Romano fragmentas

 

 

 

       Langas čyte. Ką ten langas, – langelis: kreivai šleivai sukaltas rėmas, į jį įspraustas iš dviejų plonesnių pagaliukų sukabintas kryžius, skirtingo atspalvio stiklo gabalėliai, pro kuriuos švilpia vėjai, pralenda sniegas ir iš rytų namą merkiantys lietaus kirčiai, langelis, kaip ir visas žmogaus, kuris statė šį namą, gyvenimas: beveik nepastebimas, nei šioks, nei toks, padirbtas paskubomis, iš medžio ir stiklo nuoskilų, iš to, kas ką atidavė, leido susirinkti ar padovanojo; langelis čyte, pro kurį žiūrėdama matau Jeruzalę: baltą, saulės ir laiko išblukintą, lyg ir esamą su savo nesibaigiančia stogų kaip baltų duonos kepaliukų virtine, su varpų gaudesiu ir murmančiomis musulmonų maldomis, ir su dviem auksu spindinčiais mečečių kupolais, o lyg ir daug mažesnę – pirmojo mūsų eros amžiaus miesteliuką, kartais nusičiaudantį dėl įkyrių dulkių ir vis labiau nerimą keliančių gandų apie Jėzų iš Nazareto, kuris jaukia ramių piliečių gyvenimą ir kursto skarmalių viltį, langelis, pro kurį pirmą kartą pamačiau atlinguojantį Dievą, gal Jis buvo toks pat pavargęs, kaip ir Tas, sėdintis ant kalvos ir žvelgiantis į miestą, kurį išgarsins Jo paties lemtingoji mirtis: suaugęs vyras, dulkėti jo sandalai, papilkėję ilgo apsiausto skvernai, ant galvos – spalvą praradęs blyškus gobtuvas, šiek tiek pridengiantis per skruostus nesuvaldomai riedančias ašaras: neliks akmens ant akmens; sėdžiu šalia, bet matau ne jaukios mažutės šventyklos dailiu puslankiu išlenktą langą ir apačioje baltas Jeruzalės nugarėles, matau pro langelį čyte kaimyno Jankausko sodybą su šalia priklupusiu plokščiastogiu sandėliuku, virtusiu kalve, nes Jankausko delnai sukurti geležims kalti, o ne plūgo rankenas laikyti, todėl jis vis sugrįžta į save, į tą, kuris patinka ne tik jo šeimai, bet ir Kūrėjui, jis užkuria ugnį žaizdre ir matau, kaip per ploną, metalinį kaminuką skverbiasi dūmai, ima dusliai krūpčioti priekalas nuo kalvystės jėgą atgavusio artojo kirčių, nematau, bet žinau, kaip toli laksto į visas šalis iš smagaus pasiutimo spragsėdamos žiežirbos, beveik užuodžiu įkaitusios geležies ir vyriško prakaito mišinį, tas kvapas kitoks nei juodulio, kuris išnyra iš už Jankausko sodybos liepų, sukeldamas vaiko širdyje galingą bangą, kuri jau po minutės privers atsiplėšti nuo langelio čyte ir kūlversčiais nutrenks nuo trobos aukšto su garsiai skelbiama žinia: Dėdė Petras ateina!

       Daugybę kartų ėjo Nazarietis pro kaimyno sodybą, negaliu prisiminti, kada buvo tas pirmas kartas, bet tikrai ne Verbų sekmadienį, nejojo ant asilo, ne palmių šakelėmis jo kelias buvo nuklotas, o tik padailintas iš Jankausko kalvės kylančiu dūmu, išžvalgytas pro čyto langelį, vienintelis, kuriuo Dievas į tėvo sodybą galėjo ateiti tik su gera žinia, gailestingas, gelbstintis, nepriekaištaujantis, atlaidus. Iš tos pusės suskrisdavo paukščiai, ant to čyto, jau išorėje, inkilėlyje kasmet gyveno varnėnų pora, šalia Jankausko kalvės, užpelkėjusiose pievose, kvailiojo pempės, žydėjo purienos, kurių kiekvieną gegužę baisiai reikėjo priskinti Marijai, ji buvo kitokia, nei kaimynų namuose, sesės atsiųsta iš už jūrų marių, tokia graži, mėlynu gipsiniu apsiaustu ir su tikromis akimis, aiškios rainelės laikė prikausčiusios mano žvilgsnį per visą ilgą litaniją, kiekvieną vakarą, kol net apalpdavau; čia sprogo ir pirmieji karklai, viskas, kas nešė viltį, dėjosi už langelio čyte, ten, kur plytėjo visai ne balta mano Jeruzalė, be kupolų ir aukštos gynybinės sienos, prie kurios, sakoma, savo amžinajam poilsiui vietas išsipirkę visos pasaulio garsenybės, ar bent jau pugačiovos, putinai ir kobzonai, nes baisiai jiems rūpi būti visai šalia tų vartų, pro kuriuos Nazarietis anuomet įjojo į miestą ir kurie dabar aklinai užmūryti, bet atsivers paskutinę teismo dieną ir turtingieji tada nežada stotis į eilės galą, o man visai nerūpi, kad pro savo langelį nematau jokių vartų, gal juos kas nors jau seniai išgriovė, o gal dar net nesumūrijo iš sunkių kalkakmenio, kraujo, kaulų ir neapykantos luitų, iš kur man žinoti apie tokius dalykus, iš kur vaikui, vos sudėliojančiam „Saulutėje“ sakinį, žinoti, kad Dievui nederėtų avėti pridvokusių guminių batų, ypač vasarą, kai begėdiškai saulė išlaižė balas, jų vietoje dabar atsivėrę žaizdoti plotai, molingos tėvo žemės įtrūkiai, kokius esi regėjusi motinos pirštuose ir užpenčiuose, turbūt jie skausmingi, juk mačiau, daugybę kartų mačiau, kaip išbąla motinos veidas, kai ji nuplėšia kojines su juodais trupinukais, o iš tų niekaip nenorinčių užsiverti plyšelių ištrykšta ryškūs raudoni lašeliai, nederėtų šitaip būti, tiek jau žinai, nes motina tau gražesnė įraudusi, be tų veidą iškreipiančių raukšlių, galbūt nederėtų ir Dievui vyniotis kojų pridvokusiais autais, kurie kartais sulipa aukščiau nei reikia, net iš guminių aulų kyšo, šalia subraižyto aliumininio šaukšto, o šaukštas, beje, styro tik žiemą, kai ežeras palenda po ledu ir nieko nenori žinoti apie vaiko ilgesį, ilgesį pasinerti į vandenį, plūduriuoti, kaip plūduriuoja jo dugne vos vos plonomis šaknimis prisisegusios žolės, šaukštas dera prie kailinukų su atbrizgusiais, nuo suledėjusių snarglių blizgančiais rankogaliais, bet autai nedera prie žolės, prie dobilienos, kuria Dievas jau brenda peržengęs kaimyno kraisą tėvų sodo link, ir tau telieka dumti vinguriukais tarp žemašakių obelų, pasistengiant, kad kasos neįstrigtų tarp vos užsimezgusių obuoliukų, kad kurio nors nenuplėštų kartu su kuokštu plaukų ir nepaleistų į nebūtį, kad niekados nepaleistų dėdė tavo rankos iš savo kieto delno su dviem neatsilenkiančiais pirštais, mažyliu ir bevardžiu, kad visada vedžiotųsi po savo Jeruzalę, nesvarbu, koks metų laikas, nesvarbu, kimba žuvys ar ne, spurda kažkas gilioje kailinukų kišenėje ar tik čeža tuščias celofaninis maišelis, svarbu, kad Dievas visada kvepia žuvimi, vandeniu ir viltimi, kad šį kartą užkibs, tikrai užkibs didelės tylos pritvinkusi žuvis, plauks paklusni į krantą ir ims spurdėti prie guminiais batais apmautų dėdės kojų, spurdės tik dėl vaizdo, taškysis, šokčios ir žiopčios, bet kas gi gali pabėgti nuo Dievo, kokiose gelmėse pasislėpti, į kokias tolumas, už kokių marių išplaukti, kad nepasiektų Jo užmesta meškerė.

       Langelis čyte musių nutupėtas, nepadoriai murzinas, voratinkliais apaustas, pusę amžiaus nieks nuo jo nenubraukė iš Jankausko kalvės kilusių dūmų, nes jeigu jų nėra, sakau sėdinčiam šalia Nazariečiui, tai kam braukti, jeigu nėra ir Jankausko, ir ugnies žaizdre, tai ar gali kas nors ateiti per dobilieną, pro bergždžias obelis, kas nors Tavim nešinas, ir ištraukti iš kišenės murzinam saldainio popierėlyje įvyniotą gerą žinią?

       Nazarietis žvelgia pro paauksuotą šventyklos langą į slėnyje baltuojančią Jeruzalę, žvelgia ir tyli. Jo ašaras turbūt išdžiovino turistų fotoaparatų blykstės. Aš neišdrįstu Jam pasakyti, ko čia atvažiavau.

 

       – Mama, ar tau skauda?

       Jauna moteris lenkiasi prie pagyvenusios, jos abi, kaip dvi mėnulio pusės, abiejų veidai apipinti šviesiomis garbanėlėmis, abiejų ta pati lūpų linija ir akių apvalumas, ir ilgos blakstienų šluotelės, tik vienos oda švytinti, baltutėlaitė, o kitos – jau amžinuoju šešėliu pridengta, jau pasisukusi į tamsą, kurios liovėsi bijojusi, nes žino, kad niekas pavojingas iš jos neišners, neužpuls, nenuskriaus, kad visa, kuo galėjo ją tamsa išgąsdinti, jau buvo, jau buvo pats ilgiausias kelias, siejantis du kontinentus, nešantis bejėgius, tvirtais diržais prisegtus dar gyvus drugius, išrikiuotus ne ant kamštinės kolekcionieriaus lentos, o lėktuvo kameroje, drugius, kuriems labai pasisekė, nes jie skrido (nors ir prisegti) į išsvajotas lankas, kur nektaras turėtų varvėti net ir nuo greitkelius įrėminusių stulpų, nuo dangoraižių ir kiekvieno namo atbrailos, ji tuo šventai tikėjo, nes rimti žmonės nemeluoja, taip sakė jos motina, plačiastrėnė, lėtapėdė, geriausia viso kaimo ūkininkė, raugianti visą žiemą savo rūgštaus standumo neprarandančius kopūstus, kasmet gimdžiusi po vaiką, nesikremtanti, kad ne kiekvieną kartą – gyvą, beveik neišeinanti į laukus, nes juose paprastai pakakdavo kitų stiprių rankų, tetos ir dėdės šioje sodyboje nuo seno buvo įsitvirtinę kaip patvariausi kertiniai akmenys, laikė namus ir laukus, ir padargus, o vėliau prie jų prisijungė ir ūgtelėję vaikai, ūkio vadeles perėmė vyriausias – Tadulis, – motina net nepastebėjo, kada jie išstypo, nes vos atjunkyti nuo krūties pereidavo tėvo globon, to tylaus, ligoto, dar jaunystėje pražilusio vyriškio, kurio širdis buvo platesnė ir už patį Sibirą, iš kurio jis, snarglius būdamas, sugebėjo grįžti, sugebėjo pereiti visą caro imperiją, gal kad baisiai buvo reikalingas turtingą ūkį apraudantiems, nusibaigusiems tėvams, bet nesugebėjo tiek sutvirtėti, kad pats būtų panašus į tikrą ūkininką, todėl jį ilgai ramstė kažkokie giminaičiai, o kai tie išmirė, atsirado kiti sugyventiniai, pripiršę jam, jau ketvirtą dešimtį baigiančiam kavalieriui, gera dešimtim metų jaunesnę, stambių kaulų, pliką ir lėtą, devynių brolių seserį, kuri atsistojo it Marytė Melnikaitė tvirtai ir ryžtingai ant dar platesnių jo hektarų ir, greitai viską išmatavusi, suskaičiavusi ir apsvarsčiusi, išpurtė jo priplėkusius patalus, išplovė, iškuopė visas aslas, išvaikė iš visų kerčių voratinklius, peles ir valkataujančius šunis, o saulei nusileidus ramiai jį pasiguldė ant savęs, apkabino kaip paskutinį, patį maloniausią darbo įrankį – ir šitaip metų metais jis pranykdavo plačiose savo moters gelmėse, o paskui imdavo iš jos rankų knerkiančius gumuliukus, juos vystė, prausė, su jais kartu gageno, pats jiems kepė skaniausią pasaulyje duoną, tuo sukeldamas viso kaimo pasipiktinimą, nes šitoks vyro terliojimasis prie krosnies ir su vaikais teršia visą medžiotojų ir karių padermę, bet jam tai buvo nė motais, ir namuose, ir kieme, ir eidamas prie ežero jis buvo aplipęs savo atžalomis kaip akmuo moliuskais, tų moliuskų vis daugėjo, vieni atsiskirdavo, imdavo kapanotis šalia, bet jų vietą užimdavo kiti, pašalinių akys priprato prie kitokios šių namų tvarkos, namų, kuriuose ne vyras, o moteris žino viską, net ir tai, kas privalo būti už vandenyno, nes jos sukurtai tvarkai niekas nedrįso priešintis, tai suprato ir rimtas žmogus, pirmą kartą prisėdęs su tėvu verandoje, į kiemo pusę, ir privalėjęs išsirengti iki kiniškų apatinių, nusakydamas, kur jas pirko, už kiek ir kodėl šitaip brangiai, nes, Dieve saugok, pas mus už tiek dolerių galima pusę vežimo bulvių nupirkti, o jis, matai, – kelnaitėms, ar negalėtum nusipirkti metams į priekį, juk ne batai, greitai nesusidėvi; šitaip buvo apsvarstytas kiekvienas rimto žmogaus drabužis, paskui jo namų stogas, langai, laiptai, lova ir komoda, stalo įrankiai ir iš turčių gatvės parsitempto šaldytuvo tikėtinas ilgaamžiškumas, doleriais paverstas sudegintas benzinas į darbą ir atgalios, dykas sėdėjimas lėktuve, kiekvieną savaitgalį išsiusiotas alus prie milžiniškų tos šalies ežerų, bičiulių vasarnamio išvietėje. Mes alaus neperkam, buvo nukirsta tvirtai ir atiduota derama pagarba tėvui, kuris turėjo nenuginčijamą ne tik duonos kepėjo, bet aludario ir vyndario talentą, turėjo savo oazę už sodybos, į pietų pusę, kur beveik neužklysdavo nuo ežero plūstanti vėsa ir šiauriniai vėjai, turėjo bene dvidešimt avilių ir visus bitininkui praverčiančius įnagius, kurių naudojimas žadėjo vaikams šventę, pačią saldžiausią šventę, kokia galėjo būti jų namuose, nes tėvas, užsimovęs ant galvos tinklinį gobtuvą, ilgai juos juokindavo, o paskui pranykdavo bičių valdose, į kurias niekas neturėjo teisės nei kojos, nei nosies įkišti, reikėjo kantriai išlaukti pačią ilgiausią metų dieną, kol jis grįždavo nešinas koriais, nuo kurių varvėjo išsilydžiusi vasaros saulė. Šito sunkaus, tąsaus saulės varvėjimo tiesiai į burną ji ilgėsis kiekvieną vasarą, ilgėsis bityną juosiančių medžių, geltonai dūzgiančių jų žiedlapių ir nužvelgs priekaištingai gražuolius šios šalies klevus nebyliai priekaištaudama, kad jie nemoka padoriai žydėti, kad nesiplaiksto į visas puses kvapais, nesugeba jai atstoti virš tėvo trobesių iškilusių liepų, kurių pavėsyje prisėsdavo iš laukų sugrįžusi teta Lionė, pritūpdavo broliai ir seserys lyg kokioje pakelės užeigoje, kurią būtina aplankyti prieš sugrįžtant į gimtąją trobą, būtina pailsinti ne tik kojas, rankas, bet ir galvas, nes greitai motina klausinės, kiek pasėjo, nupjovė, surišo, sugrėbė, išvartė, suvežė, o tėvas šypsosis garsiai srėbdamas kopūstienę, valgydins ant vieno kelio pasisodintą mažiausiąjį brolį, kažką linksmo jam pasakos, paskui, nušluostęs savo ir vaiko lūpas, šposins, kikens ir kitus juokins, net ir motina atsiloš kėdėje, ir dairysis į gausią savo šeimyną nelabai atskirdama, kuris čia mažiausias ir paikiausias.

       – Mama, ar tau skauda, klausiu?

       Ne, dabar jau neskauda, nes ar gali saulei skaudėti, kai ji leidžiasi, ar skauda mėnuliui jo tamsėjanti pusė, ar būna kas nors skaudesnio už jaunystę, už pirmus bakstelėjimus į panages, kai staiga suvoki, kad pasaulis už kiemo vartų kartais yra priešingai sušukuotas, nei mokė motina, teta ir ypač tėvas, nes jis dažniausiai pynė kasas, pro storus akinių stiklus atidžiai tyrinėjo vaikų galvas, ar neužsiveisė kokių nereikalingų gyvių, ilgai ir kantriai braukė šukomis per savo dukterų plaukus, pasakodamas apie gerus žmones, kurie padėjo ištverti jam, keliaujančiam per Rusijos platybes, tik gerus, blogų jis nesutikęs nei ten, nei čia, arti namų, nemanantis, kad jų galėtų būti ir už vandenyno, o jau jeigu yra, tai tik nelaimingų, tokių pasitaiko visur, bet jie, matyt, bus per klaidą užklydę į šį pasaulį, nes tėvas turėjo savo nesugriaunamą mitą apie Viešpaties planus, kuriuose kiekviena siela turi jai numatytą laiką ir vietą, bet kartais, gal Visagaliui prisnūdus, iššoka kokia viena kita ne į tą šimtmetį, o gal ir tūkstantmetį, ne į tą trobą, šalį ar kontinentą ir prasideda sumaištis, nes juk turi kažką išstumti iš jai nepriklausančios vietos arba tą vietą išlaikyti, kai vėliau kas nors teisėtas į ją nusileidžia; motina kartais pakeldavo balsą, apšaukdavo tėvą eretiku, gal tu pats esi išsišokėlis, sėdintis ne savo vietoje, jeigu tokias durnas pasakas savo vaikams seki, bet jis nulįsdavo į kamarą, privarvindavo serbentinio arba vyšninio, kurio ir vaikai ypač mėgdavo paslapčiom patraukti per vamzdelį, ir atnešęs paduodavo motinai: Imk, nuplauk negerumą, mums nedera alkūnėmis stumdytis, mes visi ten, kur reikia.

 

       Kur reikėjo jai būti? Kuria kryptimi reikėjo išeiti mano sesei, kam turėjau nunešti raštelį per speigo sukaustytą ežerą, kai plonas sniego, ką ten sniego, sniegelio sluoksniukas toks baltas, toks švarutis, kad net gurgžda, ir gurgžda kartu kažkas širdyje, nes tas raštelis, kurio dar nemoku perskaityti, kaip koks uždraustas baisiai skanus saldainiukas giliausiame palto kišenės kampelyje čeža ir šiugžda, kelia nerimą ir džiaugsmą, kad sesė pasitikėjo, kad jos akių mėlynumas, kai žiūrėjai galvą užvertusi, niekuo nesiskyrė nuo dangaus virš sodybos, virš liepų ir eglių, kurių viršūnėje kartais sūpuodavosi šarkos, paprastai jos būdavo dvi, nes dviem, vaikeli, net ir žiemą ant eglės viršūnės šilčiau, aiškino tėvas, ir tu jau savaip suvokei, kad sesė kaip tos šarkelės norėtų būti ne viena, todėl patyliukais pasivedė tave už namo kampo, įšilusią nuo ką tik motinos nupirktų veltinukų, o gal nuo tavo kojoms dar per aukšto kalnelio, į kurį tempei ir tempei rogutes, pasivedė, suėmė už pečių ir vos vos girdimai paklausė: Ar tu mane myli? Lygut lygutėlė oda, duobutės skruostuose, veidas lenkiasi, lengvos gelsvos garbanėlės atsiskiria nuo kaktos ir smilkinių, nutįsta žemyn šalia kasos, pridengdamos du ežeriukus su blakstienų vėduoklėmis, tu lauki, lauki, kol sesė nusišypso ir atrodo visai kaip ponia iš madų žurnalo, kurį iš kažkur parsitempė broliai, o tada jau nieko daugiau nelieka, tik pasakyti labai nuoširdžiai, nuoširdžių nuoširdžiausiai, pasakyti tyliai tyliai: Taip. Sesė yra tavo deivė, sesė yra visų pasakų karalaitė, ji princesė, dėl kurios tris kartus per dieną eitum skersai baltą ežerą, eitum vien dėl to, kad ji iš viso būrio išsirinko tave ir labai rimtai, labai tyliai ištarė: Mes, moterys, privalom turėti savų paslapčių, eitum kaip tėvas per Rusiją, nors eiti pirmyn baugoka, nes tau atrodo, kad iki tolimo horizonto vedanti baltuma niekada nesibaigs, kad tas nuo Žuvėdrų salos kartais atlekiantis traškėjimas perplėš tave kaip motina susenusį skudurą – šaižiai, vienu rankų mostu, ir liksi tokia, nebeįstengianti sulipdyti dviejų savo pusių į vieną, ir nežinosi, kuri pusė turėtų eiti pirmyn su sesės rašteliu, paslapties saldumu baksnojama į užpenčius, o kuri – grįžti namo, ten, kur saugu, kur šilta, kur kišenės nesveria jokios paslaptys, kaip kad nieko nesveri ant tėvo kelių įsitaisius, nes esi jo mažiausia kruopelė, kuriai visada atsiranda vietos, nors ir kiek ten minkštų subinyčių jau būtų sutūpusių; tu pritūpi kiekvieną kartą ant savo naujų veltinukų, nes speigas, anot motinos, pasiutęs, ir ežeras nesiliauja kraupiai dunksėjęs, ką ten dunksėjęs, jis traška, gaudžia ir dejuoja kaip perkūno perskeltas, ir nors žinai, kad tai ne griaustinis, kad žaibai neria tik per ledą, bet kojos vis tiek sulinksta, kai po jomis pralekia kniaukiantis įtrūkis, ir atrodo, to, kam skirtas raštelis, nenudžiuginsi, neįveiksi šitos pelėdos balsu aikčiojančios baltumos, apsisuksi ir lėksi kiek kojos neša, lėksi į krantą, šnopuodama lipsi per aštrų sniegą į kalvelę, už kurios jau matysis dangų draskančios liepų viršūnės ir plačios eglių suknios, šnerves sukutens jaukus dūmų vinguriukas, neįskaitomai, kaip ir tu, kažką rašantis virš kamino, bet ten bus ir... dvi didelės klausiančios akys, ką joms pasakysi, ar galėsi ištarti, kad nematei, nesutikai, nebuvo, ar sugebėsi ištraukti popierėlį ir ištiesti ant suprakaitavusio nuo baimės delniuko? Sesė supras, tu žinai, kad ji viską supras, apsitrauks ežeriukai migla, nusileis vėduoklių šešėliai, ji nusisuks ir nueis ilgą savo kasą glostydama lyg kokį švelnų gyvulėlį, nueis, atsisės į stakles ir nežiūrės tavo pusėn visą amžinybę, pykšt pokšt, pykšt pokšt, lakstys jos rankos kaip baltos žebenkštys virš audžiamų margų kilimėlių, trankys ji sietą lyg antausius, o blauzdos mins ir mins pakojas, kol net sunerimęs tėvas prieis ir paglostys nugarą: Argi kas tave veja, vaikeli? Eik, pailsėk, žiema ilga, suspėsi. Tu irgi turi suspėt iki sutemų į aną krantą ir atgalios, mažos pėdutės, slidūs veltinukai, didelis ežeras, per daug toli namai to, kuriam reikia sesės raštelio, bet tu žinai, kad tėvas parėjo iš Rusijos, o tavo rusija tarp dviejų ežero krantų, sugrįžti, jos neįveikusi, negali ir galų gale šnopuodama žengi į svetimą kiemą, jis ne toks kaip visų, jis net ir ne kiemas, nes prie pakrantės palinkusių gluosnių stovi tik vienas ilgas akmens sienų pastatas, tu jau žinai, kad viename jo gale yra šiaudai ir šienas, kitame arkliai, karvės ir kiaulės, tarp jų – dar viena patalpa visokiems padargams, o už to ilgo pastato yra upeliukas, jis, kaip ir siauras sniege išmintas takelis, veda tiesiai link namo, veda ten, kur kartais eina tavo tėvas, eina į vyrų susibūrimus, eina pakortuoti ar papolitikuoti, grįžta apsivyniojęs pačių prasčiausių cigarečių dūmais, lyg būtų laikinai balzamuotas, išrūkytas tarsi kokia palengvica, kaip sako motina, bet tu niekad nebuvai su juo kartu, nežinai, kaip vyrai išsirūkina, tau pasisekė čia užklysti su motina ir ne dėl ko kito, o vis dėl jos audinių, kažkokių suskilusių šaudyklių, jas čia gyvenantis žmogus mokėjo išskaptuoti iš labai balto medžio, kuris paskui paruduodavo motinos delnuose ir skraidydavo tarp siūlų it kokia riešutinė valtelė, bet dabar tu turėsi nueiti tuo takeliu viena, nueiti ir kažką pasakyti, o ką, nepaklausei sesers, kaipgi šitaip, nežinodama ką ištarti, belsies į svetimas duris, už kurių retai matyti veidai pasilenks ir priekaištaus, kad esi nelaukta, netikėta, apšerkšnijusi, su apledėjusiais veltinukais ir ledo karoliukais nusagstyta kepuraite...

       – O kokia čia Raudonkepuraitė keliauja per pusnynus? – balsas linksmas, kaip žiburiukai staiga pasipylę po kojomis, kažkas didelis ir jaukus girgždina sniegą už nugaros, nieko kito nelieka, tik atsisukti ir tam, kuris artėja nuo ilgojo pastato, ištraukti sulamdytą šiltą raštelį, kad jis dar labiau pralinksmėtų, kad galėtum įkvėpti tokį didelį oro gūsį, kurio užteks keliui į namus, dabar jau tikrai užteks ir dienos, nors ji pamažu glaudžias už Nevulio klevų ir tuopų, užtraukdama pilką vakaro prieblandą ant galuežerės ir tolumoje juoduojančių salelių.

       – O tu nepabėk, einam, parodysiu ėriukus, – sako raštelį perskaitęs žmogus, tu žinai, kad jo nereikia bijoti, kad ėriukai švelnūs kaip jo žiūrėjimas į tave, kad jo rankose jie pasidaro dar mažesni, visai visai bejėgiai, mataruojantys kojelėmis, mekenantys, kvepiantys pienu, ir tu beveik sutiktum pasilikti kartu su jais ir tuo, kuris dabar kažką rašo tvarto tarpduryje ant to paties popieriaus lapelio, tegul rašo, avidėje taip šilta, kad net atitirpsta ledukai ant tavo veltinių, ima varvėti nuo kepurės lašeliai, ėriukėliai penki, vienas baltas, kitų garbanotas švelnumas juodas juodas, jis, atrodo, nebetelpa garde, lipa lauk, slenka per sesės plaukų spalvos šiaudus ir raidelė po raidelės sugula į raštelį, kurį didelis žmogus, tokio pat juodumo kaip ėriukėliai akimis, atneša tau atgalios ir nieko nesako, tik įkiša į paltelio kišenę ir šypsosi šypsosi...

       Tą vakarą užmiegi pasimeldusi Nazariečiui, tik ne tam, kurį teta Lionė pakabino virš lovos, o tam, iš tėvo skaitomos knygos, su ėriukais ant rankų, su aukštyn ant juodų garbanų pamauta kepure ir sulamdytu rašteliu, kuriame surašytos visos tavo vaikiškos maldelės, už visus, šalia grimztančius į sapnus, bet labiausiai už sesę, už jos tave saugiai apglėbusias rankas, už storą kasą, kuri dabar apjuosusi jus abi suriša į vieną sapną ir laiko kaip vanduo du ežero krantus.

       Viešpatie, iš kur vaikui žinoti, kad ėriukėliai užauga, kad juos kerpa ir pjauna, kad, pakabinę už kojų, nulupa odą, už tų pačių smagiausių, užpakalinių, kuriomis jie taip mėgsta spardyti, juokingai, linksmai, niekam nieko bloga nepadarydami, kabo jie žemyn galva ant virvės, varva kraujo lašeliai per baltus, juodus, rusvus jų snukučius, varva iš meistriškai perrėžto kaklo, nes Jurgelis yra puikus mėsininkas, kito tokio kaimas neturi, tik jį kviečiasi ir mano motina, nes tėvas kiaulės skerdimo dieną išeina iš namų, tuo labiau, kai pjaunamas ėriukas ar veršelis, mat Rusiją įveikti galėjo, o mirštančio gyvulio žvilgsnis ne jo nervams, nesvarbu, kad motina net pykteli, juk reikia tokią dieną daug rankų, ir dubenio jukai, ir galvai, ir žarnoms, kilnoja pati, neša, tvarko, siųsto sūnus, jie neturi teisės pabėgti, kaip tėvas su dukromis, mergiotės kaip mergiotės, joms nereikia į kruviną sniegą žiūrėti, prisibraidys po kraujo upes užaugusios, bet kad vaikigaliai imtų ožiuotis, na jau ne, lepūnėlių mano namuose nebus, va paskui tegul laiko frontą išvien, tegul kokią savaitę pabūna visi mėsos nevalgę, jeigu jau jiems ji „gyva“, išsibezdėsit ir bus gerai, negi čia pirmas kartas, motina pastumia barščių dubenėlį arba kepa blynus, nes vienas kitas kilogramas jeigu ir nukris, tai mergiotės bus tik dailesnės, o dėl vyrų nevalgymo ją ištinka tylos priepuolis ir namuose tampa daug ramiau, ir visi žino, kad šitaip tęsis, kol skerdienos tvaikas paliks namus ir vaikų atmintį, kol įsisūrės kamaroje ilgame lovyje suguldyti lašiniai, o motina su tetomis ir dėdėmis suvalgys šaltieną, paštetą ir paskutinį duonos kepaliuką. Tada ateis tėvo šeimininkavimo diena: vieną vaka-rą jis užmaišys duoną ir kitą rytą raugo kvapas kils nuo pamatų iki palėpėje išrikiuotų lovų, kutens vaikų gomurius ir išbalins sapnus, nepalikdamas jokio kruvinų ceremonijų pėdsako, arba bent jau taip jiems atrodys, kai susėdę prie stalo paims į rankas karštą, sviestu apteptą duonos riekę ir beveik patikės, kad tų tėvo ką tik iš krosnies ištrauktų kepaliukų turėtų užtekti penkiems tūkstančiams alkanų ir dar liktų dvylika pintinių duonos trupinėlių.

 

       – Matai, kokios mano rankos, pirštai išsisukioję, tarsi visą gyvenimą ne pieštuką būčiau juose laikiusi, o su šakėm ar kauptuku po laukus laksčiusi... visai kaip tetos Lionės. – Sesė atverčia delnus aukštyn, paskui vėl juos suglaudžia, lyg norėdama paslėpti žiedelį, kurį reikės padalyti aplink stovinčiam būriui vaikų, kaip darydavo per šventes, kai į mūsų namus sugužėdavo pusbrolių ir pusseserių, kuriuos ji mokėdavo suburti į ratelį prie eglutės arba išrikiuoti į eilę prie velykinių kiaušinių, kad visi gautų progos paridenti savąjį, kad visiems džiaugsmo po lašelį nukristų nuo jos medumi varvančios širdies, už kurią mažieji ją mylėjo, mylėjo ir jų tėvai, dažnai iš trobos į trobą nešiodami savo aikčiojimus, kad šita Rekrūto duktė bus ne tik jam, bet ir kitiems žmonėms kaip alijošiaus lapas ant žaizdos, matyt, Dievas atlygino už Rusijos platybėse patirtas kančias, nes kiti vaikai kaip vaikai, o šita – apsigimęs aniuolas, gerai būtų, kad eitų mokytojauti, juk vaikai ją visur kaip bitelės aplipę, o ji tik šypsosi, tik glosto juos, išdainuoja tuo savo švelniu balseliu kiekvieną žodelį tarsi kokią juos užburiančią maldą, dar nėra niekas regėjęs, kad būtų piktai šaukusi ar kantrybės netektų – ne kalba, o dainuoja sesė ir dabar savo kreivus, gumbais nuėjusius pirštus apžiūrinėdama, tarsi negalėdama patikėti, kad tai jos rankos guli skreite, ne kokios nors ligotos močiutės ar po insulto pajudėti nesugebančios kaimynės, kurias ji anuomet slaugydavo miesto ligoninėje, kurioms padėdavo pakelti puodelį prie lūpų ar išlaikyti vis išslystančius skarutės kampelius, dabar aš jai padedu apsivilkti palaidinę, tą, kuri su sagelėmis priekyje, nes per galvą mauti negalima, skausmas neleidžia pakelti alkūnių, skausmas ją tupdo vis gilyn ir gilyn į ratelius, bet ji nepyksta, tik dairosi šiek tiek sutrikusi, nes norėtų paruošti viešniai skanų kepsnį, o aš juk viešnia iš toli, taigi nusipelniau ypatingų skanėstų, bet jeigu jau negali jų padėti ant stalo, tai norėtų bent jau paglostyti neregėto storumo katinėlį, ji taip ir sako, katinėlį, nors katinėlis sveria bene dešimt kilogramų, jo kojų veik nesimato, tik storas, pilkas volas iš lėto ridenasi per grindis, kartais miauktelėdamas, bet ir tai labai retai, nes, matyt, net miaukti jam sunku, šitaip nutukusio katino nesu mačiusi, o sesuo, nusnaudusi kelias minutes, vis iš naujo uždainuoja:

       – Ar kitinėėėėėliui maisteeeelio įpyyyylei?

       Įpyliau, jeigu tik jis prislinks prie dubenėlio, jeigu tik tu atsisuktum ir pažiūrėtum, ką besaikė meilė gali padaryti ne tik katinams, bet ir žmonėms, jeigu sugebėtum pažvelgti į rūsyje nuolatos lovoje drybsantį jau pliktelėjusį sūnų, gal liautumeis jį vadinusi Almučiu, gal nedainuotum kiekvienam smalsuoliui, kad tavo Almūūūūtis labai geras vaikas, tik jam nesiseka su darbais, jo galva per silpna mokslams ir darbo jis jokio nemoka, manei, kad visada visiems uždirbsi pati, net ir taurelei, ir geresnėms cigaretėms, nes argi nuodysis savas kraujas, tik svarbiausia, kad nepultų į narkotikus, kad tik, Dieve brangiausias, apsaugotum savo atžalą nuo šito baisumo.

       – Katinėėėėli, katinėėėėli, ateik, pažiūrėėėėk, mieloji, gal jis kur po laiptais paliiiindo, man neramuuuu, kai jo nematau...

       O man neramu, kad sesei neramu vien dėl katino, kad jos pasaulis traukiasi ir nyksta ne mėnesiais ir ne savaitėmis, jos rateliai tarsi kokia visa susiurbianti kiaurymė kasdien praryja ne tik jos pirštų tiesumą, raumenų standumą, bet vis daugiau buvusio gyvenimo, mūsų abiejų gyvenimo su tėviške ir liepomis, su eglių viršūnėse tupinčiomis varnomis, kurios dar puikiai mena ežero pakrantėse paliktas mūsų dainas ir triukšmingą Žuvėdrų salą, kurią mėginu sesei priminti, bet ji tik šypsos pakreipusi galvą ir dainuoja:

       – Žuvėėėėdrų? Argi buvoooo tooookia?

       Į kiaurymę sukrenta miestelio kapinaitės, nes ji sako, kad tėvų nelaidojo, šermenyse nebuvo, tai jie kaip ir gyvi, tegul sau tursena po namus, tegul, pritariu, jeigu tik šitaip tu nori, tegul tėvas kepa duoną, tegul žmonės jį vis dar vadina Rekrūtu, tarsi neturėtų nei vardo, nei pavardės, nes vienas vienintelis iš viso kaimo buvo caro žandarų sučiuptas prieš pat Nepriklausomybę, kiti sugebėjo išsislapstyti, tik kad žmonės jau pamiršo jo istoriją, nes ir tų žmonių nebeliko, kiti ūkininkauja, kiti kitaip sėja, kitaip kerta, į vakarones nevaikšto, vieni kitiems istorijų neporina, nes visas įmanomas istorijas papasakoja televizorius, aaaaa televiiiiizorius, dainuoja sesuo ir juokiasi, visai linksmai juokiasi, tarsi jai nerūpėtų tas kelias, apie kurį jai pasakoju, kuriuo išvažiavo iš namų į traukinių stotį, išvažiavo su rimtu vyru, su dviem lagaminais, baltais lakuotais bateliais, plisuotu sijonėliu, palikdama kieme nuščiuvusį būrį namiškių, kuriuos išvaikė kiekvieną į savo kampą pirmą kartą vaikų akivaizdoje pravirkęs tėvas: Lyg būtų saulukė visam čėsui nuslaidus... Saulukė tekėjo anapus vandenyno, bet tėvas jos nebematė, o tamsa jo amžiaus žmogui ne pats geriausias bičiulis, tamsoje jo visai nebelikdavo, nes motina neleido jam net išsišnabždėti, o ką jau sakyt apie abejonių išklausymą, kad gal vaiką nuskriaudėm, gal šitaip nederėjo nuspręsti, bet juk sprendė ne jis, o jo Dominyka, moteris kaip uola, neprisimuši, nepastumsi, neįtikinsi, nebent gali galvą padėjęs ant jos minkštos krūtinės atsidusti kaip nuskriaustas vaikas, kad kelias iš namų ir į namus jau nebus toks pat ir pakrantė su ežere mirkstančia valtimi nevilios žūklei, ir rankos nekils sukalti naujo tiltelio prie pirties, jos stogas kiauras, bet kam jį lopyti, jeigu jo Saulukė niekada daugiau neprašys: Tėveli, gal kursit šiandien pirtį?

       Tu katalikas ar koks ruskis? Dievas liepia visus vaikus mylėti vienodai, tik viena toli, o visas aštuonetas po nosim, tai ko čia dūsauji? – Dominyka nustums jį nuo krūtinės ir atsukus plačias savo strėnas mestels per petį: Miegok. Sakau, miegok ir nešnarpšk. Žmogus rimtas – su juo ten gyvens geriau, nei Janina ar Valė čia su savo pijokais.

 

       Kur Tu slapstaisi ir kodėl pradingsti turgaus spalvų margumyne, kodėl neužčiuopiu šilumos net Tavo delno paliktame įspaude, kuris milijonų rankų nučiupinėtas, nugludintas, išskobtas, išglostytas, nubučiuotas, gal net išlaižytas, atodūsiais nupraustas, maldų kupinas – o, jeigu jos išsilietų – patvintų visa Jeruzalė, paskęstų Šventoji žemė, nugrimztų Raudonoji jūra į nebūtį, apsemti būtų net ir kalnai, kuriuose blaškeisi šėtono gundomas, ir Tu vaikš-čiotum jų paviršiumi amžiams išsprendęs varpų ir iš minaretų sklindančių maldų ginčus, ir man nereikėtų nieko klausti, ir nesekčiau iš paskos, nejuokinčiau žmonių, nes juk niekada nebus daugiau nei dvylika, ir Magdalietė viena vienintelė su tankių plaukų lavina, krentančia iš kiekvieno paveikslo, tarsi būtų pasiskolinus mano sesės nesupintą kasą, tarsi norėtų man priminti, kad nesiliaučiau, nesitraukčiau, kad tesėčiau duotą žodį, nes kitaip vieną naktį ateis ir apvyniojusi ta linine gyvate užsmaugs keturių žvaigždučių viešbutyje kaip kokią prisnūdusią musę, prismaugs ir paliks ant marmurinių grindų, šalia niekada nevalytų pakampių, šalia parudavusių dušo kabinos pakraščių, nespėjusią nusiplauti Šventosios žemės dulkių ir asiliukų mėšlo kvapo, sumišusio su palmių šakelių aitrumu, su viso pasaulio maldininkų prakaitu, nes diena karšta, o Jėzus visai nebasas, ir net ne ant asilo jojantis, Jėzus dailiai nuaugęs, juodabarzdis, juodaplaukis, raumeningos jo blauzdos šviečia iš po pilkos tunikos, vadinasi, jis atvykėlis, saulės dar nenugairintas, atvykęs aiškintis kaip ir tu, ar tik į Verbų sekmadienio paradą, jis leidžiasi linksmas su giesmėmis, gitarų, dūdų, skambaliukų apsuptas, milžiniškos, dailiai supintos palmių šakos siūbuoja jam už nugaros, o pro jas tarsi akinantys žiedai šviečia baltuose kykuose įrėminti vienuolių veidai, jau prasiskleidę, alpstantys pilnatve ir tik joms būdingu šventuoju geismu, kurio šiandien pritvinkusi visa link senojo miesto vartų besileidžianti gatvė, visas Alyvų kalnas, turbūt tik lietuvių šitaip vadinamas, nes alyvų čia nė kvapo, o alyvmedžiai, sako, gudrūs gidai, dar Kristų menantys, bent jau tie senieji, grublėti, skylėti, sukumpę, sumedėję jų kamienai, kuriuose linksmai žaliuoja nauji įsodinti, šitaip gyvastis tęsiama, o gal tik legenda, bet argi dabar svarbu tau, negalinčiai įsijungti į minią, nesugebančiai žengti nė žingsnio, neišdrįstančiai nerti į visuotinos ekstazės upę, lyg į staiga patvinusį Kedroną, nes tau reikia atsakymo, o minia niekada jo neturėjo ir neturės, ir gidai per daug greitai išvaro iš Alyvmedžių sodo, ir puldinėji it nusmurgęs šunėkas vėl prie tų plaukiančių, šokančių, giedančių, prie laukinės dvasios virpulio varomų juodaodžių, su margais apdarais ir ne reklaminių bebrų, o genų išbalintais dantimis, prie sunkiais spalvingais kontušais vilkinčių lenkų, kurių veidais teka prakaituotos nuodėmės, teka atsidavimas savam popiežiui, aukštai iškeltai Čenstakavos Marijai, ir kilmingas šaknis demonstruojančioms plunksnoms kepurėse, prie ritmingai būgnelius mušančių jaunuolių, kurių aistra gyvenimui galėtų priversti pastoti net ir belyčius angelus, prie... augalotų policininkų, kurie iki dantų apsiginklavę caksi aukštai ant žirgų šalia plaukiančios minios ir staiga visas jų būrys supuola į vieną kupetą, užlaužia keliems arabams rankas ir sukiša juos į patruliuojantį automobilį – minia stabteli tik minutėlei, tarsi norėtų išsikratyti į sandalą netyčia pakliuvusį akmenėlį, ir vėl lyg niekur nieko plaukia pirmyn, ir staiga suvoki, kad nematai nė vieno, kuris galėtų prieiti ir pasakyti: dar trumpa, trumpa valandėlė ir ateis laukiamasis, ir neužtruks. Kai paskutinės pabiros nugaros nutolsta ir dingsta už posūkio, tu slenki iš paskos, slenki smaugiama tiršto ir tvankaus oro, tarsi būtum panardinta giliai po žeme, tarsi aplinkui stūksotų įkaitusios nematomos sienos, ir tau darosi keista, kad tamsa gulasi tik ten, kur anuomet tekėjo Kedronas, kad į ją panyra eisena, o gal ne eisena, gal tik neria į Jeruzalės slėnį išnykstančiuosius gabenantis traukinys, o traukiniai visada panašūs į gyvates, gerai, jeigu jos prašliaužia pro šalį, jeigu, nieko nesugundžiusios, neįgėlusios, dingsta tolumoje, jeigu...

       – Eikš, šarkele, prisėsk, – sako iš po palmės išniręs Tadulis ir tu paklusniai atsisėdi ant kokį tūkstantį, o gal ir daugiau metų turinčios kolonos nuoskilos, žvelgi žemyn ir matai, kaip eisena-traukinys neria pro vartus į senąjį miestą, tolsta, sudyla drabužių spalvos, dingsta, subyra, suyra giesmės, ir vėl aidi varpai, ir prabyla minaretai skardžiais muedzinų balsais, o pro tirštėjančias sutemas akinančiai šviečia didinga, aukso bokštais spindinti Rusijos caro Aleksandro III pastatyta Marijos Magdalietės cerkvė – kupolai spigina akis, lyg ką tik nusileidusi saulė, bet šalia sėdinčio Tadulio akys ašaroja visai ne dėl nusidėjėlės Magdalietės, visai ne dėl jos.

 

       Arkliai, Taduliui liko arkliai ir jų mįslingos akys, kuriose atsispindėjo visas giminės liūdnumas, su buvusiom ir esamom paslaptim, su šnabždesiais palėpėse, vaikų lovose, su motinos dejonėmis (iš skausmo ar iš laimės – Tadulis taip ir nesuprato) apačioje, kambaryje prie virtuvės, į kurį be didelio reikalo vaikams nederėjo įeiti, nes ten dėjosi patys svarbiausi dalykai, ten buvo Pradžia ir Pabaiga, alfa ir omega, ten jie visi buvo Viešpaties išspjauti į motinos įsčias, ir visi jos pačios rankomis iškelti iš tarpkojo, nes ji buvo iš tų, kurioms vaikus gimdyti, kaip vištai kiaušinį sudėti: pritūpei, purpt ir iškrito į gūžtą, o gūžta saugi – plati motinos tėvo sukalta ąžuolinė lova su dviem balandžiais galvūgalyje ir dviem vieversiais kojūgalyje, nes tokia buvo dailidės filosofija: sutuoktiniai turi užmigti kaip karveliai snapas prie snapo, burkuodami, šnabždėdami, o atsibusti jiems derėtų su vyturiais – linksmiems, pailsėjusiems, su noru plasnoti ir kilti. Kilo Rekrūtas su savo Dominyka, kilo ir Tadulis – jų vyriausias, nors ir antras po Saulės, bet mergaitė nesiskaito, o va sūnus – viso ūkio, visų laukų, gyvulėlių ir tvarkos namuose ramstis, ir toks jis buvo, tylus ir tvirtas, jaunesnius ant nugaros tampantis, rogutes po užpakaliu pakišantis, ant sūpynių tarp dviejų aukštų tuopų sodinantis ir... ant arklių – visus savo brolius ir seseris Tadulis išmokė joti, visus kantriai pratino prie liūdnų Sarčio akių ir jo neskausmingo rupštelėjimo – šis patikimiausias augintinis (tėvas kumeliuką nupirko pirmagimiui dovanų, augo abu kartu, abu kartu mokėsi draugystės, laukų, aplinkinių keliukų ir maudynių ežere) mėgdavo sugriebti vaikus už kepurės bumbulo ar apykaklės, draugiškai primindamas, kad yra toks pat šeimos narys kaip Verutė, Jurgis, Valė, Janina ar Povilas, kad jo negalima pamiršti. Tadulis galvą praradęs dėl arklių – kalbėjo tėvai, tetos ir dėdės, o kai vaikas paaugo ir pradėjo dulkes kelti visais apylinkės keliukais, suprato ir aplinkiniai kaimai, kad šitas Rekrūto vaikas turbūt arklidėje gimęs, prie paties pasiučiausio eržilo prieina, kažkokių užkeikimų į ausį gyvuliui prišnabžda ir, žiūrėk, klausosi tas nurimęs, sumišęs, susigėdęs dėl savo šėlsmo, visai nesiaikština, negriauna nei gardo, nei tvorų, galvą nuleidęs tirpsta nuo Tadulio rankų švelnumo. Ką tu jiems padarai, kad stovi kaip avinėliai? – klausinėjo vaikigalį, o jis tik kryptelėdavo pečiais ir ištraukdavo iš kelnių kišenės žiauberę: Duonos daviau, duonos... – sakydavo sutrikęs, lyg ir prasikaltęs, kad jam taip paprastai pavyksta, o kitiems, dideliems, viską išmanantiems, – niekaip, bet juk visi žinojo: ne duona sutramdo arklius, yra kažko daugiau, daugiau tame vaiko ir gyvulio prieraišume, yra jų bendras žiūrėjimas, kvėpavimas, žingsniavimas, apie kurį Tadulis prasitarė Saulei, prieš jai išvykstant už jūrių marių, prasitarė puse lūpų, kai jiedu sėdėjo ant kalvelės, nuo kurios ežeras – į pietus, sodyba – į rytus, o blizgančios geležinkelio gyvatukės – į vakarus, ten, kur kitą dieną turėjo išriedėti sesė su savo rimtu žmogumi, gal todėl Tadulis ėmė ir pasakė apkabinęs kelius, pažvelgęs į netoliese mindžikuojantį, jau susenusį Sartį, pasakė lyg sau, lyg visiems, kurie šitiek kartų jo klausinėjo, kokiais burtažodžiais užkalba maištingą žirgų prigimtį: Labiausiai jie bijo prarasti laisvę. Apynasrio bijo. Žirgą sutramdyti galima tik širdimi.

       Jis pasakė širdimi, nes to žodžio, kuris būtų apnuoginęs jį visą, ištarti nedrįso, tas žodis nebuvo garsiai minimas jų namuose, nes apie tai, ką kasdien įkvepi, ką geri kaip neišsenkančio šulinio vandenį, argi dera kalbėti? To jausmo Tadulis buvo kupinas kaip medaus koriai vasarą, jį čiulpė ne tik broliai ir seserys, bet ir dėdės, ir tetos, ir žirgams užteko, nes vyriausias sūnus turėjo perimti visą sodybos gyvenimą, nuspręsti, kur ir kaip turi dienas užbaigti sukriošę seniai ir senės, jau nepajėgiantys lėkti į laukus paskui augantį rugį ir kvietį, paskui iš vagų virstančias bulves ir sulapojusius apvalainus burokus, mat Lionė vis ilgiau užsibūdavo savo kamarėlėje prie krosnies su adata rachito išsukinėtuose pirštuose, o kuprelė Verutė veik neišlipdavo iš staklių, bet Tadulis dėl to nei pyko, nei bambėjo, jo keistos, it vandens sklidinos akys senatvę stebėjo kaip neišvengiamai atėjusį rudenį, nesitikėdamos, kad kas nors gali keistis, kad pavasarį sugrįš dėdės Jurgio žvalumas ir jis eis kartu, kaip vaikystėje nupjauti pabalių, nušienauti pakriūčių ten, kur pjaunamoji neužgriebia, o tylenis Kazys atkrypuos į kiauliatvartį, padės sukiloti jovalą per tvoras; Tadulis susitaikė su tuo, kad vis dažniau likdavo vienas, be senųjų pagalbininkų, nebent galėjo sulaukti brolių talkos, bet irgi tik per atostogas, kai sugužėdavo palikę savo mokslus, triukšmingi, kažkokie miesto išderinti, ilgai rytais miegantys, iki išnaktų pradingstantys su miestelio jaunimu. Broliai ir seserys ėjo į pasaulį, ėjo iš namų, važiavo autobusais, traukiniu, išvykdavo vis ilgesniam laikui, sugrįždavo vis trumpesniam, o Tadulis visada buvo su tėvais, su liepom, ežeru, Lione, Verute, Jurgiu, Kaziu ir... arkliais. Tai buvo jo gyvenimas, jo kiemas, kuriame meilės negalėjo pritrūkti nei užklydusiam ežiui, nei varnelei pamušta koja, kurią jis, atnešęs Verutei, pasakė: Teta, ar nenorėtum ja pasirūpinti, judviem turėtų būti gera kartu... Ir buvo gera, Verutė išmokė varnelę lesti iš delno, išmokė karktelėti ir vaikštinėti staklių rėmais, ir eidavo jos abi pirmyn atgal per siaurą kambarėlį: Verutė rankas ant nugaros po kuprele susidėjus, varnelė per stakles, juodą galvelę kraipydama, juoda akimi tarsi stiklo sagele sekdama savo mokytoją, o kai jau abi susikarksėjo, susikalbėjo, varnelė nutūpdavo ant Verutės peties ir eidavo abi į kiemą, paskui – lanku apie sodybą, Verutė mosikuoja rankomis, rodo į kairę ir į dešinę, aiškina varnelei, kokie kaimynai kur gyvena, kieno šunys pikti, kieno katinai apie namus trainiojasi, kur lizdą susisukusios šarkos, į kurį medį Tadulis žada kelti vežimo tekinį – kvies naują gandrų porą, nes jam vieno gandralizdžio ant kluono kraigo negana, varnelė sukiojasi ant Verutės peties, pėdina per kuprelę, uodegėlę krypt, krypt, regis, viską įsidėmi, su visais šeimininkės nurodymais susitaiko, nežada namuose pasilikti, kai toji išsiruošia pas kaimynę siūlų pasiskolinti ar kitoniškų audimo raštų pamatyti, nes kaimynka irgi audėja ne iš kelmo spirta, daug dažniau nei kuprelė iš namų iškeliaujanti, daugiau ir naujienų turinti, kokias spalvas dabar madinga derinti, kokių iš kur siūlų gauti, kas gali naujų raštų iš kitur, iš toli, parūpint; braižo moterėlės kryžiukus, žymisi keturnyčių, aštuonianyčių spalvas, o varnelė kantriai tupi ant kuprelės, kartais snūduriuoja, kartais akį pramerkia ir karkteli, lyg primindama šeimininkei, kad reikėtų iki sutemų namo partursenti, keliai duobėti, ratų išmalti, o ir šeimyna nerimaus, ypač Tadulis jaudinsis, juk jo širdies platumas – kaip tėvo pereitų Sibiro laukų, – viską ir visus aprėpiantis, apglėbiantis, jokio mažmožio nepražiopsantis, nes Tadulis laikė savo glėbyje visą sodybą, visus joje krutančius, visus išėjusius ir pareinančius, Tadulis apjuosė ją tinkline tvora, palikdamas tik platų įvažiavimą, atskyręs bityną ir sodą, visa kita atidavė arkliams – jie slankiojo rimti, išdidūs, lyg kokie budintys kareiviai žvalgėsi užlipę ant aukščiausios kalvos ir, neslėpdami džiaugsmo, kupini pasitikėjimo, ateidavo pasmaguriauti – kiekvienas gaudavo po duonos riekelę ar buroko gabalą.

       – Eikš, šarkele, prisėsk, – sakys Tadulis, kai sugrįši iš miesto, iš mokslų, ir niekada nežinosi, ko brolio akyse daugiau: liūdesio ar meilės, švelnumo ar skausmo, nes sėdės kelius apglėbęs ir kramtys smilgą, o aplink, ant kalvelės šlaitų vaikštinės arkliai, kumelės, kumeliukai brazdinsis paežerės krūmynuose, šokinės kaip vaikai per pakrančių akmenis, taškys vandenį, prunkš ir džiaugsis vasaros malonumais, o tau bus gera jausti šalia didelio brolio petį, jis bus tiek pat jaukus, kiek tėvo, nes Tadulis, anot motinos, visas į tėvą savo romumu, išblukusiomis akimis ir ta nenusakoma švelnybe lūpose: kai šypsosi, tai net graudu, nežinai, ar juoktis, ar verkti nuo jo gerumo, išsiliejusio per visą veidą, po šiek tiek riesta nosim, kuri iš šono žiūrint lyg ir per ilga, bet kai virš jos pamatai dvi mėlynas dėmes, viskas susiderina, ypač po plaukų bangele, kuri dėl virš kairėje smilkinio pusėje esančio verpeto neklusniai krisdavo ant tamsių antakių, kad ir kiek ją vaikinas braukė aukštyn, glostė, spaudė, netgi vandeniu su cukrumi mėgino sutramdyti, bet viskas veltui, vešlūs plaukai augo ir krito kaip jiems norėjosi, nepaisydami madų ir aplinkinių pastabų. Ar Tadulis buvo dailus vyriškis? Kai žiūrinėji nuotraukas, atrodo net ir visai dailus, tik kažkoks be jaunystei būdingos ugnies, be pasiutimo akyse, tarsi būtų nuo lopšio susitaikęs su mintimi, kad vyriausiam sūnui paikystės nedera, kad jam teks perimti visus hektarus su namais ir jų kiaurėjančiais stogais, su dar tik gimstančia mintimi apie arklius, kurių šiuose kraštuose nieks kaimenėmis neaugino, nes arklių ūkyje pakanka dviejų – ir darbams, ir į vežimą kinkyti, o laikui bėgant net ir vieno nereikėjo, nes atsirado traktoriai, kombainai, bulviakasės, į bažnyčią tėvus ir kitus senolius Tadulis vežė mašina, bet tai vyko jau gerokai vėliau, jau tada, kai susirado moterį, labai panašią į motiną, tamsiaplaukę, tvirtą, su paaugliu sūnumi, kuris labai greitai prisirišo prie Tadulio ir slankiojo iš paskos su baltų plaukų aureole kaip niekur nesitraukiantis angelas. Kodėl Tadulis vedė tik keturiasdešimties sulaukęs ir dar našlę su vaiku, nedaug kas suprato ir nesiaiškino, nes yra dalykų, apie kuriuos nekalbama, nebent galima atsidust prieš miegą ir pasimelst už tą, kurį liūdesys baigia užgraužti, nes niekas šioje šeimoje neišmoko dūšios išlieti, bet visi mokėjo sutartinai tylėti ir ta tyla juos jungė, o ne skyrė, jiems buvo gera tiesiog būti joje, kaip saugiam apvalkale, kur viskas žinoma, turi savo vietas, paskirtį, praeitį ir dabartį, dėl ateities lyg ir nedera jaudintis, nes ji, anot tėvo, mums nepriklauso, ją kiekvieną dieną atseikėja Dievas ir ką jau duoda, tas ir gerai, ir nėra ko bambėti, nes Jis geriau žino už patį mokyčiausią žmogų, ko šiam reikia, kokiu keliu turėtų pasukti, su kuo susidėti, nuo ko nusigręžti.

       Tadulis buvo vienas tų, kurie apskritai nemoka nusigręžti, netgi nuo šuns ar katino, o ką kalbėt apie stambesnį gyvulį, tuo labiau – žmogų, kuriam visada reikalingas jeigu ne vandens puodelis, tai bent rankos spustelėjimas, bent palinkėjimas, kad Dievas globotų, kad nepritrūktų Vilties ir Meilės, apie kurią Tadulis daug išmanė, bet tylomis, savyje ją saugojo kaip kokią amžinąją ugnelę ties didžiuoju altoriumi, nesigirdamas garsiai apie jos galią ir svarbą, o tik visus, kas prie jo glaudėsi, savo ugnele šildė ir dalijo lyg jonvabalius birželį – po švieselę, po kitą, žmogui, žirgui, avelei ar katinėliui, – kad ir kiek Tadulis stengėsi, kad ir kiek buvo atlaidus, bet kartais jo šnervės imdavo pavojingai virpėti, ypač kai vis dažniau nulydėti jam tekdavo artimųjų nugaras: iš pradžių jos išdardėdavo iš kiemo dvikinkiu vežimu, važnyčiodavo tėvas, nes jautė priedermę savo vaikus nuvežti bent jau iki autobusų ar traukinių stoties, o vėliau, kai jau visi broliai ir seserys buvo savo gūžtas susisukę, jis matydavo jų pakaušius pro užpakalinį automobilio stiklą – krest krest pro vartus vis tuo pačiu, takažole apžėlusiu keliuku, rausvi, melsvi, pilki metaliniai vabalai išropodavo pro liepas, klevus, panirdavo į eglių šešėlius ir plaukdavo tolyn – į vieškelį. Suvažiuoja, patriukšmauja, sujaukia širdį ir kas sau... – kartais Taduliui atrodydavo, kad yra kažkokios neteisybės šitame jo sėslume, nuolatiniame buvime sodyboje, kurią kiti seniai paliko it seną skylėtą valtį, kuria jau niekur toli nenuplauksi, o jis vis joje sėdi, vis kantriai semia iš jos dugno vandenį, vis jai neleidžia nuskęsti, užlopo, padailina, ir stebisi kiti sugrįžę jo kantrybe, jo prieraišumu ir kviečia vykti kartu ten, kur jis niekada nėra buvęs, kur pasaulio spalvos, kvapai ir garsai tokie, kokių prie Seivų ežero niekada nepamatysi, nesuuosi, neišgirsi, gundo Tadulį, net ir pasišaipo, bet jis tik nusišypso dar graudžiau nei visada ir sako: Taip tik jums atrodo, o žmonės visur vienodi – arba geri, arba blogi. Man gerų ir čia užtenka.

       Gerųjų Saulė norėjo jam parodyti ir anapus Atlanto, kiek maldavo, kiek visko žadėjo, apmokėsianti ir kelionę, ir visas išlaidas, parodysianti visus Amerikos stebuklus, dovanų pripirksianti, bet Tadulis ne, ir viskas, tegul, sako, žmona važiuoja, jei nori, bet žmona – ne giminė, o Saulei reikėjo visus brolius ir seseris nors kartelį pasikviesti, Saulė siuntė jiems drabužių, keistų, tarsi guminių įvairiaspalvių saldainių, papuošalų ir kavos, siuntė lyg atsiprašinėdama, kad jie nieko tokio neturi, o jai kasdien atviros parduotuvės ir turgeliai, ir labdaros fondai, ir rimtas žmogus bent jau tuo geras, kad per daug nesidomėjo, kur ji savo uždarbį išleidžianti, galų gale nelabai ir žinojo, kad, be darbo lietuvių laikraščio redakcijoje, Saulė dar sugeba padėti savo parapijos klebonui tvarkytis raštinėje, o reikalui esant gali ir pašeimininkauti per pokylius, vestuves, laidotuves, nes ji darbšti moteris, greita, tvarkinga, tokių visada reikia, tuo labiau kad ne visos šeimininkės šviečia Merlin Monro šypsena, ne visos sugeba pasiūlyti kokio skanėsto dainingu balsu, nuo kurio iš karto apsąla širdis, net ir nereikia jo ragauti.

       – Sese, ar žinai, iš kur tas Tadulio liūdnumas? Ar toks jis buvo ir vaikystėje? Ar jį kas nuskriaudė? – klausiu Saulės, kai įsitaisome sodelyje po magnolija.

       – Liūdnumaaaaaas? – uždainuoja sesuo. – Gal ir nuo vaikystės... Neatsimenuuuuu, daug ko neatsimenuuuu, – brauko delnais per vežimėlio ratus, lyg norėdama atsukti gyvenimą atgalios.

       – O aš atsimenu, kaip jis verkė. Pirmą kartą sužinojau, kad ir dideli vyrai gali pravirkti. Tada, kai tu išvažiavai, sėdėjom abu ant kalvelės prie ežero, sėdėjom ir laukėm traukinio, o kai jis išniro iš už posūkio ir ėmė artėti, suvirpėjo apatinė Tadulio lūpa taip keistai, tarsi drugio krečiama, o kai traukinys ūktelėjo (tu žinai, juk jis visada ūkia prieš Pašalcų tiltą), Tadulis pravirko balsu, ašaros riedėjo per jo neskustą barzdą, iš nosies bėgo snarglys, o jis kūkčiojo ir kūkčiojo, paskui prisitraukė mane, pasisodino ant kelių ir verkėm abu, tik jis turbūt labiau iš meilės, o aš iš nevilties, nes baisiai pykau, kad mane palikai ir palikai rudakį vaikiną anapus ežero, kuriam nešiojau raštelius, kuris buvo mūsų abiejų paslaptis, mūsų antrasis gyvenimas, daug įdomesnis ir pavojingesnis nei kasdienybė sodyboje, – kalbu ir kalbu, kalbu sau, nes kažin ar sesė mane girdi, ar jai dabar svarbi seniai išdžiūvusi mano neviltis ir Tadulio ašaros.

       – Nešei rašteliusssss, cha cha cha, rašteliuuuuussss... – sesuo užsimerkia, saulė nupėduoja jos veidą, pro magnolijų lapus mirga šviesios dėmelės ir aš turiu sau pripažinti, kad ir dabar, jau viską atlikusi, jau išeinanti, ji vis dar graži, pašėlusiai graži su savo šviesiom garbanėlėm. – Visus juos turiu, visus iki vieeeenoooo išsaugojau, išvažiuodama pasiimsi, gal tik vienąąąąą, tą paskutinį, parodysiu, kurį įdėsi man prie širdies, norėsiu turėti, kai teks Viešpačiui aiškintiiiiissss...

       Nieko nesakau, negaliu atsiliepti į jos dainavimą kitu posmeliu, jis būtų per daug graudus, kaip būdavo veltiniai per daug pilni sniego, kurį sesė krapštydavo po mano kelionių į kitą ežero pusę, krapštydavo ir kikendavo, trynė, bučiavo rankų pirštus ir mirkė sušalusias pėdas vandenyje su druska, o jos akys spindėjo kaip tos druskos krištoliukai, kasa krito nuo pečių į dubenį, ir mudviem buvo juokinga, ir iš karto užmiršdavau visą siaubą, kuris mane lydėjo per baltą ledą, siaubą dėl atslenkančios tamsos, dėl ežero pokšėjimo ir dėl to, kas galėjo nutikti sugrįžus, kai duris pravertų ne sesė, o motina, ir griežtai paklaustų: Tai kur tu trainiojais? Juk naktis ant nosies? Motinai nesugebėtum pameluoti, bet pasakyti tiesos irgi negalėtum, ir šitas dvilypumas kėlė baisų nerimą, nes tada galėjo išgelbėti tik vienas dalykas: kad Dievas atimtų kalbą, kad nebūtų nei melo, nei tiesos, nieko, bet ar niekas įmanomas, klausei savęs skubėdama per pusnis, ar įmanoma netekti to, ką jau turi lyg ir visam gyvenimui, nes juk kalba visi, kalba Verutė ir Lionė, ir dėdė Jurgis, ir netgi Kazys kartais prabyla, bet štai Taduliui ėmė ir atėmė, tada ir sužinojai, kad gali šitaip nutikti, nes Tadulis po sesės išvažiavimo, po ašarų ant kalnelio tilo, nutilo, tarsi būtų sugrįžęs į kūdikystę: būtinus nurodymus ūkio darbuose duodavo rankų mostais, galvos linktelėjimu ar pečių krustelėjimu. Dieve, Dieve, šitas visai išprotėjo, – kartą nutvėrei motinos atodūsį, kai ji, stovėdama prie šulinio, sekė savo vyriausiojo nebylų pokalbį su dėdėmis, kuriems toks vaikino elgesys, regis, nekėlė jokių nepatogumų, nes įprastiniai darbai daug žodžių nereikalavo, dėdės iš viso buvo tyleniai, burnas atveriantys nebent bendrai maldai, ar kai reikia paraginti arklį, švelniai pabarti iš gardo iššokusį ėriuką, išvaikyti pasėlius draskančias vištas. Bene metus tylėjo Tadulis, niekad nesiklausė garsiai skaitomų Saulės laiškų, kurių laukdavai labiau nei vasaros atostogų, nei braškių už sodelio, saulėkaitai atsukančių savo strazdanotus pilvelius, nei ežero brūzgynuose prisirpstančių gervuogių, nei Kalėdų senio su trim apelsinais rudame dovanų maišelyje. Tamsaus gymio vyras, nuo mažens keliantis baimę, nes jo ne tik veidas, bet ir kepurė, ir kelnės, ir švarkas su blizgančiomis sagelėmis juodi juodi, ir juodi auliniai batai, ir per petį permestas krepšys, dabar tau nebuvo panašus nei į kaminkrėtį, nei į diedą, kuris išsineša blogus vaikus, greičiau jis tapo juoduoju angelu, atnešančiu žinią spalvotuose vokuose su labai gražiais pašto ženklais, su dar gražesniais atvirukais viduje, žinią nuo tos, kuri tave paliko, kurios neįstengei, nors ir labai norėjai, neapkęsti, nes kartu praėję metai buvo jus surišę neišnarpliojamais mazgais, tokių ir jūreiviai nesugebėtų užmegzti, todėl vis tiek juos jautei klausydamasi, kaip vyresnieji skaito sesės primargintus lapus, tau dar nesuvokiamus, nes kol kas mokėjai perskaityti tik spausdintas raides, kol kas dar gaideliai kūlė baltus žirnius tavo knygelėse, o sesės laiškuose buvo daugybė keistų žodžių, nieko bendra neturinčių su sodyba, ežeru, gervuogėmis, Lione ir Verute, o jau tuo labiau su nutilusiu Taduliu, bet vis tiek juos ryte rijai, kaip kad nuo kalvelės atsiveriančius tolimus horizontus su nutolstančio traukinio dūmų uodega, su tuo, kas dar nepasiekiama, bet jau žinai, yra, jau kelia nerimą, jau verčia atsigulti valties dugne ir svajoti, kol vieną dieną srovė nuneš ir tave, nuneš kaip Saulę, visai nebūtinai į tą krantą, prie kurio buvo prisirišusi, į kurį irkluodavo pati, manydama, kad kaip tik ten yra pats laimingiausias uostas.

       – Saule, ar atsimeni, kaip mudvi irdavomės į kitą krantą, kaip aplenkdavom Žuvėdrų salą? Tu sakydavai, kad žuvėdra nenorėtum būti, nes tai per daug rėksmingas, per daug plėšrus paukštis, bet tada, prieš išvažiuodama, valtį įstūmei būtent ten, kur jos suko lizdus, kur šaižiai klykavo visai virš mūsų galvų, atrodė, kad puls ir užkapos neprašytas viešnias, bet tu sakei, nebijok, jos tik gąsdina, atsigulk valties dugne ir pasnausk, aš greitai grįšiu, bet grįžai labai negreitai, praalkau valties dugne, pavargau bestumdydama po dangų debesis, pasakodama jiems iš Lionės ir Verutės girdėtas istorijas ir vis klausinėdama žuvėdrų, kur dingo Saulė ir ką ji veikia jūsų saloje? kas tau, Saule, prigaudė žuvies, juk atsinešei suvertas ant vytelės, nors meškerė gulėjo šalia manęs atremta į valties kraštą?

       – Šešios žuvelės, dygliuoti ešeriukai, vakare juos iškepiau, žiūrėjau, kaip valgai, kaip triuškini savo pieniškais krūminiais dantukais suskrudusias uodegėles, pelekus, nebijodama ašakų, nes nuo kūdikystės buvai penima žuvimi, mokėjai nunerti ešeriukų kailiukus, palikdama tik baltą nugarkaulį, čepsėjai ir iki ašarų juokinai mane savo skylėta šypsena... žinojau, tavo priekiniai dantys išdygs man nematant... – Saulė išdainuoja vienu atsikvėpimu ir jau nežinai, ką galvoti, ar jos atmintyje žiojėja tik retos skylės, ar ji tyčia kai ko nenori prisiminti, ar praeitis išplaukia iš pasąmonės tam tikrais kadrais, kuriuos ji regi aiškiai su visomis smulkmenomis lyg plačiam ekrane, kurio tu, deja, nematai, ir ne visada gali patvirtinti jos žodžius.

       – Ešeriukus mėgstu lig šiol, tik niekas man jų nepagauna, niekas neiškepa, o tu, atrodo, meškeriojimą išsaugojai ir čia, kaip vienintelį mūsų šeimai būdingą užsiėmimą... – sakau sau, nes Saulė jau vėl apžiūrinėja skreitą, kažko pasigedo, gal katinėlio, lenkiasi pro ratelių kraštą tai į vieną, tai į kitą pusę, atsidūsta, paglosto delnu išpampusias pakinklių gyslas ir dar labiau susigūžia, sumažėja, regis, traukiasi kaip ežero vanduo per karštymetį, matau kiekvieną dieną vis daugiau išnirusių, išdžiūvusių akmenėlių, vis labiau senkančią gyvastį.

       – Daktarai sakė, mėnuo, bet aš žinau, kad greičiau, tik gerai būtų – ne per Jonines, nenorėčiau, pats dainavimas būdavo, gal ir vėl susieisit, juk Joną savo turim, bijosit prasižioti, Tadulis ims ir subars, chi chi chi... – svarsto Saulė, dėlioja skreite savo paskutines dienas, lyg būtų sena močiutė, supainiojusi siūlų kamuolėlius, labai norinti kiekvieną suvynioti iki galo ir tvarkingai užkišti siūlo galelį, kad kas nors kitas po kiek laiko galėtų jį lengvai išvynioti.

       – Reikėtų mudviem pasišnekėti, gal jau ryt pradėsim, kaip tu manaaaaaaiiiiii? – atsisuka visai tokia pat, kokia būdavo namuose, kai, prisitraukusi prie žibalinės lempos „Saulutę“, sodindavos mane ant kelių ir sakydavo: Pradėsim. Kas čia? Arklys, kokia pirma raidytė? Aaaaaaaa – dainuoja ji, aš paskui ją, dainuočiau ir šiandien, jeigu tik ji galėtų pradėti iš naujo, jeigu mudvi vėl turėtume paskutinę vasarą iki mokyklos, iki kuprinės, kvepiančios miestu, kitais, nepažįstamais žmonėmis, kurie ją siuvo, ir tais, kurie laukia mokykloje, kurie klausia, ar yra spalvoti pieštukai, plunksnakotis, sąsiuvinis dideliais langeliais ir kitas – subraižytas linijomis, kuriose sesė moko vedžioti A ir B, ir juokingai išsiskėtusią M, nes jai atrodo, kad bus gėda, kai nuėjus į Vaškių sodybą atsisėsiu jaudan suolan ir žiūrėsiu į sieną, prismaigstytą juodų drugelių, ir nemokėsiu jų pašaukti vis kitokiu vardu, todėl sesė kantriai aiškins, vedžios mano ranką, mokys išvengti tos gėdos, o pro šalį eidamas tėvas stabtelės ir labai rimtai pasakys: Tie drugeliai, vabalėli, tave maitins, kai užaugsi...

       Iš kur vaikui žinoti, kad brūkšneliai, pilveliai, taškeliai tokie pat svarbūs, kaip visos šeimynos ėjimas paskui pjaunamąją, kaip skubėjimas prieš lietų sukrauti pėdus į vežimą, o paskui – į kluoną, kaip kuliamosios plerpimas anoje klojimo pusėje, kai dulkių siena uždengia Grigaičių sodybą, o moterų ir vyrų pažastys šlampa nuo prakaito, iš kur žinoti, kad linijos sąsiuvinyje yra tokios svarbios, kad iš jų neišklysdama gali gauti ir duonos, ir sviesto, ir skanų ragaišį nusipirkti mieste? Keisti tėvo žodžiai, bet neklausi, kaip tave maitins drugelis A ir K, ir juokingas gyvatukas S, bet jeigu tėtis sako, vadinasi, taip ir bus, nes jis niekada nėra tau melavęs, niekada nežadėjęs to, ko padaryti negalėtų, visai kitaip nei motina, kurios kalbos tarytum be pradžios ir pabaigos, lyg ir teikiančios vilties, bet nenurodančios, kada ateis išganingoji išsipildymo diena, jeigu mama sako, kad į mokyklą reikėtų naujų batelių tau ir broliams, ir seserims, tai, žiūrėk, rugsėjui atėjus naujais batais avės nebent vienas iš jūsų, o visi kiti dar turės apsieiti su tais pačiais, arba jau gerokai padėvėtus atiduoti jaunesniam, kaip kad ir paltuką, kepurę ar pirštines, ir tu niekada nežinosi, kada išauš rytas, kai galėsi apsivilkti ne Valės, Janinos ar Severijos, o nauja – savo – striukele, dar nė karto nesagstyta, dar be ištampytų kišenių, be nutrintos apykaklės, be kvapo, kuris buvo būdingas tik jūsų namams, jūsų kiemo žmonėms, kuriame jautei ir Verutės audinių linines dulkeles, ir Lionės maldaknygę sklaidančių seilėtų pirštų pėdsakus, ir visus dėdės Kazio drabužius aplipusias pleiskanas, ir tėvo pjaustomą duoną, kurios, priešingai nei drabužių, niekada nereikėjo su niekuo dalytis – jos užteko kiekvienam po riekę, po dvi, po tris – visada visiems iki soties, net ir užklystantiems čigonams, greičiau – čigonėms, kurių šiaip jau motina geru vardu neminėjo, bet, iš tolo pamačiusi, atriekdavo lašinių bryzą, pusę kepalo duonos, kartais dar ir kokį vieną kitą kiaušinį įsukdavo į seną laikraštį ir pasitikusi ant laiptų, daug nesileisdama į kalbas, įbrukdavo neprašytoms viešnioms į rankas: Keliaukit su Dievu, man jūsų burtų nereikia.

       Dabar man labai reikėtų burtų, mažytėlaičio burtažodžio, kuris gebėtų suturėti sesės traukimąsi bent jau tiek, kad suvoktų viską, ką pasakysiu, kad žinotų, svarbiausia, žinotų, kiek meilės gali ištverti žmogus, kiek ir kokios, tos, kurią vargiai ar sugebėsiu jai nutapyti pačiais brangiausiais dažais ant milžiniškų drobių, ant Atlanto, ant dangoraižių ir tėvo hektarų, ant Tadulio arklių plačių strėnų ir to dulkių debesies, kurį jie palieka, kai jis zovada lekia kaimo keliukais, nudažydamas vasaros išeiginį drabužį pilka spalva, ar suspėsiu viską surašyti ne į aiškias linijas, ne dailiais drugeliais, o plonais teptuko šeriais įsisprausdama tarp vienos ir kitos spalvos, tarp vieno ir kito kranto, tarp dulkių ir tarp vandens, tarp sodybos ir geležinkelio, tarp Žuvėdrų salos ir tos neįžengiamos užpelkėjusios galuežerės, kuri saugiai juosė klykiančią aistrą ir vis didėjančią, vis sunkėjančią paslaptį, kurioje pati augau, dusau, dūsavau ir tvinkau kaip pūlinys, kaip skaudžiausias pasaulyje pūlinys, kurio išsiveržimas reiškia anaiptol ne palengvėjimą, ne sėkmingą svarbaus darbų ciklo parodą, – o tik ertmę, kurioje išvysti nenumaldomai artėjantį mirties karavaną, tarsi kas būtų apsukęs Čiurlionio juodąją eiseną atgalios, vingis po vingio, proporcingai didėjantys siluetai, ryškėjančios pečių ir liemens linijos, veido kontūrai... „Mirusieji greitai važiuoja...“ Dailės mokytojai, piešimo mokytojai, juodųjų drugelių mokytoja, žuvėdrų sparnų linijos, rudakio vaikino sodybos klevų grafika, ėriukėlių vilnos garbanotumas ir tėvo duonos pluta, ir Tadulio liūdnumu patvinusios akys, ir lininis Saulės kasos pilkumas – visko gana, apsemta esi iki kaklo, iki šnervių, valdai, ištrauki iš sandėliukų, iš stalčių, komodų, gretini, derini, guldai, aiškiai žinai, kas kur limpa, kas ko šalinasi, kam reikia kontrastingos priešpriešos, o kas prisiglaudžia ir nesiskiria nuo pirmo potėpio, – už šitą žinojimą esi ne kartą pagirta, apdovanota, išliaupsinta, šitas žinojimas tave maitina ir leidžia Tadulio angelui nupirkti kelionę į Egiptą, nes ten jo numylėti faraonai, ten jo kupranugariai, kurie, nors ir smirda labiau už arklius, bet vis tiek gražesni, ir gražus tada būna visiems baltagalvio angelo kalbėjimas, kaip jis užaugęs kasinės, kaip atras tokius lobius, kurie padarys perversmą archeologijoje, o tu galvoji, kad tavo atkasti lobiai privalės likti tik su tavimi, turėsi juos slėpti nuo likusių seserų ir brolių, nuo giminių ir jų vaikų, netgi nuo Saulės vaikų, netgi nuo Viltės, kuri šitaip graudžiai anądien žiūrėjo į motiną: Mama, man būrėja sakė, kad judu su tėvu turite pas ją būtinai nuvažiuoti, ji pabandys nuimti prakeiksmą, ji įsitikusi, kad viskas tik dėl jo, mama... gal tada bent mums būtų lengviau, negi sunku pabandyti, – beveik maldavo. Būrėjomis netikiu, dukryyyyte, netikiuuuuuuu, – tuo pačiu graudumu atliepė Saulė, o rimtas žmogus kvatojo ir kvatojo iš savo dukros paikystės ir patarė nešvaistyt pinigų, geriau juos alkaniems Afrikos vaikams išdalyti, jau geriau būtum išrėkus tada, kad karavano neįmanoma sulaikyti, jis slenka kaip skruzdėlės, per slenkstį, per grindis, lovos kojomis ropoja, per patalynę, vėl žemyn, gali nukopijuoti ir stalo liniją, nes jas gena nesuvaldoma aistra, jos žino savo taką ir net nemano iš jo išklysti, jeigu net ir papiltum nuodų, tai tik šiek tiek išsilenktų jų kelio kreivė, bet jos perliptų per savo gentainių lavonus ir keliautų toliau, nes tokie dėsningumai, taip takažolė pramuša asfaltą, taip kiekviena gyvastis skuba į nebūtį, o gal atgalios į Viešpaties glėbį, iš kur tau žinoti, stovinčiai ties molbertu, išmanančiai spalvas, linijas, proporcijas, bet ne Dievo, o tik žmogaus, tik skruzdės, arklio ir kupranugario, sudžiūvusių sesės rankų ir ligos veik nepaliesto veido derinį, bet nežinančiai, ką daryti su tau atiduotu lobiu, kur ir kaip jį paslėpti, ar būtų teisinga įdėti į sesės karstą, įdėti taip, kad niekas nematytų? O jeigu gabus žmogus tave už tai prakeiks?

 

       Motina guli plačioje santuokinėje lovoje, ten, kur visada, nuo tos dienos, kai ją suvokei kaip šiltą saugų kalną, kaip pamatinį akmenį, be kurio namai subyrėtų nuo Žuvėdrų salos atlėkusiam vėjui papūtus, viskas būtų kitaip nei visada, o kitaip dar visai nereiškia, kad geriau, šilčiau, sočiau, meiliau, nes aštriuosius šios moters kampus nuolatos nuzulindavo tėvas savo atlaidžiu žodžiu, pridengdavo plaštaka, nors ir iki kraujo įsibrėždamas, bet svarbu, kad vaikai nematytų, nejaustų, kad ji per savo neapdairų kietumą jų per giliai nesužeistų, nepaliktų visam gyvenimui randų, nes nusibrozdinti sveika (kokia vaikystė būtų be kruvinų krumplių, į padus prismigusių rakščių ar skaudžiai užpleišėto nago?), bet geriau į svetimus slenksčius, geriau ne prie savo krosnies prikišus nudegti smalsų pirštą, tokia buvo Rekrūto Kosto politika, todėl jis saugojo savo atžalas kaip įmanydamas, saugojo gal ir per daug uoliai, nes rupi motinos ištarmė kur kas greičiau juos išmokydavo trobos, kiemo, laukų tvarkos, nei ilgi ir meilūs tėvo aiškinimai, bet dabar net ir motinos tvarka prarado prasmę, nes ji tapo nebeįdomi ir nereikalinga jai pačiai, ramiai atgulusiai į patalą, laukiančiai, kol suskambės miestelio varpai paskutinį kartą, ji, sakė, žinosianti, kada tai bus, tik jūs neuždarykite lango, aš girdėsiu, aš visada girdžiu, kaip jie skamba, juk ežeras aidą atmuša, ežeras viską atmuša, tokia jo paskirtis, tokia vandens priedermė, atmušti palinkusiojo veidą ir jo gyvenimą, gyvenimą su arkliais, Saule ir Taduliu ties pirtimi, kai vakarais paviršius lygus lygus, atspindžiai tokie ryškūs, kad imi abejoti, kuris pasaulis tikresnis, ir brendi patikrinti, ir suyra suaižėja veidrodis ir juokiasi sesė su broliu iš kvailos mažytės mergiūkštės, rieškutėmis gaudančios kumeliuko šnerves, sesės kasą ar brolio meškerykotį. Motina gaudo orą, gurkšnis po gurkšnio, prašo vandens, kas mane šitaip dusina, po biesais, jos tvirtybė vis dar nepasiduoda, vis dar keltųsi ir nuleidus stambias pėdas eitų laukan, kaip visada po liepom, į bičių dūzgesį, va ten tai bent yra kuo kvėpuoti, ten visa, ko žmogui reikia, ir nuo vandens sukilusios gaivos, ir medžio dovanojamo pavėsio, ir jau to kvapnumo – rojus, sakau jums, dabar žmonėms rojus, kai po laukus nereikia paskui dalgį lakstyti, Dieve, kaip dabar moterims gera, net ir kaime, va Tadulis vienas nuo ryto išbirbia, o jai kas – nei akuotų, nei prakaito, nei strėnas gelia, o motiną gelia visą ir ją reikia vartyti, tepti stebuklingojo ūso antpilais, ji pati prisiraugus dešimtis butelaičių, užgriozdinus pusę tamsiosios spintelės, šitas su beržo pumpurais, šitas iš pušų ūgliukų, čia alksnio spyriukai, čia kaulažolė, spiritu užpilta, nežinia kokio senumo, bet kol aš gyva, nieko nemeskit, o paskui – kaip sau norit, bet jie padeda, trynimas visada padeda, nuo visų ligų tik trynimą ji ir pripažino, jokių tablečių, jokios chemijos, negi aš koks kolorado vabalas, kad mane nuodytumėte, geriau medaus šaukštą ant tuščio paimsiu, geriau sėmenom užgersiu, ramunėlių išsivirsiu, o šitas savo tručyznas palikit ponams, jiems gi kiekviena šaknis britki, jie net šilto karvės pieno negeria, nes mat tešmeniu trenkia, kažkodėl ji širdo ant tų, kurie suvažiuodavo į paežerę ir gyvendavo spalvotose palapinėse, širdo tik iš tolo pabambėdama, blogo nelinkėdama, nes juk ir savi vaikai, o tuo labiau vaikaičiai jau šitaip gyveno, švaručiai, baltučiai, blizgančiomis mašinomis suvažiuojantys, kas penkias minutes rankas po čiaupu kaišiojantys, nes kaime jų rankos turbūt ir nuo oro susitepdavo, susitepdavo dabar ir motinos paklodės, iš pradžių ji pyko, kad ne tik iš jos įsčių išėjusi visa padermė jos neklauso, nesiklauso patarimų, pabarimų, priekaištų, bet ir jos pačios kūnas elgiasi nepaisydamas jos valios, pridarydamas jai gėdos, nepatogumų, prismaradydamas visą kambarį, ot, prakeikta subinė, nelaiko nieko, nors imk ir užsiūk, aš jau geriau nieko nevalgysiu, arba jūs man kokią žarną įkiškit, o paskui susitaikė, pritilo ir pasiliko su vienu vieninteliu rūpesčiu – kaip sulaukti Saulės, kad parskristų, nes juk ne kartą buvo, tai kodėl dabar negalėtų pasirodyti su lagaminais tarpduryje, ir nepadėjo ilgi aiškinimai, kad Saulė susilaužė stuburą, kad negalinti įlipti į lėktuvą, kad privalo gulėti nejudėdama ir gulės ilgai, betgi jau šitiek laiko guli, aš ilgiau nepajėgiu laukti, kiekvieną rytą atsidusdavo motina ir vėl įsitverdavo į baltą paklodės kraštą kaip į patį tvirčiausią turėklą, kuris neleis jai iškristi už borto, kuris dar sulaikys dieną kitą, kol net tolumoje pamatys savo pirmagimės garbanas, kol ji pasilenks ir uždainuos tuo savo vieninteliu tokiu visoje giminėje balsu: Mamuleeee, čia ašššššš...

       – Čia aš, mama, jau sakiau, Saulė negali, – bene tūkstantąjį kartą patiekiu jai visų surepetuotą melą, kurio ji vis tiek nenori priimti, nes jai reikia gyvos komunijos su savo vaiku, o ne tokių paaiškinimų, nes juk mirti rengiasi ir negalinti išeiti jo nepamačius, ir nekaišiokit jai laiškų, atvirukų, nes tik gyvam žmogui gali pasakyti tai, ko nepasakei per visą gyvenimą, popierius čia bejėgis, popierius neatstos rankos, kurią norėtų paėmus palaikyti, kaip kad laikė savojo Kostelio kaulėtus pirštus ir žinojo, kad nieko daug aiškinti nereikia, užteko trijų žodžių ir jis suprato, ir atleido, kaip atleisdavo tūkstančius kartų, nes jis buvo tas vanduo, kurs nuplauna, išskalauja, o ji – nesulaikoma, veržli banga, atnešanti ir mailiaus, ir dumblių, ir visai nereikalingų šapų, bet tik aistringa banga gali žmogų atgaivinti, prikelti kitai dienai, kitam metų laikui, – be manęs tu būtum užakęs, sudūlėjęs, maurais apėjęs, skaldė ji kaip visada kietai žodžius, o jis šypsojosi, nes jo moteris, regis, galėjo ir Ponui Dievui pakišti kumštį po nosim, ką jau ten šventam Petrui, tas seniai dangaus vartus buvo atrakinęs, ir todėl Rekrūtas Kostas slinko iš trobos, iš kiemo, iš sodybos kaip ramus pusryčių dūmelis, pažeme, pažeme, nežadindamas nei vaikų, nei vaikaičių, tik savos moters akylai sekamas, nuglostytas, įtikintas, kad šitaip bus geriausia, tyliai išeiti į kiekvieno sapną, nes visi seniai jau buvo nuglaustyti, atsisveikinti, visiems viskas išsakyta, visi pamokymai išdalyti, hektarai užrašyti, bitininkystės paslaptys Taduliui į ausį persakytos, o kad viena sunkybė liko, tai jau pats Visagalis taip norėjo, nes juodu su Dominyka nutarė, kad kas išeis paskutinis, tas ir pasakys, todėl nėra ko laužyti susitarimo, nėra ko dejuoti, nes atseikėta buvo daug margų dienų, ir visos neprastos, kaip ir ši paskutinė, kuriai Dominyka jau buvo pasirengus, ir batai, ir kostiumas, ir marškiniai gulėjo gražiai ištaisyti ant jos mergautinio kuparo, net ir šlipsą tėvas pats išsirinko su melsvais kvadratėliais, Saulutės dovanotą, o dabar teliko keliauninką dailiai nuskusti, sušukuoti, paduoti veidrodėlį, kad apsižiūrėtų, juk žmonės lankys, smalsiais žvilgsniais varstys, neturėtų jie užkliūti už kokių gyvaplaukių ausyse ar iš nosies styrančių nepaklusnių šerių, neturėtų būti šitaip viskas aišku, bet buvo, ir tu nesuvoki iki šiolei, kodėl abu tą rytą buvo tokie tikri, kodėl motina, tik baigusi visus darbus, paskutinį kartą švariai nuplovusi veidą, rankas, liesas tėvo kojas, krustelėjo tave už peties: eik, pasimelsim, tėvas išeina, lyg jis būtų susirengęs atgalios į Sibirą, į Rusijos platybes, ar pas savo Saulutę už Atlanto, ir dabar tereikia sudeginti kreivą grabnyčią, kuri šviestų jo kelią, kuri saugotų ir... sugrąžintų į namus, bet šito įprasto sakinio motina maldos gale nepasakė, nieko nepasakė ir tėvas, tik šypsojosi pro primerktas akis, klausėsi ir dievaži atrodė, kad jam gera mirti, ir tai buvo dar labiau nesuvokiama, nes juk dėl kito patiriamo gerumo neverksi, o verkti norėjosi, nes beveik tris dešimtis glausteisi po jo švelniai tariama šarkele, spirgele, vabalėli, nesugebėdama užaugti iki galo, iki tol, kol to gerumo jau nereikės, kol jis tave ims slėgti, bus jo gėda kaip seno apsiausto ar išaugtos suknelės, ir jau žinojai, kaip bus tuščia ant suoliuko prie krosnies, kur tėvas šildėsi nugarą į koklius, o akis ganė po laikraštį, po trobą, po ateinančių ir išeinančių veidus, paglostydamas katiną ar vidun įsmukusį šunį.

       Pasaulis sodyboje trupėjo kaip apleisto šulinio rentinys, krito į Viešpaties gelmes Verutė ir Lionė, žemės grumsteliai ritosi paskui Kazį ir Jurgį, tylutėliai it nupuvęs velenas išriedėjo į dangų tėvas, o dabar tarsi vos vos besilaikantis dangtis lovoje gulėjo motina sulig kiekvienu prisilietimu vis labiau kelianti nerimą, kad neišlaikys, kad puls žemyn, puls paskui jau išėjusius ir pasilikusiems teks patiems nuspręsti, ką daryti su gelmėse dar spindinčia vandens akele, ką man daryti, jeigu ji nepargrįžta, aimanuos kasdien vis labiau, kol vieną dieną nutvėrusi tave pasisodins ilgam ant lovos krašto ir šnopuodama, pasiilsėdama, pasnūduriuodama išsakys visa, kas buvo skirta Saulei, tai, kuri viską sugadino, nes negerai atiduoti visą gyvenimą saugotą lobį ne tam, kam jis buvo skirtas, kam brandino it vyną, skirtą paskutiniam pasimatymui:

       – Ak, vaike, pašėlus buvau, plėšė kažkas iš vidaus, vietos naktimis nerasdavau, kaukiau kartu su kalėm, o dienom ėjau kaip viesulas per rugius, tėvas mirė trisdešimt devintųjų rugpjūtį, dvylika burnų motinai liko, o ir iš gyvo ne tiek jau naudos, nes jis buvo be dešinės rankos – nunešė, kai skaldė akmenis, o paskui jau prie akmenų netiko, šulinius kasė, nušalo, puolė ant plaučių, nuo sukatų numirė, negi žemėn gyvi lįsim, rausėmės po laukus kaip kirmėlės, ant trijų palietkų kolonija padalyta – javai, pievos ganiavai ir pūdymas, artojas dar plūgo neišlaiko, jaunėliai tik žąsis pagano, motina su mažiausiu prie papo, Verutės per kuprą nesimato, Lionė vos paeina rachito išsukinėtom kojom, o aš padus pasipustau ir Lietuvon per rubežių – grįžtu su samagonu, tai tik padavaj, už jį ir žemę mums apdirbdavo, ir javus nupjaudavo, paskui arklį nusipirkom, tik per karą jį atėmė, bet samagono ne, bet per plauką darbams už jį neišvežė, atsimenu, lekiu nuo sienos, o čia kažkoks komendantanfiureris važiuoja bričkuti, sėsk, sako, gražuole, pavešiu, galvoju amen, paklaus, ką nešuos, bet įlipau, dardu, o mano samagonas terboj kliu kliu, kliu kliu, aš garsiai šnekuosi, vis arčiau prie to fiurerio, prie šlaunies, nes vyras nešpėtnas, o paskui dar ir uždainuoju, jis patenkintas, arkliui tik nooo, o žmonės laukuose žiūri, kokią čia ponią vokietis vežas, o aš prie namų tik šast iš brikelės ir visi išsižiojo, ogi Dominyka pardardėjo, ir dar su samagonu, sakau jiems, kai tas fiureris nuvažiavo, tai va, tikau visiems, vaike, tik man ne visi tiko, o kai pasirodė tinkantis, toks buvo gabus žmogus, kad susuko galvą nuo pat pirmo karto...

       – Mama, gal pailsėkit, atnešiu sulčių, Renata iškepė skanų pyragą... – šluostau išrasojusią motinos kaktą, šluostau nuo jos užsilikusias karo dulkes ir visą vargą, kurį paliko kažin kur, pasienyje, ten, kur dabar gyvena vienas iš jos brolių, ar tiksliau – gyveno, nes iš tos dvylikos paliko tik vienas, jaunėlis, vaikų išsivežtas į miestą, taigi nebūtų kur motinai sugrįžti, niekas jos nelauktų tame vieškelyje, kuriuo dardėjo su vokiečiu ir samagonu, nes ir vieškelio jau nebėra, žmones į jos gimtąjį kaimą atveda ir išveda asfalto juosta, patikrinau, išvaikščiojau gerokai anksčiau, per pusbrolio vestuves, neužčiuopdama nieko, kas būtų sukutenęs paširdžius, persmelkęs kokia nors bendrystės gija, motinos nerimu ar jaunystės šešėliu, net pati savęs klausiau, kodėl šitaip viskas čia svetima, jokių nuojautų, nieko, kas būtų priminę bendras šaknis, tik keistas motinos rymojimas prie ežero, ant lieptelio, toliau nuo visų giminių, rymojimas toks, kokio niekada nemačiau prie namų, tarsi tie ežerai būtų iš kitų galaktikų, tarsi vienam tiktų motinos dėmesys, o kitam jis visai nereikalingas, ir nereikalingas kaip tik tam, prie kurio praėjo visas jos gyvenimas, o į šitą, į Galadusį, ji žiūri ir žiūri... Sunerimusi atnešiau jai švarkelį, apgobiau pečius, pasakiau, kad patiekė šiltų patiekalų, bet ji tik numojo ranka, eikit, jūs sau eikit, man nesinori, liko aukšta, tiesi, stambiakaulė ant siauro tiltelio kaip sportininkė, nesiryžtanti šokti, o gal kaip skulptūra saulėlydžio išlaižyto dangaus fone, palikau vieną, visai vieną, nes tėvas jau neprieis, tėvas puotauja Anapus, bet, regis, jo ir nelaukė, ji nieko nelaukė, nes ko gali laukti septintą dešimtį baigianti moteris, ir tada aš pakraupau, kad ir pati galiu šitaip stovėti po dešimtmečio kito, tik prie Seivų ežero, ant savojo tiltelio, nieko nelaukdama ir... niekieno nelaukiama ant kranto, kad niekas man net švarkelio neatneš, neapglėbs pečių, negalvos, ko stoviu, ko šitaip ilgai stoviu, kai sodyba kilnojasi nuo muzikos, kai virtuvės kvapai užmuša ajerų aromatą, kvapniuosius paežerės žolynus ir švelnią, vandens žmonėms pažįstamą drėgmę...

       – Sulčių atnešk, kuo rūgštesnių, pyrago nenoriu ir neturiu laiko tylėti... – motinos lūpų brūkšnys – tau įsakymas, neprieštarauji, niekada neprieštaraudavai, geriau jau tylomis darydavai savaip, pasitardama su tėvu, vėliau – su Taduliu, nes visi kiti, nors ir to paties lizdo, ne itin tavim rūpinosi, o ir jie tau buvo lyg už širmos, kurios visai nesinorėjo perplėšti, nes nepasiilgdavai didesnio artumo, artumas nebuvo pati stipriausia gija, siejanti su motina, jus jungė kažkas kita, gal ta stuburą laikanti velniškai tiesi linija, gal jos tvirtybė, neleidžianti lankstytis, maldauti, siūlytis.

       – Nemanyk, aš jam nesisiūliau, visą vasarą neatstojo, o nuaugęs, o iškalba, balsas žemas, kaip, pameni, buvusio mūsų klebono, rodos, pažeme ritas dudenimas ir niekur tu nuo jo nepabėgsi, vis tiek apsems, apsėmė, paskutinę savaitę prieš jam išvažiuojant neatsilaikiau, nieko nemačiau, nieko negirdėjau, nei samagono Lietuvon, nei padraikų vežti, nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto, kai grįžau, motina sakė, iš namų išvarys, pati išėjau, Verutę ir Lionę pasiėmiau, paskui Kazį ir Jurgį, nes kam šleivi kreivi, puskvaišiai reikalingi, o čia – ir darbų, ir duonos į valias, Kostas neprieštaravo, visi sutilpom, tai va... – Motina gurkšteli sulčių, įkvepia daugiau oro: – Mačiau jį per televizorių, šventė savo aštuoniasdešimtmetį, tik balsas likęs, daugiau nieko, griuvena, kaip ir aš, sako, visas pasaulis jį žino, net Vatikane jo paveikslų yra, bet taip ir neapsiženijo, gal ir didelę nuodėmę padariau, bet vakar kunigas sakė, kad dar galiu ištaisyti...

 

       Apšlakstyk mane, Viešpatie, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą, nebėk nuo manęs, Nazarieti, nebėk, aš dar vis su veltinukais, vis dar slidus ledas po kojom, balti tik sniegynai, ne siela, balta Jeruzalė ir raudona jos žemė, kruvinai raudona, derlinga, kiek akys užmato pakelėse mėlynomis kelnėmis apvilkti bananai, gidė sako – nuo šalnų, o kokios čia gali būti šalnos basakojams žmonėms, jų baltiems apsiaustams, jų plazdėjimui, jų akims, kaip alyvuogėms po baltais gobtuvais, sniego, sese, čia neišprašysiu nei tau, nei sau, niekas jame neišvedžios atsakymų, nebent smėlyje gali nupiešti žuvį, bet žuvis mus lydėjo nuo lopšio, žuvis gaudė žuvėdros, tai ar verta buvo trenktis tūkstančius kilometrų, kad pagalio galiukas braižytų ją ne baltose Seivų, o raudonose Galilėjos pakrantės smiltelėse, kad suklupusi šventykloje ant akmens, ant kurio buvo išdėlioti penki kepalėliai, užuosčiau tavo iškeptų ešeriukų kvapą, tų, kuriuos mačiau valties dugne pakeliui iš Žuvėdrų salos, tų, kurių pati nesugavai, kurie užkibo ant nežinomo kabliuko, bet buvo skirti man, tik man tą vakarą, paskutinį vakarą, tarsi per paskutinę vakarienę žiūrėjai, kaip žiūrėjo Judas į valgantį Mokytoją, žiūrėjai išdavusi, o aš nebuvau Nazarietis, aš nieko neįtariau, nes iš kur vaikui žinoti, kad būna ne tik Dievo, bet ir žmonių paskutinė vakarienė, kad neviltis pakaria žmogų, o kančia jį išvaduoja, iš kur vaikui žinoti, kad toks žiūrėjimas nieko gera nežada, kad po jo gali būti tik vienintelė naktis, tokia, per kurią sesė suspės nusikirpti savo storąją kasą, nusipins iš jos virvę ir pasikabins ant aukščiausio laiptų skersinio, bet Tadulis neleis jai kaboti tiek, kad pasiektų suplanuotą ramybę, kad būtų išvaduota, jis laikys Saulę visą naktį glėbyje, laikys ir ta pačia kasa šluostys savo ir jos ašaras, o vedybinėje lovoje ramiai miegos tėvai, nieko nenutuokdami apie vaikus smaugiančias tamsybes, apie jų klaidžiojimus po rugpjūčio žvaigždėm, kurios kris kaip bengališkos ugnelės, kris toli ir visai virš galvos, kris į ežerą ir tiesiai į trumpas sesers garbanas, prie kurių paryčiais bus įpratę tik Tadulio pirštai, bet ne akys, garbanos, priversiančios išsižioti visą šeimą, o tėvui atėmusios žadą, nes, kad rimtam žmogui nusispjaut į jo būsimosios plaukus – tai viena, bet kad šitaip galima būtų įskaudinti kasų pynėją – tai jau beveik per žiauru, Sauluže, kaip tu galėjai, kaip tu galėjai, vartys, uostys, glaus prie veido lininę pynę, o Tadulis žiūrės kaip išprotėjęs, nes suvoks dar vieną baisumą, ir trenks duris, ir lėks į laukus, stvers pirmą pasitaikiusį žirgą, šuoliuos gerą pusdienį, kol putotas arklys suklups ir nesikels, kol, niekieno nematomas, į jo šlapius karčius įsikniaubęs raitelis išsiraudos, o paskui pareis abu galvas nuleidę, pareis kaip iš šermenų, o tu pribėgsi prie jo ir praneši džiaugsmingą žinią: rimtas žmogus atvažiavo, man dovanų peruką atvežė, tokį, kokio norėjau, staipysies prieš jį su dviem smalos juodumo kaselėmis, nes iš kur vaikui žinoti, kad kai kurie žmonės nelaukiami net ir su tokiomis brangiomis dovanomis, kad tavo juodos kaselės negali pakeisti ilgų sesės kasų, kurias akimirkai buvai pamiršusi, bet nepamiršo nei tėvas, nei Tadulis, kasos gulės gal dar mėnesį ant sesės stalelio neliečiamos, kaip visas jos buvęs švelnumas, kurio ilgėsies, bet bijosi prisiartinti, nes delnus nuplikys baisiau nei liepsna, o ir taip jau skaudėjimo bus per daug, skaudaus Tadulio tylėjimo visi pakiemiai, tėvo atodūsių pilnos kertės, tarsi niekam, visai niekam nerūpėtų, kad esi ir tu, ir tavo maži delniukai labiausiai ieško jos delnų, ypač naktį, prieš užmingant, kai niekas neapglėbia, kai neužveržia sapno stora linine kasa, kai neprišnabžda mažų, vis mažesnių burbuliukų į ausį, į sapnus, nenuglosto vidurnakčio krūpčiojimų. Viešpatie, kodėl Tu glostai tik Jeruzalės vaikų galvas, kodėl tik jų rudoms akims esi matomas, kur tu buvai, kai sesė atkirpo savo gyvenimą ir išmetė pro vagono langą kartu su manim tarsi kokiu ne vietoje įstrigusiu šapeliu, argi leistini Tavo Karalystėje tokie žaidimai, argi negalėjai sugriauti Pašalcų tilto, išjungti lėktuvo variklio, argi nebūtum sugebėjęs padaryti bet ko, kas būtų ją palikęs su rudakiu vaikinu valtyje ant ežero, nesakau, kad turėjai išmesti iš žaidimo rimtąjį žmogų, niekam nelinkiu blogo, bet juk pilnos sodybos panelių, o Tu viską žinai, visus adresus moki be užrašų knygelės, kodėl atsiuntei jį į mūsų kiemą, kodėl esi nepermaldaujamas, kodėl turėčiau mylėti Tave, jeigu Tu pats manęs nemyli, o turėtum, nes Lionė sako, kad viską darei iš meilės, bet turbūt tik ten, tik Jeruzalėje, tik savo išrinktajai tautai, o mums jos pritrūkai, todėl nekalbėsiu maldų, nunarinsiu galvą per Graudžiuosius verksmus ir negiedosiu, tyčia negiedosiu, tegul tėvas ir pagrasins pirštu, sakysiu, kad skauda gerklę, kad noriu miego, tyčia snausiu alkūnę pasikišus net ir per tą pačią gražiausią giesmę, kur Tu Alyvų kalnelyje krauju prakaitavai...

 

       Viskas dėl ko? Taisyti tai, kas Viešpaties buvo sukurta, o gal tik palaiminta, o gal Dievas daugiau molio nebeminko, gal tik tą vieną kartą, kai lipdė Adomą buvo atidus, kruopštus, atsakingas, o paskui nutarė – dauginkitės ir kentėkite tiek dėl savo sielos, tiek dėl kūno netobulumo... Netobulo kūno tobulas, visada tobulas skausmas, visada šalia jo daug baltos ir raudonos spalvos – lyg Lenkijos vėliavų. Cha, lenkai vis klausinėja savęs ir Dievo: už ką mūsų tautai tiek daug kančių? Jų vėliava – kančios simbolis, ar patys tokią pasirinko nesąmoningai, ar tai tik atsitiktinumas? Nežinau Lenkijos vėliavos kilmės istorijos, bet balta ir raudona – dažnas derinys vėliavose, kažin ar tai neatspindi amžinųjų žmogaus esmės dalykų, nesvarbu, kokiai tautai ar šaliai jis priklauso.

       Balta ir raudona. Labai balta yra Prisikėlimo bažnyčia Kaune, balta ir aukšta, atrodo, kad ištirpstanti padebesyse, gera tokioje bažnyčioje, lengva kvėpuoti, neslegia nei nutapytų, nei nulipdytų angelų ir šventųjų gausybė kaip kitose, šedevrais vadinamose, kur žmogus toks mažas ir niekingas, kad jam, kaip Juzefui K., telieka padėti galvą ant akmens ir laukti nuosprendžio, nuolankiai laukti, kaip kad laukia jo sesė, nedaug nutuokianti apie Dievo procesus, todėl nekelianti sudėtingų klausimų nei sau, nei tau, nei gydytojams, tarsi sėdėtų traukinyje, kuris neatšaukiamai rieda į tikslą, į tą paskutinę stotelę, kuri bus skirta jai, stotelę už juodo tunelio, taip jai atrodo, nes yra prisiskaičiusi knygų apie pomirtinį gyvenimą ir liudijimų apie išėjimą, ir nors kartais pati iš savęs pasijuokia, kad išėjusieji juk negalėjo šito parašyti, rašė sugrįžusieji, taigi tiesos jie negali liudyti, tikroji tiesa taip ir liks neužrašyta, vis dėlto jai patiko tikėti tuneliu bei vis didėjančia šviesa jo gale ir artėdama jos link prašė vieno vienintelio:

       – Kai jau visai priartėsiu, paimk mane už rankos, man bus drąsiau peržengti tamsos ir šviesos ribą.

       Ėmei ją už rankos šimtus kartų per parą, dėjai ant kaktos kompresus, valei drėgnomis nosinaitėmis veidą, kaklą, pečius, atsargiai lietei jos išsišokusius raktikaulius, šluostei nuo adatų ir lašinių mėlynėmis nusagstytas rankas, bet jai visa tai buvo nesvarbu, nes šalia jos esantys keleiviai jai nekėlė jokio susidomėjimo, ji žvelgė į vaizdus pro langą, už kurio Viešpats kaip kruopščiausias audėjas vyniojo atgalios visą jos gyvenimą, metras po metro, vis mažiau metų, vis daugiau nerimo ir nuostabos, kad visas šis pats ilgiausias abrūsas yra jos pačios išaustas, ir spalvos, ir raštai pačios parinkti, ir niekuo čia dėtas likimas ar aplinkybės, ir ne motinos sprendimai buvo patys svarbiausi, nes, kad ir kiek žmogų įspaustų į kampą, jis visada turi pasirinkimo laisvę, o „ar yra didesnė laisvė už laisvę aukotis?”

       – Tu niekada nesipriešinai, kaip paklusni avelė vykdei kiekvieną motinos paliepimą, ar dabar nesigaili? – klausiu sesės, šepečiu braukdama per jos plaukus – taip, kaip jai patinka.

       – Tu šukuoji mane kaip tėvelis... Jūsų rankų judesiai panašūs, keista... – ji šypsosi kiekvieną kartą, kai mudvi pradedam pasigražinimo procedūras, nors gal jos ir nelabai reikalingos, bent ne taip dažnai, bet tu žinai, kaip sesei patinka galvos masažas, todėl guldai jos žilas garbanas vis į tą pačią, dešinę, pusę, o priėjusios seselės ir gydytojos vis stebisi, aikčioja, žavisi, nes tokį plaukų gaivalą, tokį bangavimą ant mirštančiosios galvos retai pamatysi.

       – Neįtikėtina, – sako jos, – kokia graži moteris!

       – Kokia graži tavo sesė! – žiūrės pavymui miestelio mergaitės, kai, parodžiusi mokykloje jos „amerikoniškas“ nuotraukas, nueisi išdidi koridoriumi, įsivaizduodama, kad ji eina šalia, visa spindinti, baltų dantų šypseną dalijanti ne tik sutiktiems mokiniams, mokytojams, bet ir ant sienų kabančiose nuotraukose įrėmintiems lietuvių literatūros klasikams, ypač Žemaitei, tai rūstaus žvilgsnio tetai, kuri kiekvieną kartą nulydi tave įtariu žvilgsniu, kaip kad motina, visada besitikinti, kad imsi ir iškrėsi kokią nors paikystę.

       Paikystės lipo prie tavęs kaip įkaitusi asfalto smala prie padų ir lygiai taip pat nenorėjo nusiplauti – nors su oda nuplėšk, nors širdį išplėštum ir parodytum, kokia ji kruvina, šita varlius vis tiek nepasikeis!!! – motina stovėjo rankomis įsitvėrus klubų – sau būdinga poza, – niekaip neįstengdama suvokti, kad gali būti ir tokių vaikų, ir dar mergaičių, kurios nepaklūsta jos valiai, jeigu ir rykšte plaktum, ir rūsyje su bulvėmis ir varlėmis uždarytą laikytum, ji vis tiek savo darys.

       – O aš niekada jai nepaklusdavau, nuo tos dienos, kai išvažiavai, tarsi apimta apsėdimo priešgyniavau kiekviename žingsnyje, tik Tadulis mane suprato... – tęsiu nelabai tikra, ar sesė manęs klausosi, ar jai svarbios mano šnekos dabar, kai ji rieda namo, jaunystės link, vis labiau nuliūsdama, vis kiečiau suspausdama lūpas.

       – Tadulis... duok lašelį vandens... Tadulis mane mylėjo labiausiai, net už tėvelį stipriau, – sako sesė ir nuryja per šiaudelį kelis gurkšnius. – Gal jis manė, kad tu... – sesuo pasisuka ir ilgai žiūri į mane, lyg matytų pirmą kartą gyvenime, lyg vedžiotų žvilgsniu per skruostus, blakstienas, smakrą, ieškodama kokio nors atspirties taško, o paskui, jo neradusi, atsidūsta: – Kvailiukas, didelis vyras, o toks naivus, prisigalvojo nebūtų dalykų...

       – Tadulis suprato mano įsiūtį ir nuo motinos rūstybės slėpdavo, o tų slaptaviečių mudu turėjom ne vieną, tu jų nežinai... – žiūriu į seserį kaip pranašesnė konkurentė, kuri, nors ir daug vėliau pasirodžiusi Tadulio gyvenime, suteikė jam daug daugiau paslapties.

       – Slaptų vietelių... Pati geriausia – po pirties stogu, kur motina laikydavo visus senus bulvių krepšius, sulūžusias pakojas, suskilusias geldas – juk ji nieko neišmesdavo, manė, kad dar viską galima sutaisyti, sulopyti, bet pamiršdavo kur ką padėjusi, ir dūlėjo tie rakandai, ir ne tėvas, bet vorai lopė krepšių kiaurymes ir suposi juose musių prisigaudę, o mudu su Taduliu pakeldavom tokį krepšį ties pačioje pakraigėje esančiu plyšiu ir žiūrėdavom pro voratinklius į saulėtekį – kokia grožybė!

       – Tai ir tu su juo lipdavai ant pirties?! – negaliu patikėti, kad sesei mudviejų su Taduliu slaptavietės visai ne naujiena.

       – Kiekvieną vasarą, kiekvieną vasarą, kol tavęs dar nebuvo, kai tik nurimdavo namiškių atodūsiai, lėkdavom vienmarškiniai... – traukinys, vežantis sesę atgalios, stabteli ilgėliau ten, kur vaizdai už lango teikia jai paskutinį kartą saldų laimės virpulį, ji šypsosi, snūduriuoja, plūduriuoja it valtelė prie ežero kranto, nes saulėtekiai su Taduliu ilgai niekam nekėlė jokio nerimo ir būtų pasilikęs tik vorams ir paežerės paukščiams žinomas trumpų vasaros naktų dienoraštis, jeigu ne tas godumas, – ak, jeigu ne mano godumas, gal nebūčiau išlėkus už jūrų marių, bet jaunystei reikėjo dar ir dar, nesvarbu, vasara, ruduo ar žiema, nesvarbu, ar suodžių prisigėrę pirties balkiai girgžda po šonais, ar daržinės šienas, ar sena, dar tėvo sukalta ąžuolinė lova.

       – O daržinėje, nuo Grigaičių pusės, kur pro mažąsias dureles žiemą niekas nevaikščiojo, ar buvai? – klausiu sesės įtartinai, nes nesu linkusi dalytis savo paslaptimis net ir su ja, net ir su mirštančia.

       – Jis kiekvienais metais išsirausdavo kaip koks partizanas jaukią slėptuvę, turėdavom ten pomidorų sandėliuką – rugsėjui įpusėjus nusiskindavome paskutinius, dar žalius, ir sukišdavome į šieną, o paskui traukdavom po mažutį, šiek tiek susiraukšlėjusį, bet tokį skaisčiai raudoną, primenantį vidurvasario saulę, – gulėdavom ir čiulpdavom juos kaip kūdikiai, kol užmigdavom... Nieko su juo nebijojau, net mirties, nes šienas galėjo mus užgriūti miegančius, Tadulis taip sakydavo, kad jeigu kas nors užlipęs ant šalinės pašokinėtų, slėptuvė subliūkštų ir vargiai iš jos spėtumėm išlįsti. Rastų tėvas pavasarį dvi mumijas, bet rado gyvus, gyvut gyvutėlius...

       Žiūriu į sesę ir jaučiu, kaip kyla pyktis – ji visada visur ėjo pirma, o aš tik iš paskos, iš paskos, kaip netobulas aidas, ten, kur jos jau būta, išbandyta, iškvatota, išverkta, ir šitaip visą gyvenimą, jos grožio, jos meilės, jos darbų, veiksmų, net ir – neįtikėtina! – jos slaptaviečių šešėlyje! Ji buvo tas aušroje spindintis voratinklis, o aš tik musė, negalinti iš jo nei išsipainioti, nei numirti, nes voras, kuris įstengtų iščiulpti visą iki galo, taip ir nepasirodė...

 

       Geriausiai būtų, kad visų spalvų turėčiau po kibirą – noriu, kad drobė taptų nepakeliama, neperkeliama, nepajudinama, kad stovėtų ir stovėtų prieš pono profesoriaus akis: grublėta, atgręžusi vos ne skulptūriškai iškilusį veidą, su veneros garbanom, su kasa, krentančia žemyn, ten, kur jau jai nedera būti, už rėmų, už molberto ribų, stora linine kasa, kokios net ir mažiausiai pastabūs vyrai negali nepamatyti, ypač šitaip begėdiškai nusvirusios per drobės kraštą, susirangiusios ant grindų, akis badančios savo tikrumu, kurio nesuvokia bendramoksliai (Ką? Čia tikri plaukai? Na tu ir duodi? Iš kur ištraukei? Šitokio ilgio?) ir kuris kelia nerimą prityrusiems vertintojams, mačiusiems visokių išsišokimų, kad tik būtų originalu, kad priblokštų, bet čia kažkas kita, kažkas, dėl ko knieti pamatyti autorę, gal ji pamišėlė? gal nuskriausta? išprievartauta? našlaitė? sakot, nieko panašaus? buvo gabi studentė, darė įdomius darbus ir lig šiolei, tik ne tokius drastiškus, gal patyrė kokių sukrečiančių dalykų, žinot, dabar jaunimas, o dar bohemiškas, jų pasaulis visada balansuoja ant pragaro ribos, jie privalo išsisakyti, kitaip išprotėtų, ne tik ausis nusipjautų, bet ir... ir kiek parašysi, pone profesoriau, galvoji stebėdama jo pakumpusius pečius, klausydamasi žemo dudenimo nuotrupų, kaip įvertinsi tos kasos storumą ir ilgį, pynimo dailumą, plaukų kvapą, nes žinau, kad vis tiek neatsispirsi, kai jau nieko nebus, kai iš salės išslinks paskutiniai studentai, tvankus atodūsių mišinys ir pokalbių šlamesiai, tu sugrįši, aš žinau, tu sugrįši ir atsargiai pakelsi tą kasą prie šnervių, įkvėpsi Galadusio gaivos ir ajerų aromato, kuris visą gyvenimą laikėsi motinos plaukuose, visos jos giminės plaukuose, bent jau moterų, nes ji kantriai kiekvieną savaitgalį kaitė didžiulį puodą vandens ir, jam užvirus, įmesdavo kelias ajerų šaknis, o paskui, atvėsinus, perplaudavo savo ir dukterų plaukus, šitaip iki pilnametystės, kol išėjo jos iš namų, o ir išėjusioms įduodavo po maišelį džiovintų ajerų šakniastiebių ir prisakydavo nekeisti galvos trinkimo tvarkos (pirmiausia – ūkiniu muilu, o paskui – ajerais), nesigriebti tų visų chemijų, kurios tik plauką gadina, nes ir koks mergos gražumas, jeigu plaukai nutriušę, plaukuose slypi magiškoji moters galia, ne veltui Magdalena plaukais šluostė Kristui kojas, taigi, motin, ne veltui, pasakyčiau šiandien, visos ištekėjusios žydaitės plikai nuskutamos, kad daugiau negundytų vyrų, kad tik gimdytų, gimdytų, gimdytų vienam ir tam pačiam, ir vaikšto tokios su skarelėmis arba visos su vienodais perukais, vaikšto Jeruzalės gatvėmis ne taip jau labai krisdamos praeiviams į akis, kaip kad ortodoksų rajone, kur vien baltos puskojinės mirga ir ilgos peisų garbanos... Bet tu viso šito nežinojai, nes kas tau darbo žydaitės, kažkur toli saulės iškepintoje žemėje, jeigu tu šventai tikėjai, kad Kristus gimė gruodžio speigui spaudžiant, pūgoms staugiant, sniege paskendusioje pirkelėje, kad Trys karaliai atjojo per pusnis, o ne smėlį, na ir kas, kad ant kupranugarių, na ir kas, kad būta dar ir piemenėlių, kurie nežinia ką ganė viduržiemį, piemenėliai tik šiaip sau, jie tik tam, kad žinotum, jog ne turčiai Vaikelį buvo apsupę, o paprasti vargdieniai, apie Jėzų visada, motin, tik paprasti vargdieniai, nedaug mačiau limuzinais atvykstančių į šventyklas, kryžium gulinčių milijonierių, tu teisi, šitas dievas – basakojų, vėjo perpučiamų, niekam nereikalingų paliegėlių, juk jis paskutinė Viltis, bet man vilties dabar nereikia, aš dar ne po Jeruzalės gatves vaikštau, dar stoviu nugara didmiesčio naktį parėmus ir laukiu, kol baigsis didžioji peržiūra, kol kitų vadinamieji „diplominiai“ darbai bus įvertinti, padėtas taškelis akademinių bylų raštuose. Tada aš padėsiu savąjį, pasirašysiu ne katės uodega, aš gi ne Kim Ki-duko herojė, o Seivų ežero žuvelėmis užaugintas vaikas, todėl suraitysiu linine kasa parašą, tokio, garbieji profesoriai, per ilgą savo gyvenimą nebūsite matę, gal daugiau ir nematysite, nes akademijoje vis mažiau netyčia užklydusių, vis daugiau žinomų pavardžių, akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus, o man tik pasisekė, aš buvau akiplėša tik savo drobėse, privertusi jus šiek tiek pasislinkti į šalį, palikti mažytį plyšelį tarp senelių–tėvų–vaikų parodų ir dabar man ne tiek jau daug reikia, tik vietos vienam vieninteliam paveikslui, portretui, kasa užveržtam sapnui, mano sapnui, o gal niekieno sapnui, gal tavo, pone profesoriau, sapnui, tam paskutiniam, priešmirtiniam, kokio visą gyvenimą ilgėjaisi, vyleisi jį susapnuosiąs, bet nesitikėjai, kad šitaip viešai, o ne savo lovoje tyliuose namuose, kur drobių, skulptūrų, eskizų daugiau nei oro, kur užklydę studentai, gal greičiau studentės dėliojo dailiai savo mažas pėdutes kaip šokėjos tarp molbertų, rėmų, teptukų, bijodamos aukštakulniais priminti kokią nors ant žemės besimėtančią tūtelę, o jų čia buvo daug, pradėtų, išspaustų ir visai pilnų, čia visko buvo daug, spalvingas chaosas supo tave visą gyvenimą, gal norėjai jame pasislėpti, gal manei, kad dažų kvapas užmuš aną ajerais kvepiančių plaukų dvelksmą, gal klykiantys potėpiai ant pradėtų ir nebaigtų drobių (tik tu vienas žinojai, kad jos nebaigtos, o kritikai šaukė, kaip ypatinga, koks stilius, kaip modernu!) turėjo numalšinti žuvėdrų klyksmą, ir ten, prie Galadusio, esu tikra, jų buvo, jų visur yra, jos visad plėšrios ir besotės, kaip besotė buvo mano motina, kaip besotis buvo tavo geismas, tavo žemais tonais per paežerę besiritantis balsas, ją užbūręs it koks nesiliaujantis griaustinio dudenimas, pranašaujantis gaivų lietų, ir ozono prisotintą orą palijus. Ozono pilnas manasis kasa užveržtas sapnas, apie kurį vaikštai ir vaikštai jau šį tą nujausdamas, jau atgamindamas vasaros kaitrą ir moters odos kvapą, tos vienintelės, kuri dar nebuvo prisigėrusi, kaip kad visos kitos, terpentino, lako ir kitos, tavo namus apsėmusios, chemijos kvapų, moters, atėjusios iš rūkų ir į rūkus nubridusios, nes tik tokios būna užaugusios prie ežerų, niekad neišdžiūstančiais plaukais, kurie uždengia jų lūpas it angelų išskleista širma, uždengia prieš pat bučinį, kad pajustum keistą prieskonį, tarsi jūržolių, tarsi vaikystėje per atlaidus laižytos vatos, kai baigiasi paaugliškas nerimas ir prasideda pati saldžiausia paslaptis, kito žmogaus gelmės, jo atodūsių gylis ir visos šnabždesių įmanomos natos, giesmė, kurią groja nugaros slanksteliai šalpusnių, gysločių, rūgštynių lapais, žalia giesmė ir karštas kraujas, degantis purpuras, tas, kurio taip ir neįstengei užgesinti, pone profesoriau, nors gausiai jį laistei, skandinai tamsybėse, visose šio pasaulio tamsybėse, bet jis vis tiek kaip kokia nuolatos kunkuliuojanti derva išsiliedavo į pralėbautų dienų, naktų, savaičių paviršių, ištrykšdavo į drobių paviršių ir akindavo, akindavo, akindavo, Viešpatie, iš kur tokia vitališka spalvų jėga, iš kur šitiek aistros senioko darbuose, – aikčiojo ne tik šalies, bet ir pasaulio meno žinovai, stambias sumas mokėjo muziejai, kolekcininkai, bet niekam nepavyko rasti atsakymo, nė vienam žurnalistui nešovė mintis nuvažiuoti į mažą Galadusio kaimelį, pas profesoriaus giminaičius, paprastus žmones, kurie būtų nurodę vardą ir pavardę tos, su linine kasa, pasiutusios mergos, kuri vien savo balsu sutraukdavo prie ežero visos parapijos jaunimą, dainuodavo ir kvatodavo iki paryčių, priversdama ne tik bernus, bet ir šunis kaukti iš geismo, niekam į meilę meile neatsakiusios, tik tam vienam, kažkur iš didmiesčio atsibasčiusiam visą savo saldumą atidavusios.

       – Tai kurgi šio darbo savininkė ir ką ji čia nutapė? Gal pakomentuosite, panele? – slenka trise, o kalba tik ožio barzdelę glostydamas katedros vedėjas, elegantiškas, jau žilstelėjęs, nieko doro nesukūręs, tačiau puikiai mokantis administruoti, palikti akademijoje vietos net ir sukriošusiems profesoriams, kad jie neišeitų iš proto savo dirbtuvėmis tapusiuose namuose, šalia jo tursena ponia Margarita, dar viena tapybos legenda, šiek tiek kuoktelėjus, mylinti studentus, profesorė-motinėlė, ir galų gale jis, spalvų maestro kaip visada, kaip motinos nuotraukose, baltu kostiumu, balta barzda, baltais plaukais, net ir balti batai dendiškai kyščioja iš po gerokai per ilgų jo kelnių, ir tau taip norėtųsi šliūkštelėti ant tos artėjančios baltumos staigų purpuro gūsį, bet tik pakeli ranką, sustabdai garbią komisiją:

       – Paveikslas dar nebaigtas, antroji jo dalis – gyvas procesas, prašyčiau dėmesio, pradedu, – paimi ant grindų susirangiusios kasos galelį, pamirkai jį į dažus ir rašai tuo ryškiu purpuru ant atskiro po paveikslo rėmu padėto kartono gabalo, rašai nesustodama, vienu įkvėpimu, tarsi toks keistas „teptukas“ būtų kasdienis tavo darbo įrankis, tarsi tai būtų ne raidės, o plazdantys drugeliai, iš kurių staigiai „siuvi“ portrete esančiai moteriai vis platėjančią, pūstą suknelę: Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų, 1950-ųjų vasarą išmylavusi visas jo pakrantes, atidavusi viską ir paėmusi viską, visą gyvenimą iškeitusi į vieną savaitę su mylimu, visus sapnus apie jį užveržusi savo pačios kasa, daugeliui sielų suteikusi prieglobstį, bet tik kartą – iš meilės. Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų, 1950-ųjų vasarą išmylavusi... – rašai jau ne ant kartono, rašai ant grindų, eilutė po eilutės vis arčiau garbios komisijos kojų, jos pamažu traukiasi atatupstos, vejiesi jas, rašytum šitaip per visą parodų salę, per visas gatves, visą šalį, net iki Seivų, o paskui – iki Galadusio ežero, bet kasa išsitempia ir sumirkęs purpurinis jos galiukas sustoja prie baltųjų batų smailių noselių... Pasigirsta plojimai, salė suūžia, suklega, o tu žiūri į tą derinį, į tą amžiną baltai raudoną derinį, niekaip negalėdama suvokti, kas dabar turėtų tave pakelti nuo grindų: baltuma ar purpuras?

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)