Nuotr. iš asmeninio archyvoVytautas Norbutas (1939–1991) – dramatiško likimo rašytojas. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Studijų metais išsiskyrė kaip daug vilčių teikiantis jaunasis rašytojas. Mokslų nebaigė, melagingai apkaltintas pasikėsinimu nužudyti beveik metus praleido tardymo izoliatoriuje. Vėliau tęsė literato kelią, kūrė tuo metu Lietuvoje mažai žinomą fantastiką. Išleido apysaką „Nemirtingumo lygtis“, apsakymų rinkinį „Skorpiono ženklas“, distopiją „Samariečiai“. Bet fantastika buvo tik pirmasis žingsnis, nes rašytojo archyve išliko nemažas pluoštas apsakymų, atskleidžiančių jo siekį žengti į literatūros aukštumas.

 

 

 

Gyvenimo preliudija

 

Apsakymas

 

Liuciferis

Tu myli tai, kas žus. Tavęs man gaila.

Kainas

O man tavęs, nes tu nemyli nieko.

Lord Byron

 

 

Baigęs Leipcigo konservatoriją, Deividas Sairesas įsikūrė Miunchene, nes į Angliją nusprendė grįžti tik tapęs žymiu muziku, dar iš toli pavergusiu tėvynainių širdis. Kodėl jis pasirinko būtent šį miestą, ką tik prisijungusį prie Vokietijos imperijos, – sunku pasakyti. Tikriausiai – tikėdamasis greit išgarsėti, nes Miunchenas tuo metu buvo vienas stambiausių pasaulio kultūros centrų: čia gyveno daug išsilavinusių žmonių, veikė universitetas, Aukštoji politechnikos mokykla, Meno akademija, pinekoteka, teatras, o svarbiausia – buvo gaidų leidykla. Miestas senas, romantiškas, pietuose – Alpės, savo didingumu galinčios pavergti net pačią proziškiausią sielą. Be to, Miunchene gyveno Lina, kuri, tiesą sakant, jį ir įkalbėjo tokiam žingsniui.

Deividas apsigyveno kairiajame Izaro krante, prie pat Frauenkirchės. Jaunas, gabus muzikas, o svarbiausia – gražus ir aukštos kilmės – pageidaujamas svečias visuose vietinės aukštuomenės, tiek aristokratų, tiek ir buržua, salonuose. Ypač dažnai jis lankydavosi Karolinos tėvų namuose. Elena Štolberg, turtingo bankininko našlė, kiekvieną ketvirtadienį rengdavo literatūros ir muzikos vakarus. Šiandien pas ją buvo laukiama ir natų leidėjo Karinskio. Tą žinią Deividui ką tik atnešė Lina. Jis greit susiruošė. Lina paėmė aplanką su Deivido kūriniais ir juodu išėjo. Pakeliui juos pasivijo dar du jaunuoliai – literatai.

Staiga Deividas nei iš šio, nei iš to vienu šiurkščiu judesiu ištraukė iš Linos rankų aplanką, apsisuko ir nuėjo atgal. Mergina nustebusi atsigręžė ir priekaištingai, net truputėlį išsigandusi žvelgė pavymui. Atsisuko ir studentai. Kažkuris net šūktelėjo: „Deividai!..“

Bet šis jau negirdėjo ar nenorėjo girdėti ir sparčiai tolo, vejamas nepaaiškinamo impulsyvaus jausmo. Nors tas jausmas Deividui jau buvo pažįstamas, bet paklaustas vargu ar būtų atsakęs, kas jam nutiko: ne pirmą sykį, kartais net pačioje linksmiausioje draugijoje, jį apimdavo keistas, neapsakomas ilgesys, užeidavo neįveikiamas noras nuo visų pasišalinti, likti vienam. Būtinai užsidaryti. Bet kokia erdvė – ar laukai, ar gatvės – jį tik erzina, blaško mintis. Tik ankštoj, aklinoj patalpoj jos galėtų veržtis netrukdomos, skristi į neaprėpiamus tolius. Nors Deividas tai jautė, buvo beveik tuo įsitikinęs, bet iki šiol niekuomet nepasiduodavo tam liguistam potraukiui: mandagumas, noras būti su žmonėmis, o svarbiausia – protas jį sulaikydavo. Tačiau šį kartą protas pasidavė.

Ilgesys buvo toks stiprus, kad nustelbė visus kitus jausmus. Pojūčiai – tartum paralyžiuoti, nereagavo į aplinką. Jis ėjo mechaniškai, vedamas instinkto. Nematė kur, kokiomis gatvėmis eina: jam nerūpėjo, ar jos tuščios, ar ne, ar jį kas nors stebi, ar ne. Praeiviai šmėkščiojo lyg rūke: jis ėjo begaliniu savo keliu. Didmiesčio triukšmas jo nepasiekė. Galvoje ruseno silpnas vienos minties atšvaitas: „Nevertėjo taip pasielgti.“ Bet šių žodžių reikšmė nyko tirštoje migloje, gaubiančioje sąmonę.

Namų properšose švytėjo raudona besileidžianti saulė – paskutiniai dienos spinduliai. Deivido akys protarpiais pasrūdavo vakaro krauju, bet niekas to nepastebėjo. Kieno dėmesį galėjo patraukti nepažįstamas, mažai kam žinomas, niekuo neišsiskiriantis jaunuolis, nežinia kur, nežinia ko skubantis – toks, kaip visi. Mieste tai įprasta. Visi baisiausiai susirūpinę, vejami neatidėliotinų reikalų. Nenuostabu, kad Lora praėjo pro Deividą net neįtardama, kad vieną minutę jos laimė buvo taip arti.

Vaikinas ėjo pasinėręs į savo jausmus: stengdamasis apie nieką negalvoti, įsitikinęs, kad mąstyti tokiu metu ir tokioje vietoje, kur kiekvienas menkniekis gali išblaškyti mintis, – neverta. Jam atrodė, kad pats brandina kai ką svarbaus ir didingo, ko jokiu būdu negalima subanalinti. Todėl vijo šalin bet kokius minčių dvelktelėjimus.

Deividas įėjo į savo kambarį, užtrenkė duris, sviedė ant stalo aplanką ir krito ant sofos. Spyruoklės keliskart įsitempė ir sustojo, bet Deividas dar ilgai jautė švelnų, glamonėjantį supimą. Giliai savyje. Atrodė, kad kažkas stengiasi užmigdyti jo sielą. Bet Deividas visai nenorėjo miego, nejautė jokio nuovargio. Negana to – jis nejautė savo kūno. Kūnas ištirpo, įsiliejo į bangavimą. Nuklydo toli toli. Išnyko. Nebūtyje. Štai kas yra nebūtis! Visiškas išnykimas. Ne, tai dar ne nebūtis. Deividas jautė supimą. Jis pasklido aplinkui: ėmė banguoti oras, ritmiškai – kaip garsai. Bet garsų nesigirdėjo, juos juto visas kūnas – kaip oro bangas. Tai buvo muzika.

Deividas atsikėlė ir priėjo prie fortepijono. Pirštu atsargiai palietė pirmą pasitaikiusį klavišą. Pakilo lengvas, šviesus garsas. Banguojantis oras suvirpėjo, jame tartum vandeny, įmetus akmenuką, iškilo baltas delno didumo ratilas ir lėtai lėtai sukdamasis nuplaukė tolyn. Tolo, kol pasidarė visai mažytis – vos pastebimas, bet vis dar sukosi, tartum šitaip kviestųsi sau draugą. Deividas pakluso kvietimui ir palietė gretimą klavišą. Vėl pakilo ratas, dar lengvesnis, dar šviesesnis, ir nusivijo pirmąjį. Deividas pajuto, kad reikia leisti ir leisti tuos ratilus. Negalima trikdyti harmonijos. Jis lietė ir lietė klavišus. Nesirinkdamas. Kažkas rinkosi už jį. Jo pirštai kūrė melodiją. Šviesią ir lengvą – kaip erdvė. Švelnią, glamonėjančią – kaip tyla...

Kaip išnykimas. Kaip griūvantys kalnai. Bespalvis rutulys sukosi ant milžiniškos perregimos uolos smaigalio. Vis greičiau ir greičiau. Sukosi taip, kad net kvapą gniaužė. Uola sudrebėjo ir pradingo. Rutulys išsisklaidė – po dulkę išnešiodamas melodiją... Žemi akordai... Tamsūs... Kapotas tempas. Ratilai šokinėjo aukštyn ir žemyn – kaip šaudyklės. Nesiliaudami pasiutusiai suktis...

Deividas grojo ir grojo. Prieš jį plytėjo bedugnis, neaprėpiamas tylos okeanas. Iš po pirštų sklido ratilai. Įvairiausių dydžių, spalvų ir atgarsių, čia besisukantys vilkeliu, čia beveik nejudantys, čia neįsivaizduojamu greičiu dingstantys erdvėje, čia tolstantys iš lėto, iškilmingai. Tai buvo keista ir nesuprantama. Nors Deividas ir nesistengė suprasti, tik leido ir leido ratilus į erdvę. Be atvangos. Didelius, bespalvius, vos judančius. Nežinoma kryptimi nuvilnydavo žemi, sodrūs, vos girdimi garsai. Nuaidėdavo lėtai lėtutėliai. Vis toliau ir toliau. Bet nedingdavo. Kad ir kaip toli nukeliaudavo ratilas, kad ir kiek daug kitų grūdosi prieš jį, jis dar gyvavo. Visi garsai skambėjo drauge: žemi, sodrūs, švelnūs – kaip miegas. Staiga į tą ramų miegą įsiveržė kažkas, visai nepageidautas, bet stiprus, neįveikiamas – ir viską sujaukė. Didžiuosius, rimtus, kupinus atlaidaus išdidumo ratilus ėmė žaloti ir maigyti vilkeliu besisukantys mažieji...

Senajai poniai susižvejoti grafą ar hercogą jau buvo per vėlu, todėl ji žvalgėsi tinkamo žento. Sairesas būtų kaip tik. Deividas tai numanė ir, reikia pasakyti, dėl to nesijautė nepatogiai. Jis stengėsi tą aplinkybę išnaudoti. Jam neužteko pagarbos, rodomos jo luomui, jis troško asmeninės šlovės, troško pasižymėti, būti pirmas. Ponios Štolberg liaupsės jam padėjo užsitarnauti ypač gabaus, daug žadančio kompozitoriaus reputaciją. Jis iš tikrųjų buvo gabus, bet jam neužteko kantrybės laukti pelnytų laurų, todėl mielai klausėsi menkaverčių pagyrų ir kantriai asistuodavo Linai, nors ši, atvirai kalbant, visai jo netraukė.

Iki Štolbergų buvo toloka, todėl Deividas sėdo į fiakrą, nors šiaip retai jais važinėdavo. Persisvėręs per karietos langą ėmė stebėti naktį. Naktys jį savotiškai veikdavo. Jis jausdavosi vienas, kaip savo bute. Niekas netrukdydavo susikaupti, bet jis nemąstydavo. Tik svajodavo. Jis galėdavo kiauras dienas vaikščioti gatvėmis ir svajoti. Svajonių centre visuomet būdavo jis pats, Deividas Sairesas, – didis muzikas, genijus, apsuptas susižavėjusių minios žvilgsnių.

Vaizduotei piešiant kelintą pompastišką sceną, fiakras sustojo prieš Štolbergų vilą. Atsiskaitęs su vežiku, Deividas metė probėgšmį žvilgsnį į apšviestus langus, perėjo sodą ir laiptais pakilo į prieangį. Kai pasirodė salone, buvo pats pobūvio įkarštis. Nusilenkęs šeimininkei ir atsiprašęs už pavėlavimą, ketino prisijungti prie klausytojų, sužavėtų jauno poeto Kristijano Sakso eilėmis. Bet netikėtas Deivido pasirodymas sutrikdė skaitymą. Poetas, užgniaužęs savy nepasitenkinimą, nutilo, sulaukęs vos keleto padėkos žodžių. Visi susidomėjo Deividu. Zigizmundas Šternas, vienas karščiausių Deivido garbintojų, geraširdiškai nusijuokė:

– O! Svečias pabėgėlis! Kaip suprasti šiandienį tavo poelgį?

– Kaip norite, taip supraskite, – atsainiai metė Deividas.

– Lordas Sairesas kvailiams nesiaiškina! – kažkas nugirdo žodžius.

Nežiūrint viso jam skirto pataikavimo, Deividas turėjo ir priešų, daugiausia vienmečių muzikų tarpe. Daug kas nekentė jo išpuoselėtų, rafinuotų manierų, išdidaus, pasitikinčio savimi tono, pašiepdavo jo apsimestinį nusivylimą gyvenimu, menu, jo tariamą pervargimą, nenuoširdų liūdesį. Net pataikūnai slapčia piktindavosi jo nuolatinėmis, įkyriomis pastangomis pabrėžti savo vertę, jo išdidžia, įžeidžiančia laikysena, tartum sakančia: „Kokie jūs apgailėtini žmogeliai! Jums toli iki manęs...“ Kuris gi žmogus taikstysis su nuolatine panieka? Net pats niekšingiausias stengiasi atsigriebti, bent slapta. Tačiau Deivido akivaizdoje, nenorėdami prarasti tokio ryškaus žmogaus draugystės, jo gerbėjai visuomet stodavo jo pusėn. Zigizmundas Šternas atkirto išsišokėliui:

– Ne jums suprasti jo dvasią!

– Sakyk, genijaus! – atvirai nusišaipė dailininkas Kestneris.

Deividas į Kestnerio repliką neatsakė, dėdamasis, kad jo neveikia kandžios pastabos.

– Nepripažinto, – pridūrė Augusto brolis Vilhelmas, jaunas pianistas.

Deividas, laikydamas, kad neverta į tai atsakyti, nuėjo prie lango ir ėmė žiūrėti į tamsą. Vietoj jo atsakė Šternas:

– Menininkas privalo ieškoti. Ypač muzikas. Ieškoti stebuklo. Kiekviename, net paprasčiausiame gyvenimo reiškinyje slypi stebuklo dalelytė. Mokėti ją surasti – genijaus ypatybė.

– Genijus turi matyti tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, o nesivaikyti chimerų. Genijus gali būti paprastas.

– Genijus – kartu ir paprastas, ir nepaprastas, – pataisė draugą poetas. – Jis sutalpina savyje visa. Jis – tikrasis dievas, kuris, nešdamas savyje neaprėpiamą įspūdžių telkinį ir kantriai atrinkdamas pačius būdingiausius, kuria naują pasaulį. Savo dvasios akimis permatydamas kiekvieno žmogaus sielą, jis padeda žmonėms suprasti pačius save. Savaime aišku, tam reikia daugybės pastangų, atkaklaus, sistemingo darbo. Bet genijus ir yra kantrybė. Kantrybė jį pagimdo ir iškelia į viršūnes. Mano nuomone, kiekvienas normalus žmogus, turėdamas palankias sąlygas ir išsiugdęs nepalaužiamą valią, gali tapti genialiu mokslininku, rašytoju ar muziku.

– Ką jūs! – atsigręžė Deividas. – Jūsų manymu, Rišaras galėjo užimti Ticiano vietą? Ne, mano drauge. Kas gimė šliaužioti – neskraidys, kad ir kaip jį plunksnomis išdabintum. Genialumas – paveldimas, kaip ir išsigimimas. Taip taip! Išsigimimo ir genialumo tos pačios šaknys. Dažnai tie patys tėvai užaugina ir silpnaprotį, ir genijų. Maža to, nuo genialumo iki pamišimo – tik vienas žingsnis. Prisiminkite Mikelandželą, o dar geriau – Šumaną, ne per seniausiai dienas baigusį Diuseldorfe.

Visi susidomėję sekė ginčą. Saksas pateisino savo vardą. Jis niekada neprarasdavo savitvardos, karščiausių ginčų metu išlaikydavo šaltą protą ir rasdavo svarių žodžių:

– Netiesa! Čia atsitiktinumas. Paprasčiausia liga. Liga, kaip ir mirtis, niekad nesirenka. Dauguma genialių žmonių buvo tvirti tiek fiziškai, tiek psichiškai. Tiesa, jie dažnai turi įvairių keistumų, kaip Mikelandželas. Bet tie keistumai tariami. Genijus gyvena ne tik visiems įprastą, bet ir savą gyvenimą. Todėl ir jo būdas yra savitas. Priešingu atveju būtų net keista. Tačiau niekingi žmonės pasigauna tas tariamas keistybes ir šmeižia didžiuosius. Jiems malonu apšmeižti tyrą, pažeminti didį. Dažnai išsigimėliais apšaukiami tie, kurių kūryboje yra minčių, prieštaraujančių nusistovėjusiai, viešpataujančiai nuomonei. Bet visos tos smulkios niekšybės žemina tik pačius niekšus.

– Nesiginčysime, – ramiai tarė Deividas. Jis irgi mokėjo valdytis. – Šiaip ar taip – genialumas yra prigimtis. Genijus – kibirkštis. Nepaliaujamas žaižaravimas. Jis dega visą gyvenimą. Visas jo gyvenimas – kūryba. Pradėdamas kurti genijus jaučia džiugų nerimą, baigęs – skausmą ir nepasitenkinimą. Ir vėl iš naujo. Kūryba – nepabaigiamas kopimas į viršūnę ir nepabaigiamas kritimas žemyn.

Įsiterpė iki šiol tylėjusi Lina:

– Vis dėlto – kas yra genijus? Kas yra tikrasis menininkas?

– Genialumas yra sugebėjimas neprasilenkti su objektyvia tiesa ir pasakyti tai, ko dar niekas nepasakė, – atsakė vienas klausytojų.

– Ar įmanoma pasakyti nors vieną mintį, kuri nebūtų žinoma iki tavęs? – įsiterpė atidžiai sekusi pokalbį ponia Elena.

– Sunku, bet įmanoma. Juk vis atsiranda tokių žmonių, – atsakė Vilhelmas Kestneris. Deividas tuo tarpu priėjo prie šeimininkės ir persimetė su ja keliais žodžiais. Pakilusi iš fotelio, ponia Elena nusivedė Deividą į gretimą kambarį, kur Karinskis su keliais pagyvenusiais buržua lošė preferansą. Juodu kiek užtruko. Salone pokalbis vyko toliau. Buvo gvildenamas klausimas, ką laikyti tikruoju menininku.

– Tikrasis menininkas, – dėstė Augustas Kestneris, – yra kūrybinė individualybė, nesijaučianti vienetu, atskirtu nuo visuomenės. Nepaisydamas jokių kliūčių, jokių nuomonių, klausydamas tik savo vidaus balso, jis ieško ir suranda gyvenimo grožį, įkūnija jį savo kūriniuose, taip leisdamas ir kitiems pajusti jo žavesį.

– Visiškai sutinku su Kestneriu, – prabilo Saksas. – Menininkas – galinga dvasia. Tam tikru požiūriu jis panašus į užhipnotizuotąjį. Jam nėra jokių kliūčių, nei nuotolių, nei laiko ribų. Nėra tokio įvykio, kurio liudininku jis negalėtų būti. Nėra tokio dalyko, kurio jis negalėtų pamatyti ir parodyti kitiems.

– Vadinasi, – apibendrino Lina, – jis aukščiau už Dievą ir žemiau už velnią, nes visapusiškai pažįsta ir gėrį, ir blogį.

– Aukščiau gal ne, bet beveik lygus, – pritarė vienas studentas, sprendžiant iš pataikaujamo tono, įsimylėjęs Liną.

Zigizmundas Šternas savaip perfrazavo Linos mintį:

– Menininkas yra dviejų priešybių sąjunga. Realybės ir idealo. Jis – visas gyvenimas. Išreikšdamas save, jis išreiškia visus, nes viename žmoguje – visi žmonės. Realybė – saulė. Idealas – spinduliai. Bet spindulių nėra be saulės. Kol idealas neįgyvendintas – jis tik idealo embrionas. Bet embrionas visuomet vystosi ir virsta gyvu kūnu. Taip ir idealai, jeigu jie sveiki – virsta tikrove. Todėl menininkas visuomet susijęs su tikrove. Tiesiogiai ar netiesiogiai.

– Taip, tai tiesa, – pritarė kitas pradedantysis kompozitorius, Šterno draugas. – Man būtina kokia nors atrama, pagrindas, kokia nors svetima, ne iš manęs, o iš tikrovės plaukianti mintis ar akordas. Tik tuomet, kai turiu kokį nors apčiuopiamą faktą, aš galiu kurti. Kitaip – mano talentas negyvas.

Šterno žodžius suniekino ką tik su ponia Elena grįžęs Deividas:

– Ribotumas! Žmonių pasiekimai negali būti meno šaltiniu. Menas privalo būti absoliučiai tobulas. O kaip jis gali toks būti, jei išreiškia purviną tikrovę – žmoniją su visomis jos ydomis. Renanas meluoja. Aš negaliu su juo sutikti, kad žmonija esanti absoliučiai tobula.

– Bet ji siekia tobulumo, – pasipiktino poetas. – Siekia nesiklausydama jokių skeptikų abejonių.

Deividas nusijuokė:

– Visa tai burbulas!.. Tariamas progresas – tik beprotybės vaikymasis. Laiminga ateities visuomenė – nesąmonė. Šešėlio šešėlis. Ateitis, kaip ir praeitis, tėra tik dulkės, dengiančios tiesą. O tiesa – vienintelė. Tai – nebūtis. Aš suprantu žmones ir pateisinu nebūties baimę. Kiekvienas trokšta gyventi, pratęsti save už mirties ribų. Reinkarnacija – šventas dalykas, bet laikinas: jis subyrės kartu su žmonija, kuri lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas individas – juk visuomenę galime laikyti vieningu vienetu – beviltiškai trokšta išlaikyti save. Bet tai neįmanoma. Visa, kas turi formą, – laikina. Tokia yra aukščiausia tiesa.

– Bet ar ji nėra šališka? – suabejojo ponia Elena. – Ar ji nėra išgalvota? Kiekvienas daugiau ar mažiau suvokia tiesą, bet tik iš tos pusės, kuri jam artimiausia, kuri labiausiai atitinka jo interesus. Visos tiesos galbūt niekas nepažįsta.

– Kodėl? – prieštaravo poetas. – Šiandien galbūt jos dar ir nepažįstame. Bet ji egzistuoja. Žinoma, tik ne pono Saireso tiesa. Tiesa nėra neprieinama, kaip kai kas linkę manyti. Žmogaus protas – beribis. Jis prieš nieką nesustos, neprisipažins nugalėtas. Jei žmogus kartais ir suklysta – nieko. Erare humanum est. Niekada neklys tik tas, kuris nieko neveikia. Norintis viską suprasti neišvengia nesėkmės. Didžiausias proto privalumas – galėjimas abejoti. Kas abejoja – tas anksčiau ar vėliau vis tiek suranda savo klaidas ir jas atitaiso. Žmonija žengia į priekį iš lėto, bet užtikrintai. Jos kelias vingiuotas, pilnas akmenų ir vilkduobių, nepraeinamų uolų. Daug aukų, net kruvinų lavonų lieka kely. Bet žmonija žengia – vis pirmyn ir pirmyn. Nuo uolos prie uolos, nuo duobės prie duobės. Daug pralaimėjimų, bet dar daugiau pergalių. Patyrimas – žinojimo sąlyga. Vietoje Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau“, reiktų sakyti „Aš žinau, kad sužinosiu“. Visos kalbos apie nebūtį – niekas, tik svaičiojimai. Posakis „Viskas, kas turi pradžią, turės ir pabaigą“ gal ir teisingas, bet juo negalima švaistytis be atodairos. Jeigu žmonija kada nors ir išnyktų – kuo aš netikiu – ir tai nebus galas, ne nebūtis. Materija liks kaip buvusi, nes ji neturėjo jokios pradžios. Visi spėliojimai apie materijos pradžią ir pabaigą – didžiausias absurdas, nieko bendro neturintis su tiesa. Tai nusikaltėliškas siekimas nukreipti žmogaus žvilgsnį nuo gyvenimo į tuštumą. Jūs išgalvojate visokiausias antžmogiškas teorijas, norėdami sustabdyti gyvenimą. Būkite tikri, jums nepavyks!

Deividas niekinamai šyptelėjo ir tarė:

– Visiškai nusipaistėte. Visuomenės gelbėtojai!.. Patys nežinote, ko norite.

– Mes bent tikime tuo, ką matome, ką jaučiame, ką suvokiame, – atsikirto Saksas. – Nors savimi tikime. O jūs? Ką ten jūs! Visko bijote. Net patys savęs. Visos jūsų gudragalviškos teorijos – nei šis, nei tas...

– Nes nesuprantate jų, – įgėlė Šternas. – Nepajėgiate jų aprėpti. Protas per siauras.

– Ir už tai ačiū. Siauras protas nors šį tą supranta, gi drumstas – nieko. Jūsų protas panašus į pilką dangų. Bet koks skirtumas tarp pilko dangaus ir žvaigždėto! Tarp tuštumos ir pilnumos! Kas iš to, kad jūsų protas beribis. Beribė ir jūsų pačių idealizuojama tuštuma. Jūsų menas tuščias. Jūsų muzika – chaosas.

Ponia Elena, bijodama, kad ginčas gali prieiti iki asmeniškų įžeidinėjimų, ėmė juos taikyti:

– Menas vis tiek yra menas. Ar jis neigiantis, ar teigiantis, niekinantis ar edifikuojantis. Menas gali būti įvairus.

– Tik ne falsifikuotas... – mėgino pradėti Saksas.

– Užtenka tų ginčų, – nutraukė šeimininkė, – geriau pasiklausykime muzikos. Ponas Deividai, paskambinkit mums ką nors. Lina, pakviesk poną Krasinskį, jis nori išgirsti Deividą.

Lina išbėgo į gretimą kambarį. Deividas norėjo atsisakyti. Jis jautėsi susierzinęs, o suirzęs prastai skambindavo. Tačiau, paklusdamas drąsinančiam ir pasisekimą žadančiam savo gerbėjo žvilgsniui, sutiko.

Deividas turėjo nepaprastą muzikinę atmintį. Tai buvo tikras atminties fenomenas, galėdavo pagroti ilgiausias sonatas vos vieną kartą jas išgirdęs. Deja, skambindavo jis be jokio užsidegimo, atrodydavo, kad jam nuobodūs ir patys kūriniai, ir jų atlikimas. Aistringiausi polonezai virsdavo bergždžiomis šmėklomis. Nors jis buvo gabus atlikėjas, svetimi kūriniai jo neįkvėpdavo; gal todėl, kad jis jų nekęsdavo, niekindavo, bet slapta žavėdavosi, net pavydėdavo jų autoriams. Visai kas kita būdavo, kai Deividas prisiliesdavo prie savo kūrinio. Besielis barškintojas virsdavo neprilygstamu virtuozu. Net „Virginiją“, visiškai šlykščią bakchanaliją (nežinia, jis ją laikė savarankišku kūriniu ar ruošėsi pritaikyti kokioje nors operoje ar balete), jis skambindavo su tokiu įkvėpimu, kad muzikinė pabaisa, visiškai nemokšiškas natų kratinys virsdavo pakenčiamu kūriniu. Reikia pripažinti, kad jis buvo gabus kompozitorius. Ne vienas jo kūrinys užhipnotizuodavo savo nuoširdžiu jausmu ir stebindavo išradinga forma. Kam tekdavo išgirsti jo „Žvaigždžių sonatą“, nejučiomis lygindavo jį su Bachu, Haidnu ar kuriuo kitu muzikos milžinu. Iš tikrųjų Deividas turėjo visus duomenis tapti jeigu jau ne genialiu, tai labai savotišku ir aistringu kompozitorium.

Minutę Deividas sėdėjo nejudėdamas, įsmeigęs žvilgsnį į klaviatūrą, tartum rinkdamasis klavišus, tartum įsiklausydamas ar stengdamasis prisiminti. Visi įtemptai laukė: pats to nepastebėdamas Deividas, vos atsisėdęs prie instrumento, dar nė nepradėjęs groti, visuomet prikaustydavo klausytojų dėmesį.

Ant klaviatūros nusileido rankos. Tykiai, be garso... Niekas nepastebėjo to judesio, atrodė, kad prabilo pats instrumentas. Visi iš netikėtumo krūptelėjo, iš karto pasiduodami garsų kerams... Kažkas ateina. Sunkiais, nerimą keliančiais žingsniais. Tarp jų pasigirsta duslūs, dūžtantys garsai – lyg nepakaustytų kanopų beldimas į grindinį, po kuriuo bedugnė tuštuma, lyg ant pušinių lentų kristų drėgno sulipusio smėlio saujos. Juodi, kraupūs tonai, nelygus ritmas – grėsmingai artėjančios nelaimės pranašai.

Bet nelaimė šį kartą dar aplenkia klausytojus, ištirpdama šniokščiančiame lietuje. Ar ilgam? Juk ji tyko. Ji tūno čia pat po langu. Juoda kaip naktis ir tyli. Niūri ir šalta, apsimestinai abejingomis akimis seka žmones. Ji tyko. Kantriai, atkakliai. Jos nebaido nei be paliovos ūžiantis lietus, nei įdūkusi ledo kruša. Akmenimis jos nenuvytum...

Vis dėlto aušros gaisai pasiekia ir jos šiurpią buveinę. Žalsvų fosforinių akių šviesa gęsta. Dar akimirkai nelaimės akys nusidažo kruvinu įniršiu, bet ji priversta pasiduoti, palikti tamsų sodą; ją veja jos pačios šešėlis, ją negailestingai plaka obelų šakos, skęstančios saulės jūroje. Išsiskleidžia vyšnių žiedai, lyg burtų lazdele mostelėjus ima linguoti jurginų galvos, sučeža nubudusios bitės sparniukai. Ji tuoj nuskris. Pasirodo antra, trečia – visa bičių armija. Jos taisosi suglebusius sparniukus, miegūstai žvalgosi į saulę. Saulė tokia stipri – net bitės neišlaiko ir prisimerkia. Dar kartą ryžtingai mosteli sparnais ir nudūzgia gėlėmis... Lengva kaip oras nuplasnoja plaštakė. Pavymui nusiveja kita – marga ir linksma kaip jaunystė. Sodo gale supukši nežinia iš kur atsiradęs ežys. Kaip jis čia pakliuvo, ko jis čia ieško – neišsprendžiama mįslė. Ak! Juk vakar jį iš miško parsinešė kaimynų Velfas. O štai ir jis pats. Tik šįryt ežys jam nerūpi. Jam šovė į galvą nusikaldinti kardą, tokį kaip senelio. Mama prie to kardo neleidžia net prisiliesti. Na nieko – jis turės savą, dar geresnį! Tarškindamas pora skardos gabalų, jis skuba pas senąjį Lencą. Pas tą patį ilgakojį – kaip iš pasakos – kuris jau nuo neatmenamų laikų vis kala ir kala savo mažutėje, murzinoje kalvėje. Velfui atrodo, kad ir jis pats, ir senelis Lencas pragyveno ilgus ilgus amžius. Kaipgi kitaip suprasti, jei ta kalvė tokia aprūkusi... Ir tokie stiprūs ir skardūs kūjo smūgiai. Jėga juk auga kas metai. Velfui atrodo, kad šiemet jis jau gali eiti ristynių su beuodegiu Neronu, o reikėjo pamėginti susikibti su juo pernai! Viena letena išvarydavo bet kokį norą galynėtis. Tik kodėl stipruolis Lencas, kaimo vaikiščių pasakojimu, kitąmet kalvystę žada perduoti sūnui?.. Bet štai ir Lencas. Pakumpęs, žilas iki paskutinio plauko, bet stiprus, oi, koks stiprus! Numetęs žemėn savo didįjį kūjį, atsisuka į Velfą. Šio akys pilnos nuostabos. Jos iš padilbų žiūri į žaižaruojantį žaizdrą, į piktas, iš piktumo net uždususias dumples. Visur netvarkingai išmėtyti ratlankiai. Viskas sujaukta – kaip sapne. Kad būtų galima čia kasdien ateiti! Taip įdomu. Ir kodėl ta senelė jam neleidžia lankytis kalvėje? Kodėl kaimo berniūkščiai gali eiti kur tinkami?.. Kalvis paima skardos lakštus, išklauso Velfą. Vakare nukalsiąs. O dabar liepia bėgti namo. Velfas paklūsta labai nenoromis. Iš paskos nuaidi linksmi, energingi kūjo dūžiai. Darbo daina – džiugi ir saulėta...

Bet kas tai!.. Vėl tie patys duslūs, mediniai žingsniai... Nejaugi nelaimė tyko ir čia? Taip, tai ji. Ir saulė jai nieko negali padaryti. Jos pilna visur. Ji kaip nuobodis, persmelkiantis kiekvieną širdies skaidulą. Pilkas pilkas. Blyškūs, monotoniški, varginantys garsai. Tie patys ir tie patys. Bet pasigirsta vienas kitas nedrąsus akordas – skaistus, perregimas, virpantis. Aplinkui žalia žalia. Rodos, visas pasaulis virpa kažkokiam lūkesy, kažko ilgisi. Lina prisimena visai neseniai skaityto poeto eilutes. Keistas ir beprasmiškas. Kaip jos įstrigo į atmintį?

Viską viską velniui atiduočiau –

Kūną, kraują, sielą ir mintis,

Kad nuobodų nuobodulio žaltį

Suviliotų ilgesio žaltys.

Dabar aiškėja poeto žodžiai. Nuobodis smaugiąs kaip žaltys. Jau geriau ilgesys, bent ilgesys, jei ne pats gyvenimas. Nieko neveikimas baisus. Ir kaip ta mama gali dienų dienas nieko neveikti. Vis tos pačios knygos, tie patys veidai, tie patys pokyliai. O kiek daug tokių nelaimingųjų! Visa aukštuomenė. Kažin ar darbininkams nusibosta jų darbas? Juk darbas irgi vienodas. Ne, darbas turbūt įvairus. Prastuomenė neturi laiko nuobodžiauti. Jai reikia rūpintis savimi, o rūpesty negali būti nė dulkės nuobodžio. Iš tikrųjų prasčiokai bent šiuo atveju laimingesni už mus...

Bet ilgesys trumpas. Kaip akimirka. O nuobodžio praraja vis didėja ir didėja. Po kiekvienos liepsningos akimirkos ji vis klaikesnė. Žmogus kenčia, iš paskutiniųjų stengiasi nuvyti nuobodulį, jis jaučia, kad kažkur pulsuoja gyvenimas, jis ilgisi, jis nori ilgėtis, jis nori gyventi... Pasinerti į gyvenimą – iki apsvaigimo...

Du negailestingi surūdiję dūžiai. Tyla. Ir dar vienas – kaip siaubas, kaip perspėjimas. Tarytum kažkokia antgamtinė jėga praneša žmogui, kad jis veltui kamuojasi, kad jo pastangos tuščios, nereikalingos. Kad jį vis tiek – gyvens jis ar tik vegetuos – pasiglemš lemtis... Štai ji stovi! Ji laukia. Jos ilgi, kaulėti, grubūs ir negailestingi pirštai jau liečia kūną. Jie griebs tave ir svies į tuštumos košmarą...

Sielą sukausto siaubas. Tu nori šauktis pagalbos, bėgti. Tavo galvoje lyg pasiutusios sukasi beviltiškos mintys. Sukasi ir sukasi pragarišku sūkuriu. Tu kaip didžiuliame okeanų verpete. Stengiesi išsikapstyti iš jo, bent išsilaikyti vietoje, bet neįveikiama jūrų gaivalo jėga traukia į besotes dūkstančias gelmes. Pražūtinga okeano gerklė jau čia pat. Beprotiškas viesulas neša į ją, viską pralenkdamas, viską palikdamas toli užpakaly – lavonus, lentgalius, medūzas, net žuvis. Su siaubu pamatei, kaip vanduo iškėlė visu ūgiu milžinišką uragano išrautą ąžuolą. Galiūnas sudrebėjo ir dingo. Spazmiškai mosuoji rankomis po kunkuliuojantį vandenį, beviltiškai stengdamasis už ko nors užsikabinti: už kokio lentgalio, medžio, net medūzos, nesusimąstydamas, kad ir juos ištiks tas pats likimas... O aukštai aukštai virš tavęs toks žydras dangus... Tave tvirtai pagriebė verpetas, paskutinįsyk iškėlė, kad dar kartą pamatytum dienos šviesą ir išprotėtum. Tik beprotystės klyksmas nespėjo išsiveržti iš tavo krūtinės. Jį užliejo vanduo.

...Kaip pasakoje. Paslaptinga jėga, išplėšusi tave iš mirties nasrų, metė į erdvę ir švelniai švelniai – kaip debesis – nuleido ant žemės. Ne, ne ant žemės. Ant kažkokios nežinomos viršukalnės. Dangaus žydrynė visai čia pat virš galvos. Saulė už kelių žingsnių: ištiestum rankas ir paliestum jos kraštą. Ir nenudegtum, nes erdvių dvelkimas toks vėsus!.. Tavo ausis pasiekia gyvenimo garsai. Žmonių balsai. Skambantis tavo sesers juokas, tavo mylimosios šypsena... Tau gera... Juk tu ką tik žvelgei mirčiai į akis!.. Tu jau nori eiti pas savuosius, pas žmones, ir pastebi, kad po kojomis begalinė praraja, o ten apačioje tas pats šėlstantis verpetas. Tu netenki pusiausvyros ir krenti... tiesiai į kvatojantį mirties sūkurį. O ką tik matei gyvenimą. Žydintį ir giedrą. Neviltis suspaudžia širdį ir tu nebegali nieko galvoti. Akimirką pasirodo, kad visas gyvenimas garma paskui tave, visa žmonija. Tu nusikvatoji pamišėlio juoku – kaip verpetas. Ir dingsti. Abu verpetai – mirties ir tavo juoko – susilieja virš galvos.

Ilga tyla. Deividas dreba. Visų akyse ką tik pergyveno košmarą. Tik Saksas, visą laiką su neslepiama pašaipa klausęsis, nusijuokė ir tarė:

– Tokią muziką reikėtų uždrausti. Tai beprotybė!

Šternas, priėjęs prie Deivido, pradėjo kažką karštai šnibždėti. Lina paėmė nuo staliuko vandens grafiną, prisipylė taurelę, išgėrė ir, į nieką nesikreipdama, tarė:

– Kiekvienas pakilimas baigiasi kritimu žemyn.

– Bet kokia gi to chaoso prasmė? – ironiškai paklausė Vilhelmas Kestneris. – Ką gi jis reiškia – tas siaubas?

– Argi neaišku? – nusijuokė jo brolis. – Gyvenimo beprasmybę, mirties teigimą, blogio pergalę – visa, ką tik nori, išskyrus sveiką protą.

Deividas, nekreipdamas dėmesio į pašaipas, paaiškino kitiems klausytojams:

– Tai improvizacija nebūties temomis. Blogio pasauly daugiau negu gėrio. Pati būtis yra blogis, kurio, deja, neįmanoma sunaikinti, nes sudarkytum būties vienybę. Sakoma, kad būtis – tik mūsų proto idėja, fikcija. Kiekvienas gali elgtis kaip nori. Kad ir ką darytum, vienaip žiūrint, atrodys gera, kitaip – bloga. Savižudybė – drąsa jausmų požiūriu, silpnadvasiškumas proto akimis. Asmenybė – visumos dalis. O dalis visuomet siekia įsilieti į visumą, nes tai neišvengiama. Jei būtis reali, subjektyviai jos nepaveiksi. Mūsų gyvenimas ir mirtis nepriklauso nuo mūsų.

– Fatalizmas!.. Kvailas fatalizmas, – šyptelėjo Saksas.

– Nieko panašaus, – pasipriešino Deividas. – Mirtį galima nugalėti tik išsižadėjus savęs. Bet tai gali tik negyvi daiktai. Todėl jie nemirtingi. Jų tarsi ir nėra. Jie išnyksta be pėdsakų. Žmogus irgi išnyksta be pėdsakų. Bet jis gyveno. O daiktai išnyksta negyvenę, tartum jų nė nebuvo. Nemirtingumas – tai nebuvimas.

– Tai tik miglotos, beprasmės, pretenzingos sentencijos. Nevykęs noras nuslėpti mirties baimę, – apibendrino Saksas.

– Šmeižtas! – pasipiktino Deividas. – Mirties neverta bijoti. Mes pajuntame ją – kai mūsų jau nebėra. Pagaliau kiekvienas gali guostis, kad miršta ne pirmas ir ne paskutinis. „Prakaite savo valgysi savo duoną iki vėl pavirsi į žemę, iš kurios tu esi imtas.“ Taip prasideda Šventas Raštas, taip baigsis žmogaus era.

– Melas! – sušuko Augustas Kestneris. – Būtų didžiausias kosmoso nusikaltimas, bet tai nesąmonė. Prisiminkime senovės mąstytojus. Ar jie neteigė gyvenimo? Ir šiandieniai...

– Gana! – nutraukė Deividas. – Aš nepripažįstu jokių autoritetų. Amžių amžius žmonės buvo mokomi jiems paklusti. Beje, – „gyvenk šešėly“. Ką tuo norėjo pasakyti Epikūras? Ar ne tai, kad neverta stengtis suprasti tai, kas nesuprantama?

– „Per tikrą žinojimą į tikrą gyvenimą!“ – skelbė Sokratas, – įsiterpė Lina.

– Man nesvarbu, ką sakė Sokratas. Svarbu, ką sakau aš.

– Oho! Kas patikės tavim, žmogau? Dar niekas tokių absurdų neskelbė...

– Man svarbu tik tai, ką aš galvoju, – susierzinęs pakartojo Deividas.

– Laukinis! – juokėsi poetas.

– Genijus nepaklūsta civilizacijai. Jis neturi nei rasės, nei tautybės. Jam neegzistuoja sienos... – Deividas norėjo dar kažką sakyti, bet jo žodžius nustelbė sutartinis poeto ir jo draugų kvatojimas, pašaipios replikos ir triukšmas. Net Deivido gerbėjai, priblokšti tokios pabaigos, nesusigaudė, kaip elgtis. Visi ėmė triukšmingai skirstytis. Deividas, pabučiavęs poniai Elenai ranką ir paskubomis atsisveikinęs su Lina, išėjo.

Gatvėse nebuvo nė vieno praeivio. Niekas netrukdė susikaupti. Iš pradžių Deividą apėmė nesuvaldomas pyktis, bet prisiminęs, kokį įspūdį padarė jo kūrinys net priešiškai nusiteikusiems žmonėms, nusiramino, pamažu užmiršo visus išgyvenimus ir ginčus. Jį apėmė saldus pasitenkinimo jausmas, bet greitai išblėso, užleisdamas vietą garsų sąskambiams ir melodijoms. Jo krūtinėje glūdėjo tik viena yda – jis visada troško būti savitas, savo talentu išsiskirti iš kitų. Galbūt jis numanė, kad jam toli iki didžiųjų meno meistrų Šopeno, Šuberto ar Vagnerio, kad kurdamas šviesią, gyvenimišką muziką jis niekad nepakils iki jų, kad aukštumos ne jam. Todėl, užsibrėžęs tikslą tapti gelmių genijumi – pirmuoju ir vieninteliu, – jis grimzdo į bedugnę. Pamynė savo prigimtį, savo valią, prisivertė nusileisti į patį gyvenimo dugną ir imtis niekingiausio darbo – rankioti ir su pasimėgavimu aukštinti žemiausius žmogaus jausmus, teršti visa, kas gyvenime gera ir kilnu. Vietoj meilės jis skelbė neapykantą, vietoj didvyriškumo – baimę, vietoj džiaugsmo – įtūžį ir pyktį, visoms žmogiškosioms teisėms, visiems kilniausiems žmogaus dvasios polėkiams priešpriešindamas vieną teisę – mirti, vieną jausmą – baimę. Jis žinojo, kad geba patikti žmonėms. Nors jie ir nirštų ant jo, niekintų jo meną, šaipytųsi iš jo, bet nekreipti į jį dėmesio, nepripažinti jo negalės. Prieš savo norą žmonės klausysis jo kūrinių, nes juose – jie patys, nematoma jų gyvenimo pusė. Palaužti sveiką protą, nugalėti žmones, sutrempti jų sielas, įtraukti juos į demonišką niekšybių sūkurį ir išjuokti juos...

Niūrus ir ryžtingas, kupinas pragaištingo kūrybinio nerimo, Deividas grįžo į namus.

Čia jo laukė netikėtumas. Vos pravėrė duris, jį pasitiko džiaugsmingas šūksnis „Deivi!“ ir švelnios moters rankos apsivijo kaklą. Atsipeikėjęs iš nuostabos, Deividas atpažino – tai Loros rankos. Loros Bernais! Juodu taip seniai nesimatė... Kaip ji čia atsirado? Ji jau suaugusi moteris. Ne ta pramuštgalvė juodaakė, kadaise tiek prikamavusi, kad jis vos baigė gimnaziją. Tai rimta, susimąsčiusi, gyvenimą pažįstanti moteris. Ir vis dėlto tai ji – ta pati svajotoja, mylinti gyvenimą idealistė. Deividą apima tas pats neapsakomas jausmas, kuris neduodavo ramybės Liverpulyje. Ta pati vidinė įtampa, miglota ir kankinanti. Šis jausmas jau seniai nublanko, jį užgožė kitas – nenumaldomas noras prasimušti, išgarsėti. Jis jau nesitikėjo kada nors patirti tikrąją meilę, manė, kad meilė – ne jam skirta. Jokios merginos, jokios moterys nepajėgė įžiebti liepsnos jo širdyje. Su jomis būdavo malonu, jos jam patikdavo – ir tiek. Su jomis jautėsi vienišas, kamuojamas ilgesio, o be jų – slegiamas tuštumos. Net Lina neįkvėpė jausmų. Deividas gėrėjosi ja kaip gražiu, mielu, tačiau beverčiu daiktu. Niekada neprisimindavo paliktos meilės. O ji buvo jau čia... Kaip ji čia pateko? Kaip Lora atsidūrė jo namuose?

Tokios mintys sukosi galvoje, kol vedėsi Lorą prie sofos ir pasisodino. Ji, suprasdama jo nuostabą, ėmė pasakoti:

– Adresą gavau iš tavo sesers. Tik nepažįstamame mieste ilgai negalėjau rasti. Tikėdamasi, kad tu namuose, pasibeldžiau į duris. Kambarį radau neužrakintą, pamaniau, kad tu kur nors čia pat, tuoj grįši, ir nutariau luktelti. Be to, neturiu kur dėtis. Pažįstamų nėra, viešbučiai pilni... Žinotų mama, kad aš vidurnaktį vyro namuose – išprotėtų.

Deividas švelniai pabučiavo jos plaukus ir tarė:

– Labai gerai, kad laukei. Tik nusibodo turbūt...

– Ką tu! Nebuvo laiko nuobodžiauti. Atleisk man, bet aš peržiūrėjau visas tavo knygas ir rankraščius. Net bandžiau skambinti „Naktį“. Kodėl tiek nevilties joje? Naktis nėra tokia neperregima. Ji tarsi dienos preliudija.

– Lygiai taip pat galima sakyti, kad diena – nakties preliudija.

– O ne! – karštai užginčijo Lora. – Gyvenimas eina dienomis. Naktys tėra tik atokvėpiai.

– O man smagiausias laikas – naktis. Bet palikime tai. Pasakok apie save, – paprašė Deividas.

– Ką čia pasakoti! – nusijuokė Lora. – Pabėgau iš namų – ir viskas.

Deividas, nustebintas tokios žinios, nepatikliai žvilgtelėjo į akis.

– Rimtai, – patvirtino Lora. – Man sunku apie tai kalbėti. Kai pagalvoju, kad vos netapau vilnų karšyklos savininko Bemgeimo žmona, – šiurpas nukrečia. Juk aš visus tuos ketverius metus laukiau tavęs, ir staiga – šitoks tėvų nuosprendis... Ką aš turėjau daryti? Sutikti? – jos veidą aptemdė skausmo šešėlis, bet neilgam – netrukus mergina įveikė liūdesį ir sušuko: – Tad nutariau susirasti tave! Nors galbūt tu manęs ir nelaukei...

Jos balse suskambo abejonė. Deividas suprato, kiek iškentė Lora ir kokia nepalaužiama jos širdis. Jį apėmė nuoširdi užuojauta ir gėda, kad buvo ją pamiršęs. Ir džiaugsmas, nes juodu vėl drauge.

Pirmą kartą po penkerių metų Deividas nuoširdžiai džiaugėsi. Džiaugėsi kaip vaikas. Glostė, glamonėjo, bučiavo ją. Ir vis kalbėjo, be perstojo, nerišliai, pats gerai nesuvokdamas, ką kalba, bet žodžiai buvo nuoširdūs ir švelnūs. Jo entuziazmu užsikrėtė ir Lora:

– Dabar aš laiminga! Gerai, kad pasipainiojo tas Bemgeimas. Kitaip būčiau niekad nepasiryžusi susirasti tavęs... Dabar turiu visa, ko troškau. Aš laisva, nepriklausoma, su tavimi... Galėsiu mokytis muzikos. Juk galėsiu, Deivi? Tu man padėsi. Turiu būti verta tavęs. Pamatysi, kokia aš gabi mokinė. Mudu būsime laimingi. Laimė, jeigu ji tikra – trunka amžinai... Mūsų laimė turi būti amžina! Juk taip?.. Aš mokysiuos. Juk tu man padėsi, tiesa?

– Padėti gali tik tas, kuriam pačiam nebereikia pagalbos, Lora. O aš jaučiuos toks bejėgis... Ne! Netiesa. Dabar aš stiprus. Tu suteikei man jėgų!

– Tu turėjai tiek daug draugų... – pasakė Lora lyg su nuoskauda, lyg su pavydu. – Ir moterų...

– Jeigu draugai netikri – žmogus jaučiasi vienišas. Aš visuomet buvau vienišas. Bet, tiesą sakant, dėl to nesielvartavau. Vienatvė pranoksta sielvartą. Tik visą laiką kažko ilgėjausi. Ko – ir pats nesupratau.

– Deividai, aš visuomet tave mylėsiu, kaip mylėjau nuo pat pirmo mūsų pasimatymo. Tave ir gėles. Bet gėlės rudenį miršta...

– Meilė irgi kaip gėlė, Lora. Švelni ir silpna. Dargana gali ją sunaikinti...

– Ne, Deividai, ne! – ir Lora prisiglaudė prie jo. – Mudu ją saugosime. Mūsų laimės niekas nedrums. Kur nors išsinuomosime mažutį namelį, kur nors kaime, netoli miesto, prie upės. Bet galime ir čia gyventi, jei tu nori...

Lora kalbėjo. Matydamas jos entuziazmą, Deividas nusigando, kad gal neįstengs suteikti tos laimės, apie kurią ji svajoja, gal jis visiškai jos nevertas. Staiga paklausė, už ką ji taip jį mylinti.

– Apie tai verčiau nekalbėkime, – atsakė ji. – Kažkas paklausė šimtakojo, iš kur jis žino, kada reikia pakelti aštuoniasdešimt aštuntą koją? Šimtakojis susimąstė, ėmė stebėti save, kol visiškai susipainiojo ir nebeįstengė nė iš vietos pajudėti. Galbūt tai blogas palyginimas, bet panašių klausimų geriau neliesti. Aš niekada negalvojau, už ką tave myliu. Myliu – ir to užtenka. Ar gali saulė pasakyti, kodėl ji šviečia? Myliu tave, tavo muziką, tavo talentą. Juk galima mylėti žmogų už jo talentą. Tai joks išskaičiavimas. Stipri prigimtis visuomet traukia. Aš labai mėgstu tavo muziką. Tūkstančius vakarų skambindavau ir skambindavau tavo preliudus, pirmuosius tavo bandymus, bundančio talento fantazijas. Ar nori, aš tau ką nors pagrosiu? Prisimeni „Pirmąją pavasario šypseną“?

Lora paėmė gitarą ir palietė stygas.

Seniai pamirštas laisvas lygumų vėjas padvelkė į Deividą. Paglostė veidą, pašiaušė plaukus ir nuskrido. Neaprėpiamas largo. Plačiai plačiai nusidriekė mieguisto sniego lygumos. Pro rūką prasiveržė saulė. Nukrito ant sušalusio sniego ir sudužo, pažirdama galybe žvaigždučių. Žvaigždutės šoko ir šoko. Molto vivo. Kažkur toli, o gal čia pat atkalnėje, pasigirdo švelni minorinė gaida. Sniegas ėmė tirpti. Lygumos apsiblausė. Tuoj pradės čiurlenti upokšniai. Apipins visą lygumą, įsilies į kiekvieną širdį. Audringu tempu įsiverš atgijusi gamta... Lora skendėjo pavasary. Daugiau niekas jai neegzistavo. Gitara dainavo kaip jos širdis. Deividas klausėsi ir žiūrėjo į priešais kabančią Klodo Loreno „Ryto“ reprodukciją. Nesuprantamas dalykas, kodėl jį, prieblandos genijų, taip traukė saulėtasis Lorenas. Gal todėl, kad sielos gilumoje ir jis jautė tą patį akinantį džiaugsmą, kurį stebuklingais šviesos pluoštais savo peizažuose įamžino neprilygstamasis saulės mokinys. Talentingasis lotaringietis vaizdavo pačią saulę, pačią Šviesą – sklidiną poezijos. Ne tiek piemenys, ne švelniavilnė avių banda ir gyvybingos, plačiai nusidriekusios medžio šakos, pagaliau ne efektingas architektūrinis ansamblis tolumoje, o begalinė erdvė, pilna nepakartojamo šviesos žaismo, žavėjo Deividą. Beribė erdvė, pilna šviesaus, skambančio džiaugsmo, paliečianti slapčiausius jausmus... Deividas žiūrėjo į atsiveriantį vaizdą ir jautė, kad gitaros akorduose skamba tas pats Loreno rytas. Sodri, alsuojanti vasara. Ak taip! Juk jis pats tose vasaros spalvose įprasmino jaunystės šypseną, didelį neaprėpiamą besiskleidžiančios gyvybės džiugesį. Juk jis pats tai sukūrė. Juk jis pats kadaise buvo kupinas tokių jausmų. Kaip jis galėjo juos atstumti! O Lora spindėte spindėjo gyvenimu, į svaiginančius tolius nešančiu širdį.

Deividas žengė prie fortepijono ir atsargiai palietė baltus klavišus. Šviesūs, drąsūs ir ryžtingi garsai pasivijo tolstančius gitaros akordus, pratęsdami juos iki begalybės.

1963 06 30–07 06