ilgam išvažiuojantiems

 

galėtum prieiti arčiau, tik nieko nepamatytum:
bedugnis tamsos kraštas, nesigirdi lengvabūdiško
juoko, apsiblausęs dangus, tūkstančius metų
kybo tas pats, nesitraukiantis, stiklo vata aptrauktas debesis

 

tas pats vaikas žemai girgždina seną, vos einantį, dviratį,
moteris neša kibirus, pilnus lietaus, seniai nesiskutęs vyras
žiūri į dangų tarsi laukdamas atgimimo, naujų,
tiksliau, jaunų ar bent jaunesnių svajonių derliaus

 

namai užrakinti, spintelė, seni akiniai ant klijuotės,
atvipę durelės, svogūnai stiklinėj erotiškai šaukiasi
Dievo, žaliai šaižiai mykdami kažką
apie geliančius rudens melancholijos prakeiksmus

 

laikas visuos kambariuos tarpulangiuos suvyniotas į vatą,
už lango aplūžus sūpuojas šaka, mėnesienoj
nesvarus obuolys ant stalo atrodo grėsmingai,
tarytumei vģsa jau nebebuvo įmanoma

 

tarytum belieka laukti žiemos, rogučių vaikiško balso,
šaukštelio puodelyje su neišmaišyta saldžia arbata,
maldaknyge visai greta lovos ir telefono laidu,
pulsuojančiai jungiančiu su kitų, artimų balsų salynais

 

laimei, laiku atsibudusi lempa nutveria veidą,
atrakina seną, lakuotą dar gražiai išlaikytą komodą
ir leidžia ištraukti švarius, neaklinai
sulankstytus naktinius marškinius

 

dar arčiau turbūt nebeverta:
kapinaitės, vieškelis, tolimo choro aidas
ir ji, už vartelių mojanti
ilgam išvažiuojantiems

 

 

taisomo kelio ruožas

 

juoda boružė, prilipus prie stiklo,
pilna smalos, pilna neįmatomų
judesių, bandanti išsaugot tai, ką
dar galima šitame karštyje, šitoj
smogo apgultoj prieblandoj,
kur nelieka jokių pėdsakų, prietarų,
pėdkelnių, priesakų, tik lėtai judanti
įkaitusių metalų procesija ir vienui
viena prisigėrus smalos boružė,
kuriai tiesiog nepavyko

 

 

dar vienam šviesmečiui

 

rankos, pajutusios dugno reljefą,
burna, matuojanti oro gylį,
skaičiuojanti prisikėlimo galią,
varžą ir įtampą

 

upė, nustojus sruventi, nustojus kramtyti
skenduolius, paukščių klyksmus ir akmenis,
balandžius, kuriuos Nojus kadaise
saugiai išleido į laisvę

 

verksmas, kurio neapsaugo, kurio nenusineša
vėją beveik iškvėpavusios sienos: sniego betonas
uždengia krantą kaip sceną ir surakina
drugeliui sparnus dar vienam šviesmečiui

 

 

daugiau nieko

 

medituojanti varna jau nėra paukštis,
ji daugiau primena užšalusią liepsną,
antkapį, juodą, įtemptą žvilgsnį, įkritusius
poakius, valties nuolaužą (niekas
neišsigelbėjo), suanglėjusios knygos
priešlapį, sutraiškytą vėjo, gedulo
klostę... nors kodėl? jokio gedulo –
pavargusios tamsios plunksnos
švysteli viršum kraigo ir leidžias
kažkur, kur mūsų niekad nebuvo
ir kur joks peizažas mums niekada
nepriklausė

 

daugiau negaliu nieko apie tave pasakyti

 

 

kurį pasigavo pauzė

 

balandis, apsnūdęs, sakytum, šlapia pirštinė, sakytum
vienkojis stebuklas, stabukas, stela, galvojanti
apie namus, apie skilusias čerpes, apie išlikusias
čerpes, apie Algimantą Kurą, jis turi čia dirbtuvę,
apie vaikišką žiedą ant dar neištirpusio sniego, apie
tavo karščiuojančią kaktą (pastebėjo pro langą),
apie tavo ranką, valančią skudurėliu ką tik prieš
saulę iškeltą knygą, išimtą iš lentynos kaip žvaigždę,
kuriai tiek mažai liko, kol temstant ją pastebėsim
ir ji įsigers į mus kaip tas balsas, kurį pasigavo pauzė

 

 

metalo paukštės

 

tūkstančius metų neskaičiuotas vėjo greitis
per valandas, neįrašytas į sniego gniūžtes,
vyzdžius išplėstus, į tinklainių dėmes,
baltas paklodes, sutinkančias traukinius,
sutinkančias sielius su palaikais, plaukiančius
prieš srovę, prieš visas įmanomas vėjo tėkmes,
sutinkančias vaiduoklių kūnus, įvyniotus
į sniego marmurus, panardintus į auksinius prakaito
indus, kur šimtagalvės metalo paukštės
niekaip negali nustoti perėti šešėlių

 

papasakot viską

 

miestai, užberti smėliu, pusiau
užspaustom akim, namais, kuriuose
liko įjungtas kažkieno pulsas,
kvėpavimas, išmintis, skaidriai
sudžiūvus serbento uoga

 

kur liko kraujavimas, pasibaigęs
pavasariu, kūdikio burna, pilna
laimingų ašarų, kur liko proskyna,
saulės nušviesta, vedanti pirmyn,
siaurėjanti iki tako, iki plyšio tarpdury

 

kur šviesa nelengvai prasirango
ir tampa vieninteliu spinduliu,
vienintele tviskančia juosta,
gija, vadinkim kaip norim,
tačiau ji dar gali papasakot viską

 

 

brėkštant

 

prasiskiria vandens ir nuogas mėnulis
krenta po valtim, ji puola irkluoti
greičiau, kol tinkluos gulinti verpstė
dar neatbudo ir suvystytas miega pasaulis

 

vėliau tolumoj pasirodys kumelė,
laižys kumeliuką, kalvos iš tolo,
rūko apgultos, atrodys kaip nuotakos
krūtys, jai leidžiantis slėniu link ežero

 

drėgnoj, dar mieguistoj pakrantėj
karvės dairysis, tingiai gręžiodamos
nugarą, veltui – melžėjos pramigę bus:
apkabintos ir ramios, gal tik šiek tiek išsižiojusios

pulkas baltų debesų iš lėto atvers

horizontą ir tik tuomet valtis stuktels
į krantą, kur vėjas nurimęs jau bus
ir namų ugnį ji mėgins vėl įkalbint iš naujo

 

 

sapno katalogas

 

seni, nežinomos paskirties daiktai,
plastmasinės lėlės, mechanizmų dalys, vaiko verksmas,
išlikęs nosinėse, vyšnios karkasas, marionetė,
be virvelių, be liemenėlės, kiemo žibinto nutviekstu mons veneri

 

kažkokie instrumentai, kurių niekada nemačiau,
bet kurie matė mane, gal druskos kasyklose, gal prie
mokyklos durų, gal gulintį sniege kaip vyno prisisunkusį
meteoritą

 

gal pelkėse po pamokų bandantį šokinėt kaip gandras
ant atsileidžiančio ižo – kas matėt mane, prisipažinkit,
kas sudėliojot tuos daiktus, prisipažinkit,
taip sudėliojot, kad jie ėmė nebepaklusti

 

ėmė gyvent savo gyvenimą užribiuos, užkampiuos,
ten, kur negalima, ten, kur viskas užžėlę varpučiais,
ten jie ėmė gyventi beprasmiškai kaip kablelis tuščioj,
neapgyventoj pastraipoj, kaip tuščiam voke – laiško eilutė

 

kaip lašas, praardęs voratinklį ir nebežinantis –
kelias atviras, sustok ir paklusk, tačiau
nėra kam paklusti ir išlikęs aš vėl išeinu savęs
į niekur, kaip kadaise išeidavo vandens ir duonos

 

 

toliau

 

sakiau sau tada – įvaikinsiu miesto dulkes,
visas miesto dilgėles, kurių nelietė žvilgsniai,
kurias niekino skrendantys vyšnių žiedlapiai

 

marmuro dangų, kurį laikė septyni atlantai,
visus skersgatvius, mačiusius tavo veidą
ir tą sraigę ant kaklo tavo vieną sekmadienio popietę

 

sakiau sau – šis išsekęs, gyviesiems uždraustas
miestas turės vieną rytą prabusti kaip lašas,
praardęs voratinklį ir mano dienorašty klausiantis –
kas toliau, kas toliau