Accessibility Tools

Antanas Šimkus. Benedikto Januševičiaus nuotraukaAntanas Šimkus. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

 

       1. Turbūt į šį klausimą, pasikinkęs būtąjį laiką, visiškai galėsiu atsakyti vėliau, kai žiūrėsiu iš tolimesnės perspektyvos į „jaunus savo metelius“. O dabar tegaliu bandyti bent iš dalies atsakyti – man atrodo, kad ir jaunam, ir vidutinio amžiaus, ir senam būti nesunku, jei renkiesi būti ne „Kažkuo“ (kuo nesi ir netapsi), o tiesiog būti, paprastai, be išankstinių nuostatų – jei renkiesi taikų sambūvį su aplinka, su supančiais žmonėmis. Pastaruoju metu kaip tik taip ir noriu gyventi. Ar pavyksta? Tai jau kitas klausimas.

       Kartais pagalvoju: kas gi yra tas jaunas žmogus? Tas, kuriam ką tik sukako aštuoniolika, ar tas, kuriam po kelių dienų „stuktels“ trisdešimt ketveri, o gal tas, kuris tiesiog sako, kad jaučiasi jaunas? Ir kartais man atrodo, kad teisingas yra pastarasis variantas. Jaunas yra tas, kuris taip jaučiasi.

       Ne vienas yra atkreipęs dėmesį į sąskambio „jaunas“ ir „naujas“ panašumą. Gal tai neatsitiktinis dalykas. Pritarčiau minčiai, kad jaunas yra tas, kuris kasdien sugeba pažvelgti į gyvenimą gyvai, atvirai – atnaujintai ir atjaunintai. Iš čia turbūt kyla ir viena kūrybos atsinaujinimo ir atsijauninimo versmių. Taigi... būti jaunam man reiškia jausti, kad galiu atsinaujinti. Kiekvieną dieną pradėti iš naujo.

 

       2. Šūkių yra daug, gyvenimas – tik vienas. Savo protestus su šūkiais, šokiais bei pankroko ir metalo muzikos intarpais, pasvaičiojimais apie anarchistinių principų įgyvendinimo „ant šio svieto“ būtinybę jaučiuosi išbaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį. Nežinau, ar tą patį reiškinį pavadintume gyvenimo rutina, bet rizikuosiu tarti – man rutina patinka. Mėgstu kas rytą keltis šeštą valandą, nenusibosta bent keletą kartų per savaitę gerą pusvalandį bėgioti parko alėjomis, dievinu pietus nuo dvyliktos iki pirmos, su džiaugsmu einu miegoti prieš vidurnaktį. Ar tai galėtų būti išvirkščioji „jaunatviško maksimalizmo“ pusė? Net nežinau. Šiaip tenka pripažinti, ko gero, jaunatviškas maksimalizmas mano kūrybos ne(be)veikia. Šiuo metu turbūt atrodau gana nuobodus tipas, neįdomus personažas, bet savo vidiniu gyvenimu esu patenkintas. Stengiuosi nepraleisti progos patylėti. Nemėgstu šūkauti. Labai aidu.

 

       3. Žinote, itin didelių „hierarchinių“ nusiskundimų neturiu. Kai vartau literatūros istorijai ar teorijai skirtus veikalus, niekas pernelyg ten manęs nežeidžia. Na, neįdėjo šiais metais to rašytojo – įdės kitąmet. Visada rasi dėl ko pakritikuoti tą ar kitą kūrėją, visada rasi dėl ko pakritikuoti šį ar aną kūrinį.

       Man asmeniškai toje hierarchijoje nėra labai ankšta. Žinau, kad jei turėsiu ką pasakyti, visada galėsiu pasakyti. To užtenka, kad ramiai tursenčiau saulėtom parko alėjom, dažnai įkvėpdamas ir iškvėpdamas.

       Rašytojai, kuriais remčiausi? Tie, kurių gyvenimiška laikysena ir kūryba (tegu ir labai skirtingi tai žmonės) man imponuoja: V. Kukulas, K. Platelis, D. Kajokas, A. A. Jonynas, V. Juknaitė, V. Daujotytė.

       O dar kiek išėjusiųjų, kurių tekstuose randu atgaivą – paminėsiu keletą: B. Radzevičius, J. Strielkūnas, A. Ramonas, A. Kalanavičius...

 

       4. Specifinės problemos? Nežinau, nesu pajėgus formuluoti į šį klausimą atsakančius apibendrintus teiginius ir nesiimčiau labai rimtai kalbėti kartos vardu.

       Kartais problemiškas man atrodo (žiūriu į veidrodį ir sakau) – pernelyg korektiškas požiūris į pasaulį, konformizmas. Šios kartos pasaulėvokai susiformuoti daug įtakos turėjo ankstyvoje jaunystėje įvykęs politinis virsmas, perėjimas nuo vienos santvarkos prie kitos ir su tuo susijusi amžina tapatybės stoka. Esame truputį užstrigę „gediminieriai“ – tokie jau pusiau gediminaičiai, o pusiau dar pionieriai...

       Tiesa, dar esame paskutinė karta, gerai išmokusi rusų kalbą iš televizoriaus ir radijo – bent suprantame, ką turime omeny, kai keikiamės ta kalba. Deja, dėl to problemų nemažėja.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)