Recenzijos, anotacijos
Romualdas Granauskas. ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 135 p.
1. Apie šventumą. Pradedant antrašte visa knyga labai konceptuali, struktūruota, jungiama šventumo dėmens. Personažų poelgiai įtvirtina kiek nelauktą šventumo sampratą, itin paprastą ir žemišką. Tradiciškai manome, kad šventasis yra žmogus, kuris labai daug nuveikė ar stengiasi nuveikti Dievo labui. Knygoje būti šventam reiškia būti moraliai švariam, pasielgti teisingai; šventumas kyla iš kasdienio stoiškumo, nesąmoningo pasiaukojimo, tos aukos neheroizuojant, neišdidinant, nesakralinant. Net pažeista psichika nepainioja gėrio ir blogio – novelėje „Bronelė“ iš skausmo nusekusiu protu (praradusi kūdikį ir tėvus), sunkiai besiorientuojanti realybėje moteris suvokia dorovines normas ir puikiai skiria piktadarius plėšikus Daržinskus nuo partizanaujančių ūkininkaičių Beržonskių. Svarbūs sacrum dalykai užprogramuoti tavo sąmonėje ir širdyje. kasdienis etinis kodeksas veikia kaip paprasčiausias stovėjimas tiesos pusėje. Yra ir stovėjimas netiesos pusėje – stribokynas, kolaborantai. Žmogaus gebėjimą gyventi pagal savo paties vidinį įstatymą regėjom ir 1975 m. publikuotoje Romualdo Granausko apysakoje „Jaučio aukojimas“, bet ten oriai laikėsi žynys, o „šventųjų gyvenimuose“, sakytum, prasčiokėliai. Dabartiniam fragmentuotam, susiskaldžiusiam individui, kuris nebeturi tokios principų darnos, niekuo neišsiskiriantys novelių veikėjai – ūkininkas, siuvėja, mokytoja, melžėja, studentas – turėtų kelti nuostabą dėl ypatingo vientisumo, vidinės tiesos. Juk anuometinės aplinkybės tiesiog baisios – Lietuvoje tvyro chaosas, žmones persekioja, degina, naikina iš keršto, šaudo, tremia, o vertybių gradacija tiems paprastiems žmoneliams dar ir kaip aiški. Veikėjai nesigiria žygiais ir herojiškumu, greičiau atvirkščiai – jų neeiliniai pasielgimai nepastebimai ištirpsta pokario sumaištyje. Nežymūs pilkasermėgiai nedvejoja kaip Hamletas, jie spontaniškai renkasi garbingą laikyseną (novelės „Šv. Paulina“ mergaitė šoka į šulinį, kad nebūtų stribų prievartaujama). Jų veiksmai, kančios, žūtis nieko nepakeičia – ką gali pakeisti mokytojos uždegta Vėlinių žvakė ant slapta pakastų kapo Žvyrijoje? („Šv. Mikalina“). Mokytoja suimama, nes ją išduoda kertėje stovintys žvyruoti, molini batai.
2. Pokario neišsemiamumas. R. Granausko knyga patvirtina mintį apie pokario temos neišsemiamumą: stribai, partizanai, trėmimai, miestelio aikštėj baltuojantys kūnai – visa tai lietuvių literatūroje vienaip ar kitaip figūruoja dar nuo vėlyvojo sovietmečio. Atrodo, jau visos pokario istorijos išrašytos, visi variantai išeksploatuoti, mokytojų dalia atjausta. Tačiau „Šventųjų gyvenimuose“ visi šie skaityti dalykai dar kartą iškyla kitomis konsteliacijomis, unikaliomis detalėmis. Jei konstatuočiau, kad dvi knygos novelės yra apie tai, kaip kaimo žmogus myli savo gyvulius ir kaip kenčia juos varant į kolchozo bado tvartus, būtų visiška banalybė, bet kai skaitai apie Zidoriaus arklį Plesnį ir Pilimanos globojamas merdinčias karves, negali atsistebėti, kaip smarkiai šie pasakojimai priverčia išgyventi situaciją. R. Granausko kūrybingumas pribloškia – svarbiausia net ne tai, kad pokario traumoms randama naujų siužetų, vis kitokių likimų, negirdėtų posūkių, bet kad visa tai pasakojama įstabiai natūralia intonacija, pasitelkiant vienatines, tikroviškas detales ir neprilygstamą žemaitiškos kalbėsenos išmanymą. Pokaris mums ne dabartis, bet dar ir ne istorija, negali rašyti ramiai sau studijuodamas šaltinius, čia šaltinis – atmintis ir širdis, – kalbėjo R. Granauskas knygos sutiktuvėse.
Šviesiame pro memoria, skirtame Jonui Strielkūnui ir savo kartai „Pasijos pagal Joną“ („Metai“, Nr. 3), yra toks niūrus pamąstymas: „Probėgšma esam vienas kitam užsiminę: būtume gimę dešimčia metų anksčiau – būtume išėję į mišką, dešimčia vėliau – nebūtume matę aikštėse pamestų, nebūtume regėję vežamų į Sibirą“ (p. 15). Neatsitiktinai novelė „Liūdnosios upės“ parašyta preciziškai išsaugant kaip tik dešimties metų berniuko požiūrį ir tokio amžiaus vaiko mentalitetą. Abipus Bartuvos upelės gyvenusių dviejų berniukų draugystė baigiasi vieno jų („mes buožės“) išvežimu – o juk jau buvo beveik išgelbėtas, sumaniai maskuojant jo tapatybę (šventu melu pridengė buvusi auklė). Neišlaiko pats:
„Bėgo paskui sunkvežimį plika galva, tik su švarkeliu, atmetęs atgal rankas ir visu balsu šaukdamas:
– Mamyte!.. Mamyte!..
Sunkvežimis ir sustojo“ (p. 71).
3. Ir novelės, ir apysaka. Pradėjus skaityti „Šventųjų gyvenimus“ jie traukte traukia, nes tai vientisas kūrinys su sava rišlumo ir sąsajų dinamika. Paprastai vyriausiųjų rašytojų vėlyvieji tekstai ima atrodyti tarsi kokios nuolėkos, nuobiros nuo jų kūrybos branduolio, nuo pagrindinės linijos. Truputį su baime ėmiau į rankas ir naująją R. Granausko knygą. Pamaniau, kad apysakos žanras pridurtas dirbtinai, nes noveles nelabai perka, gal leidykla pasiūlė tokią žanro nuorodą kaip masalą. Buvo staigmena, kad apysaka iš tų novelių puikiai susiklosto, visas jas jungia laikas ir vieta – nedidelis Šiaurės Lietuvos miestelis ir netoliese išsimėtę vienkiemiai, tie patys žmonės, tos pačios realijos (kolchozų steigimas, aktyvi stribokyno veikla, trys partizanaujantys Beržonskių sūnūs – o studentas Paulius dar neseniai merginoms eilėraščius skaitė; moterų ryšininkių akistata su mirtimi). Gyvenimas lyg ir pilnas įprastumo ženklų (vienkiemyje kūrena pirtį, suserga vaikas, mokykloje vyksta pamokos, berniukai studijuoja žemėlapį), bet viskas turi išvirkščiąją pusę, kasdieniškiausius gestus apklėtusi grėsmė, nudaigoti visiškai nekaltą žmogų vieni niekai („Kiek tų kaukolių mėtėsi miškuose po karo! Vis tiek niekas nebūtų ėjęs žiūrėti“, p. 35).
4. Reikšminis žodis „užrašyti“. Novelė „Šv. Mikalina“ – apie mokytoją, kuri norėjo viską įsiminti, viską užfiksuoti ateičiai. Ir pats R. Granauskas atlieka šv. Mikalinos, sąmoningos metraštininkės, funkciją. Mikalina iš senuko mokyklos sargo išgirdusi, kad visi Lietuvos savanoriai buvo surašyti, suregistruoti (žuvę, sužeisti ir gyvieji), pati nutaria kaupti informaciją apie tai, kas vyksta, turi ir slaptavietę po grindimis sąsiuviniui slėpti. Rašo, kad niekas neprapultų: „Šalis, kuri užmiršo savo žuvusius vaikus“... Mikalina „surašė visus miestelio stribokus ir abu saugumo tardytojus – Per Bliuską ir tą kitą, surašė išvežtus, pasitraukusius su vokiečiais, paimtus į rusų kariuomenę, išbuožintus, atbėgusius į miestelį iš kaimų, kad nebūtų nubausti partizanų, – viską sužinojo iš sargo“ (p. 43). Regis, triumfuos praeities fiksavimo poreikis, atminties galia. O po kelių dešimtmečių dykaduonis kolchozo pirmininko sūnelis, paprašytas rastą sąsiuvinį nuvežti į kultūros namus, nusviedžia jį į griovį („Gerda“). Novelės finalas sugestijuoja ir bendresnę mintį apie rašymų ir užrašymų galimą beprasmybę – adresato nebuvimą.
5. Šventumas mąžta. Iš apysakos eigos ir slinkties šių dienų link pamatom, kaip sunaikintas geriausias tautos genofondas, ir logiška, kad personažų šventumas laikui bėgant vis mąžta. Išvežti, išmirė, prasigėrė, išsišaudė, įbauginti, nori prasigyventi, sukčiauja. Milijonierius kolūkis – gera šėrykla rajono valdžiai. Jei jau kas dirba „organuose“, nebus doras žmogus („Augustinas“). Jei tėvai didžiuojasi, kad vaikas pačius „aukščiausius“ mokslus eina – tai tos aukštumos neabejotinai partinės. Iš tremties grįžti sudėtinga – giminės tokių kategoriškai kratosi (Irkutske mokslus baigusi mergina nemoka lietuviškai nei rašyti, nei skaityti, bet kalbėdama gražiai žemaičiuoja). Stribai ir liko su savo primityviausiu mentalitetu – nori pridergti į statomo paminklo duobę, tik jau nuo senatvės ir girtumo tam nebeturi jėgų („Šv. Stanislovas“).
6. Novelės kanonas. Paantraštė „novelių apysaka“ iškart žybteli Mariaus Katiliškio „Užuovėjos“ žanrinėmis inovacijomis, bet svarbiausia yra ne formos paralelė, o tai, kad šiedu kūriniai turi panašaus pilnatviškumo, visapusiškumo, kalbinio magnetizmo. Puiku, kad R. Granauskas grįžo prie novelės žanro, kurį geriausiai išmano; pastarųjų jo knygų memuarinis pasakojimas gal kiek jau sukosi ratu. Visi vyriausieji rašytojai dabar įnikę į pasipasakojimus, o gerų novelių su klasikiniais žanro dėmenimis (intriga, vidinis vyksmas, kulminacija ir netikėta pabaiga) retas kuris beparašo. Novelės kanonas „Šventųjų gyvenimuose“ reprezentuojamas meistriškai. Absoliuti kalbinė klausa, šimtaprocentinė dialogų autentika. Žemaitybės tai autentikai teikia tūrio ir mažoro. Tragikos intensyvumas perteikiamas neįtikėtinai paprastu naratyvu, tam tarnauja ir frazės, net skiemens „šykštumas“ (sakytum, R. Granauskas priartėjo prie Vandos Juknaitės minimalistinio žodžio, skambančio beveik „išsiurbtame ore“). Stebina netikėtos visų novelių pabaigos – pagal įprastus literatūros stereotipus pirmininko sūnelis turėjo užsimušti lėkdamas motociklu ir Gerdą pribaigti (kam su jo tėvu flirtavo), bet ne – jis švysteli į griovį mokytojos užrašus. R. Granausko užrašymai liudija už tą neišgirstą mokytoją kitais pavidalais ir galbūt pratęs trūkinėjančią Mnemozinės komunikaciją.