Ramūnas Kasparavičius. Vlado Braziūno nuotrauka
Baltasuomiška dainelė
Iškūrenęs savo pirtį,
aš sėdėjau nuobodus,
kankinau nekaltą svirplį,
kad jis kaltas, kam lietus.
Iškūrenęs savo sauną,
vaidinau palygint jauną,
studijuodams savo fauną –
ar jisai ne juokdarys.
Pirma mergos, paskui sievos,
pirma vyšnios, paskui ievos,
pirma plukės, paskui klumpės,
vyžos, liepžiedžiais kvėpytos,
atminimai Tarapitos,
markė, krona, latas, litas
ir rūkytas kumpis.
Niu Orlynas
Niu Orlynas – tai varlynas,
bet tenai neblogas vynas,
žalias ten it vynas ir vanduo…
Geria negrai ir prancūzai,
bet žaliuoja kukurūzai,
o aš nei studentas, nei piemuo.
Bet puikus Niu Orleanas,
ten žaviai panelės ganos,
bet žinai, kad tavo nuostabus vaidmuo.
Sako: – Koks gražus rugsėjis, –
o aš sėdžiu atsisėdęs
ir nesuprantu, ar čia akmuo, ar čia ruduo.
Nei aš ponas, nei vežėjas,
tik riedučiais važinėjuos,
pats save paragindamas: – Nuo!
Tavo veidas pagražėjęs,
ar nebūsi ištekėjus?
Bet skruoste sutrūkčioja raumuo.
Šiam puikiam naujam pasauly
iš tiesų smagu pasiautėt,
bet, žinai, nebūk tu man sesuo…
Šiaip pabūk... O kuo tik nori,
nors bajorė, nors totorė,
o aš šoksiu kaip mokytas šuo.
Žiūri negrai ir prancūzai,
saldyti jų kukurūzai,
aš nenoriu būti per saldus.
Mielas pons Niu Orleanai,
doleriniai čia bananai,
būsiu atidus ir nuoširdus.
Basynos
Trakėnų baladė
Kas ten rėkia miestely,
velnias neša žydelį.
Ui vei, ui gvalt,
velnias neša žydelį.
Ko taip rėkia žydelis,
ko taip blaškos į šalis?
Ui vei, ui gvalt,
ko taip blaškos į šalis?
Nes Basynų tai naktis,
gresia žydams prapultis.
– Oi tu, velne velneli,
paleisk mane, žydelį.
– Aš galiu tave nunešt
iki miesto Budapešt.
– Aš tau duosiu pampadeš
ir nereiks tau manęs nešt!
– Oi tu, žyde žydeli,
tu mane apgaut gali!
– Oi, paleiski tu mane,
pagirdysiu degtine.
Viene trobar
Eik ieškoti paslapčių
ir pasiutusių kačių kačiūkačiūka.
Eik skaičiuot žmonos sijonų
ir žilberiškų bekobekobekonų.
Vienas kartas nemeluos,
padarys tau charašorašorašo tavotavorą.
Atsistojęs ant aslos,
vėl darysi savo torotorotorotro.
Eik ieškoti paslapčių
ir nusvirusių vilčių –
Vilniaus mieste Lietuva
vis dėlto dabar yra senjora.
Raganų medžioklė
Pasakyk man, ką pieši
ir į ką tu panaši…
Atsigerk tada „Vichy“
ir stovėk šešėly,
tsouga tsouga tsouga canadienne
tsouga tsouga tsouga canadienne…
Pasakyk man, ką rašai,
kodėl viską pamiršai
ir viešai atsiprašai,
tai stovėk po
tsouga tsouga tsouga canadienne
tsouga tsouga tsouga canadienne…
Dainavai, tai šok ir grok
Great Rat invisible Rock,
šok, kad šoki, bet nelok,
nemeluok, stovėk po
tsouga tsouga tsouga canadienne
tsouga tsouga tsouga canadienne.
Parafrazė
Mes visi tik parafrazė
viena amžina tema…
Algirdas Verba
Vasara jau nubarstė
pienių pūkais tavo plaukus,
per drungną lietų ir karštį
tu raudona, susiraukus.
Tu nuėjai kaip aušrinė
pievų takais rasotais,
tu – ta mergaitė laukinė,
kur tos mergaitės protas?
Septyni broliai miega.
Septynias akimirkas stabtelk.
Minutėm septyniom sustok.
Septynias valandas žiūrėk.
Septynias paras...
Septynias savaites…
Dievas sakė:
– Palūkėk.
Velnias sakė:
– Palaukėk!
– Kur ten: kad nėr kada.
Vasara jau nubarstė
pienių pūkais tavo plaukus…
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)