Algimantas Mikuta. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kitapus griovos

 

Kitapus griovos

kas dieną vyko šventės,

ir grodavo orkestrai prašmatniausi,

ir traukdavo procesijos alėjom,

vaikai dainuodavo, ir akrobatai

ore vartydavosi, lieknos amazonės

šmėžuodavo tarp medžių ant žirgų,

sūpynės, karuselės, fejerverkai,

gėlynų kilimėliai, ir šokėjos

ilgais sijonais, nėriniuotos, aukštakulnės,

giedotojos su kykais ant galvų,

bufetai su tokajumi ir braškėm

ir apvarvėjusios karietos saulėj po klevais,

vėliau ir apvarvėję limuzinai…

 

O ta griova –

stebėtina, bet faktas –

kad ir mieste, tačiau laukinė, laužtaskardė,

vijokliais apraizgyta, kryklėmis, erškėčiais…

 

Kol buvome vaikai,

vis ropštėmės ant malkinių, nes troškom

išgirsti švenčių muziką,

vėliau darbai ir rūpesčiai, neliko laiko…

 

Iš mūsų pusės tos griovos

taip niekas ir neįveikė, nors bandė

ne vienas brautis per brūzgynus,

paskui ilgai ropodavo dugnu žemyn…

 

O ką tenai tarp hiacintų būtų veikęs

iškopęs iš griovos,

pradvisęs srutomis, pūvėsiais,

suplyšęs, molinas, pailsęs

ir nusidraskęs

ligi kraujo?..

 

 

 

Gėlės

 

Mintyse klydinėju,

užmigt negaliu,

akys pilnos

karščiuojančių

lauko gėlių –

įžūlių kaip šviesa,

kaip tiesa įkyrių.

Nukamuotas gėlių,

joms į veidus žiūriu.

 

Nereikėtų stebėtis,

jei būčiau ryte

bridęs pievom

gėlėtom,

o dieną raiste

šokinėjęs minkštai

per vandens akeles

nuo salos ant salos

ir vis mindęs gėles.

 

Bet dabar ne birželis,

žiema už langų,

miega žemė,

nubaltinta

sausio pūgų,

mintyse klydinėju

beveik kaip sapne –

ko tos gėlės kažin

atsivijo mane?..

 

 

*

 

Dabar, kai atsivėrė šitoks tolis –

žemynai, jūros, virtinės salų, –

esu miglyne skęstantis senolis,

prikaustytas prie sodo obelų.

 

Tik mintys kaip keliavusios keliauja

ir į namus užklysta nedažnai,

kur naktimis už praeitį kerštauja

nomadiškai košmariški sapnai.

 

 

*

 

Ir vėl mus klaikiai skubina gyventi.

Vartytis, šokti, lošti kazino,

iš visko tik kikenti ir nesenti,

ragauti vaisiaus šito ir ano.

 

Išspausti viską iš gyvos natūros,

sudegint viską, kas tiktai degus.

Lyg lubos griūtų, žemėn liptų jūros,

ar dar blogiau – lyg griūtų pats dangus.

 

O iš tikrųjų žemė rieda savo

greičiu nekintamu vienodai ir grakščiai.

Ieva, kaip žinot, vaisiaus paragavo…

Ar nesiliausit skubinę, žalčiai!

 

 

 

Velku į kalną akmenį

 

Velku į kalną akmenį, kaip liepė,

geriu iš upės vandenį, – skanu,

slepiu nuo nepažįstamų palėpę,

kurioj beveik negyvas gyvenu.

 

Į rūmus spindinčius mane dar kviečia,

bet vis vangiau ir vis rečiau rečiau,

o ko tenai skubėt, gal aš miestiečių,

prakutusių iš melo, nemačiau.

 

Kažkaip visi aplink mane jaunėja,

katrų dabar bijot, nebežinau,

ar tų, kurie piktai įsakinėja,

ar tų, kuriuos nepykt prisaikdinau.

 

 

 

Vakaro paukštis

 

Vėl vakaro paukštis, nutūpęs už lango,

barbena į stiklą geltonu snapu –

pranešdamas žinią, kad skaudžiai pabrango

gyvenimas po varnalėšos lapu.

 

O ką jau kalbėt apie medžių viršūnes

ir uoksus, išklotus pelėdų pūkais.

Širdies nesugėlė, neperspėjo šunes,

paliegusi laimė nuėjo juokais.

 

Tas paukštis ir vėl pasirodė po laiko,

kai merkiasi akys, nyku ir tvanku.

Tikriausiai jis tyčia į sutemas taiko,

o gal ir netyčia, o gal ir laiku.

 

Žiūrėsiu laukan, įsižiebęs balaną,

bandysiu prakalbinti paukštį, deja,

jo niekur nėra, o į stiklą barbena

vinvyčio šaka jau nakties tamsoje.

 

 

 

Senis ant kaladės

 

Padarė senis savo darbus,

dabar štai sėdi ant kaladės

skiedryne, žiūri prisimerkęs

į vakaro raudoną dangų

ir nebeaušina burnos.

 

Ne kažin kas joje ir likę,

keiksmai iškrito kaip ir dantys,

liežuvis sausas, jokio noro

kažkam kažką patarinėt.

 

Gyvenkit patys, pasisiuskit,

ganykit savo jaunas bobas,

kas būtų, jeigu seniai skųstųs

į širdį lendančiu šalčiu.

 

Matyt, kažką gudraus sumąstęs

staiga nusišiepia, kas būtų,

jeigu žiūrėdami į dangų

nekalbūs seniai nesuprastų,

kas parašyta danguje.

 

 

*

 

Vaikai taip ir liks maži,

pasaulis mažės ir siaurės.

Nebūk pernelyg graži,

neerzink palaido žvėries.

 

Dundėdami garma rytai,

rūsy atsiliepia gaidys.

Gal veidrody dar nematai,

kaip vakaras šiepia dantis?

 

Gal gyslose dar negirdi,

kaip girgžda išdilę geismai?

Žvėris prisileido arti,

dangus nusileido žemai.

 

Dangaus juoduma nebyli,

užtat iškalbingas šiaurys.

Mylėk, jei kitaip negali,

atatupstas šliaužia žvėris.

 

 

*

 

Nuo šiol bandysiu taip gyventi,

tarsi manęs jau nė nebūtų,

lyg būčiau dingęs tamsoje.

 

Kuomet esi nematomas ir kurčias,

gali ramiai stebėt pasaulį,

neprivalai paneigt ir atsikirst.

 

Stovėsiu už užuolaidos, tylėsiu,

tekės gyvenimas pro šalį,

begarsis, kvailas, nebaisus.

 

Visi skubės, akis nudelbę,

tik valkataujantys šuneliai

sustos apuostyti manęs.

 

Nuo šiol bandysiu negirdėti

net jų sutrikusio lojimo,

nors nežinau, ar man pavyks.

 

 

*

 

Jau per vėlu ką nors pradėti,

ne laikas skleistis, kai čia pat naktis,

belieka kuo ilgiau nenužydėti

ir vyt šalin bastūniškas mintis

 

paliepus sau: nurimk, besoti,

nekaišioti galvos iš apkasų,

giliai alsuoti ir nebegalvoti

apie pasaulio tamsą, kol šviesu.

 

 

 

Kumelės vaikas

 

Tasai kumelės vaikas dar be proto,

per krūmus šoka, per vielų tvoras,

nepaiso nieko, veržiasi į laisvę,

paklydęs žvygauja vidur laukų.

 

Nuo skardžio verčiasi ir per brūzgynus

praplėštu šonu leidžiasi daržais

link atsišaukusios kely kumelės,

kuri iš turgaus grįžta į namus.

 

Kumelės vaikas nieko dar nemoka,

tik krėsti eibes, laužyti gardus.

Kuomet padūksta laigyti iš laimės,

kopūstų galvos laksto į šalis.

 

Per vasarojų, darželius, gėlynus

šuoliuoja kaip paveiksle kokiame

kumelės vaikas, keikiamas sodiečių, –

gražus bjaurybė, velniškai gražus.

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 2 (vasaris)