Recenzijos, anotacijos

Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Vaga, 2011. – 372 p.

 

Apie šią knygą jau nemažai rašyta1, buvo gyvai diskutuota per jos pristatymą Vilniaus knygų mugėje 2012 metais ir kitus susitikimus su esamais ir galimais jos skaitytojais. Išleidus Vlado Braziūno lietuviškai prašnekintus „Akmeninius klevus“, gerokai padaugėjo autorės talento gerbėjų Lietuvoje: knygos anotacijos ir recenzijos, interneto svetainėse paskelbtos skaitytojų nuomonės labai prielankiai vertina Lenos Eltang prozą, unikalų, anot leidėjų, „Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinį“, trumpiau tariant – savitą kūrinio poetiką. Pagrįstas, tačiau retas, šiek tiek ir netikėtas toks gana platus prielankumas.

Kūrinio privalumai visada paradoksalūs – gali virsti jo trūkumais, o romano savitumas, daugiasluoksnės jo reikšmės – ne kiekvieno skaitytojo lūkestis.

Taigi kiti skaitytojai, atsivertę L. Eltang knygą, pripažįsta, kad jinai – ne jų skonio, jos tekste daug ko nesupranta, tad kartais nebaigia skaityti2, nors ir vertina atskirų jos puslapių patrauklumą.

Matyt, ir ne visi „Metų“ skaitytojai tik girtų „Akmeninius klevus“, o recenzento svarstymai vargu ar paveiktų nuomonę tų, kurie ją jau turi. Vis dėlto dar viena kita įžvalga tegu pabūna vilione ieškant L. Eltang prozos jos dar neatradusiems.

Recenzentas lietuviškus „Akmeninius klevus“ išsitraukė iš aukšto vertimų kalno pernykštės knygų mugės išvakarėse. Buvau jau anksčiau perskaitęs romaną rusų kalba, tačiau jaudulys, su kuriuo pakely į mugę sutiktas jo vertėjas prakalbo apie asmeninius patyrimus verčiant knygą – ir nemažus vargus, ir dar didesnius džiaugsmus, – man sukėlė geros nuostabos ir žadėjo naują skaitymo malonumą.

Taip ir atsitiko. Žodinga knyga išversta nemažiau žodingai ir stilingai, poetinis prozos skambesys sulietuviškėjo, tačiau išsaugojo visas svarbias sąsajas su originalu. Atsirado naujų, jau (V. Braziūno) lietuviško teksto kuriamų, reikšmių, kokias dažniau pastebime ir įvertiname kalbėdami apie poezijos, o ne prozos vertimus. Autorės literatūrinis meistriškumas ir jai reikšmingų pasaulinės kultūros ženklų pasaulis vertime įgyja vien lietuvių kalba teišreiškiamos savo gelmės, ko gero, būtent tos, apie kurią rašytoja L. Eltang, jau per dvidešimt metų gyvenanti Vilniuje, savo kūriniams sukaupusi lietuviškos patirties, tačiau teberašanti gimtąja rusų kalba, galėjo tik pasvajoti.

Taigi – ačiū abiem, ir autorei, ir vertėjui. Recenziją galėčiau pradėti nuo to, kad naujus L. Eltang skaitytojus galima gundyti, visų pirma, kūrybišku ir originaliu poetinės jos prozos vertimu, gal tik verta priminti, kad autorė debiutavo 2003 m. išleidusi poezijos rinkinį, tačiau didieji prozos ir poezijos tekstų skaitymo malonumai vis dėlto nesutampa. Ir labai gerai, kad nesutampa. Iš lietuvių autorių pernai tai gražiai įrodė Donaldas Kajokas savuoju „Ežeru“. Romanas yra romanas. Jis turi ir savus įstatymus, ir jiems prisiekusiuosius.

Antra. Apie pavykusį („įvykusį“) romaną visko nepasakysi. Jis tiesiog būna ir laukia skaitytojo. Apie jį, kaip ir apie poeziją, verta kalbėti ir trumpai – užuominomis.

Šioje recenzijoje tikėtinų romano skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti tik į L. Eltang prozai būdingo pasakojimo ypatybes. Kaip tik jos, recenzento nuomone, ir traukia, ir atstumia (naujus) romano skaitytojus. Ką jie perskaito kaip nauja, iš tikrųjų yra sena. Gyvenimo istorija šiame romane dažniausiai (ir daugiausia) pasakojama personažų dienoraščiais ir laiškais, o tai nėra romanistikos naujovė. Romano istorikai ir teoretikai mini gausybę autorių ir kūrinių, kurių medžiaga – dienoraščiai ir / arba laiškai. Tiesa, yra trečia svarbi pasakojimo kūrimo forma – „paveiksluota žoliaknygė“, gana slėpiningas vaizdų, žinių ir asociacijų šaltinis, kurį pasakotoja ir kiti personažai vis atsiverčia ir patys skaito – žoliaknygė, kaip ir Biblija, yra daug anksčiau sukurta ir kažkuo daugiau patikima. Ir vėlgi – nereikėtų manyti, kad kažko panašaus nerastume klasika vadinamoje romanistikoje. Tačiau iš tų trijų suvytų pasakojimo siūlų – dienoraščių, laiškų ir žoliaknygės – yra apmestas visas „Akmeninių klevų“ tekstas, senoviškai tariant – audinys. Kuo ir kaip jo apmatai yra atausti – ilgesnė kalba, iš karto nieko lyg ir nepasakysi, tačiau geras audimo meistras savo darbą pradeda nuo apmatų. Tai jie, išilginiai metmenys, suveriami į nytis ir skietus, tai jie ataudams spendžia visokiausias (anaiptol ne atsitiktines) kilpas, – jie ir lemia audinio raštą.

Romano sąranga, apie kurią skaitytojas gal ne visada arba tik vėliausiai ima galvoti, autoriui paprastai kelia nemažų rašymo pradžios rūpesčių. Akivaizdu, kad „Akmeniniuose klevuose“ L. Eltang – įžvalgi audėja, ji puikiai su tokiais pradžios rūpesčiais susitvarko, o skaitytojo dalia – tik palengva artėjant prie knygos pabaigos ir kaskart labiau nustembant išvysti – perprasti – visą, tegu ir labai sudėtingą, romano fabulos ir siužeto raštą. Tiesa, panašūs metmenys dar išradingiau, skaitytojo iš anksto neįžiūrimi, apmetami trečioje romanų trilogijos dalyje „Kitokie būgnai“ (rusų kalba išleistoje 2011 m.; pirma trilogijos dalis – „Gervuogės ūglis“ – rusų kalba pasirodė 2006 m.). Rusų kalbos nepamiršusiam skaitytojui rekomenduočiau nelaukti vertimų ir (tarkim, internete) perskaityti visą trilogiją, tačiau tikrai nebūtina gretinti ar kietai supinti visų trijų romanų pasakojamų istorijų, – kiekviena jų yra pakankamai savarankiška.

Skaitytojas (bent pradžioje) gali rinktis, kokį (kurį) pasakojimą skaityti.

Pavyzdžiui, romano antraštė skatintų atrasti istoriją apie šiandienio verslo pamatą – pensioną Anglijoje „Akmeniniai klevai“. Jis priklauso skurstančiai rusų emigrantų šeimai. Skurdo nepalaidotos vilties kažkaip išgyventi istorija yra dažna, galima sakyti, tipiška. Užtat pensiono pavadinimas išskirtinai individualus:

„Sodybą pavadinom „Akmeniniais klevais“ ne dėl klevų, nė iš tolo, – paaiškino mama Sašai vieną vasaros dieną, – klevų čia niekados nėra buvę, tiesiog kai mes čia atvažiavome, Deidra pažiūrėjo į runas, o tavoji runa Calc susijusi su klevu ir šermukšniu. Aš pasiūliau pavadinti sodybą Klevais, bet jis pasakė, kad klevas – tai silpnas medis, ir pridėjo žodį akmeniniai“ (p. 118–119).

Tikras akmeninis Klevuose buvo suoliukas gudobelių prižėlusiame sodo kampe, – Saša Sonli pamėgs ant jo sėdėti, parietusi po savim kojas, o jos mamą, deja, pražudys geležinė pensiono iškaba – „penkiapirščio klevo lapo smailuma pervėrė jai smilkinį“.

Palinkėję skaitytojui perskaityti pirmą, tik iš pažiūros paprastą, beveik banaliai nesėkmingą šeimos viešbučio verslo istoriją, jau galime atversti romano epigrafą, kuriame – Dylano Thomo žodžiai3, ir rengtis skaityti antrą istoriją – galbūt apie dabartinę „Akmeninių klevų“ šeimininkę Aleksandrą, Sašą Sonli, kurios vidus „iš silpno medžio, nors mudu su tėčiu įdėjom tau gudobelės lapų į lopšį ir tu turėjai užaugti peštukė ir nutrūktgalvė“ [ten pat; kursyvas mano – V. M.], apie rusaitę, šėlstančią Velso olose, kuriai vis vaidensis archetipinis „anglų ir lokių“ pavojus, o mama vis rūpinsis jos sveikata – „neatspariu medžiu“, vis gydys dukrą vaistinėmis žolėmis, jų pavadinimus ir paaiškinimus užsirašydama ant pleistro skiaučių. Ir tegu Saša Sonli išmaniai tvarkys „Akmeninių klevų“ reikalus, viską, ką anksčiau darydavo tėvas ir mama, o pasakojimas apie ją vėl suskils į kelias naujas istorijas, ir galbūt skaitytojui labiau patiks skaityti apie modernią raganą, dramatišką jos kerų galią.

O galbūt jis, skaitytojas, niurzgėdamas dėl savo paties tradicinių pažiūrų į meilę ir lytį, ims raišioti dar vienos – dviejų seserų meilės ir jodviejų kovos dėl vyrų – istorijos siūlų galus, tačiau niekas jam neuždraus sekti ir kitokios meilės (tų pačių seserų ir jų mylimųjų vyrų) trikampių pėdsakais, o jeigu skaitytojas mėgsta šiurpes – susidomėti, kas ką ir už ką „Akmeniniuose klevuose“ nužudė. Tik nereikia skubėti patikėti viskuo, kas romane (įvairiomis formomis) pasakojama. Anot autorės, Saša rašo dienoraštį, kad iš tikrųjų nedarytų to, apie ką rašo: kaip nužudo sesers vyrą, keršija, lieja pyktį. Nereikia patikėti, kad nekalbanti šiuolaikinė ragana tikrai nebylė. Tekstologiniu detektyvu galima vadinti minėtą „paveiksluotą žoliaknygę“ – skaitytojui galinčią tapti jo nuostaba, mitologizuotą pasakojimą apie žolynus (vėl reikėtų pagirti vertėją, prieš kurį žoliaknygės tekstas, manau, šiaušėsi beveik su kiekvienu jos žodžiu).

Recenzentui, prieš keliolika metų pačiam viešai su šuneliu Ūkviu, personažu iš apysakos „Šuns mazgas“, sielvartavusiam, kad vis sunkiau mums Lietuvoje sekasi susikalbėti, prie širdies (?) „Akmeninių klevų“ personažų bjaurūs nesusikalbėjimai ir keisti nesusipratimai: L. Eltang romane esama istorijos apie žodį, kurį sunku surasti, ištarti, išgirsti, suprasti… Aišku, ne tik žodį.

Matyt, užtektinai pavyzdžių potencialiam skaitytojui. Man regis, jie parodo, kaip įvairiai galima skaityti ir interpretuoti, suvokti ar pamatyti šį romaną. „Akmeniniai klevai“ tikrai daugiasluoksniai, jų tekstas – tikras „kiauraraštis“, – ketvirtame viršelyje taip pavadinami veikėjų dienoraščiai.

Nereikėtų baimintis nesuprantamo teksto. Kiekvienas ras jo komentarų. Rusiškojo leidimo rengėjai beveik dvidešimt puslapių prirašė paaiškinimų apie citatas, jų autorių ir kitokius vardus, retesnius simbolius. Panašaus komentarų kiekio paprastai užtenka atsivertus antikinės literatūros kūrinį. L. Eltang – šių dienų Europos, netgi ir lietuvių, kultūros lopšyje augusi ir brendusi rašytoja, viskas, ką ji žino, suvokia, vertina, gal ir mes visi kiek nors žinome, suvokiame ir vertiname. Ji tik užrašo tai, ko Lietuvoje gimę ir gimtąja lietuvių rašantys prozininkai dar nepamato, nepajaučia ar savo pajautoms nesuranda literatūrinės formos. Ir joks, net baltas, pavydas negraužia manęs: džiaugiuosi, nes skaitau kitokį lietuvišką (?!.), bet ne lietuvių romaną, skaitau kitokius klevus. Anapus jų girdžiu Kitokius būgnus.

Iki pat šios eilutės nesugalvojęs kritinių pastabų (žr. antrąją šios recenzijos pastraipą: ,,Kūrinio privalumai visada paradoksalūs – gali virsti jo trūkumais“), recenzentas atsisveikina su būsimais Lenos Eltang (lietuviško) romano skaitytojais, perspėdamas tuos, kurie lėčiau ką nors daro ar ilgai neapsisprendžia: rizikuojate, mielosios ir mielieji, paimti į rankas murzinus ar net visai nudrengtus „Akmeninius klevus“, – šviesus, beveik baltas, ir minkštas romano viršelis, tegu ir prasmingai papuoštas Tomo Mrazausko grafika, yra pati neatspariausia šios knygos autorinio maketo ar tikrosios jos formos dalis.

 

1 Turima galvoje lietuviškoji žiniasklaida. Kūrinio recepcija įspūdingai plati Rusijos medijose. 2009 m. romanas laimėjo pirmąją rusų literatūrinę premiją „Nos“ („Novaja slovesnostj“), įsteigtą verslininko Michailo Prochorovo fondo. Premijos tikslas – „naujų krypčių šiuolaikinėje grožinėje literatūroje rusų kalba išaiškinimas ir palaikymas“. Pagal premijos nuostatus laimėtojas išrinktas viešuose debatuose, įvykusiuose Vsevolodo Mejercholdo centre Maskvoje.

2 Iš lietuvių interneto svetainėse paskelbtų prisipažinimų: „Man nepavyko prisijaukinti šios knygos. Skaičiau, skaičiau Lenos Eltang „Akmeninius klevus“, padėjau į šalį, perskaičiau porą kitų knygų, vėl paėmiau, jaukinausi, jaukinausi, bet taip ir nepavyko <…>. Turbūt ši knyga skirta ne man. Gal knyga tiesiog per moderni?..“

3 „...prieš didžią daugybę metų, kai dar po Velsą bastėsi vilkai, o paukščiai, raudoni kaip flanelės apatiniai, plastėjo virš išlinkusių tarsi lyra kalnų, kai dainavom ir šėlom kiauras dienas ir naktis olose, kvepiančiose drėgnu sekmadienio vakaru didžiojoje kaimo seklyčioje, ir atgrėsdavom anglus ir lokius diakono žandikauliu, dar iki automobilio, iki dviračio, iki kumelės nuskaustos princesės mina, kai nešė mus ant gūbrių linksmi nebalnoti kalneliai, – vis snigo, vis snigo“ (p. 7).