tekstai.lt

Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija

Dalia Sruogaitė. Ulos Zaleskytės nuotrauka
Dalia Sruogaitė. Ulos Zaleskytės nuotrauka
       Dalia Sruogaitė (g. 1925, Kaune), rašytojo Balio Sruogos duktė. 1943 m. baigė Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo įvykiai ją drauge su motina istorike Vanda Daugirdaite-Sruogiene (1899–1997) nubloškė į Vokietiją. 1946–1949 m. Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių kultūriniame gyvenime, teatrinėje veikloje. 1953 m. su Petru Jurkštu „Margučio“ radijuje įsteigė savaitinę literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, kuriai iki 1977 m. vadovavo. Režisavo daugelį radijo pastatymų, tarp jų – B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 2001 m. sugrįžo į Lietuvą.      

 

       1943 m. kovo 16 d. vakare užverčiau trigonometrijos užrašus, pagalvojusi, kad neapsimoka kankintis ties neišsprendžiamais uždaviniais, besiruošiant baigiamiesiems gimnazijos egzaminams. Gal ryt man padės iš tos painiavos išbristi klasės draugės Nelė ar Irena ir, pasidžiaugusi tokia viltinga mintimi, atsiguliau. Tėvai dar nebuvo sumigę, tarsi kažko laukdami, jie dar negesino šviesos.

       Jau buvau bepradedanti pasinerti į sapnų pasaulį, kai smarkus bildesys į mūsų duris laiptinėje iššokdino mane iš lovos. Užsimetusi chalatą pravėriau savo kambario duris. Pro plyšį pamačiau, kad Balys, o už jo ir mama klausiamai vienas į kitą sužiuro. Bildesys dar smarkiau nudunksėjo jau naktį nutilusiame name. Išgirdau Balį mamai sakant: „Tu atidaryk.“ Vos ji atvėrė duris, į koridorių įsiveržė du uniformuoti vokiečiai. Pasiteiravę Balio, ar tai jis esąs Sruoga, liepė jam rengtis, nes turėsiąs su jais kartu eiti. Mama paklausė: ar ilgam, ar turi ką nors pasiimti? Atsakymo nenugirdau, tik ji man pakuždėjo, kad suruoščiau keletą sumuštinių. Kol vokiečiai šniukštinėjo po Balio rašomojo stalo popierius, tylėdama atriekiau kelias stambias duonos riekes ir nepagailėjau josna įspausti storų pačios geriausios ir labai taupomos dešros griežinių.

       Bute tvyrojo šiurpi tyla. Tylėjo Balys, tylėjo siaubo surakinta mama, tylėjau ir aš, automatiškai vyniodama greitomis paruoštą užkandį. Tik vokiečių brazdenami popieriai kėlė vis didesnį drebulį. Atrodė, nieko jiems įdomaus neradę, gal atsiprašę išsinešdins. Deja, nors ir mandagiai, bet griežtai skatino Balį skubėti ir mums nebuvo laiko atsisveikinti. Trumpi apsikabinimai ir tylūs, tarsi įsakymai laikytis – ir Baliui, ir mamai, ir man. Ramiai, paklusniai išėjo Balys, vokie-čių batų kaukšėjimo lydimas. Užsitrenkė durys, ir likome dviese su mama. Be ašarų, be riksmų, be dejonių. Mama liepė man gulti, o pati, gerai apsidairiusi, tyliai nubėgo žemyn pas Krėves. Jie, pasirodo, girdėjo subruzdimą pas mus ir laukė įsitikinę, kad tuojau padunksnos ir į jų duris.

       Krėvės buvo pasiruošę visokiems netikėtumams, bet tą naktį ši nelaimė juos aplenkė, ir kitą labai ankstyvą rytą, dar mamos paraginti, spėjo pasitraukti į laikiną slėptuvę Žvėryne.

       Po kelių dienų sužinojau, kodėl profesūra nesislapstė, nors gandai apie suėmimus įtartinai knibždėjo daugelio lūpose. Mūsų namo trečiame aukšte gyveno Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška su ponia. Dar prieš kokią savaitę mamai nuėjus pas juos pasitarti, pasiteirauti, ar nereikėtų būti atsargiems, rektorius ir ponia pasakė, kad universiteto orumas iš savo buto išeiti neleidžiąs. Regis, po tokių kalbų ir mano tėvams, ir kitiems universiteto kolegoms lyg ir derėjo pritarti pačiam vyriausiam, tad visi ir kiūtojo nerimo apgaubtose savo buveinėse. Panašiai buvo ir bolševikmečiu, per pirmąjį išvežimą. Tąsyk ponia Biržiškienė man rodė kelis ryšulius su baltiniais, duonos džiūvėsiais ir dar kažkokiais kelionei būtinais dalykėliais, aiškindama, kad juodu su rektorium niekur nesislapsto. Kad yra pasirengę ir suėmimui, ir išvežimui.

       Ryte pradėjom su mama svarstyti, kodėl taip lengvai pasidavėm vokiečiams. Gal Balys būtų spėjęs pabėgti iššokdamas iš kambario balkono į kiemą, o iš jo – į tuščią kalniuką, kuriame dar taip neseniai glūdėjom per Vilniaus bombardavimą, manydami, kad jame saugiau negu namo rūsy. mintis apie pabėgimą gal ir dilgtelėjo tą naktį mūsų sąmonėje, tačiau juk buvo aišku, kad visas namas apstatytas ginkluotais kareiviais, taigi bet koks, tegu ir menkiausias bildesys, ir pasipils taiklūs šūviai. Deja, deja... suimti atėjo tik du, ir niekas su šautuvais netykojo prie mūro prisiplakęs. Toks mūsų neapsisprendimas labai ilgai kankino mamą, klampino ją į vis gilesnę depresiją. Ir tik 1967 metais, kai aplankiau ponią Mykolaitienę, Putino našlę, tebegyvenančią mūsų buvusiame bute, pažvelgusi nuo „savo“ balkono į kiemą, įsitikinau, kad Balys, iš tokio aukščio šokdamas, nebūtų sveikais kauleliais išlikęs.

       O dienos riedėjo, saulė kilo ir leidosi, sniegą tirpdė lietus, vėjas kuždėjo apie atskrendantį pavasarį, nežinia kokią negandą nešantį. Mudviem su mama tikrai reikėjo laikytis. Jai – gimnazijos direktorės krūvis, o man – nebe už kalnų baigiamųjų egzaminų košmaras.

       Nuo to ryto mudviejų gyvenimai išsiskyrė. didžiausias jos rūpestis buvo Balys, jo likimas. Bėgiojo ji į Gestapo rūmus, dažnai važinėjo į Kauną, kur labiausiai ją guodė ištikimi draugai Nemeikšai – Marytė ir jos brolis daktaras Juozas, visų Juzuku vadinamas. Grįždavo namo išvargusi, emociškai nusikamavusi, smulkiai apie savo žygius man papasakoti dažnai nebepajėgdama.

       Tuo metu vokiečiai labai stropiai gaudė jaunimą darbams, į kariuomenę, todėl būtinai reikėjo kur nors įsidarbinti, net ir gimnazijos suolą dar tebetrinant. Mudvi su Irena buvom jau įstojusios į vaikų darželio auklėtojų kursus ir kas antrą dieną įvairiuose Vilniaus vaikų darželiuose praktiką atlikinėjom. Turint darbo pažymėjimą nebegrėsė patekti į gaudomųjų gretas, o gimnazija pro pirštus žiūrėjo į mūsų praleistas pamokas.

       Tą gūdžią dieną, suėmus Balį, praleidau gimnazijoj. Kažkokiu bevieliu telegrafu ir mokytojai, ir mokinės jau žinojo apie nakties įvykius. Visi buvo švelniai malonūs, nors ir gerokai susikrimtę, nes patys jautėsi nesaugūs.

       Mama iš pat ryto nuskubėjo į Gestapo rūmus, bet į vidų jos neįleido. Lietuvis nacis prie langelio pasakė, kad Balio čia nėra. Tada ji kreipėsi į Vilniaus miesto komisarą Hingstą, stambų, dramblotą, tačiau mandagų, anot mamos, vokietį, kuris užtikrino nieko bendro su ta byla neturįs. O aš po pietų nubėgau su draugėmis prie universiteto: norėjom pačios įsitikinti, ar gandai buvo pagrįsti, esą jis uždarytas, studentai išvaikyti. Ir tikrai: radom užkaltas duris ir lentą su užrašu Geschlossen, taigi įeiti yra verboten ir mokslo jame nebebus... Laimė, Muzikos mokykla tebeveikė. O joje taip pat artėjo pavasario egzaminai.

       Dar praėjusiais metais Jurgis Blekaitis su kitais Vytauto Didžiojo universiteto vaikinais įsteigė mūsų gimnazijoj dramos studijėlę, kurią ir aš lankiau. Iš pradžių Jurgio užduodami etiudai mums buvo labai juokingi, nes daug ko nesupratom ir elgėmės gana įžūliai, tarsi bandydami jo kantrybę. Tačiau Jurgis nenusileido, gal nepaisė, o gal dėjosi nematąs mūsų išdykumo, kantriai kaupė mus į dėmesio ratus, magino žaisti menamais daiktais, improvizuoti. Po kurio laiko rimtai įsitraukėm į scenos mokslus ir tapome tikrais teatro sirgaliais, o broliai Sabaliai – vėliau ir aktoriais. Algirdas po karo vaidino Vilniaus akademiniame dramos teatre, o Vytautas – Monrealio Lietuvių dramos saviveikliniame. Galbūt dar kuris ar kuri, lankę mūsų gimnazistišką studiją, vaidino kokiam Lietuvos ar išeivijos teatre, bet, didžiosioms pasaulio jėgoms susidūrus, visi išsiblaškėme, o geležinė uždanga ilgam užkirto susižinojimo kelius.

       Jurgis su mūsų studijėle pastatė Balio specialiai mums parašytą vienaveiksmę pjesę „Užgavėnės bendrabutyje ties Kreivuoju tiltu“ ir apdailino „Aštuntokiškus dzinguliukus“, taip pat Balio dovanotus mūsų šimtadieniui.

       Ilgainiui su Jurgiu tapome draugais, o per jį susibičiuliavome su Alfonsu Čipkum, Vytautu A. Jonynu ir Algiu Zaskevičium. Keistoka tai buvo kompanija: mes, kelios merginos – Irena Ladigaitė, Živilė Mykolaitytė ir aš, o kartkartėmis Kornelija Kalinauskaitė ir Kleva Kocėnaitė. Mes – dar septintokės ir universitetą baigę poetai, rašytojai, aktoriai, režisieriai. Jau nuo 1942 metų, o Jurgis dar anksčiau, užsukdavo pas Balį, jie kalbėdavosi apie teatrą, literatūrą, politiką. Užeidavo ir kiti: Antanas Rūkas, Antanas Gustaitis, Algirdas Jakševičius, Romualdas Juknevičius, neminint profesorių ir kitų gerų draugų. Tačiau visi jie buvo dar vyresni už mūsų draugus, todėl tik mandagiai pasisveikindavome.

       Netikėtai susilipdžiusi mūsų draugija laikėsi iki pat 1944 m., išvažiavimo iš Vilniaus. Gražiomis dienomis slampinėjom po Vilniaus apylinkes, lankėme kapines, kur rasdavom senų, įdomių paminklų, bažnyčias ir cerkves, klausėmės simfoninių koncertų ir nepraleidome beveik nė vieno spektaklio Vilniaus dramos ir „Vaidilos“ teatruose.

       Didžiausias šnekutis buvo Alfas. Jis prancūziškai deklamuodavo mums Baudelaire’ą, cituodavo Antaną Miškinį ir Aistį, pasakodavo apie garsųjį Kiplingo katiną. Pats ilgai neprisipažino rašąs eiles H(Horacijaus) Nykos-Niliūno slapyvardžiu. 1943 m. gegužės 9 d. sekmadieniniame Vilniaus dienrašty buvo išspausdintas H. Nykos-Niliūno eilėraštis „Simfonija“, dedikuotas Ž. M. ir D. S. Supratome, kad tas triposmis buvo skirtas Živilei ir man. Vėliau, jau Vokietijoje, Tiubingene 1946 m. išleistoje A. N.-N. poezijos knygoje „Praradimo simfonijos“ dedikacijos nebebuvo, o iš to eilėraščio išsiplėtojo „Pavasario simfonija“. Pasigavusios tą sekmadienio puslapį, mudvi su Živile prisiglaudėm prie pušies Karoliniškėse ir skaitėm tarsi užkerėtos Alfo eiles, skirtas mums, gimnazistėms!

       Kaip vertėsi Alfas Vilniuje, iš ko gyveno, nežinojom. Dažnai išlydėdavom jį į kaimą, į gimtuosius Nemeikščius, iš kurių grįžęs jis rodydavo „stambius“ savo rankų raumenis ir girdavosi kilojęs didžiulius akmenis, dirbęs sunkiausius darbus. Kiek ten buvo teisybės, kiek fantazijos, nesvarstydavom. Alfas mums imponavo iškalbingumu. Buvo visada malonus, švelnus, mandagus. Gal slapčia jis ir kikeno, pabėręs mums visokiausių būtų ir nebūtų istorijų, kuriomis norėdavom tikėti, nors dažnai abejodavom jų tikrumu. Turėjo jis nuostabiai gražias rankas. Ne moteriškas, bet nesurambėjusias vyriškas. Tiesiog lyriškas, baltiškai plastiškas, rodančias asmens meniškumą. Tik balsas buvo aukštaitiškai kimus ir ūgiu jis nepasižymėjo. Atrodė jaunesnis, nei buvo, todėl labai greitai priėmėm jį į savo būrį.

       Kartais per jaunatvišką išdykumą mes, trys draugės, peržengdavom draugiškumo ribas. Už kažkokį nedidelį nusižengimą nuviliojom Alfą į teatrą, o pačios nulėkėm vieno veiksmo metu prie jo buto ir iš lauko ištepliojom langus. Grįžusios į kitą veiksmą, sėdėjom lyg nekalti avinėliai. Žinoma, nukentėjėlis tuojau sumojo, kieno tai darbas, ir visai rimtai pyktelėjo. Bet neilgam. Tik po keliasdešimties metų užjūriuose Jurgis man prikaišiojo už tokią nevalyvą šunybę.

       Su Džoniu taip pat greit sutapom, bet tik Vilniuje, nors Kaune, Žaliakalny, buvom beveik kaimynai. Jo šeima gyveno Rūtų gatvėj, o mes – Žemuogių. Tada matydavau jį retai, iš tolo. Ką gi, aš – dar žemesnių klasių gimnazisčiokė, o jis jau studentas. Labiau pažinojau jo tėvą prof. Igną Jonyną, bendraujantį su mano tėvais, prisiekusį sodininką, vieną vasarą skiepijusį obelis pas mano senelį Kazimierą Daugirdą Bugiuose. Džonis iš mūsų draugų buvo santūriausias, jokiais žygdarbiais nesigirdavo, bet nenusileisdavo Alfui pasakojimais apie Prancūziją ir menus. Jautėsi turįs gerą Kinderstube, nors linksmiems pokštams neprieštaravo. Mūsų naminiuose subuvimuose, dažniausiai Živilės tėvų bute, šokdino visas, neatsilikdamas nuo draugų. Vienu metu jis buvo „Vaidilos“ teatro administratorius ir padėdavo mums patekti į spektaklius be bilietų. O kartą gavom įspūdingą darbą: kažkodėl nepasirodžius keliems teatro darbininkams, Džonis mūsų paprašė pabūti bilietų tikrintojomis. Kokia laimė! Ir mes priklausom teatrui! Tik tas priklausymas užtraukė baisią gėdą – neatpažinom garsėjančios aktorės Marijos Lemešytės, skubančios grimuotis. Neleidžiam praeiti, ir tiek. O ji, visada kukli ir ne per drąsiausia, turėjo mums aiškintis, jog esanti vaidilietė, aktorė, vaidinanti šiame spektaklyje... Ak, vos nenuleipom iš sumišimo.

       O iki draugystės su Jurgiu buvo ilgokas kelias. Kartą, 1942-aisiais, mūsų gimnazijos filosofijos mokytojas Petras Ąžuolas pakvietė jį pakalbėti apie teatrą. Žinodamas, kad Jurgį pažįstu kaip kartais besilankantį pas Balį, paprašė, kad jį prie durų pasitikčiau ir atvesčiau į klasę. Dėl drąsos pasitelkiau Ireną. Stovim ir laukiam, o kai pamatėm kiemu žingsniuojantį, suglumom, išsigandom ir pasislėpėm už paltų prie sienos pastatytoje kabykloje. Pamatėm tik Jurgio kojas ir plačių kelnių atlankas. Žinoma, neprisipažinom, teisinomės Ąžuolui pražiopsojusios ateinantįjį.

       Mano pažintis su Jurgiu tada buvo tikrai atoki. jį, kaip ir Džonį, dar Kaune, Ramiojoje gatvėje, matydavau skusta galva, kareiviška apranga. Kiek vėliau, tapęs rimtu Balio pašnekovu, man tik „labas“ galva linktelėdavo. Pradėjom artėti, kai jis įsteigė mūsų gimnazijoj dramos studiją, tačiau dar ilgai truko, kol atkakliai prašoma galėjau jį vadinti „tu“. Šiaip linksmų plaučių Jurgis, toks liesas ir aukštas, be to, akiniuotas, ir dar studijos vedėjas, iš pradžių mums atrodė kaip rimtas profesorius. Vėliau pamatėm, kad ir „pašposauti“ gali, ir būti ištikimas bičiulis.

       Draugystės pradžioje jo kalbos sukosi apie teatrą, ypač apie Alfred’o de Musset „Marianos kaprizus“, kuriuos rengėsi režisuoti „Vaidiloje“. Vėliau paaiškėjo, kad Jurgis domisi, o gal ir tiki, spiritizmu. Esą jis ir Alfas ėję pas tokią burtininkę, kuri daug kam Vilniuje buvo žinoma kaip ypatinga aiškiaregė. Tačiau ką ji jiems išbūrė, taip ir nesužinojom.

       1943 m. balandžio 9-ąją mano vardas jau buvo įrašytas kalendoriuje. Netikėtai kažkoks vaikinas atnešė krepšį gėlių, o pridėtoj kortelėj pasirašyta „Trys draugai“ (Jurgis, Alfas ir Džonis). Pirmą kartą gavusi gėlių iš vyriškos giminės labai susijaudinau ir pasijutau visu sprindžiu ūgtelėjusi į šiokias tokias panas.

       Grįžtant prie spiritizmo, buvo toks įvykėlis: Živilė ir Irena mano vardadienio pavakary pakvietė juos tris į mūsų butą (mama buvo išvykusi į Kauną), ir šį bei tą užkandę sėdom prie staliuko Jurgio sumanytam spiritizmo seansui. Mediumu buvo parinkta Živilė, tamsių, užsisvajojusių akių, kaip labiausiai tinkanti dvasioms iškviesti. Tačiau lėkštė prastai sukosi, o staliukas visiškai nebildėjo, nors Jurgio akiniai net aprasojo nuo įtampos. Seansui nepavykus, apie 23 val. Živilė ir Džonis išskubėjo namo, o Jurgiui ir Alfui paklojom lovas tėvų kambary. Pačios su Irena sukritom Balio kabinete ant siauros kanapos.

       Anksti rytą įvyko tikras šturmas. Tarnaitė Emilė, pamačiusi vyriškus nakvotojus, sukėlė tokių siaubingų lenkiškų keiksmažodžių gūsį, kad mūsų nekalti svečiai, šluotos padulkinti, nėrė laiptais į gatvę, net skrybėlių nespėję pasigriebti.

       Tų pačių metų stačiatikių Velykų sekmadienį Jurgis pakvietė Živilę ir mane į cerkvę. 5 val. ryto atsidūrėm šventiškoj minioj. Mane pakerėjo barzdotų bei ilgaplaukių blondinų popų įspūdinga išvaizda ir nuostabus giedojimas. O po apeigų pritrenkė netikėti pamaldų dalyvių džiaugsmingi sveikinimai, pasibučiavimai. Paaiškėjo, kad tai stačiatikių tradicija – net nepažįstamus sveikinti su Kristaus Prisikėlimu. Po bučkį į žandą apdalijo mus ir Jurgis, o mes nesupratom, kodėl jis tą ankstyvą rytą vedėsi mus į cerkvę. Taigi rimto profesoriaus įvaizdis greitai išbluko.

       Ketvirtas mūsų draugas buvo Algis Zaskevičius, Zyza vadinamas. Kodėl būtent Zyza? vėliau Jurgis prisiminė, kad universiteto sargas jį vadino Zyskevičium. O mums jis buvo Algis, nors jo namiškiai buvo labiau prisirišę prie mažybinio Aliuko vardo.

       Algį pažinau nuo vaikystės, bet kaip ir Džonį – iš tolo, Marytės Nemeikšaitės ir jos brolio Juzuko bute, kur dažnai lankydavosi Algio tėvai, o kartais ir jis pats. Nedidelio ūgio, juodbruvas, gražių bruožų, tada dar su gimnazisto uniforma. O kai susitikom Vilniuje, jo veide jau buvo įsispaudusių liūdesio bruožų. 1993 m. į mano klausimus apie Algio jaunystę Jurgis laiške atsakė: „Su Zaskevičium buvau bene metus vienoj „Aušros“ klasėj. Mačiau, kaip išdykaudamas ir su kažkuo stumdydamasis parpuolė ant vieno kelio, mirtinai išbalo ir buvo išvežtas ligoninėn. Lūžimas jam kaštavo prarastus mokslo metus. Vėliau susitikom universitete ir Jakševičiaus studijoj, kurią lankė ir Džonis. Abu išėjo į karo mokyklą ir studijon nebegrįžo (Zyza turėjo vaidinti „Silkių“ (Krėvės) inscenizacijoj seną žydą, o Džonis buvo numatytas O’Neillo „Kur kryžius padėtas“ puikioj, bet mums per sunkioj pjesėj gydytoją-psichiatrą), <...> Zyza gimnazistu būdamas netyčia nušovė savo geriausią draugą Purickį. Juodu, matyt, žaidė Zyzos tėvo – generolo – revolveriu. Ta kulka jame pačiame kažką prakiurdė visam amžiui.“ Aš dar buvau girdėjusi, kad ir jo meilės istorija susiklostė tragiškai...

       Kaip ir Jurgis su Džoniu, Algis buvo teatro seminaro dalyvis, domėjosi literatūra, menais, buvo itin jautrus ir labai paslaptingas. Staiga dingdavo iš mūsų akiračio kelioms savaitėms, paskui vėl pasirodydavo – neretai išgėręs ar gerokai pagiringas ir visada alkanas. Mums, merginoms, buvo labai draugiškas, malonus, tik amžinai dejuodavo dėl savo mintyse rašomo romano, kurio vis dar nesisekė išdėstyti ant popieriaus. Aš jį praminiau nelaimingu aimanuokliu, o Jurgis kartą pavadino tragišku šalaputriu.

       Draugai supažindino mus su Vytautu Mačerniu, – atsivedė jį į mūsų šimtadienio balių gimnazijoj. Mačerniu visos žavėjosi, tačiau į nuolatinę mūsų kompaniją draugai jo nekvietė ir jis liko mums lyg nepasiekiamas, neprieinamas pasakų karalaitis. Kartą, 1944 m. balandžio 1-ą, Vilniaus filharmonijoj mačiau jį rečituojant savo poeziją. Visa publika, užėmusi amą, klausėsi ugningo jo balso tylut tylutėlėj salėj. O po eilėraščio „Toreadoras“ kilo audringi plojimai, kurių metu dingo iš mano kišenės ką tik gauta mėnesinė alga, 20 reichsmarkių ir buto raktas.

       Šiaip ar taip, tie gerokai vyresni vyrai man buvo didelis ramstis Balio netekus. Kai suėmė Balį, jau kitą dieną visi susirinko pas mus, guodė ir ramino mamą, kuriai visas pasaulis buvo aptemęs.

       Netrukus po Balio suėmimo į mūsų butą beveik braute įsibrovė aktorius Balys Lukošius. Buvau viena namie, dar vis drovi kaip gimnazistė nedrįsau priešintis, kai jis, visai nieko nepaaiškinęs, skriste nuskrido į Balio kabinetą ir susiraukęs kažko įnirtingai jo popieriuose ieškojo. Ko jis taip knisliai rausėsi, net mano draugai negalėjo suprasti.

       Apie keturiasdešimt septynis suimtuosius išgirdome gana greitai. Po dviejų savaičių iš kalėjimo grįžo aktorius Juozas Palubinskas. Žmonės kalbėjo, kad jį išpirko Kauno moterys, kiti sakė, jog išgelbėjęs jo draugas vokietis, dar nespėjus suimtųjų išvežti į Štuthofą. Iš jo sužinojom apie Balį ir jo likimo draugus. Netrukus atėjo pirmasis Balio laiškas, slapta išsiųstas iš Tilžės: „Es geht mir wohl...“ O mama buvo iškviesta į gestapą...

       Krėvės jau slapstėsi Žvėryne, ir aš tapau vienintele jų ryšininke su laisve. Mieste darėsi vis neramiau. Kelias naktis mama nakvojo pas tarnaitės Emilės pažįstamą skalbėją Lionę. Sklido gandai apie naujus suėmimus, inteligentai pasidarė budresni, daugelis slapstėsi naktimis. Padažnėjo ir oro pavojų aliarmų, tad bėgdavom į Ligonių kasos slėptuvę Gedimino gatvėje, kur aš beveik lietuvių literatūros egzaminui pasirengiau.

       Mama vis dažniau važinėjo į Kauną. Didįjį Penktadienį, prieš 1943-iųjų Velykas, susisiekė su senu pažįstamu Siegfriedu Stössingeriu, vieno Vermachto generolo adjutantu. Tasai nesvyruodamas nulydėjo ją pas F. Jaegerį – Kauno gestapo viršininką (Standartenführer), nors žinojo, kad rizikuoja savo karjera, nes buvo uždrausta pas gestapo viršininką vedžioti suimtųjų gimines. Vos jiems įėjus į Jaegerio būstinę, pastarasis tą patį pakartojo Stössingeriui. Vis dėlto, kai jam buvo paaiškinta, kad Balys Sruoga turi Miuncheno universiteto doktoratą, kad palaikąs ryšius su vokiečių rašytojais, Jaegeris sušuko: „Dumme Litauer! Bolševikai veržiasi į priekį, o lietuviai nenori prisidėti prie gynimosi...“

       Mama jau buvo sužinojusi, kad suimtieji esą Štuthofe, apie tai ir užsiminė Jaegeriui, kuris susinervinęs iššnypštė: „O, tai jūs žinot, kad jie Štuthofe! Įsidėmėkit: jeigu lietuviai paklus įsakymui stoti į SS eiles, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, o jei ne...“ – užbaigė iškalbingu rankos gestu. Suimtieji jau buvo tapę Lietuvos įkaitais.

       Netrukus susibūrė Vilniaus suimtųjų žmonos ir mama buvo išrinkta joms atstovauti. Kauniškės išsirinko dr. Starkaus žmoną ir jiedvi beldėsi į Lietuvos generalinio komisaro A. von Rentelno duris. Šis jų nepriėmė, kaip ir arkivyskupas Juozapas Skvireckas, pasakęs, kad politika neužsiima. Abi laukan išėjusios moterys sustojo gatvėje ir graudžiai apsiverkė. Nepriėmė ir generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas, o jo adjutantas Kviecinskas vėliau Marijai Mackevičienei pasijuokė: „Tik pora dienų, o jau ponios be vyrų nerimsta...“

       Pagarsėjęs herojus, nacių gerbėjas vidaus reikalų tarėjas Jonas Pyragius mamai ir poniai Starkienei pasakė: „Kaip aš už jus prašysiu vokiečių malonės? Mane patį tada galės suimti.“ Bandė jiedvi patekti pas žymų nacį Nagelsbergą. Įsileidusi į butą prie Kauno ąžuolyno, žmona jas mandagiai priėmė bei, išgirdusi, kokiu reikalu atvykusios, nusigandus atkirto, kad nieko negali padėti. Priėmė jas tik generolas Povilas Plechavičius. Pasodino ant kanapos, ramino. Tačiau ir jis buvo bejėgis, pats laukė suėmimo. Ir iš tikrųjų netrukus atsidūrė istoriniame lageryje Salaspilyje.

       1943 m. gegužę Jadvyga Čiurlionytė paskambino mamai iš Kauno ir pranešė, kad gauta liūdnų žinių. Mama tuojau susiruošė į Kauną, o grįžusi į Vilnių pasakojo: „Skubiai leidausi į geležinkelio stotį. Ėjau Pilies gatve baisiai sujaudinta. Staiga prasilenkia prof. Skardžius ir abejingu balsu man sako: „tai Sruoga miręs.“ Mane lyg kas padegė. Sušukau jam piktai kažką panašaus: „Nesidžiaukit. Tikrai jis gyvas!“ Nuo tol Skardžius su manim nebesisveikino. Aš neabejojau, kad Balys gyvas, ir Kaune nulėkiau į gestapo raštinę, kurioje buvo pilna tarnautojų. Įpuolusi pas juos, kaip beprotė pradėjau šaukti: „Ką jūs padarėt mano vyrui profesoriui Sruogai? Tuojau skambinkit į Štuthofą ir pasakykit man teisybę!“ Gestapininkai nutilo ir visi į mane sužiuro. Aš laukiu. Pagaliau sako: „Gerai, paskambinsim.“ Netrukus man pranešė, kad eičiau namo, nusiraminčiau, nes profesorius Sruoga iš tikrųjų gyvas.“

       Greitai pasklido gandai apie pirmųjų įkaitų mirtį. Kas tik galėjo, sujudo spausti Berlyną, kad juos paleistų. Buvo tartasi su Berlyno lietuvių sąjungos pirmininku, su advokatu Nargelavičiumi ir kitais. Savitarpio pagalbos pirmininkas prof. Ignas Končius tik nugirdęs, kad per Velykas kaliniams leista parašyti pirmąjį laišką šeimoms, o Vilniaus miesto komisaras Hingstas, – jo žinioj buvo įkaitai, – pažadėjo visus išleisti. Pamažu laiškai pradėjo eiti. Rašyti jie buvo vokiškai, o mums teko juos šifruoti, ieškoti paslėptų minčių.

       Kartą mama prasitarė, kad vakare turi itin svarbų pasimatymą su labai aukštais vokiečių valdžios pareigūnais. Nerimastingai jos laukiau visą pusnaktį, beveik manydama, kad ji pati, ko gero, bus suimta. Galop mama atsirado ir prasitarė sėdėjusi Hitlerio kėdėj, kažkokioj slaptavietėj (Hitleris neva ten buvęs prieš kelias dienas). Vėliau sužinojom tikrą šio įvykio istoriją. 1943 m. rudeniop lynojant, šaltam vėjui pučiant, mama, prislėgta mus užgriuvusios nelaimės, ėjo į gimnaziją. Ją pasivijo kapelionas, jaunas kunigas Juozas Tadarauskas ir pranešė sensacingą žinią, kad Vilnius laukia slapto Hitlerio atvykimo. Apie tai sužinojusi Hingsto šeimininkė, nacių patikėtinė lietuvė. Jai buvo pavesta prižiūrėti, kad Hingstas per daug negertų. Lietuvių pogrindis esą sutarė pasiekti Hitlerį ir paruoštu lėktuvu iš Štuthofo išvežti kun. Alfonsą Lipniūną, kun. Stasį Ylą ir Balį Sruogą. Slaptasis susitikimas su Hitleriu turėjo įvykti Vilniaus senamiestyje, tos šeimininkės bute. Paskirtą vakarą mama ten nuėjo. Šeimininkė pasakiusi, kad susirinkimas įvykęs vakar, o ji dabar sėdinti Hitlerio kėdėj.

       Žinoma, visa tai buvo kažkieno sufantazuotas blefas ir visi mamos žygiai nuėjo perniek. Suimtieji buvo uždaryti, o apie jų kančias mes galėjom spėlioti tik iš kelių ezopine kalba rašytų laiškų. O kaip yra iš tiesų, nežinojom ir neįsivaizdavom.

       Gimnazijoj trūko kuro ir namų ruošos pamokoms maisto. Dar 1943-iaisiais sargienės Vrubliauskienės virtuvėj išbandėm arklieną. Iš pradžių raukėmės, galų gale įsitikinom, kad ji visai pakenčiama, juk arklys daug skanesnis už kiaulę.

       O dėl maisto trūkumo mama patyrė dar vieną nuotykį. Virimo pamokoms tėvų komitetas ieškojo produktų, kur tik galėjo. Darbelių mokytojos vyras buvo miškų urėdas prie Naujosios Vilnios, tad galėjo parūpinti šiek tiek maisto. Komitetas išrinko mamą ir ponią Leokadiją Juodišienę pas tą urėdą keliauti. Ponia Juodišienė susitarė su Vilniaus brandmajoru Valerijonu Šimkumi, kuris turėjo savo žinioj automobilį, kad jis mus į N. Vilnią nuveš.

       Sutarė išvykti 1943 m. spalio 26-osios ryte, bet brandmajoras su šoferiu pasirodė tik apie pietus. Mama apie šią kelionę taip pasakojo: „Tik išvažiuojant iš Vilniaus pastebėjau, kad pasukom ne tuo keliu, bet į pietus, Ašmenos link. Šimkus nenorėjo grįžti, siūlė už kelių kilometrų perkirsti trikampį iki kelio į tikslą. Taip ir padarėm, pasukom keliuku per mišką, kuriame matėme neaiškių tipų, visokių partizanų... Kelionė, nors ir pavojinga, pavyko. Urėdas mus vaišingai priėmė, vyrai pasigėrė, o mudvi raginom juos skubėti, kad greičiau grįžtume namo. Išvažiavom sutemus. Keliaujant vieškeliu prie N. Vilnios geležinkelio stoties išgirdom didelį sprogimą. Paaiškėjo, kad sprogo mina. O vyrai, apsižiūrėję, kad nebeturi benzino, nutarė pasukti į stotį, – mudvi paliko tamsoje vienas, tuščiame vieškely. Kur dingti? Ką daryti? Galvojom grįžti vėl į urėdiją, maždaug už kelių kilometrų esančią. Netikėtai pamatėm vežimą su puodais. Keliaujantis į Vilnių  žmogus sutiko mudvi pavėžėti. Tik staiga mus apsupo vokiečiai, nuvarė į mišką, į ukrainiečių partizanų stovyklą. Patikrinę mūsų dokumentus paleido, o mes vargais negalais vėl atsikapstėm į urėdiją ir čia pernakvojom. Ryte iš subombarduotos stoties traukiniu išvažiavom į Vilnių ir laimingai pasiekėm namus, nei garsiojo brandmajoro, nei urėdijoje gautos maisto pašalpos daugiau nepamačiusios.“

       Ne vien maisto trūko gimnazijoj. Dar praėjusį rudenį paaiškėjo, kad malkų bus striuka. „Deutschland über alles“ net prakurų nežadėjo. Prisiminiau mūsų gimnazijos nuotykį, išvyką į panašią medžioklę.

       Tėvų komitetas nutarė išsiųsti vyriausius mokinius į mišką malkų parvežti. Paskelbus, kad ieškomos savanorės, aišku, pasišovėm mes trys: Irena, Živilė ir aš. Prisidėjo dar keli Vytauto Didžiojo gimnazijos aštuntokai. Atsirado toks iškleręs sunkvežimis, kurį vairavo lenkuojantis ir dar šveplas šoferis. Mūsų karvedžiu buvo paskirtas jaunas, dar pats beveik gimnazistiškai atrodantis, filosofijos mokytojas Petras Ąžuolas.

       Kokia laimė! Atleistos nuo pamokų, tėvų komiteto patikėtinės, įsivaizdavom labai linksmą ir nuotykingą kelionę. Nubildino, nukratė mus tas bedantis šoferis kažkur už Jeruzalės į gilų mišką, gerokai prisiūbavęs vos išvažiuojamais, tankiom smilgom apžėlusiais keliukais. Pagaliau sustojom, šoferis išjungė motorą, išsirangė iš sėdynės ir sunerimęs ėmė ratu sukinėtis. Susirūpino ir mokytojas, jis garsiai paabejojo, ar tikrai čia mūsų malkavimo vieta. Dabar ir mums pasidarė nebeaišku: ar atvažiavome medžių kirsti, ar jau paruoštų rietuvių į sunkvežimį krauti. Matyt, mūsų vairuotojas, besikrapštąs pakaušį, atsidūrė aklavietėje. Kažką po nosim burbtelėjęs, o gal ir tyliai nusikeikęs, prašvebleno: jis pavažiuosiąs kiek pirmyn pasidairyti, o mes čia galim jo luktelėti.

       Palaukę valandėlę kitą sunerimome: nei mašinos, nei šoferio, nei jokios gyvos dvasios aplinkui. Tokia keista miško tyla mūsų jaunatvišką klegesį greit užslopino. Supratome, kad esam palikti vieniems dievams težinomam tankumyne.

       Mokytojas pasiūlė paėjėti pirmyn, gal rasim miško pakraštį, o ten, be abejo, bus ir žmonių. Pasileidom žingsniuoti, visas linksmybes pamiršę. Kažkas užsiminė, kad būtų gerai kokią duonos kriaukšlę pagraužti, bet nei vienas nė sauso žirnio kišenėj nesugraibėm. Mat tėvų komitetas nesusiprato bent kiek paviržio kelionėn įdėti. Galop priėjom miško pakraštį ir prieš akis subangavo nemažas plotas dar nenukastų bulvių. Taip ir nutįso seilė. Kad bent vieną bulvelę čia pat ant lauželio išsikeptume, tai būtų puota! Tik niekur nesimatė nei ūkinio pastato, nei žmogaus, tai kaipgi be leidimo dabar kasinėsim? Mums bestypčiojant ir besitariant, kaip čia pasielgti, lyg iš po žemių išdygo žmogus, pats tikrasis šio turto savininkas. Pasiguodėm, kad esam pamesti, pasiklydę, alkani, ir sulaukėm labai malonaus kvietimo į jo namus.

       Tai būta lietuviškos šeimos, garbingai išsilaikiusios neseniai dar lenkams priklausiusioje srityje. Susodinę prie ilgo skobnio, šeimininkai atnešė beveik kibirą virtų kvapniai garuojančių bulvių, tarsi iš anksto žinodami netikėtų svečių sulauksią. Pastatė dar ąsotį rūgpienio ir tokio pat dydžio indą šviežio pieno, juos sumaišę padalijo po gerą dubenėlį kiekvienam. Iki sočiai mus pamaitinęs, ūkininkas staiga atsistojo ir rūsčiu balsu ėmė mus barti. Esą miškas pilnas įvairiausio plauko bastūnų ir šiaip visokių plėšikautojų, net jam, čia gyvenančiam, niekad nėra saugu, todėl tikra laimė, kad mes niekam po kojų nepasipainiojom. Jis liepė dumti namo ir niekad čia nebesirodyti.

       O kaip rasti namus, jei jau saulelė slepiasi vakaro prietemoj? Vaikinai nusprendė pasukti pas vieno draugo tėvus, netoli gyvenančius. Mums, merginoms, beliko susirasti Krutulių sodybą ir ten prašytis nakvynės. Ūkininko nulydėtos ir vėl smarkiai naujų šeimininkų išbartos, gavom pastogę. Ryte Antano Krutulio darbininkas mus vienkinkiu vežimu nuvežė tiesiai į gimnaziją. Juk karo metu jokių autobusų, troleibusų nebuvo, o ką jau kalbėti apie privačius automobilius. Visi buvo rekvizuoti karo reikalams, taip pat ir Balio fiatas... Buvo likę tik tarpmiestiniai traukiniai ir kariuomenei nebetinkantys sunkvežimiai. Tiesa, pilnas  kišenes reichsmarkių turinčius aptarnavo dar nuo lenkmečio likę miesto „izvosčikai“.

       Įsivaizdavom esančios didvyrės, po tiekos nuotykių laimingai įžengusios klasėn. Atrodėm, beje, gana įdomiai – su treningais, murzinos, išdraikytais plaukais, pilnos įspūdžių, kuriais tikėjomės tuoj su draugėmis pasidalyti ir keliauti namo užtarnauto poilsio. Ir koks buvo mūsų įžeidimas: vokiečių kalbos mokytojas Erikas Pempė, į kurio pamoką įpuolėm, tuoj pakvietė prie lentos Živilę. Jokie pasiaiškinimai apie mūsų žygį negelbėjo, Živilė gavo dvejetą, o gimnazija, deja, ir liko be malkų.

       Nors liūdna buvo namuose, mano dienos buvo užimtos: gegužės 15 d. prasidėjo baigiamieji egzaminai gimnazijoje, o dar – muzikos mokykla, darbas vaikų darželiuose, dramos studija, įdomi draugystė ir jaunatviškas pavasaris. Savo kambarį užleidau menininkėms Alytei Fledžinskaitei ir Ievai Naginskaitei, o pati persikėliau į mamos kabinetą. Kitam kambary gyveno doc. Vincas Maciūnas, o kelias naktis slapta užbėgusi nakvojo Marcelė Kubiliūtė, gelbėjusi žydus iš geto. Mama pasakojo, kad metų metus, persirengusi kaimietės drabužiais, slapta kirsdavo Lietuvą nuo Lenkijos skiriančią demarkacinę liniją, Lietuvos vyriausybės pavedimu nešiodama dideles pinigų sumas lenkų okupuoto Vilniaus krašto lietuviškoms mokykloms. Ji slapta pervežė iš Vilniaus į Kauną POW bylą. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota Vyčio kryžiaus su kardais ordinu.

       Maisto reikalai Vilniuje vis blogėjo, net duonos gaudavom tik su kortelėmis ir ji buvo jau perpus prifarširuota pjuvenų. Visi draugai liesėjo ir laibėjo, o Jurgis mums atrodė kasdien ilgesnis (nors jo mama per Velykas pavaišino mane labai skaniu, seniai bematytu tortu). Į pilnas gėrybių maisto parduotuves mums draudė įeiti užrašai „Nur für Deutsche“. Gyvenom pusbadžiu, dalijomės retais siuntiniais iš kaimo, kuris neįsivaizdavo, kaip nuo alkio gurguliuoja mūsų pilvai. Ypač buvo nepatogu klausantis koncertų salėje, kai per patį piano pianissimo pasigirsdavo pavasarinių varlių kurkčiojimai...

       Bėda buvo ir su drabužiais, ypač su apavu. Mes, merginos, pradėjom po miestą vaikščioti basos, lyg ir naują madą įvesdamos. Tik į teatrą nebatuotų administratorius Vasiliauskas neįleido, labai pažeisdamas mūsų orumą. Alytė sugalvojo siūtis basutes iš suktų virvių, tad ir siuvomės visos, vėl didžiuodamosi savo išradingumu. O juk trūko visko: ir muilo, ir dantų pastos, žinoma, – kavos, šokolado, sviesto, sūrio...

       Vokiečiai buvo panaikinę gimnazistų uniformas. Tai, žinoma, būtų palengvinę gyvenimą, nes jos jau buvo nudėvėtos, nusibodusios, galėjom puoštis gėlėtomis suknelėmis, kurių taip troškome gimnazijoje, prakeikusios amžiną vargą lyginant plisuotus sijonus ir juodas prijuostes. Bet kur tau! Nereikėjo pasitarimų nei jokių agitacijų. Visos vilkėjom senom, išvėdintom ir išvalytom, baltais, švariais „kalnieriukais“ padabintom uniformom. Su jomis laikėme egzaminus, su jomis fotografavomės, su jomis atsiėmėm atestatus. Tai buvo vienas iš protestų vokiečiams okupantams.

       Dramos studijoj Jurgis lyg ir norėjo su mumis išbandyti savo „Marianą“. Prisipažinsiu, labai pavydėjau Birutei Gabriūnaitei, gavusiai Marianos vaidmenį. Man atiteko tik jos dubleriavimas, bet aš Jurgiui visai nerūpėjau. Ieškodamas scenovaizdžiui idėjų, jis liepė mums pafantazuoti ir nupiešti ką nors panašaus į laivą. Paišėm, braižėm, tačiau vargu ar kas nors buvo panaudota. Mažai ką tada dar išmanėm apie sceną, apšvietimą, o juo labiau – apie patį veikalą. O premjera „Vaidilos“ teatre padarė mums didžiulį įspūdį, ir mudvi su Irena sugalvojom parašyti recenziją. Nebuvo su kuo pasitarti: Balys konclagery, Džonio ir Alfo drovėjomės. Antanas Rūkas ir Antanas Gustaitis, dažnokai lankęsi pas Balį, mums neatrodė patikimi, tad šovė mintis kreiptis į prof. Leoną Karsaviną.

       Profesorių pažinau nuo ankstyvos jaunystės. Dar kai gyvenom Žemuogių gatvėj, Kaune, su drauge Verute Eimaityte žiemą bėgdavom į miniatiūrinę čiuožyklėlę jo kieme. Ten su jauniausia Karsavinaite vaidindavom Sonją Henie ir bandydavom ant vienos kojos sukinėtis. Toji pramoga man pasibaigė nevykusiu piruetu – pačiūžos smaigaliu įsidūriau į minkštą vietą... Vieną vasarą Balys atvežė savo fiatu į Bugius Krėvę ir Karsaviną. Įstrigo atmintin prof. Karsavino apranga: turėjo tokį beveik baltą lietpaltį, tada vadinamą „balachonu“, panašų į gydytojo chalatą, ir plono brezento kepurę su įmova visada dailiai apkirptai, nors kiek ir išsidraikiusiai barzdelei. Tai buvo nuostabi apsauga nuo Žemaitijos vieškelių dulkių, kurių kiti du profesoriai nelabai paisė.

       Mano akimis, Leonas Karsavinas buvo pats elegantiškiausias profesorius Vilniaus universitete. Toks lieknas, lengvų, šokėjiškų judesių, ramus ir santūrus, net ir karščiausių pokalbių pas Balį metu. Visai kitokie buvo iškalbingieji profesoriai, na kad ir Viktoras ar Vaclovas Biržiškos, kurie nenustygdavo vietoj ir dėstydami savo originalias mintis žingsniuodavo po kambarį – pirmyn atgal, pirmyn atgal... Arba Vincas Krėvė, kuriam atėjus tuoj buvo sustatomos šachmatų figūros – ir abu užmiršdavo, kas čia pat, kambary, dedasi. Arba Balio bičiulis prof. Albinas Rimka, tokių gerų, protingų akių, dažnai užsikosintis astmos priepuoliui užėjus. Tada jis užsidarydavo vonios kambaryje ir surūkydavo ypatingu saldrūgščiu dūmu trenkiantį cigarą. Bet Karsavinu buvo galima labiausiai pasikliauti.

       Labai nedrąsiai pasibeldėm į jo kabinetą. Profesorius kiek nustebusiomis, besišypsančiomis akimis nužvelgė mudvi, septyniolikmetes ištįsėles, atidžiai išklausė mūsų mikčiojantį prašymą ir rimtai pradėjo pasakoti apie autorių Alfred’ą de Musset, apie romantinę literatūrą, apie XIX amžių. Džiaugsmo ir pasigėrėjimo profesoriumi įkvėptos tuojau sėdom rašyti. Perrašiau Balio rašomąja mašinėle, pasirašėm I. D. ir... nebeišdrįsom nunešti į dienraščio redakciją.

       1943 m. vasarą, baigusi gimnaziją ir vaikų darželio auklėtojų kursus, atpylusi lyg ir diplominį referatą apie J. J. Rousseau, nuvykau į Bugius. Ten skaisčiai ir motiniškai švietė saulė, žadėdama sausą savaitę šienapjūtei. Pirmosios bolševikų okupacijos nualintas ūkis vėl atsigavo, viskas grįžo į senąją vagą, ir vasaros darbai anksti kėlė žemdirbius. Aš bėgdavau su kuria nors jaunesne mergina, nesusigundžiusia prigulti pokaičio, į Kamanas uogauti. Mes žinojom senovės kūlgrindos takus: ąžuoliniai rąstai, dabar jau suakmenėję, buvo tvirti ir patikimi, nereikėjo baimintis, kad nuslysi į pasislėpusį akivarą. Kamanos man rodėsi tarsi didžiulė maldos ir susikaupimo užuovėja. Tokia nepaprasta tyla – kaip jokiame kitame miške. Ypač pokaičio metu, kai ir visi keturkojai, net šernai, pūtė į ūsą, pasislėpę nuo kaitros didesnio krūmo paunksnėje. Kamanose sugrįžo man dvasinė stiprybė, sugniuždyta įtampos Vilniuje. Reikėjo ir gėrybėm kiek apsirūpinti miesto žiemai. Kaimynų berniokas pardavė 3 kg medaus, – sumokėjau jam po 35 reichsmarkes už kilogramą. Tai nebuvo brangu, nes kiti užsiprašydavo net po 60 reichsmarkių. Tą vasarą didžiausia mano pareiga buvo uogauti, o tų uogų ir Kamanose, ir sode – gyva galybė. Rinkau tekšes, braškes, mėlynes, avietes, sode skabiau serbentus, agrastus, vis dar išsprukdama ir į parugių griovius, kur kekėmis sirpo laukinės žemuogės.

       Žinoma, vokiečiai, okupavę kraštą, reikalavo iš ūkininkų duoklės. Didžiausias sambrūzdis kartą vyko ir pačiuose Bugiuose, kai teko surašinėti visos apylinkės pasėlius ir gyvulius. Suiro nuo amžių įsitvirtinusi dienotvarkė. Tai rūstino mano senelį Kazimierą Daugirdą, o man ir darbininkams paįvairino monotoniškų dienų tėkmę.

       Prailgdavo po Vilniaus įdomybių ramios Bugių dienos, norėdavau pasižmonėti, todėl kelis kartus dūmiau dviračiu tiesiai per Kamanas pas Zubovus, į jų sodybą Judreliuose. Tai buvo Vladimiro II Zubovo ūkis, nupirktas jau komunizmo pavojui gresiant, pardavus Naujadvario dvarą prie Klaipėdos. Kambariai buvo apstatyti gražiais, dar iš seniau turėto Dabikinės dvaro baldais. Apie juos Dziutas (Vladimiras II) sakydavo: „Panskie ostatki, chlopskie dostatki“ („ponų likučiai valstiečiams – turtai“). Judreliuose per karą slapstėsi Zubovų šeima, Sofija Čiurlionienė ir jos priglausta žydaitė.

       Kukliame, bet gero gaspadoriaus ūkyje buvo miela, nes teta Niuta (Ona Zubovienė) net ir daug sunkesnėmis sąlygomis mokėjo susitvarkyti jaukiai ir patogiai, pati šeimininkavo ir visus, net buvusius darbininkus, prie šeimos stalo sodindavo.

       Vasarai baigiantis Zubovas dovanojo man triušių porelę, kurią parsivežiau į Vilnių ir turėjau nemažai rūpesčių dėl jų šėrimo. Rudenį apgyvendinau juos balkone, o ten labai jais domėjosi mūsų taksiukas Dzingulis, atsivežtas iš Kauno, gautas iš Pūtvių Pavėžupio dvaro dar prieš karo pradžią. Žiemą tuos triušius teko perkelti virtuvėn, tarnaitės Emilės globon, o jai ir šiaip užteko vargų mums maisto medžiojant. Zubovo geranoriškumas mums nuėjo veltui, porelė prieauglio nesusilaukė. Emilė neturėjo laiko jų prižiūrėti, o man ne triušiai buvo galvoje, tad gana greit perleidom juos labiau ūkiškai nusiteikusiems pažįstamiems.

       Tą 1943-iųjų vasarą mama į Bugius nevažiavo. Bėgiojo Balio reikalais visur, kur tik įsivaizdavo kokią nors pagalbą ar paramą rasianti. Labiausiai ją pažeminantis žygis buvo pas Vilniaus gestapo viršininko meilužę, lietuvę, Kuršėnų dvarininkaitę. Mama vėliau taip pasakojo:

        „Išgirdau kalbas, kad ji turi didelės įtakos gestapo viršininkui. Nuėjau į jos butą buvusiam palocėly apie 12 val. dieną. Tarnaitė atidarė duris ir įleido į gana apytuštį saloną, kurio durys buvo plačiai atlapotos į kitą kambarį, matyt, ponios buduarą. Prie tualetinio staliuko su veidrodžiu, nugara į mane, sėdėjo ponia su negligé. O kai atsisuko – pažinau ją. Ji šaltai paklausė: „O kokiu jūs reikalu?“ Pasakiau, kad noriu paprašyti jos užtarimo mano vyrui, vokiečių suimtam. Mano žiniomis, ji gerai pasižįsta su gestapo viršininku. „O taip! Viršininkas tikrai puikus, žavus žmogus! Bet, žinot, aš į politiką nesikišu, nieko negalėčiau padaryti...“ Kaip karštu vandeniu apipilta išėjau ne sudieu nepasakius. Niekad nesijaučiau taip pažeminta, net gestapo įstaigose, kur buvau visur mandagiai traktuojama ir į mane visi kreipėsi „Frau Professor“...“

       Mamą ramino draugai, o Juzukas, atvažiavęs iš Kauno, jos vardo dieną, birželio 23-iąją, išsivežė ją į Trakus bent kiek prasiblaškyti. Tačiau ir šioji išvyka, žadėjusi būti maloni, mamos nuotaikų nepataisė.

       1939 metų, keliaujant po Vilniaus kraštą, Krėvės pranašystė man neišsipildė. Tada, besidžiaugdamas nuo pilies kalno Vilniaus bokštais, jis man tvirtino, kad netrukus aš būsiu to miesto universiteto studente. Deja, keturiasdešimt trečiaisiais baigusiųjų gimnaziją kartai, tą rudenį svajojusiai įstoti į aukštąją mokyklą, buvo liūdna. Išsibarstėm visi kaip išardyto lizdo paukšteliai, su daugeliu klasės draugų pasimetėm, retai vieną kitą sutikdavom. Universitetą uždarius, man liko tik muzikos mokykla, Jurgio vadovaujama dramos studija ir darbas daržely. Mudvi su Irena sugalvojom dar sudaryti moterų krepšinio komandą, susiradom trenerį ir laisvalaikiu bėgdavome į aikštelę. Tačiau nelabai rimtai treniravomės ir gana greitai iškeitėm šį sportą į buriuotojų kursus. Ir to dar neužteko: įstojom į baleto studiją pas Mariją Jakštanytę. Netrukus ten pamatėm pratimus atliekančią Vilniaus teatro aktorę, kurią iš tolo pažinom. Nujautėm, kad ji buvo viena iš mūsų „vyresniųjų“ draugų būrelio (žinojom, kad jie turėjo savo amžiaus, savo kartos draugių), todėl, nejaukiai pasijutusios, gal šiek tiek ir pavydui žnybtelėjus, greitai baleto meno atsisakėm.

       Džonis ir Alfas visai mums išūžė galvas prancūzų poetais ir pačia Prancūzija, todėl prikalbinom su Živile mano mamą, kad surastų mums prancūzų kalbos mokytoją. Mokytoja tuoj atsirado, dar prisijungė Kornelija ir pakaitomis tai jos, tai Živilės, tai mano bute mokėmės. Bet netrukus mokytoja išvyko į Lenkiją, dar vienas bandymas kur nors rimčiau užsikabinti gana greit pasibaigė. Laisvė baigus gimnaziją, vakaronės ir net naminiai pasišokimai su vyresniais draugais dar tik iš vaikystės lukštų išsiritusias merginas nuostabiai greit brandino, nors į rimtus flirtus nesipainiojom. Gera būti jaunoms, linksmai padykusioms, didelių rūpesčių neužspaustoms. Didieji mūsų šeimos rūpesčiai vis sunkiau slėgė mano mamą. Vis dažniau ji važinėjo į Kauną dar vildamasi išgelbėti Balį.

       Liūdnoką namų kasdienybę retkarčiais paįvairindavo netikėti įvykiai. 1943 m. lapkričio 8-ą geležinkelio stoty pasitikau grįžtančią iš Kauno mamą, kartu atvažiavo Marytė Nemeikšaitė ir rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė (savųjų vadinta Hania). Jaučiau, kad jos atvyko lyg su kokia ypatinga misija, o jų veidus gaubė paslaptingumo šešėliai. Pažvelgusi į mano klausinėjančias akis, mama pašnibždėjo: bus vestuvės... Kitą dieną, lapkričio devintąją, mama suruošė vestuvinius pietus Haniai ir Kaziui Borutai. (Tą dieną Hania mano Svečių knygoje įrašė: „Savo gyvenimo lemiamoje dienoje.“) Jokių svečių nebuvo, tik Marytė Nemeikšaitė. Iš kažkur Emilė „sukombinavo“ visai padoraus maisto, tuo metu tikrai beveik vestuvinio. Nebuvo tai linksma ar triukšminga puota, nebuvo ir stipresnių gėrimų, visi valgė tylėdami, susikaupę ir netrukus iškeliavo pas Kazį Barauską. Ten visada rinkdavosi trys Kaziai: Kazys baltasis (blondinas) – Boruta, Kazys juodasis (juodbruvas) – Lukša ir Kazys raudonasis (raudono veido) – Barauskas. Apie tuos tris Kazius man vėliau pasakojo Meilytė Lukšienė, esą jie patys taip vienas kitą vadino.

       Balius pas Barauską prieš rytdienos civilinę metrikaciją buvęs linksmesnis. Jame dalyvavo ir Jadvyga Čiurlionytė. Tik po kelių savaičių mama papasakojo visos šios istorijėlės pabaigą: „Per vakarą Boruta ir Jadzė buvo dingę, o iš ryto Boruta pranešė Haniai, kad vestuvių nebus... Verkiančią Hanią išlydėjau į traukinį, į Šiaulius.“ Vėliau samprotavom, kad Boruta, našlys, turėjęs dar nedidelę dukrelę, pasirinko Jadzę, taip pat auginančią panašaus amžiaus Marulę, vildamasis, kad ji globos ir jo Eglę.

       Dirbom įvairiuose Vilniaus vaikų darželiuose, dažnai pačios vienos, be vedėjos ar kitos vyresnės auklėtojos. Mūsų laimė, visur buvo virėjos, tad vaikų maitinimu mums nereikėjo rūpintis. Turėjom tik prižiūrėti, kad vaikučiai mandagiai mažose darželio kėdutėse sėdėtų, kad nesiterliodami suvalgytų savo porcijas, kurias dažniausiai sudarydavo nelabai skani košytė ir miniatiūrinis sumuštinis. Bet ir čia būdavo savotiškų bėdų su motinom, kurios skaitė skirtingus sveikatos patarimus. Viena manęs prašė, kad jos Vytukas būtinai išgertų pienuką (keista, bet darželiai jo dar gaudavo) prieš pagrindinį patiekalą, o Jonuko mama maldavo jokiu būdu neleisti jos sūneliui gerti, iki jis nebus springdamas sauso davinio suvalgęs. Ji net bandė man į delną įsprausti kyšį, kelias reichsmarkes, kad tik jos prašymą išpildyčiau. Kyšio įsižeidusi nepriėmiau, bet gailėjausi žiaukčiojančio Jonuko, prievarta kemšančio apdžiūvusios duonytės pluteles.

       Įdomiausias darželis buvo J. Basanavičiaus gatvėje, netoli teatro. Į jį savo vaikus siuntė to teatro aktoriai. Jauniausios mūsų mokinukės buvo Kristina Škėmaitė ir Dagnė Jakševičiūtė. Dar jiedvi ir žmoniškai žingsniuoti nebuvo pramokusios, todėl vedant vaikus pasivaikščioti Irena nešė Kristiną, o aš – Dagnę. Nešėm ne vien iš pareigos, bet ir iš pasididžiavimo, kad globojam tokių žymių artistų vaikus.

       Dagnės tėvus aš dar iš vaikystės pažinojau. Monika Mironaitė, jos mama, dažnai Kaune viešėdavo pas Marytę Nemeikšaitę, kurios vaikų darželį aš pati lankiau, o daug vėliau, mums persikėlus į Vilnių, Marytės namai tapo mūsų nuolatine apsistojimo vieta, kai nuvažiuodavom į Kauną. Abu Nemeikšai – Marytė ir jos brolis dr. Juzukas – buvo ypatingi žmonės, gyvenantys kitų labui, visiems, nelaimės ištiktiems, padėdavo, visais rūpindavosi. Juodu be galo daug širdies ir meilės rodė man ir mamai, o kai Balys grįžo iš lagerio, buvo jo rūpintojėliai ir globėjai. Kai dar gyvenom Žemuogių gatvėj, Monika, Giedrė Žmuidzinavičiūtė (vėliau Gučienė), Lidija Manomaitytė (Čepienė), Ziunė Druskytė (Juzė Aglinskienė), Meilytė Matjošaitytė (Lukšienė, vienintelė ne skautė), Valerija Barmienė (visų vadinta Gervele) ir dar kelios priklausė vyresnių skaučių būreliui „Laumės“ ir lankydavosi pas mano mamą, nors ji nebuvo skautė. Visos buvo jaunos, gražios, malonios, bet Monika išsiskyrė savotišku žavesiu, kuris mano vaikiškoms akims atrodė pasakiškas, užburiantis. Jos skaitydavo Rabindranathą Tagore, Rilke, kitus poetus filosofus, svarstė pedagogikos, moralės klausimus, diskutavo. Daug daug vėliau Meilytė Matjošaitytė-Lukšienė man sakė, kad vyresnėms skautėms neužteko skautiškų žaidimų, stovyklavimo, eilinių sueigų. Jos ilgėjosi gilesnių minčių, rimtų pokalbių, todėl ir rinkdavosi pas mano mamą, kur buvo suradusios joms reikalingą užuovėją.

       Algirdas Jakševičius, Dagnės tėvas, taip anksti palikęs savo dukrelę našlaite, Kaune dažnai lankydavosi pas Balį, o vėliau – ir Vilniuje, Balio kabinete, atsimenu karštus jų pokalbius – vis teatro temomis. Dar Kauno III valstybinėj gimnazijoj buvo surengtas dailiojo skaitymo konkursas. Mūsų klasei atstovauti buvo išrinkta Sandra Pūtvytė, o aš ištraukiau „laimingąjį“ bilietą, – buvau įpareigota dalyvauti konkurse. Sandra tuo metu gyveno pas mus, Žemuogių gatvėj, tad mudvi, siaubo pagautos, kreipėmės į Balį pagalbos, nes neturėjom jokio supratimo apie skaitymą. tąsyk Balys paprašė Jakševičiaus mus pamokyt, ir jis labai sąžiningai stengėsi mus konkursui paruošti. Buvom dar labai drovios gimnazisčiokės, gėdijomės to akiniuoto gražuolio, todėl nelabai pasidavėm geriems jo norams ir nė viena konkurso nelaimėjom. Gailėjausi daržely Dagnės, nepažinusios savo genialaus tėvo, kurį mačiau Vilniuje jau labiau suprantančiomis akimis, nei tada, kai dar buvau išsiblaškiusi paauglė trečiokė.

       Antanas Škėma mus intrigavo ekstravagantiškumu. Nors visi vyrai tada nešiojo skrybėles, bet jo buvo ypač meniškai į šoną pakreipta, ir gatvėje net iš toliausiai galėjai pasakyti, kad va tenai žingsniuoja Škėma. Pas Balį jo niekad nemačiau, miklūs ir grakštūs jo judesiai mus žavėjo tik scenoje. Žinoma, jis nebuvo panašus nei į santūrųjį Henriką Kačinską, nei amantišką Stepą Jukną, kuriuos kone kaip dievaičius garbinom. Škėma buvo visai kitoks, net egzotiškas – ir dėl originalios išvaizdos, ir dėl aštroko slaviško akcento. Vis laukėm Kristinos tėvo, ateinančio į darželį dukrelės atsiimti. Deja, viltys pražūdavo, nes ateidavo tik ponia Škėmienė.

       J. Basanavičiaus gatvės daržely neilgai dirbom, nes vokiečiai panoro pasisavinti visą namą ir liepė kuo greičiausiai išsinešdinti. Bandėm gelbėti darželio turtą, šaukėmės draugų talkos. Vedėja iš kažkur atbildino sunkvežimį su pagiriotu šoferiu, kuris mums padėti atsisakė. Skubiai krovėm skurdžius baldelius, indus ir nedidelę žaislų krūvelę, išsukinėjom net elektros lemputes, pasiryžusios nieko vokiečiams nepalikti.

       Gaila buvo to darželio, mūsų pamiltų vaikų ir labiausiai – trumpesnių darbo valandų. Čia dirbome tik iki ankstyvo popiečio, o kitur, kur turėdavom popiečiais guldyti ir migdyti auklėtinius, – kartais net iki 19 val. Man dar teko pabūti Jakšto, Šopeno, Jasinskio, Pylimo ir Bernardinų gatvių darželiuose. Čia vis dar jautėsi tų darželių steigėjos Marytės Nemeikšaitės mylinti širdis, jos geroji dvasia, kuri ir mane ilgai augino.

       Vaikų darželiai buvo mano išsigelbėjimas nuo vokiečių. Jaunimas slapstėsi, o drąsesnieji rizikavo lankydami kino teatrus, kuriuos dažnai apsupdavo vokiečiai, gaudydavo darbams Vokietijoje. Veikė pogrindis, į kurį mane įpainiojo Algis, prašydamas padėti jam nešti negrabiai suvyniotus ryšulius. Įspaudęs man po pažasčia sunkoką paką, liepdavo sekti paskui jį dešimties žingsnių atstumu. Nepaaiškindavo, nepasakydavo, ką jis man įgrūsdavo, tik prisakydavo saugotis vokiečių ir jokiu būdu nepražudyti ryšulių. Žinoma, nujaučiau jų turinį, tik kad tie žygiai labai labai pavojingi, neįsivaizdavau. Kaip ir Krėvių lankymas jų slaptavietėje man neatrodė per daug grėsmingas.

       Kartą žingsniuoju su tais ryšuliais Jogailos gatve. Algis prieky, aš iš paskos, staiga jaučiu, kad slysta iš rankų mano nešuliai, popieriai sklaidosi ant šaligatvio, o dar žaismingas vėjelis pradeda juos kilnoti, tarsi norėdamas papuošti visą kvartalą. Stabtelėjau, dairausi, kur Algis, nejau jis man nepagelbės? Didžiausiai nuostabai, pamačiau tik jo kulnus, smunkančius į mūrinio namo vartus. Ką gi – renku išsibarstėlius, o čia trys jauni vokietukai apstojo ir juokiasi. Linksminasi iš mano žioplumo. Rimtai pyktelėjau ir sušukau, kad, užuot šaipęsi, verčiau man padėtų. Vokietukai, eiliniai, neką už mane vyresni, matyt, susigėdo, ir visa slaptoji spauda tuojau pat buvo gražiai krūvelėn sudėta, net po kojom pasipainiojusiu virvagaliu surišta... Algį radau išplėstomis akimis, išbalusį, įsispraudusį į pravirus geležinius vartus. „Na ir pasisekė tau!“ – teištarė jis.

       Vos kelioms dienoms po Balio suėmimo praslinkus, gavau mamos ir ištikimos Krėvių tarnaitės parūpintą išpampusį portfelį su baltiniais, maistu ir spauda Krėvėms. Ketinau pabaigusi kursus keliauti pas Krėves ir jiems tą siuntą įteikti. Bet kaip čia nužergloti vienai vakare kažkur į Žvėryną, į nežinomą gatvę? Paslaptį teko patikėti draugei, nes sunku buvo išvengti klausimų dėl staiga atsiradusio svetimo ir dar tokio prikimšto portfelio. Na, ir drąsiau dviese, kai gatvėse nuolat bando užkalbinti vokiečių kareiviai, vis žadėdami seniai ragauto šokolado. Tą vakarą kaip tyčia mūsų laukė trys draugai, su kuriais dažniausiai susitikdavom po gimnazijos pamokų. Nuo jų nepasiaiškinusios negalėjom atsiskirti, o paslaptį išduoti taip pat nevalia.

       Išėjom nerūpestingai taukšdami, visokius niekelius plepėdami. Bet tasai Krėvėms skirtas nešulys man kėlė nerimą. Vakaras buvo gana šiltas, nors tamsokas. Pasiūliau draugams pasivaikščioti Neries pakrante. Nužygiavom į Žvėryną – gatvės tuščios, žmonės užsirakinę namuose, pro langus nė jokio žiburėlio nematyti. Reikėjo greitai sugalvoti, kaip Krėves rasti, kaip draugų smalsumo išvengti ir to vis labiau sunkėjančio portfelio atsikratyti. Upė nebuvo užšalusi, pradėjom svaidyti akmenukus – kieno ranka miklesnė, kieno akmenukas daugiau pašuoliuos paviršium. Kai gerai įsismaginom, mirktelėjau draugei ir dingau. Gatvę greitai radau, bet, nežinodama namo numerio, pradėjau abejoti šio žygio sėkme. Staiga iš tarpuvartės išniro stambaus vyro povyza. Sustojo prieš mane, rankas į kišenes susikišęs, ir spokso į portfelį. Na, manau sau, jau pakliuvau! Čiups mane tas... tas policininkas (kažkodėl jis man atrodė kaip policininkas) ir pradės kamantinėti. Taip ir sustingau, nieko nei galvoti, nei svarstyti neįstengdama. Rodėsi, valandų valandas tas mūsų styrojimas truko, ir taip norėjau skradžiai į žemę prasmegti. „Ar ne pas Krėves eini?“ – staiga sududeno žemas bosas. Vis dar be žado nieko neatsakiau. Eime, parodysiu, galvos kryptelėjimu pasiūlė. Netrukus priėjom tamsų namuką, kurio duris mane atvedęs vyras net nepasibeldęs atidarė. Iš tamsaus kampo pakilo dvi žmogystos. Ponia Krėvienė apkabino mane, priglaudė, pabučiavo. Krėvė nepajudėjo, tik labai išsigandusiomis akimis lyg kažko klausė, lyg kažką sakyti norėjo. Trumpa tylos minutė vėl valandom prailgo. Ypač nejauku buvo, kad kambary taip tamsu, prislėgta, taip šiurpulingai graudu. Ir kalbėjom patylom, lyg savo šešėlio bijodami. Krėvėms rūpėjo mano mama, Balio likimas. Klausinėjo, ar gestapas jų neieškojo, ar niekas į jų butą neįsikraustė. (Taip. Gestapininkai jo kitą rytą ieškojo, grasino jų tarnaitei, triukšmingai šeimininkaudami ir daiktus stumdydami, popierius vartaliodami.) Krėvienė kvietė kažkur į tamsų vidų, matyt, į kitą kambarį, bet man reikėjo skubėti. Be to, norėjau kuo greičiau iš ten sprukti, kai Krėvės pradėjo reikšti tiesiog perdėtą dėkingumą. (Vėliau mama pasakė, kad toji Krėvių slaptavietė buvo prof. Prano Augustaičio sesers namelis.) Kai kurie žmonės  manė, jog ponia Krėvienė esanti žydė, todėl abu Krėvės ir slapstėsi. Tačiau vokiečiai jos neieškojo kaip žydės, o mama man pasakė, kad ji yra karaimė, pavarde Karak (rusiškai „slivočnoje maslo“ – maždaug „slyvų sviestas“).

 

        Skaityti toliau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)