Li-Young Lee gimė 1957 m. Džakartoje, Indonezijoje, politinių pabėgėlių šeimoje. Kilęs iš įžymių žmonių giminės: Lee prosenelis buvo pirmasis Kinijos prezidentas, o tėvas – Mao Dzedongo asmeninis gydytojas. Dėl persekiojimų šeima bėgo iš šalies į šalį, nuo Honkongo iki Makao, vėliau į Japoniją, kol 1964 m. apsigyveno JAV.
Išleido eilėraščių rinkinius: „Rožė“, 1986, „Miestas, kuriame aš myliu tave“, 1990, „Mano naktų knyga“, 2001, „Po mano akimis“, 2009.
Iš anglų k. vertė Diana Šarakauskaitė
Šią valandą ir kas miręs
Šiąnakt mano brolis sunkiais batais
tuščiuos kambariuos vaikštinėja virš mano galvos,
tai uždarydamas, tai vėl atverdamas duris.
Ko jis ieško tuštut tuštutėliam name?
Ko galėtų prireikti ten, rojuje?
Ar prisimena savo žemę, deglu virtusią gimtąją vietą?
Jo meilė man tarsi palietas vanduo,
subėgantis atgal į savo indą.
Šią valandą tas, kas miręs, neranda ramybės,
dega tas, kas dar gyvas.
Pasakykit kas nors, kad jis eitų miegoti.
Mano tėvas šviesos negesina ties mūs lova
išruošdamas mus į kelionę.
Lopydamas penkerias berniūkščio kelnes
ir dešimtis suplyšusių jų kelių.
Jo meilė man kaip ir jo siuvimas:
daugybė spalvų, siūlų per daug,
dygsniai nelygūs. Bet adata veria
kiaurai su kiekvienu jo rankos krustelėjimu.
Šią valandą miręs yra neramus,
o bėglys tas, kas gyvas.
Pasakykit kas nors, kad jam laikas miegoti.
Dieve, toji sena krosnis nepaliaujamai kalba
su jo burna, pilna dantų,
barzda nešvari, o jo kvapas
benzino, lėktuvo, žmogaus pelenų.
Jo meilė man tarsi ugnis,
lyg balandžiai, lyg upės vanduo.
Šią valandą tas, kas miręs – bejėgis,
pagarbus ir bejėgis. O Viešpats gyvena.
Kas nors pasakykite Viešpačiui, kad paliktų ramybėj mane.
Jau gana man jo meilės,
kuri yra tarsi degimas, tartum skrydis ir pabėgimas.
Ar meldeisi
Kai susisuka vėjas
klausiantis mano tėvo balsu
ar meldeisi?
Žinau tris dalykus. Kad
niekada nebaigsiu atsakinėti mirusiesiems.
Kad žmogus – tai vėjai keturi ir trejos ugnys.
O tieji vėjai keturi – tai motinos
ir tėvo balsai…
O galgi jis septyni vėjai ir dešimtys ugnių
reginčių ugnių, kurios girdi, liečia
svajoja, galvoja…
O gal jis Dievo kvėpavimas?
Kai vėjas pasuka keleivį
ir tėvo balsu klausia: ar meldeisi?
Prisimenu tris dalykus.
Kad tėvo meilė
tai pienas ir cukrus
du trečdaliai rūpesčio, du trečdaliai sielvarto, o kitka, kas lieka
trupinama ir raugiama duonai užminkyti
kuria dalijasi gyvieji su mirusiais.
O kantrybė? Ištverti
siaubingą rauginimą ir minkymą.
O išmintis? Tai mano tėvo veidas miegantis.
Kai vėjas klausia
ar tu meldeisi?
Žinau, kad tai vien aš
primenantis sau
gėlė tėra stabtelėjimas tarp
žemės noro ir sprogimo, o kraujas
seniai kažkada buvo ugnis, druska ir kvėpavimas
išsproginęs kiekvieną ūglį, šaką, vytelę
kuri budo kalbėjimui. Tai vien tik aš
vėjo mantijose
ar mano tėvas, klausiantis many
ar suradai sau užuovėją?
Tarsi klausdamas tuo pačiu: ar laimingas esu?
Keista. Prislėgtas tėvas. Laimingas sūnus.
Vėjo balsas. Ir aš, kalbantis su niekuo.
Pagalvė
Nėra nieko, ko nerasčiau po ja.
Balsai medžiuose, pradingę jūros
puslapiai.
Viskas ten, tik ne miegas.
Naktis – tai upė, sujungianti
kalbėjimo ir klausymo krantus,
tvirtovė neginama, bet ir nepaimama.
Nieko nėra, kas nesutilptų po ja:
fontanai, užkimšti moliu ir lapais,
mano vaikystės namai.
Naktis prasideda, kai mamos pirštai
paleidžia siūlą,
juos vis raišiojo ir atrišinėjo, norėdama
prisiliesti prie mūsų svilinančios istorijos kraštelio.
Naktis – tai mano tėvo rankų šešėlis,
užsukantis laikrodį prisikėlimui.
O galgi laikrodis jau išardytas, skaičiai išskridę?
Čia nieko nėra, kas neatrastų sau namų:
sparnai išmesti, pamesti batai, sulaužytas alfabetas.
Viskas ten, tik ne miegas. Naktis prasideda
pirmuoju jazmino galvos nukirtimu,
jo gniaužiančiu, nelaisvėn imančiu kvapu
pagaliau atsikračius laidojimo rūbų.
