Imtis rašyti apie esė ar eseistą reiškia pačiam išsivaduoti iš savotiškų žinojimo ir patirties grandinių, kurias jauti vis stipriau veržiančias tavo rankas, nors gyvenime ne kartą esi pagalvojęs ir apie išlaisvinantį žinių ir patirties poveikį. Šiandien tokios minties jau ne tik nedrįstum viešai skelbti, bet ir pats ja tikėti. Literatūroje pokyčiai vyksta greičiau, negu juos spėja suvokti, apmąstyti ir įvertinti kritiko sąmonė. Tvirtai įsikibęs tradicijos ranktūrio, dažnai pajunti, kad jis per trumpas, kad toliau reikia koją merkti į nežinomybės liūną, tikintis po juo aptikti nežinia kur išvesiančią kūlgrindą. Tokį jausmą išgyveni skaitydamas naujausius net tradicinių literatūros žanrų kūrinius. Esė tikrai nepavadinsi tradiciniu žanru, nors literatūros istorikai ir primintų, kad jau šešioliktame amžiuje, kuris mums asocijuojasi su pirmąja lietuviška knyga, prancūzas M. de Montaigne’is išleido net trijų knygų veikalą „Esė“, kad lietuvių kritikoje jau 1923 m. esė terminą pirmą kartą pavartojo B. Sruoga, kad eseistiniam mąstymui būdingi bruožai iškilo J. A. Herbačiausko „Dievo šypsenose“ (1929), J. Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio) „Dievuose ir smūtkeliuose“ (1935), o dvidešimto amžiaus antrojoje pusėje jau įgijo pilietines teises ne vieno lietuvių autoriaus kūriniuose, nors jie patys net ir nepriskyrė jų esė žanrui (1). Beveik prieš tris dešimtmečius paskelbtame V. Kubiliaus straipsnyje „Esė – esminio galvojimo teritorija“ buvo ne tik kiek plačiau aptarta europinė eseistikos tradicija, sudėlioti kai kurie teoriniai esė aspektai, bet ir kritiškai įvertintos tuo metu didelio skaitytojų dėmesio susilaukusios E. Mieželaičio „Žmogaus“ „poetinių antikomentarų“ knygos, Just. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“, M. Martinaičio „Poezija ir žodis“ ir kt. Baigdamas savo straipsnį, kritikas padarė tokią šiek tiek prieštaringą išvadą: „Lietuvių romanistams, poetams, dramaturgams kol kas nėra pagrindo baimintis, kad eseistika užgrobs jų teritorijas. Ji tik signalizuoja apie žanrų nepastovumą ir fikcinio vaizdavimo formų silpnėjimą XX a. literatūroje. Ji teigia laisvo mąstymo jėgą ir grožį. Ji ryškiausiai interpretuoja, įprasmina ir išaukština kultūros vertybes, kuriose su tokia viltimi egzistencinės atramos ieško šiuolaikinis žmogus“ (2). Nors išvadų pabaigą šiandien – beveik po trijų dešimtmečių – gali skaityti kaip ką tik parašytą, pirmąjį teiginį jau tenka rimtai koreguoti: net jeigu baimintis dėl to, kad eseistika užgrobs poezijai, prozai ar dramaturgijai priklausančias teritorijas, ir šiandien rimto pagrindo nėra, tai konstatuoti, kad ji per tuos dešimtmečius gerokai išplėtė savo valdas, galima pakankamai argumentuotai. Peržvelkime kelerių pastarųjų metų populiariausių knygų „penketukų“ ar „dvyliktukų“ sąrašus ir pamatysime, kad eseistų knygos juose ne tik lygiomis teisėmis varžosi su poezijos ir prozos knygomis, bet ir pradeda sėkmingai laimėti tose varžybose. Du naujausi pavyzdžiai: M. Martinaičio autobiografinis pasakojimas „Mes gyvenome“ literatūros mokslininkų pripažintas kūrybiškiausia 2010-ųjų knyga, manau, ne tik todėl, kad priklauso vieno iš populiariausių šiandieninių poetų plunksnai, kad joje daug gilios ir skaudžios tiesos apie išgyventą dramatišką laiką, bet ir todėl, kad labai asmeniška autoriaus patirtis joje pakelta į „esminio galvojimo“ lygmenį; R. Rastauskui už grynosios eseistikos knygą „Privati teritorija“ paskirtas aukščiausias šalyje apdovanojimas – Nacionalinė kultūros ir meno premija. „Metai“ eseistikos kol kas dar nėra „integravę“ į literatūrą (žr. pirmąjį žurnalo puslapį, kur stambiu šriftu įrašyta „LITERATŪRA, KRITIKA, ESEISTIKA“), bet žanriniuose rašytojų apibūdinimuose šalia poeto, prozininko, dramaturgo (kai kada – kritiko) vis dažniau randi nuorodą „eseistas“. „Grynųjų“ eseistų dar lyg ir neturime, bet prie poeto ar prozininko pavardės nuoroda „eseistas“ sutinkama vis dažniau, o paklaustas, kas gi tie mūsų eseistai, jau nesunkiai gali išvardyti bent dešimtį rašytojų, kurių eseistinės knygos neretai sukelia visuomenėje didesnį rezonansą, negu jų pačių romanas, novelių knyga ar poezijos rinkinys. Nors pats niekada nedalyvauju populiariausių „penketukų“, „dvyliktukų“ ar „dešimtukų“ rinkimuose, bet neabejoju, kad įsivaizduojamame eseistų „dešimtuke“ savo vietą būtinai turėtų užimti Liutauras Degėsys. Tvirtinti tai leidžia ne tik trys beveik pamečiui išėjusios jo eseistikos knygos („Kelionė ten ir atgal“, 2007, „Kitaip nei kitaip“, 2008, „Prisiminimų prisiminimai“, 2010), bet ir „esminio galvojimo teritorijai“ priskirtina didžioji jų turinio dalis.
Pasiryžus imtis tokios dar ne itin dažnai literatūros kritikoje eksploatuojamos temos, tikiuosi, nebus didelė nuodėmė įterpti vieną kitą digresiją apie žmogiškąjį išvardytųjų knygų autoriaus profilį. Rašančiojo asmenybė eseistikoje reiškiasi daug atviriau nei kituose žanruose: poetas dažnai slepiasi už lyrinio subjekto nugaros, romanistas didžiąją rūpesčių dalį gali užkrauti ant romano protagonisto pečių, o eseistas neturi kur slėptis: arba stok prieš skaitytoją su visa savo išmintim, idėjų bagažu, nevaržoma minties laisve, meninės žodžio raiškos individualumu, arba... Alternatyvos, tiesą sakant, ir nėra: neatradai savyje paminėtųjų bruožų (suprantama, kad jų galima vardyti daug daugiau), tai ir patylėk. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rimtąją eseistiką kūrėjai dažniausiai rašo „gyvenimo nuėję pusę kelio“. Epitetą rimtąją čia pridūriau tam, kad atskirčiau ją nuo jokių taisyklių nesaistomos rašliavos, kuri kartais net sąmoningai (tikėkim – nesąmoningai) skatinama ir net organizuojama įvairių konkursų ar kūrybinio rašymo seminarų pavidalu. „Pasiguglinkit“, kaip sako studentai, internete ir pamatysite, kokį plotą ten užima esė, o nepatingėję paskaityti atsakykite sau, ką iš perskaitytų rašinių galima skirti prie ketvirtosios literatūros rūšies ir kas vis dėlto paliktina laisvų rašinėjimų sričiai.
Grįžtu prie minties, kad iki eseistikos reikia išaugti, pakilti, sukaupti nemenkas intelektualines, etines, visuomeninių, pilietinių rūpesčių atsargas, išsiugdyti „raumeningą“, gerai treniruotą žodį. Prieš imdamasis eseistikos, L. Degėsys yra išleidęs aštuonias poezijos knygas, tiek pat vadovėlių aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, stažavęsis ir dėstytojavęs užsienio universitetuose, o namuose „padaręs karjerą“ iki filosofijos katedros vedėjo, fakulteto tarybos pirmininko, universiteto senato, Rašytojų sąjungos valdybos nario pareigų. Vardiju tai tik todėl, kad tie dalykai vienokia ar kitokia forma neretai primenami rašytojo esė knygose, jie padeda kai ką geriau suprasti, kai ką savaip interpretuoti ir vertinti. Dėl tos pačios priežasties verta paminėti, kad jaunystėje rašytojas studijavo psichologiją, baigė filosofijos doktorantūrą, nė trisdešimties neturėdamas apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. O dar anksčiau, matyt, būta moksleiviško pasitikėjimo, nepasitenkinimo ir protesto metų, iš kurių vienas epizodas įstrigęs ir štai jau kelis dešimtmečius laikosi šių eilučių autoriaus atmintyje. Galėjo būti gal 1970-ieji. Su rajono moksleivių delegacija – kaip ją lydintis mokytojas – dalyvavau respublikos jaunųjų literatų konkurse. Apdovanojimų dieną tarp konkurso dalyvių nuvilnijo gandas (pabrėžiu: gandas, nes tikslesnių aplinkybių nežinojau), kad dviem ilgaplaukiams – gabiems, talentingiems, bet arogantiškiems, įžūliems Vilniaus berniukams „su tokiais plaukais“ ministro pavaduotojas diplomų neteiksiąs. Nežinau, kas vyko užkulisiuose, bet per apdovanojimų ceremoniją į sceną pakilo du plikai nusikirpę laureatai. Auditorijos reakcija buvo karštesnė už įprastus aplodismentus, kuriais nuo scenos palydimi visi apdovanotieji. Tie du „berniukai“ tada buvo tik „daug žadantys“, o šiandien yra žinomi rašytojai S. T. Kondrotas ir L. Degėsys. Keturiasdešimties metų senumo epizodo gal ir neminėčiau, jeigu išvardytose L. Degėsio knygose bent poroje vietų nebūčiau aptikęs jo prisiminimų, kad „idėjiškai pavojingi plaukai“ jam vos nekainavo atsisveikinimo su universitetu. Problemų dėl šukuosenos rašytojas jau seniai nebeturi, bet „nesušukuotų“ jo minčių yra tekę ne kartą girdėti ir Rašytojų sąjungos valdybos, ir Vilniaus pedagoginio universiteto Senato posėdžiuose, ir per šeštadienines radijo valandėles. Dar verta pridurti, kad neseniai vykusiame Rašytojų sąjungos suvažiavime, be programinės į sąjungos pirmininkus kandidatuojančio A. A. Jonyno kalbos, teko išgirsti tik keturis tikrus rašytojų balsus – E. Drungytės, M. Martinaičio, E. Ignatavičiaus ir L. Degėsio. Pastarojo kalba, neabejoju, pateks į ketvirtą jo eseistikos knygą, bet šitam mūsų pokalbiui per akis ir išvardytųjų trijų.
L. Degėsio eseistinius apmąstymus, kurių pats autorius niekur griežtai neapsibrėžia, vis dėlto galima bent punktyriškai apibūdinti kaip filosofo, psichologo, pedagogo, rašytojo, piliečio, kultūros žmogaus apmąstymų erdvę. Gal vieną kitą esė ir galima būtų pavadinti filosofine, psichologine, pedagogine, politine, socialine, kultūrine, bet toks skirstymas dažniausiai reikalautų vientisą baigtą kūrinį skaidyti į smulkesnius motyvus, o paskui iš jų dėlioti kažkokias savas mozaikas ar „sistemas“, bet griežtos „sistemos“, man rodos, svetimos ne tik autoriaus prigimčiai, bet ir pačiam esė žanrui. Kad ir kaip šis žanras būtų apibrėžtas – kaip „bet kurios tematikos straipsnis, kurio stiliui būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas“ (3) ar kaip „tarp filosofijos, mokslo, politikos, meno atsiradusi žanrinė forma“ (4), ar kaip „laisvas paprastai nesistemiškas svarstymas proza“, „individualus patyrimas ir nedogminis mąstymas“ (5),– visi apibrėžimai suponuoja laisvą, nevaržomą rašančiojo asmenybės raišką, kuriai sistemiškumas yra svetimas. Bet jeigu koks nors užsispyrėlis vis dėlto reikalautų kokios nors sisteminės ašies, apie kurią viskas sukasi, kokio nors centro, į kurį dažniausiai susibėga eseisto minties gijos, tai tokiam užsispyrėliui pasakyčiau: įsirašykim šioje vietoje žmogų, asmenybę. Ne rašančiąją, ne skaitančiąją, ne augančią mūsų akyse ar smunkančią, degraduojančią, ne monolitiškai vientisą, bet ir ne vidinių prieštaravimų visiškai suaižytą, įsirašykim bent kiek abstrahuotą, apibendrintą asmenybę, kurios patirtyje esama ne tik to, kas čia įvardyta, bet ir kelis kartus daugiau – kas dar gali būti įvardyta. Argi bet kuris iš mūsų nesame patyrę prieštaringiausių būsenų ir jausmų, kad galėtume drąsiai brėžti ribą tarp savęs ir kito, tarp gėrio ir blogio, tarp išminties ir kvailystės, tarp užuojautos bėdos ištiktam ir slapto džiaugsmo (kad ne man taip)? Visą mūsų gyvenimą, visą žmogiškąją patirtį galima išreikšti tokių priešpriešų poromis, vieniems apie jas nuolat mąstant, kitiems jas skausmingai išgyvenant, tretiems gal net nenujaučiant jų savyje, ketvirtiems...
Ilgesnis pabuvimas trijų L. Degėsio knygų erdvėje veikia kiek kitaip nei kokio romano, novelių rinkinio ar prozos knygos perskaitymas. Kas ir kaip veikia? galimų atsakymų dalį, tikiuosi, pavyks ištarti iki straipsnio pabaigos, bet pirmąjį bandysiu išvesti iš to, ką jau pasakiau. Tai – dialektinė priešpriešų vienybė ir žmoguje, ir jį supančiame pasaulyje. Žinoma, ji atrasta ne L. Degėsio, bet neabejotinas autoriaus nuopelnas – nuolatinis šitų priešpriešų jutimas. ne išdidus mentoriškas siekis pamokyti skaitytoją, o nuoširdus noras kartu su juo lygiomis teisėmis bandyti apnuoginti tas priešpriešas, formuluoti klausimus, svarstyti problemas net iš anksto nujaučiant, kad niekas jų visų niekada neišspręs. Neginčytinų tiesų, galutinių sprendimų, teisingai sutvarkyto pasaulio siekis yra svetimas filosofo pasaulėžiūrai. Skaitytojui ne kartą gali pasirodyti, kad autorius skeptiškai, o gal ir pesimistiškai žvelgia į „sutvarkyto pasaulio“ galimybę. Tokio skaitytojo ir tokios nuomonės buvimą tenka pripažinti ir siūlyti jam ieškoti entuziastingesnio ir optimistiškesnio autoriaus, tačiau šiuo atveju reikia priimti tas „žaidimo taisykles“ ar tą pasaulio sampratą, kurių laikosi autorius. Bent keletą jų pacituosiu:
Gyvenime neišvengiamai (išskirta cituojant – P. B.) atsiranda neapibrėžtumas, ir visi žmonių bandymai sutvarkyti, supaprastinti pasaulį, padaryti jį tvarkingą ir nuspėjamą yra tik iliuzijos. Netvarka nėra pasaulio netobulumo ženklas, greičiau – laisvės galimybės simbolis. Sutvarkytas pasaulis baigiasi, nes nebegali keistis. Iš esmės kiekvienas gyvenimas tol, kol jis tęsiasi, yra nesutvarkytas ir netobulas. Tokiame gyvenime visada yra klaidos, absurdo, nevilties, atsitiktinumo, nuodėmės ir paslapties galimybė (6).
Lyg nujausdamas ir paguosdamas tą jau įvardytą „tvarkos ir teisingumo“ iliuzijų puoselėtoją, autorius apverčia plokštelę:
Sutikite, kad paslapties ir stebuklo pripažinimas pasaulį padaro įtemptą, sudėtingą ir netvarkingą. Ne veltui mokslas nepripažįsta nei paslapties, nei stebuklo – tik nepakankamą tiesos ir pažinimo lygį. O tuo metu tik paslaptis, stebuklas ir netvarka garantuoja, kad gyvenimas gali būti įdomus ir vertingas. Tvarkos tokiame pasaulyje iš tiesų nėra per daug. Tačiau, kita vertus, tik todėl tame pačiame pasaulyje yra kažkiek laimės, laisvės, moralės, filosofijos ir poezijos (7).
Sudėtingo ir netvarkingo, iki galo nepažinaus pasaulio, atsilyginančio mums savo įdomumu ir vertingumu, laisve veikti, filosofuoti, kurti poeziją, teigimas yra nuostata, kurios laikomasi visose aptariamose esė knygose.
žvelgdamas į pasaulį be didelių iliuzijų, eseistas užsimoja ir prieš guodžiančių, žadančių, pranašaujančių teorijų nepatikimumą. „Visos mūsų teorijos yra pagrįstos žiniomis apie praeitį, žinių apie ateitį tikriausiai niekas neturi. Būtų gerai, jei ir jūs neturėtumėte“ (8).
Skaitant L. Degėsio esė, dažnai kyla mintis, kad jos ir rašomos tam, jog nebūtų besąlygiškai priimtos, kad jose yra kartais atvirai demonstruojamas, o kartais yra paslėptas provokacijos užtaisas, siekiant sujudinti jau aptingusias mūsų smegenis, priversti jas ne tiek kaupti naujas žinias, teorijas, idėjas, kiek kritiškai jas apmąstyti. Tenka pritarti autoriaus minčiai, kad „pagrindinis tokių visagalių teorijų ir jomis įtikėjusių žmonių trūkumas yra visiškas nekritiškumas“ (9).
Beje, šių eilučių autorius taip pat linkęs sutikti su galimu skaitytojo priekaištu, kad citatos iš L. Degėsio eseistikos yra parinktos tendencingai, kad rašytojas neretai teigia visiškai priešingus dalykus, iškeldamas žinių vertę, įsitikinimų būtinybę, moralinių nuostatų svarbą ir t. t. Kaip tai turėčiau pasiaiškinti? Nebent vėl ieškodamas citatai ne kartą skirtingais žodžiais formuluojamos rašytojo minties, kad svetimose teorijose (taigi ir rašymuose) mes lengviausiai priimame tai, kam iš anksto sąmonėje yra parengta tam tinkama terpė. Būdamas autoriaus vietoje, nuoširdžiai džiaugčiausi kuo didesniu ne tik perskaitymų, bet ir interpretacijų skaičiumi. galimo pašnekovo ar net oponento dėmesį turėčiau atkreipti į vieną aplinkybę: taip aš linkęs traktuoti tik filosofuojantį L. Degėsį, tokį, kuris pats tiki ir mus įtikina, kad „filosofija yra galimybė pramušti realybės šarvą, pasižiūrėti į kasdienybę kitaip arba net kitaip negu kitaip“, kad ji „leidžia stabtelėti ir susikurti distanciją – tą specialų santykį – su savimi, su beprotiška, lekiančia, bėgančia kasdienybe“ (10).
L. Degėsys nemėgdžioja nei Diogeno, lindinčio savo statinėje, nei Sokrato, deklaruojančio savo žinojimą, kad nieko nežinąs, – jis gyvena šitoje „beprotiškoje, lekiančioje, bėgančioje kasdienybėje“, gal ir norėdamas išlaikyti susikurtą filosofišką distanciją, bet pačios kasdienybės nuolat provokuojamas artimai, kontaktinei kovai. Profesionaliam psichologui ir patyrusiam pedagogui nereikia laužti problemų iš piršto – jos pačios laužiasi į eseisto duris. Autorius nesimėgauja ir nepiktnaudžiauja profesinėmis nei pedagogo, nei psichologo žiniomis ar patirtimi, nors galimybių tam turi daugiau už kitus eseistus. Jis tiesiog skausmingai mąsto apie mokslo ir mokslingumo prestižo smukimą, apie dažno jaunuolio siekį ne būti, bet atrodyti, ne sukaupti reikiamų žinių ir įgūdžių, o gauti diplomą. Jam kyla „ne tokia jau eretiška mintis“ pasitikrinti „absoliučių, nesugriaunamų žinių“ autoritetą ir priminti klausimo ir klausìmo vertę, nes „...atsakymai atsiranda tuomet, kai paklausi. Todėl verta mokytis visai ne atsakinėti, bet klausinėti. Nes jeigu nemoki paklausti arba paklausi nevykusiai, tokį atsakymą ir gausi. Klausimas yra visai neblogas instrumentas, įgalinantis išskrosti, išanalizuoti pasaulį ir priversti jį atsakyti. Klausimas galėtų būti atradimo procedūra. Gyvenimas kaip klausimas arba dar kitaip – vos vos perkėlus kirtį – kaip klausìmas“ (11).
L. Degėsys, siekdamas savo esė taikinių, be kitų priemonių, dažnai remiasi ir anekdoto situacija. Skaitant tokius samprotavimus, man irgi šovė į galvą vieno anekdoto pabaiga, kur sakoma, kad vienas kvailys gali užduoti tiek klausimų, jog ir dešimt protingųjų neatsakys. Todėl nesunku įsivaizduoti, kad didaktinių vertybių hierarchijoje klausimo ar klausìmo iškėlimas virš atsakymo gali sugluminti ir skaitytojų dalį, ypač visą gyvenimą atsakinėti mokiusių mokytojų. Tegu, nieko baisaus: suglumti, suabejoti net ir tvirtai suręsta vertybių sistema naudinga visiems. manęs ši autoriaus mintis nesuglumino: gerai suformuluotą klausimą ne kartą esu palankiau įvertinęs už „teisingą“ standartinį atsakymą. Aktualesnė man atrodo kita bėda. Kaip žmogus, ketvirtį amžiaus kremtantis tą pačią kaip ir L. Degėsys pedagogo duoną, galėčiau pridurti: „žinančiųjų atsakymus“ asmenų paprastai būna bent kiek daugiau nei „nežinančiųjų“, o keliančiųjų klausimus, deja, nepalyginamai mažiau.
Ugdyti ne klausantį, paklusnų, bet klausiantį, abejojantį, savarankiškai mąstantį žmogų, laisvą pilietį, galintį „apsispręsti – ką atiduoti valdžiai, o ką palikti laisvam žmonių pasirinkimui“ (12), yra lyg ir visuotinai pripažįstama viena svarbiausių kiekvieno pedagogo – kad ir kokioje švietimo ar aukštojo mokslo grandyje jis dirbtų – pareigų. Pareigos pareigomis, o praktinis jų vykdymas, pedagoginės veiklos efektyvumas yra tokia plati mokslinių tyrimų, diskusijų, konferencijų tema, tiksliau – problemų ratas, kurį aprėpti ne tik trijose, bet ir trisdešimtyje esė knygų būtų visiškai nerealu. Tuo labiau vienam eseistui tokios užduoties niekas nė nekeltų, ir čia apie tai užsimenama tik numanant individualią, įvairiapusę autoriaus patirtį. Laisvas, konvencijų nevaržomas filosofo mąstymas, nedeklaruojami, bet į kraują ar pasąmonę įsigėrę pedagogo siekiai, „apie skaitytoją negalvojančio“ rašytojo laikysena, dar sociologiniai ar politologiniai pamąstymai, kultūrinės refleksijos, nemažai po pasaulį pasidairiusio keliauninko įspūdžiai – kaip visa tai sudėti į iš esmės vieningą esė erdvę, nors, formaliai žiūrint, per tris knygas tų esė priskaičiuotume ir kelias dešimtis?
Nors trumpam stabtelėkime dar ties keliomis eseisto minčių projekcijomis.
Tematikos atžvilgiu bene gausiausios yra kelionių esė: pusė pirmos knygos („Kelionė ten ir atgal“) taip ir pavadinta: „Kelionių esė“. Namisėda šių eilučių autorius, kuris net į naujuosius Vilniaus rajonus mieliau važiuoja maršrutiniu troleibusu ar autobusu negu už nuosavo automobilio vairo, o nepažinto pasaulio spragas užpildo telekanalais „Travels“ ir „History“, su sveiku lietuvišku pavydu skaitė kelionės po JAV įspūdžius, žavėdamasis ne tik keliauninko užmoju ir drąsa, bet ir jo žodžio lankstumu, apibūdinimų taiklumu, kelionėje kilusių minčių originalumu. Bet gimė ir viena kita abejonė: ar reikėjo šį skyrių besąlygiškai priskirti prie eseistikos? Talentingai parašyti kelionių įspūdžiai taip pat yra senas, dėmesio vertas ir pripažintas žanras, kuriam visiškai nereikia svetimos kepurės. Neteisinga būtų neigti, kad „Kelionių esė“ yra tikrų eseistinio mąstymo perliukų, bet vis dėlto dažniausiai jiems tenka tik meninės įtaigos priemonės vaidmuo, padedantis sumaniam ir išradingam gidui. Neatsitiktinai pabrėžiau, kad kalbu apie pirmosios rašytojo esė knygos pirmą dalį. Kai turi prieš akis dar pustrečios – jau tikrosios eseistikos – knygos, tai šitą įspūdį galima būtų apdairiai nutylėti, tarus sau ir skaitytojui, kad tai būta pradžios, prasmingo ir naudingo įsibėgėjimo, bet norisi pratęsti ankstesnę mintį, kad darosi madingi laisvi rašinėjimai, kuriems bandoma uždėti esė žanro etiketę. Keliaujančių ir elementariai raštingų žmonių šiandien daugėja ir kas uždraus jiems savo rašinius pavadinti madingu esė vardu? Atseit L. Degėsiui galima, o man – ne? Žinoma, tokiu atveju būtų galima gintis sena romėniška išmintimi, kad tai, quod licet Jovi, non licet bovi (kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui), bet kad kai kurių rašinių autorių tokiame kontekste ir jaučiu tituluoti liežuvis neapsiverčia. Tai gal geriau pasakyti, kad pirmoje knygos „Kelionė ten ir atgal“ dalyje L. Degėsys dar nėra eseistikos Jupiteris.
Anksčiau palikau lyg ir nebaigtą mintį apie įvairiausių priešybių iš išorės supamą ir iš vidaus draskomą žmogų kaip rašytojo apmąstymų centrą. Pridurkim: kaip adresatą ir adresantą viename asmenyje. Pasinaudojant rašytojo mėgstama anekdoto poetika, leistina pajuokauti, kad protingam žmogui galima ir su savimi pasišnekėti, bet pašnekesys su savimi (ar savęs įvardijimas antruoju asmeniu) – ne semantikos, o stilistikos atžvilgiu – vietomis man atrodo kiek manieringas ir ne itin efektyvus. Daug sėkmingiau, regis, kalbamasi su skaitytoju.
Sukaupęs įvairiapusę žmogiškąją patirtį, išmiklinęs, ištreniravęs žodį pačiuose įvairiausiuose diskursuose nuo lyrinių atodūsių iki Europos Sąjungos pinigų įsisavinimo „projektų“, nuo akademinės paskaitos iki kurtuazinio pokalbio, rašytojas sugeba sukurti tokią bendravimo su skaitytoju atmosferą, kuri pastarajam neleidžia pajusti autoriaus pranašumo. su skaitytoju kalbasi žmogus, ne iš šalies ar iš aukšto stebintis pasaulį ir kitą žmogų, ne tik daug ką apmąstęs ir supratęs, galįs paaiškinti, bet ir pats nuolat kamuojamas naujų klausimų ir naujų problemų. Niekas, kaip žinoma, taip nesuartina pokalbio dalyvių, kaip jutimas, kad jiems abiem vienodai aktuali ir svarbi pokalbio tema.
Kitaip abiejų pusių situacija atrodo meninės raiškos, individualaus stiliaus atžvilgiu. Rašytojo padėtis čia tampa dominuojanti. Dažnas skaitytojas, jei tik jis lyg į akmenį neatsitrenkia į jam nepriimtinas rašančiojo idėjas, paprastai būna pakantus, tolerantiškas rašančiojo pasirenkamam minčių raiškos būdui, neretai – jau susiformavusiam jo stiliui. Rašytojui minties išraiška neretai būna nemažiau svarbi už pačią žodinio pavidalo dar neįgavusią mintį. Prisiminkime ne kartą girdėtus nusiskundimus, kad žmogus turįs svarbių minčių, tik nesurandąs žodžių joms išreikšti. argi patys nesame kankinęsi ieškodami tinkamiausio žodžio? Nežinodamas ir specialiai nesiaiškinęs L. Degėsio kūrybinės laboratorijos paslapčių, nesiimu tvirtinti, ar sunkios ir kankinančios jam yra žodžio paieškos. Žiūrint iš šalies, neturėtų būti labai sunkios, arba tas sunkumas jau įveiktas ankstesnėse knygose. Bet kiek poeto, mokslinių straipsnių ar vadovėlių autoriaus patirtis gali padėti eseistui? O gal trukdyti jam, kaip žurnalisto patirtis yra trukdžiusi ne vienam prozininkui? Prisipažįstu, nežinau, ir klausimą – jeigu neliks jis retorinis – keliu tik padrąsintas jau aptartos eseisto nuostatos apie pozityvią paties klausimo esmę.
Taigi, be žmogiškosios patirties, aktualių temų, įdomių idėjų, rašytojas turi lengvos, žaismingos, intriguojančios, provokuojančios, pagavios ir pagaunančios kalbos dovaną. Kaip nuteikia vien esė pavadinimai! „Įrodymai yra neįrodomi“ – vienu spyriu, galima sakyti, išmušamas iš po kojų kertinis ne vieno žmogaus įsitikinimų pamato akmuo. „Senius reikia šaudyti jaunystėje“ – pagyvenusį žmogų tikrai pašiurpina toks mizantropiškas imperatyvas. „Ne tvarka yra laisvė“. Net perskaitęs esė, dar turi gerai pagalvoti ne tik apie tokio pavadinimo prasmę, bet ir apie galimą jo korektūrą. Gal netvarka turėjo būti vienas žodis? Anarchistiška, bet aišku. O taip, kaip parašyta,– pusiau aišku, pusiau ne. Greičiausiai to ir siekta: atseit pasiaiškinkime. Autoriaus polinkis į paradoksą padiktuoja tokius pavadinimus: „Blogai yra neblogai“, „Žemai yra aukštai“, „Tikėti yra netikėti“, „Matoma yra nematoma“, „Suprasti yra nesuprasti“ ir pan. Čia jau sunku susilaikyti nuo kritiškos pastabos: tokie pavadinimai man atrodo sukalti ar susiūti ant vieno kurpalio. Geriau jau bent kiek banaliau, didaktiškiau, bet neabejotinai prasmingiau: „Gyventi yra skaityti“ arba „Ilsėtis yra dirbti“. Ištari tokią pastabą ir pagalvoji: papriekaištauti nesunku, o ką čia pozityvesnio galėtum pasiūlyti? Sugalvoti kelias dešimtis iškalbingų ir prasmingų pavadinimų galbūt yra net sunkiau, negu sukurti kelias esė. Galima numanyti, kad tie pavadinimai gimė išleidžiant pavienius kūrinius į spaudą ar eterį. Kaip atskirų tokio žanro kūrinių pavadinimai jie tikriausiai nė neužkliūtų, dažnai – suintriguotų. deja, vienoje vietoje kelia monotonijos, šablono įspūdį. Gal, sakau, ateity rengiant vientisą esė knygą, kai kurių galima ir visai atsisakyti?
Nemažiau už pavadinimus esė žanrui svarbios kūrinių pabaigos, jų užsklandos. „Fantazijų kasdienybę“ autorius baigia tokia pastraipa:
Ir ką čia pasakyti, kad nebūtų taip liūdna... Jei jums atrodo, kad trūksta valios ir dar turite noro stiprinti valią – reiškia turite valios. Jei matote, kad jums trūksta vaizduotės – vaizduotė tikrai yra. Jei dar manote, kad galite išprotėti, vadinasi, dar neišprotėjote. Nes jei viskas gerai ir visko gana, ir nieko netrūksta, labai gali būti, kad jau... (13)
Matyt, dar jaunystėje įgijęs stiprų imunitetą nuo valdiško, privalomo optimizmo, rašytojas retai vartoja užuojautos, paguodos, vilties formules, mieliau renkasi ironiją, sarkazmą, groteską. O jeigu ir sumano ištarti paguodos žodį, suteikti vilties, tai daro su humoro jausmu, ironiška intonacija, nutylėjimo figūra.
Viena mėgstamiausių stilistinių figūrų L. Degėsio eseistikoje yra retoriniai klausimai. Apibendrindamas savo įspūdžius pridursiu, kad retoriniams klausimams tenka svarbi ne tik stilistinė, bet ir semantinė funkcija: jie žadina skaitytojo aktyvumą, kviečia jį dialogui, skatina ieškoti savarankiškų atsakymų ir sprendimų, nes prasmingas gyvenimas, kaip nuolat siekia įtikinti autorius, yra „gyvenimas nuolat kintant ir klausiant, o ne turint sotų, amžinai tą patį, iš anksto žinomą atsakymą...“ (14)
Platų eseistikos lauką yra užsiėmęs L. Degėsys. Daigių ir jau gražiai sudygusių sėklų jame pasėta. Akį ir širdį džiugina vešliai sužaliavę rėžiai. O daug ką jau drąsiai galima vadinti derliumi, kuris pilamas į brandžios lietuviškosios eseistikos aruodą. Pasitaiko, kaip pasakytų valstietis, ir pašalusių ar pamirkusių plotelių, kuriuos ateity dar teks atsėti. Bet brandžios sėklos nestokojama, o sėjėjo patirtis, nėra abejonės, kas metai tik augs.
____________________________
(1) Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 134.
(2) Kubilius V. Esė – esminio galvojimo teritorija // Pergalė. – 1983. – Nr. 6. – P. 126.
(3) Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001. – P. 271.
(4) Lietuvių literatūros enciklopedija. – P. 134.
(5) Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 110.
(6) Degėsys L. Kitaip nei kitaip. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 63.
(7) Ten pat.
(8) Ten pat. – P. 87.
(9) Ten pat. – P. 89.
(10) Degėsys L. Prisiminimų prisiminimai. – Vilnius: Alma littera, 2010. – P. 125.
(11) Degėsys L. Kitaip nei kitaip. – P. 152.
(12) Ten pat. – P. 61.
(13) Ten pat. – P. 108.
(14) Ten pat. – P. 154.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)