Zita Mažeikaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Prie šv. Nikolajaus sarkofago
Moterys spaudžias artyn,
kiekviena su savo viltimi
ir prašymu.
Žegnojasi,
bučiuoja, glaudžia kaktą
prie vėsaus rusvo marmuro,
tiesia kryželius, ikonas,
fotografuojasi.
Nikolajaus palaikų čia nėra,
bet šventumas išlikęs
bažnyčios griuvėsiuos.
Regiu savo motiną –
ji skuba dar neprašvitus
į Prienus vienuolika kilometrų,
stovi ilgoje eilėje dėl poros kepalėlių
šlapios forminės duonos.
Grįžta per darganą
sopulingu veidu –
duonos jai neliko.
Jos šventumas
lig šiol manyje.
Davatkėlių skarelės
Po Trakelio pušim plaikstosi vėjy
iškabintos davatkėlių skarelės.
Amerikoniškos.
Pažįstamas kuparo kvapas.
Keturlinko lankstymo žymės,
gelsvo šilko gėlės vietom išdilusios.
Vasaros atlaidų puošmena.
Iki bažnyčios – tik išvirkščia puse!
Išsitraukiu iš spintos
vienintelę močiutės skarelę:
toks pat kuparo kvapas,
keturlinko lankstymo žymės,
gelsvos gėlės vietom išskydusios...
Glaudžiu prie degančių skruostų,
kol suboluoja raukšlėtas veidas.
*
Nušvietei
kaip Halio kometa
rūškaną mano padangę.
Tie žiemos vakarai,
kai vaikščiojau lyg užburta
kerinčios tavo pašvaistės
pro ąžuolo juodas šakas.
Pamažu atitolai, pasitraukei
prarasdamas žėrinčius kontūrus.
Net imu abejoti, ar iš viso buvai,
kai taip rūškana ir nyku.
Bet išliko švytėjimas manyje.
Ir tas ąžuolas,
prie kurio glaudžiuosi.
*
Staiga išsileidžia susukti plaukai,
ant grindinio pažyra karoliai,
nubėga kojinės akis,
prasiveria užtrauktukas,
nutrūksta kelnaičių guma,
nulūžta nagas,
basutės kulniukas,
atsiriša batraištis...
Blogiausia,
kai netinkamu metu
be jokio reikalo
atsipalaiduoja
liežuvis.
*
Kiek visko prikaupta:
spintose, stalčiuose,
indaujos lentynose.
Prigrūsta lagaminuose,
užrakinta sandėliuke, garaže,
skryniose, kaimo palėpėj.
Gal dar prireiks, gal kas sutaisys.
Kol vieną dieną nusmelkia:
ir tu čia – tik laikinas sendaiktis.
*
Ką ji ten siuva
gelsvoj lempos šviesoj?
Tokia susikaupus,
juodų plaukų kasa, susukta ant sprando.
Ką daigsto jos vienišos mintys
to seno namo palėpėj.
Gal buvom kada susitikusios,
gal net persimetėm keletu žodžių
troleibuse, pigių drabužių parduotuvėj, turgelyje
ar prasilenkėm slidailiodamos šaligatviu,
petim liesdamos viena kitą.
O gal ir jos nebėra
kaip ir dailininkės Gražinos,
pro kurios langą vogčiom ją stebėjau,
rugpjūčio saulėlydy.
*
Einu senamiesčio gatve –
gatve, kurios nebėra.
Bet atrodo, lyg eičiau pro namus,
kurie ramiai čia stovėjo
per šimtmečius.
Išklibę laiptai,
nuzulinti turėklai,
svetainė su atsiliekančiu laikrodžiu
lyg kokiu sargybiniu, ginkluotu žalvario pasvarais.
Miegamasis su kalnais išsipūtusių pagalvių,
virtuvės, įkvipusios kopūstais ir silkėm,
senais daiktais užgriozdintos kamaros,
podėliai, šaltos palėpės,
išnuomotos studentams.
Kažkur trinkteli durys,
fortepijono garsai, kūdikio verksmas,
batsiuvio plaktukas kaukši pusrūsy,
juokas, nutylantys žingsniai,
kuždesiai,
šešėliai...
Šabas.
Einu senamiesčio gatve.
Lyg eičiau
per buvusius gyvenimus.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 2 (vasaris)