaimas Kolomna

rajonas

sritis, kraštas Maskvos

respublika RTFSR

Registracijos vieta: Kolomnos civilinės metrikacijos įstaiga

Išdavimo data 1978 m. sausio 21 d.

Civilinės metrikacijos aktų įrašų

skyriaus vedėjas (kažkoks parašas)

 

Šį popierių aš staiga išvydau tarp savo tetos dokumentų, kuriuos man atvežė Raisa. Ji atvyko į Maskvą apsipirkti. Išpūčiau akis:

– Šito negali būti! Kas ją palaidojo?

– Iš kur aš žinau. Tikriausiai teta Valia ir palaidojo.

– Na kaipgi... ne... juk lankiausi aštuoniasdešimtaisiais per atostogas, aš juk klausiau... puikiausiai prisimenu! „Ar gyva Jelizaveta Jevgrafovna?“ – „Gyva.“

– Na, galbūt nesuprato, apie ką klausei. Juk jau buvo – kuoktelėjusi... Kada ji patyrė smūgį?

– Palauk, palauk! Bet juk aš ne kuoktelėjęs! Juk tada nuėjau į tą senelių prieglaudą ir mačiau Jelizavetą Jevgrafovną!

– Na, nežinau...

– Kurgi ją palaidojo? Kur kapo dokumentas? Kieno vardu išrašytas?

Nebuvo kapo dokumento.

– Kolia, ko tu manęs klausinėji? Aš gi čia apskritai... Reikėjo klausti tetos Valios, o dabar per vėlu.

Man ėmė atrodyti, kad visa tai numačiau. Tiksliau, bijojau numatyti.

Moteris, vaikščiojusi į religinės filosofinės draugijos susirinkimus, pažinojusi Berdiajevą ir Rozanovą... drauge su mano seneliu dvidešimtaisiais dalyvavo krikščioniškame studentų judėjime Maskvoje... Mečiovo bendruomenės narė... paskui aktyvi „nemenančioji“, tremtis, dvasinė ganytojo Afanasijaus Sacharovo dukra, paskui lageris – dešimt metų, dvidešimt metų...

Naktį aš verkiau, regėdamas sustojusį laiką vidury pliko, ištrypto kiemo su nevalyta tupykla ir surūdijusia vandens kolonėle, saulėkaitoje besikapstančias vištas, susipainiojusį laiką ir tetą Valią, sulaukėjusią ten nuo girto vyro ir idiotų vaikų.

Vos išaušus išvažiavau į Kolomną, nelaukdamas, kol Raisa susitvarkys reikalus. Ir tarp sėdinčiųjų ant suolo sodelyje šalia prieglaudos aš iškart pažinau tą senę, kuri anksčiau gyveno viename kambaryje su Jelizaveta Jevgrafovna. Aš prie jos:

– Laba diena.

– Laba diena...

– Ar jūs mane prisimenate? Aš lankiau Jelizavetą Jevgrafovną...

– Lizavetą Grafovną? Neprisimenu... O kas jai būsite?

– Niekas. Mano senelis ją pažinojo... Lankiausi prieš penkerius metus. Aš jus prisimenu. Jūs gyvenote su ja vienam kambary.

– Su Lizaveta... kaip ją?

– Jevgrafovna.

– Ar toji žema, kreivašonė?

– Na taip.

– O man tai kas, kad ji Grafovna. Liza – ir Liza... O kas jai būsite?

– Giminaitis, trečios eilės giminaitis... Sibire dirbau. Buvau atvažiavęs aštuoniasdešimtaisiais... O dabar mėnuo kaip grįžau... Ar seniai ji mirė?

– Kas?

– Jelizaveta Jevgrafovna.

– Iš kur man žinoti? Ją perkėlė į kitą koridorių, pas gulinčius. Ji jau negalėjo atsikelti...

– Seniai?

– A?

– Ar seniai perkėlė?

– Gi neprisimenu. Seniai jau... Prieš mėnesį...

– Kaip – prieš mėnesį! – įsiterpė sėdinti kitam suolo gale. – Jau treti metai kaip jos nėra. Pasimirė.

– Kas?

– Gi ta...

– Juk apie Lizą klausia. Apie tą kreivašonę.

– Na. O aš apie ką?

– Varna.

Sėdinčioji anam suolo gale įsižeidė ir patempė lūpą. Kita, vidurinioji, pasakė:

– O ją į Čerkizovą tikriausiai pervežė, važiuokit į Čerkizovą.

– Ką čia mali! – riktelėjo ir ant jos pirmoji. – Ką iš čia perveža?

– O Varią gi, su kojomis?

– Va-arią! Susigriebė! Jos žentas Peskuose...

Buvo maždaug pirma. Saulė kepino be gailesčio. Šalia kylantis naujas korpusas kvepėjo džiūstančiu tinku. Tačiau šešėlyje, po lapija, kur sėdėjo senolės, buvo pakenčiama. Pirmo aukšto koridoriuje, kur užėjau, išvis trenkė drėgme. Nesimatė jokio žmogaus. Iš seno begalvės, perstatytos šventyklos prieangio kilo aukštyn laiptai. Eidamas sutikau keletą senučių, kurios tylomis spoksojo į mane, bet aš daugiau neklausinėjau, o ieškojau personalo. Užmečiau akį į tris tuščius kambarius. Ketvirtame pamačiau Jelizavetą Jevgrafovną. Išsigandęs sustojau prie jos lovos – vos galėjau atpažinti. Jos veidas buvo visiškai pasikeitęs: akys nejudėdamos tamsavo giliose akiduobėse. Jose nebuvo jokios prasmės, vien nerimas įsirėžė ryškiomis raukšlėmis ant kaktos ir apie burną. Bet kartu su tuo nerimu veide buvo atsiradęs ir kažkoks iškilmingumas.

Ji gulėjo su naktiniais, veidu į langą, ir žiūrėjo – nežinia kur. Paklodė, išterliota pridžiūvusiomis išmatomis, buvo susibrukusi prie kojų. Pašaukiau ją, – ji nepažvelgė ir nepajudėjo.

Kita senė tame kambaryje sėdėjo ant savo lovos, nuleidusi siaubingai ištinusias tamsiai raudonas kojas.

– Šauk, šauk, – sumurmėjo ji, – per pietus šauksi, vakarienei prisišauksi ir tris kartus per mišias persižegnosi... Kokia iš tavęs nauda!

Paėmiau išdžiūvusią ranką, kaip nesavą gulėjusią ant čiužinio, kilstelėjau ir pašaukiau garsiau. Tuomet Jelizaveta Jevgrafovna mane pastebėjo. Akys tik vos kryptelėjo mano pusėn, tačiau burna išreiškė didžiausią pagyvėjimą, stengdamasi parodyti džiaugsmą, sveikinimą... daugybę staiga prabudusių ir susigrūdusių jausmų. Ji netgi krustelėjo, tarsi norėdama atsisėsti...

– Vanečka! Tai tu, mano mielasis. Kaip gerai, kad atėjai! Tu labai laiku. Aš ką tik grįžau... Buvau šienapjūtėj... Ko taip žiūri?.. Žinoma, dabar jau maža sveikatos... pjauti žolę... Pelynus pjauti – labai... patogus darbas. Galėtum dažniau... man padėti, jeigu... persikeltum į šienkolūkį, kuris... prasideda prie Volgos po mano langu. Aš ką tik persikėliau – ir kaip tik tu užėjai. Tai ačiū, kad laiku suspėjai. Tu toks mielas... Tik nežinau, ką daryti su lagaminu... Sunku mane į jį įdėti, nes... aš labai pasikeičiau. Ir tu nebūtum manęs pažinęs, jei būtum žvilgtelėjęs pro langą.

Keistai jausdamasis aš vėl išėjau ko nors ieškoti. Budinčiosios sesers kambaryje taip pat sėdėjo viena senutė, dėžutėje perrinkinėdama vaistus. Ši buvo bent aktyvesnė. Nusiuntė mane paieškoti valgykloje, ir budinčioji sesuo iš tikrųjų buvo ten: ji dalijo nurodymus dėl pietų. Ėmiau jai kažką šiaip ne taip aiškinti, rodydamas mirties liudijimą. Ji ne iš karto suprato, o pagaliau supratusi staiga labai sunerimo ir metė savo reikalus. Nuėjo su manimi, tvirtai ir rimtai kartodama: „Šito negali būti... Tokių dalykų negali būti... Jūs supainiojote...“ Aš niršau ir – nuo jaudulio ir keisto įsiaudrinimo – negalėjau pasakyti to, ką norėjau. „Aš nieko nepainioju!.. Tai nusikaltimas! Aš įrodysiu... aš išsiaiškinsiu, kas už tai atsakingas... Gerai, jeigu tai tik dėl barbariško abejingumo. Nors – negerai!.. bet – aš dar pažiūrėsiu, viską sužinosiu – jeigu čia kokios nors pensijų machinacijos – keliausite į teismą! Aš jums pažadu!“ – „Na ką jūs, kokios čia pensijos! – nuoširdžiai nustebo sesuo. – Trisdešimt keturiasdešimt rublių, – ką jau čia uždirbsi?“ – ir šitai iš tikrųjų jos neišgąsdino, t. y. ji bijojo kitko... Aš susigėdau. „Ar yra vedėja?“ – paklausiau. „Ne, dabar ji atostogauja...“ Mes atėjome į budinčiosios sesers kambarį, kur ta pati sveikoji senutė vis perrinkinėjo vaistinėlę. „Kas guli antrame aukšte iš šitos pusės? Juk ten Pachomova – ir ta... Kurzova?“ – „Na, Kurzova.“ – „Kurzova dar, atrodo, sąmoninga.“ – „Tai ne! Ji sąmoningesnė ir už mane!“ – „Tai jūs tikriausiai supainiojote su Pachomova?“ – kreipėsi į mane sesuo. „Iš kur man žinoti? Aš nieko nesupainiojau... Ar turite Pachomovos pasą? Raskite jį, jeigu jau šitaip...“ – „Tuojau, tuojau... Palaukite čia, atnešiu... viską išsiaiškinsime... Tik užtikrinu jus: be reikalo jaudinatės: to negali būti, paprasčiausiai negali.“ Ji paėmė raktus ir kažkur išėjo. Mane užpuolė jaunatviškai smalsi senutė: „Kas nutiko, mielasis, gal aš padėsiu?“ Nepajėgiau atsakyti. Ji neatlyžo: „Ar tu pas Pachomovą atvažiavai? Kas tu jai?“ – „Ne, aš atvažiavau pas Ščepotnikovą.“ – „Pas Ščepotnikovą? O čia kuri? Aš čia visas pažįstu, nėra tokios.“ Nieko neatsakiau. „Ar Pachomova – buvusi Ščepotnikova? – sumetė senė. – Ar jie supainiojo dokumentus? Vargas su tomis senėmis! Man gerai – Dievas neatėmė proto, tfu-tfu... O jie viską painioja: kam kokius vaistus – ima ir suvalgo ne savo vaistus, o paskui pamėgink išsiaiškinti... O ta inkščia: „Aš nevalgiau, man nedavė“, – o pati suvalgė ir pamiršo. Štai vaikšto ir inkščia, štai vaikšto...“ Aš tylėjau, ir senė ėmė kalbėtis su savimi...

Praėjo beveik pusvalandis, kol grįžo sesuo su pasu. Pažvelgiau į nuotrauką. „Na štai! Juk tai ne ji!“ – „Na kaip ne ji, kaip ne ji! Šito negali būti, sakau jums: šito negali būti, tai neįmanoma.“ – „Neįmanoma, bet yra. Eime, pati pamatysite.“ Užlipome į antrą aukštą. Prie Jelizavetos Jevgrafovnos lovos aš vėl pasižiūrėjau į pasą – ir įsitikinau: kitas veidas. „Na, matote? – paklausiau. – Juk visiškai nepanaši!“ – „Kaip tai nepanaši! Ką jūs sakote! Dabar jūs tyčia užsispyrėte!“ – sesuo akivaizdžiai nusiramino įsitikinusi savo teisumu – panašumas jai rodės neabejotinas. Su palengvėjimu, kone juokais, ji paklausė Jelizavetos Jevgrafovnos:

– Močiute, ar tu – Pachomova?

– Ne... Buvau Pachomova... Nes – mano vyras buvo vardu Pachomas. Jis buvo ar-to-jas*. Ir jis... išsinešė... mano žiedą... O dabar aš – Dangiškoji... Dangiškoji Polina Polinovna... Ne... Mano vardas Polina Polikarpovna.

– Močiute, betgi tavo vardas Agrafena Ivanovna, ar pamiršai?

– Taip... Agrafena... Ir labai gerai, kad atėjai. Dabar jie tavęs nesuras... Jie paklaus: „Kur Dangiškoji?“ O aš jiems atsakysiu: „Dangiškoji... Karlovna čia nebegyvena. Ją išvežė atgal.“ Liko tik tas žiedas... ir kryžius – didžiojo... kankinio... didžiojo... daugybė... Didžiulė daugybė Dangiškosios pelyno. Mano vardas – Pelynas**.

– O iš tavęs ne ką sužinosi... Matote? – pasakė sesuo.

Aš tylėjau.

– Pachomova ji. Pachomova, neabejokite. Galbūt ir panaši į jūsų giminaitę... Juk seniai nebuvot, kaip sakote, galėjote pamiršti... O tą palaidojo... Mūsų kapinėse... Kaip ten ji – minėjote – Ščepotkina?

Aš pagalvojau – ir staiga be gailesčio atmečiau jau bevertį vardą. Su seserimi išėjęs į koridorių, pasakiau, kad daugiau nesiginčysiu, ar kažką panašaus, kaži kaip atsiprašiau, tiktai daviau penkinę – jai, kad apvalytų purvą ir nupraustų Dangiškąją... Ji labai sumišo ir nepaėmė. Pažadėjau po savaitės atvažiuoti.

 

 

Versta iš:

http://www.levin.rinet.ru/FRIENDS/BYTOV/

 

* Пахать – árti (rus.).

** Rus. полынь, skamba panašiai kaip vardas Polina.