Goce Smilevskis (g. 1975) – makedonų rašytojas. Antrasis romanas „Pokalbis su Spinoza. Romanas-voratinklis“ (2002) apdovanotas geriausios Makedonijos metų knygos premija. Už romaną „Zigmundo Froido sesuo“ (2007) 2010 m. autorius pelnė Europos sąjungos literatūrinę premiją.
Romanas paremtas biografiniais Z. Froido gyvenimo faktais ir pasakojamas jo sesers Adolfinos vardu; jame išsitenka tragiškas Vienos žydų ir psichoanalizės kūrėjo seserų likimas nacių mirties stovyklose, moterų emancipacijos užuomazgos Europoje, taip pat apnuoginamas žmogaus „Aš“, beginklis prieš būties absurdiškumą. Gvildenama beprotybės tema, su sitinkame su garsiais menininkais, kuriuos kamavo pamišimas, – V. van Goghu, F. Nietsche, G. de Nervaliu ir kitais. Persmelktas melancholijos pasakojimas lakoniškas, poetiškas, savitai dekadentiškas, atliepiantis vaizduojamo laikotarpio dvasiai.
Romanas „Zigmundo Froido sesuo“ – pirmas šiuolaikinės makedonų literatūros vertimas – rengiamas išleisti leidykloje „Metodika“.
Iš makedonų k. vertė Laima Masytė
1.
Kartais iš Londono su mumis susisiekdavo Marta ir Ana, jos pranešdavo, kad Zigmundui padarytos burnos ertmės operacijos, jis sveiksta, bet nebegali kalbėti. Vėžys pažeidė ir klausą, todėl Zigmundas susišnekėdavo rašydamas raštelius. Prisiminiau vaikystę, kai brolis mokė mane rašyti. Marta ir Ana pasakojo, kad jie apsigyveno gražiame name tyliame Londono priemiestyje, jos vis mus tikino, jog Zigmundo draugai daro viską, kad tik mes, seserys, gautume vizas, tada atvykusios galėsime apsigyventi pas juos.
O mes išmokome gyventi baimėje, tai buvo ne mirties, o kančios baimė. Ant rankovių privalėjome nešioti Dovydo žvaigždę, šitaip buvo kontroliuojami draudimai, galiojantys visiems žydams: mes nebegalėjome lankytis teatre, operoje, koncertuose; mums buvo draudžiama pasirodyti restoranuose ir parkuose, naudotis taksi paslaugomis; leidžiama važinėti tramvajais, bet tik paskutiniame vagone; galėjome išeiti iš namų, bet tik tam tikromis valandomis; mums buvo atjungti telefonai, visame mieste galėjome naudotis tik dviem paštais.
Sykį, buvo rugsėjis, į mūsų namus atėjo vienas mano draugės Klaros brolėnų ir pasakė, kad ji mirė psichiatrinėje klinikoje „Lizdas“, kurioje daug metų gyveno. Jis paklausė, ar eisiu su juo į laidotuves. Seserys buvo svečiuose pas kaimynę; ant lapelio parašiau, kur išeinu.
Prieš kelis mėnesius naujoji Vienos valdžia įvedė vieną iš daugelio pakeitimų: nurodė mirusius specializuotose klinikose laidoti ne miesto kapinėse, o ligoninių parkuose. Taigi juos užkasdavo parke, negilioje duobėje, o vietoj karsto suvyniodavo į paklodę.
Įėjau į kambarį, kuriame gulėjo mirusi Klara. Man pasakė, kad ji mirė miegodama, jos veidas buvo toks ramus, jog negalėjai įžiūrėti nei miego, nei gyvybės, nei myrio šešėlio. Ji, kaip visada miegodama, gulėjo susirietusi į kamuoliuką: sulenktomis kojomis, ant krūtinės nuleista galva, rankas prispaudusi prie pilvo. Jos kūnas jau buvo sustingęs. Suvyniojome ją tokią į paklodę.
– Kaip embrionas, – tariau, kai ją nešė iš kambario, kurį ji vadino įsčiomis.
– Ji per didelė būti embrionu, per maža būti žmogumi, – pasakė kažkuris gydytojas.
Iš tikrųjų, niekas nepagalvotų, kad į paklodę suvyniotas žmogaus kūnas.
Pliekė smarkus lietus, į parką mūsų išėjo vos dvylika. Likę stovėjo prie ligoninės langų ir žiūrėjo pro grotas. Lavoną paklodėje nuleidome į duobę. Sanitarai kastuvais jį užmėtė ištežusia žeme.
Kai į pavakarę grįžau namo, seserys sėdėjo prie stalo valgomajame. Rožė pažvelgė į mane paraudusiomis akimis ir pratarė:
– Parašė Ana. Praėjusią savaitę mirė Zigmundas.
– Mirė Klara. Šiąnakt, – atitariau.
– Jį kremavo.
– Šiandien ją palaidojome ligoninės kieme. Iškasėme negilų kapą. Neturėjome karsto. Suvyniojome į paklodę. Lijo.
Lauke tebelijo. Lietaus lašai stipriai čaižė langą, jų garsas čaižė mūsų žodžius.
Nuėjau į savo kambarį. Atsiguliau ant lovos, mąsčiau apie brolį. Nemėginau įsivaizduoti paskutinių jo gyvenimo akimirkų. Nemėginau jo išvysti mintyse, kaip guli vos ne vos krustelėdamas, nenorėjau įsiklausyti, kaip jėgų likučiai jį verčia įkvėpti ir iškvėpti, nenorėjau žinoti, kokios mintys tomis akimirkomis sukosi jo galvoje: ar jį kankino mintis apie seseris, kurios nuolat pasirodydavo jo namuose ir prašė rasti būdą, kaip jos galėtų išvykti iš Vienos, ar jį graužė sąžinė, kad į mirties stovyklas pateks ir jos. Nemėginau įsivaizduoti paskutinių jo gyvenimo akimirkų, man pakako žinios, kad jis miręs, nurimęs, nejaučia fizinio skausmo, dvasinio šiurpulio, nes anapily siela tikrai išsilaisvina iš sielvarto ir kalčių. Tik būdama čia siela nevalioja galutinai savęs įtikinti, kad viskas yra taip, kaip reikia, ir kad atliko viską, idant įvykdytų kažkokį aukštesnį, mums nepažinų planą.
Nubudau suprakaitavusi; nebelijo, prieblanda leidosi pro tamsiai mėlynus debesis. Prisiminiau sapną; mano sapne Zigmundas buvo miręs.
– Esu labai vienišas, – tarė jis. – Nors „vienišas“ nėra tikslus žodis. Žmogus gali būti vienišas tik tada, kai egzistuoja kiti. Pasižiūrėk, aplinkui nieko nėra. Čia nėra nieko.
– Visi yra čia, – pasakiau jam.
Jis papurtė galvą.
– Ne, nieko nėra, – tarė.
– Visi čia, – pakartojau. – Tik reikia jų paieškoti.
– Ieškau, – nenusileido jis, – bet nieko nėra. Ir tuščia. Pažvelk, tik šviesa ir nieko daugiau. O kai yra vien šviesa ir nieko aplink, ji yra tuščia, dyka, tai klaikiausias kalėjimas, iš kurio nepabėgsi, nes nėra kur bėgti. Visur negyva šviesa. Ir joje nieko nėra.
– Visi čia yra, – vėl pasakiau, – tiesiog tu per daug įsižiūrėjęs į save, todėl negali pamatyti kitų.
– Ne, – paprieštaravo brolis. – Nieko nėra. O gal tai – mirtis: egzistuoti amžinai, būti sąmoningam ir likti visiškai vienam. Vienui vienam. Geriau būtų po mirties paprasčiausiai išnykti, sudūlėti. Kadaise tikėjau, kad po mirties taip ir nutinka. Net ir siaubingiausia pragaro vizija ne tokia baisi kaip šitas prakeiktas atskyrimas, šitas amžinas būdravimas mirtinoje tuštumoje.
– Ne, – buvau atkakli. – Mes visi čia. Tu tik nukreipk žvilgsnį nuo savęs. Mes visi čia, ir gyvieji, ir mirusieji.
– Pasilik bent tu, – paprašė brolis.
– Aš lieku. Mes visi liekame. Tau tereikia mus pamatyti.
– Tai bausmė, – atsakė jis ir sugniaužęs kumščius lėtai pakėlė juos prie galvos. – Aš nubaustas šia kraupia tuštuma, – pratarė ir trenkė kaktą į kumščius. – Aš žinau, kodėl esu nubaustas.
– Tu nesi nubaustas...
– Aš žinau savo kaltę, – toliau kalbėjo brolis, įsmeigęs akis į kumščius. – Atleisk man.
– Neturiu už ką tau atleisti, – atsakiau. – Tu nepadarei nieko blogo. Tik praleidai progą padaryti vieną gerą darbą; visi mes gyvenime praleidžiame progą padaryti daug gerų darbų. Ir negalime įvertinti, kuri praleista proga atvers kelią blogiui ką nors praryti.
– Atleisk man, – pratarė brolis.
Jo veidas pamažu keitėsi, ėmė grįžti jaunystės bruožai. Paskui pradėjo mažėti, tapo to amžiaus, kai jo dar nepažinojau, kai dar nebuvau gimusi; jis mažėjo ir mažėjo, galiausiai virto kūdikėliu. Pliku knerkiančiu kūdikėliu. Paėmiau jį ant rankų, atidengiau savo suglebusią, raukšlėtą krūtį ir pridėjau jam prie burnos. Kai jis čiulpė pieną iš mano suvytusios krūties, nuo jo lūpų prisilietimo prie spenelio jutau keistą malonumą. Nubusdama žinojau, kad bundu, ir gailėjausi, jog toji žindymo palaima nutrūks.
Po brolio mirties Paulina, Marija, Rožė ir aš kartais nueidavome prie pastato, kuriame jis gyveno prieš išvykdamas iš Vienos, ir žiūrėdavome į jo buto langus. Dabar ten gyveno kažkoks uniformuotas žmogus. Kartais į svečius užeidavo kuri nors kaimynė ar draugė, tada būdavo užsimenama, kad prasidės karas, „dar vienas didelis karas“, šitaip visi kalbėjo, o paskui karas iš tikrųjų prasidėjo. Jaunuoliai mobilizuoti ir išvežti į frontą, sudaryti sąrašai, pagal kuriuos mūsų kvartalo gyventojus sodino į traukinius ir amžiams išveždavo iš Vienos. Buvo sakoma, kad veža į priverstinius darbus, bet mes žinojome, jog veža į mirties stovyklas. Žinojome ir laukėme savo eilės. Vieną rytą kariai išnešiojo sąrašus po mūsų gatvės namus, ten buvo nurodyta, ką leidžiama pasiimti su savimi, ir įsakymas šių metų, t. y. 1942-ųjų, birželio dvidešimt devintą dieną, šeštą ryto atvykti į geležinkelio stotį, esančią mūsų kvartalo pakraštyje.
2.
Mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas. Lyg koks tylus kraujo lašenimas iš nematomos žaizdos. Lašas po lašo. Vaikystėje daug sirgau, bet mano sopulio priežastis – ne ligos, o motina. Galbūt ir aš buvau jos gyvenimo skausmas arba taškas, kuriame susitelkdavo ir iš kurio pasklisdavo visi jos skauduliai. Mano motina Amalija Natanson dar gyveno nekaltomis svajonėmis, kai tėvai jos neatsiklausę sutarė ištekinti ją už našlavusio ir ką tik seneliu tapusio vilnos prekybininko Jakobo Froido. Su sutuoktiniu, vyresniu už jos tėvą, ji turėjo išvažiuoti iš Vienos į mažą miestelį, kuriame pamiršo, ką reiškia svajoti ir verkti. 1856 metais, virš kalvės išsinuomotame kambaryje, kuriame juodu su vyru gyveno susituokę, pasaulį išvydo Zigmundas, kitąmet ji pagimdė Julijų, kuris mirė po aštuonių mėnesių, o paskui gimė Ana. Ištisus mėnesius namuose vienintelis maistas buvo duona ir vanduo, o kai liko vos kelios saujos miltų, jie nusprendė persikelti į Vieną, kur Jakobas Froidas ėmėsi padėti Amalijos tėvui prekiauti audiniais. Žydų kvartale Leopoldštate jie kėlėsi iš buto į butą, ir kiekvienoje gatvėje, į kurią atsikeldavo, jiems gimdavo po vaiką – Rožė gimė Veisgarberštrasėje, Marija – Pilersdorfgasėje, aš – Pfefergasėje, Paulina – Glokengasėje, Aleksandras – Pacmanitengasėje.
Vaikystėje daug sirgau ir mama nuolat budėjo prie mano lovos. Nubudusi iš miego, išvysdavau jos veidą, paskui ji išeidavo kelioms valandoms šveisti grindų į turtuolių namus, o grįžusi vėl sėsdavo prie mano lovos ir tik trumpam mane palikdavo, kai tvarkydavo namus arba gamindavo valgį. Kosėdama, vemdama, karščiuodama ar būdama ties sąmonės netekimo riba, girdėdavau ją sakant: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas, ta žaizda atsivėrė nuo minties, kad mano buvimas mamai reiškė nelaimę. Galbūt mama ir negalėjo neprakirsti tos žaizdos manyje, juk aš buvau taškas, kuriame telkėsi ir iš kurio pasklisdavo visi jos skauduliai: per anksti nutrūkusios svajos ir santuoka su žmogumi, ką tik tapusiu seneliu, antrojo sūnaus mirtis ir vaikų auginimas skurde, nuolatiniai kraustymaisi, grindų šveitimas turčių namuose. Visi šie dalykai buvo manyje, mano ligose, mamos nuogąstavime dėl mano gyvybės, štai kodėl ji taip manęs nekentė, prabildavo balsu, kokiu tariamas mirties nuosprendis, – „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi“, ir todėl ji taip mane mylėjo, o per meilę užmiršdavo savo asmeninį sielvartą. Kartais, kai atsidūsėdavau, ji uždainuodavo lopšinę apie motiną, budinčią prie vaiko lopšio nelyginant mėnesiena virš žemės. Retkarčiais ji paimdavo mane ant rankų ir mes išeidavome pasivaikščioti po alėją; viena ranka ji prilaikydavo mane, spausdama prie krūtinės, o kitą tiesdavo aukštyn ir skindavo žiedus nuo žemiausiai nulinkusių liepų, kaštonų, akacijų šakų ir glausdavo juos prie savo ir mano veido. Kartkartėmis ji apkabindavo mane ir taip mums sėdint prie lango, už kurio snyguriuodavo, sekdavo pasakas, kuriose gėris visada nugalėdavo blogį.
Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė. Lyg koks šiltas vėjas, atsirandantis ir sušildantis, kai gyvenime labiausiai žvarbsti. Vos tik gyvenimas atnešdavo šaltį, nuo kurio man pastirdavo siela, imdavau tikėtis to šilto vėjo dvelktelėjimo lyg balzamo. Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė, mano motinos žvilgsnis, jos ranka ant mano kaktos, jos rūpestis dėl mano sveikatos. Tomis valandomis, kai atsidurdavau ant sąmonės netekimo slenksčio, kai dėl aukštos temperatūros tik protarpiais atsipeikėdavau, šios pusiau sąmoningos būsenos galėdavau įžiūrėti mamą, jos žvilgsnį, kupiną nuogąsčio dėl mano gyvybės, jos rankas, keičiančias vėsius pavilgus man ant kaktos, nurengiančias nuo manęs peršlapusius marškinėlius ir apvelkančias kitais. Ir kartais, kai mano žvilgsnis įsisiurbdavo į josios, jos akys išsyk pasikeisdavo, nuogąstį mainydavo neapykanta, o lūpos šnabždėdavo žodžius, kurių bijojau it mirties: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Šių jos žodžių bijojau it mirties: užsigeisdavau numirti ir kad mama gedėtų virš mano negyvo kūno, grauduliu būtų nubausta už tai, jog mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas, taip svaičiodavau dar nežinodama, kad skausmas mane lydės visą gyvenimą, lyg nematoma žaizda, iš kurios lašena kraujas, lašas po lašo. Ši motinos žvilgsnio permaina ir tų žodžių šnabždėjimas trukdavo neilgai, akimirką, bet tūnodavo manyje ir tada, kai į jos žvilgsnį ir balsą vėl sugrįždavo meilė; ta neapykanta ir tie žodžiai prasibrovė net į mano sapnus. Daug kartų naktimis nubusdavau iš sapno, kuriame mama nusivesdavo mane prie upės, mudvi atsistodavome seklumoje, o paskui ji sugriebdavo mano galvą ir murkdydavo vandenyje, kol pritrūkdavau oro, žiūrėdavau, kaip žuvys gnybčioja man veidą; arba virsdavo žvėrimi ir mane sudraskydavo; arba aš būdavau paukštis, o ji, nežinodama, kad tai jos dukra, pagaudavo mane, nukirsdavo galvą, o paskui nuplikydavo mano begalvį kūną ir nupešdavo plunksnas. Kartais nubusdavau kambaryje, kuriame miegojau su keturiomis sesėmis, tykiai pakildavau iš lovos, kuria dalijausi su Paulina, ir ant pirštų galų prieidavau prie lango. Šluostydavau nuo mūsų kvėpavimo ant stiklo susikaupusią rasą, o ašaros likdavo nenušluostytos. Stebeilydavausi pro langą į gatvę arba į savo veido atspindį stikle ir kartodavau mamos žodžius: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Tik gerokai vėliau, kai viskam buvo per vėlu, suvokiau šių žodžių prasmę: sakydama juos man, skirdama mano būčiai, iš esmės ji norėjo juos pasakyti sau pačiai: „Geriau jau būčiau negimusi.“ Šitaip ji išliedavo neapykantą savo gyvenimui, dalykams, kurie jai buvo kraupesni ir už nebūtį, ta neapykanta dalijosi su manimi.
Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė ir skausmas, iki pat pabaigos šie du dalykai ėjo greta nelyginant balzamas ir žaizda, kartais balzamas virsdavo nuodais, dar stipriau ėdančiais žaizdą. Visą gyvenimą ėjo vienas šalia kito, meilė ir skausmas; didžiausią skausmą man kėlė motinos neapykanta, bet kartu niekas taip stipriai manęs nemylėjo kaip ji. Niekas, net brolis Zigmundas. Jis buvo šešeriais metais vyresnis; menu, kaip prieidavo prie mano lovos nešinas medaus šaukšteliu arba obuoliu, kuriuo iš pradžių paglostydavo skruostą, o paskui pridėdavo prie lūpų. Man iš lėto krimsnojant obuolį, pasakodavo apie du įsimylėjėlius paukščius. Tai buvo niekur neužrašyta pasaka, pasaka, kurią man sukūrė brolis arba pati susikūriau gerokai vėliau, mėgindama prisiminti vaikystę. Kol valgydavau obuolį, jis sekdavo, kaip vieną rytą paukštis išskrido ir daugiau nebegrįžo, o kitas paukštis iš sielvarto snapu prasikirto krūtinę ir išsiplėšė širdį. Kai iš obuolio likdavo tik graužtukas, brolis lūpomis prisiliesdavo prie mano kaktos tikrindamas temperatūrą. Gal todėl, kad buvau ligota, man brolis buvo švelnesnis nei kitoms sesėms, kartais prieš miegą mane pabučiuodavo į kaktą, paslapčiomis, nes mama pašiepdavo kiekvieną jo artumo man gestą, savo švelnumą man jis parodydavo tik tada, kai motinos nebūdavo namie, kai ji šveisdavo grindis pas turtinguosius arba talkindavo seneliui ir tėvui audinių parduotuvėje.
Praėjus mano ankstyviausiai vaikystei, praėjo ir ligos. Dabar galėjau eiti į vidinį kiemą su seserimis, kurios ten žaisdavo su kaimynų vaikais, bet kažkokia neaiški baimė versdavo mane likti prie lango. Vos prabudusi, o aš visada nubusdavau anksčiau už seses, eidavau į virtuvę. Žinojau, kad mama ten: ji kurdavo ugnį, siūdavo arba gamindavo valgyti, o tėvas jau būdavo išėjęs į parduotuvę. Atsisėsdavau šalia jos, ji paduodavo man virtą bulvę arba riekelę duonos su sviestu ir, kol ji triūsdavo, kramtydama laukdavau brolio ateinant į virtuvę, žinojau, kad jis jau atsikėlęs ir kartojasi vakarykštes pamokas. Kai Zigmundas išeidavo į mokyklą, o seserys išbėgdavo į vidinį kiemą, aš likdavau su mama, stebėdavau, kaip ji dirba, žiūrėdavau į jos rankas ir veidą, kai ji skalbė, plovė grindis, adė drabužius, mezgė, virė. Pasibaigus mano ligoms, mama liovėsi kartojusi, kad geriau būtų manęs negimdžiusi. Tada ji ėmė mane lyginti su kitomis mergaitėmis, sakydavo, kad nebūsiu tokia kaip jos, kad mano gyvenimas visada bus kankinanti tuštuma. Kai namie nebūdavo mamos, nueidavau į Zigmundo kambarį. Kiekviename nuomojamame bute jis turėdavo savo kampą, dažniausiai tai būdavo mažutis iš sandėlio perdarytas kambariukas. Įeidavau į patalpėlę su mažu langeliu, kuris labiau panėšėjo į sprogymę sienoje, ir atsistodavau prie lovos. Pati nejudėdavau iš vietos, tik mano akys narstydavo po kambarėlį: sienomis, grindimis, po lentynas, kuriose išrikiuotos brolio knygos, sudėti drabužiai. Stengdavausi per ilgai neužsibūti, kad mama negrįžtų anksčiau, nei išeisiu iš brolio kambarėlio. Dar prieš pagimdydama Zigmundą, motina tikėjo, kad jis bus, kaip ji sakė, „didis žmogus“. Būdama nėščia, ji sutiko kažkokią senolę, kuri jai tatai išpranašavo, ir tuos jos žodžius „didis žmogus“ motina dažnai kartodavo. Bet jos kreipiniuose Zigmundas visada likdavo mažas: vadino jį „mano auksinis Zigis“, visada mažas, visada jos. Žodį „mano“ ji tardavo ne tik savininkiškai, visiškai pasisavindama „auksinį Zigį“, bet tarsi ir grasindama, jei kas sumanytų iš jos atimti sūnų.
Labiausiai mėgdavau būti brolio kambariuke drauge su juo. Atsitūpdavau kampe ir žiūrėdavau, kaip jo žvilgsnis juda knygų puslapiais, kaip kruta lūpos, nebyliai taria skaitomus žodžius. Kai brolis turėdavo laiko, prašydavau garsiai paskaityti viena kalbų, kurias jis mokėjo, arba papasakoti apie tai, ką jis tuo metu mokėsi, o tai man buvo lygiai taip pat nesuprantama, jeigu būtų kalbėjęs nežinoma kalba.
Tėvas iš parduotuvės grįždavo sutemus, bet ir tada, tą trumpą laiko tarpą, kurį leisdavo su mumis, būdavo išsiblaškęs. Apsikeisdavo keliais žodžiais su mama, paklausdavo, kaip laikosi vaikai, namai, o paskui paimdavo Talmudą ir, atsisėdęs kuo atokiau nuo visų, imdavo tyliai skaityti hebrajiškai, kalba, kuri jam buvo šventa, bet kurios nė vienas iš mūsų, jo vaikų, neišmoko. Mūsų tėvai, atvykdami į Vieną, kaip ir daugelis kitų žydų, nusprendė, kad savo vaikams žydiškumą perduos tik per kraują, o ne per religiją. Jie tikėjosi, kad tyli asimiliacija ir tik nepastebimų mūsų kilmės požymių – glūdinčių kraujyje – išsaugojimas padės tapti lygiateisiais tarp kitų piliečių, bet jie patys patylėliais, kaip kad tėvas tardavo žodžius iš Talmudo, liko ištikimi savo tikėjimui. Tėvas prieidavo prie mūsų tik pasakodamas apie Nojaus, Jokūbo ir Mozės gyvenimą, perkurtą į vaikiškas pasakas, bet ir tada jis mums likdavo tolimas, nuolat suvokiantis amžių skirtį, tarsi žmogus, pagaliau atlikęs tai, ką turėjo atlikti gerokai anksčiau; jis žiūrėdavo į mus, savo vaikus, jaunesnius už jo anūkus iš pirmosios santuokos, ir galbūt tas jo suvokimas buvo didžiausia praraja tarp mūsų ir jo, praraja, vertusi mus jį vadinti „tėvu“, o ne „tėte“, „tėve“ – tai skambėjo kaip „pone“; ne metai, ne tikėjimas, kurį pats išpažino, bet neįskiepijo mums, o suvokimas, kad kažką atliko per vėlai, ir tas „per vėlai“ yra pernelyg didelė praraja, dalykas, iškreipiantis kiekvieną jo gestą, verčiantis kiekvieną jo žodį skambėti kaip perspėjimą, jo šilumą atšaldantis dar prieš mus ja apglobiant.
Tą dieną, kai turėjau eiti į pirmą pamoką mokykloje, baimė mane privertė išprašyti tėvų leisti likti namie. Namie likau ir kitą, ir paskesnes dienas. Nuo tada, iš gimnazijos grįžus broliui, nueidavau į jo kambariuką, jis paimdavo kurį nors vadovėlį ir versdamas puslapius pasakodavo tai, ką manė esant reikalinga man žinoti.
Kiekvieną sekmadienį tėvas ir mama su Ana, Rože, Marija, Paulina ir Aleksandru eidavo pasivaikščioti į Praterio parką. Zigmundas likdavo namie su manimi pasiteisindamas tuo, kad turi mokytis. Vos tik likdavome vienu du, jis atidėdavo knygą ir mes atsiguldavome ant lovos, kurioje miegodavau su Paulina, užsidengdavome antklode ir laikydavome ją kilstelėję ant pirštų galų. Mes nuklysdavome į kažkokią palaimą, kurioje jausdavomės lyg susisiekiantys indai: tokie artimi, kad tai magėjo pratęsti visą amžinybę ir net mirksnį ilgiau, vieningai iškvepiant ir įkvepiant; po baltu antklodės dangumi Zigmundas man pasakodavo apie gamtos stebuklus, apie žvaigždžių amžinumą ir jų mirtį, apie ugnikalnių nenuspėjamumą, sausumą graužiančias bangas, apie vėtras, kurios gali glamonėti, bet ir pražudyti, o aš apkvaišdavau nuo jo žodžių, nuo jo kvėpavimo, nuo mūsų greta gulinčių kūnų susilietimo. Likdavome apimti to svaigulio, kol nuvargdavome, kol užmigdavau ir nubusdavau, kai ką tik grįžę mama ir tėvas su seserimis ir mūsų mažuoju broliuku pradėdavo garsiai kalbėti. Zigmundas nubusdavo gerokai anksčiau už mane arba išvis neužmigdavo, nes kai mane prižadindavo triukšmas, jo niekada nebūdavo šalia.
Vieną sekmadienio popietę, išklausiusi Zigmundo žodžių, sumišusių su mano širdies plakimu, jutau, kaip kvėpuoju vis lėčiau, kaip akys merkiasi, gulėjau nei budri, nei užmigusi, apimta kažkokios snaudos, girdėjau, kaip brolis tyliai, vos girdimai klausia, ar miegu. Aš neatsiliepiau, likau rami ir išlaikiau vienodą kvėpavimą, bet ne todėl, kad būčiau panūdusi apgauti brolį, tiesiog nenorėjau nutraukti mane apėmusio malonumo. Jis patyliukais išlindo iš po antklodės ir išslinko iš kambario. Likau taip gulėti dar kurį laiką, o paskui atsargiai nusitraukiau antklodę ir pakilau iš lovos. Išėjau į koridorių ir nutipenau į brolio kambariuką. Pravėriau duris ir sustojau ant slenksčio. Zigmundas gulėjo ant lovos. Jo kelnės buvo atsegtos ir nusmauktos iki kelių, akys įsmeigtos į lubas. Dešine ranka jis glostinėjo tai, ką išvydau pirmą kartą. Jutau, kaip širdis tuksi man gerklėje, girdėjau jo trūkčiojantį kvėpavimą. Jis alsavo vis greičiau ir greičiau, paskui pamačiau, kaip užsimerkė, kaip visą jo kūną sutraukė spazmas, prasivėrė burna ir jis tyliai šūktelėjo. Išgirdau save suspingant. Brolis virptelėjo ir grįžtelėjo į mane. Aš puoliau į koridorių ir nubėgau į kambarį, kur stovėjo mano lova. Atsiguliau, užsidengiau rankomis veidą ir ėmiau verkti. Pajutau, kaip visas pasaulis, kurio buvo pilna mano vaikystė, – valandos, kai brolis mokydavosi savo kambary, o aš tupėdavau kertėje ir stebėdavau, kaip jis nebyliai krutina lūpas skaitydamas, valandos, kai jis dalydavosi su manimi žiniomis, kai gulėdavome ant lovos, kai jausdavome, jog niekada neišsiskirsime, – visa tai išnyko amžiams. Mane gildė nuojauta, kad mudu su broliu išsiskiriame, pirmą kartą suvokiau, kad jis ir aš žengsime skirtingais keliais ir ta mintis skaudino. Stengiausi įkvėpti oro, girdėjau jo balsą:
– Prašau, neverk, – jo pirštai, lipnūs ir keistai kvepiantys, glostė mano pirštus, dangstančius veidą. Jutau, kaip širdis daužosi gerklėje. – Neverk, prašau, – kartojo brolis.
Jis buvo šalia, taip arti ir taip toli. Patraukė mano rankas nuo veido. Žvelgiau į jį tarsi į kažkokį kitą Zigmundą, žvelgiau tarsi kita aš. Užsimerkiau ir jutau, kaip veržiasi ašaros. Apsikabinau pagalvę. Jis pasiliko prie lovos, uždėjęs rankas man ant galvos. Kūkčiojimas rimo, tolydžio tilo staigūs, trūkčiojantys įkvėpimai ir lėti, ištęsti iškvėpimai; gulėjau įsikniaususi į pagalvę, brolis liko šalia manęs.
Išgirdome, kaip atsidarė lauko durys.
– Pasakysiu jiems, kad miegi, – tarstelėjo Zigmundas ir išėjo iš kambario, uždaręs paskui save duris. Tą pačią akimirką pajutau, kaip verksmas vėl mane užvaldo, ir stipriai prispaudžiau veidą prie pagalvės, įsikandau į ją, kad nesigirdėtų mano balso. Kurį laiką šitaip gulėjau, o paskui užmigau.
Kitą dieną vengiau brolio. Iš kambario išlindau, kai jis jau buvo išėjęs į gimnaziją, ir atsiguliau prieš jam grįžtant namo. Nėjau pas jį į kambarį, kaip kad visada darydavau jam būnant namie, jis taip pat neatėjo pas mane, kaip elgdavosi, jei pirma nepasibelsdavau į jo duris. Tą dieną mane nuo visko pykino, nuo vandens ir maisto, nuo savo kūno, nuo žodžių ir nuo oro, kurį pasidygėdama įkvėpdavau plonom srovelėm ir staigiai iškvėpdavau, o iki kito įkvėpimo darydavau kuo ilgesnį pertrūkį. Purtė kažkoks keistas drebulys: mane sekino tai, kad negalėjau būti budri, virpėjau, nes negalėjau užmigti. Kitą dieną praleidau lovoje klejodama – siela ir kūnas rado būdą neduoti man mąstyti apie permainas, įvykusias išvydus tą vaizdą. Nežinau, ar brolis pasekė, ar pati išsigalvojau tą pasaką apie paukštį, praradusį savo mylimąjį ir iš sielvarto snapu prasikirtusį sau krūtinę ir išsiplėšusį širdį. Šitaip gulėdama ir alpėdama jaučiau, kaip kažkas kerta į krūtinę, lyg mėgintų pasiekti mano širdį.
Tais vakarais atsigulusi, užsimerkusi ir nusisukusi į sieną jutau, kaip vieningu ritmu manyje tvinksi skausmas ir baimė. Bijojau gyvenimo, to, kas turėjo ateiti drauge su juo, mane skaudino ši baimė. Visas turėjusias įvykti, bet man nežinomas permainas nujaučiau esant dėl mano ir brolio kūnų skirtumo; kaip baiminausi ir mane skaudino mintis apie tą skirtumą, taip baugino ir gildė nepaaiškinamas nujautimas santykių su kitais kūnais, kurie tada man buvo nesuprantami; jie artėjo prie manęs, nepažįstami, kaip žinia, perduodama iš kartos į kartą, dar negirdėti, nematyti ir nepatirti, kaip žinia, perduota per kraują, stipriai įspausta, bet vaikystėje miglota ir nepaaiškinama. Stovėdavau arba gulėdavau kupina baimės ir skausmo prieš tą žinią, prieš tą žymę, tvinkčiojančią kraujyje, prieš tą ženklą, kurį nujausti pradėjau suvokdama savo ir brolio kūno skirtybę.
Po daugelio metų skaičiau veikalą, kuriame Zigmundas, tada jau įmetėjęs vyras, aiškino, kaip tampama moterimi. Anot jo, mergaitės tapimas moterimi prasideda tada, „kai pirmą kartą pamato kitos lyties genitalijas. Sykį pastebėjusi skirtumą, ji turi pripažinti jo svarbą“. Dėl šio pastebėjimo kiekviena mergaitė „jaučiasi esanti stipriai nuskriausta“, todėl „tampa pavydo dėl neturimo penio auka. Visa tai palieka neišdildomus pėdsakus jos raidai ir charakterio formavimui“. Jeigu iš tikrųjų tampant moterimi lemtinga ne tai, kas esmiška joje glūdi, o kažkoks nesantis joje dalykas – atradimas, kad ji mergaitė, nes neturi tokio pat lytinio organo kaip vyras, atradimas, pasak Zigmundo, kad yra „suluošinta“, kodėl gi atradusi tai, dėl ko, anot brolio, iš vaikystės pereina į moteriškumą, iš vaiko tampa moterimi, kodėl iš to suvokimo randasi pavydas, o ne liūdesys ar baimė, arba abejingumas: liūdesys dėl to, kad lytys skiriasi, tos skirtybės baimė, kitos lyties baimė, abejingumas tai skirtybei? Jis nepagalvojo, kad skirtumo atradimas kai kurioms mergaitėms, tampančioms moterimis, gali sukelti ir kitokius jausmus, ne tik pavydą; jis iškėlė pavydą kaip dalyką, aplink kurį susidaro kiekvienos moters „Aš“. Pasak jo, tapimas moterimi buvo ne vien biologinė lemtis, ne tik anatominis faktas, metafizinė duotybė ir kažkas, kas slypi sielos paslaptingume, o procesas, apibrėžtas pavydo, ir, pasibaigus šiam procesui, pavydas likdavo kiekvienos moters gyvenime ilgalaike to pirmo žiauraus suluošinimo pojūčio, kad neturi vyriško lytinio organo, žyme. Skelbdamas pasauliui šią savo teoriją kaip absoliučią tiesą, brolis neprisiminė mano skausmo, patirto tą popietę, kai jam buvo trylika, o man – septyneri, to skausmo ir tos baimės, sukeltos išvydus mūsų kūnų skirtumą, minties apie subrendimą ir išsiskyrimą su vaikyste, nuojautos, kad mano gyvenimas ir jo gyvenimas neis išvien, o žingsniuos atskirai iki pat mirties; jis užmiršo tą popietę, širdgėlą ir baimę, sukeltą jo ir kaip šešėlis kritusią ant manęs, virtusią kažkokia kita širdgėla, kažkokia kita baime, įsiliejančia į kitas baimes, kitą širdgėlą. Jis užmiršo; ir visų mergaičių brendimui, procesui, kurį vadino „tapimu moterimi“, priskyrė vienintelę savybę – pavydą.
O tada, vaikystėje, kai išgyvenau baimę ir skausmą, tik mama pastebėjo, kad tarp manęs ir brolio kažkas įvyko. Ji tai suprato ne vien iš to, kad rytais pas ją į virtuvę ateidavau tik išgirdusi, jog brolis išeina į gimnaziją, ir kad prieš jam pareinant namo pasišalindavau į miegamąjį, kuriuo dalijausi su sesėmis, bet ir iš to, kaip pasikeisdavo mano veidas, atsitiktinai susitikus su broliu tame pačiame kambaryje, kaip mudu vengėme pažvelgti vienas į kitą, kaip pasikeisdavo mūsų kvėpavimas. Brolis nebeidavo su manimi pasivaikščioti, neidavo į kiemą pažaisti su savo bendraamžiais, nes jų žaidimų metai buvo prabėgę; kartais jo draugai ateidavo pas jį į kambarėlį, o kai jis išeidavo pas ką nors iš jų į svečius, mama užsukdavo pas mane ir pasakydavo: „Šiandien graži diena“, atitraukdavo užuolaidas ir įleisdavo saulės šviesos į kambarį. Ilgainiui pradėjau eiti iš namų su mama – keliaudavome į turgų arba pas tėvą į parduotuvę. Kartais viena nusileisdavau laiptais, nueidavau iki gatvės galo ir grįždavau atgal. Kartkarčiais, veik be žodžių, Zigmundas paduodavo kokią nors iš gimnazijos bibliotekos man paimtą knygą. Perskaičiusi lygiai taip pat be žodžių grąžindavau ir laukdavau kitos. Į kambarėlį, net kai brolio nebūdavo, nebeidavau. Vengiau būti su juo viename kambaryje; bet vis tiek, kaip ir anksčiau, laukdavau jo pareinant iš gimnazijos arba iš svečių. Užgirdusi jo žingsnius koridoriuje, atsiguldavau į lovą, užsitraukdavau ant savęs antklodę, kaip kitados darydavome kartu – laikydama pirštais ją virš galvos, ir, užuot patirdama aną džiaugsmingą svaigulį, jutau, kaip sopulys kerta man į krūtinę, lyg mėgintų pasiekti širdį.
4.
Vis rečiau aplankydavau Klarą. Per tuos susitikimus tylą nutraukdavo Gustavas, o mudvi sėdėdavome viena priešais kitą. Jis visad pasakodavo tuos pačius dalykus: kaip jų motina išliedavo tūžmastį ant jo sesers, kai ši buvo dar maža mergaitė, kaip Klarą sumušdavo už protesto akcijų dėl moterų, vaikų ir darbininkų teisių organizavimą, kaip pamažu jos narsa ir veiklumas išvirto į užsisklendimą savo ištuštėjusiame pasaulyje. Žinojau tai, pati mačiau, kaip Klarą kankina tas sulindimas į save, bet vis tiek atidžiai klausiausi Gustavo, nes jaučiau, kad jam reikia išsikalbėti ir šitaip bent mažumėlę išsilaisvinti iš sielvarto.
Retsykiais, išsijudinusi iš savo nepaslankumo, Klara pabėgdavo iš namų. Policija ją rasdavo gulinčią ant suolelio, sėdinčią atsirėmusią medžio, stovinčią persisvėrusią per tilto turėklus. Kai ją pristatydavo namo, Gustavas vis kamantinėdavo: „Kodėl pabėgai iš namų?“, o ji visada atsakydavo tą patį: „Čia aš nesijaučiu namie.“ Todėl Gustavas nusprendė nuvežti ją į psichiatrinę kliniką „Lizdas“. Pirmąsyk ją aplankiusi klinikoje, iš žvilgsnio, laikysenos, balso pastebėjau, kad palengva grįžta jos andainykštis tvirtumas.
– Pagaliau suradau savo namus, – pasakė Klara.
Susipažinau ir su „Lizdo“ vadovu, gydytoju Gėte. Jis aiškino, kad naujas pamišėlių gydymo būdas turi būti atvirumas. Kol jis man tai aiškino, prie jo priėjo viena pacientė ir spjovė jam į veidą. Šis rūpestingai nusišluostė servetėle ir kalbėjo toliau:
– Pacientai, turintys psichinių sutrikimų, nekenčia savo gydytojo, jame jie regi juos baudžiantį Dievą, tironą, kuris neleidžia jiems patogiai įsitaisyti savo pasaulyje, bet aš neslopinu jų įtūžio protrūkių, kai mane prakeikia ar įžeidinėja, klausausi jų taip, kaip klausyčiausi kokio nors žmogaus už „Lizdo“ sienų. O kai jie šneka absurdiškus dalykus, sakau jiems, kad tai kvailystės. Taip, būtent taip jiems ir pasakau.
– Taip, – šyptelėjo Klara, – tai dažniausiai daktaro Gėtės kartojamas žodis – kvailystės.
– Žinote, – tarė gydytojas Gėtė, – atvirumas yra pirmas žingsnis, kuriant tikrus santykius tarp pacientų ir gydytojų.
Kaip ir visuose beprotnamiuose (o gydytojas Gėtė privengė pasiduoti medicinos madai ir beprotnamius vadinti psichiatrinėmis klinikomis), klasifikavimas buvo svarbiausias „Lizdo“ principas – vyrai atskirti nuo moterų, įsteigtas ramiųjų skyrius, kitas skirtas neįgaliesiems, reikalingiems nuolatinės priežiūros, trečias skyrius – siautėjantiems, kurie gulėjo pririšti, arba jei nebūdavo tokie pavojingi, tai juos nuolat prižiūrėdavo, o ketvirtame skyriuje gulėjo nukaršėliai. Tik nedaugelis jų susitikdavo: erdviose valgyklose, didžiojoje salėje, kur gydytojas Gėtė skaitydavo paskaitas, vaikščiodami parke. Kaip ir visur, čia žmonės irgi perskirti į turtingus ir vargšus – tie, už kuriuos jų šeimos mokėdavo didelius pinigus, gyvendavo po vieną ar dviese kambaryje. Klara gyveno viena, gydytojas Gėtė mane įtikinėjo aplankyti ją dirbančią. Jis buvo įsitikinęs, kad darbas gali išgydyti pamišimą arba bent jau padėti jį išgydyti. „Lizde“ nedirbo tik karšinčiai, paralyžiuoti ir prikaustyti prie patalo. Be to, kad gydytojas Gėtė darbą laikė vaistu, tai buvo ir būdas papildyti „Lizdo“ kasą, nes čia gydėsi daug žmonių, už kurių gydymą niekas nemokėjo. Tie, už kurių pragyvenimą mokėjo giminaičiai, dirbo lengvesnius darbus: mezgė, siuvo, pynė, audė gobelenus, vyrų skyriuje buvo gaminamos dirbtinės gėlės iš popieriaus ir drožinėjamos figūrėlės iš medžio. Kiti dirbo sunkesnius darbus: skalbė drabužius ir patalynę, gamino segtukus ir apavą...
– Kviečiu užeiti į mūsų parduotuvę, esančią prie išėjimo, čia parduodami mūsų brangių pacientų rankų darbo daiktai: kojinės ir šalikai, naktiniai marškiniai ir suknelės, skarelės ir servetėlės, dirbiniai iš medžio, – išvardijo gydytojas Gėtė ir toliau pasakojo apie gyvenimą „Lizde“. – Keliamasi šeštą ryto, pirmiausia, prižiūrint slaugėms, sutvarkoma tai, kas pernakt buvo sujaukta, o tai nėra toks paprastas darbas, kaip jums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, vienas pridergė kambario viduryje, kitas užkišo pagalvę tarp lango grotų, trečias patiesė patalynę ant grindų, ketvirtas, žiūrėk, po čiužiniu paslėpė visų šlepetes... Tada mes, gydytojai, vizituojame pacientus. Paskui einame valgyti – viso turime šešias valgyklas, jos erdvios, kad išsitektų mūsų pacientai. Tada dirbame iki pietų. Papietavę trupučiuką pasiilsime, o tada vėl kimbame į darbą, kaip jau sakiau – žmogų sukūrė darbas ir vėl padarys žmogų iš to, kuris vengia šios pareigos. Būtent taip – beprotybė yra pareigos būti žmogumi vengimas. Paskui vakarieniaujame, o po vakarienės prieš miegą turime truputį laiko pabendrauti.
Mums vaikštant ligoninės koridoriais, viena moteris pripuolė prie gydytojo Gėtės, atsiklaupė prieš jį ant kelių ir ėmė maldauti paleisti ją namo. Jis kuo ramiausiai ją apėjo, o moteris vis klykė, kol atėjo sanitarai ir kažkur ją nusitempė. Gydytojas Gėtė pastebėjo, kaip mane sukrėtė pamatytas vaizdas, ir tarė:
– Ak, nežiūrėkite taip niūriai! Net ir į kraupiausius dalykus žvelkite išlaikydama dalelę ironijos. Žinote, ką mano senelis Johanas pasakė apie ironiją: tai druskos kruopelė, be kurios negalėtume mėgautis tuo, kas mums paduota ant stalo.
– Bet tai ne pietūs, o gyvenimas, – pasakiau.
– Juo labiau, – atsakė gydytojas Gėtė. – Be ironijos gyvenimas būtų lėkštas. Ir velnioniškai nykus.
Mes toliau vaikščiojome ligoninės koridoriais. Kartais daktaras Gėtė praverdavo kurias nors duris, kad galėčiau dirstelėti į vidų. Jis pastebėdavo mano nusigandusį žvilgsnį ir vis mėgino raminti:
– Pas mus tiesiog tobula. Ar žinote, kokios sąlygos Salpetrijere Paryžiuje? Ligoniai, pasitiesę čiužinius, miega ant grindų. Jie uždaromi palatose ir neišleidžiami į kiemą. Gamtinius reikalus atlieka kambario viduryje, grindys ir sienos išterliotos. Šiaip ar taip, ten ir priteršta ne taip jau daug, nes juos maitina tik tiek, kad šie nenumirtų – o jei ir duotų pakankamai maisto, bene tokioj smarvėj jie galėtų suvalgyti daugiau, nei būtina gyvybei palaikyti? Kartą per savaitę patalpos valomos. Gydytojai per palatas pereina tik tam, kad įsitikintų, ar pacientus reikia pririšti, ir jei kuris nors iš pririštųjų išsenka dūkdamas, liepia jį atrišti. Štai kaip yra Paryžiuje! O čia, prie nuostabaus žydrojo Dunojaus... – tarė ir sušvilpiniavo kelis valso taktus. – Nėra reikalo nė pasakoti – pati matote. Stačiai džiaugtis turite, kad jūsų draugė pamišo Vienoje.
– Klara nėra pamišusi, – atkirtau. – Jai tik reikia laiko atsitokėti.
– O kaip jūs manote, kas yra beprotybė? Kažkas monstriško? Ne, beprotybė yra būsena, kai žmonės tampa ne tais, kas yra iš tikrųjų. Čia taikome geriausius metodus, kad pacientai atsitokėtų. O ar žinote, kaip juos gydo Paryžiuje? Baime! Jie galvoja, kad jeigu apipils ligonius šaltu vandeniu, prikuls, baubiantiems prigrasins, kad išpjaus jiems liežuvį, tai sugrąžins jiems protą. Taip, taip, šitaip yra Paryžiuje, o pas mus, prie nuostabaus žydrojo Dunojaus... – jis vėl sušvilpiniavo kelis valso taktus.
Man knietėjo jam pasakyti, kad ir Paryžiuje jau niekas taip negydo ligonių, kad tuos pačius metodus, kuriuos prieš kelis dešimtmečius Salpetrijere įvedė gydytojas Pinelis, dabar jis pats taiko čia, bet vis tiek tylėjau ir klausiausi.
– Pas mus pacientus gydome pokalbiais, siekdami užčiuopti tai, kas juos kankina, kalbamės su jais apie tai, apie ką jie nori kalbėti – visa tai, žinoma, nesąmonės, bet galiausiai tarp visų tų nesąmonių blyksteli ir viena kita protinga mintis. Nesakau, kad visiems, bet kai kuriems ligoniams pasiseka grįžti į normalų gyvenimą.
Kai su Klara ėjome palei virbų tvorą prie išėjimo iš „Lizdo“, ji tarė:
– Taip, kai kuriems iš mūsų pasiseks grįžti į normalų gyvenimą. Tik reikia laiko.
Aš išėjau pro vartus, toldama gatve kelis kartus atsigręžiau. Klara stovėjo ten, anapus tvoros, tarsi už grotų.
Vengiau žiūrėti į veidrodžius, bet visada, kai pažvelgdavau į Diurerio reprodukciją, man dingodavosi, kad žiūriu į save. Ta būtybė graviūroje, įamžinta stebeilijanti į tuštumą, turi sparnus, bet nėra angelas; ši moteris yra melancholijos alegorija. Jos galva palenkta, įmanytų visai nusvirti ant krūtinės, jei jos neprilaikytų į kumštį sugniaužta ranka. Kita ranka, nuleista į skreitą, suglebusi, vos nulaiko skriestuvą. Mano galva taip pat linko žemyn, ant krūtinės; viena ranka kumščiu lyg ruošėsi gintis nuo skausmo, bet neišlaikydavo, nusvirdavo į skreitą, kita ranka glebo, žinojau, kad skęsdama neišsigelbėsiu, jei mėginsiu nusigriebti šiaudo.
Diurerio Melancholijos veidas skendi šešėly, tame prietamsy blykšo akių baltymai, žvilgsnis nukreiptas į niekur. Lygiai taip kaip akys užnugary sušvyti ir jūra, o danguj – kometa, skleidžianti savo įstabų žibėjimą, netrukus ji išnyks iš Melancholijos dangaus, idant jos pasaulis vėl panirtų tamsybėn. Kažkur horizonte už didžiulių vandenų galima įžvelgti miestą, ten – pasaulio dalelė, ten – visi likę, o Melancholija atskirta, ji čia, vienui viena. Aš irgi buvau įsispitrėjusi į kažkokią nebūtį, mano dangaus skliautas tuščias, mane gaubė prieblanda. Aplink plytėjo tuštuma, o nuo tų, esančių arčiausiai, skyrė tokia neįveikiama amžinybė, kurią tik Zenonas galėtų paaiškinti.
Graviūroje Melancholija, vaduodamasi iš savo skaudulio, pasitelkia du dalykus: už jos pakabintą kvadrato pavidalo talismaną, kuriame įrašyta šešiolika skaičių, jis turi pritraukti gydomąsias Jupiterio galias, jos įstengia įveikti žalojančias Saturno galias, kurios stiprina graudesį. Greta talismano – smėlio laikrodis, o virš talismano – varpas, šalia kabo svarstyklės. Pusė smėlio laikrodyje jau išbyrėjo, svarstyklių lėkštės – ramybės būsenos, nesujuda ir varpas, nors kiekvieną akimirką gali išmušti paskutinę valandą. O gal laikas sustojo ir smėlis laikrodyje sustos, suakmenės, o svarstyklių pusiausvyra rodo, kad viskas vienodai ir niekas nebesvarbu, o varpui nėra dingsties skambinti. Melancholija rymo prie savo nebaigto statinio, aplink išmėtyti įrankiai, ji sėdi ir žvelgia į viską taip, lyg atsisako visko, lyg kažkas jai šnabždėtų, kad statinys niekada nebus užbaigtas; kopėčios atremtos į statinį, o ant žemės prie kopėčių stūkso akmens luitas – ar Melancholija turi jį užkelti ant statinio? Bet akmens luitas dar galutinai neapdorotas. Aplink Melancholiją daug įrankių, dailidės ir akmentašio įnagių, bet viskas numesta – ji žino, kad nieko neužbaigs, viskas beprasmiška, beprasmiška užbaigti visus tuos darbus – viską persmelkusi beprasmybė. Iš esmės šis pastatas Melancholijai reiškia jos gyvenimą, gyvenimą, kuris, kad ir kaip jį gyventum, kad ir kaip statytum, liks neužbaigtas, lyg būtų tuščiai nugyventas. Ar šalia Melancholijos kabančios svarstyklės reikalingos tik svoriui matuoti statant, ar jos simbolizuoja ir nuolatinį svėrimą, matavimą, nuolatinį svyravimą? „Gyventi ar negyventi?“ – klausia graviūros patamsyje skendintis veidas su švytinčiais akių baltymais. Diurerio Melancholija sparnuota, bet niekas nė nepagalvotų, kad ji yra kada nors skraidžiusi, jos sparnai nėra ir puošmena. Galbūt sparnai jai duoti, idant apsunkintų žingsnį, slėgtų it kankinantis nešmuo, idant primintų jai, kad galėjo skraidyti, o dabar jau per vėlu.
„Gyventi ar negyventi?“ – klausimas, kurį rasi sau užduoda Diurerio Melancholija, virto mano būties klausimu. Mėginau pabėgti nuo šio klausimo, kurį vis užduodavo kažkoks manyje tūnantis šešėlis, kaip kad vengiau pažvelgti į veidrodį. Mano namai man priminė veidrodį, šešėlio šešėlį, užduodantį klausimą, kuris svyruoja tarp būties ir nebūties, todėl net kai šaltis smelkėsi į kaulus, kai vėjas taip tūžmastingai talžė, jog reikėjo užsimerkti, aš klaidžiojau gatvėmis, sustodavau ant tiltų, įeidavau į kurią nors sinagogą ar bažnyčią, atsisėsdavau ant suolo ir šitaip vėdindavau sielą it audinį, prisigėrusį gaižaus kvapo. Šitaip klaidžiojant po miestą, žvilgsnis kartais netyčiom nukrypdavo į kokį nors didelį stiklą ar į upės vandenį, ar balą ir nenorom susidurdavau su savo atvaizdu, žvilgsniu, įsmeigtu tuštymėn. Kad ir kaip slopinau savo vidinę niūrastį, kad ir kaip kreipiau žvilgsnį į šviesą, galinčią ją išvaikyti, šioji nuolat iškeldavo savo klausimą: „Gyventi ar negyventi?“
Vieną popietę, kai parėjau namo ilgai klaidžiojusi po miestą, motina pašaipiai pasakė:
– Tavęs ieško vienas linksmas vaikinas. Pasiprašė tavęs palaukti pas mus, kurį laiką sėdėjome tavo kambaryje, bet ponaitis ne itin šnekus.
Įėjau į savo kambarį. Ant lovos sėdėjo Raineris.
– Grįžau, – tarė.
Jis pakilo, aš priėjau prie jo. Suglaudėme galvas ties smilkiniais. Kraujas tvinkčiojo į kraują. Girdėjau, kaip jis pailsęs alsuoja.
– Grįžau, bet nežinau kodėl... – pratarė Raineris.
Lėtai atitraukiau galvą. Jo žvilgsnis buvo pasikeitęs; dabar jo akyse mačiau tuštumą ir ši tuštuma žiūrėjo į mane. Jam trisdešimt ketveri, metais daugiau, nei buvo jo motinai, kai vieną pirmadienio rytą ją sutikome vargingame Vienos kvartale, jis panėšėjo į ją ne išoriškai – tąsyk, prieš daug metų, ji pasakė, kad atpažino jį, nes jis buvo panašus į savo tėvą, – bet tuo, kaip seno: jo plaukai išresvėję, kirmijo dantys, o kaulai krypo: pirštai buvo keistai išsiskėtę, iškreivėję. Atsisėdome ant lovos. Raineris pasakė, kad iš viso įtėvių palikimo teliko namas čia, Šonlaterno gatvėje, visa kita išleista gėrimui ir lošimui, arba, tiksliau sakant, pralošta geriant.
Laikėme vienas kitą už rankų – kadaise buvom šitaip susikibę ir kūnų gyvastingume jutome sielų švelnumą, paskui tame gyvastingume nejautėme nieko, o dabar, greta persipynusių kūnų, kuriuose anksčiau laiko ėmė ryškėti senatvės požymiai, vėl atsirado mudviejų sielos, nors atšalusios, trapios, o ne švelnios, bet mes vis tiek jutome tuos neaiškius jų virpčiojimus.
Išėjome iš namų lydimi pašaipaus mano motinos žvilgsnio. Tylėjome iki pat jo namų. Ten buvo kažkaip tuščia, nors viskas buvo taip pat: visa stovėjo savo vietose, bet ilgus metus nevėdinta patalpa ir dulkių sluoksnis suteikė šiai erdvei kitokį vaizdą – kažkokio negyvumo. Mūsų pėdos paliko pėdsakus ant dulkėtų grindų. Raineris atitraukė vieną užuolaidą ir nuo jos pasklido pilkšvas debesis. delnais braukdama dulkes nuo veidrodžių, klausiausi, kaip Raineris žingsniuoja po kambarį ir kalba:
– Žinau, tu manai, kad atvažiavau paguodos. Man nereikia paguodos. Jos ieško tas, kas savyje dar turi gyvasties. Manyje jau viskas mirę. Ir niekas nebegali man jos grąžinti. Atleisk, bet šito neįstengs padaryti nė tavo meilė. Meilė, kuri kadaise, kai atsidūriau ant bedugnės krašto, mane palaikė. Bet dabar nebėra nė krašto, nuo kurio galėčiau nukristi. Dabar man niekas neegzistuoja. Nei kova, nei malonumas. Kovojau su mintimi, kad buvau atstumtas. Dėl tavo meilės niekad nekovojau – ji man buvo dovana. Gal todėl ją ir atstūmiau – dovaną vertiname, kai jos nusipelnome. Tada pasišoviau užkariauti meilę. Anuomet nežinojau, kad meilė nėra trofėjus ir ji neužkariaujama. Praradau šį trofėjų ir ėmiau ieškoti malonumų. Nesimėgavau jais, tiesiog tyčiojausi iš savęs. Kiekvienas naujas malonumas darėsi vis blankesnis ir blankesnis; net didžiausi malonumai praranda skonį. Praradau visus idealus. Su jais praradau ir save. Dabar viskas beprasmiška. Ir gyvenimas, ir mirtis. Todėl sakau, kad grįžau ne paguodos ieškodamas. Paguoda man neegzistuoja. Nežinau, kodėl sugrįžau.
Aš nuvaliau paskutinį veidrodį ir išvydau jame už manęs stovintį Rainerį. Atsisukau. Bučiuodamiesi jutome skonį dulkių, nusėdusių mums ant lūpų. Atsiplėšęs nuo mano lūpų, Raineris tarė:
– Kadaise klausiau savęs „Kas aš esu?“ ir tikėjausi, kad klausdamas surasiu atsakymą apie savo esmę, siejančią mane su viskuo, kas egzistuoja visatoje – būsena, kurią turi patirti kiekviena žmogiška būtybė, užduodama sau šį klausimą. Kadaise klausiau savęs „Kas aš esu?“, o dabar žinau – aš esu niekas.
Kitą dieną pasikalbėjau su broliu. Jis sutiko priimti Rainerį savo kabinete, o po kelių susitikimų su juo pasakė:
– Jam niekas negali padėti. Jis nenori išsilaisvinti iš kančios. Jo problema aiški – giliai jame tūno trauma: kai jis buvo metukų, motina jį atidavė svetimiems žmonėms. Bet jis nenori spręsti savo problemos. Jis ja mėgaujasi.
– Nesimėgauja. Jis kenčia, – nesutikau.
– Mėgaujasi, kenčia, tai tas pat. Tai vadinama mėgavimusi neigiamu malonumu, – paaiškino brolis.
Mano motina keliems mėnesiams išvyko į Bad Gaštaino kurortą, o aš išėjau gyventi pas Rainerį. Pirmą rytą, kai prabudau jo namuose, jis pasakė:
– Sapnavau, kad statau namą. Ne į viršų, o žemyn. Ne stačiau, o rausiau. Klausiau savęs: ar tai bus mano namai, ar mano duobė? Ir rausiau, rausiau, vis rausiau. Stebėjausi, kaip mitriai darbuojasi mano rankos. Jos tarsi rijo žemę. Pažiūrėjau į viršų, kokį namą iškasiau. O ten, viršuje, vos įžiūrėjau šviesą: dangus buvo virtęs taškeliu. Aš rausiau toliau, nes nebeįstengiau išlipti. Rausiau tol, kol dingo paskutinis šviesos spindulys, kad užmirščiau, ką padariau.
Kartais drauge žiūrinėdavome jo portretus, nutapytus žmogaus, kuris jam atstojo tėvą.
– Tai viskas, kas iš manęs liks, – tarė Raineris rodydamas portretus, – bet ir tai vieną dieną virs dulkėmis. O portretuose jau nebesu aš – kažkada buvo gija, jungianti šitą vaikelį, berniuką ir mane. Gija, kuri mus jungė ir šitaip palaikė sielos vientisumą laiko tąsoje. Daug dalykų nunyko, radosi nauji, iki tol nežinoti, bet sielos šviesulys likdavo tas pats. Dabar nė su vienu iš šių nutapytų žmonių neturiu nieko bendro. Dabar esu niekas. Dabar geriausia kuo greičiau virsti niekuo.
Sakiau jam, kad ta sielos gija, jungianti jį nuo gimimo akimirkos iki dabar, negali būti nutraukta, kad neviltis trukdo jam įžvelgti šią giją, bet jis purtė galvą, sakė, kad neviltis jam visai netrukdo įmatyti tą giją, veikiau jame įvykusios permainos ją nutraukė.
Kai mylėdavomės, jo kūnas nerodė nei aistros, nei pasitenkinimo. Judesiais jis tarsi mėgino atsiplėšti nuo nevilties, bet šitaip ji dar stipriau lipo prie mūsų kūnų jiems susijungiant. Jutau, kaip kartu lyg vienis tvinksi mano širdis, įsčios ir tarpkojis; jutau tą saldų skaudulį ir aitrų troškimą sukurti naują gyvybę.
– Noriu turėti vaiką, – vieną rytą pasakiau Raineriui.
– Kad išstumtume jį į egzistencijos beprasmybę?
Po kelių savaičių man pasidarė silpna ir aš apsivėmiau. Silpna buvo ir kitas dienas, bet turėjau dar svarbesnę priežastį galvoti, kad po širdimi nešioju naują gyvybę. Nuėjau pas gydytoją ir, mane apžiūrėjęs, jis pasakė:
– Turite priežastį džiaugtis – jūs laukiatės!
Eidama gatvėmis jutau, kaip laimė drauge su manimi įkvepia ir iškvepia orą.
– Tu tokia laiminga, – pasakė Raineris mane pamatęs. – Labai norėčiau džiaugtis su tavimi drauge, bet mano neviltis stipresnė ir už mano troškimą.
– Tu taip pat turi būti laimingas, – atsakiau. – Ar nori tapti tėvu?
– Jau sakiau: nenoriu sukurti gyvybės, kuri nuo pat gimimo turės beprasmiškai egzistuoti.
– Kodėl egzistencija turėtų būti beprasmė? Nuo mūsų priklauso, kaip mūsų vaikas suvoks būtį.
Raineris tylėjo. atsikėlusi iš lovos priėjau prie lango ir atitraukdama užuolaidas išgirdau Rainerį sakant:
– Noriu pamatyti savo motiną.
Nuėjome pas jo motiną kaip ir prieš daug metų. Radome tą gatvę, įėjome į namą. Koridoriuje kažkokia mergina ėmė pinigus iš pakumpusio senioko, šis kiek susigėdęs staigiai išsmuko. Mergina įsistebeilijo į mudu su Raineriu.
– Noriu pamatyti Gertrūdą, – pasakė Raineris.
– Gertrūdą?
– Taip, – pakartojo Raineris ir nekviestas žengė į kambarį, kuriame gimė. – Kaip tik čia su ja susipažinau prieš penkiolika metų.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)