Kristina Sabaliauskaitė. Danielius Dalba & kitos istorijos. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – 205 p.

 

Nauja Kristinos Sabaliauskaitės knyga nuo dviejų ankstesniųjų skiriasi žanru ir literatūriniu stiliumi: romaną keičia apsakymai, o puošnią stilizuotai barokinę kalbėseną – gyvas dialogas ir dalies tekstų šiurkštoka, tačiau personažams pritinkanti leksika. Visuose aštuoniuose knygos apsakymuose pasakojamos istorijos susideda į daugiabriaunę „žmogiškąją komediją (tragediją)“, aprėpiančią skaudžias Antrojo pasaulinio karo patirtis, nužmoginančią politinę sovietmečio sistemą ir šiandieninį egzotiškų kelionių, galimybių, sėkmės bei populiarumo siekio svaigulį su visais jį lydinčiais klystkeliais. Pasakojimuose dažnai žybteli ironija, sarkazmas, groteskas, aptinkama ir tai, ką būtų galima suvokti kaip autorės autoironiją („Sabaliauskaitės debiutinis buvo Bildungsroman – ir ką? Ir nieko“ (p. 176). Tekstuose aiškiai juntamas humoras – nuo švelnaus pašmaikštavimo iki destruktyvaus makabriško juoko. Proza kuriama tarytum maišto dvasia – suabejojama ne tik literatūros klasikų autoritetu ir jų kūrybos „siunčiamos“ žinios verte (pavyzdžiui, apsakyme „Danielius Dalba“ neigiamai vertinama būro bejėgiškumą perteikianti agrarinė Kristijono Donelaičio „Metų“ pasaulėjauta, kurios motto įvardijamas konstatavimu – „vargsim“). Šį apsakymą galima laikyti literatūriškai „aštriausiu“ – jame daugiausia ironiškų ir negatyvių vertinimų tenka rašytojams, kritikams bei visai lietuviškai kultūros terpei, jame demaskuojamas meną apėmęs sąstingis, nuobodulys, neatvirumas naujovėms. Tačiau pabaigoje tekstas pateikia visai kitokį, nei buvo tikėtasi, sprendimą: jo veikėjas, itin sėkmingas, garsus, turtingas rašytojas Danielius Dalba, pasirodo esantis tik neįvardyto autoriaus išmonė. Taip komplikuojamas pasakojimas, o ironija nukreipiama ir į patį personažą bei jo pažiūras.

Visi knygos pasakojimai turi žaidimo dvasios ir jo įtraukiančio žavesio. Skaitytojas kviečiamas įminti tiesiogiai neįvardytas literatūrines, istorines, meno pasauliui priklausančias asmenybes, taip tekstas virsta išplėtota mįsle. Aiškiausiai tai pastebima apsakymuose „Mirtis Vilniuje“ ir „Danielius Dalba“, tačiau dėl pernelyg gausių nuorodų į aprašomų asmenų biografinius ir kūrybos faktus lengva įspėti tiek įžymią muzikanto bei aktorės porą ir jų tragiškai pasibaigusį apsilankymą Vilniuje, tiek ir vienoje pomirtinėje erdvėje „apgyvendintus“ skirtingų laikotarpių rašytojus. Skaitytojui pažadama daugiau, nei jo lūkesčius pateisina tekstas. Įdomesnėmis tampa mažai išskleidžiamos ar visai neišplėtotos subtilesnės užuominos – poezijos parafrazės, filmų ir kitų meninių kūrinių detalės, – verčiančios skaitantįjį spėlioti, koks yra jų pirminis šaltinis.

Išlieka autorės kūrybai būdinga literatūrinių, kultūrinių, istorinių nuorodų gausa, sukuriamas intertekstų tinklas, kuris atveria daug prasmės galimybių ir pasakojimus leidžia interpretuoti platesniame kontekste. Apsakymus galima manyti esant žaidimo, žaismės erdve, kur išbandoma skaitytojo patirtis, erudicija, kai svarbu tai, kiek ir kaip yra „išskaitoma“, kiek literatūrinių nuorodų „iškoduojama“. Šis atsiveriantis „iššifruotas“ teksto klodas leidžia apie kūrinius kalbėti kiek kitaip, nei susitelkiant vien tik prie pasakojamos istorijos – atrandamas įrašytas istorinis, biografinis kontekstas pakoreguoja ir konkretaus teksto, ir visos knygos visumos suvokimą.

Kita įtraukiančia literatūrinio žaidimo dalimi galima laikyti istorijos apskritai ir miesto – Vilniaus – istorinių faktų perkūrimą, perinterpretavimą. Tai sietina su abiem „Silva rerum“ knygomis: miestas persmelkia autorės kūrybą, tampa universaliu skirtingų istorijų pasakojimo pagrindu. Kuriama nauja sostinės mitologija ir panaudojama jau žinoma miesto istorija. Kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas įtraukiamas į klajonę po senamiesčio gatveles, tačiau tai jau nebe barokinis Vilnius, – naujoje knygoje braižomas XX amžiaus (tarpukario, Antrojo pasaulinio karo pradžios ar sovietmečio) ir dabartinio miesto žemėlapis. Suliejami istoriniai ir biografiniai faktai sukuriant pasakišką, net utopinių bruožų turinčią miesto erdvę, kur susijungia realiai gyvenusių vilniečių tikros ar sukurtos fiktyvios, tačiau taip pat įmanomos, žyminčios universalią patirtį istorijos. Apsakyme „Vilnerio sugrįžimas“ nuo mirties gete išsigelbėjusio, į Ameriką pabėgusio ir ten praturtėjusio, į savo gimtąjį Vilnių grįžusio Vilnerio istorija, be įdomių miesto kaitos aprašymų, papasakoja amerikietiškąją svajonę įgyvendinusio senyvo žmogaus nusivylimą nauju, pasikeitusiu miestu, jo svetimumu. Toks Vilniaus vaizdas, koks Vilneriui veriasi dabartyje, neprimena jam vaikystės patirčių, atsinaujinęs miestas neatliepia jame įsišaknijusios savasties vaizdinijos.

Vilnius, kaip ir Londonas apsakyme „Filomena važiuoja į Londoną“, tampa keisčiausių susitikimų (ar nesusitikimų), paradoksalių atsitiktinumų erdvėmis. Viskas yra ne taip, kaip atrodo, todėl apibūdinti situacijas, į kurias patenka veikėjai, galima kaip neatitikimus, nesusitikimus, nesusipratimus. Vilnius matomas kaip Bermudų trikampis, kaip iracionali erdvė: „Vilnius toks miestas – gyvenimo logika čia ne visuomet veikia. Čia, tarsi Bermudų trikampyje, yra kažkokia magnetinė anomalija, kuri žmogiškosios prigimties kompasą labai dažnai išmuša iš vėžių, priversdama rodyklę suktis it patrakusią tarp visuotinai priimto gėrio ir blogio ir krėsti keisčiausius dalykus, kurie įprastame pasaulyje, įprastom aplinkybėm nė nešautų į galvą“ („Juodieji Franko perlai“, p. 22). Tekstuose atsiranda ir kitų vietovardžių, miesto erdvių – tai Paryžius, Londonas, Marakešas, Niujorkas, tačiau į jas veikėjai patenka jau susikūrę savo vilnietiškas tapatybes ir biografijas.

Skirtingi apsakymų veikėjų charakteriai ir išgyvenamos būsenos dažniausiai apibūdinami keliomis taikliomis frazėmis ar ironiškai šaržuojami: „Filomenai gėda prisipažinti, bet kartais ji iš tikrųjų jaučiasi kaip Anglijos karalienė – ta iš filmo su Helen Mirren“ („Filomena važiuoja į Londoną“, p. 43); „Tarp vyrų ji pastaruoju metu nebeturi pasisekimo ir tai suprantama: jie silpni, bijantys protingesnių už save, o ji – stipri, mąstanti moteris, susigyvenusi su savo vienatve ir žvelgianti į ją giedrai ir pozityviai. Žemuogės ant smilgos, iš gatvės prekeivio kopūsto išskrendantis baltas drugelis <...> – maži kasdienybės stebuklai, mažmožių ontologija, niekučių filosofija“ („Žeismastis“, p. 83). Veikėjai primena kaukes, jų aprašymams naudojamos nuorodos į konkrečių kino filmų herojus, kaip aliuzijos į Anglijos karalienę ar Ameliją iš Monmartro. Tik K. Sabaliauskaitės tekstuose veikėjai neatkartoja kitų kūrinių scenarijų ar istorijų, pasakojime lieka paveikus ir įtraukiantis nenuspėjamumo elementas.

Tekstai pasižymi pastanga estetizuoti ir iš to kylančiu dėmesiu detalėms. Jos pasitelkiamos atmosferai kurti ir sudaro svarbų kūrinyje plėtojamo veiksmo foną, yra tarsi dailūs ornamentai. Aprašomi vaizdai intensyvūs, kontrastingi, paryškinami ar siurrealistiškai suliejami, labai svarbus spalvinis kūrinio vaizdo aspektas. Toks vizualizacijos būdas sietinas su kino pasakojimo vaizdavimo stilistika, apsakymai pretenduoja būti perskaitomi kaip filmas ar medžiaga jo scenarijui, „įvaizdinimui“. Kaip tik tokią galimybę personažo pasakojamai užsieniečių aktorės ir dainininko istorijai virsti scenarijumi išsako veikėjas apsakyme „Mirtis Vilniuje“: „Yra mirtis Venecijoje, Verona turi savo Romeo ir Džuljetą <...>. „Mirtis Vilniuje“ būtų geras pavadinimas scenarijui <...>. Čia daug gerų scenarijų su žiauriais pagrindiniais vaidmenimis. Tik aš nenorėčiau vaidinti. Aš galėčiau būti geras režisierius“ (p. 39).

Taip pat tekstai konstruojami tarsi atskiri siužetą turintys paveikslai ar atvirukai, nuotraukos. Pirmame jų – „Juodieji Franko perlai“ – žvelgiant į nuotraukas sukuriamas, nors atrodo tarsi atkuriamas ištisas pasakojimas, užpildant istorijos plyšius ir baltas dėmes: „Kas, kad šioje nuotraukoje, išrikiuotos, jos [Karalienės Jadvygos gimnazijos mokinės – A. S.] atrodo neįspūdingai – tamsiom uniformom, blyškios, vis dar vaikiškom šukuosenom, liesutės, nieko įdomaus. <...> Pusė jų pačios tikriausios užsimaskavusios femmes fatales“ (p. 10). Sukuriamas fikcines veikėjų biografijas galima pavadinti ir universaliomis, įmanomomis, turinčiomis pagrindą, prototipą istorinėje realybėje, nes, pasak autorės, „Vilniuje nutikdavo ir nutinka tikrų monų“ („Juodieji Franko perlai“, p. 22), tad tokioje beveik mistinėje erdvėje galimas bet koks istorinis ar biografinis posūkis.

http://tekstai.lt/zurnalas-metai#catid748Vilniaus vaizdai taip pat „pamatomi“ tarsi paveikslai ar atvirukų katalogas. Tokiu principu, tarsi sugretinant skirtingo laikotarpio piešinius, kuriamas dabarties ir praeities, prisiminimų, t. y. žmogaus sąmonėje, ir meno kūriniuose įamžintų Vilniaus vaizdų kontrastas apsakyme „Vilnerio sugrįžimas“. Vilneris „buvo pradėjęs kolekcionuoti Mstislavo Dobužinskio darbus su Vilniaus vaizdais, tačiau vėliau, neapsikentęs, juos labai gerai pardavė aukcione – kuo ilgiau žiūrėdavo į savo vaikystės gatves, tuo labiau pykdavo ant Dobužinskio, kad miestas jo paveiksluose pernelyg rudas, pernelyg pilkas, pernelyg blausus“ (p. 108). Apsakymams būdinga, kad istorijos atsiranda tarsi žvelgiant į iliustracijas, laikraščių ar žurnalų nuotraukas. Visa knyga virsta paveikslėlių (nuotraukų, atvirukų) katalogu. Šis apibūdinimas tiktų ir todėl, kad tarpusavyje tekstai susiję įvairiomis intertekstinėmis nuorodomis, papildo vienas kitą.

Knyga įtraukia ir pasakojamomis istorijomis, ir skaitytojui siūlomu žaidimu, ji turi savotiško interaktyvumo žavesio. Su tuo galima sieti ir knygos pavadinime atsirandantį „&“ ženklą, kuris suvoktinas ne tik kaip nuoroda į visų istorijų susietumą tarsi teigiant, kad tarp kiekvienos iš jų galima įrašyti jungtuką „ir“, sujungiant visas į daugiabriaunį, nuorodų tinklu sujungtą tekstą, bet ir kaip (post)modernumo ženklą, orientacijos į dabarties kultūroje ir medijose funkcionuojantį įvairiaprasmį simbolį. Galiausiai tai lyg ornamentas ar jo fragmentas, iš tekstui būdingos stilistikos perkeltas ir į knygos pavadinimą.