Dovilė Zelčiūtė, GASTYROLĖS       Dovilė Zelčiūtė. Gastrolės. – Vilnius: Alma littera, 2009.


       Dovilės Zelčiūtės „Gastrolės“ – tai labai intensyvus pasakojimas apie paauglę Akvilę, jos šeimą ir meilę aktoriui Andriui Vanagui, teatrą ir socialinę tikrovę praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos Kaune. Šis kūrinys yra pirmasis autorės, labiau žinomos kaip poetės, romanas. Beveik visas jis parašytas pirmuoju asmeniu, išskyrus trumpus intarpus trečiuoju asmeniu. Šie intarpai yra Akvilės gyvenimo dramos remarkos, kurias galima suprasti ir kaip dienoraščio, rašomo pagrindinės veikėjos, ištraukas. Ypatingas dienoraštis, nes daug ramesnis, lygesnis nei Akvilės monologai ir trumpi dialogai su kitais veikėjais. Nors autorė savo kūrinį vadina romanu, jis artimas ir poezijai, ir dramaturgijai. Poezijai – nes išpažintinis, o dramatur-gijai – nes nesunku įsivaizduoti pagal „Gastroles“ sukurtą spektaklį ar filmą.

       Aptariamo romano veikėjos gyvenime, kaip ir dera paauglei, dominuoja jausmai. Pasakotoja nesigėdija kalbėti taip, kaip feministinio rašymo šalininkės vengtų ir net kritikuotų ar šaipytųsi. Pavyzdžiui, epizode, kai Akvilė ruošiasi įeiti į mylimojo Andriaus kambarį, ji sako: „Lediniais delnais raminu degančius skruostus. Turbūt mirsiu. Jaučiu, kad jis visai čia pat, netoliese. Kurios durys, kurios?.. Jei kas mane pastebės – gal ir nenusistebės, nebent pati persistengsiu ir išsiduosiu. Ką jam pasakysiu? Nieko nežinau. Galbūt imsiu verkti“ (p. 51). D. Zelčiūtė griauna skirtį tarp vyriškojo ir moteriškojo saviraiškos būdo, nes jos romano veikėjai, – nesvarbu, ar moterys, ar vyrai, – yra labiau jausmingi nei racionalūs ar šaltakraujiškai apgalvojantys savo veiksmus. Daug pagrįsčiau būtų sakyti, kad „Gastrolėse“ dominuoja ne moteriškasis ar vyriškasis rašymas, o specifinė menininkų gyvenimo tikrovė, jų charakterių bruožai, dramos ir peripetijos. Teatro žmonės, ypač Akvilė, dažnai vaizduojami kaip naivūs, bet dėl to nemažiau įdomūs. Pagrindinės veikėjos tekstas yra ir juokingas dėl perdėtų emocijų, ir kartu rimtas, nes sukelia įvykių, kurie jau nėra vien paauglės jautrumo vaisius: „Aš nieko nenoriu daryti, nei skusti bulvių, nei ką nors kalbėti, nei valgyti, tik šitaip sėdėti ir žiūrėti, kaip palengva ima ir ištirpsta rūke Mano Andrius“ (p. 67). Šis „ištirpimas“ pranašiškas, nes vėliau Andrius miršta. Romano „Gastrolės“ skyriai sukurti taip, kad įtampa vis auga, ir tai, kas pradžioje rodosi kaip melodraminiai inkliuzai, pabaigoje virsta dramatiškais išgyvenimais. „Gastrolėse“ žaidžiama su įtikimumo efektu: skaitant pirmuosius puslapius, sunku patikėti, kad Akvilė kuo nors skiriasi nuo perdėto jausmingumo filmo personažų, tačiau vėliau pagrindinės veikėjos pasaulis įtraukia, ima atrodyti, kad Akvilė yra įtikimos dramos veikėja, nestokojanti gyvumo, įvairiapusiškumo. Vidinis veikėjos pasaulis yra gana hiperbolizuotas (kaip ir būdinga paauglei), todėl paskutiniuose romano puslapiuose ir ji pati, ir skaitytojas nustemba – visos hiperbolės išsipildė. Iliustratyvumo „Gastrolėms“ neprikiši – siužetas, charakteriai sumegzti pasakotojo, kuriam netrūksta psichologinės motyvacijos. Ją palaiko itin stipri romano intriga, kuri užmezgama jau pirmuosiuose puslapiuose: ar tikras Akvilės nėštumas? „Gastrolių“ pasakotoja vaikšto „plonu ledu“, nes gresia pavojus nuslysti į banalybes. Romaną šiuo atveju gelbsti pasakojimas pirmuoju asmeniu: „Vien nuo minties, kad galiu būti nėščia (nesvarbu, kad be įprastinių vyro ir moters santykių, o tiesiog per mintį, per nuotolį, per jūros vandenį, juk vanduo – gyvybė, vanduo – laidininkas), vien nuo tos minties man pradeda raižyti vidurius. Negaliu su niekuo pasidalyti savo siaubu ar laime, kol pati neįsitikinau“ (p. 66). Jei būtų kalbama trečiuoju asmeniu, nėštumo intrigą plėtoti būtų daug sudėtingiau.

       D. Zelčiūtės kūrinys pagal žanrą yra artimiausias brendimo romanams. Rodoma nuosekli Akvilės raida nuo jausminės pasaulio interpretacijos iki akistatos su faktais. Aiškiai postuluojama, kad tik mintys formuoja gyvenimą. Tai, apie ką Akvilė tik galvojo, vėliau virto tikrove. Taigi atskleidžiama psichologinė tiesa: paauglystė praeina, tačiau ji lemia visą būsimą gyvenimą. Kai žmogus išgyvena lūžius, ryškesnius posūkius, remiamasi paauglystės patirtimi, jos elgesio modeliais. Akvilės paaugliškos hiperbolės keltų juoką, jei vėliau nevirstų dramatiškais išoriniais pokyčiais – nelaiminga meile, kuri suteikia pagrindą visiems ateities santykiams su priešinga lytimi.

        „Gastrolėse“, kaip brendimo romane, užfiksuotas įdomus pagrindinės veikėjos vertybių lūžio sutapimas su visuomenine Kauno ir visos Lietuvos socialinio gyvenimo kaita, todėl šį kūrinį galima skaityti ir kaip atskirų veikėjų, ir kaip visuomenės kaitos dokumentą. Regis, Akvilė romano pabaigoje atranda paprastą tiesą, kuriai suvokti kartais reikia viso gyvenimo: žmogaus psichologinė atrama slypi tik jame pačiame, o ne išoriniuose santykiuose: „Pamatau visą scenelę iš šalies. Svirduliuojantis genijus, mergužėlė paauglė, dar neturinti paso. Persenusio vyriškio kambaryje. O jūs nedrįskit nedrįskit, nedrįskite taip jo vadinti, taip kalbėti, kokio čia dar persenusio! Ir visai aš ne mergužėlė, aš poetė. Va šitaip. Va ir va kaip. Na, gal ne visai apsirengusi, o ką? Negalima? Poetams viskas galima“ (p. 169). Akvilė evoliucionuoja nuo kitų žmonių charakterių atspindėjimo savo psichikoje iki savasties susiformavimo, savarankiško subjektyvumo, kuris tik iš dalies priklauso nuo socialinių įvykių. Kitaip sakant, Akvilė išmoksta atskirti save nuo kitų. Jos pasaulį stipriai valdo meilė, kuri romano pradžioje vaizduojama kaip visko pagrindas. Akvilė neįsivaizduoja savęs be Andriaus Vanago, kuris už ją vyresnis keliomis dešimtimis metų. Vis dėlto vėliau šie santykiai tampa kliūtimi Akvilės akistatai su savimi. „Aš“ visada yra pirmiau ir svarbiau nei Kitas. Tik tokiu galvojimu ir jautimu pagrindinė veikėja įsisąmonina atsakomybę už savo gyvenimą ir tik vėliau – už santykius su kitais žmonėmis. Romano pabaigoje aiškėja, kad dažniausiai Akvilės ir kitų veikėjų laukia pasirinkimai tik iš kelių blogybių, todėl vidinis saugumas tėra iliuzija. Vienintelė Akvilės gyvenimo prasmė yra nenugalima aistra gyventi, patirti pokyčius, savęs suvokimo raidą.

       Įdomiausia „Gastroles“ skaityti kaip įvairių tikrovių susidūrimo sankryžą. Pirmasis į ją vedantis kelias yra teatro pasaulis. Akvilė auga teatre, nes jos tėvai yra Kauno dramos teatro aktoriai, ją traukia ši erdvė, jos dėsniai ir taisyklės: „Visą rytą manęs neapleidžia įkyrus, pažįstamas ir nuolat grįžtantis jausmas, kad mano veiksmai, tėvų ir sesers judesiai – tik gerokai nuvaidinto, mielo ir pažįstamo spektaklio dalis. Ir kad netrukus, tuoj tuoj, prasidės tikrasis gyvenimas, o dabar – tik įžanga, repeticija...“ (p. 18). Akvilė veržiasi į teatrą, kuris sovietmečiu „Gastrolėse“ vaizduojamas kaip saugi, rami erdvė, kur galima slėptis nuo atšiauraus gyvenimo. Beje, romaną įdomu skaityti ir kaip sovietmečio Kauno visuomeninio gyvenimo realijų, kultūros žmonių santykių dokumentą.

       Atgimimo laikų teatras ir visuomenė šiame romane jau kitokie – visi siekia patekti į teatrą, jis tapo aikšte ir politikos lauku. Dėl meno į teatrą beveik niekas neina, visi jame ieško tik socialinės kaitos ženklų. Pastarieji dvelkia dramatiškomis ir nebūtinai teigiamomis teatro žmonių gyvenimo permainomis: „Teatre atmosfera klaiki. Klaikesnės nebūna. <...> Gauti bilietų neįmanoma. Ir visiems reikia. Atrodo, mano tėvų pažįstami, vos vieną kitą kartą regėti, visi ūmai tapo teatralais. Namuose netyla telefonas. Bilieto. Pakvietimo. Įėjimo, bent leidimo stovėti, nesvarbu, parteryje ar balkone. O aktorių akyse toks baisus slėgis, toksai sunkumas. Išprievartavimo, apiplėšimo, pažeminimo dvasia sūkuriuoja užkulisiuose, grimo kambariuose. Namuose. Išniekinimo“ (p. 181). Visuomenės gyvenimas ima trauktis į sakralią ir uždarą teatro erdvę, todėl Akvilės vaikystės saugus, šiltas ir globiantis teatras ima keistis. Kartu su juo kinta ir pačios veikėjos gyvenimas. Romanas „Gastrolės“ kviečia atsakyti į pagrindinį klausimą: kuri tikrovė yra tikra – sovietinis ramus ir pastovus teatro pasaulis ar rėksminga permainų realybė, griaunanti teatro uždarumą? D. Zelčiūtės kūrinys tarytum siūlo savo vidiniame pasaulyje susikurti tą jos romano veikėjos teatrą, kuriam neprikiši daugelio viešojo gyvenimo atributų: apsimetinėjimo, pataikavimo, žiaurumo.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2–3 (vasaris–kovas)