P o r i n g ė s
Tas, apie kurį nieko nežinau
Sergu. Radikulitas prispaudė, bet ne per juosmenį, o gerokai aukščiau. Nežmoniškas skausmas tarp menčių, kartais taip spusteli, kad oro pritrūksta. Guliu ir bijau pajudėti, tik dejuoju. Vakar ilgokai dirbau retųjų augalų sklype, lyg tyčia vis prisimindamas, ką man kadaise buvo sakęs meistras Stasys Plutulevičius iš Mardasavo: darbas taip pat yra malda.
Supypsi telefonas. Žmona perskaito mūsų vyresniosios dukros žinutę ir sako:
– Aušra bus rytoj vakare.
– Gal jau nei aušros, nei vakaro nebus, – dejuoju ir stengiuosi apsiversti ant kito šono.
– Dievas tave baudžia. Vakar plušėjai visą dieną murzinas ir piktas, kai žmonės ėjo su gėlėmis prie kryžiaus... Galvojai, kad tavo puoselėjamų žolynų bendrija svarbiau už šventą žmonių susiėjimą per Žolinę...
– Bet darbas taip pat yra malda.
– Dievas tave baudžia ne už darbą, o už puikybę. Jeigu sodininkui atrodo, kad jo darbas ar jo būsimas derlius yra svarbesnis už Pasaulio sukūrėjo darbą, tai jis klysta, juk mirtis visą šitą žemišką svarbą nubrauks... Nevalia dirbti, kai visi švenčia.
– Ne visi, o tik krikščionys.
– Netiesa. Dievas yra vienas. Visiems yra vienas. Tik jo apraiškos skiriasi. Indų mituose pasiskaityk, kaip kantriausias išminčius dvylika metų išstovėjo upėje ant vienos kojos laukdamas, kol jam pasirodys Dievas. Tas pats Dievas, kuris ir čia, ąžuolų žemėje, mūsų kunigaikščiams pasirodydavo. O ir dabar žmonėms pasirodo. Labai retai, bet pasirodo. Kartais kaip pavargėlis senelis. Kartais švytintis raitelis ant balto žirgo. O kartais ir kaip dzūkelis grybautojas ant surūdijusio dviračio...
…Nieko nebesakau, nesiginčiju. Tyliai dejuoju. Nėra ko gamtininkui šiauštis prieš nepaneigiamus filologinius ar teologinius stebuklus. Guliu apmiręs tarsi koks vikšras, kurį stebi paukščio akis. Vikšras bijo krustelėti, apsimeta, kad yra nelesamas ir kartais lieka gyvas. Bet kodėl man dabar kaip tik šitoks palyginimas į galvą smilktelėjo? Gal iš tiesų Dievo akis mato, kad esu visiškas netikėlis. Saulė šviečia pro langą, greitai bus beveik trisdešimt laipsnių karščio, o aš guliu lovoje su megztiniu ir retkarčiais pajuntu, kaip šaltas drebulys perbėga nugara. Bijau net pajudėti. Nors vargu ar šitaip savęs vis labiau bijodamas tapsiu doresniu krikščionimi. Vargu. Man vis tiek artimesnis yra Alfonso Nykos-Niliūno atviras atsargumas: „Dievas yra tas, apie kurį aš nieko nežinau.“ Ir savo prižiūrimus laukinius augalus prie Krūčiaus upelio aš tikrai kartais geriau suprantu negu per radiją kruopščiai komentuojamas šventraščių eilutes.
Gal jau tikrai mane koks nelabasis kibina, kad retkarčiais, apsilankęs tikinčiųjų šventėse, pastebiu tai, ko nereikėtų pastebėti. Ar galima nematyti? Štai iškėlė apylinkės bendruomenė naują skulptūrinį kryžių prie kelio. Pasodino plačialapių bergenijų, tujų ir net šešis didokus ąžuolėlius. Ir, žinoma, iki kryžiaus šventinimo dienos nudžiūvo tie ąžuolėliai. Kas gi sodina jau žaliuojantį medelį rugpjūčio mėnesį? Žiūrėk dabar ir graudinkis, – va, kaip šiugžda sausi, parudę lapeliai... – jau savaitę stypso mirę ąžuoliukai prie kryžiaus, ir niekas nesusiprotės išrauti, tegul visi mato jų nukankinimą. Ir vakar, per pačią Žolinę, tą kryžių šventino. Todėl ir nesiskubinau ten. Nenorėjau matyti viešai paniekintų ąžuolėlių. Nuvažiavo žmona, o vakare atsidūsėdama be didelio džiaugsmo pasakojo apie naują lietuvišką medinio kryžiaus misteriją paplentės pakilumoje priešais parduotuvę. Sakė, kad susirinko daug žmonių: kostiumuoti vyrai beveik užstojo tuos nudžiūvusius ąžuolėlius; moteriškės su margais žolynais rankose giedojo kaip pridera ir fotografas fotografavęs iš visų pusių. Tiesa, klebonas vėlavo, todėl visi jo laukė pusę valandos, bet nuobodu nebuvo, nes visai netikėtai atsvirduliavęs plentu girtutėlis lentpjūvininkas, stumte stumdamas dviratį, pats vos laikydamasis ant kojų, ir jau iš tolo visi regėjo, kad grius. Taip ir buvo. Sumostagavo nuo grybų pajuodusiomis rankomis, paleido dviratį į šoną, o pats stebėtinu atsargumu tik persikreipė visas ir iš lėto kaip sulėtintame kino kadre kniubo tiesiai į šviečiantį gėlyną prie pat kryžiaus. Visi tylėjo, lyg nežinotų, ką reikės toliau daryt. Bet atsirado gerasis samarietis. Vienas giedotojas pakėlė sukniubusįjį, užsodino ant dviračio ir liepė važiuoti namo. Šis ir nuvažiavo lyg sapnuodamas, tik ne namo, o atgal į lentpjūvės pusę, bet po kelių minučių vėl sugrįžo ir išgąsčio perkreipta burna paklausęs: „Žmonės, kas gi čia darosi?..“
…Guliu dabar ir galvoju, kad kartais toks girtas prastuolėlis viską suvokia žymiai aiškiau ir dievobaimingiau nei blaivas ir kostiumuotas parapijietis. Tikintieji laukė šventės, pagarbiai šnibždėjosi, kad klebonas ligonį lanko, todėl vėluoja, ir kurį laiką niekas tartum nė nesiruošė gelbėti ano bedievio, parpuolusio prie žydinčių gėlių visai šalia kryžiaus. O jis, tas dvidešimt pirmojo amžiaus varguolis, staiga tik nusipurtė bjaurų savo girtumą ir atsitokėjęs, ano griežto geradėjo paragintas nuvažiavo šalin, bet apsisukęs ir vėl sugrįžo, ir visiems į akis priekaištingai nusistebėjo, tarsi nieko nebijantis, visiems lygus saviškis.
Prieš porą savaičių važiavau pro tą kryžių, kai buvo ką tik pastatytas. Dar nežydėjo skaisčiai geltoni serenčiai, ir tie šviežiai pasodintieji ąžuolėliai dar nestirksojo nudžiūvę. Dar pamatinis cementas nebuvo sustingęs, todėl naująjį kryžių iš šonų prilaikė trys ilgos kartys – tartum Dievo sūnų į Golgotą atlydėjusių sargybinių ietys. O kitoje kelio pusėje prie parduotuvės šlitiniavo pulkelis talkininkų. Paplentės griovyje miegojo dar du. Jau atidirbę ir iki nugriuvimo prisigėrę. Tokia buvo kryžiaus statymo talka. Tai ir galvoju dabar, sopulingo radikulito žaibais ketvirčiuojamas, kad kiekvienas vis savaip keliame savo kryžių. Ir nešam jį kiekvienas taip, kaip įstengiam. Ir niekas čia man nepasakys geriau už natūralistą Voltą Vitmeną: „Aš matau tave kiaurai – už mane geresnis tu nesi.“ Bet iš pat ryto gana griežtai žmonos išsakyti šventosios evangelijos žodžiai apie puikybę, žinoma, yra teisingi. Aš žinau, kad žmogiškoji puikybė ir godumas yra dvi pačios peiktiniausios nuodėmės. Todėl neduok Dieve nors per krislelį pasijusti pranašesniu už savo gentainį. Kad ir už tą nelaimingą Vytautą, staiga visų akivaizdoje parpuolusį tiesiog po nukryžiuoto Viešpaties kojomis.
Neteisingas liudijimas
Guldau dviratį prie nemaloniai ryškiai nudažytos, šlykščiu kvapu nosį badančios tvoros. Stabteliu šalia akinamai baltos mašinikės ir dairausi. Na, ir kiekgi čia tų natūralesnių istorinio panemunės kaimo spalvų dar įžvelgtum, dėl šitokio menkniekio nei iš šio, nei iš to susierzinęs tamsta, kai taip gražiai per samanotus kalnus, per šilus, žiūrėk, jau ir atklysta dar viena bobų vasara. Nesiskubinu kilti į mažutę paplentės parduotuvėlę, nes ten kažin kas itin dalykiškai ir atkakliai prieš pardavėją rankomis mosuoja. Aišku, kad ne kas kitas, o išlipęs iš tos prabangios mašinikės Vadybininkas, todėl teks luktelėti. Vietiniams visai nesunku bet kurį atvykėlį vienu žodžiu įvardyti. Todėl ir Vadybininkas – čia jau įprastas to žmogaus apibūdinimas. Ir taip guviai jis ten kalba su pardavėja, vis į savo leistrus pažvelgdamas, taip nuoširdžiai agituoja, tačiau pardavėja vis atsisako: „Ne, nereikia...“ Bet jis nesiliauja siūlęs, greit neatstos, juk šitokio atkaklaus įtaigumo dabar ypatingai populiariose privačiose vadybininkų kolegijose ir moko. Negirdžiu, ką jie kalba, bet gestai ir šypsenos viską pasako: gyva komercija, ir tiek.
O ant suolelio prie parduotuvės slūgso visai jau suglebęs Jurgis Šimelionis smarkiai išpurtusiu veidu. Sakytum pūzras koks – nebe žmogus. Prie jo glaudžiasi apygirtis bernaitis, dar visai jaunas, bet jau gerokai paliegęs. Irgi nebūtina girdėti, ką jiedu šneka – aiškiai matyti, kad Jurgis gavęs pensiją, todėl jau gerokai abu paėmę, bet tasai jaunasis norėtų dar. Nenustebčiau, jeigu netrukus čia pasirodytų ir Gaidulyno Algis, ir Rimas Raiciekiūtis. Ana, vos tik pagalvojau, Rimo galvukė iš už baltų plytų mūro jau ir kyščioja, jisai irgi stebi, kas čia toliau dėsis. Ir jeigu Jurgis, vargais negalais pakilęs nuo to svaigiai liūliuojančio suolelio, vis dėlto pakartotinai dar įkūprins į parduotuvę, tai būtinai atsiras čia ir Rimas. Bet aš dabar labiausiai norėčiau, kad atlinguotų į parduotuvę abudu broliai Baubinai, tai bent atsiprašyčiau aš jų čia pat, visiems girdint, ir kad būtent Jurgis Šimelionis viską aiškiausiai girdėtų. Juk ne Baubinai prieš dvi savaites slapčiomis nutykoję supjovė Smalinių miško pakrašty vėtros išverstas pušis ir išsivežė, o šitas, va, tikrai jau ne šventas Jurgis su savo abiem sūnais. O ir kaip aš taip kvailai nesusigaudydamas anądien užsipuoliau savo kaimynus, brolius Baubinus, net nesmagu prisiminti! kiek pagrybavęs leidausi pušyno šlaitu, su lazdyno lazduke krūmokšnius lengvai prasiskirdamas. O jiedu, iš tolo pamačiau, sliūkina savo keliuku palei Balas ir garsiai vis kalbasi tarpusavy. Vienas tik užrėks – ir nutyla, paskui jau kitas kad užbaubs – ir nusiramina. Tiesiog kažką šūkalioja vienas kitam, nes tas, kuris visada niūresnis, gerokai sparčiau žengia, alksnine lazda pasiremdamas, o kitas, rudaplaukis, klibikščiuoja atsilikęs. Jie visada taip keliauja iš savo ūkio į Ramutės parduotuvę alaus atsigerti. Eina ir šaukia, tarsi norėdami kažką svarbaus pasakyti, bet vienas kito ne per daug klausydami. Jiems gal labiau rūpi, kad miško žvėrys tokia proga abu pamatytų, išgirstų – va, žiūrėkit, kaip sutartinai broliai ir šiandien iš savo kiemo neatidėliotinu reikalu išėjo. Taigi, žirgčioja rėkaudami palei savo balas, o aš, nesislėpdamas už kadagių, mikliai išneriu į taką prieš pat vyresnįjį Baubiną ir tiesiai klausiu: „Tai kam pardavėt Smalinių pušis? Supjovėt, išvežėt ir pardavėt?“ Niūrusis Baubinas net loštelėjo atgal visu savo stambiu kūnu. Žiūri, iš kur čia aš kaip koks ilgakiškis iššokau ir ko čia dabar taip netikėtai jį užsipuoliau. Ir tuoj pat pradeda teisintis, savo alksnine lazda mojuodamas, kad šį kartą ne jie į Smalinių mišką lindo, ir jeigu aš nežinąs, tai galiu susikišti tokius kaltinimus savo siauron šiknon. Tuo tarpu prisiartina rudaplaukis Baubinas, o jis visada tylesnis ir taikesnis už brolį, todėl bando mus sutaikyti, nes taip ir stypsom abu su tom nevienodo storumo lazdomis vienas prieš kitą. O dar ir šiaušiamės lyg širšuonai. Visa tai nutiko gal prieš porą savaičių, o šiandien, kai jau viskas paaiškėjo, tikrai norėčiau brolių Baubinų atsiprašyti. Ai, kaip gerai būtų, jeigu jie negaišdami atžirgliotų čionai pasiilgę alaus. Svarbiausia, kad tas paliegėlis našlys Jurgis dabar galų gale susiprotėtų, koks yra velniškas provokatorius. Juk tai jis ir aną, ir šitą kartą... taigi, jis jau du kartus susiglobė lyg niekur nieko Smalinių miško malkas. To antrojo reiso priekaba su pušies ir juodalksnio trinkomis tebestovi mano kieme, teisingiau pasakius – Smalinių vienkiemyje, kuris man, kaip tikram „apleisto dvaro“ nuomininkui, ne juokais patikėtas. Kaip ten kadaise kalbėjo Albinas Kaupinis iš Avyrės apie seseris Smalinytes: „Gražios buvo Smalinių mergos, navet, ir visai nebritkios, nu, pravda, visos ir ištekėjo...“ Jų buvo daug, net septynios seserys, bet amžiną atilsį senųjų Smalinių vienkiemis dabar pagal testamentą priklauso vienai vienintelei paveldėtojai Rožei. O plati Smalinių gentis, ko gero, tik ir taikosi, kaip čia tai poniai Rožei vis priminti tokią baisią neteisybę, ir aš, būdamas padorus nuomininkas, tikriausiai privalėčiau viską apsaugoti – žuvis tvenkiny, bites po ąžuolais, seną kerpėtą sodą, didelį trobesį be perkūnsargio ir mišką, ypač tą, kur prie Baubinų keliuko. Toks tas ir saugojimas. Labai čia prieš ką su plona lazduke pamojuosi. Negaliu gi su tais senberniais broliais be didelio reikalo susipykti, nes jie čia pat gyvena, o savininkė Smalinytė gerokai toliau, net Pavaros kaime. Bet paini nelemtų malkų istorija dievaži absurdiška. Taip sparčiai šitas jos giminietis Jurgis, tikras jos amžiną atilsį sesers vyras, suspėjo nusipjauti vėtros išverstas pušis ir taip greit išsivežė, kad aš nieko pamatyt ar išgirst nesuspėjau, nieko nepajutau, o dar ir kaimynus nekaltai užsipuoliau. Kiek palaukęs tas pats Jurgis su sparčiais talkininkais vėl sudorojo dar likusias išvartas ir vežėsi jau antrą kartą. Tada jau ir aš juos iš karto pažinau. Bet jiems labai nepasisekė – sprogo traktoriaus rato kamera. Ir tada jau tas baisus, dvokiančiais tepalais apvarvėjęs Jurgio traktorius su vogtomis malkomis, baisiausiai kriokdamas ir dūmydamas, įropojo visais trim ratais į mano skiedryną. Negana to, kad įropojo, bet ir ilgam liko riogsoti, išleidęs kvapą. Šitoks milžiniškas įkaltis – visą kiemą apsmardinęs ir dūmais, ir Jurgio Šimelionio talkininkų keiksmažodžiais. Po kelių dienų nebeiškentęs nuvažiavau į Pavarą ir papasakojau apie tai sodybos savininkei Smalinytei, kurią pagarbiai derėtų vadinti ponia Rože, nes leidžia man gyventi senoje Smalinių sodyboje ir net visokių daržovių iki valiai užsiauginti. Ir ką gi – Rožė jau pati viską žinanti, kaimynai jau istoriją jai išdėstė, o jos svainis Jurgis su savo vyriausiu sūnum irgi spėjo pasisakyt, mat buvo atsigrūdę ir reikalavo atsarginio rato, nes Smalinytės vyras Algis irgi buvęs kolūkio traktorininkas. Tai aš, sako Rožė Smalinytė, taip gražiai juos išlydėjau, kad išdumdami vos keliuką surado... Štai kodėl tas smirdintis ir visas tepaluotas Jurgio traktorius vis dar tebestovi ant mano skiedryno, tai yra buvusioje uošvijoje. Žinoma, kiemas – tai Smalinių, tų septynių dukterų ir žentų, ir daugybės anūkų kadaise mindytas kiemas, bet skiedrynas tikrai mano, nes jau penkerius metus čia gyvenu kaip padorus nuomininkas, ir tų skiedrų prisirinko, nes tai mano kirvelis ir mano rankinis pjūklas čia po truputį nepigiomis malkaitėmis rūpinasi. Gal jau ir pats Šliogeris nepaaiškintų įtikinamiau – skiedrynas tikrai mano. Bet vogtų malkų priekaba – atitolink ją, Viešpatie, nuo šito ramaus ir tylaus skiedryno!
Ne, šiandien jau neatpėdins broliai Baubinai iki Ramutės parduotuvės. Jie dar savo bulvių nenusikasė, ir kažkodėl jų puskarvė be perstojo vis baubia lyg mirtinai ištroškusi, kažkas ten negerai, ir ožka buvo pabėgusi. Neateis, nes šitokį ūkį sužiūrėti – dažnokai pasiligojantiems seniems kavalieriams ne juokas. Ir viso to bjauraus nesusipratimo dėl malkų istorija lieka tarsi nebaigta. Ko gi dar trūksta, kad nepergudraujamai naivi dzūkų buitinė akistata, perpasakota paprastai ir tiksliai, virstų savotiška novele? Juk, pavyzdžiui, Antano Čalnario apsakymai tokie ir yra – vieną absurdą vejasi kitas, dar kvailesnis, nes kaimo žmogus pasmerktas be paliovos niurkdytis panašiose kvailystėse. Nieko daugiau tuose apsakymuose ir nerasi, gyvi nesusipratimai, o skaityti įdomu, nes gyvybingo pasakojimo detalės stebėtinai ryškios. nesvarbu, kad ten Pakruojo lygumos. O čia dabar, tik pasidairyk, – aplinkui ir kalnai, ir Nemunas, ir miškai – tų ryškių nuotykių galėtų rastis žymiai daugiau. Na, tai ko trūksta, kad ir šitokia dzūkiška malkų istorija įgytų bent kokios meninės vertės? Prieiti prie to suolelio ir paminkyti kumščiu tam malkų vagiui ir taip jau sutinusį žandą? Bet jis vyresnis už mane. Kažin ar jaunasis jo sugėrovas, toks gailus bernaitis, staiga šoktų priešais ir apgintų savo geradarį? Pats Jurgis tai jau tikrai nepakils, ir taip vos nusėdi, tuojau dribs nuo žemo suoliuko. Gavo pensiją ir tik pila, ir pila sau į gerklę juodžiausią tepalą, dar kažkokį pusbernį girdo. Tas nuo kolūkio laikų Jurgiui atitekęs traktorius „Belarus“, iš visų pusių kūjais apdaužytas, smirdi vienkiemyje ant mano skiedryno, prie pat šulinio. O aš negaliu pakęsti tos smarvės. Esu alergiškas. Net ir naujai perdažyta kaimo parduotuvės tvora mane gerokai erzina bjauriu kvapu, o ką jau kalbėt apie spalvą. Tai ką daryti? Kaip tą Jurgio traktorių iš man patikėtos sodybos iškrapštyti? Lyg tyčia saulutė taip maloniai šildo, rodos, galėčiau ramiausiai kapstytis darže, pasižvalgydamas ir džiaugdamasis šiemet jau antrąja, gal ir trečiąja bobų vasara, o čia – ta absurdiška istorija be pabaigos neduoda ramybės. Juk jeigu dabar pasirodytų abudu broliai Baubinai, tai tikrai pakeltume aliarmą. Atskubėtų Vytaras, pardavėjos Ramutės vyras, ir kaip visada tokiais atvejais paspartintų veiksmą: „Kas čia darosi – šitoks triukšmas, o nėra kraujo?“ Gerokai papurtytume tokį mirtino miego apimtą niekdarį – kelkis, Šimelioni, ir susigrumk su savo traktorium kaip šventas Jurgis su slibinu. Bet nesikels, veikiau driokstels toks išsiskėtęs kelmas, ir baigtas kriukis.
Pagaliau atkaklus Vadybininkas vis dėlto atsisveikino su pardavėja Ramute, sėdo į dailią mašinytę ir nurūko, tik pabezdėjo mėlynai – ir nėr... O kas gi ten vidury plento guli? Didelis ir baltas. Taigi katinas – prisiplojęs prie asfalto ir nė krust. Skersai guli. Ne išilgai plento. O letenos, matyk, jau į šiaurę, jau niekada nepakils. Iš lėto prieina senasis Rauluševičius su kastuvu – pažiūri, pažiūri, dar kiek paspiria – šiaip ne taip užvolioja katinėlį ant kastuvo ir nešasi. Aišku, kad užkas jį po obelim, geras daiktas neturi prapulti be naudos. Ir čia ne koks nors lyrinis nukrypimas, o paprastas kaimietiškas senio tvarkingumas. Bet negyvas katinas visų mano nesusipratimų neišspręs. Ot, nusipirksiu juodos duonos, grikių, margarino, kavos ir nepamiršiu pasiimt šeštadieninį „Valstiečių laikraštį“.
Bet vis dar kažko trūksta šitoje malkų vagystės istorijoje, ir gana. O situacija nė kiek nesikeičia. Smalsaujančio Rimo kukšteros nebematyti iš už balto mūro sienos, nors apygirtis bernaitis vis dar kužda ištikimybės priesaiką seniui Jurgiui į ausį, o tas nė kiek nejuda lyg mirtinai nudobtas katinas. Gal vis dėlto bent rytoj prisimins ir pagalvos, kaip paskubinti ne vietoj palikto traktoriaus remontą? Apie savo skubų žygį į Pavarą ir pokalbį su žmonos seseria jis čia visiems atvirai išsipasakojo nieko nemeluodamas: „Švogrius man būtų dykai davęs ratą, mes su juo sutariam, ale toj gyvatė kap dvarponė šoko, kap pasiuto šaukt – vagys jūs, vagys, marš iš kiemo...“
Galiu sau dabar nervintis kiek tik noriu, iš lėto dviračiu grįždamas į vienkiemį, o šitokia Smalinių šilo poringė vis tiek liks be pabaigos. Reikės palaukti ligi Kalėdų ar net iki Velykų – žiūrėk, ir vėl kas nors panašaus atsitiks, gal tada ir pabaiga atsiras. Bet naktį ryškiai prisisapnuoja man tas rudasis, gerasis Baubinas, neša jis man tiesiai per skiedryną juodalksnio pliauskos storumo knygą. Matau, kaip pagarbiai deda ant varstoto, o tai reiškia, kad dovanoja man savo prosenelio jam dar vaikystėje paliktą Senąjį Testamentą ir paglostydamas sueižėjusį odinį viršelį prabyla: „Geri apsakymai. Neskaitei? Čia Dievo pirštu parašyta – nekalbėsi neteisingo liudijimo prieš artimą savo.“
Šernas geras tada, kai puode
Šį pasakojimą reikėtų pradėti tokiu pamokymu: jeigu prie kaimo parduotuvės tave užkalbins keli nepažįstami vyrai, būk budrus, nes jie visada paruošę gudrių klausimų, ir jei pasistengsi atsakyti nuoširdžiai, tuojau pat pasijusi apkvailintas. To mažo nesusikalbėjimo atomazga bus visai paprasta – tau teks duoti jiems du litus. Tai nėra daug. Juk didmiesčio turguje labai greitai ir be jokių klausimų iš tavęs gali ištraukti visus, kiek tik turi. Bet čia nesunku išsaugoti ir tuos du litus, jei įtarsi tų kalbintojų klastą. O klausimas kartais gali būti labai paprastas: „Klausykit, antiligentas, mes čia nesusigaudom... Ar deda špokai kiaušinius?“ Net prisimerkdamas užklaus vienas kuris, bent kiek įžūlesnis, gal tasai buvęs kolūkio veterinaras ar brigadininkas, bet ne tai svarbu, dabar jau visi lygūs. Juk net veterinaras, prekiaujantis baužais veršeliais, pagydo ir gyvulius, ir žmones – nelėks gi kaimynas į rajono centrą, jeigu jam į nepatogią vietą įsisegė erkė. Taigi, užklausia vienas, prišokęs arčiau ir atsiprašęs, toks labai mandagus, bet akyse klasta jau matyti, o kiti stebi iš toliau – suprask, teatras prasideda. Ir jeigu tu nesuprasi, kas čia vyksta, teks duoti, kaip jau sakyta, „ant alaus“. Tai kaipgi atsakysi į tokį paprastą klausimą? Jeigu rimtai jiems tarsi – taip, deda kiaušinius, tik ne špokai, o špokės – pokalbis vis tiek pakryps klausiančiam palankia linkme. Antras ar trečias klausimas vis tiek tave įvarys į kampą, nes, pirmą kartą atsakęs rimtai, nebegalėsi pokalbio juokais paleisti. Todėl geriau jau iš karto sakyk: „Ne, tikrai nededa...“ ir smuk į parduotuvę, o jiems teks palaukti kito „antiligento“.
Gal šitas pamokymas pravers tiems, kurie prie kaimo parduotuvės pateko atsitiktinai. O jeigu esi vietinis, tai visi tie čiabuviai atrodo pakankamai geri. Tikrai neblogi, kai sutinki juos po vieną. Tada galima pasikalbėti ir apie žvejybos naujienas, ir apie oro permainas. Bet vos tik jie vieningai susiburia prie parduotuvės, kaipmat įgyja perdėtai paslaugios drąsos, nes visų jų tikslas tas pats – gauti monetą dar vienam bambaliui. Kai gaus, taps dar geresni. O jeigu atsiras du bambaliai – bus galima juos į pačią peklą nuvesti. Todėl, kad jie tikrai yra ir geri, ir paslaugūs. Kol išgers, visko tau prižadės. Gal ir negerai sakyti, kad tai yra gyvoji liaudis, bet, ko gero, kiekvienas žmogus gali būti užsikrėtęs inertiškos liaudies bacila. O liaudis, kaip žinome, yra valdoma, šito juk moko visokiausi vadybininkų kursai: mokėk pagudrauti su rimtu verslininku, sudomink inertišką burliungį, apsimesk, kad neapgaudinėji, o tikrai gerbi liaudį – ir būsi pirmas valdymierius visuose rinkimuose. Pamoka baigta, o dabar – tikras atsitikimas.
Prie pat parduotuvės, glausdamiesi dar sovietmečiu sodintų dygiųjų eglių užuolandoje, sutūpę gal keturi ar penki vyrai geria alų. Kalba jie apie nepaaiškinamai keistą šių metų žiemą. Pati gruodžio pabaiga, o sakytum vėlyvas ruduo užsitęsė. Vienas radęs šviežių lepeškų, kitas regėjęs, kad žibutės pražydo. O trečias džiaugiasi, kad vis dar gano savo karvę. Bet jų šneka ne itin linksma, mat alus bambaliuose baigiasi. Narsiausias iš tų šveičia tuščią, barškančią pūslę po egle ir staiga kažką sumanęs ryžtingai žengia į parduotuvę. Tarsi didelę paslaptį ilgokai šnibžda į ausį pardavėjai, ir ji tylėdama atneša jam nemažą rudo skysčio butelį. Negana to, ji tučtuojau atsiverčia skolų knygelę ir užrašo be jokio gailesčio:
– Du ir devyniasdešimt devyni.
– Rašyk tris, vis tiek neatiduosiu, – priduria nuolatinis skolininkas ir patenkintas išsišiepia.
– Nu, palauk, tu man dar pasivaipysi, aš tuoj pasakysiu Jadvygai, kad tau neduotų Kūčių kleckelių.
– Ir tegu neduoda, aš savo turiu du klecku.
– Ir dešra da kap raikia, – prideda iš kažin kur išlindęs kitas narsuolis, – tai ne tavo lenkiškos sasyskos...
Visi vyrai po eglėmis jau linksmesni, todėl ir mane, su drobiniu pirkinių maišeliu einantį iš parduotuvės, vienas taip apibūdina:
– Antiligentas, vis per radiją kalba, o mes užkandos neturim...
Taip staiga užkluptas nesumoju, kokia čia dabar užkanda jiems pritiktų, nors žinau, kad geriausia būtų netikėtai atsikirsti kokiu galvosūkišku klausimu, pavyzdžiui, ar tikrai keturias kojas turi voveraitė, bet kad iš tikrųjų tos vienakojės voveraitės šiemet per patį gruodį šilų samanose geltonuoja, ir ką tik jie patys apie tai stebėdamiesi kalbėjo, o tikras dzūkelis nepavadins vienakojės voveruškaitės kitaip, tik lepeška. Mano klausimas kaipmat būtų nuvertintas. Imu tylomis savo dviratį, stipriai pririšu maišelį su kalėdiniais obuoliais ir duona. Be žodžių kiūtinu į plentą. O kaip tik prieš mane atbėga šuva – didelis, gauruotas, kruvinu snukiu. Jis atšuoliuoja tiesiai prie savo šeimininko, kuris ką tik skolon ėmė alų. Šuo liuoksi, inkščia ir loja, lyg norėdamas ką svarbaus pranešti. Šeimininkas žiūri, žiūri ir susiprotėja:
– Vyrai, atrodo, kad užkandos bus! Barsai, pirmyn!
Jie bematant pasiveja ir pralenkia mane – Barsas smagiai prašuoliuoja, o tas uolus alaus gėrėjas, jo šeimininkas, iš paskos baisiai pragirgžda mindamas savo surūdijusio dviračio pedalus. Tuo tarpu per dangų nueina kaip niekad garsus vietinių juodvarnių signalas – karrr... karrr... karrr... Taigi, prasideda tikra medžioklė. Tokia mūsų trijulė kaimo plente iš šalies tikriausiai efektingai atrodo: Barsas, kaip vedlys, neatsigręždamas skuodžia pirmas, jo šeimininkas vejasi iš paskos, baisiausiai pūškuodamas ir girgždėdamas, o aš vis dėlto jau gerokai nuo jų atsiliekantis, pastebimai pasenęs ir niekam tikęs varovas, kuriam užteks ir iš toliau pasižiūrėti, kas gi ten priekyje dedasi. O tenai jau tiesiai iš griovio prie transformatorinės būdelės staiga aukštyn pakyla du juodvarniai, jie nepatenkinti sukrankia, nes neprisišaukė saviškių, bet laimikį iškart užleidžia Barsui, čia pat jau ir galingas šuns šeimininkas. Dabar viskas aiškėja: griovyje guli šernas. Matyt, naktį nuo plento jį negyvai nutrenkė mašina, o iš labo ryto prabėgdamas surado alkanas šuva ir tiedu juodvarniai. Kai aš pagaliau pravažiuoju pro šiurpoką šuns ir juodvarnių puotos vietą, vyras jau kelia šerno kumpį ant dviračio bagažinės. Ir sako man kaip tikras Heraklis:
– Geriausias šernas – tada, kai puode.
Aš nežymiai linkteliu galva ir nuvažiuoju tolyn, neketinu to smagaus narsuolio nei auklėti, nei mokyti. Juk jis teisus – tas šernas dar visai tinkamas, nes vakar čia jo dar nebuvo, o per naktį nespėjo sugesti. kuo gi ne užkanda? Tą patį liudija ir juodvarniai, jų tai niekas nepamokys, kaip pramisti šitokią nenormalią žiemą. Varnai gyvena ilgiau nei žmonės. Žmogus savo gyvenimą trumpina kaip sugeba. Jeigu koks sveikuolis pradėtų aiškinti per radiją, kad niūriausią rudens vakarą po darbo reikėtų supratingai vyriškai pagurkšnoti žolelių arbatos, tai šitas stragus Barso šeimininkas tik nusiprunkštų į saują, nes jis, persidirbęs po kokios nesavanaudiškos talkos, tikriausiai atsigauna tik tada, kai išgeria butelį pačio prasčiausio vynelio. Jam iš karto prašviesėja akys, ir pabandyk tada su juo pasiginčyti. Ir pabandyk, pardavėja, neduoti jam dar vieno bambalio. Žinoma, kai pasitaiko stipresnė užkanda, tada ir gėrimas jau kitas. Prie tos šernienos vyrai tikrai užsisakys degtinėlės. Tada ir Barsas būtinai dar gaus kokią šerno gyslą. O šuns seilės taigi viską savotiškai nukenksmina, dezinfekuoja. Žinovai tvirtina, kad jeigu šuva išlaižo lėkštę, tai plauti jos nebereikia. Vandenyje iš krano gali pasitaikyti kenksmingų bakterijų, o šuns seilėse nieko pavojingo nėra. Nors imk ir pabučiuok tokį šunį.
Šį kartą Barsas suteikė šeimininkui netikėtą laukinį jaudulį. Kiek jie ten tupinės prie skelbimų lentos po tomis dygiomis eglėmis? Galėtų visi krūvoj dabar tą šerną ir išsivirti, kad ir apleisto vaikų darželio dirvone, dideliame skalbinių šutinimo katile, o tą skolon išreikalautą degtinę jau gertų ne iš vienkartinių plastmasinių, o iš aliumininių savo kolūkinės vaikystės puodelių, kurių ten primėtyta pasieniuose. Ko gero, taip ir bus. Tikras laimikis prieš Kalėdas. Aš jau seniai pastebėjau, kad šita graudžioji liaudis nemirtinga. Jeigu reikia, jie ir dirbti sugeba. Nusvilinti šerną tokiems – vienas malonumas. Užsimanę jie galėtų net ir kokią revoliuciją įvykdyti. Ir nėra jų taip mažai. Net ir santvarkai pasikeitus, jų tikriausiai išlieka tiek pat. Kaip, beje, ir poezijos gerbėjų ar prozos skaitytojų – jų irgi nei daugėja, nei mažėja. O tie miestai, kurie jau pradėjo drausti žmonėms elgetauti gatvėse, nelabai išmintingai daro. Elgetos irgi yra jėga – nesvarbu, ar jie tikri, ar apsimetę. Dievo akis mato. Liaudis amžinai budi. gal kiek per jauni miestų merai nė įsivaizduoti negali, kaip septynioliktųjų metų spalį revoliuciją Piteryje sukėlė panašūs vyno gėrėjai: buvo paskleistas gandas, kad Žiemos rūmų rūsiuose yra daugybė statinių geriausio vyno, todėl puolimas ir buvo stulbinamai staigus, be šūvio ir be kraujo. O ar kitaip dėjosi Prancūzijoje? Ir netgi ne kartą. Viktoro Hugo romanuose apie tai liudijama. kur kas vaizdingiau nei Lenino raštuose.
Kas ten guli skersai kelio?..
Šį rudenį ant kelių radau net keturis mašinų partrenktus mangutus. Ir visi jie dryksojo skersai kelio. Ar čia atsitiktinumas, ar dėsnis? Barsukas, paslaptingas miškų naktinėtojas, kažkodėl tyso pakelės griovy išilgai, prigludęs prie žolės, gal kaip tik dėl to, kad ir stropūs saviškiai maitvabaliai, ir spartūs vabalai duobkasiai nedelsdami jį surastų ir pradėtų savo gedulingą darbą, o šitie usūriniai atėjūnai vis drykso vidury plento skersi, saulės kepinami, todėl kai mašinų ratai negailestingai juos suploja, pamatai, kokie aštrūs mangutų dantys. visas to svetimšalio šuns snukis pasirodo mirtinai aršus. Labai daug dantų ir iltys baisios, ir akys šiurpiai niūrios. kodėl nė vienas kitas gyvūnas, pakliuvęs po ratais, neatrodo toks piktas kaip tas varguolis mangutas?
Žmonės irgi pikti. Pasakyk pagyvenusiam ornitologui, kad ant kelio matei dar vieną priplotą šunį, tai jis apsidžiaugęs tik rankas pasitrins. O kurgi tu, gamtininkas profesionalas, buvai, kai tuos nelaimingus šunis skraidino iš Usūrijos taigos į Lietuvą? Reikėjo protestuoti, gulti kryžium prie Gamtos apsaugos komiteto. Dabar gi toksai džiugus rankų trynimas nieko vertas. Šitaip gamtos nesureguliuosi.
Kiekvienas skersai kelio gulintis negyvas padaras man primena liūdną istoriją: kadaise panašiai drybsojo ant kelio girtutėlis vieno kolūkio gyvulių daktaras, o traktorius taip jam begulinčiam ir sutrupino kojos kaulą. Traktorių vairavo pakaušęs kaimynas, buvo labai tamsu, o gerbiamas veterinaras lyg tyčia gulėjo skersai kelio. Istorija, žinoma, visai banali, tartum tarybiniuose laikraščiuose nutylėtas faktas. Panašių atsitikimų galima būdavo išgirsti kiekviename miestelyje. Netgi Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ finalinis epizodas paimtas iš gyvenimo. Žemaitijoje ir man teko girdėti pasakojimą, kaip moteris bandė su šluota apsiginti nuo girto traktoriaus, ropojančio tiesiai ant jos. O šitą veterinarijos gydytojo invalidumo istoriją lyg tyčia išgirdau trečią kartą įsiskaitydamas ir įsigyvendamas į Akselio Miuntės „Knygą apie San Mikelę“. netikėtai susimąsčiau, kad tikriausiai senstu, nes taip gyvai lyg jaunystėje staiga vėl pajutau stebuklingą tos knygos įtaigą. Ir negalėjau atsistebėti, su kokia meile Akselis Miuntė rašo ir apie sergantį italą berniuką, ir apie negaluojantį Paryžiaus šunelį. Jis visiems trokšta padėti, ir tas tylus, kantrus gydytojo nuoširdumas, matyt, yra jam Dievo duotas. Skaičiau ilgai, tarsi laukdamas, kad galbūt pats gyvenimas štai ims ir vis dėlto paaiškins, kas gi yra ta neišsenkanti žmogaus kilnumo jėga. Pats gyvenimas juk privalėtų patikrinti šitokį kiekvienos stiprios knygos liudijimą apie tos ar kitos profesijos žmogaus atsakomybę – patvirtinti arba paneigti. Tai ir patikrino. Pasigyriau draugui, kad vėl įninku skaityti tas gerąsias knygas, kuriomis žavėjausi jaunystėje. Gal, sakau, jau visiška senatvė, kad šitaip stebuklingai sugrįžta prabėgusių dienų romantika ir seniai perskaitytų knygų jaudulys. Ir pasiūlė man draugas aplankyti tikrą gyvulių daktarą, dabar jau pensininką, tikriausiai jaunystėje irgi perskaičiusį ne vieną įspūdingą knygą.
Nedelsdami nuvažiavome pas tą seną veterinarą. Ir ne apie šventą silpnesniųjų globojimo kilnumą šnekėjomės, ne apie profesinį senosios veterinarijos paveldą ir ne apie gyvulėlių dainavimą. Tiktai įsiklausėme į beviltiškai skaudų monologą. Nuotaika buvo gaiži, ir nukentėjusio inteligento piktumas bei susierzinimas likęs toks pat, kaip ir prieš daugelį metų: ir kolūkio gyvuliai kalti, ir kaimynas puskvailis, ir traktorius be žibintų, tiktai ne jis. O jis pats tada likęs prieš visus kaltas tik todėl, kad gulėjęs skersai kelio, o ne išilgai. Girtam nugriūti pusiaukelėje tada būdavo ne naujiena. Pakalbėk su bet kuriuo ano meto kolūkio ar tarybinio ūkio veterinaru, ir jis tau pasakys tą patį – išgerti po darbo žūtbūt reikėjo. Ne dėl atpildo ar kokios pramogos, o iš paprasčiausios fiziologinės būtinybės užmigti ir pailsėti per naktį, nes rytoj vėl laukdavo ta pati katorga. Kodėl katorga? Mes ne iš karto supratome senąjį kolūkio veterinarą, bet pamažu pradėjome įsivaizduoti, ką tas raišas, pavargęs žmogus mums porina. Prisimena nutolusius metus gana draugiškai, pasakoja lyg ir ramiai, bet staiga kažkaip nežmoniškai aršiai susijaudina, ir mums jau atrodo, kad juodomis nesulaikomo apmaudo srutomis tuoj pervirš pradės veržtis anų sunkių dienų ir naktų neapykanta: „Pabandyk per vieną dieną paskiepyti du šimtus karvių. Skiepai nuo bruceliozės ir visokių kitokių ligų buvo privalomi, o kolūky beveik tūkstantis karvių. O kur dar kiaulės ir avys, o dar ir arkliai, ir visi žmonių tvartuose laikomi gyvuliai. Koks ten dar gailestis? Užuosdamos viena kitos kraują, karvės beveik pasiunta, mūroja liežuvius iškišusios, fermos gardus išverčia, o padėjėjai nenulaiko... Ir ką tau, draugas veterinare, būdavo, atsiunčia pagalbon – tik tokius ultojus, kurie padoresniam darbui netinka. Šunis taip pat reikėdavo skiepyt nuo pasiutligės, taigi šunų maras visais laikais buvo. Ai... nesakyk... Jokio ten žmogiškumo. Tuščia kalba. Jeigu po tokio darbo vakare neišgersi – iš galvos išsikraustysi, visą naktį karvių baubimą girdėsi. Penkias minutes pamiegi, šoki iš lovos – ir vėl tau prieš akis tiktai kraujas ir mėšlas...“
Kuliešiaus smarvę kels į viršų
Kuliešius yra netikęs žmogus. Bet garsiai šito niekas nesako – vis tiek reikia gyventi kartu, kad ir koks jis būtų. Galėčiau prisiminti gal penkias nemažas kiaulystes, galėčiau įrodyti, kad Kuliešius yra kenkėjas ir žaladarys, ir tik patyliukais kartoju sau: „Kuliešius yra kiaulė, Kuliešius yra kiaulė…“ Kartais tas jo kiauliškumas aiškiai matomas, nė kiek neslepiamas. Tada ir pasakau, kad negražu šitaip daryti, tai jis visada marma tą patį: „Ponuli, šį kartą dovanok, nežinojau, dovanok, ponuli...“ Jis, matyk, nežinojo, kad negalima karvės Murzos rišti prie pat retųjų augalų sklypo tvoros, jis nežinojo, kad negražu žaliuojančius beržus pjauti amžiną atilsį Sabaliausko miške, kad nevalia rauti samanų nuo žydkapių ir nepadoru versti šiukšles prie buvusios sinagogos pamatų. Nieko jis nežino ir nieko nesupranta, lyg vaikas. O kai pradeda liežuviu baladoti, kaip jis kolūkyje brigadininku dirbo, tai tiktai stebėkis, kiek viršininkų apgavo, kiek rugių nakčia pavogė, kiek šiaudų prisivežė, kai niekas nematė. Tada tai jis gudrus buvo, viską žinojo ir viską suprato, o dabar – ne. Pačiais pirmaisiais metais, kai pamačiau prie Krūčiaus upelio šviežius pušų kelmus, paklausiau Vytaro Kleponio, kas ten galėjo pjauti – ant kelmų nebuvo girininko žymeklio. Tiktai Kuliešius, daugiau niekas, – atsakė Vytaras. Praėjo aštuoneri metai, ir man vis tiek neaišku, kaip žmogus, visiems po truputį prikiaulindamas, gyvena sau laimingas, kasdien mala liežuviu, vis ką nors pameluodamas, kvaileliu apsimesdamas. Ir visi tylūs žmonių paburnojimai jo ausų nepasiekia. Darbštus jis, ne tinginys. Pėdina greitai, lazdos iš rankų nepaleidžia, bet ta lazda, rodos, irgi tiktai žmogaus piktumą palaiko. Karvei Murzai, kurią jis stropiai prižiūri, tos lazdos tikrai nereikia, nebejauna karvė, rami, nebėgioja. Jau du kartus pjoviau jai ragą, į kaktą lendantį. Sako Kuliešius man: „Taigi, ponuli, tu sodininkas, tu valdiškų pjūklelių gauni, tai nupjauk ragą, bo man Perkūnseno liga, rankos dreba, negaliu...“ Tai aš ir pjaunu. Karvė supranta, kad reikia kentėti, iš pradžių pasimuisto, pamosuoja galva, o kai pradeda byrėti pjuvenos, nustebusi apsiramina ir kenčia. Neturėtų jai skaudėti, bet, matyt, nemalonu. Kuliešius laiko Murzą už kito rago, kaso jai paausius ir kalbina, o aš pjaunu. Suprakaituoju, kol nupjaunu, ragas kietas, ne tuščiaviduris, be to, reikia žiūrėti, kad džyrinamo rago pjuvenos karvei į akį nebyrėtų. O koks nemalonus pasklinda kvapas, primenantis svylančią mėsą!.. Kaime daug tokių nemalonių darbų, ir tu, žmogeli, niekur nuo jų nepabėgsi, turi dirbti. Bet ir čia Kuliešius atrodo lyg koks brigadininkas, kurio kiti turi klausyti nesipriešindami. Bet keisčiausia, kad abu kartus, kai visas įsiręždamas ir prakaituodamas taip klusniai ir kantriai pjoviau Murzos ragą, aš atsargiai vis dirstelėdavau Kuliešiui į akis ir ne juokais prisimindavau piktą, susivėlusią jo kalę Naginę. Labai bjauraus būdo buvo, tikra naginė, visus puldavo be reikalo, kol pateko po ratais. Maža atrodė, o bjauri. Būdavo, paslepia Naginė savo kaulą ant keliuko, apkasa jį smėliu ir guli šalia. Važiuoji dviračiu ir saugok kojas, nes ji labai pyksta, kai artiniesi prie kaulo. O tuo keliuku dažnai reikia važiuoti. Visiems, ne tiktai man, ir visi saugosi tos Naginės. buvo labai panaši į savo šeimininką. Dabar Kuliešius visur eina su Diku. Šuo visai prastas, pririštas nepabūna, staugia, o palaidas tik vemia, daugiau nieko. Ir visai neturi charakterio. Kai susipeša pulkelis palaidų šunėkų, tai Dikas visada padeda stipresniam, kuris ir be jo pagalbos visus nugalėtų. Kai sutinku Diką, visada tiktai taip su juo sveikinuosi: „Sveikas, Dikai, ar šiandien vėmei?..“ Jis nei pyksta, nei džiaugiasi, net uodegos nepajudina, tik dėbteli blausiom akim ir kiūtina sau. Sykį karštą vasaros dieną atėjo Kuliešius su Diku pasidairyt į mano retųjų augalų sklypą, o Dikas tuoj brinkt ir guli ant porinių česnakų – pačių rečiausių mano augalų – mat jam pavėsis, jam gerai, bet aš, žinoma, labai supykau, o Kuliešius taip rėžė savo šuniui lazda, kad tam net šonkauliai subarškėjo. Reikėjo šunį sudrausti, bet ar šitaip? Jeigu kasdien jokios tvarkos nemokei, jei neaiškinai, kas galima, o kas ne, tai tuo vienu smūgiu nieko ir nepaaiškinsi. Čia kaip tame pamoksle, kurį atpasakojo poetas Gintaras Grajauskas, kaip toje paskutinėje klebono ištarmėje bedieviui oponentui prie jo kapo duobės: durnas buvai, durnas ir numirei. Nieko nesakiau tada Kuliešiui, bet prisiminiau, ką neseniai porino vieniša senutė, gyvenanti miškuose. Glostydama savo Mopsiuką, ji kalbėjo: „Tu vargsti, šuneli, ir aš vargstu, abu vargstam...“ Oi, kaip toli Kuliešiui iki tokios paprastos gyvenimo išminties. Atrodo, kad jis visur, kur eina, tiktai tyčia kenkia ir niekam jokio gero žodžio nepasako. Niekada nepamiršiu, kaip jis savo senąją karvę išvežė. Buvo labai slidu, vos vos pasnigę, sunkvežimis senas, baisiausiai „šaudė“ važiuodamas, o į kalną ir visai liovėsi traukti, tai Kuliešius, stačiomis kėbule svirduliuodamas, žiūrėk, ištraukia mėšlinų šiaudų kuokštą karvei iš po kojų ir persisverdamas per bortą meta po sunkvežimio ratais, ištraukia ir meta, taip po truputį ir judėjo mašina, lėtai lėtai, lyg į amžiną prapultį. Liūdnas buvo vaizdelis, ir jo karvė mėšlinais šonais, apskretusi varguolė, o liesa liesa – vieni kaulai ir tumulais sukibę mėšlini šiaudai ant subinkaulių. Ir kur jis tada ją išvežė? Turbūt į nelegalią Butrimonio skerdyklą, turbūt šašlykams. Miesčionys, žinoma, sugromuliuos ir tokius šašlykus, bet blogiausia, kad kaimo kelias liko gerokai mėšlinas. Ir visi matė, kas primėšlino, bet argi Kuliešiui ką pasakysi.
Ana, ir atsiskubina jisai. Greitai leidžiasi į pakalnę, tarsi už ko užkliūdamas, tarsi iš susirūpinimo klupinėdamas, bet eina greitai, švarko skvernai tik plaikstosi, ir iš tolo labai gerai matyti, kad lazda jam tikrai reikalinga – baksteli ji žemėn retokai, bet tada, kada iš tikrųjų reikia. Murza tyliai mūkia, šeimininką pamačiusi. Toks ir yra jos džiugesys – tylus mūkimas. Mane pamačiusi ji nemūroja, žino, kad nieko neduosiu. O Kuliešius ištraukia grandinės kuolą, baksteli Murzai lazda į užpakalį – pavaro atsigerti į Vaikšnoro Ravo šaltinį, o pats paknopstom jau artinasi prie manęs ir iš tolo šaukia:
– Ar da nenupirko šito jūsų švento sklypo toji Kauno mafija, ne? Sakė, viską čia pirks, Vaikšnoro mišką jau nupirko... Sakė, statys čia rūmus, visą tą pakraštį pirks ir kels aukštyn. Jau pradėjo kanalizaciją vesti. Baisi mafija iš Kauno...
Šneka Kuliešius lyg pasamdytas ir piktdžiugiškai šypsosi. Nedraugiška jo šypsena, net klastinga, rodos, tyčiojasi iš manęs, ir būtent todėl, kad esu šito kaimo atėjūnas. O jis tai, matyk, senbuvis, tuoj po karo į ištuštėjusius žydų namus atsikraustė. Todėl aš dabar negaliu likti skolingas ir tiesiai klausiu:
– Ar tamstos šūdą irgi kels į viršų?
– Kels! Matei, kaip išrausta? Kels, visų kels, tiktai Rimkonies nekels, per toli, sako, nėr tokio siurblio, kad iš jų kiemo paimtų. Rimkonienė ir nepateko į projektą, visiems dykai padarys ir vandenį, ir kanalizaciją, o ji nepateko, tai dabar skundžiasi, bet tu su jais nepasirokuosi...
– Tai argi negaila? Trąša juk sava būtų, savas mėšlas, o dabar kels kažkur... Kodėl jie tuos valymo įrenginius suplanavo taip aukštai? Kas bus, kai tie vamzdžiai užsikiš? Ar manot, čia – kultūra ir ekologija? Jiems ne tą mėšlą išvalyt rūpi, o pinigus paimt už griovius ir vamzdžius.
– Nu ne, sakė, padarys gerai! Tikra mafija...
– Aš mačiau, kaip gerai jie daro, ana, per pievą Bubnelio link toks gilus griovys, ir visą velėną, patį juodžiausią dirvožemį, nustūmė buldozeriu į tą griovį. Argi negaila? Buvo graži pievelė, o dabar bus piktžolynas ant to žvyro… Aš jūsų vietoj vyčiau juos iš kiemo.
Nieko nesako Kuliešius. Tyli, galvoja. Gal jau ir abejoja, ar bus naudos iš tos viso kaimo kanalizacijos. Čia ir kvailam turėtų būti aišku, kad kažkas plauna pinigus. Bet pabandyk išknisti, kur čia šaknys – tuoj būsi apšauktas priešu. Geriau tylėti. Tylim abu, kol Murza atsigers iš upelio. Ana, ji jau kyla siauru takeliu, sunkiai neša išpampusį pilvą. Pakyla ir Kuliešius, eina sulinkęs, lazda kapodamas žoles, nebėra to pikto džiaugsmo, su kuriuo čia atbėgo blogą žinią nešdamas. Ir gerai. Gaila, vėl pamiršau paklausti, kas išrovė mano baravyką. Prie pat keliuko buvo išdygęs toks gražuolis, juodagalvis, aš jį pamatavau, įsmeigiau du baltai nudrožtus kuoliukus iš abiejų pusių ir galvojau, kad stebėsiu jo augimą tol, kol drūtas grybas pasens ir sugrius. Deja, tiktai kuoliukai liko. O juk niekas čia daugiau nevaikšto, tiktai Kuliešius su savo Murza. Tai ar galiu apie jį gerai galvoti? Kodėl jis visada turi būti už mane gudresnis? Ar todėl, kad buvo kolūkio brigadininkas? Žinoma, kolūkis jį ir išmokė gudrumo. Vienas žmogelis kolūkio laikais už menką vagystę atsėdėjo keturiolika metų, o niekieno nesučiuptas Kuliešius išmoko tokios ypatingos diplomatijos ir taktikos, kurios niekada nepamirš. Velniškas jo gudrumas. Bet ar tiktai nebus jau atsiradę ir už jį gudresnių? Argi tie, kurie viso kaimo smarvę „kels į viršų“, čia dovanai dirba, argi jie čia dorą labdarą atvežė į Kuliešiaus kiemą? Šit, ko gero, ir pasitvirtins grynai biblinė Sergejaus Lazarevo teorija: niekada niekam nedaryk blogo, nes tas blogis anksčiau ar vėliau sugrįš tau pačiam.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 2 (vasaris)