Alis Balbierius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
*
Geriu žalią šviesą žolės atsiskyręs toli
nuo draugų kur išmiršta ar sensta kely
geriu žalią šviesą – ir Sidhartos šalis
man praveria retsykiais savo duris
geriu žalią šviesą – mano guru žolė
šį pavasarį švietė aukščiau nei žvaigždė
Vidurvasario lietus
retas lietus lėtai kalbasi
su tvenkinių ir upių žuvimis,
jam nesvarbu, kad jos
dažniausiai neatsako, nes,
lygiai kaip ir lietus,
nemoka jokios kalbos,
o vis dėlto susikalba
su pasaulio žmonėmis
visuose kraštuose, kur tik
gali lyti lietus;
lėtas lietus tyliai kalbasi
su juodai raudono kraujo
vyšniomis; tik obuoliai dar žali,
dar be raudonio, net ir tie, kurie
aiškiai kilę iš rojaus sodininko
ir išvaryti kartu su visais
senaisiais mitais, baigiamais
išžudyti tv ir popso, tūkstantį
kartų popso, dešimt tūkstančių
kartų popso, ryjamo su riebiais
ir saldžiais padažais, ryjamo
per visas esančias ir nesančias
kūnų angas, taip pat ir virtualias;
ten, kur lėtas vidurvasario lietus
niekad nesusikalba su tais, kurie
iš tiesų nemoka jokios kalbos,
netgi gimtosios, netgi tos,
kuria kasdien kalba
*
grakšti
moteris katė
katė moteris
vaikšto po kambarį
šilkas plaukų
oranžinis
šiek tiek violeto
murkia niūniuodama
niūniuodama murkia
vyzdžių aksomas
gilus ir švelnus
tik blyksteli kartais
lėliukių dugnuos
baltai melzgani
paslėpti ašmenys
vėlei šilkas
švelnus ir gilus
katė bėganti
lūpų šypsena
*
ir skaitmeninis sniegas sninga
viršum juodos granito klaviatūros
baltų klavišų čia nėra – tik pirštai
šviesoj iš ryto ir šviesoj vakarėj
galbūt beprasmį baltą šokį šoka
bet kuo ilgiau jie šitaip šoka
aš beprasmybe abejoti pradedu
viršum juodos granito klaviatūros
kur skaitmeninis sniegas sninga
vanduo pabudęs tais klavišais teka
vanduo nejuodas graužia upės pradžią
*
pamokslininkas
ėjo per kaimus
neprašydamas duonos
keistas toks buvo
nors ir nepiktas –
žvelgdavo kiaurai
lyg rentgenas šviestų
bronchų medžius
ar plaštakos kaulus
pasijusdavai nuogas
mažesnis už skruzdę
ant didelio stalo lyg lauko
neminėjo dievų
necitavo jis šventraščių –
apie šviesą kalbėjo
kad būtų nors duonos
ar sidabro monetos
nors kartą paprašęs –
gal ir nebūčiau
iš baimės baisiausios
jam smogęs į nugarą
*
Vakaras. Pilnatvė sieloj.
Amžinybė – nesvarbi.
Amžinybė veria kiaurai,
Ir su ja tu sutampi.
Ir su ja tau žydi vakaras,
Rūko magija slėny.
Amžinybė ne ugniakuras,
Ji nesudega ugny.
Vakaras, ir žalios medžių stelos.
Amžina čia viskas, ką lieti.
Amžinybė žydi sieloj,
Amžinybė – ji pati.
Rudeninė kaštono daina
toks girtas
girtesnis už rudenio lietų
toks girtas
girtesnis už rudenio lietų
girtesnis už viso pasaulio girtuoklius
apie plaukus ruduosius
apie šilto ir rudo aksomo akis
dainuoja kaštonas
dainuoja kaštonas
dainuoja kaštonas
dainuoja...
girtesnis už rudenio lietų
už seną statinę konjako
dainuoja dainuoja dainuoja
parkritęs sudužęs kaštonas
dainuoja girtesnis už lietų
dainuoja kad neužraudotų...
*
o! kalbantis yra kaip
augantis, kuriantis šakų
ir šakelių labirintą medis ar
skėtiškas augalas ar spygliuotas
it ietis atstačius romėnų
kohorta raudonas erškėčio
krūmas prieš atplaukiant
krikščioniškoms žuvims į
žydrus pagoniškus vandenis –
„mesk akmenį į tą kuris
metė į tave“ – „jei kas nukirs
tau ranką – nukirsdink jam abi“ –
o! kalba yra kaip labirintas
plaučių medis su bronchų
tuneliais ir kapiliarais, su
vargonų fiesta kylančia
iš ritmiško plaučių ošimo
skliautuotoj šonkaulių bažnyčioj;
o kalbantysis visada tėra
metakalbos prieangy, žengiantis
pirmą žingsnį į prasmių visatą
ten, kur vis mažiau žodžių
bet daugiau erdvės; ten
kur kalba yra tylos vaisius
labirinto gilumoje, į kur
slapta kiekvienas iš mūsų
tiesia susapnuotą taką –
ten
kur minotauras it filatelistas
kolekcionuoja mūsų širdis
*
Vaikas, žaidžiantis su tirpstančiu sniegu;
tirpstantis sniegas ir vaikas yra keturios
stichijos pagal senuosius: sniegas, galintis
tapti (būti) žeme (ledu ant žemės ar ledu
virš vandens, nes vanduo vis dėlto guli
ant žemės); būti vandeniu, tai galbūt tikroji
jo prigimtis; būti oru, kad reinkarnuotųsi
į debesis ar lietų – štai jau trys pagrindinės stichijos;
o ugnis? – ugnis yra tas pat, kas ir bet kokia
gyvybė – alsavimas į tamsą ir šaltį,
šilumos ir šviesos emanacija; – vaikas,
žaidžiantis su tirpstančiu sniegu, o
tirpstantį sniegą jūs galite prilyginti
ar palyginti su bet kuo, kas yra, buvo ir
dar bus pasaulyje iš keturių stichijų.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)