Kam neteko pavažinėti paskutiniu sostinės antrojo maršruto troleibusu penktadienio vakarą, pabandykite. Žinoma, jeigu pavyks į jį įsibrauti. Iš studentų miestelio Saulėtekyje centro kryptimi pajudėjęs troleibusas pilnut pilnutėlis kaip spūsties metu, bet čia, kitaip nei per piką, keleivių veidai ne rūstūs ir pavargę, o linksmi ir švytintys. Absoliuti dauguma jau „apšilę“, įsismaginę, dažnas vaikinas iš mandrumo nusikeikia, o merginos žybsi ryškiai dažytomis, vakarėliui subalansuotomis akimis. Universitetų pirmo antro kurso kontingentas traukia į naktinį Vilnių šėliot. Jeigu kartu dar važiuoja ir studentų bendrabuty susimylėjusi porelė, tai, tikėtinas daiktas, bučiuosis. Linksmabusas.
Dvi vakaroti išsiruošusios merginos tokioje aplinkoje randa rimtą ir, sakyčiau, pagal aplinkybes netgi tinkamą temą: viena draugė kitai perpasakoja, matyt, girdėtą paskaitą ir klasifikuoja žmogaus kartas: X karta atseit esanti jų tėvų, Y – gimusiųjų dar sovietmečiu jaunuolių, o Z – tai žmonės, atėję į pasaulį po 1990-ųjų, „kuriems prastai sekasi sukoncentruoti dėmesį“. Skirstymas, be abejonės, sąlygiškas, nors populiarioji sociologija ir Vakarų medija ribas tarp X, Y, Z kartų brėžia daugmaž šitaip, dar įvardydama šioms generacijoms būdingiausius bruožus (tačiau apie juos čia nesiplėsim).
Vadinasi, tiek tiedvi mergaitės iš troleibuso, tiek jaunasis autorius Karolis Klimas, kurio apsakymą „Juliana“ sausio mėnesį spausdino „Metai“, priskirtini Z kartai – tiems, kurie gimė po 1990-ųjų, Nepriklausomybės vaikams, šiuo metu studijuojantiems bakalaurą aukštosiose mokyklose ir netrukus įsiliesiantiems į darbo rinką.
Kokie jie žmonės? Ar kad nematę sovietmečio ir augę grynos laisvės sąlygomis, tai jau kokybiškai kitokie? Sociologiniai ir psichologiniai tyrimai jau suteikia žinių apie po Nepriklausomybės gimusių kūdikių sociopsichologinę raidą ir charakteristiką, bet gana paviršutiniškų. Man regis, kur kas tiksliau šių pastaraisiais metais suaugusių Lietuvos vaikų pasaulėjautą ir pasaulėvoką apibūdina tos pačios kartos jaunieji literatūros autoriai: sovietmečio nebeatsimenanti Gabija Grušaitė (g. 1987 m.), išleidusi pirmąjį savo romaną „Neišsipildymas“, Jurga Tumasonytė (g. 1988 m.), debiutavusi novelių rinkiniu „Dirbtinė muselė“, ir jauniausias šioje trijulėje K. Klimas (g. 1991 m.), parašęs kol kas rimčiausią savo kūrinį „Juliana“ ir per jį autentišku kartos balsu pasakojantis apie savo bendraamžių padėtį pasaulyje ir požiūrį į pasaulį – Z generacijos būklę.
„Juliana“ (nors taip norisi sakyti – Julijona) pasakoja apie trijų jaunuolių atostogas prie ežero. Karolis ir Ana yra porelė, Henrikas – jų bičiulis. Situacija primena Johno Bartho romaną „Plaukiojanti opera“, kur išvykę atostogų du jauni vyrai ir viena moteris įsivelia į pikantišką ir dramatišką aistrų trikampį. Tačiau „Julianoje“ trečiasis laikosi nuošalėje, jis vaizduojamas kaip vienišius ir apsakyme netampa ryškiu personažu, matyt, dėl pasakotojo egocentriškumo, kuriam rūpi tik dilema tarp dviejų aistrų – dabartinės jo romantiškos draugės Anos ir praėjusio laiko meilės Julijos, kurios herojus neįstengia užmiršti.
K. Klimas turi kalbos dovaną ir, tekstą montuodamas pagal sakinių su keliais gramatiniais centrais bei taikliai įkomponuotų įterpinių formulę, sukuria vaizdingą istoriją apie gerai leidžiamą laiką prie lietuviško ežero, įtaigų pasakojimą, pertraukiamą sentimentalių prisiminimų apie Juliją.
Pusę apsakymo perskaitau pasižymėdamas vieną kitą pliusą ir tik vieną pastabą apie neįtikinamą laiką, kuomet naratorius Karolis, su kitu veikėju Ruslanu susipažinęs „ne tą vėlyvą vakarą, o tik paryčiais“, bendrauja ir girtuokliauja net metęs savo reikalus, kol pradeda temti, tuomet mažumėlę pamiegojęs atsibunda, „kai jau visiškai tamsu“, ir pirmą valandą nakties išvažiuoja lankyti Julijos. Galbūt pasakotojas yra paprasčiausiai atsipalaidavęs ir ištvermingas, bet čia veikiau trūksta laiko logikos.
Taigi pasakojimas plėtojamas gana nuosekliai, kol draugai Karolio neišsiunčia į kaimo parduotuvę su pirkinių sąrašu. Pasakotojas kantriai išvardija visus jo punktus, dar įtraukdamas į kaimo parduotuvės asortimentą kažin ar dažnai tiekiamas prekes – vyšninį sukamą tabaką, jam skirtus popierėlius ir filtrus. Vadinasi, arba vilnietis teksto autorius niekada nėra matęs „miestelio krautuvės“ su prekių chaosu „užkrautose lentynose“, arba „Julianoje“ aprašoma vieta buvo paprasčiausia „Rimi“ (mat tekste minimi raudoni maišeliai) – bet tuomet galėjo taip tiesiai šviesiai ir parašyti.
Štai šioje krautuvėje (ar prekybos centre?) prasideda veiksmo intriga, labai jau primenanti melodramą – pasakotojas probėgšmais pamato savo fantazijų kaltininkę Juliją. Pamatęs ją puola su pirkinių maišais į lauką ketindamas sprukti, bet nepavyksta: „Jėtau, sakau, Julija, nė nepastebėjau tavęs, ką čia darai? Atostogauju pas tetą netoliese, atsiliepia, kažkada juk pasakojau, pamiršai?“
Netikėtas, gal net pernelyg netikėtas realistiškam kūriniui susitikimas išbalansuoja veikėjo sąmonę, jo jausmai vis labiau krypsta nuo dabartinės mylimosios (Anos) prie buvusios (Julijos). Grįžusį iš parduotuvės („Rimi“?) vaikiną esamoji draugė pasitinka su pykčiu, kad šis pamiršęs dalį pirkinių: „Nenupirkai kremo nuo saulės, Jėzau, nieko nenupirkai, ką buvau užrašius, ar skaitei, pyktelėjusi paklausė Ana, lapelį, kur daviau?“
Šiose herojų apsisprendimams lemtingose pastraipose nejučiom susiejamos dvi kategorijos – prekės ir moterys, keturi netiesiogiai, pagal pagrindinio veikėjo elgesio logiką sąveikaujantys naratyvo sandai: parduotuvė, Julija, Ana, pirkinių sąrašas.
Šis tokių tarytum nesietinų dėmenų susidūrimas įtikinamai paaiškina tolesnę pasakotojo logiką. Sociologas Zygmuntas Baumanas, vienas įtakingiausių šiandienos mąstytojų, rašo: „Vartotojų visuomenės nariai patys yra vartojimo prekės, ir būtent buvimas vartojimo prekėmis paverčia juos bona fide visuomenės nariais. Tapimas ir buvimas parduodama preke yra galingiausias vartotojiško rūpesčio motyvas, net jei jis paprastai yra latentinis ir retai kada sąmoningai suvokiamas, o ką jau kalbėti apie atvirą jo deklaravimą“ [čia ir toliau laužtiniuose skliaustuose cituojama iš: Bauman Z. „Vartojamas gyvenimas“. – Vilnius: Apostrofa, 2011, p. 108].
Plėtojantis vidinei Karolio dramai, tos dvi veikėjo sąmonės lauke konkuruojančios moterys rodosi kaip malonumo ir geismo objektai, kurie, net ir apkaišyti romantinėmis įmantrybėmis, tėra, paprasčiau sakant, tiesiog vartojamos prekės. Vartojimo objektas keičiamas greitai, trumpomis fabulos laiko amplitudėmis metamasi nuo Anos prie Julijos ir atvirkščiai, nes, pasak Z. Baumano, „vertybių hierarchijoje vartotojiškas sindromas sumenkino ilgalaikiškumą ir paaukštino trumpalaikiškumą“. Karolis šią slinktį pastebi subjurus orams: „Tačiau lietus, palydimas nuolat girdimo griaustinio ir ryškių blyksnių, tęsėsi be perstojo, tarsi būtume įstrigę atogrąžų miškuose, kol galiausiai mūsų susikurtoje idilėje kažkas lyg ir nutrūko. Juostelė nustojo suktis.“
Z. Baumanas aiškina: „Į žmogiškuosius rūpesčius vartotojiškas sindromas įtraukia atsargų požiūrį į daiktus (tiek gyvus, tiek negyvus), galinčius užsibūti per ilgai, užuot greitai juos sunaudojus, ir sukeliančius ilgalaikį (jau nekalbant apie nesibaigiantį) prisirišimą ir įsipareigojimą“ [p. 157].
Tad neatsitiktinai prieš nosį pirkinių lapeliu mosuojančią Aną Karolis grubiai išvaro iš sodybos į mišką ir lietų, ir nežinią. Jis stengiasi „nepasiduoti gailesčiui“, o „kelių sekundžių visiškai pakanka nutraukti <...> siejusiems ryšiams“. Kaip konstatuotų Z. Baumanas: „Kitas, kaip etinės atsakomybės ir moralinio rūpesčio objektas, yra šalutinė šuolio į vartotojišką laisvę auka“ [p. 168].
Apsisprendęs nutraukti ryšį su Ana, Karolis į savo gyvenimą vėl įsileidžia Juliją, kuri pasirodo taip pat netikėtai ir net melodramiškai, kaip anksčiau prie miestelio krautuvės – ateina į atostogų sodybą per lietų: „Jėzau, galvoju, Ana sugrįžo, ir bėgu, pasiruošęs pulti priešais ją ant kelių, plačiai atlapoju duris ir matau, kad visai ne Ana, bet Julija išneria iš tamsos.“ Paskui pagrindinis herojus dar labiau susipainioja tarp dviejų moterų ir klimpsta į aistrų trikampį bei melo verpetą. Galiausiai pasiunta ir įsisiautėjęs naktį blaškosi miške, įsiveržia pas vieną kartą matytą moterį į namelį ant ratų – taip nelauktai pasirodęs nakčia spontaniškas svečias pelno jos palankumą ir jam leidžiama permiegoti. Epizodas psichotiška dvasia primena filmą su Leonardo DiCaprio „Paplūdimys“, bet neįtikina, yra svajokliškas, nerealus. Kad ir kaip ten būtų, veikėjas įgyja dar vieną aistros objektą, jau trečią. Galimas daiktas, šita moterų grandinė sulig trečiuoju aistros objektu tik prasideda ir neturi apibrėžto galimybių skaičiaus, nes, pasak Z. Baumano, „vartotojų gyvenimas yra pasmerktas virsti begalinėmis bandymų ir klaidų virtinėmis. Jų gyvenimas susideda iš begalinio eksperimentavimo, tačiau teikia mažai vilčių, jog įvyks experimentum crucis, galintis nuvesti eksperimentuotojus į patikimai kartografuotą ir ženklais nužymėtą tikrumo žemę“ [p. 159].
Blaškydamasis tarp aistrų ir malonumų, pasakotojas eliminuoja pasirinkimą – vienintelę tikros meilės ir išeities iš padėties sąlygą: „Pralaimėjai, nes nesugebėjai pasirinkti, bijojai rizikuoti! Tiesiog nenorėjau likti vienišas, sakau sau, ir matau, kad po truputį švinta, bet dar nei diena, nei naktis – nei Ana, nei Julija!“
Kai Karolis apsakyme „Juliana“ save įvardija bailiu, Z. Baumanas kalba apie vartojamame gyvenime apimantį atsakomybės siaubą: „Tačiau vos tik laisvė įsitvirtina ir tampa naująja kasdiene rutina, pasirodo nauja siaubo forma, ne mažiau šiurpinanti nei baisybės, kurių, padedant laisvei, išblukinančiai patirtų kentėjimų ir pagiežos prisiminimus, buvo tikimasi atsikratyti, – tai atsakomybės siaubas“ [p. 160]. Pasak sociologo, „tvarių abipusių santykių kūrimas“, kitaip nei pasitenkinimo per vartojimo objektus paieškos, „reikalauja milžiniškų pastangų“ – to, ką „grynieji santykiai“ [pavyzdžiui, bičiuliškų meilužių, – M. .] empatiškai atmeta vardan kitų vertybių, tarp kurių fundamentalios etinės atsakomybės už kitą nėra“.
Taigi K. Klimas savo apsakyme aprašo klasikinę vartotojiško sindromo pakirstų žmonių situaciją. Teksto kokybę dar stiprina autentiškumo nuojauta – herojaus papasakoti „paaugliški“ išgyvenimai yra artimi arba pačiam autoriui, arba jaunuoliams iš jam artimos aplinkos. Autobiografiškumo įspūdį dar kuria ir tas pats autoriaus bei pagrindinio herojaus vardas – Karolis.
Tarp kitko, pasakotojas ties kulminacine teksto vieta grubiai sujaukia pasakojimo nuotaiką ir atviru tekstu kreipiasi į skaitytoją. Prastas sprendimas, nes tekstas išsyk išskysta tarsi neatlaikęs veikėjų įtampos, apsunksta nuo emocijas tarytum turinčių stiprinti šauktukų, kurie iš tikrųjų tik falsifikuoja iki tol gana nuosekliai skleistą dramatizmą. Pačioje kūrinio pabaigoje pasiūlomas išradingas sumanymas išgelbėja ne tik paklydusio herojaus, bet ir, sakytum, savo stiliumi ir raiška mažumėlę susipainiojusio autoriaus reputaciją.
Ir dar. Z. Baumanas užsimena apie vaikų troškimą būti įžymybėmis vien dėl to, kad būtų įžymūs. K. Klimas pripažino, kad „nuo pat mažų dienų svajojo tapti rašytoju“, ir tokiu jau dabar save be išlygų pristato, nors dar nėra išleidęs nė vienos knygos. Na, o būti rašytoju – juk tai savaime reiškia būti įžymiam. Tikriausiai dažnas dabar žinomas rašytojas, vos pradėjęs žengti į literatūrą, tikėjosi išgarsėti, bet retas kuris tai šitaip sureikšmino ir garsiai pabrėžė. Juk būti rašytoju ir kartu dėl to kuklintis – tai rodo savotišką kokybės ženklą.
K. Klimas daro priešingai. Aktyviai konstruoja savo kaip rašytojo tapatybę. Socialiniuose tinkluose angažuojasi vien ties savo kaip rašytojo amplua. Kiekvieną naują kūrinį išsyk atiduoda skaitytojams, norėdamas būti pastebėtas.
Pasak Z. Baumano: „Po svajonėmis apie šlovę slypi dar viena svajonė. Tai svajonė apie nebeištirpimą pilkoje, beveidėje ir neraiškioje prekių masėje. Tai svajonė apie virtimą žymia, ryškiai matoma ir trokštama preke, apie kurią kalbama, kuri išsiskiria iš masės kitų prekių, pro kurią neįmanoma praeiti jos nepastebėjus, kurios nebūtų galima nuleisti juokais ar išmesti iš galvos. Vartotojų visuomenėje virtimas geistina ir geidžiama preke yra medžiaga, iš kurios gaminamos svajonės ir pasakos“ [p. 29].
Prekėmis tapusių žmonių išgyvenimus liudijantis K. Klimas išsiduoda, kad pats yra paveiktas vartotojiško sindromo. Nieko nuostabaus. Visa jo karta gimė iš laisvės dvasios, vartotojiškumo įsčių ir atsakomybės deficito. Užtat šis jaunas autorius turi talentą aprašyti savo ir savo kartos vartojamą gyvenimą ir jo tragizmą – iš dabartinių dvidešimtmečių patirties medžiagos pagaminti literatūriškai įtaigių pasakų.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)