Tomas Venclova. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       Extra urbem

 

Taip, artinas žiema, ir ima šiauštis

alyvmedžiai po debesio apklotais.

(Čionai derėtų kreipinys: „Bičiuli

Septimijau.“) Vanduo neatsimainė

nuo tų dienų, kada ligūrų valtys

pasidavė triremoms. Kiek įlinko

vien kietasprandžiai skardžiai, pavadavę

belytę, menką mūsų miestų erdvę.

 

Tvankios uolos ir laiko abėcėlė.

Smiltainio neumos, mergelio fermatos.

Takus užbėrė lavina. Tamsuoja

tik tuneliai, išvarpę kalno įsčias.

Krioklys tarpekly karštligiškai šneka

su savimi, ir apleistoj kasykloj

senėja statula, kurios jau niekas

neišvilios iš marmuro lėliukės.

 

Krypčių beveik neatskiriam. Padangė

neperregima tarsi šlaito akmens.

Laužtinės randą kerta vertikalė.

It Rubiko įvairiaspalviai kubai,

kuriuos pakrantėje išbarstė jūra,

pro drėgną miglą paryškėja sodžius –

sala, neatsispyrusi prekybai,

aikštingai miniai, klegesiui ir purvui.

 

Į gatveles šiurkšti vandens puikybė

atplukdo kuždesį nuo Mezzogiorno.

Mes manom, kad neturim nieko bendro

su midijų šarvais, murenom, marių

slidžiais plėšrūnais, bet greičiausiai klystam.

Planktonas teliūskuoja uosto gniaužtuos.

Septimijau, po mūsų bus planktonas,

kur kas ankstesnis už ligūrų valtis.

 

Sakyčiau, nežinia, kur viskas dingsta,

bet aišku viena: mus įveikia mare.

Čionai, kur mūsų moterys džiovina

šukuosenas, kur raibuliuoja skėčiai

ir farinata puošia vaišių stalą,

po daugel amžių brausis jūrų žvaigždės,

praplauks žuvis, lyg veidrodis ar kriaušė,

ištirps paklydęs purslas. Ir druskinga

 

tėkmė pripildys šį neplatų plyšį –

tuo tarpu dar su tuneliais, turistėm

šventoriuje, skarelių pardavyklom,

putliu naujagimiu, kurs vežimėly

sapnuoja pirmą dar beformį sapną,

ir senute, kuri savaitėm laukia

retėjančių svečių, laiškų, skambučių,

paskui mirties (o ji dažnai užtrunka).

 

Bet mes, Septimijau, pajėgiam rinktis.

Lemtis akla, bet garsas aiškiaregis,

ir muzika paklūsta ne Anankei,

o dviem nesutariančiom karalienėm,

dviem sesėm priešginom. Pirmoji – Gaja,

iš protėvio Chaoso paveldėjus

jo niūrų stotą, jo beveidę jėgą.

 

Antroji – vėjų ir vienatvės deivė.

Dėkingi būkime abiem valdovėm.

Mielesnė ta, kurios buveinė – oras.

Kai sūrios gelmės plečiasi, o karštis

grėsmingai slegia įlankų paviršių,

ji vykdo savo pareigą – cikados

ir čiobro draugė, teikianti ramybę

pasaulio tuštumoj. Įsiklausykim

į jos netylantį santūrų balsą.

 

 

       Prierašai prie Ksenofonto

 

             Žolė ugny,

žvirgždynas po batu. Ar nusilenks raketai

mečetės durtuvas? Dūluoja vargani

molingi aptvarai, sodybų siluetai.

Gyvenvietė, kurios neverta atstatyti,

aguonos ir mirtis paženklina šią sritį.

 

             Iškiluma,

kurios nė pats dangus pro dulkes nebemato,

hoplitų, raitelių ir tankų trypiama

meridianuose tarp Indo ir Eufrato.

Sausam druskožemiui atstoja derliaus ciklą

žaismė be gailesčio, be plano ir taisyklių.

 

             Šalia aikštės

jaunuolis stabteli ir pasitaiso diržą,

paskui abi rankas priglaudžia prie širdies,

dėkoja Viešpačiui, dar žvilgteli į viršų

ir žengia nebūtin. Tamsa. Keli lavonai,

kuriuos įamžina reporterių smartfonai.

 

             Neatlaidus,

plevenantis viršum suskeldėjusio ploto,

medžioklės įkaršty šukuojantis šlaitus,

it širšė zvimbčioja lėktuvas be piloto.

Barzdotas taikinys nepalydės gyvybės,

nes jo slaptavietė – greta pasiuntinybės.

 

             Lagūnoj ant

vandens vaivorykščių siūruoja standžios minos

ir skęsta kateris. Verpetuos apparent

rari nantes*, kurių nepasiges žemynas.

Sunkėjanti vilnis riebi ir aliejinga,

o dugnas nearti, ir jūra abejinga.

 

              Kaitri diena.

Centrinėj gatvėj vėl prekiauja krautuvėlės,

primiršta sprogimus tarptautinė zona,

kareivį sveikina neišvaizdus bordelis

prie kapinių tvoros, kur žemė išakėta

ir kaulai prikelti anksčiau, nei pažadėta,

 

              nes TNT,

ką besakysime, stipresnis už trimitą,

ir atpildas kur kas aršesnis nei kaltė

(anot istoriko, išvis prasimanyta).

Tačiau kaip derinti gudravimą ir smurtą,

šiose platumose žinojo dar Jugurta.

 

              Tylos šerdy,

taikingam užkampy prigludęs prie imtuvo

ar raibuliuojančio ekrano, supranti

nepainią tiesą: tie, kas turi kūną, žūva,

o kūnas dykumoj – smulkmė, detalė, krislas,

ir lyg akiratis nuo mūsų traukias tikslas.

 

              Ir vėl žvirgžde

įstringa armijos ir prasilenkia tautos,

užspringsta vieškeliai po drumzlina skraiste.

Toliau – aklavietė. Toliau belieka skliautas,

lyg neapykanta alsuojantis kišlakas,

kur eižėja delčia ir trupa zodiakas.

 

       Ciklonas

 

Kol kas tik žalsvas mirgesys ekranuose.

Spiralė sukasi ir krūpčioja. „Dabar tai virto norma.“

Ji mus pasieks gal po dienos kitos.

 

Dangoraižis linguos, nelyginant lėktuvas, kertantis žemyno ribą,

viršum užtvindytų metro platformų plūduriuos negyvos žiurkės,

mašinoj įsijungs aliarmo sistema, paskui nurims, kaip rimsta sužeistasis,

aerodromuose pristigs sudedamųjų lovų.

 

Kai kurie praras gyvybę – jų vardų dar nežinom.

 

Šeimyna už miesto, kol krautuvės neuždarytos,

perka javainius. Vyras norėjo

išvykti toliau nuo pajūrio, žmona nesutiko.

Neaišku, saugiau rūsyje ar antrajam aukšte

(ąžuolo šaknys dar trumpos, jis gali užvirsti ant stogo).

Vaikai neturėtų girdėti tų ginčų.

Beje, ir negirdi: glamžuoja šunėką,

skaito vienas kitam „Žmogų vorą“,

patenkinti, kad mokykla nebeveikia,

o tamsuma patogiausia slėpynėms,

ir lengva pagąsdinti vyresniuosius,

su šviestuvu iššokus iš koridoriaus

prieš jaukią naktį miegamajame maiše.

 

Nes vaikai nesielgia kitoniškai

netgi ten, kur šeimyna svarsto: brautis pro keletą sienų ar likti –

juk niekas nelaukia svetur, o sumaištis tėvynėj,

galimas daiktas, baigsis. Dažniausiai tie ginčai

pavėluoti, kadangi duris jau klabena

liekni vaikinai su žaibo ženklais ant mundierių,

vorele išsiskleidę kareiviai žalsvomis palaidinėmis

siaučia sodybą, laisvės kovotojai skuba

bausti kolaborantų, artėja minia su mačetėm.

Žmogus, kaip žinia, vienintelis žemėj

turi tiek išminties, jog yra galingesnis

už stichiją. Kadangi tik jis

moka vertinti tartį ir kaukolės formą,

atskirti tuos, kas priklauso netinkamai tautai

ar luomui, pražaidusiam savo žaidimą.

Už lango šviesu (ulba volungė, žydi bijūnas),

nes orai visada palankūs tiems, kurie laimi.

 

Pagaliau jie palankūs ir mums. Mirgesys ekrane

nuslinko į šiaurę. Šaligatvy dunkso

nuo pamatų nuversta telefono būdelė,

prie lentinio tako beliko vienas žibintas,

bet žemė garuoja ir šyla. Šunėkas

eina lenkčių su vaikais. Atsilaikė medžiai. Pasaulis

lieka lygiai toks, koks ir buvo.

 

______________________________________

* Apparent rari nantes – matyti reti plaukikai (citata iš Vergilijaus „Eneidos“).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)