Accessibility Tools

Romas Sadauskas. Gyvenimas prie vieškeluko. – Vilnius: Žuvėdra, 2012. – 494 p.

 

Romas Sadauskas atkakliai priešinosi literatūros mokslininko Petro Bražėno skeptiškai minčiai, kad šis naujojoje rašytojo knygoje „Gyvenimas prie vieškeluko" nematąs jokio eseistinio romano (taip buvo diskutuojama knygos sutiktuvėse Rašytojų klube). Savo karingą gynybą autorius baigė tokia išvada: „Kiekvienas tikras rašytojas susikuria savąjį žanrą!"
Ir tikrai – kiekvienas savitas autorius atranda savo žanrą ir stilių; tokių kūrybinės saviraiškos pavyzdžių yra į valias. Eseistika, dar XVII a. pradėta Michelio de Montaigne'o, klesti iki šiol, suprantama, įvairiai „pabanguodama", kaip ir visi kiti žanrai. Gal ne vienas aš nustebau, kai prieš dešimt metų ant literatūrologinio turinio Marcelijaus Martinaičio knygos „Laiškai Sabos karalienei" viršelio radau parašyta „Esė romanas". Tiesa, pats autorius įžangoje klausia: „Gali kilti klausimas – kodėl knyga pavadinta esė romanu? Nežinau, gal tiksliau būtų sakyti literatūrologinis romanas? Bet ne tai svarbu – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Romanu vadinu dėl to, kad šioje knygoje minimi tautosakos, liaudies meno, papročių, literatūros veikėjai yra tarsi vienas kito prototipai, tik atsiduriantys tam tikrose mitinėse, folklorinėse, literatūrinėse ar literatūrologinėse situacijose, juos sieja elgsenos bei funkcijų panašumas, vietos ir laiko veikmė..." Ko gero, iš P. Bražėno atminties tąkart šis M. Martinaičio esė romanas buvo išsprūdęs, o R. Sadauskas gal jo net nebuvo skaitęs, kadangi tikram, savaimingam rašytojui nebūtina visko aprėpti, – tai jau mūsų, kritikų, priedermė.
Pastaraisiais metais lietuvių literatūroje eseistika visaip modifikuojasi, o labiausiai keičiasi toji, kuri susijusi su pačių autorių autobiografijomis. Štai viena Inezos Juzefos Janonės knyga „Galudaržės krunė" pasirodė visai be žanrinio apibrėžimo; o naujoji poeto Albino Bernoto knyga „Kaustytos žąsys" pavadinta autobiografine beletristika. Romualdas Granauskas parašė paeiliui bene tris autobiografinius novelių, apysakų rinkinius; juo seka Vytautas Girdzijauskas, Vladas Kalvaitis.
Taigi recenzentas pripažįsta bei palieka ir R. Sadauskui teisę apsibrėžti knygos žanrą savaip. Įdomu patikrinti, kaip šita teise pasinaudota. R. Sadauskas, regis, dėl romano kompozicijos pernelyg nesuko galvos, – laisvai dėlioja nedidelius Demeniškių „paveikslėlius", vaizdelius, trumpas noveletes, refleksines miniatiūras, išlaiko ir kanoniniam / tradiciniam romanui privalomą pasakojimo, vietos, laiko vienovę. Ta vienovė, arba laiko ir erdvės pastovumas, R. Sadauskui būdinga nuo pat jaunumės: jis dar „anais laikais" išgarsėjo apybraižų ciklu „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus" apie gimtąją Dzūkiją. Tie rašiniai (apybraižos) patiko skaitytojams dėl aktualių temų, aštrios publicistinės minties, turtingos kalbos, sklandaus stiliaus. Miškininkai bei gamtininkai vertina R. Sadauską už jo dėmesingumą ekologijai, už kovingų gamtosaugos akcijų palaikymą bei prisidėjimą jas organizuojant. Tariausi neblogai pažįstąs R. Sadauską asmeniškai, teko su juo keletą metų trintis alkūnėmis „Literatūros ir meno" redakcijoje, tačiau tiktai iš šito romano sužinojau įdomų biografijos faktą, kad jis studijavo Prahos aukštojoje ekologijos mokykloje ir rašė „baigiamąjį darbą apie medžių biologiją ir ekologiją". Tai štai iš kur tas jo profesionalus nusimanymas apie kiekvieną medį, krūmą ir visa tai, kas auga bei veisiasi po jais.
Romanas turi pradžią, savotišką prologą – „Paliktų namų kvapai", apie tai, kaip Demeniškių kaime (netoli Veisiejų) buvo ieškoma ir surasta Zinkevičių sodyba. Aprašyme atsispindi liūdni socialiniai pastarųjų metų procesai Lietuvoje: „Tačiau į Demeniškius mes kakom labai aplinkiniais keliais, kol po ilgų ieškojimų vasaros gyvenimui radome protui priimtiną ir širdžiai mielą kampelį. Širdis su protu nebūtinai sutinka, todėl ieškoti teko ilgai, apžiūrėjome aibę tuščių bei parduodamų sodybų – dzūkų tarpumiškėse, paupiuose, paežerėse. Beieškant, suprantama, visko buvo, visko pasitaikė, bet vienas įspūdis kartojasi kaip rytas ir vakaras ar kokia įkyri mintis. Ta, kad žmonės šitas sodybas paliko staiga ir ne savo valia – taip gimtuosius namus palikdavo Sibiran tremiami" (p. 7). Toliau vaizduojami paliktų trobų kambariai: „Stovėjo kaip buvę užklotos lovos, spintos, stalai ir suolai, daugiausia kaimo dailidžių darbo, nuo sienų iš kabančių paveikslų žvelgė šventieji, vestuvinių nuotraukų personažai, etažerėse gulėjo knygos, mėtėsi seni laiškai, sveikinimų atvirukai, maldynėliai, rožiniai bei visokiausi smulkūs rykai. Žodžiu – visa sodybos bei čia gyvenusios genties buitis ir praeitis. Nutrūkusi nelyginant negandos užklupta..." (p. 9).
Vienoje iš tokių padoriau išsilaikiusių sodybų ir apsigyveno rašytojo šeimyna (jis pats, jo gerokai jaunesnė žmona Irutė, kažkodėl vadinama senele, ir katinas Mikis). Joje laisvu laiku nuo grybavimo, uogavimo, sodininkavimo, bendravimo su kaimynais, svečių priiminėjimo, kai kurių literatūros renginių organizavimo, dalyvavimo kaimynų jubiliejuose R. Sadauskas „šūdeliaudamas" – taip jo rašytojystę kartą įvardijo kažkuris kaimynas – ir parašė šitą storą knygą – „Gyvenimas prie vieškeluko".
Taigi rašytojas turėjo daug laiko stebėti Demeniškių kaimo žmonių, Bestraigiškės girios medžių (autoriaus gražiai vadinamų medija), žvėrelių, paukštelių gyvenimą, piešti jų paveikslėlius, štrichuoti jų portretus, charakterių bruožus, pasigilinti į savo „voldenišką" gyvenimo būdą, panirti į refleksijas, dažniausiai atsirandančias dėl besiartinančios senatvės, ligų nuojautos. Tos autorefleksijos gana žavios, subtilios, jų romane galėtų būti ir daugiau („Akimirkos", „Lapkričio gėla", „Ruduo" ir dar viena kita). R. Sadauskas gimė lapkričio mėnesį, todėl: „Dieve, Dieve... Ko gali laukti iš žmogaus, gimusio šitokiu tamsiu ir niūriu metu? O tu man vis patari daugiau šypsotis. Ką jau ten, pabandau, betgi veido raumenimis jaučiu, kad išeina tik grimasa, o ne šypsena. Veidrodin net skusdamasis nedirsteliu. Vis tas maudulys, ta artėjanti lapkričio gėla. Praeis? Nepraeis? Toks atsilikęs kaimas, net būrėjos aplinkui nėra" (p. 223). O miniatiūroje „Ruduo" rašoma: „Pagal Šventąjį raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk..." Dienoraščio ištraukoje „Violetas" autorius rudeniui priskiria tik violetines spalvas, todėl klausia: „Kodėl mūsuose gedulas apvilktas juoda spalva? Nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už violetą" (p. 479).
Kūrinyje, pavadintame eseistiniu romanu, esama ankstesniųjų R. Sadausko knygų žanrų, stilių atspindžių. Todėl romanas labai margas. Vienaip žiūrint, tai gerai, kitaip – nelabai. Ten, kur R. Sadauskas į „paveikslėlį" įdeda meninio stiliaus raugo žiupsnį, ten beveik visada išrūgsta, iškyla kokybiškas meninis tekstas. Pavyzdžiui, tokia yra maža noveliukė „Skerstuvės", primenanti Juozo Apučio filosofuojančius kaimiečius. Kaimiečiai vyrai niekų netauzija, o jeigu pasitaiko koks niekas, tai ir jį natūrfilosofai išdidina, pakelia į minties aukštumą. Pavyzdžiui, kodėl karvė, avis, kiaulė skirtingai pasitinka savo mirtį... Šio kūrinio Demeniškių vyrai yra anonimai, be vardų ir pavardžių. Taip atsitiko dėl to, kad autorius siekė sąlyginio-simbolinio prasmės lygmens ir jį pasiekė. Be sąlygiškumo, be metaforiškumo, be vaizdingo palyginimo, be originalaus įvaizdžio stilistiniame audinyje meninė tiesa neišgaunama. Tokio meninio raugo yra ir paveikslėliuose apie Demeniškių vyrus, pavadintus jau autentiškais vardais – Gintuką, Mantą, Valdą, Apolinarą, Antaną, Juozą ir kitus. Trumpuose rašinukuose apie tikrus savo kaimo ar apylinkės gyventojus autoriui pavyksta pagauti esminį personažo charakterio bruožą ir jį atitinkamai stilistiškai perteikti, – dažniausiai švelnios ironijos, humoro spalva.
Mėgsta R. Sadauskas pasišaipyti ir iš savęs. Jei ne toji autoironija, manau, jis nedrįstų neretame paveikslėlyje švelniai patraukti per dantį ir savo žmonos Irutės, vadindamas ją senele, atskleisdamas vieną kitą jos būdo bruožą. Apskritai ironijos, šmaikštumo, linksmo kalambūriškumo bei kitų panašių stilistinių savybių požiūriu su R. Sadausku nelengva konkuruoti bet kuriam lietuvių prozininkui.
Vertingas romano turinio bruožas yra tai, kad R. Sadauskas gražiai papildo savo gimtojo krašto etnografinius, lingvistinius tyrinėjimus, surinkdamas retesnius ir jau nevartojamus žodžius, vietovardžius, terminus (tekste šmėkščioja Jono Balio, Česlovo Kudabos, Bronio Savukyno, Alberto Rosino, Aleksandro Vanago, Sigito Gedos pavardės), nupučia užmaršties dulkes nuo savo kraštui nusipelniusių šviesuolių (Demeniškių mokyklos darbštuolės Emilijos), liaudies menininkų (Antano Sorokos), atidžiai įsižiūri į paprastų, tarsi niekuo nepasižymėjusių savo kaimynų Onų, Anelių, Jonų, Antanų, Petrų gyvenimus...
Tačiau Demeniškių krašto kasdienybė pavaizduota toli gražu ne tik idiliškai. R. Sadauskui visąlaik sopa širdį ir dėl dzūkų istorinės kultūrinės atminties išsaugojimo, ir dėl žmonių tradicinių dorovinių vertybių menkėjimo, ir dėl miškų bei gamtos padarų (pavyzdžiui, zuikių) išlikimo... „Kaimo žmonės – dar imlesni televizoriaus mokiniai. Ką jau ten prigimtinė tėvų kalba, juoba motina net voveruškas vadino lepeškom. Sykiu su prigimtine kalba nuo žmogaus pasitraukia kiti dalykai. Tarsi dantys išbyra iš burnos <...>. Juk nebuvo bevardė ši žemė, kaip nors vadinosi „kožnas kalnelis", lomelė, giraitė, balaitė ir t. t." (p. 246). Dėl kadaise tyvuliavusio ežero Demeno bei kaimo pavadinimų kirčiavimo jam teko išklausyti visą B. Savukyno paskaitą. Atminties erozija aprašyta, tas faunos ir floros nykimas pavaizduotas ne viename knygos rašinyje. R. Sadausko satyros botago švilpesį gerai perteikia, pavyzdžiui, eilėraštis „Plyni kirtimai":

Neliko paukščių – vienos varnos,
Ir tos išmokusios tylėti.
Gražiausia muzika – „hugsvarnos",
Gėlė dailiausia – dilgėlė.

<...>
Ak, Lietuva, ak, nepriklausoma,
Didžioji Benjamino eiguva...
Tas medžių virsmas, pjūklų gausmas, –
Šalis visai laisva.

(p. 194)

Į autoriaus „botago zoną" pakliūva ir sovietine nostalgija apsikrėtę eiliniai pensininkai, ir klaidingai politinę istoriją suprantantys intelektualai, pavyzdžiui, Alfonsas Nyka-Niliūnas, aiškinantis, kad reikėtų Lietuvoje paminklą pastatyti Stalinui už tai, kad jis atseit atidavęs mums Klaipėdos kraštą...
Paminėjus eilėraščius (ne vienas jų parašytas dzūkiškai), taip pat autoriaus darytas juodai baltas nuotraukas beveik po kas trečiu vaizdeliu, maždaug būtų aptarta romano „Gyvenimas prie vieškeluko" struktūra. Belieka tarti keletą žodžių apie recenzijos pradžioje paminėtą polemiką dėl žanro, t. y. grįžti prie to klausimo, kaip autoriaus pasinaudota šita pasirinkimo teise? Nors romanas ir eseistinis, nors šis žanras tikrai sau daug leidžia, bet vis dėlto romanu įvardytas kūrinys turėtų turėti siužetinę dinamiką, vidinę pagrindinės temos rutuliojimo įtampą bei logiką, kitaip tarus, dramaturgiją. Bet viso to nėra. Autorius į vieną daiktą krauna visus savo rašinius be didesnės atrankos, todėl greta vaizdelių, novelečių, esė miniatiūrų, šiaip pasižyminčių gana aukštu R. Sadausko meniniu meistriškumu, gula visai kitokio pobūdžio (dokumentinio, etnografinio, memuarinio) rašiniai. Atsiranda labai margas (kai kas pasakytų – eklektiškas) stilistinis romano raštas.
Tačiau tarkime, kad eseistikoje ir šitokia laisvė įmanoma, bet tuomet autorius turėtų esė „Pabaiga" iš 234 p. nukelti į 484-ąjį, t. y. įterpti ją po knygos skyriaus ar dalies „Skiedros", kadangi tos atskirtos „skiedros" niekuo nesiskiria nuo viso „Gyvenimo prie vieškeluko", tituluojamo eseistiniu romanu.
„Pabaigoje" skaitome: „Rizikuoti rašant iki negalėjimo nedera <...>. Nesinorėtų, kad šis romanas būtų tik mirusiųjų apkalbėjimas <...>. Tesaugo mus nors laiku padėtas taškas!" Taigi – tesaugo taškas ir žanras... R. Sadauskas skeptikams galėtų atsikirsti M. Martinaičio žodžiais, – „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi". Bet kritiko priedermė – nenutylėti žanrinių, struktūrinių problemų, kurios, kad ir keičiantis literatūrinėms madoms bei manieroms, vis dėlto išlieka svarbios.