Sigitas Birgelis Rašytojų klube pristato eilėraščių rinkinį „Septintas nakty“, 2012 balandžio 30 d. Benedikto Januševičiaus nuotraukaRašytojų klube viešėjo Sigitas Birgelis – poetas, fotografas, žurnalistas – šiemet išleidęs naują eilėraščių rinkinį „Septintas nakty“ (Punsko „Aušros“ leidykla). Renginyje, kurį vedė poetas Stasys Stacevičius, dalyvavo kolegos Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, S. Birgelio eilėraščių paskaitė Juozas Šalkauskas.

S. Birgelis – vienas ryškiausių Punske (Lenkija) gyvenančių kultūros žmonių. Sunku suskaičiuoti jo nuveiktus darbus – Sigitas rašo eilėraščius ir straipsnius, fotografuoja gimtąjį kraštą ir jo žmones, rengia filmuotus reportažus, interneto svetainę „Lenkijos lietuviai“ (punskas.pl), renka istorinę medžiagą ir leidžia lietuviškas knygas.

Su S. Birgeliu susipažinau 1995 m., kai Poezijos pavasario paukštė mane laimingai nunešė į šį lietuvišką kraštą. Sigito dėka Punskas įkrito į širdį amžiams, nenumaldomai trokštu vėl ir vėl pamatyti nuostabius šio krašto žmones ir pasiskolinti iš jų darbštumo, tėvynės meilės ir vienybės.

Pasak V. Braziūno, „Sigitas Birgelis yra labai sunkiai perprantamas poetas“, drąsus žmogus, santūriu, prislopintu, bet tiesiu žodžiu kalbantis „išpažintinius dalykus“. Sigito poeziją reikėtų skaityti ramiai, nieko nevaidinant, lėtai eksponuojant žodžius. Jis apvalo savo poeziją nuo atsitiktinumų, pateikia švarų, skaidrų, tvirtą žodį, reikalaudamas iš mūsų, skaitančių ir bandančių suprasti, labai paprasto, bet nuoširdaus nusiteikimo.

A. A. Jonyno nuomone, „Septintas nakty“ – gražiausia S. Birgelio knyga. Ji brandi, įdomi ir vientisa. A. A. Jonynui įsiminė nenumaldomai lekiančio, išdavikiško, žudančio laiko ir žmogaus būties trapumo temos.

S. Birgelio kraštietė B. Jonuškaitė pastebėjo, kad šios knygos stuburą sudaro „šiuolaikinio žmogaus“ vertinimu nemodernūs, nepopuliarūs dalykai: gimtinė, namai, išlikimas. Ji svarstė, kaip Punsko lietuviams pavyksta išsaugoti savo kalbą, neprarasti tapatybės, ir citavo eilėraštį „Lietus“:

 

                                                 ar lenkiškai lyja lietus

                                                 Punske

                                                 einantiems laukais

                                                 į Lietuvą

 

                                                 ar lenkiškai lyja

                                                 L i e t u v a

                                                 Punske

                                                 ir Seinuose

 

„Kodėl mes kartais atrodome tokie tarsi perdėtai karšti patriotai? Kodėl mums taip rūpi šaknys, gimtinė, Punskas, išlikimas?“ – į šiuos klausimus rašytoja atsakė kadaise tėvų jai ištartais žodžiais: „Ne tas stiprus, kuris muša, o tas, kuris atlaiko.“ Galbūt kai kuriems politikams būtų patogiau, kad lietuvių Lenkijoje apskritai neliktų, o šie ne tik išgyvena, bet dainuoja, šoka, gerai ūkininkauja ir dar nori, kad jų vaikai daugiau dalykų mokytųsi lietuviškai, – pabrėžė B. Jonuškaitė.

Pats Sigitas perskaitė ir išsamiai pakomentavo keletą savo eilėraščių. Sunku būtų dabar tiksliai prisiminti, pakartoti ar apibendrinti šiuos komentarus, bet akivaizdu, kad jo eilėraščiuose glaudžiai persipina Švento Rašto motyvai, lietuviškojo Lenkijos pakraščio kraštovaizdžiai, čia gyvenusių žmonių, jotvingių palikuonių, veidai.

Knygos pradžios žodyje Marcelijus Martinaitis, ne kartą S. Birgelį drąsinęs žengti kūrybos keliu, ragina: „Sigitui reikia padėti. O jam padėti galima tik skaitant jo kūrybą, kuri turėtų labiau plisti ir Lietuvoje.“ Apmaudu, tačiau dėl tam tikrų biurokratinių Lenkijos ir Lietuvos nesutarimų „Aušros“ leidyklos knygos mūsų šalyje neplatinamos. Tiksliau, jos nepateks ne tik į knygynus, bet ir į bibliotekas. Tad kol kas vienintelis kelias Sigito kūrybai plisti – ją skaityti arba jos klausytis.

 

Benediktas Januševičius

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)