1. Šiais metais, po Jūsų gimtadienio, sudėjus pragyventų metų skaičius, gausime dešimt. Argi tai ne proga „sukti“ Jums smegenis? Nors tiktų ir paryčiui užšalusi bala. Kaip plunksnos aštrumą veikia tie prabėgę metai? Tikiuosi, ji nerūdija? Beje, gali surūdyti ir nuo prakaito rašant. Ar sutinkate?
2. Kai siunčiu šiuos klausimus, esate išleidęs keturiolika knygų. Kadaise J. Erlickas yra sakęs, kad, parašius dešimt, būtų gerai ir baigti, nes ir kritikai mėgsta apvalius skaičius. Gal jau suformulavote pagrindinius „priesakus“ (antipriesakus)? Ar jaučiate turįs spėkos stipriai viršyti Biblijos dekalogą?
1–2. Seniai seniai, kai įstaigose dar būdavo ir medinių kompiuterių, kai mūsų šuo Pankas, miestietis iki gyvo kaulo, išvežtas į kaimą, sumedžiojo kaimyno Jono vištą, kai kilo įtarimų, jog kepta žąsis – tai tikrasis paukštis Feniksas, – seniai seniai Balandėlė rengėsi „duoti“ interviu. Gyvai – tiesiai į kažkokį eterį.
Pasitaikius progai, paneigsiu Kaune sklandantį gandą, kad tai aš išradau keptą žąsį. Tai padarė Panikovskis, o patį faktą aprašė Ilfas ir Petrovas.
Taigi interviu... „Aš taip jaudinuosi, – skundėsi Balandėlė, – ką daryt, jei nežinosiu, ką atsakyti?“ Esu labai kategoriškas žmogus, todėl sakau: „Neimk į plaučius. Kalbėk, ką girdi iš dangaus, transliuok.“
Bandymas žodžiais užkerėti pasaulį negali būti „norminė kalba“.
Klausimai yra klausiančiojo bėda, o atsakymai – atsakančiojo. Aš nesakau, kad mes visiškai vienas kito nepaisom, bet tiesioginis atsakymas į klausimą nebūtinai pats geriausias būdas susikalbėti.
Kai kurių žmonių protas, kaip vienšlaitis stogas – antroje pusėje dangus iki žemės. Kai kuriems neateina į galvą, kad „prieiti prie išvados“, arba „iki išvados“, yra vaizdelis, o „prieiti išvados“ – sąvoka. Kad „Geležinkelio stotis“ – tai ne tik traukinių stotis, o geležinkelių tinklo dalis, daugiafunkcinis kompleksas su savo policija, statusu, prostitutėmis ir panašiai.
Viena graži ponia Violeta: „O kodėl jūs neišverčiat „Raudonųjų burių“? – klausia. „Ne nuo manęs priklauso“, – sakau. „Reikia siūlytis“, – sako ji. Bet aš ne apie tai. „Raudonųjų burių“ jūroje kartais pasigirsdavo Neišsipildžiusios Būties balsas. Tie žodžiai „neišsipildžiusios Būties balsas“ palietė mano širdį. Manau, kad mes – poetai ir juokdariai – kartkartėm išgirstam tą balsą aidint rūkuose ir puolam rašyti it pamišę, ir krauju, susirietę trilinki, liudijam – taip, jis aidi.
Amerikietis Thomas Wolf’e’as kažkur savo Amerikoje matė raudonų plytų sieną, kuria ropojo žalia gebenė, ir verkė iš bejėgiškumo – kaip jam tą sieną aprašyti? Tas raudonas plytas, tą žalią gebenę ir, spėju, tą Neišsipildžiusios Būties balsą.
Baisingi žodžių spiečiai supa mūsų Žemės rutulį, nėr laisvos vietos iki pat ozono skylės, gaudžia jie ir dūzgia, ir mano tęvas balselis tarp jų „lia lia lia, lia lia lia“ transliuoja. Kam, ką, kodėl? Girdėjau iš Irutės Kaliavauskės – “yra tik du tikri dalykai pasaulyje – tai mokesčiai ir mirtis“ – perduodu kitiems...
Na taip, septyni ir trys – dešimt, gražus skaičius. Bet man, atvirai šnekant, aštuoni – gražesnis. Dievaži neturėčiau tais skaičiais per daug rūpintis, bet ne visada pavyksta su savimi susitarti. Neturėčiau rūpintis ir tuo plunksnos aštrumu, ir tomis rūdimis, ir prakaitu baltose lankose pralietu, bet vėlgi...
Nerašykit, plunksnos broliai ir sesės, „vėlgi“ – kalbos mokovai ir mokytojai nudaužys nagus liniuote – nėra tokio žodžio.
...Kadaise viešai pacitavau K. Prutkovą: „Aš trokštu šlovės, šlovė žmogų guodžia.“ Tai neišsiginu...
Apskritai aš apakęs – esu mažai kam žinomas rašytojas, o „Metuose“ jau kelintas interviu. Kažkas įtartina, bet miela.
Dėl tų apvalių skaičių... (Mėgstu daugtaškius, jie suteikia tekstui kažkokio mąslumo... Tarsi kažką žinotum... Kažką, bet ne bet ką...) Sergejus Dovlatovas pasakoja tokį tikrą anekdotą... „Klausyk, aš tau skolingas trisdešimt rublių. Gal paskolintum dar penkis dėl apvalaus skaičiaus?“ Tai aš dėl apvalaus skaičiaus porą knygų dar sudaryčiau.
3. Jūsų (ir žmonos) elektroniniame adrese yra žodis „nebaimei“. Manau, jis neatsitiktinis. Ypač humoristui. Kadangi rašytojo karjerą pradėjote sovietmečiu (pirmoji knyga – „Dar pastebėjau“ – išleista 1985 m.), ar teko patirti vidinės cenzūros priepuolių? Kaip stengdavotės juos pažaboti?
4. Humoro prigimtis tokia pat kaip ir metaforos: semantinis žodžių derinio (vaizdo, teiginio ir t. t.) perkėlimas į neįprastą kontekstą. Aišku, ši racionalybė yra labai toli nuo humoro ir perša nelinksmas mintis – negi visad logiškas paaiškinimas užmuša gyvybę? Tik neatsakykit vienu žodžiu.
5. Nepaisant visokių skiedalų apie intelektualų humorą, vis dėlto labiausiai juokinga (ypač kine), kai herojus tiesiog nevikriai nugriūna. Ir taip reaguoja beveik visi. Kur čia šuo pakastas? Gal tai mūsų beviltiškų pastangų sumetafizinti kritimą išvirkščioji pusė?
3–5. Apie cenzūrą... Man atrodo, kad mums kalbėti apie cenzūrą – dažnai net nepadoru. Argi galima piktintis, kad totalitarinėje valstybėje siautėja cenzūra? Tai, kaip sakoma, normalu. Cenzūra medžiojo atskirus žodžius ir paskirus epizodus. Tokių kūrinių, kuriuos pateikęs cenzūrai atsidurtum psichiatrinėje ligoninėje, parašęs nesu. „Gyvulių ūkį“ parašė kažkas kitas, „Pilį“ turbūt Kafka ir taip toliau. Mano vidinė cenzūra veikė automatiškai. Net „Dvylika kėdžių“ parašiau ne aš, ir greičiausiai priežastis ne cenzūra. Deja...
Apie laisvę ir humorą turiu šleivų minčių. Viena muzikantė pasakė (čia ne citata), kad kūrėjo laisvė nepriklauso nuo Vykdomojo komiteto ar Savivaldybės. Iš to galima išvesti kreivą atvirkštinę išvadą – Vykdomasis komitetas, arba Savivaldybė, nėra meninių pastangų objektas. Manau, ne tik muzikos, dailės ar baleto, bet ir humoro. Manau, pripažinę humorui tokią „sanitaro“ funkciją, mes menkinam jo, kaip dvasios apraiškos, vertę. Kaip suderint skrydį, paslydus ant banano žievės, ir smūgį tortu į fizionomiją su dvasios apraiškom nežinau, bet mane tai juokina iki ašarų. Deja... Galiu tik teisintis, kad vis dėlto priklauso – kaip, kam, kada... Prašau apie tai pasiskaityti čia jau minėtos mano knygos 75 puslapyje. Ten parašyta: „Mes papildomų sąlygų apsupty...“ (Tai ne didybės manijos priepuolis, o informacija.)
6. Kokius humoristus galėtumėt pavadinti savo mokytojais (aišku, su išlygom)? Kokia humoro atmaina Jūsų sielai artimiausia? O gal Žemuosiuose Šančiuose (Jūsų gimtinėje) gyvavo (ir gyvuoja) kažkoks ypatingas humoras, iš kurio, kaip iš versmės, ir Jūs pasisėmėte?
6. Pačios pradžios neatsimenu, bet galėjo būti „Tomas Sojeris“. Paskui „Dvylika kėdžių“. Paskui Vytautė Žilinskaitė, Danijilas Juvačiovas, Kozma Prutkovas ir taip toliau. Aš įsimylėjęs Kurtą Vonnegutą, bet Thomas Mannas ir Vladimiras Nabokovas taip pat elegantiškai juokauja. Žodžiu, per tuos mokytojus jau praeit neįmanoma. Todėl nebijodami būti pompastiški, galim sakyti, kad didžiausias mokytojas – tai gyvenimas, aplinka, o konkrečiai – Šančiai.
7. Ilgą laiką mums įkyriai peršama, kad lietuviai su humoru yra kiek susipykę. Nors iš mano gausaus draugų (pažįstamų) rato visiška nejautra pasižymi tik du. Vis dėlto mes nesuformavom specifiško lietuviško humoro. Kaip Jums atrodo – kodėl?
7. Visų pirma – kas perša? Manau, atsakymas į tą klausimą yra raktas į tiesos požemius. Bet aš jo nežinau, tai yra neturiu. Dėl visa ko siunčiu jus į kitos mano knygos „Urbi et liurbi“ 54 p., ten yra šiek tiek samprotavimų ta tema (tai ne informacija, o reklama). Trumpai kalbant, jei kas pasakys, kad lietuvis neturi humoro jausmo, iškart duok jam į snukį kaip Šveikas vengrui. Kodėl mes nesuformavom specifiško lietuviško humoro?.. Gal per gerai gyvenom? O gal esam, kaip dabar lengva širdim vietoj ir ne vietoj sakom, „pakankamai“ rūstūs ir manom, jog viskas vyksta iš tikrųjų? Nežinau. Reikia papildomų tyrimų.
Kalbos priežiūros įmonės valytojai turi žiūrėti neužsimerkę. Turi žiūrėti prisimerkę. Kaip pro tanko plyšį. Žvilgsnis tada skvarbus it lazeris. Jo neblaško fonas. Nematyti aplinkinių džiunglių, šabakštyno ir gyvatyno. Tik šviečia nedrąsiai, tik mirga bailiai tas vienintelis keistinas, draustinas, neteiktinas žodis. Ir tada jam šakės...
8. Jūsų sukurtas herojus išdidžiai pavadintas Feliksu Žertva. Išvertus – laiminga auka. Kame slypi aukos laimė? Gal nežinojime? Ar vergo negalėjime rinktis?
8. Ne apie tai galvojau – kas kame slypi... Mane pakerėjo pats derinys – laiminga auka. Palieku laisvas rankas filosofams namudininkams. Nors kažkas tokio man vaidenasi – palaiminti skurstantieji ar panašiai.
9. Esate kaunietis. Kaip šis miestas veikia Jūsų – humoristo – plunksną? Juk Vilniuje susitelkę dauguma menininkų. Didesnė ir tikimybė įskelti kibirkštis, kai susiduria įvairios nuomonės. Manoma, kad tai naudinga kūrėjui. Ar nejaučiate šio aktyvinančio šurmulio bado?
9. Kadaise linksmai išgerti galima buvo ir Kaune. Raudos dėl „Tulpės“ netyla po šiai dienai (ntk.). Dabar gi 100 km. – ne atstumas. Problema – aš pats. Gyvenu ramų smulkiaburžuazinį gyvenimą ir galvoju ne apie vyną, nešvankius juokus bei mergas, o apie literatūros istoriją. Kur jauni diegai? Girdėjau Kaune vieną studentą, vardu Paulius, skaitantį savo raštus, miriau iš juoko. Dabar jis kažkur prašapo. Bet kai parsiras, mes jums, vilniečiams, dar parodysim!
10. Metų pradžioje išėjo naujausia Jūsų knyga – „Yra papildomų sąlygų“. Gal dabartinės sąlygos apvaisino dar vienos knygos užuomazgas?
10. Jeigu pasitelktumėte, tegul ir ne absoliučiai kvalifikuotą, literatūrologą, išsiaiškintumėt, kad visos mano knygos padarytos „šiukšlių konteinerio“ principu. Tiesa, vieną knygą sudarė kalbos daktarė Rūta Marcinkevičienė (myliu ir gerbiu), tai tąją knygą jungia žaidimai žodžio reikšmėm, galimybėm ir jųjų stoka. Kitos sukratytos kaip papuolė. Tai tokį „konteinerį“ dar turiu.
Ačiū už suteiktą galimybę pasidarkyti.
P. S. Jei man būtų leista, norėčiau pacituoti vieną savo seną rašinį.
DIDŽIO JUOKO DIENA
Su Dievu mano santykiai ne familiarūs. T. y. vengiu į Jį kreiptis ir aiškintis. Viskas, ką iš to (ano) pasaulio apraiškų, aprašymų ir liudijimų žinau, – nuogirdos ir fragmentai.
Aš vertėjas. Kitose kalbose ta pramoga vadinama „interpretacija“. Išvertus į lietuvių kalbą – lyg ir „aiškinimas“. Lyg ir juokinga – aiškinuosi savarankikai ir aikinu kitiems...
Neseniai viename tekste aptikau „didžio juoko diena“. Bene bus iš Biblijos. Ateis didžio juoko diena, kai Dievas iš mūsų griausmingai juoksis. Iš mūsų pastangų...
Kol kas bandom tai daryti patys. Juoktis. Mažmožiais. Bet ne visi linkę. Yra rūsčių žmonių, kurie nemato mūsų veikloje, tvarkoje ir netvarkoje nieko juokinga. Nepaisant to, kai kas juokiasi. Dalai Lama juokiasi, popiežius gudriai šypsosi, Amerikos prezidentas (G. B.) nepraleidžia progos pajuokauti ir vienaip ar kitaip jam tai pasiseka. Bet rūstūs mokesčių mokėtojai lieka rūstūs. Vieni mano, kad juokas – tai negalios požymis, kiti, kad silpnaprotystės, treti – neatsakingumo. Aš manau, jog tai dieviškos šypsenos atspindys ir to būsimo griausmingo juoko aidai. Bet nedrįsčiau sakyti, kad esu To Kuris Juokiasi adeptas. Gal šioks toks patarnautojas. Ir nesakau, kad galiu juoktis iš bet ko ir bet kada. Būtent – tai jau ne mano nosiai. Manęs nejuokina politika, karas, katastrofos, terorizmas, prievarta. Nebent lengvesnės prievartos formos – pavyzdžiui, gastronominė ar hipertrofuotos globos.
Manding, absurdiškos yra viltys, kad satyra ir humoras gali užlyginti miesto gatvių duobes ar išblaivyti girtus pareigūnus. Žinoma, nesiliaujam bandyti, bet rezultatai akivaizdūs. Juokas yra iracionalus. Duobės lieka kaip buvusios, gali juoktis kaip nori – linksmai, piktai, gaižiai, liūdnai, džiugiai, triumfuodamas, abejodamas, skųsdamasis, atsiprašinėdamas – duobės lieka kaip buvusios.
Girdėjau juokiantis kūdikį – tarsi angelas kutentų jam sielą. Kai aš juokiuosi, jaučiuosi laimingas ir amžinas.
Kam visos tos kalbos? Kam tas juokas? Tai begalinės pastangos atversti patikliuosius į savo tikėjimą...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)