Accessibility Tools

Valdemaras Kukulas. Benedikto Januševičiaus nuotraukaValdemaras Kukulas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       1. Lietuvoje knygų daugėja, skaitytojų mažėja. Taip pat mažėja ir kritikų pajėgos, skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda orientyrų. Ką reiškia tokia disproporcija? Saviraiškos laisvę, kūrybinę drąsą, galimybes naujiems talentams ar tiesiog literatūros devalvaciją ir jos nuosmukį?

       2. Vis reikšmingesnė darosi emigracijos literatūra, iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios mūsų žmonių patirtys, atspindinčios ne tik kitas kultūras, bet ir „užsienio veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Kokia šios literatūros reikšmė ir ateitis?

       3. Kurie autoriai nustebino ir kurie galbūt nuvylė? Kokia šiandien yra kūrėjų kartų demografinė situacija? Kiek jums reikšmingi „senieji“ vardai ir kiek – „naujieji“?

       4. Šių klausimų sudarytojas pastebėjo leidyklų tendenciją perleisti senas knygas (pirmiausia užsienio, bet ir lietuvių autorių) ir tuo džiaugsmingai naudojosi, Vilniaus knygų mugėje prisipirkdamas senos geros grožinės literatūros. Gal tai sentimentalus atsilikimas nuo laiko dvasios, o gal grįžimas prie to, kas tikra?

 

 

       1. Aštuoniasdešimt penki procentai amerikiečių norėtų gyvenime parašyti bent vieną knygą, bet tik keturiasdešimt procentų tų pačių amerikiečių per metus perskaito vieną vienintelę knygą. Protu nesuvokiama statistika, bet ji paliudyta raštu ir patvirtinta parašais. Šią absurdišką situaciją vis dėlto galima paaiškinti: sėkmės visuomenę sudaro vien savimi patenkinti žmonės, o jiems visada atrodo, kad jų gyvenimas toks reikšmingas ir svarbus, jog vertas mažiausiai knygos. Tačiau kad gyvenimas taip lengvai ir be pastangų būtų laimingas, jį reikia suvokti kuo elementariau ir banaliau, todėl sėkmės visuomenės apibūdinimą nesunkiai galime pakeisti banalybės visuomenės definicija ir tada suprasime – visuomenės sąmonėje literatūros samprata yra taip subanalinama, kad literatūrinė kūryba tampa prieinama kiekvienam beraščiui, ir taip jau yra ne tik Amerikoje. Dalia Staponkutė pasakoja, kad Kipro saloje kas antras trečias gyventojas jau ne svajoja parašyti knygą, o yra ją parašęs ir išsileidęs, ir tai yra vienas svarbiausių viešojo žmogaus prestižo kriterijų. Tad ko norėti iš Lietuvos, kurios pasąmoningas ir svarbiausias tikslas yra „amerikonėti“ – net iki visiško susinaikinimo, iki visiško savęs išsižadėjimo, užmirštant, kad gyvenimas žemiau skurdo ribos vaidinant sėkmės (arba banalybės) pilietį liudija įsisenėjusią ir jau nebeišgydomą žmogaus bei visuomenės šizofreniją. Lietuvoje šiandien rašo (nebūtinai romanus) mažiausiai septyniasdešimt procentų visuomenės, o beskaito tik specialistai ir pensininkės inteligentės. Jei recenzuotume vien rajonuose, miestuose, miesteliuose kas savaitę pasirodančias knygas, recenzijoms neužtektų „Literatūros ir meno“ ir „Nemuno“ ploto kartu sudėjus; jei prie šito srauto prijungtume visų internetinių portalų literatūrinę produkciją, įsitikintume, kad vien jau visai šitai rašliavai perskaityti (o ką jau kalbėti apie aptarimą) neužtektų visų humanitarinių institutų mokslinių bendradarbių galvų. O kur dar pensininkų ir pensininkių memuarai, kurių viešai mes nematome, bet kuriuos redaguoti (ir, žinoma, „pramušti“ spaudai) nuolat sulaukiu pasiūlymų? Literatūros kritika iš literatūros lauko išstumiama, eliminuojama tiesiog fiziškai, mechaniškai, nes elementarios knygos komentuoja, analizuoja ir vertina pačios save ir vienos kitas. grafomanijos ir vidutinybės mastai šiandien tokie dideli ir visaapimantys, kad ir grafomanija, ir vidutinybė jaučiasi esančios galingos ir apginti save, ir pasiskelbti vienintele tikra literatūra. Kas nors pasakys: čia kalbi apie klasikinės literatūros ilgesį, kalbėk apie šiandieninę literatūrą, kuri yra esmingai kitokia, nei ankstesnių amžių ir dešimtmečių literatūra, bet tokiu atveju aš klausiu: jei kalbame apie šiandieninę literatūrą kaip atskirą, autonomišką dydį, vadinasi, kalbame apie globalizuoto pasaulio, globalinės civilizacijos literatūrą, o globalizacija yra didžiulis pasaulio koncepcijų ir žmogaus sampratų masyvas, kitaip tariant, sudėtingas, komplikuotas intelektualinis ir dvasinis reiškinys, tad jei šiandieninė literatūra vis dėlto yra literatūra, kur iš jos dingsta visi didieji globalizacijos provokuojami konfliktai, nužmoginančio pasaulio ir save ginančio žmogiškumo kovos dramos? Kodėl šiandieninė literatūra, jei ji išvis literatūra, vaduojasi individų vaidmenimis ir parodomaisiais, išoriškais žmogaus pavidalais, visiškai nebekalbėdama apie žmogaus esmę? Kažkas esminga vyksta pačiame žmoguje, jei svarbiausioje savo dvasingumo teritorijoje – literatūroje – jis užleidžia vietą savo simuliakrui. Atrodytų, negali taip būti, kad žmogaus esmė, nekitusi, nenunykusi per tūkstančius metų, staiga būtų atrofavusis per kelis dešimtmečius, tačiau jei ji ir neatrofavosi, tai bent jau giliai įmigo, ir apie tai galime spręsti vien iš kalbos, matomiausio žmogaus dvasios gyvastingumo paliudijimo, nykimo ir nunykimo: per du dešimtmečius tapome daugiausia rašančia (ypač skundus) ir mažiausiai skaitančia tauta, kurioje ketvirtokai pagal raštingumo lygį užima paskutinę vietą Europoje, o absolventai be gramatinių ir skyrybos klaidų nesugeba parašyti net pareiškimo priimti į darbą. Tokia yra mūsų literatūros kasdienybė. Būtų mano valia, uždrausčiau versti ir leisti bet kokią šiuolaikinę prozą, kol atskiras kūrinys nebus pripažintas klasika savojoje literatūroje (atrodo, kad klasikos fondai net labiausiai komercializuotose kultūrose kaupiasi dar gana nuosekliai ir objektyviai, visus postmodernizmus atidedant kultūros proceso aktyvams), nes būtent vidutinybės, grafomanijos vyravimas šiandieninėje Vakarų kultūroje labiausiai ir dezorientuoja mūsų kultūros vartotoją: jei prancūzas susilaukia sėkmės parašęs romaną apie prekybos centro šurmulį, kodėl aš negaliu sukalti apysakos apie poliklinikos laukiamąjį? Jei koks nors belgas sukala populiarų pamfletą aprašinėdamas juodąsias reklamos technologijas, kodėl aš negaliu sukurti tegu ir labai plokščios parabolės apie prekybos sandėlių tinklą? Niekas nesako, kad negalima sukurti geros literatūros ir prekybos centre, bet literatūra privalo esmingai kalbėti ką kita, prekybos centrui atliekant vien dekoratyvinę, veiksmo fono funkciją, o dabar atrodo, kad pati technologija, prekybos vidinė sąranga yra svarbiausias meno tyrinėjimo objektas (kiek toli šiuo keliu nuklydo dailė, jau nebekalbu). Šiandieninės prozos (taip pat ir lietuvių) tiesiog nebeįmanoma skaityti, nes kaimynų gyvenimas ir įdomesnis, ir komplikuotesnis už dažną postmodernų postmodernaus romano herojų; ir paprasta gyvenimiška biografija už literatūrą pranašesnė bent jau tuo, kad jos perskaitymas atveria daugiau atsakymų ir versijų galimybių, negu iš anksto autoriaus reglamentuotas tekstas. Literatūra prarado gelmės vertikalę ir metafizinės aukštumos perspektyvą, ji užsikuitė buity ir pačiuose banaliausiuose banalaus autoriaus potyriuose, net sunku patikėti, kad šitam katastrofiškam nuopuoliui išsipildyti tereikėjo vos dvidešimties metų. Kokia trumpa gali būti ne tik žmogaus, bet ir pačios literatūros atmintis! Visais laikais literatūra kalbėjo apie žmogaus vargą ir kančią, apie jo užprogramuotą nuopuolį ir amžiną kovą su savimi, apie nesibaigiančią autentiškos asmenybės ir ją reglamentuojančios visuomeninės sanklodos konfliktą ir kovą, ir tos literatūros kritika, sekdama literatūrą, taip pat svarstė universalius, globalius žmogaus būties klausimus, vadinasi, ji ir pati buvo literatūra. Dabar net geriausių norų turėdama aukščiausios kvalifikacijos kritika priversta knaisiotis nagrinėjamos knygos pateiktose buitinėse smulkmenose ir egzistencinėse atliekose, ir taip ji pati tampa už-egzistencinių, už-būtinių temelių ir problemėlių sąvadu. Sakytume, kritika gali gelbėtis kalbėdama apie meninę kalbą ir poetiką, bet nei meninės kalbos, nei poetikos šiandieninėje prozoje jau nebėra (gal išskyrus Grigorijų Kanovičių, Valdą Papievį, dar vieną kitą, kurie, deja, priklauso taip pat iš literatūros jau besitraukiančiųjų gretai). Anksčiau mus stulbindavo Mykolo Sluckio metaforinės kalbos dirbtinumas, mechaniškas žodyninės žaliavos perkėlimas į savo kūrinio meninį audinį, bet M. Sluckio gimtoji kalba nebūtinai buvo lietuvių kalba. O kaip dabar paaiškinti tas pačias metaforos kūrimo tendencijas Lauros Sintijos Černiauskaitės prozoje?

Tiesa, susitarkime, kad visoje šioje pastraipoje buvo kalbama iš pačios literatūros, iš jos giliosios prigimties ir pašaukimo pozicijų, kurios šiandieninei visuomenei visai nerūpi. Jei kalbėtume apie visuomeninį šiandieninės prozos rezonansą, turėtume pripažinti, kad ji adekvačiai atspindi mūsų visų intelektualinį, moralinį nuosmukį ir totalų skurdą. Vadinasi, literatūra skaitytojui teikia tai, ko iš jos laukiama, ir tai yra galutinis nuosprendis jai.

 

       2. Jeigu džiaugtumėmės dėl emigracinės problematikos mūsų prozoje suvešėjimo, turėtume džiaugtis ir tuo, kad atsirado politinis, prekybinis, reklaminis, dabar jau – ir verslo romanas. Kai kuriuos kritikus tai džiugina ir jie tai įvardija kaip iki šiol lietuvių literatūros nepatirtą stilių ir žanrų įvairovę. Manęs tai absoliučiai nedžiugina, nes ta įvairovė skleidžiasi labai susmulkėjusioje ir banalioje problematikos erdvėje (paprasčiausiai nematau žmogaus koncepcijų gausos ir įvairovės), nes visose šiose įvairialypių romanų variacijose kalbama vien apie išorinę, turistinę, parodomąją žmogaus patirtį, net neužsimenant apie gilumines žmogaus atvertis ir esmines žmogiškumo įžvalgas. Kiek teko vartyti tokių romanų (apie perskaitymą negali būti nė kalbos), tai būna dažniausiai sentimentalūs, moralizuojantys socialiniai traktatai su vienokia ar kitokia tendencinga pabaiga, pagrindinė ir vienintelė pasakotojo būsena ir pasakojimo išeities taškas – savęs gailėjimasis ir apgailėjimas svetimoje, priešiškoje aplinkoje. Arba – priešingai – visiškas sutapimas su lengvabūdiška, banalia ir neįpareigojančia Vakarų didmiesčio kasdienybe, tuo labiau apgailėtina, kad vietinėje aplinkoje toks banalus pasakotojas jaustų psichologinį diskomfortą ir iš to knygoje išsiskeltų bent šioks toks konfliktas. Daugiausia, ką tokia „turistinė“ literatūra galėtų duoti, tai atnaujinti mūsų prozos pasakojimo būdus (tokia pastanga matyti debiutinėje Sandros Bernotaitės knygoje), bet, viena, tos literatūros autoriai per mažai literatūriškai išprusę, kad žinotų, ko ieškoti ir iš ko mokytis naujai „apgyventose“ literatūrose, antra, ir be jų formos požiūriu mūsų literatūra dar sovietmečiu tapo tokia lanksti ir marga, kad šiandien erdvės pakanka bet kokių skonių, bet kokių polinkių debiutantui. Taigi ir šitas galimas emigracijos privalumas atkrinta. Nesuprantu kito dalyko: po kojomis voliojasi didžiulė egzistencinė – vidinės emigracijos – problema, kuri galėtų išmaitinti didelę, gilią ir gausią literatūrą, bet niekos jos nepastebi ir apie ją nekalba. Juk neįsivaizduojama situacija, kad absoliučiai visi piliečiai savo valstybėje būtų paversti benamiais, žmonėmis be tėvynės, kitaip tariant, okupuoti ir išnaudojami savos valstybės tarsi nuožmiausio priešo, kurio tikslas – sunaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus pavergtą tautą. Kaip tik šitaip šiandieninėje Lietuvoje jaučiasi statistinis lietuvis ir egzistencinės gelmės bei gilmės šioje žmogaus situacijoje gal net daugiau, negu pokario miško kovos, ilgai maitinusios geriausią sovietmečio lietuvių literatūrą. Tokių egzistencinių gelmenų ir gilmenų surasčiau ir daugiau, o kad jos netampa literatūros varomąja jėga, liudija, kad šiandien į literatūrą ateina labai paviršutiniško mąstymo ir paviršutiniškos jausenos žmonės. Talentus pakeitė amatininkai, ir tai suprantama, nes talentas genetiškai neatsiejamas nuo kančios ir savigraužos, o kančios problematika sėkmės visuomenėje yra paprasčiausiai uždrausta. Net į fizinę emigraciją būtų galima pažiūrėti ne buitiniu, turistiniu, o tautos egzistencijos požiūriu, bet tautos problematika globalioje visuomenėje taip pat uždrausta. Lieka emigraciją suvokti vien kaip socialinę dabarties aktualiją. ir blogiausia, kai rašytojai ne emigrantai, rašytojai profesionalai pajunta tos aktualijos trauką ir puola vykdyti pilietinę misiją – rašyti apie sunkią emigrantų dalią. Geriausias pavyzdys čia būtų Birutės Jonuškaitės romanas „Baltų užtrauktukų tango“: prikišama ir net nedangstoma temos konjunktūra šiaip jau talentingą rašytoją įsuka į tokią paviršutiniškumo, buitiškumo, banalumo patyrimų karuselę, kad detaliai išrašytus puslapius apie pagrindinės veikėjos medicinos disertaciją imi suvokti kaip negailestingą savo romano autorecenziją: jei čia buvo galima laikytis dalykinės ir meninės precizijos, tai kodėl niekur kitur jos nepaisoma? Vadinasi, ir pati rašytoja į savo kūrinį žiūri kaip į nemylimiausią pavainikį, o kai pabaigoje šiaip jau per visas siūles braškantis tekstas „sutvirtinamas“ dar ir interviu su Liūne Sutema, išvis nebežinai, ką sakyti.

 

       3. Kalbėti apie konkrečias knygas, kai iš anksto žinai, kad jų pasirodymą ar nepasirodymą lėmė ne tiek objektyvios priežastys, apie kurias jau kalbėjau, kiek ekonominė situacija (tiksliau – beraščių vadovaujama valstybinė politika), šiek tiek nejauku: juk žinome, kad 2010 m. leidyklos beveik visai negavo valstybinio finansavimo, tad leido tai, ką išgalėjo paremti patys autoriai, kad būtent 2010 m. buvo beveik iki minimumo nurėžtos menininkų stipendijos, tad rašytojams, nori nenori, teko redaktoriauti, žurnalistauti ir šiaip turistauti, nors tai galbūt labai pravartu paviršutiniško „šiuolaikinio“ rašytojo patyrimui, bet pražūtinga estetinių gelmenų ieškotojui. Todėl nė kiek nesistebiu, kad iš dviejų puslapių poezijos knygų sąrašo tegaliu išsirinkti vos kelias pavardes. Be išlygų išskirčiau tik vieną knygą – Jono Kalinausko eilėraščių rinkinį „Plunksnų plėšytojos“, ir išskirčiau tik todėl, kad ji – J. Kalinausko: kiek niekam nereikalingų knygų šis žmogus turėjo parašyti, kad dabar su paskutiniais dviem rinkiniais atsistotų tarp svarbiausiųjų autentiškų poetų! Ir ką jam dabar daryti? Algimanto Bučio pavyzdžiu išsižadėti ankstesnės savo kūrybos? Pasiūlyti ją suvokti kaip be galo klampią, suveltą poetinę žaliavą dabartiniam nuskaidrėjimui, pabrėžiant, kad antai kiek daug žodžių buvo ankstesniuose eilėraščiuose, o dabar vietoj jų – dažniausiai daugtaškiai, brūkšniai, šiaip pauzės, ir tai yra autentiškiausias poetinio mąstymo ženklas? O gal kliautis vien tais, kurie J. Kalinauską pradėjo skaityti kaip tik nuo „Miego meistro“ ir apie ankstesnes knygas nieko nenutuokia? Aišku tik viena: talentas yra tokia nenuspėjama ir mįslinga materija, kad niekada nežinai (perfrazuojant poeto sesers knygos pavadinimą), kada jis pabus ir apstulbins, ir kada, tiek metų stulbinęs, išduos. Visa kita – normalu: Rimvydas Stankevičius išlieka poetas, nors jo „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ yra gerokai silpnesni už „Laužiu antspaudą“: matyt, nederėjo įsiklausyti į skaitytojų priekaištus dėl per didelio liūdesio, nes per didelis valiūkiškumas vis dėlto pastarojo neatsveria ir nepavaduoja. Kad ir kas nutiktų, Algimantas Mikuta taip pat visada išliks poetu, nors „Veranda“ yra turbūt silpnesnė už kitas jo knygas. Leonardas Gutauskas („Urbo kalnas“) ir Robertas Keturakis („Nuprausti mėnesienos“) nužudo patys save nevaldoma teksto kiekybe. Tačiau kiekybė – ne visada blogis, Jono Juškaičio vos ne 800 puslapių rinktinė „Tolimos dainos“ dėl eilėraščių gausos nėmaž   nepabosta, o čia glumina autorių nesusigaudymas, ką ir kaip jie rašo. Kartais sunku patikėti, kad štai šito puikaus eilėraščio autorius galėjo parašyti štai šitą grafomanijos šedevrą, o kalbos muzikalumo virtuozas staiga ima nebeiššvebeldžiuoja elementaraus sakinio. Nieko esminga negaliu pasakyti nei apie Gintaro Bleizgio „Joną Krikštytoją“, nei apie Kornelijaus Platelio „Karstinius reiškinius“.

       Neką daugiau paminėtina surasčiau ir iš prozos knygų sąrašo. Kuo toliau, tuo labiau geriausias, intelektualiausias ir novatoriškiausias iš šiandien rašančių prozininkų man atrodo Vytautas Martinkus, nors niekas apie jį pernelyg daug nei rašo, nei Nacionalinių premijų komitetas jam dėmesingas (tiesa, viename pokalbyje visai neseniai jį vienintelį prozininką ir eseistę Giedrą Radvilavičiūtę paminėjo Violeta Kelertienė). Tai sakydamas turiu galvoje pirmiausia ne pernai pasirodžiusį jo „Žemaičių garlėkį“ (nors ir jį taip pat), bet ankstesnes apysakas apie autoriaus metafizines keliones su savo šunimi po šio pasaulio slėpinius, kurie, paradoksalu,  V. Martinkaus kūryboje yra susiję į tokį vientisą, nedalomą probleminį mazgą, kad darosi keista, kaip kitiems rašytojams pavyksta jį taip neatsakingai išdraskyti ir išbarstyti. Bet V. Martinkui, kaip ir J. Kalinauskui, taip pat tenka spręsti klausimą, ką daryti su ankstesniąja savo kūryba, ypač „Medžiokle draustinyje“, apdovanota anuomete Respublikine premija. Jokių problemų nebeturi spręsti Jonas Mikelinskas („Dinozauro ausyje“): tokios patirties rašytojui, atrodo, net individualus stilius nebūtinas, nes tyliai ir tyloje apmąstyta patirtis jau pati yra ir intonacija, ir ilgo, monotoniško gyvenimo ritmas. Ne prie savo kartos, o prie J. Mikelinsko mąstymo sanklodos rašytojų šliejasi ir V. Papievis su romanu „Eiti“, todėl jį ankstesnėse pastraipose ir priskyriau prie išeinančiųjų rašytojų, ir net neparadoksalu, kad išėjimo, amžino atsisveikinimo egzistencinė situacija yra ir V. Papievio prozos turinys, ir jos poetika. Egzistencinę atsisveikinimo būseną racionaliais apmąstymais ir apibendrinimais suaktualina Marcelijus Martinaitis atsiminimų tome „Mes gyvenome“, ir tai yra paskutinė knyga, kurią norėčiau išskirti iš praėjusių metų prozos derliaus. Iš čia suminėtų pavardžių turbūt aiškiai matyti ir mano santykis su „senaisiais“ ir „naujaisiais“ rašytojais: ir pagal charakterį, ir pagal etines nuostatas, ir pagal mąstymo būdą esu senas bei senamadiškas (dabar jau ir fiziškai visai sutapau su senimu), tad mano geriausia draugija pirmiausia yra išėjusiųjų draugija ir knygos, kurios gali būti parašytos ir jaunų autorių. Sunku apsakyti, kokia tuštuma atsivėrė po Vlado Šimkaus (dar daug mėnesių eidamas iš parduotuvės instinktyviai sukdavau ne savo, o jo namų link, net ir dabar dažnai matau jį sėdintį savo fotely), Alfonso Maldonio (dar kelis mėnesius kiekvieną sekmadienį popiet instinktyviai įsitempdavau: tuoj paskambins A. Maldonis), Jono Strielkūno (be jo, atrodo, išvis nebeturiu su kuo bendrauti pasibuvimuose, pasisėdėjimuose po kokių nors literatūrinių renginių – jaukiai ir neįsipareigojančiai), Onės Baliukonytės (man ji taip ir netapo Baliukone, kuri vis vien ne Baliukonės, o Baliukonytės balsu šypsodavosi: suprantu, suprantu, kad tu tik apginti mane norėjai, o matai, kaip išėjo), Irenos Kostkevičiūtės (taip ir girdžiu įsakmų, džiūgaujantį balsą telefono ragelyje: įsivaizduoji, šiandien centre pargriuvau; apstulbstu, nes mano akyse ir dūšioje Irena yra beveik bendraamžė, visų visuomeninių akcijų bendražygė, nors išties vos ne trim dešimtim už mane vyresnė), Vandos Zaborskaitės mirties. O ir mano jaunystės draugai beveik, na, ne visai visi, bet beveik visi jau po žeme (Algirdas Verba, Elena Mezginaitė, Vaidotas Daunys, Raimondas Jonutis). O Justino Marcinkevičiaus mirtis apskritai sujaukė visas tikrovės ir kūrybos vertinimo koordinates: jaunieji patys nesuvokia, kiek daug jų pačių kūrybos prasmių ir suvokimo galimybių nusinešė nueidamas šis poetas. Kuo labiau jaunųjų nemėgstamas ir ignoruojamas, tuo labiau šis žmogus buvo literatūrinės visatos centras. Kita vertus, šita vienatvė tarp gyvųjų ir gyvenimas su mirusiaisiais gal padeda adekvačiau pamatyti, suvokti, kas esminga vyksta šiandieninėje literatūroje, o kas – tik triukšmas. Tarkim, ir į šį klausimą atsakinėdamas baigsiu pasvarstymu apie triukšmą, kurį kelia vadinamoji eseistika. Mano galva, tikros filosofinės eseistikos (o tik tokia ji ir tegali būti) šiandien mūsų literatūroje beveik nėra, yra arba neišsipildžiusi buitinė publicistika, arba neišbaigta proza, ir tam neišbaigtumui, neišsipildymui apibūdinti pasiskolintas visiš-kai netinkamas žanrinis apibūdinimas (tiksliai reikėtų tuos rankraščius vadinti juodraščiais), be to, eseistika yra pabrėžtinai „pagalbinis“, „lydimasis“ žanras. Ją gali rašyti tik rašytojas ar poetas, turintis stabilų, patikimą savo originaliosios kūrybos kapitalą, tuomet eseistika būtų raktas ir kodas į atraminių jo raštų turinį bei prasmes. Tai, kad dabar trečdalį prozos sąrašo (ir trečdalį, o kartais ir visą pusę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromo dvyliktuko) sudaro kaip tik eseistika, liudija du dalykus: arba dabar išties nėra ir negali būti tikros autentiškos literatūros, iš kurios fragmentų būtų įmanoma konstruoti bent kiek konceptualius estetinio žvalgymo centrus, arba patys vertintojai yra tokio mąstymo ir mentaliteto, kad tik simuliakras jiems ir teatrodo autentiškas daiktas (gal kitaip ir negali būti, juk kritikai taip pat ateina iš tos pačios sėkmės ir banalybės visuomenės).

 

       4. Jei šitaip, tai gerai. Vadinasi, tikrovės, taigi ir estetinio suvokimo ratas sukasi, ir mes vėl anksčiau ar vėliau atsidursime tikros literatūros ir tikro gyvenimo zonoje. Kiekvienam literatūros žmogui, o juo labiau kritikui, būtina turėti gausią ir įvairią geros senos klasikinės literatūros biblioteką ir po trijų keturių šiuolaikiškų knygų perskaityti tomą geros klasikos, antraip išties gali prarasti skonį ir supratimą, kas yra menas ir estetinė vertybė. Mano galva, pagrindinė jaunųjų kūrybos susmulkėjimo ir absoliutaus banalumo priežastis ir yra ta, kad jie teskaito tik vieni kitus ir tik panašius į save, o žmogaus gelmės vertikalė ir transcendentinė metafizinių erdvių perspektyva veriasi tik monumentaliuose, klasikoje užfiksuotuose žmogaus ir pasaulio modeliuose. Apskritai niekinga ir menka dalyvauti vien bendraamžių ir bendražygių turnyruose, nes čia susiformuojančios hierarchijos ir vertybinės skalės visada būna geriausiu atveju žaidybinės, o blogiausiu atveju – šizofreninės (Sigito Gedos sekėjų ratelio realybė). Autentiškas talentas rungtyniauja tik su mirusiais autoritetais ir tik jų patarimo klausia. Klasikos sugrįžimas į literatūros kasdienybę yra kaip reta sveikintinas reiškinys, bet ką daryti su įgimtu menininko egocentrizmu? Antai dabar įvairios humanitarinės mokslo institucijos su Švietimo ir mokslo ministerija rengia naujas lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programas, jei teisingai suprantu, nuo formalios teksto analizės vėl bus grįžta prie pasakojimo, meninio teksto visumos išgyvenimo ir pajautimo, ir tai labai gerai (nes dabar buvo mokoma ne literatūros suvokimo, o literatūros analizės metodų istorijos), bet apie ką diskutuoja tų programų vertintojai? Užkliuvo, kad mokyklinėse programose, išskyrus Aidą Marčėną, nebeliko gyvų rašytojų. Reikėtų tik džiaugtis, kad gyvieji nebebus studijuojami mokyklose, nes ką esminga mokykloje galima kalbėti remiantis paviršutiniškumo estetika nuspalvinta paviršutiniškos tikrovės apoteoze? Kas kita, kad abejoju, ar šiandieninis „sėkmės visuomenės“ subrandintas mokytojas sugebės ką nors esminga pasakyti ir apie klasiką. Ar ir mokyklose nenutiks taip, kaip jau seniai yra nutikę leidybinėje praktikoje: skelbti adaptuotus, neatpažįstamai suniokotus klasikos veikalus arba išvis juos pateikti komiksų pavidalu.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)