Atsitraukus nuo skaitinių
Žvelgiant žemyn į gatvę,
medžiuose virpančią žarą
noris niūniuot.
Niūniuoti ilgai, tolygiai.
Senuosius gentainių gyvenimus
temstančiuos soduos.
Vėjuotus miškus.
Kur apylinkių kalvos,
atrodo, skraidina ratu.
Svečių kambarys,
noktiurno grėsmė,
tykios utopijos.
Užūksmių oras, tolymės,
vaizdas pro liepas –
it pirmąkart lipant laiptais.
Tu pusamžis, medinčius,
pažiūrėti ne iš mažųjų,
kitados vadintas muzikos tapytoju,
tolymių meisteriu.
Kaipmat apniunki:
niekas išties nejunta
Visatos klastos,
o jei pajustų, –
nepatikėtų.
Pažadas
– Kur gimei?
– Ant kampo. Už svaigalų kiurkės.
Einant pėsčiom – netoli.
– Prie ežero? Gluosnių šlaite?
Miegančiųjų pailgu miegu mūruos?
Mirtina klinikinė tyla.
– Pažadi niekam nepliauškėt?
– Pažadu, vabale, pa.
Niekam.
Kai kas
Vaza erškėčiui ant sakuoto stalo.
Palėpės stogu siuva kielės,
be perstogės bėgioja ten,
atgal. Iki giesmės.
Ničnieko neklausk –
sunkaus praeiti krėslo kojos,
siaurutis siaurutėlis kambarys.
Su ramuma iš sodo įslenka šešėliai,
lyg mizantropas vilktų pledą.
Namai kas kartą aidesni.
Kai kas už šitų žodžių
turi būti. Turi.
Ir teesie.
Nugyventas klodas
Dienos tvankios, nelygios, –
iš pasalų.
Neapsaugos atlošas,
apmuštas drobe nuo vėjo.
Guotai žuvų pašoka
nuo dugno ir suspindi upės rūkuos.
Trapios melodijos čerpių stogais,
in flagranti pluša polonezas,
niaukiasi uolos
ir įsileidžia keleivį.
Erdvu lyg nebuvus.
Keistai šiepies,
nugyventas klode,
rasi kvatoji.
Tavo namai akli,
sode sodo žemė.
Calvario
Užuovėją
ir pavėsinę,
apžėlusią raganėm,
kilojai visą vasarą
ir mebliavai.
Galiausiai pravėrei nišą
į pastogę –
atšvaitui, bėgančiam ranka,
visada būk namie.
Nors apmaudžiai subjuro
prelatas rugsėjis,
nuolatos mirguliuoja išnykę medžiai,
virš nušvitusios upės
dyla erdvi melodija.
Gali ką nori
daryt, mušti taktą.
Mirusio muziko duktė
teberašo tėvui laiškus.
Kapinių šulinio aidėjimas
pargena ją iš mokyklos.
Padavimas
Turėjai
pastogę
akmens pamatais –
pavogė.
Išsinešei
krėslą
į kalno aukštymę –
pradingo sykiu su eglėm.
O buvo geležinis.
Pro agarynus
sukasi rąstų priverstas kelias.
Tiek laukei, po to tylėjai.
Dabar pėdini maudžiančiom pėdom
rašyt padavimų.
Jokio vasaros lizdo,
nei sosto po juodžale egle –
nėmaž,
nė tam sykiui
kur atsiskirt.
Karklai ant skardžio
Kaip spengia laikas,
viskas praeina, nelengva įžiūrėt,
ar tebesi.
Truputį paspartinai žingsnį, –
nešmenė apsunko
ir veja
į kitą nostalgijos pusę.
Neseniai pakrantė buvo pilna,
groja smulkiai banguotas smėlis.
Išsipūtę drabužiai –
nelyg svetimautojo giesmė,
grįsta laukų rieduliais.
Teisybę tu sakei apie amžinatvę,
riksmą ir tylą:
trumpoji jungtis,
elektra ant lūpų,
orus vėjas nakties danguje.
Nedaug kas pasikeitė nuo tada,
kai kopėm į baltąjį bokštą.
Karklai ant skardžio pamiršo,
ką šlama.
Fosilijai vardą teks surasti
Kalbėk retai.
Dar viena pastanga. Dar.
Dar vienas aidas
per neturtėlį Pranciškų.
Balsas ščiūva lėtai. Balsas.
Šventosios švyturio šviesa
blūkčioja languos.
Kalbėk retai, nedaug.
Telefono vielų gaudesys,
dulkėtų kamienų,
transformatoriaus vikių lauke
ant medinių stovų.
Balandžio šeštoji,
birželio antra –
patvarios dienos.
Kuriems galams
pralėkė tiek laiko.
Iškilmės
Prieš šuorą metų,
belaukiant gimnazijos halėje
iškilmių
niekada nesibaigiančios šventės,
vienas rašytojas auksakalys
lyg niekur nieko:
– Kas, tavo galva, čia didžiausias?
– Mačernis, – sakom abu.
– Mačernis, –
ir nutylam.
Epilogas
Marios patamsėjo, ruduo
pasirašo negaliojančius laiškus.
Aš buvau, bet galėjau,
galėjau ir nebūti.
Neišmokę pavakario saulės,
nei ketvirčio valandos
praeivio akims,
mudu prasilenkdavom
netarę nė žodžio.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)