Benedikto Januševičiaus iliustracijaIš latvių k. vertė Michaelas O’Loughlinas

 

Michaelas O’Loughlinas gimė 1958-aisiais Dubline. 1980 m. persikėlė į Barseloną, o vėliau, iki 2002-ųjų, gyveno Amsterdame. Šiuo metu gyvena Airijoje, yra išleidęs penkis poezijos rinkinius. Debiutavo 1980-aisiais poezijos knyga „Stalingradas: gatvės žodynas“. „Mikelio Norgelio“ ciklo eilėraščiai paimti iš jo naujausios knygos „Šiame gyvenime“ (2011). M. O’Loughlinas laikomas vienu iš įdomiausių ir svarbiausių airių poetų, poetinės tradicijos reformuotojų. Štai ką jis pasakoja apie savo latviškąjį alter ego:

„Vardą Mikelis Norgelis pažodžiui galima išversti į Michaelą O’Loughliną. Šis vardas man suteikė laisvės rašyti apie Airiją taip, kaip negalėjau rašyti būdamas savimi. Kai pirmąkart išspausdinau aštuonis ar devynis šiuos eilėraščius „Ireland Poetry Review“, daugybė žmonių pamanė, kad Mikelis tikras asmuo, ir aš ėmiau gauti laiškus, prašančius paskaityti kūrybos latvių emigrantams. Kurį laiką dar šiuo vardu dangsčiausi, bet paskui prisipažinau, kad tai aš. Su šiuo vardu buvau toks laisvas, tarsi būčiau pasiėmęs pats nuo savęs atostogų.“

Poetas Rytų Europa susižavėjo tada, kai suprato, kad jo gimtasis Dublino priemiestis Finglasas turi Rytų Europos šalių bruožų: „Aš supratau, kad gyvenu pakraštyje miesto, esančio pakraštyje šalies, kuri yra Europos pakraštyje. Visąlaik jaučiau, kad esame toli nuo centro. Ir kai būdamas šešiolikos ar septyniolikos pirmąkart ėmiau skaityti poeziją, mane tučtuojau patraukė Rytų Europos poetai. Jie prabilo man taip, kaip anglų, airių ir amerikiečių poetai negalėjo. Jie kalbėjo apie tikrus, apčiuopiamus dalykus ir vos tik galėjau palikti Airiją, tučtuojau išsiruošiau į kelionę po Rytų Europą.“

 

 

 

Latvių emigrantas atsisveikina su mylimąja Rygoje

 

 

       I

 

Tavo krūtys švyti kaip tamsios žvaigždės

šioje juodoje skylėje,

kurioje mes pradingstame.

 

Kai esame kartu, sakai,

mus gaubia kokonas.

Uždedu delną ant tavo karšto pilvo,

 

jaučiu keistą sparnų plakimą.

Esi baltasis derlius

ir aš tave nuimsiu.

 

 

       II

 

Tu niekados nemiegi. Visą

naktį guli šalia

ir kai išnyru,

tavo akys tamsoje –

it atviroje jūroje

prišvartuoto laivo šviesos.

Kas nutiko? – klausiu. – Manai,

jau rusai ateina?

Niekados neatsakai. Kartą prabudau

ir suvokiau, kad sūpuoji mane, laikai

suspaudus glėbyje kaip kūdikį,

žvelgi pasilenkus didžiulėmis akimis.

Nusišypsojau, sumurmėjau kažką ir vėl

nugrimzdau į šviesos nutviekstus miškus,

net tada galvodamas: prisiminsiu tai

mirties akimirką.

Dabar galvoju: tai ir buvo mirties akimirka.

 

 

       III

 

Vėlyvi atvykėliai, mes skriejame tamsoje

oro uostas šią europietišką dieną jau pilnas.

 

Tik išaušus,

pasakei visą savaitę įsivaizdavusi,

kad abu esam mirę.

Matei viską: ligoninių palatas,

kapines, kažkokį liebestod.

Papasakojau, ką tai reiškia,

o tada užmigome arba beveik užmigome

pirštai sukibę it užtrauktukas

delnai suspausti it lokomotyvo buferiai

ir sapnavome arba beveik sapnavome

pakilę aukštai virš miesto, vaikštome šviesoje

už laiko ribų, kol mus pažadina troškimas

papasakoti viens kitam, kad sapnavom tą patį.

 

Dabar žinau, kad esame viena, – sakai,

tarp miego ir sapno.

Bet klysti. Aš skrisiu

per europietišką naktį, vienas, be tavęs,

alų maukiančioje minioje.

Užmerksiu akis

bet laikas nesustos

nes laikas, kaip ir meilė, mus visad išdulkina.

 

 

       IV

 

Šok, nesustoki, princese,

senamiesčio aikštėje.

Naktis, nustojo snigti,

šoki viena,

pagal tik tau girdimą muziką.

 

Aš keliauju į Vakarus

palaidot savo širdies airiškoj pelkėj.

 

 

Latvių poetas rašo odę kapitalizmui

 

Bepigu buvo Pablui Nerudai,

Majakovskiui ir kitiems draugams

rašyti odes darbui: jie turėjo

stachanoviečius iš plieno liejyklų, traktorininkus,

raudonais traktoriais vagojančius dirvonus.

O aš? Kaip man šlovint

skambučių centro darbuotoją,

baristą prašmatniame viešbutyje,

nekilnojamojo turto agentą, nuomojantį būdas slovakams?

 

Sėdžiu čia aštuonias valandas per dieną, mėlyna uniforma

prie Tesco kasos aparato,

bandau sugalvot pavadinimą

tam, kuo užsiimu.

Mano bendradarbiai vardu Mariška ir Muchamadas,

nežinau, kur jie gyvena,

nežinau, ką jie valgo.

 

Tik žinau, kad visi mes – žemosios kastos žyniai

didžiausioje visų laikų bažnyčioje.

Žmonės eina prie kasos altoriaus,

mes dedame rankas ant šios žemės vaisių

ir grąžiname žmonėms, juos pagaminusiems,

jau palaimintus, pašventintus ir apmokėtus.

 

Ne, nesu pajėgus parašyti odę tokiems, kaip aš.

Na, ką gi, Bagoto gatvėj šiandien vakarėlis

ir bičas iš Brazilijos turės tikrai geros žolės.

 

 

 

Latvių poetas atlieka piligrimystę Džoiso keliais

 

Ciniškas kunigas aprodo man kambarį

Su baltais ir rausvais gipso lipdiniais ant lubų –

Medžiojanti Diana

Kur kadaise klūpojai, meldeisi

Ir svajojai apie Monto kekšes.

Išeidamas patraukiau dideles paradines duris

Lygiai tokias, kaip aprašytos Portrete

Vedančias į ilgą siaurą tamsią

Šiaurinės Didžiojo Džordžo gatvės griovą.

 

Leidžiuosi ja, kaip ir tu dažnai darydavai

Į dantiškąjį Dubliną, pro melsvas

Kobalto kavinės šviesas, šaligatviai nustatyti

Automobiliais su lietuviškais numeriais.

Ant hostelio laiptų stoviniuoja vyrai

Rūko, kalbasi rusiškai.

 

Ant gatvės kampo

Pavadintos jūsų nuvainikuoto karaliaus vardu

Pilnos telefono paslaugų kontorų ir kinų restoranų

Nusiperku penkis butelius latviško alaus

Parduotuvė vadinasi Gėralas išsinešti

Specialus pasiūlymas: penki už dešimt eurų!

 

 

Latvių poetas susiduria su Róisķn Dubh*

 

 

I

 

Verti mane trinti tau nugarą, kol oda sutrūksta ir parausta,

verti mane spausti tavo kaulus, kol trekšteli.

Noriu įgrūsti kumštį

giliai į tavo krūtinę,

ištraukti širdį, iškelti

ją blizgančią šviesoje,

juodą ir kietą kaip pelkėje išmirkęs ąžuolas.

 

Noriu išimti tavo stuburą

ir pastatyti Kildero gatvėje

greta Didžiojo airių elnio*,

kad tas vargšas išnykęs šūdžius imtų virpėti iš baimės.

 

 

II

 

Man patinka, kai miegi

prispaudžiu nosį prie tavo odos

kvepi lietumi, merkiančiu kalvos šlaitą

kvepi niekuo

kvepi tarsi Neapolio šventoji

pakylanti iš karsto

po šimto metų rojuj.

 

 

III

 

Įstrigai man po oda

kaip stiklo nuoskila. Geras tas skausmas

kai spusteliu, jaučiuosi gyvas.

 

Dabar judi it Minotauras

mano kūno labirinto tamsoj

kaip nematomas mėsininkas supjaustysi mane.

 

 

IV

 

Vikingams būtum patikusi:

vaikytųsi po durpines kalvas,

tavo baltos pėdos taškytų juodą vandenį,

jie atplėštų tave tarsi kačiuką nuo Motinos Airijos spenio,

iš kurio žindai grynus neatmieštus nuodus.

 

Jie būtų žinoję, kas esi,

bet vis tiek, kaip ir aš, tave apkabintų,

tikėdami, kad visi vyrai laimingi ar pasmerkti.

Ir nuvestų pas tavo sesę, Gudruną,

nuvariusią keturis gerus vyrus į kapus:

Torkelį, vadą, gražuolį Bolį,

Išmintingąjį Tordą ir Torvaldą.

Senatvėj tapus dorybinga ji sakys:

„Tą, labiausiai mylėtą,

daugiausia ir ėdžiau.“

 

____________________________

* Róisķn Dubh (išvertus iš airių gėlų kalbos – „tamsioji rožė”) – XVI a. parašyta viena garsiausių airių politinių dainų. Iš jos paimtas „tamsiosios rožės“ įvaizdis tapo pačios Airijos metafora. Be to, Róisķn Dubh galimai buvo XVI a. gyvenusio Tirono grafo Hugho O’Neillo (gėlų kalba – Aodh Mór Ó Néill) dukra. Grafas buvo vienas žymiausių airių kovos prieš anglus lyderių.
         * Didysis airių elnias (Megaloceros giganteus) – vienas didžiausių vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu teritorijoje nuo Airijos iki Baikalo ežero gyvenusių elnių. Dauguma šios rūšies griaučių rasta Airijos pelkėse – iš čia ir pavadinimas. 

 

 

 

Latvių poetas skaito Jeitso Regėjimą

„Oliver St John Gogarty“ aludėj

 

Airija tokia drėgna šalis.

Alus ir vėmalai, šlapimas ir sėkla.

Tualete apačioje anglė

Dulkinasi su dviem airiais.

Čia, virtuvėje, kikena kinai

Ir rūsčiai dėbso lenkai krovikai.

O man kavos pertraukėlė,

Galėsiu grįžt prie Jeitso Regėjimo.

Mėgstu užsirūkyti, perskaityti kelias eilutes

Ir leisti žodžiams sūkuriuoti galvoje.

 

Keista, kai pagalvoji, kad visi mes –

Lenkai, kinai ir aš –

Kadaise buvome vaikai akinančiai baltais marškiniais

Su raudonais kaklaraiščiais po kaklais

Dainavome dainas apie Viltį ir Progresą

Nė nežinodami, kad esame Žvėris

Kurio jie čia taip baiminosi

Nežinodami, kad beveik užtemdėm jiems šviesą.

 

Bet Žvėris padvėsė ir mes

Išropojome kaip parazitai

Iš šalto jo kailio.

 

Mano pertraukėlė baigėsi.

Grįžtu į darbą. Turiu

Nunešt žemyn alaus

Didžiules statines, plieno tabletes,

Kurias sugrūs į gerklę Templ Baro

Gatvėmis šliaužiančiai gyvatei.

 

Pasaulyje nebeliko tamsos.

Šviesa plieskia kiekvienam kampe.

Negaliu miegoti, negaliu sapnuoti,

Tik kaip viduramžių latvių baudžiauninkas

Laukiu, ko laukti turėčiau.

 

 

 

Latvių poetas praleidžia Kalėdas Folėj gatvėje

 

Gatvės keistai pilnos.

Kaimynų šeimos pagausėja

Naujais nariais. Kas vyksta?

 

Šalia kiaurą parą dirbančio Sparo

Mergina įgrūda liežuvį man į burną

Lyg alkaną žuvį.

 

Man baigėsi Kalėdų džiaugsmas, –

Sako. – Nežinai

Kiek cizų pakelis kainuoja?

 

 

 

Latvių poetas klausosi airių dainų

 

Kaip veikia mus tos dainos

Transilvanijos čigonų baladės

Tango, fado, gruzinų raudos –

Muzika kalba mums žodžiais

Kurių nesuprantam, gal tik vieną ar du –

Brastos akmenis, vedančius

Per tamsių jausmų upę.

 

Tokios ir airiškos dainos, jų klausaus baruose

Ir per radiją. Kai kuriuos žodžius

Išmokau atpažinti,

Tarkim, muir – jūra. Lengvas žodis,

Susijęs su romanų kalbom.

Ir dar vienas – croí, reiškia širdį. Sunkesnis,

Bet nedaug nutolęs nuo coeur ir corazon.

Bet ką pasakysit apie brón ir uaigneas?

O mano mėgstamiausias žodis, raudonai spalvai skirtas: dearg

Keistas ir netikėtas, kaip mūsų latvių sarkans...

 

Ar privalau išmokt šią kalbą, kad suprasčiau

Dainas? Ne.

Jūra ir širdis, sielvartas ir raudona,

Visados ta pati istorija.

 

Kaip ta mergina, dirbanti krautuvėlėje ant kampo

Kur perku cigaretes.

Nežinau nei jos vardo, nei tautybės

Bet jos akys tarsi šalis, kviečianti

Patyrinėti krašto gilumą.

Kalbamės kasdien, kol

Nutylu ir ji nutyla, nusišypso

Ir laukia ant slenksčio

O aš žvelgiu į tuos akivarus galvodamas:

Kiekvienos akies viduryje

Po juodą apskritimą, tokį pat

Kaip kiekvienos mylėtos moters

O tada atsisveikinu ir nusisuku.

 

 

 

Latvių poetas kopia į Kilinio kalvą

 

Šis miestas šviesiai nusidažė plaukus

Ir pasitobulino krūtis

Kad atrodytų kaip kekšė

Bet kurio pasaulio

Viešbučio fojė.

 

Norėčiau sužinoti, kaip jis atrodė anksčiau

Todėl įkopiu į Karalienės Viktorijos kalvą

Pasižiūrėti obelisko badmečiui atminti

Nes žinau, kad alkis –

Tikrasis airių dievas.

Jis nusileido nuo kalno

Ir davė jiems du įsakymus:

Tu rysi ir tu nekęsi

Ir juoksies, ir šoksi, ir dainuosi, kad apkvailintum

Mirties angelą ir jis palaikytų tave gyvu.

 

Žvelgdamas nuo kalvos į purviną takelį

Matau ją, pakeliančią akis, pusiauropom

Geltona kukurūzų košė priskretus prie lūpų

Kabo suglebusios jos sirpios krūtys

Kaip vystantys vaisiai ant šonkaulių

Virpančių it giedančio paukštuko gerklė.

 

Jos oda balta kaip grybai

Šaltoje Latvijos miškų žemėje

Bet akys ir plaukai juodi

Juodi kaip vėjas erškėtyje

Juodi kaip per amžius pūvančios bulvės

Giliai juodoje dirvoje.

 

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 10 (spalis)