Daina OpolskaitėTai, kas tikra

 

 

       To, kas atsitiko mudviem su Klodu, niekas negalėtų pavadinti tikrove. Paprasčiausiai niekas tuo nepatikėtų. Ir tai nėra lengva.

 

       Klodas mirė, kai jam tebuvo dvidešimt ketveri su puse. Aš pažinojau jį kur kas mažiau, mažiau nei pusę, mažiau nei trečdalį jo viso gyvenimo laiko. Labai mažai.

       Dabar man kartais netgi atrodo, kad iš tikrųjų jo niekad ir nebuvo, aš jį tik susapnavau arba išsigalvojau, kad jį ir su juo gyventus vienus metus sukūrė mano įsiaudrinusi vaizduotė ir jis tėra pernelyg ryškus reginys, įstrigęs mano liguistai jautrioje sąmonėje. Iš tikrųjų, jo nebelikus, aš pasidariau gerokai jautresnė, pastebėjau, kad nenueinu gulti keliskart nepatikrinusi lauko durų, pernelyg įsižiūriu į menkavertes smulkmenas ir mane kankina įkyri nuojauta, kad nuolat nepastebiu kažko svarbaus, itin svarbaus, esančio šalia manęs. Adriana sako, kad aš be reikalo nerimauju, kad mano baimės visiškai nepagrįstos, viskas yra gerai, tikrai gerai, man tiesiog reikėtų nusiraminti ir su viskuo susitaikyti. Taip jau nutinka gyvenime. Tačiau aš kitaip negaliu. Tai panašu į varantį iš proto laukimą, kai nežinai, ko lauki, paprasčiausiai toji būsena apėmusi, ir tiek. Nežinau, ar taip nutinka visiems žmonėms, staiga netekusiems artimųjų, ar visus apima toks jausmas, tarytum visko nė nebuvo, o tu gyveni kažkokiame keistame laike, sustingusiame kaip gintaro gabalėlis, ir kasdien nepavargdamas klaidžioji po savo atminties labirintus kaip oras storasienės kriauklės apvijose, amžiams pasmerktas nerasti išėjimo. O gal šitaip nejuntamai pavojingai savo didžiule sauja žmones susemia klastingas laikas ir tie žmonės, gyvenę tame laike, nusineša tave su savim ir tu nepaliauji gyventi su jais, nebeatpažindamas gatvėje sutinkamų veidų ir balsų, bailiu žvilgsniu palydėdamas besišypsančius. Kita vertus, ar tai visais atvejais yra labai blogai, neskubėčiau spręsti. Ir Adriana sako, kad aš teisi.

       Iš pradžių papasakosiu viską, ką prisimenu apie Klodą. Pasistengsiu nepraleisti nė smulkmenos.

       Dabar gerai suprantu, kad mudu sutikome vienas kitą ne atsitiktinai, o tokiu lemtingu metu, kai abu jau buvome iki kaklo persisotinę gyvenimu. Visomis jo siūlomomis laisvėmis ir beribiais pasirinkimais. Amžina loterija ir pergalių saldumu. Audrinančia rizika ir kibirkščiuojančiomis aistromis. Išblėsusiu egocentrizmu ir apgailėtinomis popierinėmis kaukėmis. Ir dar daug kuo, visko neišvardysiu. Soties jausmas buvo toks stiprus ir akivaizdus, kad neliko jėgų stengtis jį kokiu nors būdu užgniaužti ar slėpti. Man pačiai atrodė, kad nugyventa jau daug, tarsi už mano pečių praūžę ištisi šimtmečiai, o sielą apėmusi baisi, diena iš dienos kankinanti dvasinė senatvė, sekinantis merdėjimas, ilga agonija. Aš iš tiesų merdėjau. Jaučiausi kaip tikras antikvarinis daiktas, seniai pergyvenusi man skirtą laiką, padariusi ir pamačiusi viską, ką būčiau norėjusi savo gyvenime pamatyti, neįsivaizdavau, kas dar įdomaus ir man nežinomo šiame pasaulyje galėjo būti. Kas dar buvo likę. Naktinės linksmybės, viena kita lengva cigaretė, internetinės pažintys, beprotiški susižavėjimai, apakinantys staiga kaip naujametės ugnelės, nespėjus atsitokėti čia pat po kojomis krintantys ir užgęstantys juokingi atsitiktiniai santykiai, bedvasis seksas, nepatikrinti žmonės. Ir taip toliau. Įsitikinau, kad daug ką galiu nusipirkti, tik ne rytdieną. Desperatiškai stengiausi sulaikyti tuos, kurie man buvo brangūs ir mylimi, žadėdama jiems viską pasaulyje ir baisiai nusivildama. Jie vis tiek palikdavo mane. Draugai ir visi panašūs į juos pažįstami kuo toliau, tuo labiau man darėsi svetimesni ir baisesni, susitikus jie tekalbėdavo apie savo nesibaigiančias problemas, nesėkmes darbe, sugedusius automobilius ir keliones po Europą. Mūsų susitikimai baigdavosi jiems net nepasidomėjus, kaip gyvenu. O gal aš pati dariausi beviltiška egoiste, pasigesdama savęs kitų sudėtinguose gyvenimuose.

       Pagaliau vieną dieną supratau, kad reikia bėgti. Stengiausi su niekuo nesusitikti, nesikalbėti, nesitarti. Nieko nepasakoti. Nutraukiau galybę įsipareigojimų, ištryniau kelias dešimtis telefonų numerių. Dažnai viena nuobodžiaudama slinkdavau į kiną ir ten įsitaisiusi tamsioje salėje žiūrėdavau žiauriausius veiksmo ir kovinius filmus, kokius tuo metu rodydavo, stambiu planu ekrane matydama sprogdinamus lėktuvus, laivus ir persikreipusius mirštančių kareivių, mafijozų ir valkatų veidus, jaučiau keistą malonumą. Ne, malonumas tam, ką jaučiau, būtų ne visai tinkamas žodis. Greičiau tai buvo kažkoks nesuvokiamas išsilaisvinimas, palengvėjimas, malonus svaigumas matant mirtį. Kaip vienintelę išeitį iš supančio kracho. Tai, ką perskaičiau Klodo akyse ir veide, kai susitikome, buvo tas pats man įkyrėjęs vidinis monologas. Pasirodo, mudu abu buvome apgailėtini aktoriai, beprotiškai išvarginti savo kasdienybės vaidmenų.

       Tačiau mudu abu skausmingai troškome būti kitokie, gyventi kitaip. Dievas nusprendė parodyti mums vienas kitą, kad išsigelbėtume. Jis paėmė mūsų akis ir rankas ir atvedė vienas prie kitų. Dievas norėjo, kad išgelbėtume vienas kitą. Taip ir nutiko.

       Tačiau šiandien Klodo nebėra. Kodėl?

 

       Kai Adriana paskambino, buvo jau beveik penkios, o aš kaip tik nuobodžiavau, laukdama paskutinės darbo valandos pabaigos. Buvo likę gal apie dvidešimt minučių. Ant visų langų skleidėsi lengvas ankstyvo vakaro šleifas, į stiklus kažką graudžiai šnabždėjo krintantys lapai, tačiau aš nedegiau šviesos, nusprendžiau tiesiog pasėdėti tyloje ir pasiklausyti laikrodžio tiksėjimo. Šitaip sugautos akimirkos primena, kad turi jų ne begalybę. Jos skaičiuojamos, jos visos suskaičiuotos. Vykdoma tiksli, pati tiksliausia pasaulyje apskaita. To negali pamiršti. Niekada. Nei aš, nei Klodas to nežinojome, apie tai negalvojome.

       – Nesutrukdžiau? Užsiėmusi? – atsargiai iš ragelio pasiklausė Adriana.

       – Ne, kaip tik nuobodžiauju. Visi išėjo.

       – Tu viena?

       – Aha. O kur tu?

       Ji truputį patylėjo.

       – Galvoji apie jį? Apie Klodą?

       – Ne, ne, nesijaudink. Negalvoju. Žiūriu pro langą, ir tiek. Na, o kaip tu?

       – Viskas gerai, namuose. Iškepti blynelių su bananais? Pagalvojau, grįši, išgersim arbatos. Namuose šalta.

       – Iškepk, – apsidžiaugiau.

       – Tai gerai. Neužtruk.

       – Neužtruksiu. Iki. Ačiū, Adriana.

 

       Viskas nutiko taip seniai. Kaip pasaulio sukūrimas.

       Buvo tikras šlapias pavasaris, visur telkšojo balos. Klodas sėdėjo ant savo motociklo šaligatvyje, ties gatvės kampu, atrėmęs jo sunkų žvilgantį kūną į gatvės žibintą, ir gliaudė saulėgrąžas sau po kojomis. Jis buvo užsidėjęs tamsius akinius nuo saulės, mūvėjo nutrintus džinsus, vilkėjo saulėje įšildytą odinę striukę. Aš kiūtojau kokie penki žingsniai nuo jo ant suoliuko ir žiūrėjau į nebeveikiantį fontaną anapus gatvės, kurio baseino grindiniu nerūpestingai tipeno apvalučiai balandžiai. Turėjau dar keturiasdešimt minučių, paskui ketinau slinkti į jogos užsiėmimą. Kažkas šalia manęs skaitė knygą, milijonai praeivių kaip mechaninės lėlės kaukšėjo grindiniu, čia pat klykavo vaikai, šnirpštė kažkokia senutė, žvairakiuodama į stiklines vitrinas. Nieko nebūtum galėjęs pastebėti, nes visko buvo per daug. Kaip visada.

       – Važiuojam kur nors? – staiga kažkas, atrodo, paklausė manęs ir aš krūptelėjau.

       Gyvenime buvau sulaukusi keisčiausių pasiūlymų ir kokių tik nori situacijų iš įvairiausių tipų, todėl niekas negalėjo manęs nustebinti. Šis pasiūlymas taip pat. Net nesusimąsčiau. Viskas buvo aišku kaip ant delno. Jaunuolis pasijuto vienišas arba tiesiog žiauriai nuobodžiavo, jis staiga įsinorėjo draugijos, tokios, kuri niekuo neįpareigotų, teiktų malonumą ir neužsitęstų per ilgai, aš buvau pats tinkamiausias variantas tam tikroje vietoje ir tam tikru metu. Beje, jis irgi nieko sau, visai nebjaurus. Geriau įsižiūrėjus, būčiau pasakiusi, netgi patrauklus, gerai sudėtas. Dar tie nutrinti džinsai ir motociklas. Viskas puiku.

       – Gerai, – sutikau. – Važiuojam.

       – Kur norėtum?

       – Man tas pat, – atsakiau. – Nežinau. Pats sugalvok.

       Man dar neteko važiuoti aukščiausios klasės juodu motociklu sėdint kam nors už nugaros. Tiesą sakant, apie motociklus visiškai nieko nenutuokiau. Veikiau jų netgi truputį prisibijojau. Viskas buvo nauja: juntamas benzino kvapas, masyvūs ratlankiai, akinantis saulėje metalo žvilgesys, keturkampis priekinis veidrodėlis, kuriame atsisėdusi pamačiau savo veidą, pagaliau vyriška rudos odos striukė, prie kurios atsainiai prigludau krūtine, apkabinusi jį per juosmenį.

       Mes išvažiavom. Miestas liko kažkur užnugary, namai ir gatvės retėjo, mudu lėkėme plačia autostrada, vėjas plėšė man plaukus, buvo tikra beprotybė. Pro akis skriejo neaiškūs žmonių siluetai, medžiai, kelio ženklų rodyklės, debesų plėšiniai ir iškorijęs dangus. Negalvojau apie nieką. Laukiau posūkių – tuomet visas motociklo geležinis kūnas staiga persisukdavo, grakščiai pakrypdavo ant šono ir pakibdavo tokioje padėtyje. Buvo nerealu!

       Medžių vis daugėjo, prasidėjo miškingos vietovės ir statūs šlaitai. Kur ne kur juose pro pilką dangų žiburiavo žibuoklių mėlynės. Dešinėje netikėtai sužvilgėjo plati ežero sietuva.

       Jis sustojo pakrantėje, nulipo nuo motociklo, mudu susėdome greta vienas kito ant pernykštės žolės. Jaučiau, kaip staiga pašiurpo visa mano oda. Čia, pagalvojau, dabar. Tai įvyks. Įdėmiai pažvelgiau į jo veidą. Jis nedaug tesakė. Greičiausiai jį kankino toks pat skaudus susvetimėjimas su savimi, koks kankino ir mane. Dienos nieko nereiškia. Žmonės nieko nereiškia. Nėra daiktų nei dalykų, kuriais galėtum džiaugtis, kurių lauktum. Pasaulis per didelis ir kartu per mažas, kad juo galėtum domėtis. Net pats sau esi nereikšmingas. Instinktai, štai kas lieka. Kol jie gyvi, kol juos turi, bent dėl jų gali gyventi. Kodėl gi ne. Čia ir dabar. Kodėl gi ne?

       Aš laukiau. Jau mačiau, kaip jis apsiveja rankomis mano liemenį, nesvyruodamas nusmaukia man nuo pečių megztinį, nosimi įsikniaubia kažkur į kaklą godžiai kvėpdamas mano odą. Aš užsimerkiu, nes noriu užmiršti viską, noriu užmiršti save, užsimerkiu vildamasi patirti kažką sukrečiančio, skausmingai naujo ir stebuklingo, nuo ko išgiedrėtų mano sąmonė ir galėčiau pasijusti laiminga. Mudu griūvame čia pat ant pernykštės žolės, girdžiu šnarant pešamus drabužius, šaltą orą, kuris akimirksniu nugula mano nuogus pečius ir krūtinę. Po mano kūnu garsiai griežia sausa negyva žolė ir pernykščiai lapai. Aš neatsimerkiu, mintyse sekdama, kaip nepažįstamos lūpos atspauduoja visą mano kūną, drėgnos lipnios šliūžės nesustabdomai ima driektis žemyn ir aukštyn. Aš pradedu įtikinėti save, kad man viskas patinka, kad noriu kažko daugiau...

       Tačiau visa tai buvo netiesa, viso to nenutiko, staiga jis pakilo nuo žolės, išsitraukė ir prisidegė cigaretę. Priėjęs prie savo motociklo abejingai koja paspardė priekinio rato padangą, tarsi tikrindamas, ar iš jos neišėjo oras. Atrodė pavargęs ir nusikamavęs. Veidas buvo pastebimai apsiblausęs ir papilkėjęs, akys apniukusios. Galbūt jis sirgo. O gal jam paprasčiausiai buvo nuobodu. Dar blogiau – gal jis koks psichopatas, mėgstantis pašniaukšti žolės ir nuolat apdujęs tipelis. Kokių tik nesutiksi. Aš nežinojau ir man tai buvo visai neįdomu. Ūmai pajutau apmaudą ir netgi pyktį. Ko jam reikia?

       – Aš neturiu čia ką veikti, – tariau jam ir atsistojau. – Parvežk mane atgal.

       – Ten gervės, – pasakė jis staiga visai nesiklausydamas manęs ir parodė pirštu į sietuvą. Tolumoje tamsavo du tiesūs siluetai.

       Niekada nebuvau mačiusi gervių. Apie jas, kaip ir apie motociklus, nežinojau beveik nieko. Skaičiau apie jas, girdėjau per televizorių, tiesa, tai buvo labai seniai, bet niekada nemačiau. Siluetai judėjo, jų atsirado ir daugiau, penki ar šeši, jie aiškiai kilnojo plonas kojas, lenkė į vandenį galvas ir atvertę jas į viršų keistai kratė. Vienas paukštis staiga ištiesė didelius sparnus, pakilo ir keistai įtraukęs ilgą kaklą sklendė viršum vandens. Nusileido lėtai ir be garso piešdamas didžiulius raibulius, kurie nusirito per visą vandenį, atėjo net iki mūsų pakrantės. Žiūrėjau išsižiojusi, man norėjosi verkti. Žengiau kelis žingsnius arčiau Klodo ir pamačiau, kaip iš susijaudinimo virpčioja jo kietai sukąsti žandikauliai. Viskas buvo per daug gražu. Pernelyg neapčiuopiama ir tikra. Per daug nematyta ir nauja. Taip negalėjo būti. Bet buvo!

       Didžiulis tamsus vanduo ir dideli paukščiai. Vanduo stipriai kvepėjo lietumi ir ištirpusiu sniegu, jis buvo tyras ir šviežias, pats gyviausias pavasario vanduo. Atrodė, kad jis juda ir keliasi čia pat akyse, kažkas neįtikėtino, negalėčiau rasti žodžių. Gervės kleketavo ir keistai švilpčiojo, garsai buvo tokie su niekuo nepalyginami, negirdėti ir nerealūs, kažin kokie neįtikėtini, nesuvokiami, skleidžiantys nenusakomą jausmų gamą – lyg švelnų nerimą, lyg tylų pasitenkinimą ir džiaugsmą. Net nebuvau įsitikinusi tuo, kad girdžiu juos savo ausimis, o ne kažkur savo pačios mintyse. Mane apėmė baimė, tokia didžiulė baimė, kad ėmiau virpėti visu kūnu. Nauji potyriai ir nauji suvokimai buvo gąsdinantys. Pasirodo, grožis – toks paprastas reiškinys, egzistuojantis pats savaime, o aš buvau įsitikinusi, kad reikia titaniškų pastangų jam sukurti. Pasirodo, jis neaprėpiamas, nepalytimas, nematerialus. Pasirodo, gali juo mėgautis be galo ir be krašto, pasirodo, jis nieko nekainuoja. Jo negali pasiimti, bet jį gali išgyventi. Pasirodo, tai taip paprasta.

       – Važiuojam, – po kiek laiko pasakė Klodas taip tyliai, kad aš vos išgirdau. Ir pakartojo: – Važiuojam.

       – Nenoriu, – ašarojau ir virpėjau kaip vaikas. – Aš negaliu. Aš ne...

       Jis nusileido, neskubėdamas surūkė dar vieną cigaretę, lėtu žingsniu pasivaikščiojo pakrante leisdamas man nusiraminti.

       Kai po kiek laiko pagaliau susiruošėme atgal, nustebau netikėtai suvokusi, kad noriu apsikabinti jį sėdėdama jam už nugaros, noriu priglusti veidu prie nutrintos striukės ir atsargiai mėgaudamasi įkvėpti jos kvapo. Padėti galvą ant plačios nepažįstamos nugaros ir klausytis ritmingo kvėpavimo. Visa tai buvo jausmai, kurių paaiškinti sau neįstengiau.

       Atgal mudu lėkėme greitai, šįkart daug greičiau, skridome beveik kaip paukščiai.

       Iš tikrųjų nieko neįvyko. Nieko, ką būčiau galėjusi nuspėti ir suplanuoti. Ničnieko, apie ką būčiau galėjusi kam nors papasakoti.

       Ir vis dėlto nutiko šis tas netikėto, kas mane stipriai sukrėtė ir nustebino. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip malonu apsigauti! Kad tai tokia pat didžiulė laimė, kaip ir numatyti ateityje įvyksiančius dalykus. Daug didesnė. Jaučiausi laiminga. Pasirodo, dar ne viskas patirta, kaip maniau. Kai kas dar buvo likę. Buvau tokia laiminga!

 

       Nežinau, kaip gyvenčiau be Adrianos.

       Dabar ji yra viskas, ką turiu. Mirčiau, jeigu jos nebūtų šalia. Nebegaliu gyventi viena, kai nebėra Klodo.

       Man neramu, jei kur išvykusi ji kelias dienas nepaskambina. Tuomet imu nerimauti, klausydamasi kiekvienų žingsnių laiptinėje ir gaudydama atsitiktinius balsus. Jaučiuosi labai vieniša ir nuolat slampinėju pakampėmis nerasdama kuo užsiimti. Kai pagaliau ji parsiranda, stengiuosi tvardytis, bet man sunku nuslėpti tikrą džiaugsmą. Mudvi geriame arbatą, Adriana gyvai pasakoja, kaip jai sekėsi, ir vakaras pralekia nepastebimai. O kitą rytą prabudusi išgirstu ją varstant vonios duris ir gyvenimas vėl stoja į savo vėžes.

       Kartais labai sunku apibūdinti žmogų, kuris yra visas tavo gyvenimas. Kalbėdama apie Adrianą, galėčiau pasakyti kaip tik taip. Tai nereiškia, kad man teko ją pažinti nuo pat gimimo, dar iš vaikystės, kad būtinai su tuo žmogumi žengiau pirmuosius savo žingsnius. Žinau, tokie ryšiai dažnai būna labai ypatingi, bet kartais jie gali ir ničnieko nereikšti. Visai kas kita nutinka tuomet, kai atsitiktinai sutiktą žmogų įsileidi į savo pasaulį, leidi jam įeiti į jį pamažu ir giliai ir jis atsargiai apsidairydamas tampa tavo gyvenimo dalimi.

       Adriana yra mano draugė, sesuo, kompanionė. Visiškai ja pasitikiu. Jai žinomas beveik visas mano gyvenimas, netgi tai, kas atsitiko Klodui. Turiu prisipažinti, kad iš tikrųjų pati ne tiek jau daug apie jį esu pasakojusi, apie jį ir save kalbėti apskritai vengiu, tačiau iš mano sielvarto, ilgų keistų pauzių, sunkiai valdomų emocijų – viso to ilgai trukusio sunkaus susitaikymo Adriana labai daug žinojo. Ji buvo su manimi, kai man buvo sunkiausia ir baisiausia. Kartais, kai mudvi sėdime ir kalbame, mane jaukiai susupa saugus pojūtis, kad jai žinoma viskas, kas mane kankina, ji netgi pažįsta Klodą ir jautriai išgyvena su manimi jo netektį. Tuomet jos akys būna didelės ir pilnos užuojautos, ji nelabai žino, ką pasakyti, ir tik žvelgdama į mane liūdnai nusišypso – tokiomis akimirkomis ją myliu labiausiai.

 

       Dabar žinau, kad aš daug ko nepastebėjau. Nesupratau. Gal nemokėjau.

       Klodas atėjo į mano gyvenimą nepastebimai, kažkada, nesupratau, kaip tai atsitiko. Garbės žodis. Man buvo keista matyti jį besisukiojantį mano namuose, besiskutantį mano vonioje, žiūrintį į tą patį veidrodį, kuriame ilgą laiką viešpatavo mano vienišas atvaizdas, geriantį arbatą iš mano puodelio ir padedantį galvą ant mano pagalvės. Liečiantį mano drabužius, rankšluosčius, lipantį mano laiptais, praveriantį mano duris. Atrodė, jis čia gyveno daugybę metų kartu su manimi, kitaip net negalėjo būti. Kartais pabudusi ryte aš nepatikėdavau tuo, kad tai jis tyliai kvėpuoja šalia manęs, truputį pakreipęs galvą į šoną. Ilgai gulėdavau ir žiūrėdavau į jo, miegančio, veidą, negalėdama patikėti tuo, kad jis yra šalia. Klausiau savęs, iš kur jis, kas jis, šitas žmogus, taip paprastai atėjęs į mano gyvenimą? Mano protas audringai šėlo ir maištavo, šaukte šaukė, kad būčiau atsargi, peikė mane dėl beprotiško lengvabūdiškumo ir daug ko negalėjo logiškai paaiškinti. Priešingai nei jis, širdis buvo rami kaip didžiulis laukas, kaip tyrai, rami ir laiminga kaip niekad. Ir širdis sakė, kad viskas yra gerai.

       Viskas gerai, atsiliepdavo Klodas pro motociklo ūžesį, kai nerimaudama vakare skambindavau jam, jau važiuoju namo.

       Viskas gerai, atsakydavau jam, neskubėk, laukiu.

       Pamažu atsipeikėdama ėmiau patikėti, kad jis toks yra, jis gyvas ir kad iš tikrųjų galima šitaip gyventi. Gyventi paprastai, be jokių ypatingų peripetijų. Rytais kartu pusryčiauti, gerti kavą, skubėti į darbą, vakarais kartu žiūrėti televizorių, juoktis iš atsitiktinių nusikalbėjimų, pasikloti lovą ir eiti gulti. Užmigti ramiai kaip vaikui. Aišku, mylėdavomės. Ir tai nebuvo joks stebuklas. Sakau taip ne todėl, kad nebūčiau patyrusi nieko ypatinga ar būtų tekę nusivilti, priešingai, viskas buvo tikrai nuostabu, tiesiog kalbant apie tai, kas pamažu tarp mūsų kūrėsi, visai ne šitai norėčiau sureikšminti. Seksas tebuvo seksas. Nėkart net nesusimąsčiau, ar jis geras meilužis, neįtikėtina, bet tokių minčių nekilo. Ko gero, buvau beprotiškai išsiilgusi paprasčiausio bendravimo, susvetimėjusi, kone sulaukėjusi kaip benamis šuo. Kaip saldus opijus dabar mane svaigino kasdienis įsiklausymas, rūpestis ir atidumas. Galėčiau sakyti, kad tai ir buvo tikroji mūsų santykių erotika, kaitinanti kur kas labiau nei fizinis ryšys. Aš imdavau virpėti visu kūnu nuo jo atsitiktinio skambučio, netikėtos šypsenos ir rankos paspaudimo.

       – Tu pamiršai telefoną, – primindavo man Klodas. – Jis koridoriuje, ant spintelės.

       Arba:

       – Lauke šalta. Pasiimk pirštines.

       Arba:

       – Lauksiu tavęs pusę ketvirtos prie pagrindinių durų, bet gali neskubėti.

       Jokios saldžios romantikos, beverčių pažadų ir netikrumo. Jo mes abu labiausiai bijojome. Jo buvome sotūs kaip nieko kito.

       Aš esu bjauri isterikė, iškart pasakiau Klodui, pamatysi. Tu neištversi.

       O aš nesiskutu kasdien, kaip tau norėsis, prisipažino jis, maždaug kas penkios dienos. Tu nepakęsi.

       Be to, aš nemėgstu jokių šeimyninių įsipareigojimų, tokių kaip namų virtuvė su karštais pietumis ir panašiai.

       O aš kartais mėgstu užsirūkyti lovoje, ypač po sekso.

       Tu rimtai?

       Rimtai. Pamatysi, viskas bus gerai.

       Mudu be žodžių sutarėme, kad nesikalbėsime apie praeitį. Ji buvo atskiros gijos, linijos, blankios ir nutolusios viena nuo kitos kaip du neregimi siūleliai. Linijos, išnykusios mūsų delnuose. Joje neliko nieko, ko būtų verta žmogiškai ilgėtis, nieko, kas būtų labai asmeniška ir brangu, keistas nežinomas mūsų eros laikas. Neprisiminiau jo. Atrodo, kad jo iš viso nebuvo.

       Savaitgaliais mudu dažniausiai eidavome į parką. Ten buvo daug erdvės ir daug vaikų. Įvairiausio amžiaus, nuo vienmečių pyplių iki mokyklinukų. Jie spoksodavo į mus išpūtę akis, supdavosi ant sūpuoklių, pešdavosi tarpusavyje. Aš laikydavau savo ranką Klodo kišenėje, o jis švelniai spausdavo mano pirštus. Eina praeina, žydi nužydi, krinta nukrinta, pusbalsiu baritonu niūniuodavo Klodas nusibodusios dainos žodžius, bet jie man skambėdavo stebuklingai, mano baltumas, tavo skaidrumas į vieną taurę metų metus... Tu pastebimai sensti, linguodavau galvą, kai jis niūniuodavo vėl ir vėl, kelintą kartą iš eilės. Jis juokdavosi. Mes vaikščiodavome, valgydavome ledus, juokaudavome, skaičiuodavome lėktuvų juostas danguje ir retkarčiais bučiuodavomės. Aš visuomet pirštų galais liesdavau jo veidą – vis dar bijodama, vis negalėdama patikėti, kad jis šalia, kad jis tikras, turi veidą, akis, tamsius tankius plaukus, į kuriuos panyra mano pirštai. Sunku buvo atsikratyti tos baimės.

       – Mudu turėtume būti kartu, – vieną dieną, kai vaikščiojom, pasakė man Klodas. – Mudu galėtume.

       – Aha, aš galėčiau ištekėti už tavęs ir pagimdyti tau du vaikus, – nusišypsojau. Jo mintis man atrodė tikrai juokinga. Absoliučiai beprotiška. Jis beprotis.

       – Mudu tikrai galėtume būti kartu, – neatlyžo Klodas. – Ir būsim. Pamatysi. Aš žinau.

       – Papasakok man apie jį, – vieną vakarą paprašė manęs Adriana. Buvo jau vėlu, mes per ilgai įsivakarojome.

       – Kam tau?

       – Norėčiau geriau su juo susipažinti, – atsiduso ji ir patogiau įsitaisė ant sofos parietusi po savimi kojas. Toršero šviesa krito jai tiesiai į plaukus, sukurdama stebuklingai judantį šešėlį priešais ant sienos. Atrodė, kad Adrianai už nugaros slepiasi kažkas kitas, nematomas. Mudvi iš lėto gurkšnojome raudonąjį vyną.

       – Jis buvo nepaprastas. Ypatingas.

       – Kuo?

       – Man su juo buvo labai ramu, gera.

       – Įdomu.

       – Tiesiog daugiau nieko netrūko. Labai paprasta.

       – Jūs norėjote gyventi kartu, na, pavyzdžiui, turėti vaikų?

       – Vaikų?

       – Noriu paklausti, ar tu planavai su juo ateitį? Jūsų ateitį?

       – Taip, taip. Su juo būčiau turėjusi viską. Ko gero, mudu kada nors būtume turėję vaikų, tu teisi, taip.

       – Tu apie juos negalvojai?

       – Tai ne taip paprasta. Tu galbūt nesuprasi manęs. Beveik visą tą laiką negalėjau patikėti tuo, kad turiu jį, kad jis ne toks kaip kiti. Tai sunku paaiškinti.

       – Man rodos, aš suprantu tave. Labai gerai suprantu.

       – Atleisk, ne taip pasakiau. Tu mane supranti taip pat gerai, kaip ir jis. Iš tikrųjų.

       Adriana nusišypsojo.

 

       Dabar, kasdien prisimindama viską iš naujo ir iš naujo, galiu pasakyti, kad žmogaus sąmonė nesuvokiamais būdais bendrauja su dar nesutiktais žmonėmis. Ji nuolat pasirengusi ir nesąmoningai ieško tų, kurių ilgisi. Tai nesuvokiama, bet taip yra. Esu tuo įsitikinusi. Tik sutikusi Klodą supratau, kad laukiau jo, ilgėjausi, galvojau apie jį nežinodama net jo vardo. Kai jį sutikau, visi tie abstraktūs nežinomi pavidalai, kurių ilgėjausi, apie kuriuos svajojau, staiga išnyko, pavirto konkrečiu žmogumi – Klodu.

       Aš laukiau tavęs, vieną vakarą pasakiau Klodui, kai abu snūduriavome žiūrėdami per televizorių rodomą detektyvą, žinojau, kad būsi, kad ateisi. Tu labai vėlavai. Kodėl?

       Jis lyg nustebo, lyg apsidžiaugė. Reakcija buvo trumpa ir nepaaiškinama. Nežinau, atsakė jis, nežinau, miegok.

       Tai buvo labai aiškus ir suprantamas atsakymas.

       Kai mes apie tai kalbėjomės, buvo žiema, jam gyventi tebuvo likę keturi mėnesiai.

 

       Iš pradžių Adriana man nesakė nė žodžio. Vėliau ji paaiškino tai kaip nuogąstavimą, kad būčiau jos nesupratusi.

       – Tu žinai, – pasakė ji, – yra dalykų, kurių net pats negali sau paaiškinti, kvailystės, ir tiek.

       – Aš tavęs laukiau, – papriekaištavau jai. – Tu neatėjai. Kur tu buvai?

       – Pažadi, kad nesijuoksi iš manęs?

       Aš gūžtelėjau pečiais. Man buvo keista. Kokios čia kvailystės, ką ji iškrėtė?

       – Aš tiesiog praradau laiko nuovoką. Stovėjau ir žiopsojau į juos kaip kvaišelė. Ne, tu tikrai juoksiesi!

       Ji papasakojo apie tai, kur buvo ir ką matė. Pasirodo, nieko ypatinga. Centrinėje miesto gatvėje vyko baikerių pasivažinėjimas, lenktynės ar panašiai. Žvilgėjo šalmai. Ūžė varikliai. Skriejo motociklai. Visi šypsojosi. Juodos odinės pirštinės, spaudžiančios rankenas, masyvūs pedalai, spengiantis garsas, degančios akys. Dūmų rūkas, nusileidžiantis ant susirinkusios minios.

       – Pamaniau, kad pati norėčiau būti jų vietoje. Įsivaizduoji? Nesuvokiama! Netgi atrodė, kad sėsčiau ir važiuočiau taip pat lengvai kaip... kaip kasdien skutu bulves, įsivaizduoji? O paskui jie apsuko didžiulį ratą ir nulėkė kaip juodų vabzdžių spiečius, taip lengvai, neįtikėtina! Beveik nuskrido! Ir aš taip norėčiau!

       Man pasidarė bloga.

 

       Niekam nebūtų reikėję pasakoti, kaip visa tai atsitiko. Būčiau galėjusi pati papasakoti. Tiesiog mačiau visa tai. Trumpą siaubo filmą. Jį – veržliai skriejantį didžiąja autostrada, beveik skrendantį. Paskui – žaibiškas posūkis sankryžoje, dar vėliau kelios rodyklės. Senamiesčio gatvių tinklas. Aš matau Klodą, žiūriu jam tiesiai į veidą. Mano širdis plaka nelėčiau negu jo. Nė vienu tvinksniu mažiau. Jo antakiai kietai suraukti, o plaukų sruogose ir striukės skvernuose zvimbia pašėlęs vėjas. Nuo didelių gūsių jis sunkiai begali įkvėpti oro šnervėmis, todėl truputį praveria lūpas. Jos sujuda, jis nori kažką pasakyti, o gal nusišypsoti. Dar vienas staigus posūkis, variklis sugriaudžia kurtinančiu garsu, riedantys ratai sustingsta trisdešimties laipsnių kampu, kažin kas didelis išnyra prieš akis – – –

       Ir viskas. Daugiau nieko.

       Prisimenu, kaip išsikviečiau taksi, tik neprisimenu, ką kalbėjau. Kažkaip parsiradau namo. Raktai nukrito ant grindų prie batų. Drebančiomis rankomis rinkau ir kroviau Klodo drabužius, pati to nesuvokdama, rinkau šį ir tą, marškinius, kojines, trumpikes ir kelerias kelnes.

       Krepšį su drabužiais man patarė palikti saugykloje, štai raktas ir numeris. Paskui laukite. Kiek? Iki vakaro. Gal. Turėtų būti kas nors aišku. Jo nepamatysite. Nešaukite. Jeigu jūs nesivaldysite, čia pasilikti negalėsite. Ne jis vienas, čia daug kas kalbasi su kitu pasauliu. Turėkite tai galvoje. Dar kartą prašome – nešaukite.

       Aš negaliu nešaukti. Klodai.

       Išgerkite vandens. Kavos. Ko nors. Koridoriaus gale aparatas.

       Klodai.

       Sėskite ir galvokite apie jį. Jūs padėsite jam.

       Klodai.

       Štai taip. Atsigerkite vandens. Mes jus pakviesime. Tik nešaukite.

       Klodai.

       Laikas kažkur pasitraukė, dingo, išnyko, jo paprasčiausiai nebebuvo. Atgal namo vėl grįžau taksi, pasirodo, buvo jau gerokai po vidurnakčio. Duris atrakinau mechaniškai, mechaniškai nusispyriau batelius, nusivilkau drabužius. Atsisėdau vonioje ant grindų. Krėtė baisus šaltis, niekad tokio nebuvau jautusi, net kai sirgau plaučių uždegimu. Bet man buvo tas pat. Viskas buvo baigta. Aš netekau Klodo. Jo nebuvo. Lauke nakties tamsa kvepėjo pavasariu ir sprogstančia žaluma, savo keliais lėkė automobiliai, švietė gatvės žibintai, televizorius rodė naujausias žinias – viskas sukosi įprastu ritmu, niekas nesustojo, nepakriko, nepasikeitė, o Klodo nebuvo. Niekada nebūčiau galėjusi patikėti, kad tai nutinka taip paprastai ir niekas nieko nepaaiškina, nes negali paaiškinti. Man pasakė tik tiek, kad galiu užeiti, kad labai gaila, smūgis visiškai sulaužė kaukolę, toks jaunas, bet kam lėkė kaip beprotis, iš tikrųjų gaila. Tarp kitko, ne jis pirmas toks nuo savo visureigio, tokie kaip jis greitai prisilaksto.

       Nežinojau, ar noriu jį pamatyti. Tą akimirką nebūčiau galėjusi sugalvoti teisingo atsakymo. Pati buvau mirusi ir man buvo tas pat. Tačiau iš tikrųjų aš gyvenau, miręs buvo Klodas. Aš jį mačiau. Jo veidas man buvo stačiai neatpažįstamas: mėlynas, išpurtęs nuo kraujosruvų, baisiai sutinusiomis lūpomis ir susiūtais akių vokais, negalėjau žiūrėti.

       O, Klodai.

 

       Adriana paskambino man nepraėjus nė porai savaičių po Klodo mirties. Tą rytą aš kaip tik dėliojau jo daiktus iš vienos vietos į kitą, neturėdama jokio supratimo, ką su jais daryti. Klodo marškiniai, trumpikės, kojinės, džinsai ir palaidinės – viskas gulėjo didžiulėje krūvoje kambario vidury ir žiūrėjo į mane.

       – Ar dar turite tą kambarį? – paklausė balsas ragelyje. – Niekam jo neužleidote?

       – Turiu, – atsakiau. Man buvo vis tiek. Tai buvo mūsų miegamasis – mano ir Klodo, iš jo išsikrausčiau į svetainę ir jau pora savaičių nebuvau pravėrusi ten durų. Skelbimą padaviau kažkaip inertiškai, sprogdinama klaikios nevilties, vos grįžusi iš kapinių.

 

       – Ar galėčiau atvažiuoti? – vėl paklausė balsas.

       – Gali, – atsakiau. – Visą dieną būsiu namie.

       Ji vėlavo, jau galvojau, kad niekas taip ir nepasirodys. Kita vertus, man tai nerūpėjo. Daugiau nebeturėjau dėl ko jaudintis.

       – Atleiskite, vėluoju... – jaudindamasi atsiprašinėjo ji, kai atidariau duris. – Galima?

       Aš gūžtelėjau pečiais: kaip ji norinti.

       – Čia, – mostelėjau ranka į tamsų koridoriuką. – Paskutinės durys kairėje.

       Neketinau sekti jai iš paskos. Tegul apsidairo viena. Bet kažkodėl nusekiau, ko gero, instinktyviai. Adriana sutrikusi stovėjo kambario viduryje, kažkaip nervingai gniaužydama rankose savo megztą kepuraitę ir pirštines. Ji buvo sutrikusi. Jautėsi nemaloniai. Tai buvo akivaizdu.

       – Atleiskite... – kostelėjo, o jos ilgos blakstienos suvirpėjo. Megzta kepuraitė išslydo iš jos rankų ir nukrito ant grindų. – Atleiskite, ar čia... kas nors gyvena?

       – Gyveno, – pataisiau ją. – Dabar jau... ne...

       Mes abi patylėjom. Norėjau, kad ji išeitų. Ji negali būti čia, šituose namuose, tuo labiau šiame kambaryje, negali! Aš labai apsigavau, suklydau, galvodama, kad galėsiu priimti kitą žmogų, ne, aš buvau didžiausia beprotė, manydama, kad galėsiu matyti ką nors gyvenantį tame kambaryje, kasryt iš jo išeinantį ir vakare vėl užsidarantį už jo durų. Tai neįmanoma, tai tiesiog nenormalu.

       Adriana dairėsi. Tik tuomet pastebėjau, kiek daug mano buvo pamiršta. Klodo ausinės, kompaktinių diskų rikiuotė, įvairūs grotuvai, pora senesnio modelio mobiliųjų telefonų, pagaliau jo tualetinis vanduo ant lentynėlės. Kambarys iš tiesų netinkamas apsigyventi, jis pilnas neišneštų daiktų, Klodo daiktų, todėl natūralu, jog nė kiek neišblėsęs pojūtis, kad jo esama, jis čia tebegyvena.

       Mačiau, ne, jaučiau, kad ji nori kai ko paklausti. Žinojau ko. Girdėjau tą klausimą suskambantį kaip galingą varpą virš mano galvos. Aš nenorėjau jo girdėti, ne! Visko ir taip buvo per daug, o ji dar mane kankina! Atrodo, aš sudejavau, lyg suaimanavau, neaiškiai prisimenu tarytum šaukusi Klodai, šaukiau jį ne vieną, o daugybę kartų, bet gal tai tik vyko mano mintyse, paskui lyg sukniubau ant kilimo, rodos, man prasidėjo isterija ar kažkas panašaus, ir viskas. Nieko neprisimenu.

       Adriana sakė, kad išgulėjau ištisas aštuonias paras, daugiausia laiko miegojau. Kartais prabusdavau ir nukreipdavau žvilgsnį į langą, norėdama suvokti, koks paros metas. Jei kambarį gaubdavo tamsa ir storos užuolaidos būdavo užtrauktos, girdėdama šalia esančius žingsnius bei jausdama kaktą ir mano pirštus lytinčias rankas, vaizduodavausi, kad šalia manęs yra Klodas, kad tai jo rankos, ir laiminga vėl nugrimzdavau į gilų sapną. Dienomis taip pat išgulėdavau visiškoje tyloje, kur nors išeidama Adriana paprasčiausiai užrakindavo mane.

       Adriana buvo kaip stebuklas. Ji visą laiką buvo šalia. Virė man sultinį ir žolelių arbatą, girdė vaistus ir susirūpinusi stebėdavo, kaip ramstydamasi į sienas lėtu žingsniu slinkdavau į tualetą. Dar ji atsikeldavo naktimis, kai man pasidarydavo nepaaiškinamai baisu ir aš lyg sužeistas žvėris pradėdavau garsiai dejuoti, nežinodama, kaip susitvardyti. Ji kažką ramiai man kalbėdavo, tik niekaip neprisimenu ką, ir jos balsas tomis minutėmis būdavo man toks panašus į Klodo balsą, tas pats tembras ir išlaikomos pauzės, jis mane jaudindavo ir ramindavo vienu sykiu, aš tyliai verkdavau į pagalvę, o ji sėdėdavo šalia ir glostydavo man plaukus. Aišku, aš kliedėjau. Klodo daugiau nebebuvo, jo negalėjo būti. Šalia buvo ji, Adriana, atėjusi tada, kai man jos labiausiai reikėjo.

       Ir šiandien Adriana gyvena su manimi. Pareina į mano namus. Rakina mano buto duris. Rytais vonioje palieka savo šukas ir plaukų segtukus. Ant radiatoriaus, greta manojo, kabo jos rankšluostis. Virtuvėje lieka lėkštė, iš kurios ji valgo. Visai taip pat, kaip ir gyvenant su Klodu.

 

       Iš pradžių pagalvojau, kad sapnuoju. Tai sapnas. Pats tikriausias sapnas, saldus košmaras. Arba man vaidenasi. Aš išprotėjau, apimta nevilties, išsikrausčiau iš proto, negalėdama susitaikyti su tuo, kas atsitiko, ir dabar girdžiu Klodą, kuo aiškiausiai girdžiu jo balsą!

                                   Eina praeina, žydi nužydi, krinta nukrinta

                                   Mano baltumas, tavo skaidrumas į vieną...

       Ne Klodas. Tai dainuoja Adriana. Bet man sunku tuo patikėti! Iš kur Adriana žino tą dainą, kaip pakartoja jo balso tembrą ir dainuoja taip kaip jis?! Kas čia vyksta?

                                   ...taurę metų metus...

                                   ... ... ...žydi nužydi, krinta nukrinta...

       Ji nori išvaryti mane iš proto dainuodama tą dainą. Ji nori, kad pamesčiau sveiką protą, jei dar taip neatsitiko. O gal tai vis dėlto ne ji, ne Adriana, gal tai iš tiesų Klodas?

       Drebančiomis rankomis pastumiu privertas kambario duris. Adrianos nematyti, girdžiu tik šnarėjimą už spintos durų. Tiesą sakant, senokai nebuvau šiame kambaryje. Po to, kai surinkau paskutinius Klodo drabužius ir užleidau jį Adrianai, nebuvau įkėlusi kojos nė dešimčiai minučių. Kam jis man. Dabar aš negaliu ištarti nė žodžio, galiu tik klausyti ir žiūrėti. Adriana nemato manęs, ji visa įnirusi į spintą, ieško ten kažko ir dainuoja.

                                   Eina praeina, žydi nužydi, krinta nukrinta...

       Norėdama kažką pasimatuoti ji nusisuka į veidrodį ir aš suakmenėju. Aš nematau jos veido, ji stovi į mane nugara, bet juodi pusilgiai Adrianos plaukai prikausto mano žvilgsnį. Adrianos plaukai juodi, taip pat juodi kaip ir Klodo, viešpatie, ji turi tokius pat plaukus, turi jo plaukus ir ji dainuoja jo dainą!

       – Klodai... – šnabžda mano lūpos ir aš atsiremiu į sieną. – Klodai...

       Miražas sudūžta į tūkstančius šukelių, košmaras baigiasi, Adriana suspigusi puola prie manęs, nutempia į virtuvę, įpila į puodelį vandens. Ji vėl Adriana, tokia, kokią aš pažįstu, vėl kalbanti pažįstamu balsu, tik plaukai tie patys – juodi, tankūs, trumpai pakirpti griūva jai ant kaktos, todėl neklusnias sruogas ji prisega segtukais. Nesuprantu, kaip anksčiau neatkreipiau į tai dėmesio.

       Aš nusiraminu.

       – Iš kur tu... tą dainą?

       Ji žiūri į mane nuoširdžiai išpūtusi žalsvas akis.

       – Kokią dainą?

       – Na, tą... Eina praeina...

       – Nežinau, – nuoširdžiai prisipažįsta ji. – Neįsivaizduoju. Kažkaip atėjo į galvą. Neprisimenu, kad būčiau ją anksčiau kur nors girdėjusi. Keista. O ką?

       Vakare mudvi žiūrim kartu televizorių, tačiau aš apsimetu, kad mano akys įsmeigtos į ekraną, o iš tikrųjų vogčiomis stebiu Adrianą ir įtemptai mąstau. Dėlioju didžiulę ir sudėtingą mozaiką.

       Adriana žavisi motociklais. Ji norėtų sėsti ir lėkti, lyg būtų dariusi gyvenime tai šimtus kartų.

       Adrianai patinka detektyvai.

       Adriana kasvakar pasitinka mane grįžtančią iš darbo.

       Adriana turi juodus plaukus.

       Ir Adriana dainuoja tą dainą. Ji nėra girdėjusi jos anksčiau, bet ją paprasčiausiai moka!

       To jau per daug. Tai štai iš kur mane jau amžinybę persekioja ta stipri nuojauta, kad vyksta kažkas svarbaus, o aš nieko ypatinga nepastebiu, nors jausmas kasdien stiprėja!

       Naktį beveik neužmiegu, niekaip negalėdama nuraminti pernelyg įaudrintos sąmonės. Sąmonė ieško atsakymų, ji reikalauja jų greitai ir nedelsiant, prašydama viską paaiškinti mano išvargusiam protui. Prisimenu visus mūsų pokalbius, Adrianos klausimus, keistas užuominas, nutrūkusias frazes, žvilgsnius, balsą, rankas, žingsnius... Prisimenu, kaip ji pirmą kartą peržengė mano namų slenkstį, kaip žvilgčiojo Klodo kambaryje į jo paliktus daiktus, pagaliau prisimenu, kaip ji glostė man plaukus, kai sirgau, ir imu karštligiškai visa drebėti it drugio krečiama. Žinau, kad neužmigsiu. Tebevirpėdama visu kūnu atsikeliu iš lovos ir nesąmoningai sėlinu Adrianos kambario link. Tylutėliai praveriu duris. Adriana miega didžiulėje plačioje lovoje, kurioje kažkada miegojome mudu su Klodu, miega giliai, jos kvėpavimas lygus ir ramus. Žiūriu į ją, kaip kadaise žvelgdavau į miegančio Klodo veidą, ir vėl savęs klausiu: kas ji, kas šis žmogus, atėjęs į mano gyvenimą dar kartą ir kodėl negalėčiau be jos gyventi? Kaip negalėjau be Klodo? Kodėl jie taip susiję?

       Rytą mes įprastai skubam savo reikalais, kalbėtis nėra kada, vos spėjam išgerti po kavos puodelį.

       – Tu pamiršai telefoną! – šaukia man prie durų Adriana. – Jis kažkur koridoriuje!

       Per pietų pertrauką skambinu jai, norėdama pasakyti, kad vėluosiu, darbo turiu daugiau ir baigsiu vėlai.

       – Viskas gerai, – sako pro kažkokį ūžesį Adriana. – Lauksiu tavęs prie pagrindinių durų. Gali neskubėti.

       Nepraėjus nė porai savaičių, ji užsirašo į motociklo vairavimo kursus kategorijai gauti.

 

       Dabar aš gerai suprantu, ką Klodas turėjo galvoje, sakydamas, kad mes būsim kartu. Jis paprasčiausiai tai žinojo.

       Dabar aš žinau, kad Klodas yra Adriana. Jis nepaliko manęs. To neįmanoma suvokti, bet aš turiu aibę progų kasdien tuo įsitikinti. Daugiau manęs niekas nebestebina.

       Šiandien sekmadienis. Nuo medžių krinta paskutiniai nuostabiai geltoni lapai, juos nutvieskia saulė ir, atrodo, oras bus gražus. Kiek vėliau mudvi su Adriana eisime į parką. Aš įsikibsiu jai į parankę, mudvi bėgsime per čežantį lapų kilimą, išdykaudamos svaidysimės jų gniūžtėmis ir garsiai juoksimės sukeldamos tikrą jų viesulą. Paskui mes dar ilgai braidysime geltonomis pusnimis, valgysime cukraus vatą, nuo kurios mūsų skruostai ir plaukų sruogos taps saldžiai lipnūs, ir susėdusios ant suoliuko ramiai šnekučiuosimės.

       Taip, aš tikrai mylėjau Klodą. Mylėjau jį visą – jo kūną ir sielą. Virpėdavau jo liečiama, apkabinama, bučiuojama, tačiau dabar suprantu, kad ne tai buvo svarbiausia. Mylėjau jį tokį, koks jis buvo, ir už tai, koks jis buvo. Kaip juokėsi. Kaip kalbėjo. Kaip valgė ledus. Jo jautrumą ir pakantumą. Jo rūpestį ir atsidavimą. Visa tai, kas iš tikrųjų buvo jis, jo tikrąją esmę. O dabar Klodas buvo Adriana.

       Aš tebemyliu Klodą. Myliu Adrianą. Myliu juose tą vieną sielą, kuri yra ir vienas, ir kitas.

       Tai, kas svarbiausia, kas tikra.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)