Sylvia Plath. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Sylvia_PlathGarsi amerikiečių poetė Sylvia Plath (1932–1963) daug vilčių teikiantį kūrybos kelią nutraukė savižudybe. 1982 m., beveik 20 metų po mirties, už rinkinį „Collected Poems“ ji buvo pristatyta apdovanoti Pulitzerio premija.
S. Plath poezijoje vyrauja moters kūrybingumo ir beprotybės temos. Poetę išsekino visuomenės spaudimas elgtis kaip vidurinės klasės moteriai, įtampa tarp žmonos bei motinos pareigų ir kūrybinio pašaukimo. Ją išgarsino po mirties išleistas rinkinys „Ariel“ (1965), kuriame moterų priespauda siejama su rasine priespauda ir genocidu bei atskleidžiami neigiami motinystės aspektai.
Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė
Žiemojimas
Tai poilsio metas, nebėra kas veikti.
Aš keliais pasukimais, kaip akušerė ekstraktoriumi,
Ištraukiau savo medų –
Šešis stiklainius;
Šešios katės akys vyno rūsyje
Žiemoja tamsoje be langų,
Pačioje namo širdyje,
Greta apkartusios paskutinio nuomininko uogienės
Ir butelių, pilnų tuščio blizgesio, –
Ponų Tokio-ir-tokio džinas.
Tai kambarys, kuriame niekada nebuvau.
Tai kambarys, kuriame negalėčiau kvėpuoti.
Juoduma gūžiasi čia lyg šikšnosparnis,
Jokios šviesos,
Išskyrus žibintą ir blyškų
Kinišką jo gelsvumą ant baugių daiktų, –
Juoda kvailystė. Puvimas.
Nuosavybė.
Jie turi mane.
Nei žiaurūs, nei abejingi,
Tik neišmanantys.
Tai metas, kai laikais tik dėl bičių – bičių,
Neatpažįstamai lėtų,
Besirikiuojančių kaip kareiviai
Prie sirupo skardinės,
Atstojančios medų, kurį paėmiau.
„Tate and Lale“ joms palaiko gyvybę,
Tas rafinuotas sniegas.
Tai sirupu jos gyvena vietoj gėlių.
Jos priima jį. Šaltis stiprėja.
Dabar jos spiečias į masę,
Juodos
Mintys prieš visą baltumą.
Sniego šypsnio baltumas.
Jis plečiasi, mylios ilgumo Meiseno porcelianas,
Į kurį šiltomis dienomis
Jos tegali nešti savo mirusiuosius.
Visos bitės yra moterys,
Mergelės ir ištįsusi karališkoji dama.
Jos atsikratė vyrų,
Bukų, gremėzdiškų kliuvinių, storžievių.
Žiema skirta moterims –
Moteriai, palinkusiai prie mezginio,
Prie ispaniško riešutmedžio lopšio,
Jos kūnas, tarsi gėlės svogūnėlis šalty, per kvailas mąstyti.
Ar spiečius išliks, ar kardeliams
Pavyks sukaupti pakankamai ugnies,
Kad kitąmet pražystų?
Kuo jos kvepės, Kalėdų rožės?
Bitės skrenda. Jos užuodžia pavasarį.
1962, spalio 9
Mirtis & Co.
Du, žinoma, kad du.
Dabar visa atrodo taip paprasta –
Tas, kuris niekad akių nepakels, kurio akys užkritusiais vokais
Ir išsprogusios kaip Bleiko,
Kuris rodo
Apgamus, skiriamuosius savo ženklus –
Randas nusiplikius vandeniu,
Nuogas
Kondoro žalvaris.
Aš esu raudona mėsa. Jo snapas
Kaukši šalia: aš dar ne jo.
Jis pasakoja, kokios prastos mano fotografijos.
Jis pasakoja, kokie mieli
Atrodo kūdikiai ligoninių
Šaldikliuose, kuklūs
Raukinukai prie kaklo,
Tada plevenančios klostės jonėninio stiliaus
Įkapių,
Tada dvi mažos pėdutės.
Jis nesišypso, nerūko.
Tai daro kitas,
Jo plaukai pagirtinai ilgi.
Benkartas,
Masturbuojantis blizgesį,
Jis nori būt mylimas.
Aš nekrutu.
Šerkšnas kuria gėlę,
Rasa kuria žvaigždę,
Mirties varpas,
Mirties varpas.
Galas kai kam.
1962, lapkričio 14
Avys rūke
Kalvos išsilaipina baltumoje.
Žmonės ar žvaigždės
Žvelgia liūdnai į mane, aš nuviliu juos.
Traukinys palieka iškvėpto oro juostą.
Tas lėtasis
Rūdžių spalvos arklys,
Kanopos, gedulingi žvangučiai –
Visą rytą
Rytas juodo,
Gėlė pamiršta.
Mano kaulai saugo ramybę, tolimi
Laukai tirpdo man širdį.
Jie grasina
Praleisti mane rojaus link,
Bežvaigždžio ir betėvio, vandens tamsaus.
1962, gruodžio 2 – 1963, sausio 28
Žodžiai
Kirviai,
Po kurių kirčio medis suskamba,
Ir aidai!
Aidai, keliaujantys
Iš centro kaip arkliai.
Liejasi
Sakai kaip ašaros, kaip
Vanduo, siekiantis
Atkurti veidrodį
Virš uolos,
Krintančios ir besisukančios
Balto~s kaukolės,
Ją rijo piktžolių želmenys.
Po metų
Aptikau juos ant vieškelio –
Žodžiai sausi ir be raitelių,
Nenuilstamai kaukši kanopos,
Kol
Nejudančios žvaigždės iš tvenkinio dugno
Gyvenimą valdo.
1963, vasario 1
Balionai
Gyvena su mumis nuo Kalėdų,
Nuoširdūs, tyri,
Ovalūs sielos-gyvūnai,
Užpildantys pusę erdvės,
Judantys, besitrinantys į šilkines
Nematomas oro sroves,
Jie spygteli ir pokšteli
Užpulti, tuomet dumia ilsėtis šiek tiek virpėdami.
Geltona katino galva, mėlyna žuvis –
Štai su kokiais nenormaliais mėnuliais gyvename
Vietoj negyvų baldų!
Šiaudiniai kilimėliai, baltos sienos
Ir šie keliaujantys
Reto oro gaubliai, raudoni, žali,
Džiuginantys
Širdį lyg troškimai ar dosnūs
Povai, už dyką laiminantys
Kasdienybę plunksna,
Išmušta žvilgančiais metalais.
Tavo mažasis
Broliukas verčia
Savo balioną kniaukti it katę.
Tardamasis matąs
Linksmą rausvą pasaulį, kurio vidus valgomas,
Jis kanda,
Po to atšlyja –
Storas ąsotis,
Stebintis pasaulį, tyrą it vanduo.
Raudona
Skiautė kumštelyje.
1963, vasario 5
Versta iš:
Sylvia Plath. Collected Poems. New York: Harper & Row Publ., 1981
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)