Apsakymas

Jau neprisimenu, kur pirmą kartą su juo susidūriau. Sakyčiau, prieš porą metų mieste. Ėjau palei batų parduotuvės langą ir pamačiau jį įstrižai kertantį gatvę – žilstelėjusį akiniuotą barzdotą vyriškį apvalainu veidu ir prie veido netinkančia skrybėle siaurais kraštais. Jis man nusišypsojo. Buvo kiek sumišęs, tad, norėdamas jį padrąsinti, šyptelėjau ir aš. Šis susitikimas išblėso mano atminty, bet po kokių metų, viešėdamas užsienyje, sutikau buvusią klasiokę – kadaise gražią merginą. Atrodė prastai, tik ryškiai mėlynos akys nebuvo pasikeitusios – švietė it žiburiai. Tą ir pasakiau. Pats tuo tarpu prisiminiau, kaip prieš daugelį metų, sėdėdamas už rašaluoto suolo ir grauždamas plunksnakočio galą, gaudžiau tų jos akių žvilgsnį. Svarsčiau, ar verta jai pasakyti, kad buvau ją įsimylėjęs, galop nusprendžiau, kad pati žino. Ir kaip tik tą akimirką pastebėjau, kad šnekėdamasi su manimi ji bendrauja dar su kažkuo. Nemačiom apsidairiau, bet nieko arti nepastebėjau. Jos balsą temdė atsainumo šešėlis ir pašaipa. Pamaniau, kad ji šaipėsi iš mūsų bendros praeities – mano meilės ir jos akių spindesio – ir, tiesą pasakius, įsižeidžiau. Pasitraukiau į šalį, demonstratyviai užleisdamas vietą jos antrajam, nematomam pašnekovui. Vėliau, žingsniuodamas svetimo miesto gatve, prisiminiau tą pagyvenusį storulį ir pagalvojau, ar tik ne jam mano klasiokė bus atskleidusi mudviejų praeities paslaptis.

Po šių dviejų susitikimų dar nekilo įtarimas, kad akiniuotasis mane persekioja: pasaulis mažas, tie patys žmonės gali susidurti bet kur. Tačiau trečias sykis mane tiesiog pribloškė. Atvykęs taksi į oro uostą ir atsiskaitydamas su vairuotoju, staiga pakėliau akis į veidrodėlį. Ir štai! Jis žvelgė tiesiai į mane nuo užpakalinės sėdynės. Net susigūžiau. Kurį laiką nenuleidau akių, maniau, žvilgsniu priversiu jį išnykti ar bent jau sugėdinsiu. Bet ne. Akiplėša ramiai sėdėjo ir spoksojo į mane. Po teisybei, vos tramdžiau ašaras. Nuo jo neįprasto, ramaus įžūlumo nežinojau kur dėtis. Išlipęs iš taksi, ėmiau ieškoti cigarečių, bet prisiminiau, kad jau keletą metų nerūkau. Net ši smulkmena pasirodė man įžeidi – jis, plačiaveidis apsiblaususiomis akimis, neturėjo nieko bendro su mano apsisprendimu mesti rūkyti, bet va, žinojau, kad jis sėdi mašinoje ir piktdžiugiškai stebi, kaip aš blaškausi. Ko gero, šią akimirką man pirmą kartą dingtelėjo mintis, kad įsigijau kompanioną, su kuriuo man teks apsiprasti, noriu aš to ar ne.

Nutariau atidžiau stebėti aplinką ir situacijas. Ne veltui! Akiniuotasis sekiojo mane. Jau tą pačią dieną (atkeliavus į kitą miestą dėstyti), gerdamas su savo studentais alų, vėl pastebėjau jį šalia. Bjaurybė atslinko man iš paskos į barą ir įžūliai pertraukė mano pokalbį. Studentai, iš mandagumo žiūrėdami į mane, iš tikrųjų kreipėsi į jį, aiškindami skirtumą tarp apple ir android smartfonų sistemų. Senis, matyt, visai nesidomėjo naujovėmis ir suprato tik praeito šimtmečio daiktus bei sąvokas. „Yes! – pagalvojau. – Dabar tu man atsiimsi už viską!“ Lyg tarp kitko, stengdamasis nepabrėžti nei savo žinių, nei šiuolaikiškumo, paaiškinau studentams, kaip ir iš kur galima prasimanyti nemokamų appsų, užsimindamas, kad pažįstu vieną iš „Angry Birds“ kūrėjų. (Tiesą pasakius, pažįstu tik jo pusseserę, kuri man daug apie jį pasakojo.) Be to, išsitraukiau nuosavą smartfoną ir pasiskundžiau „Windows 6.1“ sistema (kad taptų akivaizdu, jog aš žinau viską apie smartfonų sistemas). Situacija atrodė stačiai ideali: studentai manęs klausėsi ir turėjo aiškiai suprasti, kad nors anas ir atslinko į tą patį barą, aš su juo neturiu nieko bendro. Tad galite įsivaizduoti mano nuostabą ir nusivylimą, kai, man baigus kalbėti, vienas klausytojų ėmė aiškinti skirtumus tarp resistive ir capacitive lietimo ekranų, lyg būtų manęs negirdėjęs. Juk aš žinojau ne tik tuos skirtumus, bet ir kaip tie ekranai gaminami, kokiais išradimais pasinaudota. (Jeigu atvirai, tai nežinojau, tiksliau, kažkada žinojau, bet pamiršau. Buvau skaitęs apie tai išsamų straipsnį ir jaučiausi galįs žinoti arba, tiksliau, turįs teisę žinoti.)

Išgėrę alaus, studentai atsipalaidavo, jų dėmesys nusilpo, kai kurie tyliai šnekučiavosi tarpusavyje, o tiems, kurie dalyvavo pokalbyje, vis rūpėjo papasakoti mano kompanionui apie kokias nors man gerai pažįstamas technines naujoves arba supažindinti jį su vietiniais papročiais (vėlgi man gerai pažįstamais – juk aš šiame mieste užaugau).

Buvau gerokai suirzęs, netgi sutrikęs. Iš tiesų nesupratau, kas vyksta. Mane tarsi stūmė lauk iš pokalbio. Nemačiau, į ką studentai kreipėsi, bet spėjau jį esant tuo pačiu senstelėjusiu vyriškiu iš taksi. Kaip jis čia pateko, kur slapstosi, kam sekioja man iš paskos? Širdį suspaudė baimė, kurios iki šiol negaliu visai atsikratyti. Tą naktį blogai miegojau, netgi manau, kad būtent po to vakaro apskritai pradėjau blogiau miegoti, ėmiau prabudinėti naktimis nuo minčių apie apgailėtiną savo padėtį. Mat tą vakarą jis mane nugalėjo, pavogė man priklausantį žmonių dėmesį, vien savo pasirodymu nubraukė visas mano žinias, visas pastangas būti tuo, kuo esu, ir aš neįstengiau suprasti, kaip jis tai padarė.

Nors paskaitos praėjo sėkmingai, iš kelionės grįžau gerokai suglumęs ir pasiskundžiau žmonai, kad tie važinėjimai man jau įgryso, dėstymas, kurį anksčiau mėgau, jau nedžiugina – viskas su laiku atsibosta. Žmona mane suprato ir užjautė. Namuose jis, laimei, nė karto nepasirodė, tad netrukus atsigavau. Nusprendžiau nepasiduoti. Šitas blausiaakis neatims iš manęs gyvenimo! Nusprendžiau, kad reikia susiimti ir, užuot buvus auka, pradėti jį persekioti. Tegul pabūna mano kailyje. Ėmiau rūpintis savo išvaizda, – mėginau pabrėžti, kad esu už jį pranašesnis.

Pastebėjęs, kad žmogėnas yra netoliese, mintyse imdavau iš jo tyčiotis ir jį menkinti. Jeigu su kuo nors tuo metu bendraudavau, kandžiai apibūdindavau jį pašnekovui, atkreipdamas dėmesį į negražų persekiotojo elgesį mano atžvilgiu. Galop rekomenduodavau jį mandagiai ignoruoti.

Kurį laiką neblogai sekėsi. Bičiuliai pritardavo ir nekreipdavo į storulį dėmesio. Dabar suprantu, kad jie taip elgėsi nenorėdami su manimi pyktis. Pats žmogėnas niekur nedingo, slankiojo iš paskos, net dar įkyriau persekiojo. Tai manęs beveik netrikdė, todėl nepraleisdavau progos iš jo pasišaipyti. Seniokui turėjo būti nesmagu, bet aš nejaučiau jam jokio gailesčio. Neprašytų suskretusių palydovų man nereikėjo. Bjaurėjausi juo, net įtariau, kad jam iš burnos dvokia, o galva pleiskanota.

Tokie santykiai mane tenkino. Tariausi radęs būdą jį įveikti, jaučiausi net laimėjęs. Kartą su draugais smagiai kilom šlaitu vinguriuojančia gatve. Atsigręžęs vėl jį išvydau. Vargšelis sunkiai alsuodamas krypavo paskui mus, iš paskutiniųjų stengdamasis neatsilikti. Dėbtelėjau abejingai į jį ir pagalvojau: „Aha, storuliuk, pakliuvai, tuoj gausi infarktą!“

Deja, man sekėsi neilgai. Netrukus pastebėjau, kad bičiuliai bodisi mano pašaipų. Vieni apsimesdavo nė neišgirdę, kiti kreipė kalbą kitur, dar kiti net ėmė manęs vengti, o bendraudavo vien tik su juo. Kurį laiką mėginau nepasiduoti, siutau, norėjau net sumušti akiniuotį, žodžiu, siekiau atsikratyti jo bet kokia kaina. Bet tai buvo neįmanoma. Seni draugai bendraudavo su mumis abiem, o naujieji, mane beveik ignoruodami, domėjosi tik juo.

Kas lieka protingam žmogui, patekusiam į tokią absurdišką padėtį? Tik prisitaikyti. Vienu metu buvau net numojęs į viską ranka. Kam čia dar stengtis, maniau, ką čia gali įrodyti? Kiek atsitokėjęs, pradėjau įdėmiau jį stebėti. Jei, galvojau, kitiems jis taip rūpi, jei vis vien jau įsibrovė į mano gyvenimą, jei tame mano gyvenime tarpsta, užimdamas vietą, kuri, kaip visada įsivaizdavau, priklauso tik man, tai gal dabar ne jis, bet aš jam (kokia nesąmonė!) turiu sekioti iš paskos?.. Gal susiklosčiusią padėtį derėtų įvertinti rimčiau?

Pastebėjau, kad senukas nėra jau toks bjaurus. Stengėsi elgtis oriai, protarpiais buvo netgi žavus, ypač kai juokaudavo su jaunom merginom norėdamas joms patikti, tiesa, išlaikydamas pagarbų atstumą. Su bendraamžiais elgdavosi kiek arogantiškai, bet su vyresniais buvo pabrėžtinai pagarbus ir draugiškas. Pastebėjau, kad jam svarbu amžius, o man pačiam tai ligi šiol visiškai nerūpėjo. „Okay, – pagalvojau, – pabandysiu prie jo derintis, pažiūrėsim, kas išeis.“ Iš tiesų išėjo ne taip jau blogai: žmonės vėl ėmė mane pastebėti, jo kompanijoje, jam pritardamas, kartais pasijausdavau net jaukiai ir saugiai. Kaip tik tas saugumas mane labiausiai ir žemino. Aš nenorėjau tokio saugumo! Su tavimi nesivaržo, nes nesi dėmesio vertas varžovas, su tavimi kalbasi tik iš bendražmogiškos pagarbos.

Po teisybei, abiem priimtino modus vivendi mums taip ir nepavyko rasti. Kai kalbėdavo jis, man būdavo paprasčiausiai nuobodu. Viskas girdėta, tas pat per tą patį – juokeliai, mintys, svarstymai, politinės pažiūros. Mano pastangos jam padėti, išblaškyti savo ir aplinkinių nuobodulį – išreikšti mintis ir pažiūras aiškiau – nepasiekė tikslo. Užuot labiau susidomėję, klausytojai mandagiai linkteldavo, patys mėgindavo pasakyti kažką reikšmingo, bet, negalėdami atremti mano argumentų, keisdavo pokalbio temą arba pasišalindavo.

Tapau užmaršus ir išsiblaškęs. Kompanijose po keletą kartų klausdavau to paties, negreit susigaudydavau, apie ką šnekama. Supratęs, kad tai gali pakenkti mano reputacijai, netikėtai priėmiau sprendimą: ėmiau juo apsimetinėti! Įsivaizduokite: iš nuobodulio jau kurį laiką esi paskendęs savo mintyse ir staiga į tave kreipiasi apyjaunis pašnekovas ar pašnekovė ir susijaudinusi klausia: „Eisi su mumis ar važiuosi su D.?“ Visų pirma, nė nežinojai, kad jis ar ji čia yra, mat prieš akimirką svarstei, kokį raštą reikės sukurpti draudimo kompanijai, arba kaip nuimti valties sėdynę, kad būtų patogiau užtaisyti jos prakiurusį dugną. Tai, žinoma, niekis. Galima nusišypsot, ir tiek. Bet kaip atspėti, kas kur važiuoja ar eina ir kodėl mano pasirinkimas taip jaudina jaunąjį pašnekovą. Galima atsainiai pasakyti: „Gal važiuosiu su D.“ Važiuoti lengviau negu eiti, o kur tave veš, nėra jokio skirtumo, vis geriau, negu vienam keliauti namo. Bet jeigu paaiškės, kad D. veža anūkus dviem valandoms į zoologijos sodą (o tai tau visiškai neįdomu), kai tuo tarpu likusi kompanija eina pasilinksminti į kavinę, gali skaudžiai apsirikti. Ir jeigu tokiu momentu apsimesi juo – storu, pasenusiu ištižėliu – ir tarsi kažką panašaus į „Atsiprašau, buvau atitrūkęs, kur jūs einate?“, tai pašnekovas, kad ir pyktelėjęs, bet pagarbiai paaiškins, kas ir kaip.

Tačiau labai svarbu iš tikrųjų netapti juo – senu silpnapročiu. Patikėkite, neverta. Kiti tavimi netiki, o pats jautiesi labai kvailai. Nedera nei pabrėžti, nei nuslėpti savo amžiaus. Reikia elgtis natūraliai! O ką tai reiškia šiuo atveju? Kaip žiūrėti į savo nuobodulį, išsiblaškymą ar užmaršumą? Ar geriau niekaip nevertinti? Tegul vyksta, kas vyksta? Bet juk taip iš tiesų galima pavirsti silpnapročiu.

Ir vis dėlto teko leistis pasroviui. Paklusniai sekiojau paskui storulį ir jį stebėjau. Stengiausi suprasti, kas tą senį skatina gyventi. Pavyzdžiui, klausydamasis pašnekovų atrodė nuoširdžiai susidomėjęs. Spėliojau, iš kur tas nuoširdumas, kas jį domina jų pasikartojančiose istorijose. Lėkdamas kartu su juo per jūrą bangų blaškoma motorine valtimi, įžvelgiau jo veide aistringą susižavėjimą akimirka. Supratau, kad jam tas lėkimas sukelia gyvenimo pilnatvės jausmą. Negalėjau nepastebėti, kaip kvailai jis atrodo, ir dėl to jo perdėm atviro susižavėjimo jaučiau gėdą už jį ir save, sėdintį su juo vienoje valtyje. Čia galima nesunkiai įžvelgti rimtą painiavą, kurios po šiai dienai nesu išnarpliojęs. Iš tikrųjų valtis priklausė man, o ja naudotis gebėjo tik jis. Na, aš moku vairuoti valtį, tačiau šitaip mėgautis plaukimu – nesugebu... Arba skaitymas. Aptikęs kokį įdomų skaitinį (dažniausiai jį sudomindavo koks mokslinis straipsnis), jis puldavo skaityti ir net virpėdavo iš smalsumo, tarytum nuo to straipsnio priklausytų pasaulio likimas. O juk buvo aišku, kad netrukus jis pamirš ką skaitęs.

„Jaudri būtybė, – svarsčiau sau, – labai jaudri būtybė. Truputį kuoktelėjęs, visiškai nenuoseklus, bet, kaip dabar madinga sakyti, charizmatiškas.“ Įtariau, kad jis tokiu apsimeta, tikriausiai slapstydamas savo gėdingą praeitį. Įtariau, kad jis netikras. Tiesiog negalėjau juo patikėti, ir tiek. Kartais spėliodavau, kas nutiktų, jei seniokas imtų ir užverstų kanopas? Tuomet jo apsimetinėjimas taip ir liktų neatskleistas, ir išeitų, kad jis teisus, o aš – paprasčiausias kvailys, nemokantis džiaugtis gyvenimu. Suprantamiausias jis man atrodydavo išgėręs: platus jo veidas dar paplatėdavo ir rausteldavo, akys sudrėkdavo, mąsliai sušildavo. Tokiomis akimirkomis norėdavau patapšnoti jam per petį ir pasakyti kažką draugiško.

Savo nuostabai pastebėjau, kad mano priešiškumas jam tirpsta, kad nebelinkiu jam blogo, kad jis manęs nebeerzina, priešingai – gelbsti: naudojuosi juo kaip širma tarp savęs ir kitų žmonių. Jis bendrauja, patraukia kitų dėmesį, o aš galiu ramiai stovėti šalia, stebėti ir mąstyti apie tai, kas man svarbu. Taigi jis man suteikė galimybę iš naujo pažinti Pasaulį.

Prisipažinsiu, man kartais jo gaila. Paskutiniuoju metu pastebėjau, kad jo akys ašaroja, be to, ėmė vilkti koją. Jo fizinis išsekimas paskatino mane atsitraukti, laikytis deramo atstumo. Nemėgstu invalidų, skurdžių, nevykėlių, apsimetėlių, tuščiakalbių, lengvabūdžių, amžinai besiskundžiančių, savimi patenkintų ir savimi nepatenkintų, nemėgstu meniškų asmenybių, bohemos žmonių ir atvirų savanaudžių, geručių, blogučių, moralių, amoralių… Tai gal aš koks mizantropas, gal apskritai žmonių nemėgstu? Kartais apie save taip ir manau, bet toks nesijaučiu. Aš myliu žmones. Net ir tą patį šlubį ašarojančiom akim galėčiau pamilti, bet kaip gali pamilti svetimą ir dar tokį, kuris lenda į tavo gyvenimą, atsistoja tarp tavęs ir kitų, pasiglemžia tau skirtą dėmesį ir meilę ir, apsimesdamas tavimi, paverčia tave savo šešėliu? Ar įmanoma mylėti svetimą?

Man liko tik viena vieta, kur galiu jaustis savimi, kur jis dar nebuvo įžengęs – mano namai. Paaugę vaikai mėgino su juo juokauti, bet griežtai juos sudraudžiau. Daugiau namuose jis nesirodė. Bet žinodamas jo elgseną, tarytum neįkyrų ir natūralų, tačiau visada netikėtą įsiterpimą tarp manęs ir kitų, negaliu nesirūpinti. Ką aš darysiu, kai jis ateis į mano namus? Kaip paaiškinsiu žmonai, kas jis toks ir ko čia atėjo? Kur aš dėsiuos, jei mano žmona, kaip ir kiti, ims čiulbėti su juo ir nebegirdės manęs? Kaip aš atrodysiu šalia jų, svetimas ir nuobodžiaujantis? Kas bus, jei į mano širdį vėl įsiskverbs skausmingas ilgesys, toks pat kaip kadaise, kai mane palikdavo vaikų darželyje, vieną tarp svetimų vaikų ir suaugusių?

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)