Aleksandro Kerpausko nuotr.Laisvės alėja

 

I

– Sakyk ką nori, vis dėlto jis kažkuo ypatingas... Tikrai. Va, žiūrėk, žili plaukai ant surduto apykaklės juda lyg gyvi... ir ne visi iš karto... pavieniui... tarsi kas juos atskirai tampytų... veidas persišviečiantis, permatomas, atmušantis net raudoną šviesą ar ją sugeriantis... O akys... kaip veria jo akys! Mane krečia lyg elektra. Jis šėtonas, tas Profesorius tikras šėtonas, sakau tau!

Po staleliu ji stipriai suspaudė mano drėgną ranką, tiesiog įsikirto aštriais nageliais į delną ir suaimanavo:

– Jaučiu... jaučiu... į mano kūną, ne – į dvasią plūsta kažkokia gaivališka srovė... jau visą persmelkė... iki kojų pirštų nagiukų... Va, jis ateina prie mūsų... tiesia savo neįtikėtinai liesą ranką...

– Panele!

Giliai paširdžiuose pajutau kylantį kartėlį. Nemalonus pojūtis kilo vis aukštyn, užgniauždamas gerklę, aitrino liežuvį, ir jau ketinau sušukti: „Tai apsimetėlis! Netikėk juo! Jis nieko negali!“ – bet liežuvis sustingo. Baltos, truputį virpančios to keistojo Profesoriaus rankos tiesėsi į ją ir ji paklusniai ištiesė savąją. Jis nutvėrė ją lyg išalkęs šuva, įsmeigė žlibes, pasilenkė ir lėtai pasimėgaudamas buku pirštu ėmė vedžioti delno linijomis, kurios virpčiojančios žvakės šviesoje priminė išdrikusį voratinklį. Aš sekiau jo pirštą ir man pasirodė, kad mes abu su panele esame menki voriukai, pakliuvę į gudriai ištemptą tinklą, ir jau niekada nebepajėgsime iš jo išsinarplioti... O gal tyčia, gal iš tikrųjų tyčia akutėmis mirksėdama, gundančiu žvilgsniu prisišaukė tą magą, tą burtininką Juozapą Albiną Her... Her... bačiauską, kad galutinai mane pavergtų, užburtų ir aš amžinai likčiau jos vergas?

Ši mintis mane apsvaigino labiau nei išlenkta krupniko taurelė. Aš negirdėjau nė vieno mago žodžio, tik mačiau, kaip voratinklis plečiasi, apgaubia stalelį, užmeta padrikas gijas ant šalia esančių, pamažu, neskubėdamas įtraukia binkius, švaistus, kazokus, vienožinskius ir ryškiai dažytas poniutes, ne pirmos jaunystės paneles, nusmurgusius teatro aktorius ir užkimusius bebalsius dainininkus, įmitusius kaimo bernus, vos vos apšilusius mieste ir jau išmokusius užsirišti kaklaraištį, ir perkarusius nepripažintus visokio plauko genijus – visą Konrado cukrainės margumyną. Tik vienas lyg koks dievas ant pakylos stovėjo Pomerancas su smuiku po smakru. Staiga jo dešinioji ranka perrėžė orą ir strykas akimirksniu įsikirto į stygas. Tarsi aštrus skalpelis būtų perrėžęs tylą, ir tada... salė atsiduso, sakytum, viena krūtine, žmonės atgavo žadą, šypsenos bemat sužibo veiduose, nuvilnijo palengvėjimą atnešusi banga ir vėl visi pasijuto esantys ne kur nors danguje, bet toje pačioje dūmų dvoko ir virtuvės kvapų pritvinkusioje cukrainėje, kurioje be perstojo cinksėjo šakutės ir peiliai, stiklinės ir taurės, vis kažkas šnibždėjosi, keikėsi, bučiavosi, barėsi, verkė ir juokėsi.

– Čigonišką! Čigonišką! – šaukiau išsivadavęs iš lipnaus voratinklio ir vėl pasijutęs laisvas.

– Ne, ispanišką! Panele, aš jums užsakau ispanišką! Danieliau, griežk! – pareikalavo magas, tas Profesorius Her... Her... bačiauskas, jau baigęs savo apeigas.

Pomerancas, ant smuiko pastatęs sklidiną šampano taurę, kuri laikėsi lyg užburta, priėjo prie mūsų stalelio ir nežymiai krestelėjo juodas garbanas.

– Tik jums, panele, tik jums…

– Aš nemokėsiu, – šokausi.

– Jau užmokėta. Jau! Žiūrėk, mielasis, – šypsodamasi ji atkišo delną. Jokios linijos, jokio lemties ženklo! Delnas buvo lygus kaip stalas. – Jis man pasakė... pasakė...

– Dieve, ką padarė Profesorius! Tu jau nebe ta! – sudejavau.

– Aš eisiu su juo!

Dar labiau įsispitrinau į jos delną. Tarp nykščio ir smiliaus išvydau keistą juodulį. Ne, tai buvo ne juodulys, o nei šioks, nei toks mažas žmogeliukas, labai panašus į vorą su kryžiumi ant nugaros. Plaukai, apkritę surduto apykaklę, judėjo lyg gyvi... ne visi iš karto... pavieniui... lyg kas juos atskirai tampytų... O akys... veriančios, krečiančios kaip elektra, skverbėsi tarsi kokie čiuptuvai man į galvą.

Mane ėmė krėsti šiurpas. Žvalgiausi, kur dingo Profesorius, tas magas ar burtininkas, tas Her... Her..., norėdamas suprasti, kas iš tikrųjų dedasi... bet pajutau kažką įsikimbant į mano švarko apykaklę. Tvirta ranka pakėlė nuo kėdės lyg šapelį ir stumtelėjo pro duris.

 

II

 

Kūlvirsčiom išsiritau iš Konrado cukrainės. Ausyse dar skambėjo svaigi smuiko melodija. Danguje spindėjo tik kelios žvaigždės. Vadinasi, dar anksti. Kaip tik nuo rotušės atbilda konkė.

– Ei, ei! Sustok!

Įsiritau vidun ir pareikalavau:

– Į stotį!

– Tai jau ne, mielasis. Aš važiuoju tik į praeitį.

– Į kokią praeitį? Aš noriu išvažiuoti iš čia visiems laikams ir niekada negrįžti. Štai, imk litą ir vežk.

– Tai neįmanoma, mielasis! Neįmanoma iš čia pabėgti. Kas jau vieną kartą užėjo pas Konradą, tas – žuvęs. Visiems laikams. Tikėk manimi. Kas jau kas, o aš žinau!

Vežikas mikliai paėmė litą, pavartė ir lyg niekam tikusį daiktą įmetė į dėžutę. Prie Soboro apsuko vežimą ir nurūko atgal.

– Tu nesukalbamas! Sakiau – į stotį!

– Suskubsi. Į ateitį visuomet suskubsi, mielasis. O į praeitį... į praeitį galiu nuvežti tik aš. Paklausyk, Dolskis gieda!

– Dolskis niekada negieda. Tik bliauna.

– O šiandien gieda. Žiūrėk, antai stovi lyg įbestas prie „Metropolio“ ir gieda.

Juk tikrai gieda!

Elyt, tu graži.

Gražias kojas tu turi!

Kur aš mačiau tą padarą, judantį į Dolskio dainos taktą? Ar tik ne pas Konradą? Nejaugi tai jis? Magas? Taip greitai persikūnijo? Ir grakščioji panelytė jau čia! Į mane net nežvilgtelėjo! Kam aš jai – kai turi kitą! Va, jau pasileido šokti ant fontano ledo. Iš apačios tryško mėlynos, raudonos, žalios šviesos, ir nuo tų šviesų nušvito „Pieno centras“, net „Versalis“, o pro „Metropolio“ langus sklido švelni Hofmekerio orkestro melodija.

Nė nepajutau, kaip ėmė kilnotis ir mano kojos. Po valandėlės jau sukausi su gražuole Elyte ir magu, po kojomis braškėjo fontano ledas, danguje sumirguliavo dar daugiau žvaigždžių ir Laisvės alėja virto iliuminuota vizija, pro nuogas styrančias liepų šakas nusitęsusia iki pat dangaus. Mūsų būrys vis didėjo – čia buvo tie patys poetai ir artistai, visa pažįstama Konrado cukrainės šutvė, ir visi sukosi pragariškame siautulyje, trinksint konkei ir verkiant smuikui.

– Atsigaivink, šaunuoli! – pajutau ant peties kažkieno ranką.

– A, ponas magas! – apsidžiaugiau pamanęs, kad atnešė nebaigtą gerti stiklą, ir nusivyliau pamatęs tuščias rankas. – Vis renkate paklydusias sielas?

– O kas man lieka? Štai jau gerą pusmaišį turiu. Dar porą naktelių ir vėl atsigausiu.

– Tai laikai! – keikėsi vežikas. – Nė vieno keleivio. Vienas buvo, bet ir tas…

III

– Nenusimink, žmogau, ir aš vienas.

– Tu? Bet juk tu iš bronzos! Nei tau šilta, nei šalta, nors ir bekepuris, bet dar ne plikas ir gali pašiaušti likusius plaukus. Kad ir siauros kelnės, bet kreivas kojas vis ne taip baisiai gelia. Švarkelis, kad ir apspuręs, bet irgi vėją sulaiko. O aš...

– Nenusimink, žmogau. Kiekvienam ateina savas laikas. Ir aš kadaise buvau visagalis, tik dabar subronzėjau, bet matai – šypsausi.

– O, Danilai... O, Danieliau! – prie bronzinio stabuko glaudėsi daili panelytė ir, mėnuliui žvilgtelėjus iš už debesies, mano širdis nukaito: ta pati Elytė! – O, Danilai, tai yra Danieliau, – tą vardą ji tarė taip meiliai, taip paslaptingai, vien lūpomis – kaip maldą. Niekada šitaip nesakydavo net man Konrado cukrainėje, kai po stalu spausdavau ir glostydavau jos kelį. – Ak, Danilai, dar padainuok! Pažvelk į mane, pamatyk, kokia aš, patirk mano laimę ir džiaugsmą, bent plačiau nusišypsok, o jei nori... jei nori...

Bronzinis „Metropolio“ dievas ėmė pūstis, kilti į viršų, štai jau sulig liepų viršūnėmis, štai virš „Pieno centro“, štai dar aukščiau, o Elytė, ta daili ir be galo meilės ištroškusi būtybė, tiesė aukštyn rankas, nesiliaudama siūlėsi ir žadėjo rojų, o jis tapo toks nepaprastai išdidus, toks arogantiškas – tikras demonas – jaudino, viliojo ir tolo išsižadėdamas. Iš jo ėmė aidėti kažkoks keistas, baugulį keliantis balsas – nesupratau, ar jis dainavo, ar raudojo, bet iš jo didelio kūno sklido aštrūs kaip skalda fluidai, jie raižė kūną ir žeidė sielą.

– Pasitrauk, mano duobkase!

– Ką pasakei? Danilai, Danieliau... tikriausiai man pasigirdo?

– Ne, tu gerai supratai, moterie, – jo įniršis lyg laukinio žvėries staugsmas supančiojo Elytės kojas ir rankas. Ji sustingo tarsi šventoji ar vizija – bejėgė, atstumta, sugniuždyta.

– Ir vėl tu elgiesi kaip visada. Buvau reikalinga, kol... O paskui...

– Tokia mano meilė.

– Tik tokia?

– Tokia mano meilė, kaip ir jūsų visų. Aš irgi buvau reikalingas, kol užkimau. O dabar... Štai turiu čia stovėti lyg stabas, šunys, pakėlę koją, kas rytą mane pasveikina ir palaisto, pusmergės žvilgteli ir prunkščia, o štai tas nevėkšla prasigėrėlis šalia tavęs stypso ir stebisi, kaip galėjai mane mylėti ir glaustis lyg katė.

– Bet juk aš tokia pati, kokia buvau. Tu mane užkeikei savo dainomis ir šokiais, o dabar atstumi.

– Elyt, – nebeiškentęs pasakiau, – jeigu tu iš tikrųjų Elytė, tai eik su manimi. Juk mums buvo taip gera, atsimeni?

– Niekur aš neisiu. Liksiu prie jo kojų ir kauksiu lyg šunelis.

– Vežike, čionai! – tarpliepy pasigirdo gergždžiantis balsas. Mėnuo pamažu slinko už debesies, o gal debesis slinko už mėnulio, tamsa maišėsi su šviesa, šešėliai plaukė šuorais Laisvės alėjos plokštėmis ir skandinosi tuščioje fontano duobėje.

Konkė bemat atbildėjo ir Danilas ar Danielius, per tą laiką susitraukęs iki mažiausio dolskio, įšoko vežiman ir nubildėjo. Gal į ateitį, gal į žydų kapines ar pragaran.

O netoli tos vietos, kur buvo jo paminklas, garavo šiltų arklio obuolių krūvelė.

EPILOGAS

Laisvės alėjoj, lietui pliaupiant, stovėjo du skėčiai suglaustais sparnais, vienas labai panašus į moterį, kitas – į valkatą.

– Graži dienelė išpuolė, – džiaugėsi valkata skėtis, stengdamasis kulnu dar giliau į grindinį įspausti plytą su Konrado cukrainės ženklu.

– Geresnės nė nenorėk, – pritarė skėtis moteris ir, žvelgdama į užrakintas duris, pasikaišė apspurusį skaros kutą.

– Kur tas Konradas prapuolė? Taip ilgai negrįžta, – nekantravo valkata, apsilaižydamas susproginėjusias lūpas.

– Kol sulauksim, galim užeiti pas mane. Krupnikėliu pavaišinsiu.

– Tuomet aš dar pastovėsiu, kad labiau sulyčiau. Tada galėsiu ilgiau džiūti, – apsidžiaugė valkata.

Seniai Laisvės alėjoje nelijo toks geras lietus.

Ir nė vieno žmogaus.

 

Žaidimų namai

 

I SCENA

 

Grakšti moteriškaitė atitraukia užuolaidą, ir prieš mūsų akis atsiveria prieblandoje skendinčio skliautuoto kambario vaizdas. Tolimame kampe – plati ąžuolinė lova. Joje, užklota balta pūkų antklode, guli laiminga moteris. Tai Brigita, miesto vaito Alberto Beinarto duktė, prieš kelias valandas gana lengvai pagimdžiusi stamboką berniuką. Jaunosios moters akys, nors ir pavargusios, bet žvitrios. Lūpos vos vos praviros – ji šypsosi. Veidas ramus, šviečiantis palaima. Brigita netaria nė žodžio, bet kalba visa savo esybe, ramybe ir laime.

Kitame kambario kampe prie židinio plačioje kailiais dengtoje kėdėje sėdi vyras. Tai bajoras, Vijūkų dvarelio savininkas, jaunosios moters vyras. Truputį prisimerkęs, jis žiūri į besiplaikstančius ugnies liežuvius, retkarčiais pasilenkia, paima beržinę pliauską, įmeta į kaitrią židinio ryklę, vėl atsišlieja, pamažu supasi ir kažką mąsto. Iš neramiai krustelinčių antakių, galvos papurtymo, rankų virptelėjimo galima suvokti – jo širdis kažko nekantrauja, baugšti ar įbauginta, ir statmena nerimo, rūpesčių ar jaudulio raukšlė vis giliau rėžiasi plačion kakton.

Tarp lovos ir židinio – gražiai išpuoštas lopšys. Truputį pakrypęs ar tyčia pakreiptas – kad ir motina, ir tėvas matytų jame ramiai miegantį kūdikį.

– Reikėtų jį pakrikštyti, kaip manai, Brigita?

Lopšys staiga sujuda, tarsi kažkas būtų jį papurtęs, ir vyras pašoka.

– Iš kur ta svetima moteris? – išsigandusi sušunka motina, tik dabar išvydusi grakščiąją moteriškaitę. – Gal pasamdei žindyvę?

– Ne, Brigita, aš jos nesamdžiau. Pati iš kažkur atsirado. Neprašyta įėjo ir štai...

– Ji supa mūsų vaiką! – dar labiau išsigąsta motina ir mėgina pasikelti ant alkūnės, bet stinga jėgų. Ji vėl atsigula, sunerimusi būdrauja ir blyksi akimis.

– Sakau, reikia kuo skubiau pakrikštyti. Jeigu kartais...

– Pabusk, Albertėli, pabusk!

– Moterie, tu jau šauki jį vardu? Ir drįsti žadinti pirmo miego nemigusį?

– Diena bunda... Žiūrėkit! – sušapena grakščioji moteriškaitė ir su tais žodžiais praveria langą.

II SCENA

Toji pati grakšti moteriškaitė atitraukia uždangą, ir mes išvystame prie puošnaus židinio sėdintį žilą vyrą. Jis kartais tingiai pasilenkia, paima pliauską, įmeta žaižaruojančion ugnin ir ilgai žiūri į kibirkščiuojantį verpetą. Liepsnos atšvaitai blyksi neramiose žmogaus akyse. Židinio kūrentojas čia visai užsimerkia, tarsi išnykdamas, iškeliaudamas į nebūtį ar kitus pasaulius, čia vėl plačiai atsimerkia – džiaugsmas, nuostaba, sumaištis, abejonės, sielvartas ir baimė – viskas sumyšta, susilieja į vieną sunkų rūpestį, ir žmogaus veidas, blyškus ir pavargęs, giliausių gunkšlių išvagotas, primena ilgos sausros iškankintą suskeldėjusį žemės veidą.

– Kamuojies ir graužies, Albertai? – tvarkydama uždangos klostes, maloniu balsu tarsi įsiteikdama klausia moteriškaitė.

– A, čia tu! Nejutau, kada atėjai.

– Aš visada šalia. Dieną naktį, rytą vakarą. Visą laiką šalia. O gal jau panūdai manęs išsižadėti?

– Netaukšk niekų! Niekada! Nė už aukso kalnus! Tu juk vienintelė... nepakeičiama... su niekuo nesulyginama...

– Vertinu tavo ištikimybę.

– Nuo tos akimirkos, kai lemtinga rankele palietei mano lopšį ir švelniai jį pasupai. Nuo tos pačios akimirkos, kai slapta, mano motinai Brigitai nematant ir tėvui kurstant židinį, pakišai po mano pagalvėle lotynišką Aleksandro Gvanjinio „Europos Sarmatijos aprašymą“ ir lenkišką Motiejaus Strijkovskio „Kroniką“. Aš dar nė raidžių gerai nepažinau, o ėmiau jas skaityti – su begaliniu džiaugsmu ir didžiausiu nerimu, baisiai pykdamas ir be galo džiaugdamasis. Kai aprašytos istorijos patikdavo, juokdavaus ir krykštaudavau, kai nepatikdavo – verkdavau ir spurdėdavau kaip užkeikta dvasia, ir visi persigandę bemat puldavo prie manęs ir klausinėdavo – kas tau, mažyti, ką skauda, kas atsitiko, ko išsigandai? Niekas nesuprasdavo, o gal niekam ir nerūpėdavo mano nerimas ir krūtinę sprogdinantis baisus karštis, tik tu viena...

– O, puikiai pamenu tas akimirkas. Juk nematoma ranka bukštinau tavo išmonę, skaitydama tau tas stebuklingas knygas, kurias vertinai labiau už lopšines ir pasakas. Man patiko žaisti su tavimi, nes mačiau nerimstantį guvų protą, tyrinėtojo aistrą ir begalinę kantrybę, kuria tave apdovanojo ne tik motina, bet ir Dievas. Panūdau su tavimi paišdykauti. Išdykauju su visais žmonėmis, kurie tik išvysta šio pasaulio šviesą. Bet vienais greitai nusiviliu, o kitus pamilstu ir juos saugau, glaudžiu po savo sparnu, glostau, myluoju ir palieku kartų kartoms.

– Kuo labiau augau, tuo karštesnėm akim į tave žiūrėjau. Mano širdis sakyte sakė – štai ji, tavo išrinktoji! Ji tave pabudino iš pirmojo miego, ji supo tavo lopšį, ji sekė ir skatino pirmuosius tavo žingsnius, ji privertė karščiau daužytis tavo širdį – neturi teisės likti jai abejingas. Aš bijojau tave imti už rankų – pirma tik akies kampeliu tyrinėjau – kokia tu, su kuo tu dar išdaigauji ir žaidi savo nepaprastuosius žaidimėlius, kas tavo ištikimi draugai ir kas apsišaukėliai ar priešai? krimsdamas knygas, trindamas mokyklų suolus ir augdamas tavo akyse, vis aiškiau supratau – neatsižadėsiu tavęs: jeigu jau mane sugundei, pakerėjai, užbūrei, tai ir eisiu su tavimi visą gyvenimą. Mano protas tarsi sakė: išsižadėk kūno ir sielos malonumų, kurie sekina žmogų, išsižadėk garbės troškimo, nes tai tuščias dalykas, suk išminties keliu, prie tikrojo ramybės ir galios šaltinio, rieškučiomis semk, gerk jo vandenį, imkis stiprybės iš gimtosios žemės, iš karūnuotų ir be vainiko likusių karalių ir didžiųjų kunigaikščių, iš plačiųjų girių ir vėjų pustomų plynių, nuožmių karų ir džiaugsmingų pergalių, skaudžių pralaimėjimų ir baisių nelaimių ir visą gyvenimą klupdamas, kojas atmušdamas, krumplius kruvinai nusidaužydamas, paskutinių jėgų netekdamas, atsižadėdamas ir vėl dvasios jėgas pasitelkdamas kopk į tą kalną, kurį vadini šventąja Lietuva.

– O, tu poetas kaip ir tavo brolis! Bet puikiai žinai – aš nemėgstu saldžių sentimentų ir visokių vizijų. Man mielesnis faktas, įvykis, data, žmogus, nors jūs dažnai...

– Žinau, žinau, faktus reikia skirti nuo išmonės, griežtos dokumentų kalbos negalima apkaišyti autoriaus vaizduotės puošmenomis. Taip sakydavau ir savo vilniškiams studentams. Labai lengva mokyti ir patarinėti, bet labai sunku pačiam šito laikytis! Vienas gudrus, o gal gudriu dėjęsis žmogus per galvą versdamasis įtikinėjo: lietuviai neturėjo savo valstybės, jie gyveno kaip laukiniai ir priklauso gamtos, o ne visuomenės istorijai. Kitas sumanus, o gal tik tokiu apsimetęs žmogus man sakė: senovės Rytai, antika – štai tikroji istorija, žmonijos šaknys, o lietuviai... O trečias man įrodinėjo, kad apskritai mes esame niekam neįdomūs, gal tik mūsų senolių pagoniški dievai ir auginti žalčiai...

– Ir tu, nieko nepaisydamas, drąsiai stojai su jais į dvikovą...

– Aš per menkas mosuoti špaga, o parakui ir kulkai nusipirkti neturiu pinigų, be to, ir šaudytis nemėgstu. mano artilerija – protas, mano durklas – plunksna. Ir aš įrodžiau...

– Manai įrodęs.

– Taip, manau...

– Kas tiesa, tas tiesa – tu be galo kantriai, nepaisydamas apkalbų, negalios, ujimo, sekiojai mano gerokai išblukusiomis, laiko vėjų ir smilčių užneštomis pėdomis. Retai sutinku tokius nuovokius, sumanius pasišventėlius. Tu mane negailestingai apnuoginai, tarsi išrengei ir visų akims parodei, kokia buvau ir esu, nepalikdamas jokios paslapties. Atvirai prisipažinsiu, iš pradžių net sutrikau dėl tokios tavo drąsos – žiūrėk tu man, kaip įsismarkavo tas Albertas Vijūkas, tas nusmurgęs bajorėlis, tas niekur nepritapęs ir iš visų postų išmestas mokslininkas, tas užsispyrėlis jėzuitas, bet man patiko tavo drąsa ir išmanymas, ir aš nuo tavęs nebeatstojau, tiesiog negalėjau palikti likimo valiai. Visaip drąsindama, gundydama, versdama per dienas naktis triūsti, atidžiai sekiau tavo proto tvinksnius ir plunksnos vingius ir, prisipažinsiu, pamilau tave.

– O...

– Pamilau už drąsą ir ryžtą. Vieni, giliau į mano akis pažvelgę, suklumpa. Kiti, svetimtaučių paniekinti ir išpeikti, nuleidžia rankas. Treti rašo viršesniems įtikti norėdami, ir jie pasmerkti amžinai užmarščiai. Daug kam šventi tik garbė ir pinigai. Net ir labai norėdama, tau šitų silpnybių negaliu prikišti. Kol kas tu neturi nei vieno, nei kito.

– Man nieko ir nereikia. Tik noriu suprasti... Noriu suprasti, savo akimis pamatyti, savo kūnu pajusti, kaip viskas buvo. Kokiomis jūromis ir upėmis senų senovėje atplaukė mūsų protėviai į šį Dievo užmirštą pasaulio pakraštį ir kodėl mes čia apsistojome? Kodėl puolėme girių kirsti, žemės arti, sėti, javų auginti, puodų žiesti, kalavijų kalti? Kodėl šį žemės kampą, tokį nuošalų, nepatrauklų, net atšiaurų, pasirinkome savo Tėvyne? Kodėl tokia brangi mums tapo akmenuota, medžių šaknimis išraizgyta žemė? Kodėl galvas guldydami, kraują liedami šokome jos ginti, pilių statyti, miestų puošti ir Didžiosios Kunigaikštystės nuo jūros iki jūros kurti? Iš kur tokia mūsų karalių, kunigaikščių drąsa ir užmojai? Sakau, gal jie tokios padūkusios, kilnios dvasios, kad patys kilę iš dievų? Žinoma, kartais jiems trūko teisingumo, susivaldymo, jų rankos irgi suteptos krauju. Jie nežinojo, kas yra gailestis, prireikus – išduodavo, pameluodavo, apgaudavo. Jie visomis dvasios ir išminties pastangomis kūrė Lietuvą. Ne visuomet išmanė, ką daryti su garbe, kuri juos tarsi iš dangaus užgriūdavo ir apgaubdavo. Iš viso to, ką patyriau aprašydamas savo krašto praeitį ir jo žmones, supratau vieną paprastą tiesą: laimingiausias tas, kuriam nereikia laimės, o galingiausias tas, kuris valdo pats save.

– Keistai kalbi. Ar tik nepavargai mane mylėdamas?

– O, atleisk, visai pamiršau, kad čia esi ir šildais prie mano židinio.

– O gal tu šildais prie mano?

– Peiki mane, kad kartais esu poetas, bet ir tau, regiu, nesvetima poezija.

– Aš esu išminties mokytoja ir visuomet mokiau ir mokau: pasmerk ir ieškok pateisinimo, neapkęsk ir mylėk, kilk į padebesius ir rauskis po žemėmis – teisybė šalia, visur, ieškok jos ir rasi. Nes nieko nėra svarbesnio už teisybę.

– Argi Aleksandras Gvanjinis ir Motiejus Strijkovskis ne teisybės ieškotojai?

– Pats sakei – jie labiau rūpinosi savimi.

– Bet su jais irgi žaidei?

– Jie žaidė su manimi.

– Ar juos išdavei?

– Ne, aš kantri ir kantriai pakeliu kiekvieną žodį kaip neišvengiamą naštą. Aš leidžiu gyventi visiems – karaliams ir vargšams, turtuoliams ir elgetoms. Vieni rašo valdovų ir karų knygas. Kiti – pasaulio dvasios istoriją.

– Į kokią išvažą aš pasukau? Ką aš sukūriau?

– Argi jau baigei savo darbą? Ar iš tikrųjų nesveikuoji, ar taip baisiai nusilpo tavo galva ir rankos?

– Kuo ilgiau sėdžiu prie šito židinio ir galvoju, tuo aršiau mane drasko prieštaravimai ir nerimas.

– Vadinasi, dar esi gyvas žmogus.

– Aš pavargau ir vienas nepajėgiu pakelti nešmenės, kurią užvertei ant mano pečių.

– Argi meilės našta kada buvo lengva?

– Ne apie tai kalbu. Vis labiau ir labiau, lyg kirvarpa medį, mane ėda mintis – kas bus rytoj, po metų, šimtmečio?..

– Gailiesi esąs ne astrologas, bet istorikas? Tau nebeįdomus buvęs ir esamas pasaulis, nes jį pažinai iki paskutinio siūlelio. Dabar, blėstant nakčiai ir auštant naujai dienai, tau parūpo, kas sėdės prie šito židinio? Kieno lopšys supsis šiame kambaryje?

– Taip, taip, taip!

– Bet šito ir aš nežinau!

– Vadinasi, aš mylėjau vien praeitį? Aš…

Žmogus giliai atsidūsta, krūpteli ir nurimsta. Žila galva bejėgiškai nusvyra ant krūtinės. Židinyje spragteli paskutinė žiežirba. Dar neaušta, bet dangus už lango po truputį blykšta.

Žvitrioji moteriškaitė prieina prie supamojo krėslo ir grakščiais pirštais užspaudžia Alberto Vijūko akis.

 

III SCENA

 

Jau gerai mums pažįstama grakščioji moteriškaitė atitraukia užuolaidą. Tas pats kambarys, židinys, lova, lopšys, stalas, kėdės. Viskas tas pats, tik žmonės kiti. Jų veidus sunku įžiūrėti, rodosi, po kambarį slankioja vien siluetai – šešėliai: vieni skaidrūs, net permatomi, kiti pilki, niūrūs ir baugūs. Šešėliai be galo neramūs, visą laiką bruzda, juda, tarpusavy šnibždasi, kikena, garsiai juokiasi. Byra žodžiai, sakinių nuotrupos, girgžteli kėdė, subraška stalas, cypteli durų vyriai, spragteli pliauska židiny ir visa tai liejasi į vieną paslaptingą, vis labiau įsismarkaujantį gausmą, stingdantį kūną ir keliantį baugų nerimą.

– Štai ir Teodoras! Dėmesio, ponai! – grakščioji moteriškaitė pliaukšteli delnais ir visi suklūsta, apmiršta.

– Kalbėk, Teodorai!

– Aš ją radau!

Moteriškaitė šypteli, bet nieko nesako, tik padrąsindama linkteli.

– Štai ji! Šito namo dvasia. Atkreipkite dėmesį į galvą. Tai ne šiaip sau galva, o paslaptinga, tarsi atgaivinta ir įasmeninta Miesto panorama. Pažvelkite, kokie bokštai! Vienas už kitą aukštesni, vienas už kitą grakštesni, saulės nutvieksti spindi, žavi, buria. Tai mūsų buvęs ir esamas gyvenimas.

– O kas jos rankose?

– Trys nuostabiai žvilgančios žuvys. Tai Nemunas, Neris ir Nevėžis. Šventos mūsų upės, priešų kraują nuplukdžiusios, neiš...

– Bet kodėl jos kojos supančiotos?

– Ne supančiotos, o sukryžiuotos. Jos kojos sukryžiuotos todėl... todėl...

– Sakyk, Teodorai Narbutai! Juk tu istorikas!

– Palaukit, palaukit! O iš tikrųjų – kodėl sukryžiuotos jos kojos?

– Cha cha cha! Dvasia sukryžiuotomis kojomis. Nukryžiuotoji Lietuva! Nieko sau!

– Mums nereikia tokių dvasių! Mums reikia pinigų!

– Žaidimų!

– Vyno!

– Aukso, štai ko mums reikia!

– Baikit su tais visais teatrais! Leiskit man ramiai pasnausti.

– Žmonės! Miestiečiai! Pirkliai ir aktoriai! Kunigai ir klapčiukai! Bajorai ir nugaišėliai! Ponai ir tarnai! Visi, kurie čia gimėte, augote, gyvenote, statėte, griovėte ir vėl statėte šį namą! Juk tai jūsų dvasia!

– Cha cha cha! Irgi pasakė! Mūsų dvasia arba danguj, arba pragare, o čia...

– A, niekai... tik šešėliai, niaurūs šešėliai... tik tiek ir liko iš visų. O ką pasakysi tu, gerbiama, nesenstanti, visuomet budri ir žvali, negailestinga ir teisinga, nieko pro savo budrias akis nepraleidžianti, viską matanti ir atsimenanti uždangos traukytoja, lopšių supėja, žindyvė ir nešiotė, motina ir ištvirkėlė? Ką pasakysi tu, gerbiamoji Istorija, kad galėčiau aprašyti ir pratęsti, ko nebaigė tavo mylimasis Albertas? Ar duosi man savo ranką?

– Aš myliu ištikimus ir drąsius riterius, Teodorai Narbutai. Matai, kaip nyksta, kaip traukiasi šešėliai? Jie išsigando ne laiko dvasios, jie išsigando mūsų. Tuoj liksime dviese. Aš mėgstu sėdėti prie šito židinio. Štai kokia gera, nors ir kieta kėdė. Įsitaisyk patogiau ir imk plunksną. Tau išpuolė didelė laimė – parašyti tai, kas buvo po jo... po Alberto. Pradėk nuo šio vakaro. Nuo Namų dvasios.

– Ar pasitiki manimi?

– Aš neturiu kito pasirinkimo. Žvelk, židinys jau liepsnoja. Įmesk sausų pagalių ir imkis darbo.

Teodoras paklusniai atsisėda. Jo rankoje – Žaidimų namų nišoje netyčia užtikta skulptūrėlė. Ūmai spindintys bokštai dar labiau sužvilga, sukruta žuvys-rankos, išsipančioja kojos...

– Ji gyva, gyva! – nudžiunga ir išsigąsta Teodoras Narbutas.

Moteriškaitė tik šypteli ir grakščiu rankos judesiu pasitaiso plaukus.

 

Stebuklingas tiltas tarp „Žaliosios gebenės“ smuklės ir Baltojo dvaro

 

Ji buvo gyva paslaptis. Kažkokia efemeriška, nežemiška būtybė, kartais atrodydavo – paties išgalvota, čia išnykstanti lyg lengvas vasaros ryto rūkas, čia atlekianti su saulės spinduliu, čia išplaukianti iš gilužės šešėlio ar aukšta žole prižėlusios Vokės paupio lankos, akimoju akyse gimstanti ir vėl prapuolanti. Bet ji buvo! Ir ši paslaptis jį žavėjo, viliojo ir gundė. Kartais mintys taip susivinkliuodavo, kad architektas Markonis nebeišmanydavo, ar gyvena realiame, ar svajonių pasaulyje – viskas kažkaip keistai susipindavo – kaip vijoklio ūgliai apveja medžio kamieną, taip jį apraizgydavo neišnarpliojamų svajonių ir vizijų raizgalynė.

Va, antai vėl lyg lengvas sniego debesėlis subolavo jos suknelė. Saulės spindulys, prasimušęs pro tirštą aukštų užupio medžių lapiją, tvykstelėjo lyg dangiška šviesa, ir ji tapo permatoma, kaip tampa permatomas popieriaus lapas prieš lempos šviesą – tada gali įžvelgti, net perskaityti jame slypinčius paslaptingus vandens ženklus ir suvokti jų prasmę. Aukštai keldama basas kojas, ji skriete skriejo į pakalnę – medžių šakos, supamos lengvo vėjelio, šnarėjo paslaptingą giesmę, paukščiai, sutūpę į tankius krūmokšnius ir pievos žolę, užsimiršę ir apsvaigę čireno rytmečio giesmes, siūravo bičių nulenktos raudonųjų dobiliukų galvos, per akmenis srūdamas nerimastingai gurgėjo Vokės vanduo... Visi tie iš pačių žemės gelmių ar iš dangaus sklindantys garsai, spalvos, pajautos susiliejo į idilišką ankstyvo vasaros ryto palaimą, paslaptingos gamtos jėgos kūrė nuotaiką, prisodrintą nerimo, džiaugsmo, širdį svaiginančio laukimo ir vilties. Jis instinktyviai palinko į priekį, jau nebesislapstydamas ir nebijodamas išsiduoti palenkė medžio šaką ir išplėtė rudas akis – ji akimirksniu dingo, išnyko, tarsi išgaravo, ir architektas Markonis vėl – jau kelintą kartą! – skaudžiai pagalvojo: tai mano įkaitusios vaizduotės padarinys! Ir dar pagalvojo: „Kas čia dedasi? Kodėl aš toks? Užuot rūpinęsis dvaro rūmų statyba, parko įveisimu, tvenkinių kasimu, štai slankioju paupiu ir akimis seku, žvilgsniu gaudau gal tik savo svajonę? Kaip kartais žmogų apima paslaptinga idée fixe, taip ir mane... ir mane pavergė efemeriška balta suknelė, gal tiesiog kokia klajojanti dvasia ar legendinė Vokės būtybė, ir aš pamečiau galvą.“ Ir jau kone piktai klausė savęs: „Kas tau darosi, architekte Markoni?“ Klausė jau ne pirmą kartą ir į šį sunkų klausimą negalėjo atsakyti. Teisingiau kalbant, nenorėjo atsakyti, nes jeigu viskas pasirodytų esant tik vizija, jis tikriausiai taptų kitu žmogumi ir vargu ar įstengtų baigti tuos darbus, kuriuos buvo pradėjęs. Kažin ar apskritai įstengtų čia likti. Nežinia, ar apskritai norėtų gyventi. Vien apie tai pagalvojus, jį apimdavo liūdesys, sunkiai pakeliamas net stipriam vyrui.

Nuo tų baisingų minčių net krūptelėjo, staiga sustingo ir išplėtė akis. Nejaugi ji? Nejaugi iš tikrųjų? Taip aiškiai ją regėjo tik kartą – aiškių aiškiausiai regėjo, o ne matė savo vaizduotėje! – akmenimis bėgančią į šią upės pusę, į būsimos Tiškevičiaus dvarvietės kalnelį. Matė iš labai toli, nuo statomų rūmų stogo – ji buvo tokia pat skaisti, perregima, vikri lyg stirna. Šokčiodama nuo akmens ant akmens, perbėgo Vokę ir čia, regis, prie pat Markonio kojų, išnyko.

Krūtinėje sunkiai telpančia širdimi architektas Markonis prislinko prie pat upelio ir apmirė. Štai ji užšoko ant pirmojo pakrantės akmens. Sušvitravo ilgos baltos kojos – ji jau ant kito. Valandėlę stabtelėjo, susikaupė, truputį pritūpė – strykt! Suknelė, vėjo išpūsta, šoktelėjo virš kelių – akinanti baltuma pervėrė architekto akis. Lyg koks plėšrūnas žvėris sekė jos šuoliukus ir kai paslaptingoji atsidūrė jau kone upės viduryje, akimoju išpuolė iš slėptuvės ir pasileido jai priešais. Mergina išsigandusi net aiktelėjo ir neišmanydama, ką daryti, sustingo lyg užburta. Dar vienas šuolis ir Markonis atsidūrė priešais ją. Juodu skyrė tik neplatus gurguliuojančio vandens tarpelis. Lyg du ožiai ant siauro tilto... Nei prasilenkti, nei atgal kuriam bėgti.

Jis neištarė nė žodžio, tik žiūrėjo į ją ir negalėjo nusukti akių. Ilgos tamsios sruogos užkritusios ant akių, kurios pro tą plaukų šydą vis dėlto žiburiavo gana drąsiai. Vis mainėsi – čia degė, čia žaibavo, čia paniurusios gnaibė – paslaptingi šviesuliai, nutvieksti vandens skaidrumo, saulės blyksnio, lapijos mirgėjimo, bičių sparnelių virpinamo oro, – akys keitėsi, svaigino ir galutinai užbūrė. Jose tarsi buvo sukauptos visų moterų gyvenimo viltys ir abejonės.

Ji taikėsi ir vėl šoktelti. Nedidukas, beveik visai vandeny nugrimzdęs akmuo gulėjo šalia didžiojo, ant kurio stovėjo jis, ir jeigu mergina sugebėtų ant mažojo atsistoti, gal pasisektų apeiti tą gyvą, netikėtai iškilusią kliūtį. Ryžosi. Vėl truputį pritūpė ir, stipriai atsispyrusi, šoko. Koja paslydo ir ji pliumptelėjo į vandenį.

– Dieve mano! – aimana išsiveržė pro sukąstus Markonio dantis ir jis nesvarstydamas irgi puolė upėn ir akimoju pakėlė ją ant rankų.

Riba, skyrusi realybę nuo svajonės, išnyko. Ne efemeriška būtybė, ne, apsidžiaugė architektas Markonis. Ji tikra kaip ši upė, medžiai, gebenėmis apaugusi smuklė, koplyčia, statomi grafo Tiškevičiaus rūmai. Ji pati tikriausia, kokia tikra gali būti tik išsvajota moteris. Kiaurai permirkusi suknelė neįstengė paslėpti jos kūno, stangraus, jauno ir paslaptingo, ir tas kūnas dabar buvo jo glėbyje. Instinktyviai abiem rankom, kaulėtom, ilgais juodais plaukais apžėlusiom, spaudė prie savęs kaip didžiausią brangenybę, bijodamas, kad tik neišslystų, kad tik nedingtų. Štai šitaip stovėtų ir stovėtų Vokės vidury kaip koks Kristoforas ir laikytų ją, ir jam būtų be galo gera šitaip stovėti. Nuo jos drabužių, tarsi iš mėnesienos siūlų išausto apdaro, ilgų kaštoninių plaukų varvėjo lašėjo vanduo, ir kiekvienas lašelis tarsi sidabro grūdas spinduliuodamas sužėrėdavo sraumėje, atsimušęs į akmenis ištikšdavo į šimtus kibirkštėlių ir nulėkdavo į neužmatomus tolius.

– Kas tu? – pagaliau tyliai į šlapius jos plaukus sušnibždėjo Markonis, labiausiai bijodamas, kad ji staiga nedingtų nuo menkiausio judesio, nevalingai trokšdamas, kad šitas susitikimas upės viduryje nevirstų banalia kasdienybe, o liktų apgaubtas saldžios paslapties.

Ji spurdėjo tarsi norėdama ištrūkti iš vyro glėbio, bet architektas Markonis jautė – tos pastangos apsimestinės, ji tik patogiau glaudžiasi prie jo krūtinės, nes gal ir ji jau seniai akimis jį sekė ir laukė to susitikimo.

– Aš – Vokė, – ji nusišypsojo nuostabiai kerinčiai ir gundančiai, viliodama į savo paslaptį, kurią vargu ar kam jau buvo pavykę įminti.

– Vokė? – jis tarėsi esąs atsikratęs visokiausių prietarų, kaip ir dera mokytam žmogui, gyvenančiam XIX amžiaus pabaigoje, bet jam patiko tas prasidėjęs žaidimas. – Ar toji, kuri Papiškių ežere apvertė mano valtį, kai grįžau pilną krepšį prisivertęs vėžių?

– Gal...

– O gal tu toji, kuri slapta nubėga į Vilnių ir, pasivertusi meška, gąsdina žmones?

– Gal...

– O gal esi Juodoji Vokė, gyvenanti apleistuose namuose ir piliakalniuose?

– Gal...

– Ar Mūrinės Vokės dvasia, vis atgyjanti jau nuo Kristaus laikų?

– Gal...

– Tai kas tu iš tikrųjų?

– Aš ir šiokia, ir anokia. Ir Mūrinė, ir Juodoji, ir Meškavokė, ir Papiškinė, Vaidotinė ir dar kitokia. Aš turiu šimtus vardų, bet dar niekas neįspėjo mano tikrojo.

– Aš įspėsiu.

– Tu?

– Aš! – jis jautė kiekvieną jos kūno linkį ir krūptelėjimą ir šventai tikėjo savo galiomis.

– Ne ne, geriau palik mane ramybėje ar paskandink, nes kuo ilgiau laikysi prie savęs, tuo labiau atsiduosi mano valiai. Tu daug gali, architekte Markoni, ir aš žinau, kad grafo Tiškevičiaus Baltieji rūmai bus patys gražiausi visoje apylinkėje ir jie primins Varšuvos Lizenkų rūmus. Mačiau, kaip dailiai sodini parko medžius, kokius didelius kasi tvenkinius ir kaip kruopščiai atlieki kitus darbus. Bet tu aptveri dvarą aukšta tvora ir ją peršokti ne mano jėgoms.

– Kada panorėjusi įeik pro aukštuosius vartus.

– Prie jų los pikti šunys.

– Tada atbėk iš šiaurvakarių – lauksiu tavęs prie upės.

– Kaip aš atbėgsiu, jei ten gilios sietuvos ir nė vieno akmenėlio kojai padėti?

– Pastatysiu tau tiltą, mes susitiksime jo viduryje ir aš tave nunešiu į Baltąjį dvarą.

– Ak, daug žadi. Nebūtum italas. Nebūtum vyras, – rankos, apaugusios švelniais pūkeliais, kaip gebenės lapai apsivijo jo kaklą, o putlios lūpytės žvilgėjo lyg vyšnios. – Bet man gražūs tavo žodžiai. Ir man patinka būti tavo glėbyje. Man patinka matyti tave susijaudinusį, man gražus tavo kilnumas ir pasiaukojimas. Štai nepabijojai sušlapti savo dryžuotų kelnių ir languotų marškinių, pulti į šaltą vandenį ir išgelbėti vargšę mergaitę. O dabar neskubėdamas išnešk mane į krantą. Aš dar noriu pabūti su tavimi.

– Aš išnešiu tave į savąjį krantą, Baltoji Voke.

– Ne, nešk į manąjį. O kai prie smuklės pražys gebenė, tada...

– Ar gebenės žydi?

– Kai prie smuklės pražys gebenė, tada aš vėl būsiu čia ir atbėgsiu akmenų lieptu…

– Akmenų tiltu.

– ...akmenų lieptu pas tave. Jeigu paslysiu, o aš tikriausiai paslysiu ir įkrisiu į vandenį, – tikriausiai įkrisiu, – tada tu vėl mane paimsi ant rankų, žiūrėsi, kaip keičiasi mano akių spalva ir kaip nuo plaukų laša sidabru kibirkščiuodamas vanduo, ir laikysi prispaudęs prie savo krūtinės. Laikysi ir tau bus gera taip stovėti ir manimi džiaugtis, o kai paklausi, į kurį krantą nešti, aš tikriausiai pasakysiu: į tą, kur Baltasis dvaras. Tik prisimink: gebenė žydi vieną kartą, ir labai trumpai. Jeigu praleisi tą akimirką, aš amžinai liksiu Papiškių, Krempės, Asdrės, Rudaminos, Mūrine ar Juodąja Voke...

Kuo ilgiau ji kalbėjo, tuo labiau jos žvilgsnis skendo paslaptyje, o gyvi veido bruožai tarsi nyko, liejosi, skruostai blyško ir akys miglojosi, ir per tas keliolika akimirkų ji tarsi pasikeitė keletą kartų, čia blykstelėdama užburiančiu grožiu, čia padvelkdama lediniu šalčiu, čia ir vėl nudegindama valiūkišku žvilgsniu.

Staiga lyg vijurkas išsprūdo iš vyriškio glėbio ir mažais šuoliukais lengva lyg pūkas nustriksėjo į savąjį krantą. Kiek pabėgėjusi į kalvelę atsigręžė, prispaudė prie šypsančių lūpų pirštelius ir pasiuntė vis dar upės vidury stovinčiam architektui Markoniui oro bučinį. Jis ištiesė ranką, trokšdamas sugauti stebuklingą dovaną, bet nesugavo – oro bučinys pliumptelėjo prie kojų akmenėliu, išbaidydamas gružlių pulkelį. Beregint ir kitas, trečias, ketvirtas, ir taip be galo. Štai jau susidarė brasta, vanduo šniokšdamas, putodamas veržėsi per užtvarą. Architektas Markonis, paslaptingos jėgos veikiamas, kilo į viršų – po valandėlės vanduo sėmė tik kelius, dar kiek – tik kulkšnis, tik kojų pirštus, o štai jis jau visas sausoje salelėje. Kur toji stebukladarė, sugebėjusi padaryti tokį brydį? Ketino pastatyti tiltą jai, o ji pastatė jam...

Priblokštas architektas Markonis žiūrėjo į kitą krantą. Už žaliuojančių medžių, prie sugurusios „Žaliosios gebenės“ smuklės akimirką sušmėžavo balkšvas siluetas ir išnyko...