Strazdas
Yra šalis, kurios tu neregėjai. Tankios girios, sraunios upės, kalnai ir slėniai, ir paukščiai ant medžių šakų, čiulbantys, ulbantys nuo aušros iki saulėlydžio.
Pats žymiausias jų – toksai strazdas. Tai nedidelis žvirblio giminaitis, galintis gyventi miškuose, krūmynuose, pievų, sodų ar parkų smilgose. Jo plunksnos tankios, gerai prigludusios prie kūno arba purios, gali būti visokiausių spalvų. Patinai stambesni, ryškesni ir labai gražiai gieda. Patelės deda po 3–6 kiaušinėlius, peri juos 2 savaites. Jauniklius maitina abu šeimos nariai. Todėl šeimos darnios ir tvirtos.
Strazdų pasitaiko įvairiausių rūšių ir tipų. Vandeniniai strazdai netgi nardo kaip žuvys ir bėgioja upės dugnu, o smilginiai šiukšlinėja ir laksto tarp dulkėtų žolynų, baltagurkliai strazdai, kaip visi naujieji lietuviai, slapstosi nuo gentainių Kuršių nerijos ir Palangos miškuose, o strazdai giesmininkai tik čiulba ir linksminasi, bet visų įdomiausias – juodasis – apsitaisęs juodai tarsi kunigas su labai ilga uodega ir geltonu snapu. Savo melodingas giesmes jis traukia tupėdamas aukštai medžio viršūnėje ar bažnyčios sakykloje latviškai, lenkiškai ir lietuviškai, pamaldas laiko lotyniškai, lanko jaunas našles ir vienišas moteris, sėdi smuklėse, užeigos namuose, negalėdamas pakęsti vienatvės. Uždarytas Pažaislio vienuolyne, vienas strazdas sudžiūvo į skiedrą, bet pabėgo ir giedojo toliau savo numylėtuose Kamajuose. Smuklininkas Liova Šmackis kožną dieną įpildavo jam skolon. Kartais jis susipešdavo su bajoru Songaila, kuris, pasidėjęs ant stalo šoblę, garsiai rėkaudavo: Dzikus litwin! Duren jak kura! Suprask – laukinis lietuvis! Kvailas kaip višta.
O jis juk gimė strazdas, laisvas girios paukštelis, ne kokia patvorės višta. Taip ir numirė Kamajuose dideliausiai skursdamas.
Įsirašė į lietuvių poeziją Antano vardu. Jo gyvenimo būdą, paplitimą, migraciją, kūno sandarą ir biologiją nagrinėjo toks poetas Sigitas Geda ir prozininkas dramaturgas Juozas Glinskis. Bet kodėl jie net menku žodeliu nepriminė geraširdžio smuklininko Liovos Šmackio?
Kėkštas
Jis kaip ir strazdas priklauso žvirblinių būriui. Kėkštas yra maždaug kuosos dydžio, rusvas su baltom dėmelėm ant šonų. Ne visada bėga iš Lietuvos, kartais čia pasilieka žiemoti mišriuose arba spygliuočių miškuose. Pastaruoju metu vis dažniau sukinėjasi miestų parkuose, soduose ar kapinaitėse.
Nenuorama, vikrus ir šnekus kaip dzūkelis po kelių stiklinaičių savivaldybinės. Lizdą krauna ant stambesnių šakų ąžuoluose, alksniuose, kėniuose. Šeimoje sugyvena darniai ir draugiškai. Kiaušinėlius peri pakaitomis ir patelė, ir patinėlis. Jeigu kartais susibara, ima čaižiai čirškauti. Moka mėgdžioti kitus paukščius ir poetus.
Juozas Kėkštas, kurį mūsų kritikai priskiria žemininkams, iš nevilties net pradėjo čirškėti eilėraščiais. Sėdėjo kalėjime, veržėsi į laisvę, o pakliuvo į karą ir straksėjo su lenkų samdiniais anglų armijoje per Afriką ir Italiją.
Eilini Kėkštai, šaukdavo kapralas, ką aš sakiau, pakartok! Vėl nesiklausei? Vėl kuri sapaliones litvinų kalba? Gulk, stok! Gulk, stok! Apie mokyklą penkis ratus bėgte marš!
Ir liūdnai numodavo ranka, ką iš tokio paimsi? Poetas. Nušaus kvailį, atsakyk kaip už gerą.
Ir kėkštas bėgdavo, straksėdavo svetimais nematytais keliais ir takeliais.
„Jei tuo keliu kasmet eis kas – lai žino: juo valkata ėjo, kuris nemokėjo gyventi, nes žmogaus laisvės norėjo.“
Juk laisvė lietuviškos girios paukšteliui – neatskiriama laimės dalis.
Dagilis
Jis yra strazdo ir kėkšto brolis. Simbolių žodyne rašoma, kad viduramžiais jis buvo laikomas Kristaus (pirmiausia – vaikelio Jėzaus) ir per kančias nuskaidrėjusio tikinčiojo simbolis. Jį nesunku atpažinti iš juodai, baltai ir raudonai išmargintos galvos bei geltonų dėmių ant sparnų. Klajoklis paukštis, bėga iš Lietuvos kas rudenį, bet vienas kitas, žiūrėk, ir pasilieka žiemoti. Gyvena miško pakraščiuose, upių, parkų želdiniuose, prie apleistų sodybų ar geležinkelių. Nemėgsta grynų, atvirų pušynų ar kitokių spygliuočių miškų. Judrus, nuotaikingas, linksmas, nuolat čiulbantis paukštis. Pavasarį pradeda poruotis ir kraunasi lizdus. Lizdą krauna patelė, o patinas tik skraido greta, čiulba, linksmina pačią ir vaiko nuo lizdo kitus paukščius. Dažniausiai lizdas būna ant šakos toli nuo kamieno, kiek įmanoma užmaskuotas šakelėmis. Gegužės mėnesį deda 4–6 baltai melsvus kiaušinėlius, iš kurių po poros savaičių išsirita jaunikliai.
Vienas dagilis buvo Stanislovas, puošnus ir naudingas paukštis, geras giesmininkas ir muzikantas. Biržuose baigęs pradinę mokyklą, išmoko groti vargonais ir graudino parapijonis per pamaldas. Vėliau mokėsi Kėdainiuose, Slucke ir Peterburge. Čiulbėjo lenkiškai, rusiškai, latviškai ir lietuviškai. Pradėjo eilėmis, o pabaigė proza. Originaliosios kūrybos paliko nedaug, bet pasižymėjo vertimais iš rusų, lenkų ir vokiečių kalbų. Mylėjo savo lizdą gimtuosiuose Biržuose, buvo sėslus, tik poravosi ir čiulbėjo, poravosi ir čiulbėjo.
„Nameliai mano brangūs. Man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės, kaip po jūsų stogu.“
Ar ne puikiai pastebėta, kai visi tik skrenda, migruoja į šiltesnius ir sotesnius kraštus?
Kukutis
Kukučius geriausiai ir išsamiausiai aprašė poetas Marcelijus Martinaitis. Jo poezijoje Kukutis – antropomorfinis padaras, labai panašus į žmogų, netgi konkretų Homo sovieticus personažą. Jis džiaugiasi turėdamas darbą, kantriai jį dirba ir dėkoja savo karaliui už tai, ką jis pats padarė ir kad gali kažką daryti. Jis valgo, geria, žiūri televizorių, poruojasi ir dauginasi, atsiveda jauniklių – tokių pat kukučių. Sėslus, nejuda ir niekur nemigruoja. Taip jis elgiasi Martinaičio eilėraščiuose.
Tikrovėje kukutis stambaus strazdo dydžio paukštis su dideliu kaip vėduoklė kuodu, ryškiai apsitaisęs ir išsipustęs kaip pankas. Snapas jo ilgas ir lenktas, uodega juoda. Viduramžiais dėl savo ragus primenančio kuodo ir dvokaus skysčio, kuriuo apipurkšdavo savo priešininkus, jis buvo laikomas velnio simboliu. Lietuvoje jų retai pamatysi, tik Labanoro giriose ir M. Martinaičio knygelėse. Daugiausia jie gyvena Afrikoje ir kai kuriose tropinėse salose. Nemėgsta didesnių susibūrimų, nepriklauso jokioms partijoms, sąjungoms ar būreliams. Į žiemojimo vietas ir atgal keliauja pavieniui, nevažinėja į turistines keliones, nevyksta net premijos atsiimti.
Poros gyvena atokiau nuo kitų gentainių, slapstosi medžių lajoje, nesirodo visuomenėje, peri daugiausia Gudų girios kaimuose, juos pamatysi Marcinkonyse, Musteikoje, Pamerkyje... Nepataisomi dzūkų individualistai.
Ir kodėl Martinaitis juos vaizdavo žemaičiais?
Genys
Genių yra daug – poetų, istorikų, dykinėtojų. Yra tripirštis genys, yra mažasis genys, didysis ir vidutinis.
Geniai būna maži ir didesni už žvirblį. Paprastai jų snapas tiesus, jo viršūnė kalto pavidalo. Kojos trumpos, pirštai stiprūs, nagai aštrūs, riesti kaip elektriko kabliai. Uodega gana ilga ir stangri. Apdaras margas arba žalsvai juodas. Jie gerai kopinėja medžių kamienais. Galėtų tvarkyti elektros įrangą, bet to nedaro. Sėslūs, retai bėga iš Lietuvos. Per tuoktuves tarškina snapais į sausas šakas, kviečia visus į vestuvių pokylį. Už tą tarškėjimą juos vadina kalikais, arba beldikais (suprask, skundikais) ar tiesiog būgnininkais. Germanai dėl tokio uolaus kalimo jį laikė griaustinio pranašu, o krikščionybėje jis tapo nesibaigiančios maldos simboliu. Kadangi geniai ryja kirminus, viduramžiais jį laikė velnio priešu. O juodasis genys pats buvo kaip velnias, kuris ilgu snapu prasikala iki žmogaus širdies ir tikrina, ar ten nesiveisia moraliniai parazitai. Geniai – nenuspėjami paukščiai, bet istorikai jie geri ir gerai vadovauja partijoms, institutams, mokslo tyrimo įstaigoms ar verslo įmonėms. O poetų genių Lietuvoje pastebėta įvairiausiose vietose – Telšiuose, Kaune, Vilniuje, Prienuose, JAV. Jų poezija ritmiška, atvira, patriotinė, žadinanti tautinį sąmoningumą.
Pabudome ir kelkimės, beldžia į ąžuolą tikras genys.
Čiurlys
Čiurliai – labai maži paukščiai, panašūs į kregždes. Snapas trumpas, suplotas, plačiomis žiotimis. Kojos trumpos ir silpnos, tokiomis niekur nenubėgsi. Plunksnos trumpos ir tankios, sparnai labai ilgi ir smailūs, apdaras juodos ir baltos spalvos kaip smetoninio inteligento, nors iš tikro tie paukščiai mėgsta purvinus darbus kaip kokie proletarai. Žiemoti iš Lietuvos čiurliai skrenda net į Pietų Afriką pas Praną Domšaitį. Lietuvoje lankosi mažuose miesteliuose, kaimuose, senuose pušynuose ir didelių miestų senuose rajonuose. Judrus, darbštus paukštis, skraido beveik visą dieną. Monogamas, įsimyli tik vieną kartą. Lizdą krauna pastogėse, nišose, plyšiuose, drevėse ar laisvam inkile, paliktame varnėnų. Vaikus peri pakaitomis patinas ir patelė net tris ilgas savaites. Savo vaikų po jokius globos namus nemėto, maitina ir rūpinasi net sunkmečiu ar karo metais. Ieškodamas maisto gali nuskristi po kelias dešimtis kilometrų per dieną. Todėl jie geri tolimų reisų vairuotojai ir dar geresni statybininkai, dirbantys labai aukštai.
Vienas čiurlys buvo Pranas, išsiperėjęs Pakupyje netoli Kupiškio. Vos apsiplunksnavęs ėmė čiulbėti eilėraščiais, bet išgirdo lakštingalą Salomėją ir susigėdo dėl savo kūrybos. Tada susiprotėjo aprašinėti paprastą paprastų čiurlių, statybininkų ir vargetų, gyvenimą. Bet susitiko Petrą Cvirką ir vėl susigėdo, šįkart – kad tiek mažai parašė apie sunkų gyvenimą ir nuožmią klasių kovą buržuazinėje Lietuvoje. „Tinginy, kalbėjo jam Petras, mokykis iš Antano ir majoro Guzevičiaus, kaip reikia vaizduoti lietuvišką ekploatatorių.“ – „Taip“, – atsakė čiurlys ir iš gėdos nuleido galvą. Jau geriau būti darbštuoliu čiurliu nei tinginiu rašytoju.
Balbierius
Tai labai retas paukštis. Paplitęs Rytų Lietuvoje, Biržų pilies apylinkėse. Kaip strazdas ar kėkštas jis priklauso žvirblinių būriui. Plunksnos mažos, retos, taip gerai prigludusios, kad beveik nepastebimos. Snapas ilgas ir smailus, uodega paslėpta. Panašiai kaip genys turi aštrius nagus ir gerai laipioja elektros stulpais ir medžių kamienais. Panašiai kaip kėkštas moka mėgdžioti kitus paukščius, bet kažkodėl to nedaro. Panašiai kaip kukutis mėgsta vienatvę, vengia didesnių susibūrimų, laikosi atokiau nuo savo gentainių. Poruojasi, lizdą krauna nuošaliose, bet vaizdingose vietovėse. Vadovaujasi daugiau estetiniu, nei savisaugos jausmu ar instinktu. Jauniklius peri patelės. Iš Lietuvos migruoja labai retai, sėslus ir smalsus kaip šarka. Pastebėtas Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos smuklėse. Vieną balbierių vyriausiasis paukščių žieduotojas Leonas Jezerskas pavadino Alio vardu. Jis buvo pagautas ir sužieduotas Ventės ornitologinėje stotyje. Paleistas į laisvę nuskrido Vilniaus kryptimi ir ilgai čirškėjo eilėraščiais. Tada jį pamatė ir aprašė žymus mūsų kritikas Marijus.
Jo poezijoje ryški ekologinė tema, pasaulis atsiveria per mažytes gamtos detales, romantizuota gamtos ir žmogaus, žmogaus ir paukščio harmonija.
Šarka
Šarka yra varnos ir kovarnio giminaitė. Kuosos dydžio, labai ilga uodega. Jos kaklas, pagurklis, nugara ir sparnai juodi, melsvai žalio metalinio žvilgesio, o pilvas ir krūtinė balti. Jos labai sėslios, nesiblaško iš vietos į vietą ir nemigruoja, nes tų paukščių ir taip pilna visuose kraštuose nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.
Paprastai jos įsikuria paupių, paežerių krūmynuose, dažnai lankosi miestų parkuose, naujuose gyvenamuose rajonuose. Ji šokinėja žeme, juokingai kilnodama uodegą. Gal iš to atsirado dainelė: Tupi šarka ant tvoros, nenulaiko uodegos. Prilipo uodega, atlipo snapas, atlipo uodega, prilipo snapas. Ir t. t. Viduramžiais šarką ir pelėdą piešdavo ant lopšių, kad nuo kūdikio nuvaikytų visas blogybes bei ankstyvą mirtį.
Apie šarką žmonės prikūrė daug dainų ir istorijų, bet dar daugiau gandų apie žmones išnešiojo pačios šarkos. Tai labai smalsūs ir plepūs paukščiai. Bendrauja su visom ir visais, bet įsimyli tik vieną kartą ir išsyk kraunasi lizdą ant beržo, karklo ar pušies šakos. Lizdą suka iš žemių, molio, šaknelių ir smulkių šakelių. Dažniausiai laikosi poromis ir labai triukšmauja, pamačiusios žmogų. Mėgsta apsimetinėti, vaizduoti, mėgdžioti kitus gyvus padarus.
Vienas tokios šarkos jauniklis Antanas Šarkelė išsiperėjo Dzūkijoje netoli Lazdijų, mokėsi Dauguose ir susisuko lizdą Punios apylinkėse. Buvo labai smalsus, išmanė medžius, žoleles ir gėles, ir čirškėjo eilėraščiais apie viską, ką akys matė. Labai įkyrėjo savo patelei, tai ji neapsikentusi mušdavo jį žabu per sparnus ir per nugarą. O be reikalo. Juk paukštis kaip žmogus dažnai persisotina pyragu ir poezija.
Gulbė
Tai labai įnoringa, neatspėjamo elgesio paukštė. Lietuvoje paprastai ji tik peri ir tuokiasi, o žiemoti traukia kitur. Bet nereikia dėl tokio jos elgesio kaltinti mūsų valdžios.
Anot istorinių šaltinių, jau XVI a. gulbės gausiai gyveno ir perėjo Lietuvoje, tačiau jas šaudė ir kepė ekonominių krizių nualinti mūsų protėviai. Todėl nuo XIX a. gulbės Lietuvoje jau bijojo perėti. Tik naujaisiais laikais gyvūnų apsaugos draugijos pastangomis jas ėmė gerbti, vertinti ir saugoti. Žuvinto ežeras tapo net savotišku lietuviškų gulbių populiacijos lopšiu. Čia gali pamatyti visokiausių gulbių rūšių – nebylių, giesmininkių ir mažųjų.
Lietuvoje dažniausiai lankosi gulbės nebylės – jų baltos plunksnos tankiai prigludusios, oranžinis snapas, juodas gumbas kaktoje ir trumpos juodos kojos. Paprastai patelės smulkesnės, mažesnis ir gumbas jos kaktoje. Tai patys tikrieji lietuviški migrantai. Į gimtą šalį jos atskrenda kovo mėnesį ir būna čia iki spalio. Pavieniai individai net pasilieka žiemoti Baltijos jūroje ar Kuršių mariose. Mat dažniausiai jos išskrenda į Danijos ar Vokietijos salas, o dabar vis daugiau traukia į Olandiją, Belgiją, Airiją...
Gyvena ir peri žuvininkystės tvenkiniuose, vandens saugyklose, raistuose, užpelkėjusiuose duburiuose. Aktyvesnės šviesiu paros metu, maitinasi dieną, ieškodamos maisto skraido iš vieno ežero į kitą. Mėgsta linksmintis, poruojasi ir kelia vestuves. Per tuoktuves abi gulbės švelniai glaustosi, susipindamos kaklais ir išskleisdamos sparnus tarsi baltas bures. Ypač ryškus ir išdidus atrodo gulbinas, kuris per tuoktuves ir po jų būna piktas ir agresyvus kitų gentainių atžvilgiu.
O vienas gulbinas, kurį šaukia Viktoru, taip atsidavė geismui, kad prabilo eilėraščiais apie sumaištį savo sieloje ir erotinius jausmus. Kas girdėjo to gulbino giesmę, susigraudino, apsiverkė ir apdovanojo Amūro kankinį visokiomis literatūrinėmis premijomis.
Bet tikram gulbinui reikia ne pinigų ar trumpalaikės garbės, bet kažko daugiau...
Šalvena rugsėjo naktis, tyliai skundžiasi gulbinas, o mes sėdim prie židinio dviese, bet myli tik vienas...
Iš prigimties gulbinai – monogamai, poros ilgą laiką pastovios, barasi, mušasi, bet nesiskiria. Lytiškai subręsta trejų ketverių metų, lizdą krauna ežero, tvenkinio ar kitokio vandens telkinio sunkiai prieinamoje vietoje. Deda po penkis aštuonis kiaušinius ir peri penkias savaites. Visą laiką gulbinas rūpinasi šeimos saugumu ir gerove. Bet naujieji laikai pakeitė net paukščių prigimtį.
Išperėjo man gegužiuką, toliau skundžiasi gulbinas, į mane visai nepanašų. Užauginau ir šitą kaip savo: negi atskirsiu, kad svetimas?
Vanagas
Nustatyta, kad Latvijoje vanagų gyvena gausiau. Jų būriui priklauso garsūs rašytojai, aktoriai, dainininkai. Gal todėl žinomiausi Lietuvos vanagai lizdus suka arčiau latvių sienos – Joniškyje, Pakruojy, Anykščiuose...
Vanagai būna vidutinio didumo ir labai dideli. Kai kurie neblogai žaidžia krepšinį. Tai plėšrūs paukščiai, kurie minta gyvu grobiu, pasigaudami jį ant žemės, o kartais – net ore. Krepšinio aikštelėje vanagai mikliai perima kamuolį iš priešininkų žaidėjo, bet dažnai piktnaudžiauja individualiais veiksmais. Komandiniam žaidimui tie paukščiai netinka.
Vanagai nėra vieningi visuomenėje – jie pasiskirstė į vapsvaėdžius, savo išvaizda ir dydžiu primenančius nedidelį suopį, į peslius, rudus ar juodus, vištvanagius ir paukštvanagius, kurie yra gerokai mažesni už vištas medžiojančius brolius, bet panašūs savo kūno sandara ir plunksnų spalva.
Vištvanagis yra stambiausias iš visų vanagų. Jam būdingi trumpi, buki sparnai ir ilga uodega. Patino kūno apačia pilka, viršugalvis juosvas, pakaušis, išmargintas baltomis dėmėmis, atrodo kaip plikė, o antakiai – balti. Jo snapas melsvai pilkas, kojos ir rainelė geltoni, o nagai juodi ir labai aštrūs. Tai sėslus, žiemojantis paukštis, kuris iš Lietuvos bėgioja vien į latviją. Vištvanagiai skraido dienomis pavieniui, o rudenį juos gali pamatyti netoli gyvenviečių ar sodybų. Perėti mėgsta eglynuose, beržynuose, mišriuose miškuose, tačiau vengia sausų pušynų. Jie labai prisiriša prie gimto lizdo. Senos poros kasmet apsigyvena toje pat teritorijoje ir kelerius ar keliolika metų peri vienam lizde. Gindamas jauniklius, vištvanagis puola net žmogų. Tada jis veriamai rėkia: „Ke ke ke...“
Vienas vanagas išsirito Pesliuose prie Anykščių ir anksti ėmė rėkauti eilėmis bei kitokiais literatūriniais tekstais. Pavadintas Rimantu prūsų garbei, buvo ilgam išlėkęs į sostinę, kur medžiojo ir auklėjo smulkius paukštelius ir poetus. Tačiau Vilniuje daug mašinų ir sunkvežimių, purvo ir dulkių, auga vien sausos pušys ir beveik nėra vištų... Nieko kito neliko vanagui, kaip sugrįžti į savo gimtą lizdą Anykščiuose. Čia jis tupi medžio viršūnėje, sklando pažeme, stebėdamas aplinką, medžioja smulkius paukštelius ir siužetus naujoms savo knygoms. Miestelėnai jį mėgsta, vaišina, apdovanoja visokiomis premijomis ir didžiuojasi jo kaimynyste. Retas žmogaus ir plėšrūno draugystės atvejis.
Dabrišius
Aristotelis apibrėžė žmogų kaip paukštį be plunksnų. Bet dabrišiai nepanašūs net į paukščius. Jo snapas trumpas, uodegos nematyti, plunksnos neprasikalusios, skraido labai retai ir tik lėktuvais, laipioja medžių kamienais, minta daugiausia bičių medum, duona ir pieno produktais, kaip rudosios meškos. Gyvena mišriuose miškuose ir želdiniais apsodintose vietovėse. Paplitę siauroje teritorijoje tarp Kauno ir Prienų, bet buvo pastebėti su vilkais Žemaitijoje, Telšių apskrityje. Labai sėslūs. Migruoja retai, daugiausia į Azijos pusę, mėgsta taigą ir Kirgizijos kalnus. Deda du kiaušinėlius, bet pasiima juos atgal. Jauniklius peri patelės iš atminties. Lėti, ramūs paukščiai, gieda nedaug, bet prasmingai.
Vienas dabrišius, pavadintas Gintauto vardu, ėmė čiulbėti eilėraščiais, kuriuos mažai kas suprato, bet vertino dėl netikėtų žmogaus ir gamtos sugretinimų ir labai savitos pasaulėjautos. Dėl savo retų giesmių dabrišiai įtraukti į Raudonąją knygą.
Dabrišių kilmės mįslė ir paslaptingas jų gyvenimo būdas užkoduoti pavardėje. Iš tikro dabrišiai kilo iš darbišių, sukeitus veitomis dvi raides. O darbas – svarbiausia masonų ložės sąvoka, simbolizuojanti jos darbotvarkę, kilimėlį, braižomąją lentą. Bet dabrišiai niekada neprisipažins, kad yra patys tikriausi masonai Lietuvoje.
Nepabuvęs dabrišium, nesuprasi ir jo poezijos.
Pelėda
Paukščių paukštelių Lietuvoje – nesuskaičiuojama gausybė. Vieni tik praskrenda kaip turistai, kiti apsistoja, suka sau lizdus ir peri vaikelius, kiti čia žiemoja. Vien perinčių paukščių šeimų mūsų krašte mokslininkai suskaičiavo 210 rūšių. ne visi jie virto poetais, kiti tik lakiojo, gaudydami mašalus ir museles, kapstė žemę ir čiulbėjo. Dar įdomesnis faktas, kad tarp lietuviškų čiulbuonėlių eilėmis ir poemomis nesutikau patelių, vien patinėlius ar pradedančias eiliuotojas, kurios po perėjimo ir kitų buities rūpesčių greitai meta į šalį plunksną ir užsiima proza, pradeda aprašinėti savo genties ir artimiausių kaimynų gyvenimą.
Vienas toks nenusisekęs poetas, bet geras pasakotojas yra pelėda.
Pelėdiniai paukščiai auga maži, vidutinio didumo ir stambūs naktiniai plėšrūnai. Paprastai jų snapas būna trumpas, tačiau stiprus su smailiu kabliuku gale. Galva labai judri, sukiojasi vos ne į visas puses. Visi pirštai gerai išvystyti ir judrūs, puikiai nulaiko plunksną ir greitai rašo. Nagai riesti ir aštrūs. Klausa jautri, geresnė nei rega. Plunksnos minkštos ir lengvos, galva didelė. Patelės dažniausiai didesnės ir raštingesnės už patinėlius. Aktyvios naktį ir sutemose. Skraido tyliai ir vikriai. Rašo dar tyliau ir vikriau, kol šeimyna sumigusi ir netrukdo kaimynai. Monogamai. Poros dažnai ilgą laiką būna pastovios. Bet pelėdų Lietuvoje daugiau nei rašytojų. Čia gyvena liepsnotoji, žvirblinė, lututė, baltoji, balinė, raiboji, laplandinė, uralinė, naminė ir visokie jų broliai apuokai.
Kelios naminės pelėdos mėgo tupėti lazdynuose, o užaugo Parugiuose netoli Akmenės. Jos buvo vos vos stambesnės už varną – labai didelėm galvom ir trumpom uodegom. Rengdavosi pilkai, o per šventes – rusvai, viršutinę kūno dalį pasidabindavo balsvai ir išmargindavo dėmėmis. (Gal nuo taukų, gal nuo rašalo?) Kojos buvo pūkuotos, snapai gelsvi, nagai juodi, rainelės tamsiai rudos. Labai protingos, turėjo fenomenalią atmintį. Ne veltui daugelyje tautų pelėda laikoma išminties ir mokslo simboliu.
„Ūūū... uhuhūūū...“ – ūbauja patinėlis vakaro sutemose viliodamas paneles.
„Kuvyk, kuvyk“, – atsiliepia patelės ir veja jį šalin, nes kvailas, nemoka rašto, smirdi taboka ir rugine.
Taip ir liko jos vienos seno ąžuolo drevėje tarp lazdynų. Dienomis snūduriavo, naktimis tyliai sklandė tarp medžių, gaudydamos peles, siužetus ir mažus paukštelius. Paskui rašė viena kitai apsakymus, skaitė ir ašarojo.
„Uhuhūūū...“ – sapnuodavo dienomis.
„Kuvyk, kuvyk“, – atsiliepdavo mintyse.
Bendri paukščių ir poetų bruožai
Paukščių mėgėjų vadovėly „Lietuvos fauna“ skelbiama: „Paukščiai – specializuota, prisitaikiusi skraidyti stuburinių klasė.“ Paukščiai skraido trimatėje euklidinėje erdvėje. Poetai taip pat skraido keturmatėje Hilberto erdvėje, kur viena svarbiausių yra laiko ašis. Laiko pojūtis – būdingiausias tikro poeto bruožas. Jie skraido į praeitį ir ateitį taip pat lengvai, kaip paukščiai aukštyn ar žemyn, kol nenukrenta, ar koks nors literatūros kritikas nenušauna. Žinau ne vieną poetą, kuris, neatlaikęs kritikos, nustojo skraidyti. Tupi kur nors šiltam lizde ant kiaušinių ir neprisimena, kad kažkada rašė ir čirškėjo eilėraščiais. Paukščius šaudo medžiotojai, o poetus – literatūros kritikai ir negailestinga buitis.
„Paukščių kūnas kompaktiškas, kiek apvalus, galva nedidelė, kaklas ilgas ir judrus. Kūno forma aptaki.“
Reikia pripažinti, kad tokios išvaizdos poetų dar neteko matyti. Poetai, kai pasensta, atrodo kaip nejudrios uolos, didelėm galvom be jokio kaklo, dažnai nuplikę, jų sėdynės platesnės už pečius ir visai neprisitaikę skraidyti aukštyn žemyn ar į tolį. Jie skraido daugiausia laike.
Guli sau lovoje įsikandę pieštuką ir skrenda mintimis į viduramžius pas alchemijos daktarą Jakobą Biomę ar narsųjį hidalgą Servantesą.
„Paukščių skeletas tvirtas ir lengvas. Dauguma kaulų pneumatiniai. Kaukolei būdinga didelė smegenų dėžė, gilios akiduobės, bedantis snapas ir tik vienas pakaušio krumplys.“
Beveik viskas čia tinka poetams – tvirtas skeletas, pneumatiniai kaulai, didelė smegenų dėžė, tik vietoj snapo – burna, pilna aštrių dantų, kuriais poetai mielai kramto vienas kitą. Dabartiniais laikais literatūros kritiko vaidmenį mielai atlieka patys poetai. Jie skaito ir kritikuoja vienas kito eilėraščius daug pikčiau, nei koks nors apsnūdęs, sotus kritikas. Juk poetas visada alkanas ir ištroškęs garbės kaip raudono vyno.
„Svarbiausias paukščių orientacijos erdvėje organas yra akys. Jos labai didelės ir akiduobėse beveik nejuda.
Klausos organas sudarytas iš vidinės ir vidurinės ausies. Paukščiai girdi labai gerai.
Uoslė išsivysčiusi menkai.“
O poetų pasitaiko su visokeriopai išvystytom juslėm. Kai kurie jų turi nepaprastai išmiklintą uoslę, kai kurie – dideles akis, kai kurie – tobulą klausą. Tobula klausa – viena svarbiausių poetinio skraidymo detalių, apibūdinanti tobulą eilėraščio trajektoriją pagal muzikines rondo, trioleto, soneto, baladės formas.
„Paukščių kraujotakos sistema labai tobula. Širdis didelė, iš keturių kamerų. Pulsas 300–1000 kartų per minutę.“
Panašiai ir poeto (ypač blogo ar vidutinio) širdis jo eilėraščiuose užima pagrindinę vietą, o pulsas kūrybinio orgazmo metu siekia 1000–3000 kartų per minutę. Jei pabandytume nubraižyti žmogaus modelį pagal lietuvių poetų eilėraščius, tai būtų keista figūra beveik be rankų ir kojų, kurios didesnę pusę užimtų širdis. Širdis, ypač mūsų estradoje, yra pagrindinis žmogaus organas, atliekantis visą, net intelektualią, veiklą. Galva poetui nereikalinga, smegenys – tuo labiau.
„Patinų lytiniai organai – tai pora į pupelę panašių sėklidžių. Veisimosi periodu jų tūris padidėja net 1500 kartų.“
O poetų lyties organai visai nepadidėja. Dauguma poetų dauginasi dalijimosi būdu, panašiai kaip ląstelės. Jokių sėklidžių jie net neturi. Yra tik keli poetai Lietuvoje, kurie dauginasi panašiai kaip paukšteliai.
„Patelės lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis.“
Kas kalbama apie poetus – vyrus, puikiausiai tinka ir poetėms – moterims. Jos neturi jokios lytinės sistemos. Arba nenori apie tai kalbėti. Arba kalbėti apie tai griežtai draudžiama. Bent jau eilėraščiuose.
Būdingiausias paukščio odos raginis darinys – plunksnos – yra ir poetų nematoma nuosavybė. Ne veltui apie pradedantį poetą vyresni jo kolegos pašaipiai sako: jis dar jaunas, neapsiplunksnavęs.
Tačiau neapsiplunksnavę poetai dažnai būna daug geresni ir įdomesni už patyrusius, apaugusius tankiomis plunksnomis, nes jie nebijo rizikuoti, daryti klaidų, būti kritikos daužymo objektu.
„Paukščių protėviais laikomi senovės ropliai. Tarpinę padėtį tarp roplių ir paukščio užima archeopteriksas, gyvenęs Žemėje Juros periodu.“
Kas yra žmogaus ir poeto protėvis, mokslininkai nesutaria iki šių dienų. Seras Čarlzas Darvinas manė, kad žmogus kilo iš beždžionės, tačiau jo gana pagrįsta evoliucijos teorija turi kelias spragas ir negali paaiškinti staigaus šuolio nuo primityvios žmogbeždžionės iki civilizuoto žmogaus. Mokslas čia jau bejėgis, nebent įsikišo Dievo ar Kosmoso ranka.
„Didelė paukščio estetinė vertė. Tai bene puošniausi ir grakščiausi gyvūnai, turintys įvairius ir gražius balsus.“
Apie estetinę poezijos vertę ir poetinių balsų įvairovę parašytos didelės ir storos knygos. Tai bus svarbiausia jungiamoji grandis tarp poetų ir paukščių, tarp paukščių ir poetų.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.7 (liepa)