Karolis Klimas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Karolis Klimas gimė 1991 m. Vilniuje ir nuo pat mažų dienų svajojo tapti rašytoju, tačiau rimčiau kurti pradėjo tik atsikraustęs į Tilto gatvę, kuri padarė itin didelę įtaką autoriaus kūrybai. Būtent čia parašytas apsakymas „Kur pradingo Tomas Morisonas?“ sulaukė sėkmės: 2010 m. gruodžio 17 d. kūrinys apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondo ir „Literatūros ir meno“ redakcijos rengiamo apsakymo konkurso II premija. Tais pačiais metais autorius tapo ir Vilniaus universitete rengiamo „Filologijos rudens“ laureatu.


Rytas dvelkė melsvumu, atklydusiu iš nakties, kurią po truputį sklaidė saulės spinduliai; jie Anos veidą švelniai išryškino ir dabar jis man atrodė itin gražus, tačiau lyg ir savotiškai naivokas. Dangaus lopinėlis už lango buvo visiškai žydras, be jokio debesies, o kambarys prisigėręs seno medžių ir šylančių dulkių kvapo, kuris maišėsi su iš lauko sklindančia rasa ir drėgnumu. Gulėjau ir uodžiau tą malonią vėsą žiūrėdamas į užmerktas Anos akis, į putlias, rausvas lūpas ir lygius skruostus, tačiau tas veidas tebuvo gašlus atvaizdas jaunystės, kuri kaip drėgna žemė, juodas sultingas dirvožemis galėjo sudaiginti bet kokį grožį. Žiūrėjau ir galvojau, kad tas grožis pasmerktas, jis netrukus nuvys, nes jame nėra nė lašelio skausmo, liūdesio, jokio subtilumo, kuris maitintų jį savo syvais iki pat mirties.

Vis dėlto man patiko Ana; susipažinau su ja per vienas dailiojo jojimo varžybas, kuriose ji dalyvavo, o aš buvau tik stebėtojas, kuriam netikėtai pasisekė: Ana pati mane užkalbino ir išsiaiškinome, kad mudviem teko susitikti anksčiau. Tuo metu dažnai būdavau apsvaigęs, tąkart irgi išgėriau kelis vyno butelius ir galiausiai taip jau išėjo, kad netikėtai ją pabučiavau; tas bučinys, matyt, savotiškai paveikė, nes kitą dieną ji pakvietė mane į svečius. Nežinojau, ar važiuoti, ji ir pati, sakė, nesitikėjo, kad atvyksiu; panašūs nuotykiai tuo metu mane tik nuvildavo, nepasiekdavo tos kulminacijos, kurios iš tikrųjų ir siekiau.

Kad ir kaip ten būtų, kitą dieną, kiek pasvyravęs, nusipirkau bilietą ir traukiniu nuvykau į užmiestį, kur gyveno Ana, nes kažkas man vis dėlto kuždėjo, kad privalau važiuoti; gal vien dėl to, kad ir šiaip neturėjau, taip man atrodė, ko prarasti. Netikėtai ta išvyka pasiteisino: nors Ana, žinoma, negalėjo visko pakeisti, iš jos pasigedau moteriškumo, kančios, tačiau traukė tuo savo žavesiu, kuriame derėjo šioks toks atvirumas, laisvumas, leidžiantis užsimiršti. Taigi praeitį aplaistėme vynu ir apipynėme cigarečių dūmais, o vakare aš parsivežiau ją į savo būstą. Tai buvo prieš keletą mėnesių, o dabar mes atostogavome name prie ežero.

Atsikėliau ir atidariau duris norėdamas įleisti daugiau gryno oro ir pats, žiūrėdamas sau po kojomis, atsistojau balkone; lentos kai kur buvo sutrūnijusios ir traškėjo, bet vaizdas iš čia vis tiek buvo puikus; šalia baltai žydėjo vyšnios, o tolėliau, už medžių, plytėjo ežeras tamsiai melsvu paviršiumi, kurį šildė spinduliai; atrodė, kad to ežero gelmėse telpa visa aplinkinė gyvastis, jos masina ir traukte traukia savo psichodeliniu raibuliavimu. Be šito mansardinio namo aplinkui daugiau nieko ir nebuvo, atrodė, kad jis stovi ant kažkokio nesuvokiamo sapno skliauto, iš lėto plaukiančio į begalybę, tačiau kartu tai buvo paprastas vasarnamis, kurio balkone stovėjau aš ir šildžiausi veidą.

Nulipau laiptais žemyn, stengdamasis nepabudinti ne tik Anos, bet ir Henriko, seno savo draugo, kuris gyveno Škotijoje, bet atvyko čia kuriam laikui; ši vieta nepriklausė nė vienam iš mūsų. Ji buvo tolimo Henriko giminaičio nuosavybė, retai naudojama, nes apleista, apžėlusi piktžolėmis ir sugraužta kandžių. Žodžiu, susiradau meškeres ir senus languotus marškinius, persirengiau ir išėjau į lauką, o šuo, auksaspalvis retriveris, kurį vos nulipęs pažadinau, nusekė man iš paskos per šlapią žolę, šešėliuotu medžių tuneliu ežero link. Buvo palyginti ankstus rytas, bet jau per vėlu žvejoti, tačiau aš ir nesitikėjau pagauti kokių nors žuvų; norėjau tik patekti ant melsvo ežero paviršiaus ir stebėti ryškiai raudonos plūdės galiuką, timpčiojamą mailiaus.

Čia nebuvo valties, tik senas vandens dviratis, kurį laikėme pririšę prie sutręšusio tiltelio; įsidėjau sliekus, meškerę, atsisėdau ant vandens dviračio ir pajutau malonų tyvuliavimą, iš lėto supantį ir kažin kaip hipnotizuojantį; paplaukiau link ežero vidurio, kur plytėjo tamsesnis vanduo, tada pasisukau ir numyniau nendrių link.

Per pietus valgėme salotas, kurias mums pagamino Ana; ji buvo puiki virėja, salotos su kalakutiena buvo labai skanios, visi gėrėme alų, kalbėjomės, vėliau lošėme kortomis ir mums su Henriku nereikėjo niekuo rūpintis. Šitaip gyventi jau buvau įpratęs per tuos kelis mėnesius nuo tada, kai Ana pas mane atsikraustė. Jokia kita moteris niekuomet neskyrė man šitiek dėmesio, o Ana visa tai, matyt, suprato kaip savotišką priedermę: ji tarnavo pačiai vyro idėjai, kuri tarsi tekėjo jos kraujagyslėmis. Už tokį atsidavimą ji reikalaudavo tik švelnumo ir tuomet jausdavosi saugi ir mylima. Tik kažin ar aš mylėjau Aną ir ar išvis galėjau dar kada nors mylėti, kai šitiek laiko praleidau ieškodamas paguodos pas kitas moteris, bandydamas pamiršti tą, kuri vis dar turėjo mane. Net ir dabar, sėdėdamas po temstančiu dangumi ir rausvais medžiais, rodos, šitaip toli nuo žmonių, aš negalėjau pamiršti Julijos: ji buvo ir dangus, ir medžiai, ir ji persmelkdavo visą orą, kuriuo aš kvėpavau tam, kad gyvenčiau. O kas buvo Ana? Turbūt savotiška pakelės bažnyčia, kurioje nusikratydavau slegiančių prisiminimų; netikras mano dievas, kurį prisiversdavau garbinti, kad atsikratyčiau to vienintelio portreto, kurį pats nupiešiau. Julija buvo šedevras, o kartu ir vienintelis tikras mano kūrinys. Aš kabindavau jį ant kiekvienos vinies, rodydavau sutiktiems žmonėms: pažiūrėkit, sakydavau, čia geriausias mano darbas, aš pats jį nutapiau taikliais teptuko kirčiais, suteikiau šiam veidui tikrąjį žinojimą, sielai padovanojau trapiausią pasaulio pajautimą, kuris užbūrė ir mane patį; ar jaučiat, kiek jame paslapties, kiek tragedijos? Jis gyvas, šaukdavau apimtas įkvėpimo, jis – gyvas aš!

Sėdėjome kalbėdami, kol drėgmė pradėjo leistis ant mūsų rankų ir kojų; Ana nurinko indus, o mes su Henriku sutarėme kitą dieną, dar neprašvitus, eiti žvejoti. Tuomet jis kažkur dingo, o aš ir Ana užlipome į viršų. Stebėjau, kaip ji vaikštinėja po kambarį, iš lėto nusivelka drabužius, tačiau tie judesiai niekuo nepriminė Julijos. Ana, ko gero, buvo visiška jos priešingybė, nei kiek praeities nesuteršta, ir tai man teikė šiokios tokios vilties. Jos kūnas nieko neslėpė ir, rodos, negalėjo nieko daugiau, išskyrus grožį, pasiūlyti; beveik permatoma palaidinė glaudėsi prie jos odos su elnio baikštumu, ir kai ji nusirenginėjo, priėjau ir apkabinau iš nugaros savo šaltais delnais. Ana krūptelėjo ir man pasirodė, kad mus jungia tik tas prisilietimas, plonas jaunystės siūlas traukia vienas prie kito mūsų fiziškumą, tokį apčiuopiamą ir gryną, nepalikdamas vietos jokiam kitam jausmui, išskyrus geismą. Atrodė, kad jis vienintelė mano išeitis, paskutinė proga svaigintis dabartimi, todėl gėriau, pyliau sau į gerklę, springau juo, norėjau vis daugiau, o Ana vis girdė, girdė ir girdė, kol visiškai ištuštėjo.

 

Padėjau Henrikui išstumti vandens dviratį, tuomet sulipome ir iš lėto nuplaukėme link meldų. Sukamų pedalų girgždesys atsimušė į ežerą, virsdamas baltais purslais, išnykstančiais kažkur už nugarų. Nieko daugiau ir nebuvo, tik tas teškėjimas žalsvame skystyje, kol pasiekėme žoles ir įsitvirtinome taip, kad dviračio nenuneštų vanduo.

Henrikas užmetė meškerę, aš – irgi, sėdėjome nieko nesakydami, žiūrėdami į ramiai besisupančias plūdes, kurių sūpavimasis man atrodė toks tyras. Aš irgi norėjau šitaip sūpuotis. Ar ne dėl to čia ir atvažiavau, pagalvojau, ir kažką pasakiau Henrikui, tačiau jis, rodos, neišgirdo; tik išsitraukė tabako, susisuko cigaretę, užsirūkė, ir aš prisiminiau praėjusią vasarą Škotijoje, kai svečiavausi pas jį. Pasakiau, kad noriu ten susirasti kokį darbą ar ką, tačiau iš tiesų norėjau būti arčiau Julijos, kuri turėjo padėti pusseserei vienoje kavinėje. Nuo Henriko iki jos buvo koks pusdienis kelio traukiniu, tačiau vis ne taip daug. Taigi nuėjau į firmą, pardavinėjančią langus, duris ir panašiai, Anglian Home Improvements, rodos, ir ten mane iškart priėmė, nes neturėjau didelių užgaidų – norėjau tik kaip nors prastumti laiką iki rugpjūčio. Taip jiems ir pasakiau ir per kelis mėnesius uždirbau apie šimtą svarų, taigi beveik nieko, nors dėl to visiškai nesigraužiau. Su manim dirbo du anglai ir vienas škotas, vaišindavo tais savo angliškais sumuštiniais ir alum, rytais gerdavome kavą prie tvenkinio ir rūkydavome marihuaną, per pietus žvejodavome Škotijos apylinkėse, žodžiu, neblogai susidraugavome, kaskart jie netgi parveždavo mane namo, ir aš neturėjau, kuo skųstis. Vos kelias valandas per dieną mes sugaišdavome nedideliame gyvenamųjų namų kvartale ar kaime, siūlydami žmonėms įsigyti naujus, šilumos nepraleidžiančius bei kur kas saugesnius dvigubo stiklo langus, tvirtesnes, gražiai ornamentuotas duris ar pasikeisti supuvusius stogvamzdžius.

Tuo tarpu Julija nuo manęs vis tolo, nors aš kas dieną jai skambindavau ir net užsienyje neleidau atsikvėpti, pabūti vienai, kol po truputį šitoks dusinimas ją įveikė ir vieną pavakarę Julija nebeatsiliepė į skambučius. Po savaitės nežinomybės pasakiau, kad išvykstu, visi, rodos, nuliūdo, ypač škotas, kuris pakvietė atvažiuoti kada tik panorėsiu; pasakiau, kad kas žino, gal ir atvažiuosiu, po to nuvykau pas Juliją, stoviniavau prie jos namo kelias dienas, kol pagaliau pamačiau ją. Jos akys buvo šaltos ir pilkos, gestai pikti ir pavargę, ir aš supratau, kad nieko nebegalima pakeisti. Kitą rytą išleidau paskutinius pinigus lėktuvo bilietui ir sugrįžau namo. Nuo tada nieko negirdėjau apie Juliją, tačiau britai, kiek žinau, po kelių savaičių metė savo darbą ir pradėjo žmonėms pardavinėti vaisius pintinėse.

Henrikui kažkas užkibo ir jis nervingai truktelėjo meškerę. Plūdė netikėtai pašoko ir po kelių sekundžių jis ištraukė visai nemažą ešerį; iš jo ir kelių kitų žuvų Ana per pietus išvirė žuvienę. Po to užsiėmėme savais reikalais: Henrikas už namo skynė vyšnias, Ana gulėjo ant aštrios žolės pasitiesusi pledą ir deginosi, šuo trynėsi kažkur netoliese, o aš skaičiau knygą, sėdėdamas balkone taip, kad matyčiau spindintį ežerą. Galėjau žiūrėti į tą žaižaruojantį paviršių ištisas valandas ir nieko negalvoti, man patiko jausti jį esant, kuris, rodos, sugėrė visas mintis; man netgi pasirodė, jog aš ir esu tas paviršius, jaučiau, kaip manimi iš lėto slysta balti debesys ir šilti spinduliai įsigeria į odą. Pažiūrėjau į Aną; jos kūnas aukštoje žolėje spindėjo kaip bronzinis ir atrodė kaip paguldyta skulptūra, kurioje, rodos, sustingo visa vidudienio ramybė. Žiūrėjau, kol pasijutau kažkaip keistai, tada pasidėjau knygą ir nuėjau paplaukioti.

 

Argi ne gražu čia, paklausė Henrikas, ir aš pritariamai linktelėjau. Skanavome Anos pagamintą troškinį, tačiau tiesa buvo ta, kad temstant vis labiau prisimindavau Juliją ir vis menkiau pastebėdavau kitus dalykus. Mačiau, pavyzdžiui, kad Ana kalbasi su Henriku, tačiau negirdėjau ką; sėdėjau su savo praeities šešėliu, kuris po truputį liejosi per ateinantį vakarą kaip akvarelė, virsdamas vis aiškesniu moters siluetu. Anksčiau nebūčiau leidęs net Henrikui šitaip atsainiai šnekučiuotis su Julija, būčiau sekęs kiekvieną žodį, kiekvieną sakinio krislelį gliaudęs po raidę, ar tik nepastebėsiu kurioje bent menkiausios dviprasmybės, mažiausio nuodėmės užmojo. Nekalčiausias žvilgsnis man būtų pasirodęs įtartinas ir užtraukęs akis bepročio migla, kurioje pasiklydę žodžiai virstų desperatiškais grasinimais, gniaužomais kumščiais ir nesibaigiančia baime prarasti... Dievaži, pagalvojau, juk nė nemirktelėjęs būčiau pardavęs sielą ištikimiausio bičiulio, su kuriuo kadaise apskurę, purvini ir nesiskutę miegojome Roterdamo stoty, ant žemės pasikloję kartono gabalą; su kuriuo savaitę gyvenome svetimame laive Groningene, dalydamiesi paskutine duonos kriaukšle; su kuriuo vogėme nuo prekystalių apelsinus Kanuose ir Marselyje... ir už ką? Už moterį, kuri, tikėjau, yra nulemta man kosmoso? Žvaigždžių? Kuri galėjo man pasiūlyti tą saldų netikėtumą, kurį aš pats, jos įkvėptas, suregzdavau iš ploniausios intrigos siūlių? Ak, pagalvojau, kaip kvaila! Kaip nebrandu! Nejaugi, paklausiau savęs, galėčiau dabar šitaip pasielgti?.. ir susigėdęs nudelbiau akis po stalu.

Nejučiomis prisiminiau, kaip panašią pavakarę kartu su Giedre gėrėme vyną, o milžiniški pūkiniai debesys, nuauksinti besileidžiančios saulės šviesos, nepastebimai plaukė virš mūsų galvų. Tuomet Anos dar nepažinojau, o Giedrė buvo mano „butiokė“: graži, peroksidiniais plaukais, liesoka mergina, su kuria kartu nuomojomės butą Senamiestyje. Mes pernelyg dažnai nebendravome, tačiau sutarėme ganėtinai neblogai; kartais ji netgi pavaišindavo mane kokia nors daržovių sriuba arba vegetarišku morkų plokštainiu, o aš pasiūlydavau jai vyno. Vis dėlto namie ji gamindavo gan retai, nes didžiąją laiko dalį praleisdavo grožio salone. Giedrė dirbo stiliste ir, maža to, jau seniai simpatizavo vienam kirpėjui, todėl, kai išgėrėme po butelį vyno, pasiūliau pagaliau pasikviesti jį į svečius.

Ji tučtuojau paskambino, kažką nerišliai pakalbėjo, nusijuokė ir pasakė, kad Ruslanas tuoj atvažiuos. Ruslanas? Taigi, atleisk, vardas kaip tik kirpėjui, pasakiau, tačiau ji tuoj pat atšovė, kad jis – meistras, ir nevalia iš tokio žmogaus šaipytis; pasakiau, kad nesišaipau, tačiau daug, tiesa, irgi nesitikėjau, tikriausiai dėl to, kad kiti Giedrės draugai, su kuriais teko susipažinti, nepalikdavo gero įspūdžio. Be to, kas, paklausiau, yra meistras? Giedrė pasukiojo taurę, pasižiūrėjo į mane ir paaiškino, kad meistru vadinamas dešimt, rodos, metų dirbantis kirpėjas; tuo tarpu pačiai Giedrei iki tokio pripažinimo dar trūko kelerių metelių.

Ir vis dėlto meistras buvo visiškai ne toks, kokį jį piešiau savo vaizduotėje, ne! Be to, ir susipažinau su juo ne tą vėlyvą vakarą, o tik paryčiais, kai jau ruošiausi išeiti iš namų; meistras pasirodė tarpduryje, šešėliai krito ant jo tankiai apšepusio veido ir galėjai pasakyti, kad jis vyresnis maždaug dešimčia metų, kurie skvarbiose akyse paliko žėrinčią patirties žymę; aišku, jis, toli gražu, nebuvo senas ar net senstelėjęs, tačiau jo jaunystė dabar, jei galima šitaip pasakyti, brandino labiausiai prinokusius vaisius, o žvilgsnis spindėjo ne naivumu, bet žinojimu. Kitaip tariant, meistras buvo pačiame jėgų žydėjime, tačiau nesistengė kaip nors pasipuikuoti, pabrėžti šio savo pranašumo ar bent apie jį užsiminti; priešingai, elgėsi su pašnekovu kaip su lygiu, rodydamas visą reikiamą dėmesį, susidomėjimą, kylantį iš nesuvaidinto nuoširdumo, kurio nebuvo nei per daug, nei per mažai – meistras buvo labai malonus žmogus ir bendravo, galima sakyti, meistriškai.

Žodžiu, taip ir neišėjau, kur planavęs, nes Ruslanas pasiūlė alaus, vis atsiprašinėdamas, kad ryte juodu su Giedre mane prižadino. Sako, imk, Karoli, ką jau čia, kažkaip nepagalvojom, kad miegi, Karoli, užsimiršom; sakau, nieko čia tokio, o jis – ne, ne nieko, Karoli, ne nieko, čia jau mes kalti, Karoli, ir vis sudaužia butelį su manim, aš netgi savotiškai svarbus jaučiuosi, o ir Giedrė, matau, patenkinta šypsosi.

Tuo tarpu lauke šiek tiek prašviesėjo, tačiau nustatyti, kiek valandų, dėl apsiniaukusio dangaus buvo gan sunku, galima tik pasakyti, kad per tą laiką spėjome išgerti savo alų. Iš pradžių, pagalvojau, kad viskas tuo ir pasibaigs, tačiau tada Giedrė atnešė pilną „Jack Daniel’s“ butelį ir pastatė ant stalo.

Dievų gėrimas! Dievų gėrimas! Žiūriu, kaip meistras liečia gražią juodą etiketę ir švelniai atsuka kamštelį, kartodamas vis tuos pačius žodžius, kol Giedrė dėlioja stiklines; čia pat oras virtuvėje nusidažo kažkokia prabanga, pakvimpa karamele, ąžuolu, kurio aromatas, rodos, įsigeria į sienas, galvoju, kad tokio prašmatnaus gėrimo šitame bute, bent jau kol pats jame gyvenu, niekam nėra tekę ragauti.

Tai ir ragaukime, sušunka Ruslanas, ragaukime! Sudaužiame stiklinėmis, kuriose teliūskuoja aukščiausios klasės viskis, priglaudžiame prie lūpų, siurbtelime po gurkšnelį gintarinės spalvos skysčio ir meistras, pasigardžiavęs, džiaugsmingai sušunka: Dievų gėrimas, argi nesakiau! Iš ties, toks meistro elgesys užkrečiamas, ir nors mano neišlavinti receptoriai nefiksuoja vanilės ar dar kažkokio skonio subtilybių, jaučiu, kad tai iš tiesų Dievų gėrimas, kurį mes geriame gryną, nuogą kaip moters kūnas, pasigardžiuodami, papildydami savo blizgančias stiklines.

Tačiau tai tik pradžia, pirmas nekalto vaiko žingsnis į nuodėmės kalną; girdžiu, Ruslanas skambina į kažkokį kaimiško maisto restoraną, užsakinėja įvairiausius patiekalus, teiraujasi, ko Giedrė, ko aš norėčiau, tačiau bėda, jog neturiu pinigų tokioms išlaidoms, sakau, ačiū, nieko nenoriu, bet Ruslanas tik numoja ranka… Karoli, aš juk vaišinu, ką jau čia, ir diktuoja visą sąrašą: dvi, ne, pasitaiso, tris porcijas cepelinų, silkės su grietine ir bulvėmis, nežinau, klausiamai pasižiūri į mus, irgi tris porcijas, šaltibarščių, jei turit, Dievų gėrimas, argi nesakiau… ne, čia ne jums, cepelinų dar vieną porciją, ačiū, ir papildomą grietinės indelį, palaukit, dar porą befstrogenų, sako, ir čia jau, matyt, viskas; labai ačiū jums, ir jums geros dienos, nusijuokia, tada padeda ragelį, patapšnoja man per petį, pabučiuoja Giedrę ir įpila visiems išgerti.

Mes su Giedre susituoksim, sako, gal po kokių pusės metų ar mažiau, ir pasisodina ją ant kelių, o Giedrė tik apsikabina Ruslaną per pečius ir juokiasi. Ir aš juokiuosi. Ir Ruslanas juokiasi. Ir viskio butelis juokiasi, gerokai ištuštėjęs, o gal tik jis iš tiesų ir juokiasi. Dievų gėrimas!

Kai atvežė maistą ir visą jį surikiavome ant stalo, nebeliko vietos, kur valgyti, todėl Giedrė, ir taip jau gerokai išgėrusi, išvertė pusę indelio šaltibarščių ant žemės ir sau ant pėdkelnių. Tuo metu aš valgiau cepelinus su grietinės padažu ir befstrogeną, Ruslanas – silkę su bulvėmis, befstrogeną ir šaltibarščius, Giedrė persirenginėjo, o ant stalo švytėjo naujas, tik kiek mažesnis „Jack’o“ butelis, kurį jau spėjome gerokai nugerti.

Nekaltas pasisėdėjimas, virtęs puota, išsirutuliojo į kažkokią romėnišką paleistuvystę, kuri dar buvo šiek tiek kontroliuojama, kol Giedrė neužsimanė daužyti lėkščių. Iš pradžių norėjau sustabdyti šitokią šventvagystę, tačiau dar niekuomet nebuvau nieko tyčia supylęs, todėl nusileidau, išrinkau mažiausiai brangią lėkštę ir padaviau Giedrei. Akimirką ji pasvyravo, nusijuokė, tada atsistojo ir trenkė lėkštę į žemę, ir, tarsi atlikusi savo vakaro grand finale, sukniubo apnuogintomis kojomis tiesiai ant išsibarsčiusių šukių. Pakėlėm ją nuo žemės, nunešėm į kambarį ir paguldėm į lovą, o patys sugrįžome į virtuvę, pabaigėme viskį, tada apsivilkome po ranka pasitaikiusiais paltais ir nužingsniavome į parduotuvę. Jau buvo pradėję temti.

Turbūt tuomet, kai kalbėjomės su Ruslanu apie moteris, ir sugalvojau pasikviesti Juliją, su kuria dar nelabai seniai buvau susipažinęs, pas save pernakvoti. Paskambinau, susitariau, tačiau jau išgėręs pirmą butelį kažkokio tamsaus alaus, pamiršau ne tik, kada pažadėjau ją pasitikti, bet ir kad apskritai kažką pažadėjau. Vakaras įsisuko pašėlusiu greičiu ir nė nepastebėjau, kaip užnešė į pačią viršūnę, kurioje aš ir meistras stovėjome ant medinių taburečių vidury virtuvės, pasiruošę daužyti įvairiausius indus, visiškai apkvaišę ir užvaldyti kažkokios išsigimusios ekstazės jausmo. Galbūt tą jausmą sukėlė apsimetinėjimas dievais, o gal greičiau pats dievų gėrimas, kurio nežemiškos naštos negalėjau išlaikyti ant savo pečių, ir vis spaudžiausi prie žemės, kol galiausiai nesuvaldoma jėga išsiveržė pro sulaužytus kaulus ir įsikūnijo mano plaštakoje, tame, atrodo, mažyčiame judesyje, pastūmėjusiam lemtingam kryčiui į bedugnę – aš paleidau lėkštę.

Įvykiai nusirito kaip griūvančių domino lentelių banga, puodeliai, lėkštės, pustuščiai buteliai ėmė kristi į žemę, aš irgi puoliau žemyn į tą sūkurį, kuriame blyškūs spalvoti vaizdiniai liejosi su tamsios užmaršties tonais: iš kažkur išdygusi sušmėžavo mano kaimynė Oreigė, vyriškis rausva striuke ir Giedrė, išsitaršiusiais plaukais ir be pėdkelnių, ieškanti vonios jungiklio savo namuose…

Kai pabudau, buvo jau visiškai tamsu, kažkur pirma valanda nakties, o kambaryje degė šviesa. Puoliau skambinti Julijai ir trečiu bandymu surinkau jos numerį. Julija baisiai širdo, tačiau mano noras išpirkti kaltę buvo stipresnis, ir aš susitariau po pusvalandžio atvažiuoti tiesiai į Fabijoniškes, kur ji nakvojo su draugėmis.

Deja, nelabai suvokiau, koks atstumas skiria Senamiestį ir Fabijoniškes, ar kur jos tiksliai yra, todėl pasibeldžiau į Giedrės kambarį ir paklausiau, kaip tenai nusigauti. Giedrė dirbo kažkur netoli Fabijoniškių, todėl galėjo man paaiškinti, maža to, buvo jau atsikėlusi ir ruošėsi tvarkyti virtuvę: tokios netvarkos, šitiek šukių ir kitokių šiukšlių vienoje vietoje dar nebuvau matęs, per jas grindų praktiškai negalėjai įžiūrėti, ką jau kalbėti apie sudaužytą orkaitės stiklą ir šaltibarščiais aptaškytas sienas.

Žodžiu, Giedrė pasiliko bute, o aš išsitempiau dviratį į vėsų nakties orą ir pasiruošiau važiuoti. Tuo metu dar neturėjau mašinos, tačiau gal ir gerai, nes nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę; o dabar niekam pernelyg nesimaišiau, svirduliuodamas važiavau tuščios gatvės pakraščiu ir stengiausi nesimesti į vieną ar kitą šoną. Buvau taip susikoncentravęs į važiavimą, kad tik po kokių dvidešimties minučių suvokiau, kad nė velnio nenutuokiu, kur esu, todėl sustojau prie pirmojo pasitaikiusio pakeleivio pasiklausti kelio. Iš tiesų, net ir būdamas blaivus ir žinodamas tikslų adresą, iki Julijos būčiau numynęs kažkur per keturiasdešimt minučių, tačiau dabar tik klaidžiojau iš praeities išnyrančiu orientyrų žemėlapiu, kuris tai nutrūkdavo, tai vėl šmėstelėdavo mano pasąmonėje, ir aš beveik neturėjau abejonių, kad važiuoju ilgiausiu įmanomu keliu.

Bet vis dėlto važiuoju! Skuodžiu, gaudydamas žvarbų nakties orą, savo žaliu blizgančiu „Schwinn’u“ menkai apšviestomis Vilniaus gatvėmis ten, kur manęs laukia Julija, nes tik jai, tik jai surengiau šitą naktinį pasirodymą, čiupau pačią menkiausią galimybę ir leidausi pašėlusiai nešamas gyvenimo, alkoholio, tačiau, svarbiausia, pačios aukščiausios meilės jausmo, kuris veržėsi man iš gerklės žodžiais: „Aš gyvas! Aš gyvenu!“

Nežinau, kiek kartų teiravausi krypties įvairiausio plauko naktinės publikos, beldžiau į stiklą pravažiuojančioms mašinoms, juokiausi kaip paskutinis beprotis ant užmiršto pasaulio krašto, kai supratau važiuojąs kažkur link sodų, tačiau net tada apsigręžiau be jokios kančios ar nusivylimo dūzgiančioje krūtinėje. Kas penkiolika minučių skambinau Julijai, žadinau ir neleidau užmigti, nesulaukus manęs, nes pusvalandis jau seniai buvo praėjęs, valanda su puse ar net dvi – irgi, o aš vis dar myniau traškančius pedalus. Kažkuriuo metu bandžiau susisiekti su informacija, tačiau paskambinau į piceriją: sakau, gal galėtumėte pasakyti, kur Fabijoniškėse toks-ir-toks adresas, o kažkokia mergina iš telefono atsako, kad nežino, skambinkit į informaciją, bet gal, klausiu, netyčia tu gali man padėt, ir pats iš viso šito juokiuosi, tiesiog plyšauju, o susverdėjęs trinkteliu į duobę ir girdžiu, kaip atsitrenkia į asfaltą iškritusi dviračio detalė, tiksliau, sėdynės spyruoklė, kurią suradęs įsidedu į kišenę. Tada vėl skambinu Julijai, galiausiai atsiduriu kažkokiame studentų iš užsienio vakarėlyje, pažadu sugrįžti, jei netyčia nerasčiau kelio, ir tik tuomet, iškosėjęs visus plaučius, šlapiais nuo prakaito plaukais, dėl kažkokio nesuvokiamo atsitiktinumo pasukęs į dar vieną skersgatvį, sustoju; tačiau ne todėl, kad visiškai nebeturiu jėgų, ne... todėl, kad atvažiavau.

Kojomis beveik nejaučiu žemės, tačiau pasitenkinimas užplūsta tarsi milžiniška jūros banga, vos tik nulipu nuo dviračio. Skambinu Julijai ir sakau, kad aš jau čia, apačioje, po dviejų valandų ir beveik keturiasdešimties minučių atvažiavau tavęs pasiimti, kaip ir žadėjau, tebūnie, galvoju, žvaigždės mano liudytojos, o dangus – teisėjas.

Ir štai Julija išnyra iš šešėlių, su pižaminėm kelnėm ir ruda odine striuke ant viršaus, rankoje nešasi išsipūtusią rankinę su savo daiktais, o aš sėdžiu ant suoliuko ir juokiuosi. Ir Julija juokiasi. Ir dievai, matyt, juokiasi.

Taigi atgal ant sulūžusio balno, Julija įsitaiso priekyje, ir pajudam, tiesa, visai kitu keliu, slėpdamiesi nuo pravažiuojančios policijos mašinos, kurioje tykantys patruliai mūsų nepastebi; galiausiai pasileidžiame nuo kalno, skriedami priešinga eismo puse: menkiausia duobelė ar krestelėjimas, ką jau kalbėti apie automobilį, galėtų nublokšti į amžinybę, tačiau mes, nieko nepaisydami, skrodžiame patį gatvės vidurį, palei baltus juostos brūkšnius; nuo greičio jie susilieja į vieną švilpiančią liniją, o likimas, kuriam patikėjome savo gyvybes, tyliai sveria mūsų sielas ir mėnesienoje šnabžda: „Gyvens...“

 

Kai sugrįžau į vidų, Ana jau miegojo. Išėjęs į balkoną, įsistebeilijau į ežerą, tačiau naktį jis buvo visiškai kitoks: dieną visa ežero esmė tarsi susitelkdavo paviršiuje, o naktį jis atrodydavo it kokia plonytė plėvelė, slepianti tikrąsias ežero gelmes su juodomis žuvimis ir fosforu švytinčiais dumbliais; rodėsi, kad liulantis paviršius tėra mirguliuojanti iliuzija, sauganti šitaip trokštamą patyrimą, kažkur tarp apaugusių akmenų įspraustą paslapties perlą. Tačiau kas galėjo leistis su manimi į tas nepažintas gelmes, kuriose sveikas protas tuojau prigerdavo, kas būtų išdrįsęs tapti mano bendražygiu pačioje tamsiausioje kovoje su iškreiptu savo paties atspindžiu tenai, po kosminiu vandeniu? Vienas aš negalėjau nerti į tokius nuotykius ir atsiduoti netikėčiausiai savo pasąmonės valiai, kurios išprovokuoti veiksmai, akimirksniu virtę tuščiu oru burbulu, išnirtų į viršų ir nepastebimai susprogtų. Man reikėjo moters, ko gi daugiau, kuri įprasmintų šitą ieškojimą ir užpildytų tuščią vietą krūtinėje kaip deguonis, virstų nesibaigiančia mano paties dalimi. Tik ar galėjo ja tapti tokia moteris kaip Ana, kurios gyvenimas buvo tarsi pasivaikščiojimas raudonu kilimu? Arba kuri nors kita mergina?.. Aš žinojau atsakymą, kuris sukosi mano galvoje tarsi įkyri širšė, tačiau negalėjau pripažinti girdįs jos zvimbimą, todėl atsiguliau į lovą ir ėmiau galvoti apie kitus dalykus: savo senutėlį „Schwinn’ą“, kurį pavogė kartu su Julijos dviračiu, kol kine žiūrėjome filmą, Giedrę ir meistrą, kurie kartu apsigyveno kažkur netoli savo salono… Kažin, pagalvojau, ar meistras tą naktį iš tiesų buvo šitaip apkvaišęs kaip ir aš; o galbūt tik meistriškai įsijautė į savotiško pagalbininko vaidmenį, kurį jam primečiau vien tam, kad pats įgyvendinčiau kažkokius savyje sukauptus siekius, įgaučiau bent dalį to žinojimo, kurio man šitaip trūko, ir nors kiek pažinčiau save. Greičiausiai jis ir pats kadaise buvo išgyvenęs kažką panašaus, nors gal ir ne, kas ten žino, gal paprasčiausiai buvo girtas – girtas meistras.

Sumečiau, kad Ana nepažinojo nei Giedrės, nei Ruslano, tos pašėlusios kirpėjų poros, kurie, visai tikėtina, iš tiesų kada nors susituoks, tada apsiverčiau ant šono, apkabinau ją ir, klausydamasis švelnaus kvėpavimo, užmigau.

 

Kažkurį rytą nusprendėme paiškylauti; oras buvo gražus ir saulėtas, žolė dar šlapia, ir aš patenkintas stebėjau ežerą, kol Ana tepė sumuštinius, o Henrikas netoliese rūkė. Plikomos arbatos aromatas tvyrojo gryname ore kartu su besiveliančiais tabako dūmais, kurie ištirpdavo kažkur tarp žaliuojančių medžių šakų, nusvirusių virš Anos galvos; paprastai plaukus ji išsitiesindavo, tačiau šiandien leido laisvai riestis žydrame fone, ir todėl atrodė dar gražesnė. Jos rankų judesiai buvo švelnūs ir švieži, nelyginant dailininko potėpiai ant baltos drobės, o ant jos, tarsi pumpuras, skleidėsi malonus jaukumas, kurį jaučiau vien žiūrėdamas į blizgančias Anos blakstienas. Pasakiau, kad šiandien ji nuostabiai atrodo, paėmiau pintą krepšį su visomis gėrybėmis ir nunešiau link tiltelio; Henrikas surado kažkur laksčiusį šunį, visi sulipome ant vandens dviračio ir atsargiai atsispyrėme nuo liepto.

Ana sėdėjo ant kelių, nes kitaip nebūtume tilpę, todėl minti nebuvo labai patogu, juolab kad ir šuo blaškėsi kažkuriame kampe ir nuolat mus aptaškydavo. Taigi buvome baisiai susigrūdę, tačiau, niekam tai iš tikrųjų nerūpėjo, gal net suteikė apkrautam ir į vieną šoną labiau pasvirusiam vandens dviračiui savotiško artumo, kaip tame, pasak Henriko, romane su trim vyriškiais ir šuniu valtyje. Nė vienas iš mūsų, deja, gerai neprisiminėm, o gal ir išvis nebuvom skaitę tos istorijos, todėl galėjome tik įsivaizduoti galimus panašumus, kurių vis dėlto užteko šiai komiškai situacijai padailinti. Čia nebuvo vietos išsišokimui ar išpuoliui netikėto jausmo, nederėjo joks sielos pokytis, netilpo, o tai ir keisčiausia, net Julija. Šitokiam paveikslui negalėjai nieko nei pridėti, nei atimti, tik grožėtis trijų žmonių jaunyste, pakibusia tarp nežinia kur plaukiančių mėlių.

Mynėme, kol priešais atsivėrė didžiulė pieva su mišku kairėje pusėje, ir Ana pasakė, kad čia bus puiki vieta pasideginti. Prisiartinome iki pat seklumos, įlipome į vandenį ir užstūmėme dviratį į krantą. Tuomet susiradome tinkamą lopinėlį ir, pasitiesę pledą, sugulėme. Pakrantėje augančios nendrės lengvai siūravo ir, sprendžiant iš saulės, buvo pietų metas, todėl, suvalgę po sumuštinį, valandėlei užsnūdome.

Kai pramerkiau akis, Ana kažką skaitinėjo, o Henriko niekur nebuvo matyti. Jaučiausi įkaitęs, todėl pasiūliau išsimaudyti. Vanduo buvo skaidrus, dugnas – smėlėtas, o tarp žolynų slėpėsi apleistas lieptelis, nuo kurio porą kartų smagiai nušokome.

Atsigaivinę išlipome į krantą, tačiau Henrikas nesirodė, ir tik tuomet, kai pradėjome šiek tiek nerimauti, jis išniro iš už miško ir prisiartinęs pranešė, kad šuo pabėgo. Gal jis nusivijo kokį triušį ar ką, pasakė, nes, kai šaukiau, neatsiliepė. Visą dieną šuo elgėsi keistai, blaškėsi, paaiškino Henrikas, tarytum prieš audrą; sužiurome į dangų, tačiau ten ramiausiai plaukė vos vienas kitas debesėlis. Negali būti, pasakiau, ir nusprendžiau pats surasti retriverį, nes po klaidžiojimų Henrikas atrodė pernelyg nusiplūkęs.

Užsimečiau marškinius ir nužingsniavau per pievą iki artimiausios proskynos, kur buvo matyti kažkada pramintas takelis; jis vedė palei užžėlusį ežero krantą, taigi buvo kiek pažliugęs, ir batų pėdsakai atsispausdavo purve. Už kokio puskilometrio takas suko gilyn į mišką, nyko tarp lapų ir vargiai galėjai toliau praeiti. Viskas. Basta! Pašaukiau šunį, tačiau jis neatsiliepė. Basta, ateik čia! Kelis kartus švilptelėjau, bet aplinkui nieko, išskyrus voverių traškinamas šakas, nebuvo girdėti. Pasižvalgiau ir nusprendžiau brautis gilyn, rankomis skindamasis kelią į priekį, tačiau po kokių penkiolikos minučių turėjau sustoti: man pasidingojo, kad išgirdau kažkokius balsus, ir įdėmiai įsiklausiau, sustingęs prie nedidelio beržo; tuomet pasistūmiau dar keletą žingsnių į priekį, ir supratau, kad tai – medžių prislopintas rokenrolas, sklindantis nuo tolėliau esančio ežero kranto. Ėmiau irtis tolyn. Iš tiesų miškas pradėjo retėti, o tarp samanų, tarsi nutrūkusio takelio tęsinys, sušmėžavo nudrengtas kelio gabalėlis, vedantis į pakrantę. Tenai stovėjo namelis ant ratų su keletu atlenkiamų kėdžių ir baltu staliuku, ant kurio buvo padėtas senovinis radijas. Iš jo ir sklido ana traškanti melodija, o kažkur amsėjo šuo, ir aš atpažinau Bastos lojimą.

Prisiartinęs pasibeldžiau į duris, kurių niekas neatidarė, tačiau šuo, matyt, išgirdęs atliuoksėjo iš už kitos namelio pusės, nusikaltusiu snukiu žiūrėdamas man į akis. Nieko nesakęs, prikabinau jam pavadį ir jau tempiausi link miško, kai už nugaros netikėtai išdygo nepažįstama mergina ir pasiteiravo, ar čia mano augintinis. Iš netikėtumo kažkaip susimėčiau ir atsakiau, iš pradžių, kad kaip ir mano, ir tuojau pat paneigiau, nes pagal situaciją jis juk nebuvo nei mano, nei ne mano; ar bent jau labiau mano, nei jos, dar pridūriau, viską galutinai supainiodamas. Mergina nusijuokė kažkaip pašaipiai ir paaiškino, kad šuo atbėgo čia turbūt užuodęs ruošiamus pietus. Tai pasakiusi, pasiūlė ir man užkąsti, nes, atseit, viena visko nesuvalgytų, o jos draugas neseniai išplaukė žvejoti ir grįš tik ryte. Kad ir kaip ten būtų, sakau, aš neseniai pavalgiau, bet labai ačiū už pasiūlymą. Na, kaip nori, gūžtelėjo pečiais, ir, paduodama ranką atsisveikinimui, ištarė savo vardą, kuris pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo, bet, jei gerai išgirdau, prasidėjo „D“ raide. Buvo malonu susipažinti, pasakiau ją nužvelgdamas: ji nebuvo labai graži, veikiau kiek stamboka, ir turėjo didelę krūtinę.

Grįžtant nuolat turėjau žiūrėti sau po kojomis, nes šuo vis tampė pavadį ir kliuvo už visokiausių medžių ir kelmų, kurių buvo pilna visur. Tam tikromis aplinkybėmis čia galėjai nesunkiai susižeisti, tačiau nieko panašaus, laimei, nepasitaikė, ir mes pagaliau pasiekėme stovyklavietę.

Pamatęs savo šunį, Henrikas labai apsidžiaugė, kaip ir Ana, kuri jau buvo pradėjusi dėl manęs baimintis. Neturėjau noro pasakoti apie susitikimą su mergina ir namelį ant ratų, juolab kad ir pats jau buvau jį beužmirštąs, todėl tik paminėjau, kad šuo buvo kažkur nuklydęs, galbūt iš tiesų vijosi kokį triušį, tačiau pašauktas tuojau atbėgo. Šia proga visi išgėrėme po butelį šalto alaus, kurį Henrikas prieš tai atvėsino ežere. Vėliau sulošėme partiją kortomis, išsimaudėme, ir kai išsiruošėme atgal į vasarnamį, jau buvo apie šešias.

Ateinančios kelios dienos skendėjo toje pačioje ramybėje, kuri gaubė mus nuo pat atvažiavimo: daugiausia laiko praleisdavome skaitydami lauke ar degindamiesi, gurkšnojome Anos pagamintą kompotą, kad nenutrokštume iš karščio, nuo kurio šuo slėpėsi serbento, augančio prie pat namo, šešėlyje. Henrikas tuo tarpu nuskabė beveik visas likusias vyšnias, kurias galėjo pasiekti be kopėčių, ir beveik visą tabaką suvartojo sukamoms cigaretėms. Kas rytą plaukdavome su juo žvejoti, tačiau popietėmis dažniausiai plūduriuodavau ežere ant nugaros, apie ką nors svajodamas. Žvilgsniu sekdavau kur nors besitvarkančią Aną, jos rudą, graikišku sveikumu trykštančią odą, ir jausdavausi arčiausiai pilnatvės.

Kartą plaukiodamas, užmečiau akį į dangų, ir tai, ką pamačiau, gerokai nustebino. Tiesa, dangus virš mano galvos buvo žydras kaip visuomet, tačiau kiek tolėliau, iš vakarų, ritosi pilki ir tamsūs debesys. Artėjo išpranašauta audra.

Išlipau iš vandens, apsigaubiau nežymiai pastirusį kūną rankšluosčiu ir pajutau kartu atkeliaujantį vėją. Ant virvės padžiauti drabužiai lengvai plaikstėsi, o Ana juos nurinkinėjo ir nešė vidun. Nespėjau nė apsirengti, kai visai aptemo, ir apsiniaukęs dangus per akimirką sutraukė visą žaliuojančią gyvastį į sunkius debesis. Žolės nustojo šlamėti, medžiai sukluso ir susikaupė, o ežeras tą sekundę atrodė lygus tarsi stiklas; tik šuns amsėjimas virpino pritvinkusį it kempinė orą augančios audros papėdėje. Ji kopė vis aukštyn, virsdama milžiniška jūros ketera, kuri galiausiai lūžo ir nusirito tiesiai virš mūsų galvų: debesys pratrūko, it motinos įsčios, pažerdami ant bespalvių lapų ir išdžiūvusių laukinių gėlių šventą kaip kraujas vandenį. Gamta atgimė.

 

Iš pradžių lietus niekam netrukdė ir negadino nuotaikos: paprasčiausiai daugiau laiko praleisdavome viduje arba nedidelėje terasoje po varvančiu stogu, kur valanda po valandos lošdavome kortomis, dalydavomės įvairiausiais nutikimais ir pietaudavome. Tačiau lietus, palydimas nuolat girdimo griaustinio ir ryškių blyksnių, tęsėsi be perstojo, tarsi būtume įstrigę atogrąžų miškuose, kol galiausiai mūsų susikurtoje idilėje kažkas lyg ir nutrūko. Juostelė nustojo suktis.

Atsistojęs balkone, bandžiau įžiūrėti ežerą, kurį drumstė didžiuliai lašai, ir man atrodė, kad mano sieloje, kaip ir vandenyje, kažkas susvyravo, ėmė maišytis ir kaip dumbliai kilti iš gelmių į paviršių – mintys apie Juliją sugrįžo ir aš nebegalėjau mėgautis ankstesne ramybe, kuri niekaip netilpo į šį uždarą namą. Su lietumi keldavomės ryte, guldavomės su tuo pačiu iš proto vedančiu barbenimu, kuris, lašas po lašo, kapsėjo į mano kantrybės taurę. Rutina ėmė smaugti ir aš dariausi vis labiau paniuręs, tačiau iš paskutinių jėgų stengiausi to neparodyti.

Žodžiu, dienos papilkėjo, o pilkumas labiau panėšėjo į vakarą, vakaras – į naktį, o naktis – į Juliją. Ėmiau be perstojo ją sapnuoti miglotuose sapnuose, kurie atsikėlus nusileisdavo tarsi rūkas ant akių; atrodė, lyg sapnas, išsiplėšęs iš pasąmonės, veržiasi į tą sielą gniuždančią realybę ir kankina savo išgalvotais vaizdiniais. Stengiausi visa tai sustabdyti, nepasiduoti, bet galiausiai pradėjau mintyse lyginti Juliją su Ana, kurią matavau savotiška prisiminimų liniuote, pats grimzdamas į praeitį. Kas, šnabždėjo ji į ausį, yra? Lietus, atsakydavo už mane Henrikas, kol tylėdamas varvindavausi sau kokio nors gėrimo. Gal turime dar išgerti?

Tačiau net ir alkoholis baigėsi, į pabaigą ėjo ir maisto, kurį iš neturėjimo, ką veikti, dažniau valgydavome, atsargos, ir tabakas – viską, atrodė, nuplaus nesibaigiantis lietus. Jis be gailesčio plakė pečius ir jaučiau, kaip viskas, kuo buvau bepatikįs, atsiplėšia nuo menčių ir krenta ant žemės kaip išnaros: per kelias dienas mano senasis aš sugrįžo, persimainė ir ėmė bjaurėtis tuo sustabarėjimu, kurio anksčiau šitaip baiminausi.

Maždaug po savaitės vienam iš mūsų reikėjo važiuoti iki miestelio krautuvės apsipirkti. Tądien buvau dėl kažko susipykęs su Ana, be to, ir šiaip norėjau išsiveržti iš šios vietos bent kuriam laikui, todėl pasisiūliau, gal net pareikalavau, nuvažiuoti ten vienas. Pasiėmiau ilgą pirkinių sąrašą ant gelsvos popieriaus skiautės, įsikišau į užpakalinę džinsų kišenę, sėdau į mašiną ir išvažiavau pro vartus. Pravėręs stiklą, žvalgiausi po tuščius laukus, traukdamas į plaučius gryną kvepiantį orą; mašinos stogu kartkartėmis praslysdavo kokia šaka, po to išvažiavau į kaimo keliuką ir, pasiekęs žvyrą, stipriau nuspaudžiau greičio pedalą. Akmenukai pasipylė į automobilio dugną ir kaipmat pasijutau lengviau.

Kai privažiavau miestelį, buvau jau pusiau atsigavęs. Išlipau, užrakinau dureles ir nuėjau į parduotuvę, skaitydamas sąraše pavadinimus daiktų, kuriuos turėjau nupirkti: vyšninis sukamas tabakas, popierėliai ir filtrai Henrikui, nagų, kuriuos Ana kas dieną nusilakuodavo vis nauja spalva, valiklis, konservuoti žirneliai, kukurūzai, keletas tuno skardinių, jautienos sprandinė, pomidorai, kiaulienos nugarinė, maišas bulvių, anglys, cigaretės, pora dėžių alaus, butelis karčios degtinės šalčiausiai nakčiai, juoda duona, rūkytos dešros gabalas, majonezas, kažkokie žurnalai, kurių pavadinimų negalėjau įskaityti, vynas, keli makaronų maišeliai, sviestas, kiaušiniai, pakelis pieno ir didelė plyta šokolado.

Praėjo nemažai laiko, kol suradau visus šiuos pirkinius, tačiau jų ieškojimas užkrautose lentynose atplėšė maištaujančias mintis. Sumokėjau, susidėjau viską į raudonus maišelius ir tada pamačiau tai, ką mažiausiai tikėjausi išvysti. Bet gal, pamaniau, man tik pasirodė? Galbūt pavargęs protas iškrėtė akims išdaigą? Tačiau kas, jei tai tiesa? Kas, jei už kokių dešimties metrų iš tiesų stovėjo Julija? Ir jei stovėjo, tai ar pamatė? Ar atpažino?

Griebiau maišus ir pasileidau pro duris, užkliudydamas kažkokį vyriškį, nuskubėjau per stovėjimo aikštelę iki mašinos, atsidariau bagažinę ir sumečiau viską į vidų, tačiau, nespėjęs atsisėsti prie vairo, išgirdau moterišką balsą šaukiant: Karoli? Karoli, palauk! Tada atsisukau ir pamačiau ją.

Jėtau, sakau, Julija, nė nepastebėjau tavęs, ką čia darai? Atostogauju pas tetą netoliese, atsiliepia, kažkada juk pasakojau, pamiršai? Ir iš tiesų, pasakojo, dabar jau prisimenu, tik kas iš to? Turiu važiuoti, sakau, aš irgi atostogauju netoli nuo čia, Henriko draugo, ar kieno ten, vasarnamy prie ežero. Ji linkteli ir jau tiesia ranką man prie kaklo, kur kabo sidabrinis jos motinos raktelis, ir aš prisimenu tą dieną, kai Julija tam tikra prasme jį paskolino.

Tai įvyko prieš pat išskrendant į Škotiją, kai kroviausi drabužius, dantų pastą ir šepetėlį į lagaminą, taigi pačiose išvykimo išvakarėse, kai Giedrė dar nebuvo išsikrausčiusi. Julija šiltomis rankomis įspraudė man į delną raktelį, brangiausią savo papuošalą, žadėdama, jog jis apsaugos mane skrydžio, kurio kaip visuomet bijojau, metu. Raktelis, matyt, tikrai pagelbėjo, ar bent jau nepakenkė, nes juk štai stovėjau čia, gerokai po visko, nežinodamas, ką toliau daryti. Buvau susigyvenęs su ta grandinėle ir dažnai išvis pamiršdavau, kad nešiojuosi ją ant krūtinės, todėl, supratęs, kad Julija nori raktelį susigrąžinti, kažkaip impulsyviai nusiplėšiau ir įgrūdau jai į kišenę. Tas grubus gestas, ko gero, sukrėtė Juliją, ir pamačiau, kaip jos žalsvai pilkose akyse tvenkiasi ašaros. Tuomet ji apsisuko ir kažkur nubėgo, rudais batais taškydama balas, o aš šokau į mašiną ir nulėkiau nė neatsigręždamas.

Kelio gabalas iki vasarnamio tarsi išsitrynė, išnyko mano mintyse, kurios gimė viena iš kitos ir kimšte kimšo galvą kaip vata. Kai įvažiavau į kiemą, vis dar lijo, todėl Henrikas atbėgo padėti sunešti maišus. Ana tylėdama krovė maistą į šaldytuvą ir, matyt, buvo paniurusi po pastarojo kivirčo, o aš vis dar bandžiau atkurti ašarotas Julijos akis, galvodamas, ką jos galėtų reikšti. Pyktį? Nusivylimą? O gal gailestį? Bet jei gailestį, tai kam? Ar – dėl ko?

Nenupirkai kremo nuo saulės, Jėzau, nieko nenupirkai, ką buvau užrašius, ar skaitei, pyktelėjusi paklausė Ana, lapelį, kur daviau?

Ar gali būti, kad Julija ilgėjosi manęs? Jautėsi vieniša? Greičiausiai pamanė, jog nubraukiau, nušlaviau visus mūsų prisiminimus į šalį, tačiau juk tai – netiesa; nes visą šį laiką, pasislėpęs tamsiausioje širdies kertelėje, dailinau juos, kad lemiamą akimirką išnirtų iš sudrumstos sielos ir smogtų nesugriaunama didybe.

Už lango pliaupė lietus, Henrikas buvo kažkur išėjęs, o Ana sukosi virtuvėje, priekaištaudama, kad trūksta saulėgrąžų aliejaus ir dar kažko. Štai tuomet, pamaitinta savaitę trunkančios audros ir sūrių Julijos ašarų, manyje sudygo, suliepsnojo dar kadais pasėta pykčio sėkla: už tai, kad nesugebėjau šalia išlaikyti Julijos, kad susitaikiau, užkasiau savo mūzą rausvoje molio žemėje, o pats užsidariau iliuzijų kalėjime su moterimi, kurios iš tiesų nemylėjau.

Ana priėjo, ištraukė gelsvą pirkinių sąrašą man iš kišenės, apvertė kita puse ir bedė pirštu į rašalu išvedžiotus žodžius. Ar matai, sako, ar matai, kiek prirašiau visko kitoje pusėje? Vargšelė Ana…

Nemačiau, tikrai nemačiau, tačiau ir ne tai man rūpėjo. Ne kažkokios supistos keverzonės, sušukau sugriebęs jos ranką, bet jausmas, kad gyvenu! Įkvėpimas! Ar supranti, šaukiu, ar gali man visa tai pasiūlyti?

Man skauda, sako, paleisk, tu beprotis! Ir tai beveik tiesa, nes tą sekundę aš aktorius, apsimetinėjantis bepročiu pragaištingo spektaklio, kokius kadaise keldavome su Julija, scenoje. Bet kaip puikiai tu, sustaugiu, vaidini, Ana! Kokios tikros atrodo tavo ašaros! Tuomet susikaupiu: dink, šaukiu, dink iš akių! Išvažiuok!.. ir jaučiu, kaip senka mano jėgos, kaip sugrįžta sveikas protas, tačiau vis viena laikausi, stengiuosi nepasiduoti gailesčiui, kuris užplūsta žiūrint į persigandusį Anos veidą.

Silpnumas smelkiasi į kaulus ir jau imu gailėtis, savimi šlykštėtis, bet, laimei, ir šios trumputės scenos, kelių sekundžių visiškai pakanka nutraukti mus siejusiems ryšiams. Ana išsivaduoja iš mano virpančių gniaužtų ir kūkčiodama išbėga pro duris link miestelio, nepasiėmusi nei skėčio, nei daiktų. Lietus pila ir toliau kaip iš kibiro, o aš stoviu ir klausausi jos paskutinio ištarto: kodėl?

Todėl, kad sutikau Juliją parduotuvėje, pasakoju Henrikui, tačiau jam iš tiesų nelabai rūpi. Ir gerai, atsako, nelabai judu vienas kitam tikot, jei jau atvirai, ir dar kažką. Tačiau aš nelabai ir klausausi, nes kuo toliau, tuo labiau gailiuosi Anos, tokio jos netikėto išėjimo per patį lietų, nežinia kur. Jau ir šiek tiek sutemę, todėl išgėręs einu miegoti, kad visai nepalūžčiau, ir palieku Henriką sėdėti virtuvėje.

Atsigulu į pustuštę lovą, bet niekaip negaliu užmigti, kai šalimais – Anos pagalvė, ant kurios ji dar šįryt miegojo su savo kvepiančiais plaukais. Nusisuku į duris, kad nematyčiau, žiūriu, jau ir Henrikas ruošiasi gultis, gesina šviesą kambaryje, o aš vis vartausi, negalėdamas bluosto sudėti.

Pasikviečiu šunį, kuris koridoriuje kažką triauškina, ir pradedu kasyti paausį, kol išsidrėbęs užsnūsta palovy. Tik tuomet, išgirdęs seilėtą šnarpštimą, kiek atsipalaiduoju ir pagaliau užmiegu. Tiesa, labai neramiai, suprasdamas, jog sapnuoju ežerą ir save, sėdintį ant lieptelio. Didžiulis nakties skliautas su žibančiomis žvaigždėmis pakibęs virš mano galvos, o aš stebeiliju į tamsų vandenį, į kurį vis kas nors atsitrenkia: iš pradžių – vienoje, paskui – kitoje vietoje atsimuša su dusliu trinktelėjimu ir nuskęsta. Bandau įžiūrėti, kas ten per mažyčiai rutuliukai, bet niekaip nespėju nei vieno žvilgsniu užkabinti, ir kuo daugiau sukiojuosi, tuo greičiau jie byra kažkur iš dangaus. Pakeliu galvą į viršų ir net aikteliu iš nuostabos – balčiausi perlai rieda rausvais Anos skruostais ir skęsta nukritę į vandenį; kurį laiką jie švyti, tačiau tas švytėjimas tolsta ir nyksta juodose gelmėse. Galiausiai visu spiečiumi perlai pažyra į ežerą tiesiai iš Anos akių ir trenkia į vandenį nenutrūkstančio lietaus šnarėjimu, kurio neištvėręs pabundu.

Akimirką klausausi ir, išgirdęs pavienį bilstelėjimą, tuoj pat pašoku pataluose. Apsižvalgau šuns, tačiau jo kambaryje nėra, o kažkas tuo tarpu jau saujomis žeria akmenukus į stiklą. Prisėlinu prie lango ir žiūriu, kad apačioje kažkokia moteris; Jėzau, galvoju, Ana sugrįžo, ir bėgu, pasiruošęs pulti priešais ją ant kelių, plačiai atlapoju duris ir matau, kad visai ne Ana, bet Julija išneria iš tamsos. Įleisi?

Galva sukasi nuo tokio netikėtumo, bet tai – ne sapnas, ir Julija – ne haliucinacija. Sėskis, sakau, užkaisiu arbatos, o ji linkteli ir tuojau užsirūko. Velniop, galvoju, ir pats užsitraukiu vieną, antrą, trečią cigaretę, kol skrandis keistai sutrukčioja ir supykina. Drebančiomis rankomis užpilu verdantį vandenį ant arbatžolių ir paduodu puodelį Julijai, vis dar negalėdamas patikėti, kad mūza po šitiek laiko sugrįžo pas kūrėją. Ana išnyksta iš atminties kaip garai, cigarečių dūmai pro atdarą langą, ir dabar jau suprantu, kad šiandienis kivirčas ne šiaip sau ir ne be priežasties įvyko, bet dėl Julijos sugrįžimo, kurio taip ilgai laukiau. Ir aš laukiau, sako Julija, pasiilgau tavęs, mano Karoli, labai pasiilgau, nes be tavęs aš – ne aš, net sunku įsivaizduoti, kaip džiaugiuosi tave matydama, nepasikeitusį, nors tiek visko spėjo įvykti, praeiti… Bet aš tik numoju ranka, atsakydamas, kad ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad sugrįžai, kaip ir tikėjausi, nes mes neatsiejami, mes kaip kosmosas, vienis, mūsų siela bendra ir lūpos kalba tylėdamos… dar noriu kažką pasakyti, bet ji jau bučiuoja, nekalbėk, sako, ne dabar, tempiasi į viršų, tarsi mintinai žinodama šitą namą, o gal tai aš ją tempiuosi ir numetu tiesiai į lovą. Dabar jau niekas nebesvarbu, nei Ana, nei jos plaukai, nei dar kas nors, tik aš ir Julija šventame likimo suartėjime, braškančioje lovoje dangus – mano teisėjas!

Po kelių dienų lyti nustojo ir pro pasitraukiančius debesis prasiskverbė saulės spinduliai. Jie nuklojo Julijos veidą švelniu ryškumu, tačiau jame aš pasigedau savotiško naivumo; jos skruostuose, be abejonės, buvo įsispraudusios kančios žymės, skaudžios gyvenimo pamokos, kurios teikė moteriško taurumo, bet nepaliko nė lašelio to tyro mergaitiško grožio, kurį turėjo Ana. Kad ir kaip ten būtų, dabar lovoje gulėjo viso mano gyvenimo moteris, todėl tuoj pat nuvijau nepageidaujamas mintis į šalį ir išėjau į balkoną pakvėpuoti grynu oru.

Pro šlapias šakas buvo matyti spindintis išsiilgto ežero gabalėlis; įsižiūrėjau į jį, tačiau kažkas buvo ne taip ar bent jau – nebe taip pat: iki visiško išsipildymo ežerui kažko trūko, tarsi visas vanduo būtų lietaus lašais išsibarstęs ant šalia augančių krūmokšnių. Pagalvojau, kad tai, matyt, buvusios audros padarinys, ir nulipau į apačią.

Tokiu laiku Ana jau būtų atsikėlusi ir paruošusi visiems pusryčius, tačiau ir Henrikas, ir Julija šiuo metu miegojo, taigi susitepiau sumuštinį pats, išgėriau puodelį kavos – papusryčiavau vienas.

Popietė, galima sakyti, praėjo veltui, nes viskas aplinkui buvo šlapia, todėl negalėjai nei gulėti ant žolės, nei dar ką nors veikti. Nepaisant to, vis tiek sumaniau išsimaudyti ir, nubėgęs iki lieptelio, įšokau į vandenį. Paplaukiojau pirmyn atgal, tada atsiguliau ant nugaros paplūduriuoti, trumpam užsimerkiau, tačiau jutau tik šaltą, liūčių sudrumstą vandenį. Pagalvojau, kad gal krante surasiu kokį nors atramos tašką, kuris suteiks palengvėjimo, bet vasarnamis atrodė kaip išmiręs. Mažytės bangelės teliūskavosi man į šonus; tolumoje suklykė praskrendantis paukštis.

Pagaminau pietus ir netrukus visi atsikėlė. Henrikas nelabai nustebo pamatęs Juliją prie to paties stalo, kažką pajuokavo, pasisveikino ir ėmė valgyti spagečius su faršu ir sūriu; lygiai tokius pačius spagečius gamindavau anksčiau gyvendamas su Julija, ir jau buvau beveik užmiršęs, kaip tai daroma.

Julija valgė tylėdama, kartkartėmis man nusišypsodama, ir, atrodė, jaučiasi taip, tarytum niekada nė nebūtų su manimi išsiskyrusi. Šitoks elgesys sukėlė manyje naujų prieštaravimų, kurie nedavė ramybės iki pat vakaro. Kaip ji galėjo šitaip ramiai elgtis po viso to, ką man padarė? Kai paliko net neatsisveikinusi, šykštėdama paskutinio bučinio, menkiausio prisilietimo? Nejaugi manė, kad gali lyg niekur nieko tėkšti mano jausmų išsekintą kūną ir išsitraukti, kada tik panorėjusi, visiškai nesuteptą?

Atsliūkinusią naktį visi pasitikome lengvai apsvaigę nuo vyno. Galbūt jis, o gal ir juodos sutemos tramdė įsibėgėjančias abejones, ir aš vėl pasijutau kaip seniau. Tamsūs atspalviai nudažė paslapties šešėliais šnarančius medžius, apsilaupiusias vasarnamio sienas ir ore tarsi atgimė seniai užmirštų burtų pėdsakai bei salstelėjusio nuotykio skonis. Ar nenorėtum, pasiūlė Julija, išsimaudyti? Apsižvalgiau, įsitikinau, kad Henrikas nuėjęs kažkur į vidų, tuomet paėmiau Juliją už rankos ir nusitempiau link ežero.

Bėgome basomis kojomis lytėdami drėgną žolę, griūdami ir nusirenginėdami, bučiuodami pašiurpusią vienas kito odą, o gyvenimas skleidėsi tiesiai mums po kojomis. Būtent tokio jausmo aš buvau pasiilgęs labiausiai, tokios moters man reikėjo tamsiausią savo gyvenimo naktį, kai šimtai žvaigždžių nesibaigiančioje visatoje pažeria ant galvų savo dievišką šviesą.

Bet kaip tuo metu atrodė ežeras! Baugus, kupinas nežinomybės, o kartu ir kažkoks tėviškas; tarsi amžių senumo vanduo suptų savo nuogus atgimusius vaikus. Kažkas nesuvokiamo ir nepažinaus slėpėsi tame vandenyje, nesuskaičiuojamose ežero gelmėse, pasaulio centre, kur auga vienišas gyvybės medis. Plaukiojam ir jaučiam, kaip gelmės traukia, tarsi magnetas, į patį dugną, esmių esmę, kurią galėtume pažinti tik visiškai susivienodinę – pavirtę vienas kitu.

Neriam, šnabžda Julija, neriam, ir pranyksta kažkur po vandeniu; toje vietoje ežeras akimirką susidrumsčia, bet tuoj nurimsta ir paslepia ją. Šoku paskui, muistausi, blaškausi, visur ieškodamas, kol pajuntu pasalūnišką odos prisilietimą prie šono. Pačiumpu Juliją už kojos, prisitraukiu ir stipriai apkabinu, o mūsų juokas kyla į viršų didžiuliais padrikais burbulais. Tuomet ji išsilaisvina, išslysta iš rankų ir plaukia tolyn, neria: pabandyk šįkart pagaut, dar sušunka, ir pranyksta kažkur po žėrinčiu vandeniu. Kas man belieka? Panyru, iriuosi, keldamas tirščiausius purslus, bandau neatsilikti, tačiau Julija lyg undinė – vienur išnyksta, kitur atsiranda, kol, galiausiai, visai pradingsta iš akių.

Akimirką stoviu vandenyje, įbridęs beveik iki kaklo, ir laukiu, kada gi ji išnirs įkvėpti nors lašelio deguonies. Laikas eina ir juoką pritildo nerimas, kuris po minutės, dviejų virsta siaubu, nes Julijos kaip nėra, taip nėra! Henrikai, šaukiu, Henrikai! Greičiau ateik! Griūdamas pasileidžiu prie nendrių, naršau, praskleidžiu vieną pluoštą po kito, kol pagaliau išgirstu nesutramdomą Julijos juoką, pasislėpusį kažkur tarp augalų. Tai bent pokštas, sakau, tai bent juokinga! Nuo įtampos plaučiai sugniaužti tarsi replėmis, tačiau, matydamas ją, niekaip negaliu pykti: apgaubta visokiausių žolių, šlapiais varvančiais plaukais, melsva deivės, ligi kelių įbridusios į vandenį, oda, Julija žiūri į mane ir krizena.

Henrikas, staiga sukuždu, eina link ežero, pasišviesdamas prožektoriumi, matai? Julija pasižiūri ir virsdama pasileidžia prie išmėtytų rūbų, skubiai rengiasi, kad tik jos nepamatytų, o tada jau aš juokiuosi, nes jokio Henriko tenai nėra – jis seniai miega, kambaryje užsigesinęs šviesą.

 

Tačiau nei dienos, nei popietės, nei rytai nebūdavo tokie smagūs. Saulės šviesoje man vis labiau atrodydavo, kad mano ir Julijos laikas jau praėjo, ir tik iš skurdžių praeities trupinių mes lipdome dabarties mozaiką, kurioje veriasi neužlopomos skylės. Detalių trūksta, paveikslas nesibaigia, nesueina ir nieko čia nepadarysi – duonos iš oro neprispjaudysi. Bet ir tai niekis, palyginti su ta graužiančia ir vis augančia kalte, pasilikusia po lemiamo barnio su Ana: kad ir kiek bandžiau apsimetinėti, niekaip negalėjau išmesti iš galvos to ausyse aidinčio „Kodėl?“

Ir iš tiesų, kodėl? Ar dėl to, kad jaučiau po kojomis tarsi ledas eižinčią savo ir Julijos meilę? O gal dėl to, ir net susigūžiau iš nevilties, kad vis dėlto mylėjau Aną?

Ežeras skendėjo tylus ir liūdnas, o aš sėdėjau ant lieptelio, kai priešais atsivėrė lyg ir koks nušvitimas: taigi aš myliu Aną! Jos švelnią graikišką odą, raudonus nagus ir švytinčius plaukus, tylų kvėpavimą prie savo peties ir ilgas blakstienas – myliu, ar gali būti paprasčiau, jos buvimą šalia manęs!

Tik ar šitaip galvoti nebuvo per vėlu? Juk per pastarąsias dienas Ana nė karto neatsiliepė į mano skambučius, pati neskambino ir nedavė jokių žinių. Ir kodėl, kita vertus, būtų turėjusi? Vis dėlto mažiausia, ką galėjau padaryti, tai bent pabandyti: Julija kaip tik buvo išvykusi pas tetą, ir aš perspėjau Henriką, kad daugiau jos neįsileistų, kas baigta – baigta, pasakiau, išvažiuoju melsti Anos atleidimo. Ir gerai, atsako, nelabai judu su Julija vienas kitam ir tikot, jei jau atvirai.

Tikėjausi rasti Aną namuose, iki kurių buvo geras gabalas kelio, tiksliau, kokios trys valandos traukiniu ir dar nemenkas atstumas pėsčiomis nuo stoties, taigi paskaičiavau, kad turėčiau būti ten, su paties Dievo pagalba, kažkur vakarop. O pagalbos tai tikrai prireiks, ir ne tik Dievo, bet ir visos šventųjų armijos; nes kitaip vargu ar Ana atleis šitokią išdavystę, pažeminimą, kurio niekuo nenusipelnė, gal tik netinkamu laiku pasirodė mano prakeiktame gyvenime.

Važiuodamas traukiniu per žydinčius laukus, vis mąsčiau: ar gali būti, kad, rodos, nežemiška, paties likimo palaiminta meilė irgi pasibaigia? Ar įmanoma, kad daugiau niekuomet nepamatysiu Julijos, nepatirsiu visų tų išgyvenimų? Ar sugebėsiu paaukoti netikėtumą vardan kažko pastovaus? Sugebėsiu, pasakiau, aišku, sugebėsiu; juk Julija kaip atsirado, taip galėjo bet kurią akimirką ir išnykti, apgauti kaip aną naktį ežere – nerti į plačius gyvenimo vandenis ir išplaukti, palikusi mane tamsioje vienatvėje. Ne, tokio išsiskyrimo aš dar kartą neištverčiau, todėl sugebėsiu, padėsiu tašką tuojau pat, vos išlipęs iš traukinio, ir daugiau niekada šito neprisiminsiu, nes gal iš tiesų tikra – tik neišsipildžiusi meilė. Be to, kokia ten dar meilė? Tik trupiniai, o širdis jau pas Aną, galvoju, spausdamas glėbyje puokštę gėlių; o traukinys bėgiais net dunda.

 

Anos namai buvo kitame miestelio gale, taigi turėjau dar šiek tiek paėjėti keliu, kurį puikiausiai žinojau. Kai tik pradėjau su ja susitikinėti, atvykdavau čia kelis kartus per savaitę ar dažniau, ir kelionė man visuomet suteikdavo džiaugsmingo ilgesio. Kad ir važiavimas traukiniu: pro šalį lekiantys javų laukai, apytuštė kupė su atlenkiamomis kėdėmis ir rausvas, rodos, toje pačioje vietoje pakibęs saulės diskas – visa tai susiliedavo į ramią ir šiek tiek melancholišką nuotaiką. Ką jau kalbėti apie patį miestelį, išraizgytą didžiausių ir mažiausių ežerų, dvelkiančių lelijų vandeniu ir totorių skraistėmis, žiestomis puodynėmis ant tvorų ir karaimus gimdančių moterų aimanomis.

Nedaug tėvynėje vietų, kuriose jaučiausi šitaip svetingai priimamas, įtraukiamas į visai kitokį gyvenimo ritmą. Lygiai taip jaučiausi ir dabar, uosdamas žuvėdrų klyksmų išgrynintą orą, kuris suteikė prašviesėjimo ir ryžto pavargusiai galvai. Kai pasiekiau Anos namus, buvau tarsi kitas žmogus; keliuose kambariuose degė šviesa ir aš pabeldžiau į duris. Pasigirdo žingsniai ir netrukus tarpduryje pasirodė šiek tiek išbalęs Anos veidas. Vos pamačiusi mane, ji bandė užtrenkti duris, tačiau į plyšį spėjau įkišti batą.

Palauk, Ana! Palauk, sakau, būk gera, pasikalbėk su manimi, leisk bent atsiprašyti! Tačiau ji nė nesiteikė žvilgtelėti mano pusėn ir, spyrusi į koją, užvėrė duris.

Pusę nakties, gal net ilgiau, stovėjau nejudėdamas prie degančio lango, kartkartėmis pabelsdamas į stiklą. Keikiau save už kvailumą, už vystančias ant rankų gėles, įsivaizduodamas peršlapusią, kosinčią Aną, skruostais riedančias ašaras, lietaus lašus ir nesibaigiantį vieškelį nuo vasarnamio iki stoties. Kaip ji išvis sugebėjo grįžti? Ar bent turėjo pinigų traukinio bilietui? O gal skolinosi iš kokio nors nepažįstamojo, kamuojama gėdos ir krečiančio šalčio? Ana, šaukiau, Ana, prašau, atleisk! Dovanok! Ir tik tuomet, kai juodas kaip rašalas dangus ėmė blykšti, o kambaryje užgeso šviesa, durys prasivėrė, ir Ana, kuriai, matyt, pagailo, įsileido vidun.

Koks suvargęs ir iškankintas tuomet atrodė jos veidelis! Kokia pažeidžiama ir gležna buvo manoji Ana, į kurią žiūrėdamas negalėjau nė žodžio pratarti. Gerklę man, mikčioju, tarsi koks kamuolys užspaudė, bet… bet, sakau, atsiprašau labai, atleisk, jei gali, ir puolu ant kelių, o ašaros jau spaudžia akis, net gėlių negaliu normaliai paduoti. Tačiau Ana – ne šiaip sau mergina, ne! Stovi priešais mane apsirengusi lengviausia naktine suknele, basomis kojomis, kurias tik ir tematau, pakelia už nusvirusių pečių ir vedasi į svetainę; paguldo ant sofos, o pati atsisėda šalia ir glosto, tik įsivaizduok, man plaukus savo gražiausiomis rankomis. Turbūt supranta, aišku, supranta, kad mano širdgėla tikrų tikriausia, ir pati verkia, dovanoja, o aš vis kartoju: ne, tu ne Ana, ne Ana, o Marija švenčiausia, Marija gailestingoji, nevertas, sakau, aš tavo atleidimo… Galiausiai šitaip ir užmiegame, vienas prie kito prigludę, išsekę, tarp svetainėje degančių žvakių.

Kitą rytą Ana paruošė pusryčius ir mes valgėme jos namuose. Rankos judėjo tarsi švininės ir nenoriai tepė pašildytą sviestą ant šviežios bandelės. Valgiau, kitaip tariant, kaip primuštas šuo, tačiau Aną, rodos, šitoks elgesys tik džiugino. Kelis kartus ji netgi nusijuokė, ir pasaulis kaipmat prašviesėjo. Diena irgi pasitaikė graži, todėl popietę praleidome vaikštinėdami ramiomis miestelio gatvėmis. Vėliau užsukome nusipirkti kibinų ir papietavome nedideliame parkelyje ant suoliuko, grožėdamiesi spalvotomis valtelėmis ir nedidelėmis jachtomis vandenyje. Tiesa, ežerai čia buvo nuostabūs, bet vis dėlto ne tokie masinantys, kaip tas, prie vasarnamio, – lyg ir labiau vienpusiški, jei galima taip pasakyti. Tačiau tai jokiu būdu nebuvo joks trūkumas, greičiau jau šiaip skirtumas, kurį pastebėjau; na, o apskritai tai ši diena buvo tarsi išganymas, atgaiva nuo seniai atsibodusių intrigų, panaši į tą popietę, kai visi plaukėme apsunkusiu vandens dviračiu.

Prieš akis laukė sugrįžimas į vasarnamį; ten mes palikome savo daiktus, ką jau kalbėti apie Henriką, kuriam buvau pažadėjęs parsigauti tą pačią dieną. Ana, savaime suprantama, kartu vykti nenorėjo, tačiau man kažkaip pavyko ją įkalbėti, ir jau kitos dienos rytą buvome ten.

 

Kai tik nutaikė progą, Henrikas papasakojo man apie Juliją. Negalėdama prisiskambinti, ji sugrįžo čia vakar naktį, tačiau, nieko neradusi, praverkė ant laiptų ligi pat aušros. Prigrasiau Henrikui jokiu būdu apie tai neprasitarti Anai, kuri apie Juliją išvis nebuvo girdėjusi. Juk galiausiai tai nieko nebūtų pakeitę, nebent dar labiau įskaudinę ir taip jau pakankamai prisikentėjusią Aną; o kadangi su Julija viskas pagaliau baigėsi, užsirišo, tai ir likusios detalės neturėjo reikšmės.

Žodžiu, praėjo kelios dienos ir viskas, rodos, sugrįžo į vėžes: Henrikas kažkur susirado kopėčias ir ėmė skabyti nuo medžio likusias vyšnias, Ana pradėjo ruošti valgį, o laisvu laiku degindavosi ant žolės, šuo vis ką nors uostinėjo, gaudė savo uodegą ar žaidė su kamuoliu. Tuo tarpu aš skaičiau kokią nors knygą, plūduriavau ežere ant nugaros, maudžiausi drauge su visais – nieko, galima sakyti, netrūko. Tad kaip nustebau, kai kažkurį vakarą, einant gultis, prieš akis vėl šmėstelėjo Julijos paveikslas. Dievaži, kaip giliai ji turėjo būti įsišaknijusi visais tais žaviais prisiminimais man į pasąmonę, kad net po viso to, kas nutiko su Ana, prisiminčiau ją su ilgesiu. Atrodė, kad ne tiek Julija, kiek pati praeitis ilgais nagais įsikibusi man į skverną, nepaleidžia ir neduoda iš naujo gyventi. Bet šįkart taip lengvai, galvoju, nepasiduosiu: juk tai Julija nelaiku sugrįžo, aš tai jai nieko nepadariau, o štai Ana išvis nekalta! Visiškai nesąžininga Julijai mokėti jos sąskaita, teisinuosi, nors suprantu, kad ne kas kitas, o aš pats suteikiu jai tokią progą. Tad ar galiu iš naujo gyventi, jei pats save apgaudinėju? Ir kuo toks gyvenimas būtų geresnis, kuo grįstas? Melu! Kuo gi daugiau?

Susierzinęs guliu lovoje ir žiūriu į lubas, tuomet pasisuku į Aną, ir tyras jos alsavimas mane nuramina. Nieku gyvu, prisiekiu, negalėčiau daugiau tavęs šitaip įskaudinti, brangiausioji Ana, ir, stipriai apkabinęs, priglaudžiu prie savęs. Saugosiu tave kaip paskutinę žemės patelę, galvoju prieš užmigdamas, kaip degančią rojaus paukštę…

 

Sunku suskaičiuoti, kiek savaičių prabėgo nuo tada, kai pirmą dieną pasirodėme vasarnamyje, tačiau atostogos vis dėlto ėjo į pabaigą, pinigai – irgi, todėl nusprendėme taupyti maisto atsargas, kad galėtume ilgiau pavasaroti. Nusprendėme daugiau žvejoti ir dažniau valgyti žuvies patiekalus: Ana pažadėjo laimikį išdarinėti, tačiau mes su Henriku turėjome jį pagauti. Deja, nė vienas iš mūsų nebuvo geras žvejys, tad Ana darbo turėdavo tik retsykiais; vis dėlto vieną rytą, kuris, atrodo, nebuvo niekuo ypatingas, išplaukėme žvejoti ir patekome tarsi į kokią šventę – ešeriai, kuojos, netgi keli lynai kibo ant meškerių, lyg bandydami bėgti iš ežero. Grįžome su pilnu krepšiu rankose, ir Ana pusę dienos laupė žvynus, išdarinėjo, kepė, o vakarop surengė mums tikrą puotą.

Gyrėme ją kaip išmanydami, gėrėme alų ir, kvėpuodami vėsiu vakaro oru, traškinome apskrudusią žuvį. Atrodo, geriau ir būti negali – visi patenkinti, sotūs, gal net kiek persivalgę, šnekučiuojasi ir pokštauja. Ir aš įsiterpiu, paskutinį ešeriuką, sakau, pabaigsiu, jei niekas nenorit. Ne, ne, atsiliepia, gali pabaigt, o aš čiumpu apsidžiaugęs, kandu ir vos dantų neišsilaužiu. Jėzau, o gal ir išsilaužiau, sakau, kas čia per velnias? Čia tau, sako Henrikas, už gobšumą, ir juokiasi, maukdamas alų, o ant stalo ritinėjas kažkoks baltas rutuliukas. Žiū, plyšauja atsigėręs, ar tik nebus danties gabalas! Ana paima į delną, žiūri – ne dantis, o paprasčiausias akmenukas, kurį žuvis kažkaip prarijo, sako, bet irgi juokiasi. Ir aš juokiuosi, tik kad visai nejuokinga, nes gal ir akmenukas, bet jau toks nugludintas, apvalus ir baltas, kad, baisu net ištarti, perlą primena! O perlas, pagalvoju, ką? Ogi Juliją!

 

Nuo to vakaro ratas įsisuko iš naujo. Akmenuko Ana, nežinodama, ką jis man primena, ne tik neišmetė, bet ir padėjo virtuvėje ant spintelės, todėl nuolat turėdavau į jį žiūrėti, o žiūrėdamas – galvoti: ar tik nebus tai koks nors likimo siųstas ženklas? Juk Julija, galvoju, stringa gerklėje! Gal turėčiau bent atsiprašyti, su ja pasišnekėti ir paaiškinti viską? O gal, kaip būtų apmaudu, vis dėlto be reikalo iškeičiau ją į Aną?

Tokias ir panašias mintis sėjo ir augino manyje tas mažytis akmenėlis, versdamas viską iš naujo pasverti, viskuo abejoti, tačiau blogiausia, jog abejodamas, pradėjau abejonėmis tikėti, ir palaipsniui pasaulis ėmė griūti. Atsikeldavau, pažadintas sapnų, ir slankiodavau po tamsius namus, vis užmesdamas žvilgsnį į ežerą: ir vėl jis atrodė kažkoks neišbaigtas, vėl gundė nerti stačia galvą į nenuspėjamo gyvenimo sūkurį, ir vėl kažkas buvo ne taip – kažko trūko.

Nusprendžiau, kad tai, matyt, sąžinės graužatis trukdo man gyventi, ir sumąsčiau, paslapčia nuvažiavęs, atsiprašyti Julijos, nes juk ir ji nieko nebuvo apie Aną girdėjusi, gal tik ką nors iš Henriko, tad kaip turėjo reaguoti, kai pradingau, nieko dorai nepaaiškinęs?

Palaukiau, kol visi sumigs, nugvelbiau Henriko raktelius ir išvažiavau į naktį. Prie miestelio stabtelėjau paskambinti Julijai, ir labai nustebau, kai ši atsiliepė. Pasakiau, kad noriu su ja pasišnekėti akis į akį, palaukiau, kol padvejojusi pasakys adresą, ir pažadėjau netrukus pas ją būti.

Suradau namą ne taip sunkiai, kaip tikėjausi, ir, neprivažiavęs vartų, sustojau. Julija laukė manęs ant šaligatvio ir, vos tik išlipau, paprašė nekalbėti, kol nueisime į jos kambarį; tik tuomet, kai girgždančiais laiptais, stengdamiesi nepažadinti tetos, pakilome į trečią aukštą, Julija tyliai užspaudė duris ir, kritusi į lovą, pravirko. Niekuomet nebuvau matęs jos tokios sugniuždytos; panašiomis aplinkybėmis ji būtų bandžiusi susitvardyti, tačiau dabar pratrūko tarsi ilgai augęs debesis, ir aš nenumaniau, ką daryti. Atsiprašyti jos gal ir galėjau, bet kaip turėjau viską gražiai užbaigti, užglostyti žiojinčią žaizdą? Juk čia gulėjo mano mūza apdegusiais sparnais, kuriuos ne kas kitas, bet aš padegiau!

Julija, sakau, neverk, atvažiavau atsiprašyti, paaiškinti viską… Tačiau aš ir pati viską žinau, sako, tu apgavai mane, Karoli, aš sugrįžau, o tu apgavai mane! Juk sugrįžti nuleistomis rankomis ne taip jau ir lengva, ypač man, juk žinai? O tu ėmei ir spjovei į tą sugrįžimą, tarsi jis būtų nieko vertas; net raktelį, kužda, buvau tau paskolinusi, o kaip tu jį nusiplėšei, įbrukai su panieka! Su pasišlykštėjimu! Šventą mano mamos dovaną!

Jėzau, sakau, Julija, nieko panašaus! Nieku gyvu nenorėjau šitaip tavęs įskaudinti, tu man brangi, sakau, labai brangi, ir žiūriu į ją: nei išmesi, nei sulipdysi, galvoju, jos pažirusią sielą, o vis dėlto bandau klijuoti, šneku gražiausius dalykus, glostau, ir žaizda, rodos, pamažėle traukiasi – lipdosi! Imu pasakoti visus drauge patirtus nuotykius taip vaizdingai, tarsi iš naujo juos išgyvendamas, o Julija, lyg ištroškusi gėlė šaltam vandeny, tiesiasi, atsigauna. Keisčiausia, kad ir mano jausmai atgimsta, skausmas, ko gero, supančioja mudu nematomais siūlais ir aš vėl jaučiu tą kosminį artumą: mes – vienos sielos dalys, nors tu ką!

Aš myliu tave, Karoli, sako, be tavęs daugiau nieko neturiu, niekuo negaliu pasitikėti. Ir aš, sakau, ir negaliu atsistebėti, kaip lengvai žodžiai atsiplėšia nuo lūpų, tave myliu, ir tu man, kaip oras, reikalinga; ir kuo ilgiau kartoju, klausausi šių žodžių skambesio, tuo tikresni jie man atrodo, tuo labiau jais tikiu, o galiausiai taip tvirtai ištariu, jog nelieka jokių abejonių.

Visą naktį kalbamės, glamonėjamės, verkiam ir juokiamės, o išvažiuodamas jau žinau, ką daryti – paaiškinsiu, sakau, viską Anai, atsiprašysiu ir sugrįšiu pas tave, Julija. Ir štai sėdu į mašiną, lekiu vieškeliu, palikdamas už automobilio ilgą dūmų uodegą, ir galvoju: kaip sau nori, o nuo likimo nepabėgsi. Bet kuo labiau tolstu nuo Julijos, tuo labiau darosi panašu, kad pabėgti vis dėlto įmanoma! Rytuose kaip tyčia pateka saulė, o dienos šviesoje vėl viskas kitaip atrodo; ko gero, ne nuo likimo, galvoju, o nuo praeities man bėgti reikia! Dangau švenčiausias!

Tai ir bėgu, nuspaudžiu pedalą iki paties dugno, kad tik laiku suspėčiau pas Aną, o naktinio silpnumo akimirka dar kartą nepakištų kojos. Įlekiu į kiemą, įgriūnu į kambarį ir matau, kad Ana dar, dėkui Dievui, miega! Nusirengęs atsigulu, klausausi to jos mergaitiško alsavimo ir net susigraudinu: kaip drįsau, galvoju, vėl suabejoti šita mieliausia pasaulyje būtybe, šituo mažyčiu kačiuku? Tyliai glostau švelnius kaip šilkas plaukus, bučiuoju paraudusius skruostus: tu mano kačiukas, Ana, sakau, aš myliu tave, Ana…

Šioje vietoje, brangus skaitytojau, kaip pasakytų Bulgakovas, trumpam stabtelėkite. Pasimėgaukite. Lengvai įkvėpkite ir nusiraminkite. Iškvėpkite... Įkvėpkite... Ir dar kartą iškvėpkite… Na, kaip?

Pabaiga jau arti, ir tai, ko gero, aiškiai jauti: ji bus, ir bus, kaip pridera, su visu užsitarnautu atpildu, kuris užgrius pagrindinį veikėją tarsi pasaulio pabaiga, kaip rūsti Dievo rykštė. Tačiau pagalvokite – ar ne per greitai pasirašote po nusikaltusiojo nuosprendžiu? Ar bent pamėginote įsivaizduoti save Karolio situacijoje? Ar, draskomas aistrų, bandėte persiplėšti pusiau?

Žinoma, jausmas ne iš smagiųjų, bet juk tai, atskleiskime paslaptį, tik lašas jūroje! Nuo to laiko, kai Karolis naiviai pavadino Aną kačiuku, praėjo ne viena savaitė. Tikrai taip! Juk literatūros pasaulyje laikas eina kitais keliais, ir tai, kas jums šmėstelėjo tarsi kelios eilutės, Karoliui galėjo virsti ištisais metais!

Bet pagailėkime jo nors truputį ir pridėkime tik tas kelias papildomas savaites. Nepatikėsite, bet per jas Karolis taip ir nesugebėjo pasirinkti nei vienos, nei kitos moters. Greičiausiai ir per visą amžių nebūtų sugebėjęs. Žinote, ką jis padarė? Pasirinko abi! Dienomis džiaugdavosi Anos buvimu, jos žvilgančiais, kaip pats pasakytų, plaukais ir gražiai įdegusia oda, o naktimis išsliūkindavo pas Juliją ieškoti neaprėpiamuose gyvenimo vandenyse paslapties perlų. Kas tie perlai yra, tiesa, sunku pasakyti – greičiausiai kokie nors sukrečiantys išgyvenimai ar kas nors panašaus, tačiau palikime apie tai spręsti patiems. Geriau nubrėžkime dabartinį Karolio paveikslą, kai vėtomas ir mėtomas, jis kelias savaites apsimetinėja ir prikuria tiek apgaulių, kiek jūs, duok Dieve, per visą gyvenimą. Karolis, reikia pasakyti, stačiai burtininkas – kuria, vynioja, gimdo vieną melą iš kito! Tik ar ką nors iš to laimi? Tikrai ne, ir pats supranta, o sustoti vis dėlto negali! Jis jau taip giliai į savo melus įklimpęs, kad, sužinojusi nei Ana, nei Julija neatleistų! Dar gražiau – vieną rytą jis įgriūna pas Aną į lovą su Julijos lūpdažiu ant skruosto, gailisi, rauda kruvinom ašarom, tačiau turi atversti kortas: tokios, mielieji, šio žaidimo taisyklės! Na, o autoriui belieka tyliai pasitraukti ir sugrąžinti skaitytoją į ką tik nubrėžtą finišo tiesiąją; čia ir pabaiga nebetoli, o pabaiga, kaip sakėme, bus, ir bus kaip pridera!

 

Sakyti dar ką nors nebuvo prasmės. Ana kūkčiojo, įsikniaubusi į pagalvę, o aš tryniausi delną, jausdamas vaškinį Julijos lūpdažio pėdsaką. Koks neapsižiūrėjimas! Neišvengiama klaida. Tuo tarpu širdis, žiūrint į Aną, plyšta pusiau, ir labiau už viską norėčiau prigulti šalia jos, pasakyti, kaip stipriai ją myliu, tik kaip tai dabar skambėtų? Ko verti bus žodžiai, jei ir toliau nesugebėsiu nutraukti šios beprotybės? Sugebėsiu, meluoju sau, sugebėsiu, bet iš tiesų žinau, kad nė velnio nesugebėsiu! Aš per silpnas, galvoju, ir nuo to man taip negera, kad net pykina. Kažką bandau Anai pasakyti, tačiau netgi naujo melo nebegaliu suregzti, o tiesą kalbėti jau seniai atpratau. Be to, kokia yra tiesa? Kad myliu Juliją? Aną? Ar kad naktį myliu vieną, o dieną – kitą? Kam tokia tiesa reikalinga?

Paklausyk, sakau, Ana, paklausyk, bet užsikertu ir tyliu, nė pats nežinodamas, ko ji turėtų klausyti... Išeik, sušunka, pakėlusi šlapius plaukus, išeik tu, bjaurybe! Tu man šlykštus, ir būk tu prakeiktas!

Klausausi ir žinau, kad čia tik lašelis visko, ką turėčiau išgirsti, ir kartu jaučiu, kad dabar tai tikrai viską užbaigčiau, pagriebčiau Aną ir išsivesčiau, išskraidinčiau kur nors toli – ten, kur nėra nelemtos Julijos! Bet kartu suvokiu, kad taip jau ne kartą galvojau, kad tuoj vėl paslysčiau ant savo silpnumo, nesustabdomas sukčiausi karuselėje, iš kurios nemoku išlipti. Ne nemoku, bet bijau! Štai, kas aš, galvoju, esu – bailys! Sumautas bailys! Atmata!

Nesumodamas, ką daryti, patekęs į savo melo pinkles, išbėgu iš kambario, palikdamas Aną vieną. Geriau bus jai pabūti atskirai, nematant mano išdavikiško veido, galvoju, o iš tiesų tik atidėlioju lemiamą sprendimą. Pasibeldžiu į Henriko kambarį, durys atsidaro ir aš įgriūnu į vidų su buteliu alkoholio: išgerkim, sakau, išgerkim, senas drauge, nes dabar tai jau viskas, dabar jau kaip reikiant įklimpau!

Henrikas žiūri, mato pro langą, kaip Ana kažkur išeina, ir viską supranta. Išgerkim, sutinka, išgerkim, jei jau šitaip.

Pilu jam į stikliuką skaidraus skysčio, susidaužiu ir klausiu, ką daryti, kaip pasirinkti? Juk Julija – mano gyvenimo moteris, mūza ir įkvėpėja. Su ja tiek visko patyriau ir išgyvenau, kad nors į filmą dėk. Tačiau dabar mums lyg ir kažko trūksta, nesijaučiu su ja taip, kaip anksčiau. Tad gal mūsų meilė iš tiesų pasibaigė? O gal, sakau, tik nuslopo ir dar galima ją atgaivinti, įpūsti ugnį?

O kaipgi, klausia, Ana? Linkteliu ir pasakoju, kaip gerai jaučiuosi, kai ji šalia, kokia ji man graži, gražesnė net už Juliją! Tačiau bijau, kad, būdamas su ja, pamiršiu tikrąjį gyvenimo skonį, sustabarėsiu, prarasiu save! Kita vertus, sakau, teisingiausia juk būtų Aną pasirinkti, nes juk tai Julija lipa jai ant galvos, pasirodžiusi pačiame mūsų santykių įsibėgėjime.

Kalbu ir jaučiu, kaip girtėju, bet fantazuoti nesustoju. Su Ana, pasakoju, turėčiau viską, ko paprastam žmogui reikia: artumą, šilumą, namų židinį, bet viskas taptų nuspėjama, galiausiai gyvenimas visiškai nebestebintų; tačiau gal tai nėra blogai, gal toks, iš tiesų, ir turi būti žmogaus gyvenimas? Be pernelyg didelių iliuzijų, be troškimų, pasirinkus įveikiamą kalną, į kurį tikrai įkopsi? Įkopsi, sako man Henrikas, nėra čia kur neįkopti. Bet štai su Julija, paklausyk, galėčiau uolomis laipioti iki debesyse pasislėpusių viršūnių! Aukščiausių aukštybių! Tik ką tenai rasčiau ir ar rasčiau išvis, ir ar pasiekčiau jas? O jeigu Julija vėl pabėgtų? Ką tada man reikėtų vienam padebesiuose daryti?

Plauksiu, sakau, pamąstysiu vidury ežero ir nuspręsiu, nes nebėra kur trauktis – grįžęs lemiamą sprendimą priimsiu. Einu pieva link tiltelio, šuo, pasimaišęs po kojomis, kažkur prabėga, o aš sėdu į vandens dviratį ir neskubėdamas minu, palikdamas už savęs baltą purslų uodegą. Vaizdas akyse šiek tiek liejasi ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo visiško išsekimo. O jei jau sudužti, tai tik taip, kad niekas nesuklijuotų, ne taip, kaip Julija, galvoju, ir, išsitraukęs pustuštį butelį, nuryju gerą gurkšnį, jausdamas, kaip šiluma kutena vidurius. Imu greičiau plaukti, nė pats, tiesa, kol kas nežinau, kur, tačiau pusė ežero seniai praskrieta, o aš vis nesustoju, tarsi pasąmoningai nujausdamas tikslą. Nendrės slenka palei krantą, vėjas pučia į veidą ir vietos čia atrodo pažįstamos. Ir visai ne veltui, nes juk čia, šitaip, rodos, seniai, mes plaukėme iškylauti, nematydami artėjančio vargo, nenujausdami atsiritančios audros.

Galva sukasi, kojos neklauso – pačios suka dviratį į krantą, ir man net įdomu darosi, kur nuneš; tik kad aš jau, ko gero, žinau! Bėgte pasileidžiu per pievą, tiesiai link properšos, ir rankomis skinuosi kelią gilyn į mišką, draskydamas lapus, laužydamas šakas. Dabar tai jau, šaukiu, viskas – basta! Ir pats juokiuosi iš šitokio savo sąmojo, žodžių žaismo, o kojos tuo metu susipainioja, užkliūva už kažkokios šaknies ar kelmo (juk visur čia jų pilna!), partiesdamos mane ant žemės. Bet aš vėl stojuosi, bėgu, rituosi, iš naujo klupdamas, taškydamas ant samanų iš prakirstos kojos varvantį kraują. Nieko čia tokio, nedaug liko, nes jau ir muzika kažkur girdėti, ir miškas retėja, čia bus, Giedre, šaukiu, mano grand finale!

Ir štai namelis ant ratų pasirodo pakrantėje, tačiau toks išsiliejęs, taip sukasi – tarsi miražas, o kažkur visame šitame sūkuryje šmėžuoja moteris, kurio vardo, rodos, iš „D“ raidės, niekaip negaliu prisiminti. Gal net ne iš „D“, sakau, bet koks galiausiai skirtumas? Jokio skirtumo, užtikrina, nėra, ir man atrodo, kad tai pats velnias didele krūtine įgriūna, įvirsta, gal net įlūžta pro plonytes namelio duris, meta ant girgždančios lovos, jodo, o mano siela – pragare dega!

 

 

Epilogas


Pabudau dar prieš pradedant švisti ir išsliūkinau iš namelio, palikdamas lovoje nuogą moterį. Patamsyje nusigavau per mišką iki pievos ir pamačiau pakrantėje paliktą vandens dviratį. Apsidžiaugęs, kad jam nieko neatsitiko, niekas nepavogė, sėdau ir ėmiau tyliai minti pedalais. Kai pakankamai įsibėgėjau, patogiau įsitaisiau kėdėje ir leidau vandens dviračiui pačiam slysti ežeru.

Tad, kas aš buvau? Niekšas? Apsimetėlis? Išdavikas? Na, o jeigu tokia, tarkime, situacija: žmogus skęsta, kapanojasi, o prieš jį du šiaudai – kabinasi už vieno, kabinasi už antro, bet kaip skęsta, taip skęsta! Tuomet vandenyje trečias šakaliukas atplaukia, pasirodo, tai ar negriebs jis, ar nebandys už jo čiupdamas išnešti sveiką kailį?

Betgi ir paistalai, galvoju, vieni paistalai! Jei jau lemta tau, žmogau, nuskęsti, tai ir nuskęsi, ir nei šakaliukas, nei šiaudas, nei trys šiaudai nepadės. Išsigalvoju visokias nesąmones, bet kartu puikiausiai suprantu, jog mano elgesys nedovanotinas, neatleidžiamas. Kaip galėjau šitaip nusiristi? Negana to, kad Aną su Julija, o Juliją – su Ana šitiek laiko apgaudinėjau, kankinau, tai dabar dar ir trečią moterį į visa tai įvėliau! Dar vieną melą užkroviau joms ant pečių! Tik ar ne jos pačios buvo dėl to kaltos? Kažin, galvoju, kažin! Bent pripažink savo silpnumą, pasiduok, iškelk baltą vėliavą! Pralaimėjai, nes nesugebėjai pasirinkti, bijojai rizikuoti! Tiesiog nenorėjau likti vienišas, sakau sau, ir matau, kad po truputį švinta, bet dar nei diena, nei naktis – nei Ana, nei Julija! Štai kaip užvaikė, suvokiu, kaip įspraudė į kampą! Juk visą šį laiką plaukiojau tarp praeities ir ateities, kurią galėjau susikurti, bet taip ir nesusikūriau. Praeitis – Julija, ateitis – Ana, o dabartis… Kas?

Aplinkui tylu, ramu, girdžiu, kaip mažytės bangelės tyliai skalauja dviračio šonus; kažkur klykauja pavieniai bundantys paukščiai, sukurkia varlė ant lelijos. Pakraščiuose, pasislėpusi tarp svyruojančių nendrių, kybo lengva migla, ir koks gražus atrodo ežeras, vasarnamis, išnyrantis iš už medžių! Jau nebe taip toli iki kranto ir aš, pastūmėtas viso to grožio, visų nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, nusirengiu ir neriu į vandenį, nes noriu, kad kūną atgaivintų šaltos srovės, užlietų laukinės gamtos gyvybė – bandau dar kelioms sekundėms ištrūkti iš viso to bėdų liūno, tačiau bėdos pačios pas mane ateina.

Plaukiu, o štai, matau, ant kranto stovi Ana ir moja man; Jėzau, galvoju, gal ir ilgai buvau be žinios prapuolęs, visą naktį, bet nejaugi ji dar galėtų dėl manęs nerimauti? O tikrai taip atrodo, ir ašaros, vien pagalvojus, kaupiasi akyse tarsi rūkas; tačiau tuomet, dar gražiau, Julija, irgi visa persigandusi, iš kažkur pasirodo, kažką šaukia, ir aš prisimenu, kad lyg ir naktį jai skambinau, vėl kažką melavau. Kas ten žino? Tikrai ne aš! Aš jau nieko nebežinau, nieko nebematau, man vis dingojas, kad ežeras – tai sūrios Anos ir Julijos ašaros. Ir kaip galėčiau, galvoju, vieną iš jų pasirinkti? Juk ir nepasirinkau vien tam, kad nė viena neliktų įskaudinta.

Noriu dar plaukdamas sušukti, kad atsiprašau, kad atleistų, bet staiga užplūdusios emocijos išsunkia visas jėgas, užima kvapą, užspaudžia gerklę. Verkiu, bet jos nemato, viena, rodos, Ana, kažkur nubėga, ir netrukus grįžta su Henriku. Jis irgi kažką šaukia, bando pasakyti, parodyti, bet tai man jau nesvarbu. Vandens dviratis nutolęs kažkur už nugaros, tačiau net jei ir būtų prie pat, nelipčiau, nesitverčiau – plaukčiau iš paskutiniųjų pas Aną ir Juliją ir melsčiau, kad krante mane sudraskytų.

Tai ir pirmyn, plaukiu, o su kiekvienu grybšniu deguonis plaučiuose senka, tačiau aš nesustoju, nepasiduodu: vienas – už Aną, kitas – už Juliją, vienas – už Aną, kitas – už Juliją... Artėju, tačiau to maža; matau, Henrikas jau rengiasi, šoks, matyt, senas bičiulis gelbėt, tik, deja, jau nespės. Nespės ir Basta, kuris nuo lieptelio puola paskui šeimininką ir iriasi savo šuniškom letenom. Tuo tarpu aš jaučiu, kaip mėšlungis traukia sužeistą koją – štai, galvoju, pagaliau teisybė, pagaliau atpildas! Ir, keista, nuo to man lengviau pasidaro, nustoju spardytis ir žvelgiu į krantą, kur, suakmenėjusios iš siaubo, stovi dvi moterys. Plaučiuose, jaučiu, dar užteks oro vienam vardui ištarti, vieną iš jų pašaukti, betgi kurią aš pasirinksiu? Praeitis – Julija, ateitis – Ana, o dabartis… KAS?

Piešiu vaizduotėje savo ir Julijos nuotykius, dangišką sielų susiliejimą, kurio niekaip negaliu paaiškinti, ir, rodos, apsisprendžiu – rėkiu, jau visai dūsdamas: Juli… bet tuomet Ana, įsiveržia tarsi ant žirgo, išblaškydama visas mintis į šonus! Tuoj pat pagaunu jos žvilgančių plaukų sruogą, rudos odos spindesį, o grynas žemiškas grožis ir šeimyniškas artumas mane užburia, sustabdo – aš noriu šaukti „Ana!“, tačiau žodis prisijungia prie neištarto Julijos vardo! Ir šioje paslaptingoje aušroje, mistiniame laike tarp sapnų ir gyvenimo, dar spėju žvilgtelėti į švintančio dangaus lopinėlį, kuriame nuaidi paskutinis mano ištartas žodis. Praeitis – Julija, ateitis – Ana, o dabartis… KAS? VISI KARTU:

– Juliana! – ir jaučiu, kaip viena mano dalis nori nuskęsti, o kita – pasilikti paviršiuje…

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 1 (sausis)