Vytas Dekšnys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

 

       1. Kai mokiausi paskutinėse mokyklos klasėse, pasirodė Jurio Puodnieko filmas tokiu pat pavadinimu, o per rusų kalbos pamokas rašydavome rašinėlius „Kaip aš suprantu jaunimo problemas“. Jau tada nelabai supratau, koks tai žvėris tos „jaunimo problemos“ ir kodėl būti jaunam yra sunkiau, negu būti senam. Gal tai susiję su hormonų audromis, kurios veikiai tampa visatos centru, gal nuolatine ambicijų ir galimybių prieštara. Kai esi septyniolikos, iš tiesų visos problemos ir priešpriešos atrodo pamatinės: staiga imi ir užsigeidi kokios nors mergaitės visam gyvenimui, kas nors neįvertino talento – irgi suėdė gyvenimą, politinės pažiūros tarsi ir nepajudinamos, o bet kokia neteisybė šaukiasi galutinio Dangaus teismo. Laikai irgi buvo šiurpoki – metais vyresni už mane dar ėjo į sovietų armijos rekrūtus. Bet ir tada nesupratau, kodėl man turėtų būti artimas bendraamžis urlaganas ir kodėl turėčiau patirti kartų konfliktą su pagyvenusiu inteligentu. Tam tikras kultūrinis snobizmas man visada buvo žymiai suprantamesnis tapatybės kriterijus.

 

       2. Esu užsispyręs – tai padeda gyventi įdomų gyvenimą, ir kuo toliau, tuo jis įdomesnis – visiškai be jokio skubėjimo „gyventi greitai“. Vidinis kipšiukas, ar tai, ką džiazo muzikantai angliškai vadina draivu, tikrai niekur nedingsta. Pamažu išmokstu įgyvendinti vienas ar kitas idėjas, atsirinkti realiausias – vis toliau ir toliau nuo tos rutinos. Nežinau, gal po kokių dešimties metų ir atsiras tas nuovargis.

 

       3. Kai mano bendraamžiai įžengė į literatūrą, visos ietys jau buvo sulaužytos. Pats sau „paskutiniais“ lietuvių literatūros jaunaisiais vadinu A. A. Jonyno, K. Platelio, V. Braziūno, D. Kajoko kartą: šitiems tikrai buvo ką laužyti ir hierarchijas jie apvertė iš esmės. S. Parulskio ir A. Marčėno kartos maištas jau buvo žymiai individualistiškesnis, iš jo liko tik jų pačių kūrybos laisvė. Mano bendraamžiai – jau visai užkietėję individualistai. Jokių hierarchijų mes nelaužėme, tiesiog mėginome jų nepaisyti ir jas apeiti, kad nepažeistume trapaus nepriklausomumo (čia kalbu apie savo artimiausią „kompaniją“). Atrodo, tarp jaunimo, dabartinių studentų, randasi tam tikra ideologinio aktyvumo mada, žmonės būtinai nori turėti pažiūras, būti kairieji ar dešinieji. Gal tai irgi išsivadės kaip trumpalaikis pažiūrų ir ideologijos vartojimas dėl stiliaus, o gal ir suformuos kokį nors vertybinį stuburą, ilgalaikio visuomeninio angažuotumo poreikį. Vis dėlto ir dabar nemanau, kad mūsų literatūroje iš esmės būtų ką patetiškai laužyti: „įtaką išlaikančios“ kartos puikiai suvokia, kad jos neamžinos, jų laikysena yra gana atvira. Mūsų literatūros gyvenime, ypač išorinėje jo raiškoje, yra daug skaudžių dalykų: sustabarėjimo, inercijos, akiračio siaurumo, bet tai – ne kartų problema; apie šiuos dalykus puikiai susikalbu ir su daugeliu šešiasdešimtmečių ar dvidešimtmečių. Vis dėlto atramines figūras susirandu ne lietuvių literatūroje, juolab kad ir ji vis kinta, o vyresniųjų kartų lietuvių literatus suvokiu tiesiog kaip kolegas, iš kurių visada šio bei to išmoksi. Kai kurie, beje, tapo bičiuliais ir maloniais laisvalaikio pašnekovais.

 

       4. Matyt, specifinių kartos problemų esama: viena vertus, visų vienoks ar kitoks augimo ir brendimo laikotarpis praėjo sovietinėje Atlantidoje, Sąjūdžio ar posąjūdiniais Gariūnų laikais, ir tai turėjo tam tikrų pasekmių, kita vertus, artėja vidutinio amžiaus krizė, bet kadangi priklausymas kartai man nėra ypatinga vertybė, stengiuosi tų specifinių problemų neabsoliutinti: vis tiek pasimirš ir nublanks prieš bendražmogiškąsias.

 

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)