Benedikto Januševičiaus nuotraukaTomas Arūnas Rudokas

1966 04 04–2012 05 14

 

Su Tomu susipažinome prieš 20 metų. 1992-ųjų kovo pradžioje, saulėtą penktadienio popietę sėdėjau „Vaivos“ kavinėje. Įėjo Tomas. Tvirtas „nepoetiško“ veido vyrukas kareiviška berete. Reikėtų ypatingai lakios vaizduotės, kad pavadintum tokį žmogų hipiu. Ėmiau jam ir prisistačiau. Pasakiau, kad esu toks ir toks. Staiga jis nušvito ir sušuko: „O, tai tu esi tas žmogus, kurio aš laukiau dešimt metų!“ Šitaip jis išreiškė viltį, kad atnešiu naujų vėjų į lietuvių poeziją, parašysiu ką nors įdomaus. Ilgą laiką taip ir bendravome. Šiltai. Jis, kaip vyresnis kolega, paskaitęs mano tekstus visuomet rasdavo kokį geresnį žodį. Man jo palaikymas buvo ypač svarbus, nes buvo pirmas rašytojas, su kuriuo susipažinau. Drauge patyrėme paikiausių nuotykių, kuriuos smagu prisiminti prie stalo, bet apie kuriuos visiškai nesinori rašyti.

Po poros metų, ko gero, 1994-aisiais, vienam tuomet nežinomam, o dabar išvis pamirštam laikraščiui paėmiau iš Tomo interviu, kuriame, be kitų dalykų, klausiau ir apie keliones tranzu. Jis atsakė maždaug taip: „Kai permirkęs iki paskutinio siūlelio šešiolika valandų stypsai kelyje ir tau niekas nestoja, supranti, kad žmogus yra geriausias šuns draugas.“

Dar po poros metų, 1996-aisiais, Rašytojų klube pristatėme jo apsakymų rinkinį „Žvėris eina miegoti“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Buvome trise: Tomas, Sonata Paliulytė ir aš. Knyga buvo nebloga, salėje susirinko bičiuliai, tad atrodė, kad viskas gerai ir nėra dėl ko jaudintis. Tačiau Tomas siaubingai jaudinosi. Iš įtampos nerado sau vietos, drebėjo ir negalėjo susitvardyti. Pasiūliau jam į kavą įsipilti lašą degtinės ir pasiimti į renginį. „Gera mintis!“ – po vakaro šyptelėjo Tomas.

Po dvidešimties metų apie Tomą sunku kalbėti kaip apie vieną žmogų. Man atrodo, kad jis turėjo du skirtingus veidus, dvi nesutarusias asmenybės puses – šviesiąją ir tamsiąją. Kai susipažinome, jis neabejotinai buvo šviesus. Labai baisu buvo matyti, kaip vėl ir vėl jis visiškai pasikeičia, „persijungia“. Man regis, ilgainiui jį visiškai apėmė ir užvaldė tamsioji pusė. Galima pasakyti kitaip: vis dažniau nubusdavo ir vis garsiau kaukdavo šalia jo gyvenęs žvėris, laikui bėgant visiškai užgožęs patį Tomą. Todėl ne vienas jam mirus tikriausiai pagalvojo ką nors panašaus:

 

                                                 Ak, pagaliau jis padvėsė, ak, pagaliau

                                                 nebereikės į galvą laužyt pagalių.

                                                 Dangaus jam karalystę, dieve, duok –

                                                 ir danguje kaip žemėj išnaudok!

 

Tai eilėraščio „Mirties kvapas“ eilutės iš rinkinio „Žūt būt“ (Vaga, 1988). Neįsivaizduoju, kam jos anuo metu buvo skirtos, bet dabar puikiai tinka. Nieko čia nepridursi.

Kartą Tomas man prasitarė norįs rašyti kuo paprasčiau ir aiškiau, taip, kad suprastų kiekvienas. Kai išgirdau šiuos žodžius, pamaniau, kad bičiulis kuoktelėjo. Rašyti paprastai man reiškė rašyti lėkštai, primityviai, kokius nors niekus. Dabar toks rašytojo siekis man atrodo normalus ir teisėtas, dabar, manau, suprantu, ką jis norėjo pasakyti. Rašyti paprastai ne visada reiškia rašyti prastai. Dabar man neduoda ramybės kitkas: ar dar liko žmonių, kurie Tave, Tomai, suprastų?

Tiek šviesusis, tiek ir tamsusis T. A. Rudokas visuomet troško vieno dalyko: kad pasaulis būtų geresnis, kad žmonių santykiai būtų gražesni. Bent toks vaizdas man liko iš pokalbių su juo. Mudu retai dalydavomės įspūdžiais apie perskaitytas knygas, dar rečiau apkalbėdavome bendrus pažįstamus. Dažniausiai mes kaip du senukai apgailestaudavome, kad pasaulis pernelyg sparčiai keičiasi ir kad jo pokyčiai mums visiškai nesuprantami, nepriimtini. „Na, o dabar duok litą“, – atsisveikindamas tardavo Tomas. Beje, skirtingiems kolegoms jis taikė skirtingus tarifus.

Akivaizdu, kad T. A. Rudokas jau buvo pasiekęs gyvenimo dugną, atsispyręs nuo jo ir ėmęs kilti. Jis patyrė ir išgyveno tai, ko daugeliui visiškai nesinorėtų patirti, – benamystę. Dabar suprantu, kad visas negandas Tomui ištverti padėjo vienas dalykas: pasaulis, kuriame jis gyveno, buvo kiek kitoks nei tas, prie kurio esame įpratę. Tomas matė truputėlį gražesnį, geresnį pasaulį ir tai jam padėjo išgyventi.

Pastaruosius mėnesius vėl sutikdavau šviesųjį Tomą, su kuriuo buvo galima pasikalbėti kaip su geru draugu. Džiaugiausi tikėdamasis, kad ir vėl bus kaip kadaise. Bet negalėjo būti kaip kadaise. Ir jau niekada nebus. Laiko upė negrįžta. Ji neša mus savo glėby ir nuneša į nežinomus tolius.

niekaip negaliu ištarti: ilsėkis ramybėje. To tikriausiai niekada nebus. Mirtis – tai tik dar vienas Tavo nuotykis. Ne paskutinis. Todėl sakau: geros Tau kelionės, smagių nuotykių, Tomai Arūnai Rudokai!

 

Benediktas Januševičius

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)