Friedrich Nietzsche1

 

       Kažkur viename atokiame į begalę saulių sistemų žaižaromis išsiliejusios visatos kampe kadaise buvo žvaigždynas, kuriame protingi gyvūnai išrado pažinimą. Tai didingiausia ir apgaulingiausia „pasaulinės istorijos“ akimirka: ir vis dėlto tik akimirka. Po kelių gamtos atodūsių tas žvaigždynas sustingo ir protingieji gyvūnai turėjo mirti. Jei kas nors pasektų tokią pasaką, jis vis dar nebūtų pakankamai pavaizdavęs, koks apgailėtinas, koks miglotas ir trumpalaikis, koks betikslis ir atsitiktinis gamtoje atrodo žmogaus intelektas; būta amžinybių, kai jo visai nebuvo, o kai vėl neliks, bus nieko neįvykę, nes tas intelektas neturi jokios žmogaus gyvenimo ribas peržengiančios misijos. Jis yra grynai žmogiškas ir tik šio intelekto turėtojas ir pagamintojas vertina jį taip patetiškai, tarsi nuo jo priklausytų pasaulio egzistencija. Jei galėtume susikalbėti su uodu, sužinotume, kad ir jis su tokiu pat patosu zvimbia oru jausdamas savyje skriejantį šio pasaulio centrą. Nerasi gamtoje nieko menka ir bloga, ko anos pažinimo jėgõs kvėptelėjimas kaipmat neišpūstų tarsi žarnos; ir panašiai kaip kiekvienas sunkią naštą velkantysis nori turėti savo gerbėją ir vertintoją, taip įsitikinęs net išdidžiausias žmogus, filosofas, kad visatos akys iš visų pusių teleskopiškai atkreiptos į jo veiklą ir mąstymą.

       Keista, kad intelektas tai įstengia daryti, jis, kuris tik kaip pagalbinė priemonė yra pridėtas pačioms nelaimingiausioms, delikačiausioms, laikiniausioms būtybėms – kad vieną minutę jas išlaikytų būtyje, iš kurios neturėdamos to priedo galėtų visiškai pagrįstai sprukti kaip Lessingo sūnus (1). Vadinasi, anas su pažinimu ir juslėmis susijęs išdidumas, nuleisdamas žmonėms ant akių ir pojūčių blausią miglą, klaidina juos dėl būties vertės tuo, kad paties pažinimo atžvilgiu savyje nešiojasi labiausiai jam pataikaujamą vertinimą. Pats bendriausias intelekto veikimas – klaidinti, bet ir pavieniuose atvejuose, net pačiuose menkiausiuose, esama tokio paties bruožo.

       Intelektas kaip priemonė individui išlikti pagrindines jėgas eikvoja apsimetinėti, nes apsimetinėjimas yra būdas, kuriuo naudodamiesi nežūna silpnesni, ne tokie tvirti individai, neįstengiantys dėl egzistencijos grumtis plėšrūno ragais ar aštriais dantimis. Žmoguje šis apsimetimo menas pasiekia viršūnę: klaidinimas, pataikavimas, melavimas ir apgaudinėjimas, apkalbos, puikavimasis, dangstymasis svetima šlove, maskavimasis, apgaulingų sutarčių sudarinėjimas, vaidinimas prieš kitus ir save, žodžiu, nuolatinis plasnojimas aplink tą pačią tuštybės liepsną yra taip virtę taisykle ir dėsniu, kad beveik nebėra nieko nesupranta-mesnio, kaip žmonėse galėjo atsirasti sąžiningas ir tikras tiesos siekis. Žmonės yra giliai nugrimzdę į iliuzijas ir svajas, jų akys slidinėja tik daiktų paviršiumi ir mato vien „formas“, jų pojūčiai niekada neveda link tiesos, o tenkinasi priiminėdami dirgiklius ir daiktams ant nugaros tarsi žaisdami neaiškų žaidimą. Todėl žmogus naktį – visą gyvenimą – leidžiasi sapne apgaudinėjamas, o jo moralės jausmas niekada net nemėgino tam priešintis: sakoma, kad yra žmonių, kurie stipria valia atprato knarkti. Ką žmogus išties žino apie patį save! Taip, jeigu jis įstengtų bent kartą suvokti save kaip visumą, pavyzdžiui, išsitiesusį permatomoje stiklinėje dėžėje? Ar gamta neslepia nuo žmogaus beveik visko, net apie jo paties kūną, kad – nekalbėsime apie žarnyno vingius, spartų kraujo sruvenimą gyslose, painų skaidulų virpėjimą – įstumtų į pasipūtėlišką iliuzinę sąmonę ir ten užrakintų! Raktą jinai nusviedė šalin: ir vargas pražūtingam smalsumui, kuriam pavyktų iš sąmonės kambario pro plyšį pasižvalgyti šen bei ten ir jis imtų numanyti, kad žmogus stūkso ant negailestingumo, godumo, nepasotinamumo, žudikiškumo pamato, kad yra abejingas savo nežinojimui, tarsi sapnuose laikytųsi įsikibęs liūto nugaros. Iš kur, susimildami, tokiomis aplinkybėmis turė-tų rastis tas tiesos potroškis!

       Individas, norėdamas išlikti kitų individų atžvilgiu, natūraliomis gyvenimo sąlygomis intelektą dažniausiai naudojo apsimetinėti: o kadangi žmogus, bėdos ir nuobodžio verčiamas, nori egzistuoti socialiai, bandomis, jam reikia taikos sutarties ir stengiasi, kad iš jo pasaulio dingtų bent jau šiurkščiausias bellum omnium contra omnes (karas visų su visais). Tačiau su ta taikos sutartimi atsiranda kažkas tokio, kas panašu į pirmą žingsnį ano mįslingo tiesos potroškio link. Dabar imama fiksuoti kaip tik tai, kas nuo šiol privalo būti „tiesa“, t. y. išrandami vienodai galiojantys ir privalomi daiktų pavadinimai, o kalbos įstatymų leidyba išleidžia ir pirmuosius tiesos įstatymus: čia pirmą kartą atsiranda tiesos ir melo kontrastas: melagis ima vartoti galiojančius pavadinimus, žodžius, kad netikra parodytų kaip tikra; jis, pavyzdžiui, sako „esu turtingas“, nors tai padėčiai apibūdinti teisinga būtų sakyti „vargšas“. Tvirtomis konvencijomis melagis ima piktnaudžiauti visaip sukeisdamas vardus ar net suteikdamas jiems priešingą prasmę. Beje, jeigu jis tai darys iš savanaudiškų paskatų ir kenkdamas kitiems, visuomenė juo nebepasitikės ir atskirs nuo savęs. Žmonės čia baiminasi ne tiek apgaulės, kiek jos pridaromos žalos. Jie toje pakopoje iš tikrųjų neapkenčia ne klaidinimo, o tam tikrų jo rūšių nepageidaujamų, priešiškų padarinių. Panašiu ribotu požiūriu žmogus pageidauja ir tiesos. Jis trokšta malonių, gyventi padedančių tiesos rezultatų; grynam, padarinių neturinčiam pažinimui jis yra abejingas, o tiesų, kurios galbūt kenksmingos ir pražūtingos, atžvilgiu nusiteikęs net priešiškai. Ir dar: kaip yra su anomis kalbos konvencijomis? Gal jos yra pažinimo, tiesos nuovokos produktas: ar pavadinimai ir daiktai sutampa? Ar kalba adekvačiai apibūdina tikrovės dalykus?

       Tik užsimiršęs žmogus gali imti manyti turįs tiesą ką tik minėta apimtimi. Jeigu jis tenkinsis tautologine tiesa, t. y. tuščiais kiautais, tai vietoj tiesų amžinai įsigis iliuzijas. Kas yra žodis? Nervinio dirgiklio atvaizdas garsais. Bet, remiantis nerviniu dirgikliu, daryti išvadą apie ne mumyse esančią priežastį iš esmės jau ir yra klaidingo ir nepagrįsto teiginio vartojimo rezultatas. Kaip galime sakyti, jei vien tik tiesa, kalbos genezės metu suteikiant pavadinimus, būtų buvusi lemiamu tikrumo požymiu, kaipgi galime sakyti: akmuo yra kietas, tarsi „kietumas“ mums šiaip jau būtų žinomas ir nebūtų vien subjektyvus dirgiklis! Daiktus mes skirstome pagal giminę: medį laikome vyrišku, gėlę – moteriška: kokie tai savavališkumai! Kaip toli nuplasnota nuo tikrumo kanono! Mes kalbame apie gyvatę: pavadinimas nurodo tik raitymąsi judant į priekį, taigi tiktų ir kirminui. Kokie savavališki atribojimai, kaip savavališkai pirmenybė suteikiama tai vienai, tai kitai daikto savybei! Jei gretinsime skirtingas kalbas, pasirodys, kad jokios tiesos, jokio adekvatumo čia nėra, nes tada nebūtų tiek daug kalbų. „Daiktas savaime“ (jis būtų gryna padarinių neturinti tiesa) taip pat ir tos sąvokos kūrėjui yra visai nesuprantamas ir anaiptol nesiektinas. Jis tik žymi daiktų ir žmonių santykius ir tų santykių raiškai pasitelkia drąsiausių metaforų. Pirmiausia nervinis dirgiklis paverčiamas atvaizdu! – pirmoji metafora. Atvaizdas vėl performuojamas į garsus! – antroji metafora. Ir kiekvieną kartą visiškai peršokama kokia nors sfera, stryktelima į visai kitą ir naują sritį. Galime įsivaizduoti žmogų, absoliučiai kurčią ir todėl niekada negirdėjusį nei tono, nei muzikos: kaip jis išplėtęs akis spoksos į smėlyje susidarančias Chladnio figūras (2), manys jas atsirandant dėl stygos virpėjimo ir puls įtikinėti, kad dabar jau žino, ką žmonės vadina tonu, – taip mums visiems būna vartojant kalbą. Mūsų nuomone, šį tą nusimanantys apie pačius daiktus, kai šnekame apie medžius, spalvas, sniegą ir gėles, bet turime ne ką kita kaip daiktų metaforas, kurios visai neatitinka tikrosios daiktų esmės. Kaip tono atvaizdas smėlyje, taip atrodo ir mįslingasis daikto savaime X: pirma jis yra nervinis dirgiklis, paskui – atvaizdas, galiausiai – garsas. Vadinasi, logikos randantis kalbai vis dėlto nėra, ir visa medžiaga, kurią pasitelkęs paskui dirba ir kuria tiesos siekiantis žmogus, tyrėjas, filosofas, yra jei ir ne iš Padebesių Gegutėnų (3), tai tikrai ne iš daiktų esmės.

       Pagalvokime gerai dar apie sąvokų susidarymą: kiekvienas žodis kaipmat tampa sąvoka todėl, kad turi tarnauti ne vieninteliam, visiškai individualiam pirminiam potyriui išreikšti, dėl kurio jis ir gimsta, tarkim, kam nors prisiminti, o turi būti tinkamas įvardyti begalei panašių ar ne tokių panašių atvejų, t. y. griežtai logiškai, sąvoka turi tikti visuomet nevienodiems, taigi vis skirtingiems atvejams nusakyti. Visos sąvokos randasi tapatinant tai, kas netapatu. Taip kaip akivaizdu, kad niekados vienas lapas nėra identiškas kitam, taip akivaizdu, kad sąvoka lapas yra sudaryta atmetus visas individualias skirtybes, pamiršus, kuo vienas lapas skiriasi nuo kito, ir toji sąvoka kelia vaizdinį, tarsi gamtoje, išskyrus daugybę lapų, egzistuotų kažkas, kas būtų „lapas“, tarkim, pirminė forma, pagal kurią visi lapai būtų pagaminti, nupiešti, nubraižyti, nuspalvinti, suraityti, nudažyti, tačiau negrabiomis rankomis, todėl nė vienas egzempliorius neišėjo taisyklingas ir patikimas pirminės formos atvaizdas. Žmogų mes pavadiname sąžiningu; kodėl jis šiandien pasielgė sąžiningai? – klausiame mes. Dažniausiai atsakome taip: todėl, kad jis yra sąžiningas. Sąžiningumas! Kitaip pasakius: lapas yra lapų priežastis. juk mes nieko nežinome apie esminę savybę, kuri vadintųsi sąžiningumas, bet žinome apie daugybę individualių, taigi nevienodų poelgių, kuriuos tapatiname atmesdami skirtybes ir vadiname sąžiningais; galiausiai iš jų formuluojame qualitas occulta (užslėptą savybę), pavadindami ją sąžiningumu.

       Taigi sąvoka randasi iš individualumo ir tikrumo ignoravimo, ne kitokie ir formos dalykai, o gamtoje nėra nei formų, nei sąvokų, vadinasi, ir rūšių, joje yra tik mums neprieinamas ir neapibrėžiamas X. Juk ir mūsų suformuluota individo ir rūšies priešprieša yra antropomorfiška ir nekyla iš daiktų esmės, nors ir nedrįstame pasakyti, kad ji neatitinka esmės: tai būtų dogmatiškas teiginys ir todėl taip pat neįrodomas kaip ir jo priešybė.

       Tad kas yra tiesa? Judri metaforų, metonimijų, antropomorfizmų armija, žodžiu, suma žmogiškų santykių, kurie buvo poetiškai ir retoriškai sustiprinti, aprūpinti perkeltinėmis reikšmėmis, išdabinti ir, tautai ilgai jais naudojantis, ėmė atrodyti kanoniški ir privalomi: tiesos – tai ne kas kita kaip iliuzijos, kai jau pamiršta, kad jos tokios yra; tai – metaforos, nuvalkiotos ir nebeveiksmingos; tai – monetos, kuriose įspausti atvaizdai nusitrynę ir dabar laikytinos nebe monetomis, o tik metalu. Mes vis dar nežinome, iš kur kyla tiesos potraukis, nes iki šiol girdėjome tik apie pareigą, kurios reikalauja visuomenė, kad galėtų egzistuoti, girdėjome reikalavimą būti sąžiningiems, t. y. vartoti įprastines metaforas, taigi, moralės kategorijomis kalbant, reikalaujama pareigos meluoti pagal tvirtą konvenciją, visiems privalomu stiliumi pūsti į akis miglą. Žmogus, aišku, pamiršta, kad tokie dalykai su juo darosi; vadinasi, jis meluoja nesąmoningai ir pagal šimtmečius gyvuojančius įpročius – ir kaip tik  p e r  š į  n e s ą m o n i n g u m ą, kaip tik per šį užmiršimą jis priartėja prie tiesos pajautos. Iš pareigos vieną daiktą įvardyti kaip raudoną, kitą – kaip šaltą, trečią – kaip nebylų randasi moralės tiesa besiremianti paskata: remdamasis melagio, kuriuo niekas nepasitiki, kurio visi šalinasi, priešprieša, žmogus sau demonstruoja tiesą kaip prakilnią, patikimą ir naudingą. Dabar jis, kaip  p r o t i n g a  būtybė, savo veiklą skiria abstrakcijų viešpatijai: nebepasiduodamas ūmiems įspūdžiams, žiūroms, visus tuos įspūdžius ir žiūras jis apibendrina blankesnėmis, abstraktesnėmis sąvokomis – kad prie jų prikabintų savo gyvenimo ir veiklos vežimą. Tai, kas žmogų skiria nuo kitų gyvūnų, priklauso nuo šito gebėjimo vaizdingas metaforas paversti schemomis, kitaip sakant, vaizdą ištirpinti sąvokoje; kaip tik šitų schematizmų erdvėje tampa įmanoma, kas niekada nepasisektų patiriant vaizdžius pirmuosius įspūdžius, – suręsti piramidišką kastų ir laipsnių statinį, sukurti naują įstatymų, privilegijų, pavaldumų, apribojimų pasaulį, kuris dabar kaip priešprieša iškyla vaizdžiajam pirmųjų įspūdžių pasauliui atrodydamas stabilesnis, bend-resnis, žinomesnis, žmogiškesnis ir dėl tos priežasties jis pasidaro reguliuojantis ir imperatyvus. Kiekviena žiūros metafora yra individuali ir neturi sau tapačių, todėl visada moka pabėgti nuo visokių apibrėžtumų, o didysis sąvokų rentinys stūkso kaip sustingusių taisyklingų formų senovės romėnų kolumbariumas ir savo logika dvelkia tuo griežtumu ir šalčiu, kuris būdingas matematikai. Tas, kuris pajunta šio dvelksmo šaltį, sunkiai patiki, kad ir sąvoka, kaulinė ir aštuonkampė kaip žaidimų kauliukas ir tokia pat vartaliojama kaip ir jis, tėra tik  m e t a f o r o s  l i e k a n a  ir kad nervinio dirgiklio vertimas meniniais vaizdais laikytinas kiekvienos sąvokos jei ne motina, tai senele tikrai. O žaidžiant sąvokų kauliukais „tiesa“ reiškia – kauliukais naudotis taip, kaip jie sužymėti: tiksliai skaičiuoti akis, sudarinėti teisingas rubrikas ir niekada nepažeisti kastų sistemos ir rangų eilės tvarkos. Taip kaip romėnai ir etruskai dangų suraižė nekintamomis matematinėmis linijomis ir į šitaip atribotą erdvę tarsi šventovę įgrūdo savo Dievą, taip kiekviena tauta viršum savęs turi tokį matematiškai suskaidytą sąvokų dangų ir vardan tiesos mano, kad kiekvienas sąvokos Dievas ieškotinas tik  s a v o j o j e  sferoje. Galima tik stebėtis žmogumi kaip begalinio talento statybos genijumi, kuriam ant judraus pamato tarytum ant tekančio vandens pavyksta pastatyti itin sudėtingą sąvokų baziliką; tiesa, kad ant tokių pamatų statinys stovėtų, jis turi būti tarsi iš voratinklių – toks lengvas, kad bangos galėtų jį nešti, ir toks tvirtas, kad nesudraskytų vėjai. Kaip statybos genijus žmogus toli pranoksta bitę: bitė stato iš vaško, kurį surenka gamtoje, o žmogus – iš kur kas subtilesnės sąvokų medžiagos, kurią turi pirma pasigaminti pats iš savęs. Šiuo atžvilgiu žmogumi reikia stačiai žavėtis, – tačiau ne dėl veržimosi prie tiesos, prie gryno daiktų pažinimo: jei kas nors paslepia daiktą krūmuose, paskui jo ten ieško ir randa, tokiu ieškojimu ir radimu daug nepasigirsi; bet taip yra, kai „tiesos“ ieškome ir randame proto srityje. Kai formuluoju žinduolio apibrėžimą ir apžiūrėjęs kupranugarį sakau: žiūrėkit, štai žinduolis, tai šiuo veiksmu tiesa nors ir ištraukiama į dienos šviesą, bet jos vertė menka, kitais žodžiais tariant, ji yra kiaurai antropomorfiška ir neturi nė vieno krislo, kuris tikrai ir visuotinai reikštų „tiesą savaime“, išskyrus žmogų. Tyrėjas, disponuodamas tokiomis tiesomis, iš tikrųjų ieško pasaulio metamorfozės žmonėse; jis siekia pažinti pasaulį kaip žmogišką daiktą ir geriausiu atveju vargais negalais įgyja asimiliacijos jausmą. Panašiai kaip astrologas į žvaigždes žvelgia naudos žmonėms požiūriu ir siedamas jas su žmonių laime ir kančia, taip ir minėtas tyrėjas į visą pasaulį žvelgia kaip į žmogaus pridurką, kaip į be galo daug kartų atsispindėjusį pirminio skambesio, žmogaus, aidą, kaip į be galo daug kartų pakartotą pirminio paveikslo, žmogaus, atvaizdą. Jo metodas yra žmogų laikyti visų daiktų matu, bet jis klysta manydamas, kad tuos daiktus tiesiogiai turi kaip grynus objektus. Vadinasi, jis pamiršta originalias žiūros metaforas esant metaforomis ir laiko jas pačiais daiktais.

       Tik pamiršdamas aną primityvų metaforų pasaulį, tik todėl, kad sustabarėjo ir sustingo karštu srautu iš pirminio žmogiškosios fantazijos gebėjimo plūstanti vaizdų masė, tik dėl neįveikiamo tikėjimo, kad  š i t a  saulė,  š i t a s  langas,  š i t a s stalas yra neva tiesa savaime, žodžiu, vien tik todėl, kad žmogus kaip subjektas, t. y. kaip  m e n i š k a i  k u r i a n t i s  subjektas, pamiršta, jis gyvena šiokioje tokioje ramybėje, pasirūpinęs šiokiu tokiu saugumu ir su šiokiomis tokiomis išvadomis; jeigu bent akimirką jis galėtų ištrūkti iš šio įsitikinimo kalėjimo, tai tos jo „savimonės“ kaipmat neliktų nė kvapo. Nemažai pastangų jam kainuoja jau vien pripažinti, kad vabzdys ar paukštis pasaulį suvokia visiškai kitokį nei žmogus ir kad klausimas, katras iš tų dviejų pasaulio suvokimų teisingesnis, yra visai beprasmis, nes reikėtų matuoti  t e i s i n g o  s u v o k i m o,  t. y.  n e s a m u,  masteliu. Apskritai mintis apie teisingą suvokimą – tai reikštų adekvačią objekto raišką subjekte – man atrodo nei šis, nei tas: juk tarp absoliučiai skirtingų sferų, tokių kaip subjektas ir objektas, nėra priežastingumo, teisingumo, nėra raiškos; daugių daugiausia, ko čia esama, tai  e s t e t i n ė s  elgsenos, turiu galvoje aliuzinį perteikimą, iš paskos lemenamą vertimą į visai svetimą kalbą. Tačiau tam būtinai reikia laisvai kuriančios ir laisvai išrandančios tarpinės sferos ir tarpinės jėgos. Žodyje „raiška“ glūdi daug pagundų, todėl jo kaip įmanydamas vengiu, nes netiesa, kad daiktų esmė empiriniame pasaulyje reiškiasi. Berankis tapytojas, panoręs vaizduotėje regimą paveikslą perteikti dainavimu, kur kas daugiau atskleistų apie šią sferų perkaitą, nei empirinis pasaulis atskleidžia daiktų esmę. Net nervinio dirgiklio santykis su jo keliamu vaizdu šiaip jau nėra būtinas; tačiau jei toks pat vaizdas generuojamas milijonus kartų ir jį paveldi kartų kartos, dargi jei visoje žmonijoje jis išnyra kiekvienąsyk dėl tokios pat dingsties, tai galų gale žmogui jis įgyja vienodą reikšmę, tarsi tai būtų vienintelis būtinas vaizdas ir tarsi anas pirminio nervinio dirgiklio santykis su tuo vaizdu būtų tikrai priežastinis; panašiai kaip amžinai pasikartojantis sapnas būtų suvokiamas ir vertinamas kaip neabejotina tikrovė. Tačiau metaforos sustabarėjimas ir sustingimas absoliučiai nieko nesako apie tos metaforos būtinybę ir kategorišką teisėtumą.

       Tikriausiai kiekvienas prie tokių samprotavimų linkęs žmogus, kai tik ganėtinai aiškiai įsitikina amžinu gamtos dėsnių nuoseklumu, visuotinumu ir neklystamumu, tokios rūšies idealizmu ima smarkiai nepasitikėti; jis pasidaro išvadą: kiek tik skverbsimės į teleskopinį aukštybių ir mikroskopinį gelmių pasaulius, aptiksime, kad viskas čia yra labai tikra, sutvarkyta, neturi nei pradžios, nei pabaigos, yra dėsninga ir be spragų; mokslas šitose šachtose galės sėkmingai kasti per amžius, ir visa, ką ras, tarpusavyje derės ir nesikirs. Kaip tai nepanašu į fantazijos produktą, nes jei tai būtų fantazijos vaisius, vis tiek anksčiau ar vėliau būtų galima įžvelgti regimybę ir netikrumą. Atsakyti būtų galima taip: jei mes kiekvienas dar turėtume skirtingų juslinių gebėjimų ir patys galėtume suvokti aplinką tai kaip paukštis, tai kaip kirminas, tai kaip augalas, arba jei vienas iš mūsų tą patį dirgiklį matytų kaip raudoną, kitas – kaip mėlyną, o trečias girdėtų jį net kaip toną, tada niekas nekalbėtų apie gamtos dėsningumą, o suvoktų ją tik kaip itin subjektyvų darinį. Vadinasi: tai, kas apskritai yra gamtos dėsnis, savaime mums nėra žinoma – įgyjame tik dėsnių veikimo potyrius, t. y. suvokiame jų santykius su kitais gamtos dėsniais, kurie savo ruožtu mums žinomi tik kaip santykiai. Taigi visi tie santykiai nurodo tik vienas kitą, o jų esmė mums lieka absoliučiai nesuprantama; tikrai pažįstame tik tai, ką pridedame nuo savęs – laikas, erdvė, – atseit sukcesinius santykius ir skaičius. Tačiau tas stebuklingumas, kuris mus žavi gamtos dėsniuose, kuris reikalauja mūsų paaiškinimo ir galėtų mus sugundyti nepasitikėti idealizmu, yra ne kas kita kaip matematinis tikslumas ir erdvėlaikio vaizdinių netrinkamumas. Bet tuos vaizdinius mes gaminame savyje ir iš savęs taip pat neišvengiamai, kaip voras mezga tinklą; jei mes priversti daiktus suvokti tokiomis formomis, tai nebenuostabu, kad iš tikrųjų suvokiame kaip tik šias daiktų formas, nes juose visuose turi glūdėti skaičių dėsniai ir kaip tik skaičiai yra tai, kas daiktuose nuostabiausia. Visi dėsningumai, kurie žvaigždžių dinamikos ir cheminiuose procesuose mums taip imponuoja, iš esmės sutampa su tomis savybėmis, kurias patys daiktams priskiriame, vadinasi, esame pačių savęs imponuojami. O iš to, suprantama, išeina, kad minėtoms metaforoms susidaryti, nuo ko mumyse prasideda bet koks suvokimas, jau yra būtinos anos formos, kitaip sakant, jomis visa tai vyksta; tik remiantis tų pirminių formų sąstingiu galima paaiškinti galimybę, kaip paskui iš tų pačių metaforų turėtų būti konstruojamas sąvokų statinys. O tas statinys – tai laiko, erdvės ir skaičių santykių pamėgdžiojimas metaforų pagrindu.

 

2

 

       Kaip matėme, renčiant sąvokų statinį nuo pat pradžių darbuojasi  k a l b a, vėlesniais laikais – m o k s l a s.  Taip kaip bitė kartu lipdo korius ir pildo juos medumi, taip ir mokslas be paliovos stato minėtą milžinišką sąvokų kolumbariumą, tą žiūros kapinyną, užrioglindamas vis naujus ir erdvesnius aukštus, o senąsias celes paremia, valo, atnaujina, bet labiausiai jis stengiasi šitą iki monstriškų aukštybių suręstą konstrukciją pripildyti, įkomponuoti į ją visą empirinį, t. y. antropomorfinį, pasaulį. Triūsiantis žmogus savo gyvenimą sieja su protu ir jo sąvokomis, kad nebūtų tvano nuplukdytas ir negautų galo, o tyrėjas savo trobelę statosi prie pat mokslo bokšto – kad padėtų jį ręsti ir toje tvirtovėje pats rastų prieglobstį. Šio jam tikrai reikia, nes yra siaubingų jėgų, kurios nuolat į jį skverbiasi ir mokslo tiesai priešpriešina visai kitokios prigimties „tiesas“ su įvairiausiomis iškabomis.

       Anas dvasinis poreikis kurti metaforas, tas pamatinis žmogaus poreikis, kurio nė vieną akimirką negalima atmesti, nes taip būtų atmetamas pats žmogus, iš tikrųjų yra neįveikiamas ir vargiai sutramdomas dėl to, kad iš jo netvarių gaminių, sąvokų jam yra renčiamas reguliarus ir stingrus naujas pasaulis kaip tvirtovė. Žmogus ieško naujo veiklos baro ir kitos upės vagos ir randa tai mituose, apskritai – mene. Sąvokų rubrikas ir elementus jis nuolat painioja ir velia teikdamas naujas perkeltines reikšmes, metaforas, metonimijas, nuolat rodydamas potroškį budinčio žmogaus pasaulį formuoti tokį margą, netaisyklingą ir be padarinių, tokį žavingą ir amžinai naują, koks yra sapnų pasaulis. Šiaip jau budintis žmogus suvokia, kad nemiega, tik todėl, kad naudojasi sustabarėjusiu ir taisyklingu sąvokų voratinkliu ir tik tada jam pradeda atrodyti, kad sapnuoja, kai tą sąvokų voratinklį perplėšia menas. Pascalis teisus sakydamas, kad jei kiekvieną naktį sapnuotume vis tą patį sapną, tai su jo reginiais imtume elgtis taip pat, kaip su viskuo, ką regime kiekvieną dieną: „Jei amatininkas būtų tikras, kad jis kasnakt po dvylika valandų sapnuos, jog jis yra karalius, tai manau, kad jaustųsi toks pat laimingas, kaip ir karalius, kuris kasnakt po dvylika valandų sapnuotų, jog jis amatininkas“ (4). Mitų jaudulį patiriančios tautos nemigos diena, pavyzdžiui, senovės graikų, dėl nepaliaujamai veikiančio stebuklo, kuo neabejoja mitas, iš tikrųjų yra panašesnė į sapną nei į mokslo prablaivinto mąstytojo dieną. Jei kiekvienas medis gali prašnekti kaip nimfa, arba jeigu jaučiu pasivertęs dievas gali pagrobti mergeles, jei deivė Atėnė staiga pamatoma, kaip gražiame vežime Peisistrato lydima važinėja Atėnų prekyvietėmis – o tuo tikėjo kiekvienas doras atėnietis, – tai kiekvieną akimirką, kaip sapne, yra viskas įmanoma, ir visa gamta žmogų apspiečia tarsi koks dievų maskaradas, dievų, kurie tik pokštauja visais būdais žmogų klaidindami.

       Tačiau pats žmogus turi nenumaldomą polinkį būti klaidinamas ir iš laimės pasijunta lyg pakerėtas, kai rapsodas jam seka epines pasakas kaip tikras, arba kai aktorius spektaklyje karalių vaidina dar karališkesnį, nei šis yra tikrovėje. Intelektas, tas apsimetinėjimo meistras, tol yra laisvas ir atleistas nuo savo vergiškos tarnystės, kol gali klaidinti  n e k e n k d a m a s,  ir tada jis švenčia savo saturnalijas, kaip niekada būdamas prašmatnesnis, įvairiapusiškesnis, išdidesnis, apsukresnis ir drąsesnis. Su kūrybišku malonumu jis jaukia metaforas ir perkilnoja abstrakcijų riboženklius, todėl, pavyzdžiui, didelę upę ima vadinti judančiu keliu, kuris žmogų neša ten, kur šiaip jau jis eina pėsčiomis. Dabar intelektas jau yra nusimetęs tarnystės priedermę, antraip, noromis nenoromis, turėtų vargšui individui, panūdusiam būties, rodyti kelią ir kaip ką daryti, o dabar lyg tarnas vietoj šeimininko traukdamas plėšti ir grobti tampa savarankiškas ir įgyja teisę iš šeimininko veido šalinti poreikių nuotaikas. Kad ir ką darytų, visame kame, palyginus su ankstesne veikla, matyti apsimetinėjimas, panašiai kaip anksčiau jo veikloje būta savaiminio stingdymo. Intelektas kopijuoja žmogaus gyvenimą, bet laiko jį geru dalyku ir, atrodo, yra juo visai patenkintas. Anas sąvokų karkasas, apkaltas lentomis, kurių kabindamasis nepriteklių kamuojamas žmogus iriasi per gyvenimą, išsivadavusiam intelektui tėra tik griaučiai ir žaislas drąsiausiems pokštams: ir jei tą žaislą jis sudaužo, viską sujaukia, paskui ironiškai vėl deda į vieną skirtingiausia poruodamas ir panašiausia atskirdamas, tai tuo parodo, kad anų poreikiams skirtų pagalbinių priemonių jam nereikia ir kad dabar vadovaujasi ne sąvokomis, o intuicija. Iš šios intuicijos nėra tiesaus kelio į vaiduokliškų schemų, abstrakcijų šalį: šioms žodis nėra pritaikytas; žmogus nutyla, kai jas išvysta arba kalba vien draudžiamomis metaforomis ir negirdėtomis sąvokų konstrukcijomis, kad bent ardydamas ir pajuokdamas senuosius sąvokų barjerus kūrybiškai atitiktų galingos dabartinės intuicijos įspūdį.

       Yra epochų, kai protingas žmogus ir intuityvus žmogus stovi greta: vienas – bijodamas intuicijos, kitas – pašiepdamas abstrakciją; pastarasis toks pat neprotingas, kaip ir pirmasis nemeniškas. Abu trokšta gyvenime viešpatauti: protingasis tuo, kad apdairumu, išmintimi, nuoseklumu moka pasitikti svarbiausius sunkumus, o intuityvusis – kad būdamas „begalinis linksmuolis“ tų sunkumų nemato ir tikru laiko vien iškreiptą, regimybe ir grožiu paverstą gyvenimą. Kai intuityvus žmogus, tarkim, senovės Graikijoje, sėkmingiau ir tvirčiau laiko rankoje ginklą nei jo kontrahentas, palankiu atveju gali susiformuoti kultūra, kurioje gyvenimo viešpačiu pasidaro menas; tada visą tokio gyvenimo raišką ima lydėti minėtas apsimetinėjimas, poreikių neigimas, anas metaforinių žiūrų spindesys ir apskritai iliuzijos tiesioginumas. Nei iš namo, nei iš žmogaus statmenos eisenos, nei iš apdaro, nei iš molinio ąsočio nematyti, kad juos išrado poreikis; įspūdis toks, tarsi jais visais, lyg kokiame rimtame žaidime, išreiškiama tauri laimė ir nusakomas olimpinis nedebesuotumas. Kai sąvokomis ir abstrakcijomis besivadovaujantis žmogus tik jomis ginasi nuo nelaimės, pats iš abstrakcijų neišpešdamas jokios laimės, kai jis kiek įmanydamas siekia išsivaduoti iš skausmų, intuityvus žmogus, stovėdamas kultūros centre, jau iš savo intuicijos – be gynimosi nuo blogio – patiria nuolat atplūstantį prašviesėjimą, pralinksmėjimą, išganymą. Žinoma, jis kenčia stipriau,  k a i  kenčia; negana to, jis kenčia ir dažniau, nes iš patirties negeba pasimokyti ir vis atsiduria toje pačioje duobėje, į kurią jau ne kartą buvo įkritęs. Kančioje jis yra toks pat neprotingas kaip ir laimėje – garsiai rėkia ir neranda paguodos. Ir visai kitoks panašios nesėkmės atveju iškyla stoiškas, iš patirties pasimokęs, sąvokomis save tvardantis žmogus! Toks, kuris šiaip jau siekia būti nuoširdus, ieško vien tiesos, stengiasi nepasiduoti iliuzijoms ir saugotis staigių vilionių, dabar, nelaimėje, atsisako meistriško apsimetinėjimo, panašiai kaip anas laimėje; jo veidas netrūkčioja ir nejuda, o yra panašesnis į oriai taisyklingų bruožų kaukę, jis nerėkia ir net nekeičia balso. Kai ant galvos prapliumpa lietus, jis pasistato palto apykaklę ir neskubėdamas nužingsniuoja savais keliais.

 

       __________________________________

       (1) Žymiausio Šviečiamojo amžiaus vokiečių literatūros, nacionalinio teatro kūrėjo ir dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo sūnus mirė sunkaus gimdymo metu. Plg. G. E. Lessingo 1778 m. sausio 3 d. laišką J. J. Eschenburgui. – Lessings sämmtliche Schrifen. – 27. – Theil, Berlin und Stettin, 1809. – P. 72. (Vert. past.)

       (2) Taip vadinamos figūros, susidarančios ant kietos (paprastai metalinės) viename taške pritvirtintos ir smėliu pabarstytos plokštės, kai ji priverčiama virpėti, pavyzdžiui, braukiant jos kraštu stryku: smėlis subyra į nejudamus bangų mazgus, kurie ir apibūdina kai kurias plokštės virpesių savybes. Figūros pavadintos vokiečių fiziko, jų atradėjo, E. F. F. Chladnio (1756–1827) vardu. (Vert. past.)

       (3) F. Nietzsche čia vartoja žodį „Wolkenkuksheim“ (naująja rašyba: „Wolkenkuckucksheim“), kuris yra Aristofano komedijos „Paukščiai“ graikiško pavadinimo „Nephelokokkygia“ vertinys į vokiečių kalbą, reiškiantis miestą, kurį paukščiai pasistato tarp dangaus ir žemės, kad galėtų blokuoti Olimpo dievų ir žmonių bendravimą, nes dievai, nebegaudami iš žmonių aukų, kurios buvo deginamos, imtų badauti ir būtų priversti su paukščiais sėsti prie derybų stalo. Lietuvišką atitikmenį padėjo sumanyti Mindaugas Strockis. (Vert. past.)

       (4) Pascal B. Mintys. – Vilnius: Aidai, 1997. –  P. 118.

 

       Versta iš:

       Friedrich Nietzsche. Sämtliche Werke,

       Kritische Studienausgabe in 15 Bänden.

       Band I, 1988: Nachgelassene Schriften 1870–1873, p. 873–890

 

 

       Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)