Tęsinys. 2 dalis 2010 m., Nr. 3

 

       Prisistatė jis kaip generolas, toks simpatiškas ir paprastas, visai ne priešas. Nebežinojau, kaip toliau elgtis. Pirmoji susigaudė mama, matyt, supratusi aukštą kariškio rangą, pakvietė užeiti į namus, greitai paruošė užkandžio, ir nejučia užsimezgė visai žmoniškas pokalbis. Generolas – dantų gydytojas (man norėjosi, kad jis būtų bent šeimos daktaras, bet ne dantų krapštytojas), ir dar su peliška pavarde Maus... Generolas prasitarė, kad vokiečiai smarkiai nukentėję, kad greitu tempu traukiasi, o jis, mobilizuotas, svajoja grįžti namo, nes karas niekad žmonijai nieko gero neatneša. Keistokas buvo jo vizitas, nes jis nei kelio klausė, nei duoklės reikalavo. Vėliau tą epizodą radau mamos aprašytą: „Jį [generolą] priėmė Dalia, senukas reiškė jai užuojautą dėl patiriamų nelaimių ir kalbino važiuoti į Vokietiją, užtikrindamas, kad būtume gerai traktuojamos, net paliko savo adresą. Netikėjome, kad juo teks pasinaudoti.“

       Generolas Maus dar du kartus apsilankė Bugiuose. Jau po pirmo jo atvykimo Jurgis pradėjo mane erzinti, kad tas karo vadas mane nusižiūrėjęs, nes daugiausia kalbinęs mane ir kartą net už rankos palaikęs. Net pyktelėjau už tokius jo prasimanymus, nes tas „senukas“, regis, už mano tėvą buvo vyresnis. Greičiausiai priminiau generolui jo dukterį, jeigu jis ją turėjo. Antrą kartą užsukęs padėjo jis man pundelį knygų. Visos jos buvo lenkiškos ir nė kiek manęs nedomino. O jam atrodė, jog man tos knygos suteiksiančios džiaugsmo, mat buvau prasiplepėjus, kad skaitymas yra mano didžiausia aistra. Generolas sakė knygas užtikęs išgriautame Santeklių dvare, kur jokių šeimininkų neradęs, tik susižavėjęs romantiška buvusios gyvenvietės aplinka. O, kad jis būtų nujautęs, kas tie Santekliai buvo, kokie nuostabūs žmonės dar ne taip seniai tenai gyveno! – pagalvojau, tik nieko nesakiau. Argi įdomu praėjūnui kariauninkui, kad Santeklių savininkė (Ona Bagnickaitė), išvežta į Sibirą, buvo meno mokslus ėjusi Paryžiuje, bene viena iš pirmųjų Nepriklausomoj Lietuvoj pradėjusi gaivinti staklėmis austus senoviškus liaudies audinius?

       Paskutinis jo apsilankymas buvo trumpas. Atvyko atsisveikinti, nes karo tarnyba šaukė į mūšį. Pasikeitėm adresais. Iš jo sužinojau, kad tai oho! – ne šiaip sau generolas, bet „General Major“, Septintosios tankų divizijos vadas (Kommandeur). Jis paliko man Feldpost numerį 13625.

       Kai generolas išvyko, mama, Jurgis, teta Zosė ir senelis ilgai sėdėjo prie valgomojo stalo ir svarstė vis dar neaiškius mums įvykius. Kažkur dundėjo patrankos, virš Kamanų, net ir Bugių skraidė lėktuvai, retkarčiais paberdami kulkų salves, šiaip sau, ne į kokį taikinį, regis, tik vištas pabaidyti įsigeidę. Tada nebuvo laiko ieškoti kokios slėptuvės, puldavom po stalais, kas spėdavo, dar po lova palįsdavo, o lauke būdamas virsdavo į griovį. Tie šaudymai nepadarydavo jokių nuostolių. O politikavimas prie stalo vis dažnėjo, ir miglotai brendo klausimas: o gal trauktis iš Bugių? Gal kur kitur slėptis? Nors dar realiai netikėjom rusų atėjimu, bet ta mintis neatstojo. Taip ir liko atmintyje: vieną dieną jau, rodės, traukiamės, o kitą – tvirtai liekame.

       Man regis, apie politiką labiausiai išmanė Jurgis, jis vadovavo ir pokalbiams. O kalbėti ir įtikinėti draugužis tikrai mokėjo! 1990 m. laiške mano mamai į Čikagą Jurgis prisipažino: „...nujausdamas, kaip Jums sunku apsispręsti, gudravau pats sau, kad bandysiu suprasti, į ką Jūs labiau linkusi, ir ta kryptimi palaikysiu Jus. Juk argumentų buvo daug ir už pasilikimą, ir už iškeliavimą, kur tebebuvo B. S. Jokiu atveju, maniau sau, nedidinsiu Jūsų abejonių. Nes iš tikrųjų nežinant ateities, nebuvo galimybės tvirtai ir nedvejojant ką nors nuspręsti.“ Visi galimi planai vis dar būdavo senelio veto užskleisti: iš savo vietos, iš savo žemės nesitrauksime!

Generolui išvažiavus, netrukus Bugiuose pasirodė grupė karininkų, pasiprašė laikinos buveinės. Ką gi darysi – karininkai mandagūs, ne SS velniai, be to, okupantai – nepasipriešinsi. Užleidom jiems gerosios namo pusės du kambarius. Tai buvo Kampfgruppe Mäder Abt. C. dalinys, kuriam vadovavo leitenantas Knoblochas. Elgėsi visi padoriai, tik prigrūdo kiemą sunkvežimių, lengvųjų mašinų ir kitokio karinio turto. Į mūsų gyvenimą karininkai nesikišo, ir mes laikėmės nuo jų atokiai. Tik eiliniai kareiviukai kartais mėgindavo pakirkinti tarnaites, bet jos visu žemaitišku atkaklumu tik kulnus jiems parodydavo. Po kelių dienų karininkai, pamatę, kad esame ne juodpanagiai žemdirbiai, o prasilavinę žmogėnai, nes, išskyrus senelį ir Klimą, visi mokėjom vokiškai, mezgė su mumis pokalbius ir gal ieškojo kažko panašaus į namų šilumą.

       Išbuvo jie apie savaitę, kuri praslinko be didesnių įvykių. Gal net nuobodokai, nes vieną kartą Jurgis surengė karininkams spiritizmo seansą, o mediumu pasirinko tetą Zosę. Tik aš ir mama jame nedalyvavome, nes netikėjom jokiais „spiritais“. Iš gretimo kambario girdėjom, kad gana įdomiai „spiritistai“ su dvasiomis šnekėjosi... Tiesa, mama kartais mums, dar vaikams, mėgdavo paburti iš delno, net kartą prisipažino, jog dar beveik nepažįstamai jaunai studentei Salomėjai Nėriai pasižiūrėjusi į delną pasakė, kad ji nepaprastai meniška asmenybė... apie žmones ji tikrai spręsdavo iš jų plaštakų, pirštų formos. Dažniausiai tos nuojautos pasitvirtindavo. Tačiau burtai ar spiritizmas jos netraukė. Manau, kad šį, nors ir tamsų, neveiklų vakarą ji tiesiog nenorėjo vokiečių draugijoje būti.

       Ką tie kariškiai veikė dienomis, nesidomėjom. Maistą jie gaudavo iš savo lauko virtuvės, tai į mūsiškę nesibeldė. O mums, likusioms vienoms moterims, darbų užteko. Dar palei Kamanas buvo likę šiek tiek šieno, kurį vėl aš pati stengiausi namo pargabenti. Pamatęs mano vargus leitenantas Knoblochas pasiūlė savo dykinėjančius kareiviukus talkon. Dar buvo likę du arkliai, tad juos pasikinkę išlėkėm į laukus. Per pusdienį šieną gražiai sukrovėm daržinėj, o senelis iš laimės net ūsus raitė. Tikram ūkininkui, nepaisant karo pavojaus, svarbiausias tikslas buvo tvarkingai pasiruošti žiemai.

       Keista buvo ta mūsų draugystė su vokiečiais, jeigu išvis draugyste tai galima būtų pavadinti. Jie – mūsų priešai, Lietuvos pavergėjai, Balys išgrūstas į koncentracijos lagerį, o mes su jais kalbamės kaip su padoriais svetimtaučiais ar kokiais turistais, pažioplinėti po Žemaitiją atvykusiais. Aiškiai jautėm, net matėm, kad iki šiol pas mus užklydę karo daliniai lyg nenorom atlieka savo pareigas, kitos išeities neturėdami. Visi svajojo apie namus, ramų šeimyninį gyvenimą ir laukė greitos karo pabaigos. Tą pabaigą jiems triūbijo Hitlerio gandonešiai, sakydami, kad tuoj bus panaudotas stebuklingas ginklas ir visi priešai turės pasiduoti. Ta viltimi, rodės, byranti armija ir gyveno, stengdamasi išsaugoti tik savo gyvybę. Vis dėlto nė vienam apie Balį neužsiminėm. Ne iš baimės, kad jie pasijustų tikri mūsų priešai. Ne, mes jų nebijojome, tik žinojom, kad šitie žmonės mums rūpimu reikalu nieko negali padėti, kad gal jie nė nenutuokia, ką išdarinėja SS daliniai, kurių, beje, ir patys nekentė. Visi buvo civiliai, išgrūsti į karą ne savo noru.

       Pajutusi gana simpatišką mums palankumą, išdrįsau leitenantui pasiskųsti dėl rekvizuotų arklių. Nesitikėjau jokio užtarimo, nes mano jausmai vokiečiams nebuvo geri, o prašyti pagalbos neleido išdidumas. Ir kaip nustebau, kai leitenantas tuoj įsakė savo raštininkui parašyti raštą, kad aš turiu teisę arklius atgauti. Kai paklausiau, kur man su tuo pažymėjimu vykti, jis tik truktelėjo pečiais, nes ir pats gerai nežinojo, kur šiuo metu yra fronto vadovai. Jo nuomone, kažkokioj lauko troboj, gal tik už kelių kilometrų. Taip arti? – nustebau. Taip, sakė leitenantas, frontas kasdien artėja, tad geriau nedelsti, nes štabas nuolat kaitalioja savo būstinę.

       Kitą dieną išsirengiau į štabą. Mama ir senelis abejojo, ar mane vieną leisti. Jurgis siūlėsi vykti kartu, bet man atrodė, kad su tuo rašteliu aš viena susidorosiu. Be to, daug greičiau galėjau suvažinėti pirmyn atgal dviračiu, o Jurgis su tais dviem ratais, kaip ir su arkliais, nebuvo susidraugavęs. Šiaip taip namiškius įtikinau, kad važiuosiu viena, be jokių palydovų. Tik grįžus sužinojau, kad senelis išsiuntė paskui mane pėsčią darbininką, dar nenuvarytą į apkasus, kuris, slapstydamasis krūmuose, stebėjo mano kelionę... Pasivariusi keletą kilometrų, tikrai išvydau lauko vidury vienišą trobą, apie kurią šmėkščiojo keli vyrai. Pamaniau, kad tikrai ten štabas, nors jokių autovežimių aplinkui nesimatė. Kažkodėl apie tai nepagalvojau, greičiausiai todėl, kad dar jokio štabo nebuvau regėjusi. Viduje pasitiko mane įtaringos kelių vyrų akys. Jie nebuvo kariškiai, apsirengę panašiai kaip Viekšniuose matyti simpatiški vyrukai: kas su rusų kareivio švarku, kas su vokiečių, kitas visai vienmarškinis. Visi apsikarstę šaudmenimis, o rankose – šautuvai. Kokie tie šautuvai, tik medžioklinius pas senelį mačiusiai, man buvo nežinomi, be to, ir nerūpėjo. Rūpėjo atgauti arklius. Vyrai, lyg ir visi lietuviai, tik vėl kitokie nei Viekšniuose. Buvo jie labai nervingi, prie sienų prisiglaudę, nuolat į langus besidairą. Dabar, kai juos prisimenu, atrodė jie kaip iš filmų kaubojai, laukiantys indėnų antpuolio.

       Kalbėjo su manim tik vienas, atstatęs šautuvą. Ko aš čia norinti? Šnipinėti? Kas mane atsiuntė? Ir ko aš čia valkiojuos po mūšio lauką? Mūšio lauką? – pagalvojau. kokio mūšio? Niekas čia nesišaudo, o jie nei rusai, nei vokiečiai, – tai su kuo jie kariauja? Aiškinau, kad man reikia tik arklių. Tik arklių, su kuriais galėsim baigti vežt derlių. Juk to derliaus žiemą reikės visiems – ir jiems, kariautojams, ir mums, jų gerove besirūpinantiems. Vyras nustebo, kad ieškau net keturių arklių. „Tai ką, dar pas jus keturi arkliai? Ar tik ne buožės būsit? Nėra čia tavo arklių, o jei vokiečiai pasiėmė, tai tiek juos tematysi!“

       Supratau, kad nieko nepešiu ir toje troboje man tikrai neverta ilgiau pasilikti. Keista, bet aš tų kariautojų neišsigandau. Juk nieko blogo jiems nebuvau padariusi, tik tiek, kad esu iš buožių giminės. Grįžau namo nusivylusi ir negalėjau suprasti, kodėl mano nuotykio atpasakojimas namiškius beveik, o gal ir tikrai išgąsdino. Leitenantą Knoblochą gerokai nustebino mano nesėkmė, o kai pasakiau, ką patyriau toje lauko troboj, susirūpinęs suraukė kaktą. Mačiau jo staigų susijaudinimą. Kiek pagalvojęs liepė man vykti į Viekšnius, nes turįs žinių, jog mūšio štabas ten įsikūręs. Tą dieną merginos iš kaimynų nugirdo, jog rusai jau klampoja per Kamanas, ir net nusakė, kurioj vietoj juos matė. Tąkart toji naujiena man neįstrigo sąmonėje, dar vis neįsivaizdavau, koks didelis pavojus staiga ėmė grėsti. Rūpėjo atgauti arklius, o frontas – ne mano reikalas.

       Kitą rytą numyniau dviračiu į Viekšnius ir pataikiau į tikrą karo štabą. Patekau į didoką kambarį, kurio vidury ant pailgo stalo buvo iškloti žemėlapiai, į juos buvo įsmeigę akis medaliais apsikabinėję kariškiai. Keista, manęs niekas nematė, lyg aš staiga ore ištirpus būčiau. Nedrąsu kalbinti taip rimtai susikaupusius, ir dar tokius didelius ponus. Stoviu už jų nugaros ir laukiu, gal kuris atsisuks ir pasiteiraus, ko aš čia žiopsau. Vienas jų ėmė vedžioti pirštu apie Akmenę ir ten įbedęs rodiklį tvirtino, kad va čia, tikrai čia dabar esą rusai. Ne čia, o čia, – išsprūdo mano tyla, ir aš, prišokusi prie žemėlapio, bakstelėjau į Kamanas. Visų veidai klausiamai sužiuro į mane. Vienas, rodos, su generoliškais ženklais, pakilo ir liepė dar kartą parodyti. Rodau vėl, tačiau čia pat kišu savo pažymėjimą dėl arklių, nes tik dėl jų esu pas juos atvykusi. Ne, mano popierėlis visai jų nedomino. Štabe kilo subruzdimas, greitosiomis davinėjami kažkokie labai svarbūs įsakymai, duris varstė susirūpinę kariškiai, atokiai sėdintieji suko lauko telefonus. Supratau, kad pranešiau tikrai kažką labai svarbaus. Net šyptelėjau pati sau: aha, aš daug daugiau už juos žinau! Galų gale man pavyko tam, matyt, generolui paaiškinti, kad būtinai turiu atgauti arklius. „Gerai, gerai, – sumurmėjo jis, tikriausiai norėdamas manimi atsikratyti, kad nesukčiau jam dabar galvos dėl tų kelių arklių. – Gausi savo arklius, eik dabar namo.“ Ir beveik stumte išstūmė mane iš kambario. Ir iš tiesų vakare grįžo Antanas ir Adomas su sveikais arkliais ir vežimais. Namiškiai manim stebėjosi, nes niekas tokiu pasisekimu negalėjo patikėti. O man visa ta arklių istorija atrodė kaip įdomus nuotykis.

       Rugpjūčio pradžioj saulė vis dar negailėjo skaidrių spindulių, didesni dulkių kamuoliai gaubė kelius, o lietų žadančių debesų nesimatė. Mama vis kepė kaloringus pyragėlius ir siuntinėjo dar tebeveikiančiu paštu Baliui į Štuthofą. Tik mūsų vokiečių nuotaika visai subjuro. Kitą dieną leitenantas Knoblochas su savo kariškiais skubiai atsisveikino ir vieni dievai težino, kur išdūmė. Tuoj pat atsirado kitas kariuomenės dalinys, tik jau ne toks simpatiškas. Mudvi su mama pasitikom juos prie gonkelio, tikėdamosi, kad gal jie nesiprašys nakvynės. Nesiprašė, tik sustojo, atrodo, atsikvėpti. Kol mama kalbėjo su vyriausiu, kiti du išsitraukė iš kišenių didžiules šokolado plytas, smagiai jas šveitė ir vis po gabaliuką dalijo mūsų šunims. Kad taip bent gabaliuką tos plytos būtų pasiūlę man! Bet ne! Lyg nežinojo, kad šokolado nebuvau mačiusi jau ketverius metus. O gal ir nežinojo, bet kur dingo iki šiol matytas karininkų mandagumas? Išdidžiai nusisukau: iš priešo neprašysiu šokolado! Tuo metu Klima su One užsiiminėjo įprastine smulkia prekyba su kareiviais. Šį kartą jos džiaugėsi dideliu laimėjimu, nes už mažą dešros gabaliuką gavo taip mums reikalingo muilo. Maždaug už pusvalandžio svečiai užklydėliai kažkur skubiai išdūmė.

       Kelios dienos buvo ramios, atrodė, jog frontas kažkur tolėliau sustojo, vėl puolėm prie ūkio darbų, lyg nesąmoningai save apgaudinėdami – frontas praūš pro šalį, o gyventi toliau reikės. Tad šėrėm galvijus, paukščius, melžėm karves, ravėjom daržus. Rodėsi, vėl sugrįžo normali vasara. Kaimynas naujakurys Grigas baigė dengti pirmos nuosavos trobos stogą ir džiaugėsi galų gale savarankiškai ūkininkausiąs. Senelis dar pasiuntė jam vežimą lentų daržinės statybai užbaigti. Tyliuoju pokaičio metu girdėjom plaktukų stuksenimą, pjūklų dziravimą – tai Grigas su sūnumis skubėjo įrengti naują, šviesią ir gražią žemaitišką sodybą, kuriai sunkiu darbu per dvidešimt metų buvo sutaupęs brangių litų.

       Kaip tik anuo metu daugelis apylinkės žmonių pradėjo ar baigė statytis gyvenvietes, pagaliau atsikratę bernavimo pas svetimus. Džiaugėmės tuo ir mes, nes visus pažinom kaip dorus, darbščius ir sąžiningus darbininkus, dažnai talkinusius seneliui per rugiapjūtę, javų kūlimą ir padėjusius nudirbti kitokius, daugiau rankų reikalaujančius darbus.

       Vieną ankstyvą popietę pamatėm keliuku į sodybą važiuojančius keistai pakrautus dviračius. Atmynė juos Danutė Čiurlionytė ir Vladys Zubovai su mažuoju prieaugliu Dalyte ir Kastyčiu. Iš Kauno jie laikinai persikėlė pas Vladžio tėvus Judreliuose, kuriuos ir aš pasiekdavau dviračiu. Jųdviejų žinios nebuvo linksmos: rusai pliekia vokiečius ir gena juos atgal per Lietuvą. Kas bus, jei sovietai vėl pradės mus siaubti ir vėl varyti žmones vagonais į šiaurę? Vokiečiai nebebuvo tokie pavojingi kaip prieš metus, jie buvo pasinėrę į karą ir apimti gresiančio pralaimėjimo siaubo.

       Dabar Bugiuose, tame visų pamirštame kampely, pradėjo lankytis pažįstami. Netikėtai į Bugius užklydo mūsų gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas Erikas Pempė, tolimos giminaitės Zulės Fledžinskaitės vyras. Labai susijaudinęs pasakojo, esą Mirskiškėse, netoli Šiaulių, rusai kareiviai išniekinę ir žiauriai nužudę žymaus veikėjo, Klaipėdos krašto gubernatoriaus Vlado Kurkausko žmoną Kotryną Zubovaitę. Ši žinia visus pritrenkė... Rusai Šiauliuose žudo nekaltus žmones, neša siaubą ir nelaimes, kaip ir seniau. Pernakvojęs išėjo pėsčias pas Zubovus, į Judrelius. Užsuko ir Juozas Miltinis, apsistojęs pas gimines netoli Bugių. Ir jis svarstąs, ką daryti: likti Lietuvoj ir laukti karo pabaigos? Praūžiančio fronto? Bėgti? Bet kur bėgti, jei visi keliai užkirsti? Apie jį ilgai nieko nežinojom. Kelis kartus lankėsi Viekšnių vaistininko Aleksandravičiaus posūnis Bagdonas Kontrimas su žavia sužadėtine Irena Skausgirdaite ir jaunikle seseria Zosyte (Sofija). Visus kamavo tas pats klausimas: ką daryti? Likti? Slapstytis? Vis dėlto vaistininkas Aleksandravičius pasidarė slėptuvę ir jų šeima išliko gyva. Bagdoną, ku-rį namiškiai ir mes vadindavom „kačiuku“, nes jis buvo švelnus ir mielas, likimas žiauriai nuskriaudė. Likęs Lietuvoj įsitraukė į rezistencijos pogrindį (Kociaus slapyvardžiu), buvo elektrotechnikos fakulteto studentas ir pagamino slaptą radijo siųstuvą palaikyti ryšiams su Švedija. Įpainiotas į J. Markulio-Deksnio aferą, buvo suimtas ir saugumo „sutvarkytas“. Deja, deja, kaip daug vėliau sužinojom, mūsų draugas Algis Zaskevičius taip pat buvo MGB užverbuotas ir vadovavo Jono Deksnio suėmimui bei daugelio partizanų būrių sunaikinimui. (Visa tai plačiai aprašyta Liūto Mockūno knygoje „Pavargęs herojus“, Vilnius: Baltos lankos, 1997). mama prisiminė dar vieną įdomų vizitą: „Netikėtai į Bugius atvažiavo H. Narutavičienė (Joana Bilevičiūtė), daug už mane vyresnė pusseserė, Lietuvos nepriklausomybės signataro Stasio Narutavičiaus našlė. Bėgo iš savo Brėvikių dvarelio pora arkliukų su vežėju į Medemrodės dvarą, tikėdamasi ten surasti ką nors iš Zubovų. Pakeliui sustojo Bugiuose, prisiminusi, kad su mano tėvu nesimatė nuo jo vedybų dienos. Tėvas, žvelgdamas į pagyvenusią ponią, tyliai tarė: „Tai ta gražioji Hanė...“ Graudus buvo atsisveikinimas. Viešnia, apžvelgusi seną sodybą, prosenelio užveistą sodą, liūdnai atsiduso: „Jau greit čia nieko nebeliks, tik griuvėsiai, kaip iš visų mūsų brangių vietų...“

       Kuo toliau, tuo įkyriau visus graužė abejonės, nuolat buvo svarstoma, ar laikinai iš Bugių pasitraukti, ar bandyti slėptis Kamanose, ar pasikliauti likimu. Jurgis, kurį laiką įtikinėjęs pasilikti, dabar kasdien keitė nuomonę. Vieną dieną jau jau ruošiamės išvykti, kitą – liekame, laukiame įvykių raidos... Tolimoji kanonada lyg aprimo, sugrįžo giedresnės nuotaikos, vėl tarsi ramiau pasidarė.

       Vieną tokį ramų vakarą sėdėjau ant virtuvės slenksčio ir žiūrėjau, kaip Rozalija košė ką tik pamilžtą, dar kvepiantį ir garuojantį pieną į puodynes, kai staiga atbėgo Eivelė: „vokietia atvažiouja.“ Atvažiavo jie ne mašina, o vienkinkiu vežimu. Dėl visa ko, kaip man buvo prisakyta, užsikoriau ant aukšto, nenorėdama kareiviams rodytis. Pro voratinkliais apmegztą langelį matau keistą vaizdą: vežime sėdi du dar visai jauni vaikinai, tiesa, uniformuoti. Vienas be kepurės, galva nuleista, šautuvas numestas vežimo gale. Antrasis, taip pat vaikiškai jaunas, neva laikė vadžias, bet jos jau vilkosi žeme, o arklys strapseno pats, lyg nujausdamas mūsų arklių kūtę, į kurią ir suko vežimą. Nustebusi atrodė ir Onė, pati drąsiausia iš visų merginų, prisiimanti pareigą užklupus netikėtumams atstovauti seniesiems šeimininkams. Ji sustabdė arklį ir savo žemaitiška tarme išpyškino seniai išmoktus žodžius: „was willst? Eier? Speck?“ Bekepuris pažiūrėjo blyškiom akim ir maldaujamai ištarė: „Ich möchte nur schefen...“ Ne, tie du man nepavojingi, jiems kažkas ne taip, sumečiau ir nubėgau gelbėti Onės, kuriai pradėjo trūkti vokiškos kalbos.

       Išsiaiškinom, kad tie du kareivėliai iš dalinio, netikėtai užpulto prie Šiaulių. Kilus panikai, per didelį susišaudymą pasprukę iš apkasų. Netoliese susigavę laukuose vienišą arklį, susiradę tuščioje sodyboje vežimą ir davę garo iš tos kruvinos peklos. Kai arklys pavargo, leido jam stipsenti kur nori, kad tik toliau nuo fronto. Arklys pats pasukęs į mūsų sodybą, o jiems jau buvę visiškai vis tiek, kur jie atsidursią. Tik miegoti miegoti ir viską pamiršti norėjosi... Pagailo visiems tų kariauninkų, mama pakvietė juos pernakvoti, davė vakarienės.

       Bekepuris vadinosi Hannesu Brandtu, kilimo nuo Hanoverio, o antrasis buvo Ralfas iš Bavarijos kaimo. Kariauti jie nė nemanė, tačiau neišvengė mobilizacijos, kone atbuli vilkosi paskui savo dalinį, į kurį grįžti tą vakarą griežtai atsisakė. Kitą rytą mums pavyko juos įtikinti, kad jų čia nelaikysim, nes jeigu bendražygiai juos suras, bus riesta visiems. Be to, jei čia užeitų rusai, tai tikrai būtų sudieu jų jaunystėlei. Pailsėję berniokai iškeliavo, o kitą dieną pėsti atžygiavo pranešti, kad buvom teisūs, kad suradę savuosius, kurie visiškai netoli apsistoję. Nuoširdžiai dėkojo už naktinę globą ir kvietė po karo juos aplankyti Vokietijoj.

       Staiga senelis Daugirdas sujudo. Tikriausiai prisiminė Pirmąjį pasaulinį karą, kurio siaubus pats buvo pergyvenęs. Iš kažkur atnešęs medines dėžes liepė josna krauti brangesnius daiktus – šeimos sidabrą, šiltus drabužius, negendantį maistą, muilo gabaliuką, keletą žvakių ir dar kažką, kas jam atrodė reikalinga. Vėlai vakare, užkalus dėžes, mudu susimokėm – prižadėjau seneliui tas dėžes nunešti į laukuose sukrautų akmenų krūvas ir tenai paslėpti. Visiems sumigus slinkau pagrioviais prie tų akmenų ir giliai po jais, pačiam dugne, „užkasiau“ mūsų turtelį. Daug vėliau, jau Čikagoje, sužinojau, kad tos slėptuvės liko okupantų nepastebėtos, „turtas“ atgautas, o šeimos sidabrą išgelbėjo mums draugiškos tarnaitės. Užėjus badmečiui, senelis liepdavęs tarnaitėms keisti tai sidabrinį šaukštą, tai peilį į maistą, o jos slapčia viską išgelbėjo, nuslėpė ir išsaugojo. Dar kelias dėžes pats senelis paprašė kaimynų Grigo ir Adomavičiaus savo namuose palaikyti. O ten buvo daug šiltų drabužių, batų, baltinių, ne tik mūsų visų, bet ir Balio! Ir ne tik Balio apranga, bet ir kai kurie jo raštai. Atrodo, viskas žuvo karo liepsnose, sudegus tų gerų žmonių sodyboms. Viena tvirtai senelio sukalta dėžė išliko. Į ją mama buvo sudėjusi kai kuriuos Balio ir Vaclovo Bir-žiškos raštus ir padėjusi Smiltynėje, kumečių Rimkų namelio rūsy. Daug vėliau sužinojom, kad namukas per mūšį sudegė, bet dėžė išliko ir jos turinys buvo perduotas mokslo įstaigai. Kitos dėžės nepakartojamą turtą su prof. Vaclovo Biržiškos raštais, paliktais Viekšniuose, įsibaiminusi sudegino trijų brolių auklė Anusė…

       Ir vėl pasirodė, kad frontas tarsi nutolo, vėl ramiau pasidarė. Nutarėm su mama pasižvalgyti Viekšniuose. Nuvažiavusios vienkinkiu, Cipkos traukiamu vežimuku, kaip buvo įprasta, apsistojom Biržiškų kieme. Ištikimosios Anusė ir Elzikė tvarkėsi kaip visada, tartum tikrieji šeimininkai tenai tebegyventų. Namo aplinka sutvarkyta, gėlių darželis prižiūrėtas, darže suko galvas kopūstai, lapojo morkos... Sode noko obuoliai, kriaušės, viskas atrodė metų nepaliesta.

       Jame seniau su jaunos sielos profesorium Viktoru žaisdavom slėpynes ir vogčia skynėm dar ne visai prinokusius žirnius. Tačiau neramumą keliančios žmonių šnekos miestelyje baugino ir senutes. Jų prašoma įsikėliau į vežimą ožką Bitelę ir vežiau į Bugius, nes juodviem atrodė, kad kaime ožkelei bus saugiau... Kol kas abi liko saugoti tokių joms brangių namų. Mama dar aplankė vaistininko Aleksandravičiaus šeimą, kuri jau buvo tvirtai nutarusi niekur nesitraukti ir prireikus pasinaudoti gerai įrengta slėptuve. Jie neklydo, daug daug vėliau jau suaugusi duktė Sofija (Zosytė) patvirtino, kad jos tėvo sumaniai įrengtas bunkeris juos apsaugojo nuo visų pavojų.

       Deja, frontas nenutolo, tik labai laikinai buvo nutilęs. Jau kitą dieną į Bugius įpuolė vokiečių būrys, kaip mama juos pavadino, „maroderų“ grupė, pasigrobė miltų, išsinešė gerą dubenį iš virtuvės ir, pro dantis iškošę, kad Viekšniai dega, tuoj pat dingo. Žinoma, mudviem su One parūpo tuo įsitikinti, tad vėl mynėm dviračiais net pokaičio nesulaukusios. Važiavom nebe vieškeliu, o kaimo keliukais, kurių nemėgo kariuomenė. Bet kur tau! Tai vienur, tai kitur iš griovio kyšteldavo šalmuota kareiviuko galva, atstatytas šautuvas... Matyt, nuobodžiaudami norėjo mus prakalbinti. Pasirodė, kad tai to paties „Regiment Schaulen“ dalinys, iš kurio buvo pabėgę du mūsų jaunieji pavargėliai. Labai prašė kaimiško maisto, ypač kiaušinių, o mes kaip tik gerą tuziną vežėm Anusei ir Elzikei. Susimirksėjusios nutarėm tų kiaušinių jiems nedovanoti, pradėjom derybas. Ir laimėjom – gavom po porą šilkinių kojinių ir didžiulį gabalą stiprios parašiutinės medžiagos! O Viekšniai tikrai degė, į akis krito smarkus vokiečių subruzdimas, skubėjimas. Tad ir mudvi, jau nebesidairydamos, patraukėm namo. Grįžusi vėl radau saviškius, kaip aš vadinau, politikos filosofus, prie valgomojo stalo. Staiga senelis keistu balsu pasakė, kad vokiečiai negali karo laimėti – jie per dideli ponai. Jų kariuomenė taip gerai aprūpinta, turi tiek gerų automobilių, sunkvežimių, sočiai valgo, karininkai net gerą vyną geria... Tai ne rusai, kuriuos pirmyn tik tušti pilvai varo.

       Kitą rytą sulaukėm dar vieno svečio – Jurgio Fledžinsko. Mano bendraamžis giminaitis čia atsirado dabar patikimiausiu žirgu – dviračiu iš Zubovų Judrelių. Ir jo žinios nieko gero nežadėjo, Šiauliai jau bolševikų okupuoti, frontas smarkiai stumiasi į priekį, jaunimas būriuojasi priešinimuisi. Jis pats ketinąs prisijungti prie Vanagų, o Judrelių Zubovai tvirtai nusistatę likti dvarelyje. Mes jau buvom linkę kur nors už Kamanų slapstytis, bet, matyt, Zubovų apsisprendimas niekur nejudėti paveikė ir mūsų filosofus, nubalsavom, kad pasiliekam.

       Mamos užrašai byloja: „Jau bolševikai užėmė Vilnių, Kauną, mus pasiekė Šiaulių bombardavimo garsai, matėm gaisro pazarą, danguje „eglaites“ ties Liepoja... Slinko neramios, baugios naktys, pravaikščiotos lauke, kartais prigulant arklidėje. Širdį draskė dilema – likti čia ar bėgti į Vokietiją, pasiekti Balį, padėt jam išeinant iš lagerio – juk tai turėjo įvykti! Bet ne, likti emigrantais priešo šaly – ir Balys niekad su tuo nesutiktų... Likti su tėvu ir čia laukti Balio? Dar iš jo gaudavome laiškų, dar mūsų siuntiniai jį pasiekdavo, ir jis aiškiai prašė: „Tėvo nepalikit“, atseit nebėkit į Vokietiją... Bet čia pat prieš akis iškildavo Sibiro siaubas, gąsdino amžinas išsiskyrimas su savais...“

       Baigėsi rugpjūtis, „Regiment Schaulen“ kažkur dingo. Vėl diena kita buvo rami, tik niaukėsi dangus ir rinkosi lietaus debesėliai. Su One ir Eivele nubėgom į Kamanas pasirinkti bruknių, bet neilgam, išgąsdino miško gaisras. Dega Kamanos! Ne juokais sunerimusios skubėjom namo, o ten – pilnas kiemas vokiečių! Tai iš Afrikos permestos divizijos „Gross Deutschland“ dalinys. Norėjo Bugiuose apgyvendinti savo štabą. Ką darysi – negi nepriimsi, juolab kad karininkai mandagūs, malonūs... Regėjom, kad tie visi su žaliomis uniformomis yra žmonės, kaip ir mes, civiliams nieko pikto nedarantys, greičiau ieškantys namų šilumos, bent trumpos užmaršties fronte. Tad ir priėmėm tokius tarsi karo pabėgėlius, ne savo valia pas mus atklydusius. Žinoma, apie Balį ir Štuthofą neužsiminėm... Be to, jautėmės net saugesni, nes žiaurios Raudonosios armijos tikrai bijojom.

       Virtuvė tapo beveik turgaus šurmuliu. Karininkų šoferiai gretinosi prie mūsų merginų, maldaudami iškepti jiems kiaušinienės ar bulvių. Reikėjo tenkinti jų prašymus, tik vis dar be derybų nesutikom jų maitinti. Vėl gavom muilo, cukraus, prieskonių, dantų pastos. Kaupėm atsargas žiemai. Tačiau iš toli vis garsiau ataidėdavo didelių mašinų dundesys, vis daugiau lėktuvų prašvilpdavo virš sodo, laukų, net ir trobesių stogų. „Tai savi“, – ramino vokiečiai, nėra ko baimintis. Na, jeigu jie nebijo, tai ir mums nėra ko nerimauti. Vėl nusprendžiau pasižvalgyti po apylinkę. Pasileidau dviračiu Daubiškių pusėn, kelyje prasilenkdama su sunkiais vokiškais sunkvežimiais, kurių virtinės vis ilgėjo. Staiga nustulbau pamačiusi dar neregėtą vaizdą: prie Šiaulių–Mažeikių vieškelio, ant kalvelės, šviežiai supilti žemės kauburėliai ir mediniai kryžiukai su vokiškom pavardėm. Tai vakar, o gal ir šiandien žuvusių vokiečių kapai... O mes savo oazėj, Bugiuose, tūnodami net nejutome, kad visai netoli, tikrai netoli, jau buvo mūšiai, jau ir kovoje kritę užkasti...

       Jei anksčiau, palyginti su šiomis dienomis, Bugiuose retokai apsistodavo koks kariuomenės būrelis, tai nuo rugsėjo pradžios kasdien keliuku nuo vieškelio sukdavo į sodybą mašinos, motociklai, sunkvežimiai, jau ne kieme, o pievelėj prieš namą, net sode pasirodydavo vis naujų kareivių veidų. Su vienais susipažindavom, kitų visai nebepaisydavom, pailsėję, nusiskutę, gal kiek ir numigę, traukdavo savais keliais, o juos keitė kiti daliniai, tik kareiviai atrodė vis labiau suvargę, vis liūdnesni. Vieno dalinio kareivėlis pasiskundė itin tolima kelione, net iš Rumunijos.

       Kelias dienas virtuvėj lankėsi du motociklininkai, puskarininkiai. Jie taip buvo išsiilgę namų ir naminio maisto, kad maldaute maldavo pagaminti jiems „Bratkartoffeln“ – keptų bulvių. Taip ir šaukdavom juos pamatę: „Bratkartofeliai atvažiavo!“ Žinoma, bulvės jiems buvo kepamos – viliantis, kad pasivaišinę paliks mus ramybėje. Palikdavo. Pavalgę greit išburzgėdavo į savo slaptavietes.

       Rugsėjo vidury gerajame namo gale vėl apsistojo vyresni karininkai. Vyriau-sias jų buvo kapitonas Rössleris, kuris, užsiėmęs karo reikalais, mažai su mumis tebendravo. Bet jo padėjėjas leitenantas Josephas Bahlesas iš Bonos, raštininkas Hermannas Heuseris ir šoferis Aloyzas nuolat kalbino, stengėsi pritapti prie mūsų. Tai buvo „Kodat“ dalinys. Tas dienas mama taip prisiminė: „Pas mus užsukantys karo daliniai vis keitėsi: praėjo artileristai, tankistai, pėstininkai, „viešėjo“ garsios Afrikos kovose divizijos „Gross Deutschland“ štabas (prasiplepėjo vienas kariškis). Su kai kuriais „svečiais“ teko daugiau pasikalbėti. Net kartą tėvas liepė šeimininkėms iškepti vieną antį – ta vakariene norėjo atsidėkoti karininkui Bahlesui už tai, kad paklausė tėvo prašymo nekasti tranšėjos kieme, tik už daržinės. Kapitonas mus įspėjo, kad jie čionai neilgai stovėsią, nes mūsų apylinkėje numatomas didelis mūšis. Vienas karys man patyliukais šnibžtelėjo, kad netrukus karas baigsis, nes vokiečiai rengiasi panaudoti slaptą išradimą, su kurio pagalba, sakė, mes, vokiečiai, karą laimėsim ir pirmiausia iš Lenkijos nieko neliks. Ir mums teko per radiją nugirsti, kad vokiečiai baigia pagaminti nepaprastos jėgos ginklą, toli šaunančias raketas... Vieną vakarą atbėgo pas mane jauna, graži darbininko žmona Rožė Rimkienė ir verkdama prašė pas ją pernakvoti, nes vyras Antanas kelioms dienoms išvažiavęs, o vokiečių kareiviai veržiasi į jos namuką. Mielai jos prašymą išpildžiau ir vokiečiai paliko ją ramybėje. Iš viso artimos pažinties su kariškiais vengėm, nekviesdavom jų prie savo stalo...“

       Vargšas Jurgis, vasariniais batais atkeliavęs, ne juokais ėmė rūpintis geresniu apavu. Pradėjom derėtis su Aloyzu, bandydami už kiaušinius išgauti iš jo, kaip rodėsi, gerus aulinius kaliošus. Jurgis juos gavo ir buvo laimingas kaip katinas, puodynę grietinėlės išlaižęs.

       Dar iš mamos užrašų: „Vėl sykį atsirado mūsų kieme kažkoks pusiau civiliniais drabužiais apsirengęs senas vokietis arklių imti. Gerai pavaišintas, gavęs šmotą lašinių išsinešdino. Vėl netikėtai pas mus užklydo būrys lietuvių partizanų, tarp kurių tėvas pamatė savo pažįstamą ūkininką iš Akmenės. Buvo jiems duotas avinas ir čia pat kieme ant laužo iškeptas. Paskui Dalia su jais nuvažiavo į Viekšnius...“

       Po kelių tylių dienų pradėjom jausti nerimą vokiečių kambariuose. Senelis susirūpino, kad vėl arklių nepagrobtų. Nujodinom tada su Adomu du smarkiausius ir geriausius – staininius į Kamanas, supančiojom ir paslėpėm juos krūmuose. Prisipažinsiu, pirmą kartą keista baimė, lyg kokia negera nuojauta buvo mane apėmusi. Kamanų pakrašty pamatėm daug primėtyto vokiško turto: tuščių skardinių, „baklagių“ (gertuvių), puspilnių cigarečių pakelių, net keletą šalmų... Atrodė, kad vokiečiai labai skubėdami traukėsi, nepaisydami įprasto tvarkingumo. O mes net nežinojom, kad jų stovėta tik už puskilometrio nuo mūsų...

       Lėktuvai vis dažniau pradėjo nardyti virš Bugių, matėme net kelias oro kautynes ir degančias „siuvimo mašinas“, tarsi kometos su ilga tamsių dūmų uodega smingančias į Kamanų pelkyną. Ten kildavo gaisrai, tik greitai užgesdavo, matyt, liūnų užspausti. Kažkokie svetimi, iš mums dar nematyto dalinio vokiečiai ėmė reikalauti, kad pristatytumėm maisto į Viekšnius. Ne krepšiais, bet vežimais. Žinoma, pasipiktinom tuo įsakymu, ir vėl aš pasišoviau aplankyti rekvizicijos punktą. Viekšniuose jo nereikėjo ilgai ieškoti. Mokyklos kiemas buvo prigrūstas ūkininkų vežimų su ūkio gėrybėmis. Tarp jų šmėkščiojo sanitarinės mašinos, skuto neštuvais nešini suprakaitavę kariškiai. Į pastatą pro sargybinį įėjau lengvai, pasakiusi jam dar Hanneso patikėtą slaptažodį „Immergrün“. Pravėrusi į salę duris pamačiau keistą reginį. Tai buvo lauko ligoninės chirurginis kambarys. Vidury, ant paprasto stalo, buvo operuojamas labai jaunas, labai baltas, matyt, sprogmenų sukapotas kareivis. Iš lauko vis nešė ir nešė sužeistuo-sius ir rikiavo neštuvuose pagal sieną.

       Kažkas liepė man prisėsti, kol chirurgas bus laisvas. Pasirodo, jis buvo pats vyriausias šio dalinio kariškis. Supratau, kad ne laiku ir ne vietoj atsidūriau, kad šį kartą tikrai nieko nelaimėsiu, nes fronto padarinius savo akimis pamačiau. Skubiai moviau namo, ten laukė nauja staigmena. Gavom įsakymą pristatyti kelis darbininkus apkasams kasti. Nenorėdami atitraukti mūsų vyrų nuo baigiamųjų ūkio darbų, sėdom vežiman: mama, Jurgis, kaimynė pusmergė Adolfina, aš ir du linksmi vokietukai. Važnyčiojo Adomas, taip pat smagus bernas. Važiuojam važiuojam, vis kažkokiu ratu apie Bugius sukam. Gera atitrūkti nuo kasdienybės, pasivažinėti žalios ir kvepiančios Žemaitijos keliukais, net ir niūniuoti pradėjom. Vokietukai užtraukė „Denn wir fahren, denn wir fahren gegen Engeland – ahoy!“, o mudu su Jurgiu pradėjom „turavoti“. Mama, žinoma, tylėjo, nujaučiau, ką ji galvojo... bet mums visai smagu buvo apkasus kasti. Taip pusdienį pasivažinėję atsidūrėm namuose, nieko nepakasę, net iš vežimo neišlipę. Įtarėm, kad čia mus gelbėjo kapitonas Rössleris, būtent tokį maršrutą nurodęs kareiviams. Vėliau sužinojau, kad kapitonas žuvo spalio 27 dieną Liepojoj per bombardavimą. Maisto į Viekšnius nepristatėm, bet jo jau niekas ir nebereikalavo.

       Viena kita dienelė praslinko be nuotykių. „Kodat“ išsikraustė, likome vieni. Pasiutusiai slegianti tyla apgaubė sodybą. Rugsėjo pabaiga, o vis dar šilta, tik naktys, nors dar ir šviesios, vis dažniau buvo puošiamos šviesulių girliandomis, kurias kabino vokiečių lėktuvai. Kažkur dundėjo patrankos, burzgė motorai, bet vis dar lyg tolokai, dar tikro mūšio garsų negirdėjom. su vokiečių štabu jautėmės daug saugiau nei dabar, palikti vienui vieni. Vėlyvais vakarais kokio žvėrelio sukeltas švagždesys krūmuose jau kėlė šiurpuliukus. Ir šunys tylėjo, glaudėsi prie mūsų kojų. Tik kvapnusis darželio tabakas svaigiai kuteno nosį.

       Pradėjom naktinį budėjimą. Kartą mudvi su mama, pasiėmusios po kirvį, sėdim prie gonkelio ant suoliuko. Naktis šilta, kažkur sučirškia vienas kitas žiogas, sode dar retkarčiais bumpteli žemėn saldkarčiai obuoliai, kurių niekas neskynė ir neberinko kiaulėms pasigardžiuoti. Gerieji obuoliai jau buvo vokietukų sudoroti. Šiaip ramu, tik tamsesni debesys užsirito virš senųjų liepų. Matyt, abi snūstelėjom, nes pašokom garsaus trenksmo pažadintos. Girdim, kažkas riebiai žemaitiškai keikiasi. Pašokom pasigriebusios kirvius, tik vargu ar ką nors būtumėm nukirtusios... Vis dėlto tie kirviai teikė daug drąsos. Pasirodo, begrįžtąs iš kaimynų kiek ant kamščio užmynęs Adomas dviračiu atsitrenkė į kartį, užtvėrusią kelią – vietoj vartų, kurių niekad ir nebuvo. Žinoma, atsitrenkęs skriste nuskrido į pagriovį ir negailėjo visų Kamanų rūpužių bei gyvačių, tą šatrą nutiesusiems. Ėjo sargybą ir Jurgis, ir teta Zosė, jau be kirvių, gan ironiškais šypsniais sukritikavę mūsų kovos ginklus. Kelios naktys buvo skambiai tylios.

       Dienomis pradėta rimtai ruoštis lyg badui, lyg karui. Šeimininkės pjovė antis, vištas, jas konservavo, ruošė maisto atsargas. Dalį taip paruošto maisto užkasinėjome sode, po krūmais, gerai užmaskuodami slaptavietes. Rinkome ąžuolų giliukus, džiovinom juos krosnyje ir malėme naminei kavai, nes tikros jau net ir nebesapnuodavom.

       Nuotaika namuose darėsi vis labiau įtempta, net dirginanti. Klima nervingai dėliojo pasjansus, tarsi tikėdamasi išburti ramybę. Aš skabiau tabako lapus, kurie jau buvo gerai išgeltę mažam plotely už kiaulininko, ir kabinėjau juos ant ištemptų virvių palėpėje. Rūkorei Klimai tai buvo būtinybė, o man patikdavo susmulkintais lapais kimšti „gilzas“. Prisiminiau ir senutę Elžbietą Biržiškienę, profesorių motiną, kuriai Viekšniuose su malonumu šioje ceremonijoje talkindavau... Tik vienas Gabriukas ritinėjosi pievoje su šunimis, statė smėlio pilis ir nuolat klykdamas bėgo nuo žąsino, kuris įnirtingai gynė savo teritoriją. Gabriuko jokios negandos ar suaugusiųjų rūpesčiai nekamavo. Tiesa, vargino jį, gana silpnos sveikatos vaiką, jautrus pilvukas, tad teta Zosė kelis kartus per dieną virė jam visokias maistingas košytes, kurias per prievartą kimšo lūpų nenorinčiam praverti berniukui. Į Viekšnius, į paštą, jau ir mama, visuomet tikėdavusi sulauksianti laiško iš Balio, nebedrįso važiuoti, tačiau spalio 2-ąją išvažiavo. Iš jos užrašų: „Baugino mintis, kad sovietų kariuomenė jau užėmė Viekšnius, bet Mažeikiai, girdėjom, dar laisvi. Atėjo mintis, kad gal ten rasime Balio laišką, nes Viekšniai gaudavo pašto siuntas per Mažeikius. Nors aplinkui vis daugiau pasirodydavo visokių neaiškių svetimų vyrų ir todėl baugu buvo su arkliu važiuoti, kad neužpultų, arklio neatimtų, tačiau išprašėm iš tėvo arkliuką ir kartu su Jurgiu nuvažiavome. Laimingai pasiekę tikslą, dar nepaliestoje pašto įstaigoje radome laukiamą laišką... paskutinį Lietuvoje.“

       Pačioj spalio pradžioj pasijutom esą niekieno žemėj. Šeimyna, samdytieji darbininkai dar apeidavo ūkį, atlikdavo svarbiausius darbus, tačiau įprastas gyvenimo ritmas buvo sutrikęs, visi anksčiau sąžiningai atliekami darbai buvo stumiami atbulomis rankomis. Vieną jau šaltoką rytą, kai visa apylinkė tylėjo, niekas į darbus nebėjo, mudvi su mama nerimavom ir dar iš seno įsismaginimo išsiruošėm rauti cukrinių runkelių, kurie jau buvo pirmųjų šalnų paliesti. Bet, anot mamos, „negalėjom nusikratyti nujautimo, kad artėja kažkas baisaus, lemtingo...“ Vieną vežimą pavyko parvežti ir runkelius suversti prie pusrūsio, norėjome juos ten sukrauti, bet, pirštams nuo šaltuko sugrubus, jų nebeapdorojome.

       Rudens drėgmėj visi garsai tapo aštresni. Pradėjom suvokti, kad vis dėlto frontas slenka į mus. Tankų burzgėjimas, šūvių pykšėjimas kartais rodėsi visai arti. Būdavo, patratina, patarškina ir vėl nurimsta. Ar rusai toli, ar visai čia pat, niekas nesusigaudė. Baisu išeiti iš kiemo, nes nežinia, iš kur atšvilps ir kada prašvilps artilerijos sviedinys ar kažkieno paleista kulka įstrigs į mūsų, mirtingųjų, pakaušį...

       Vis anksčiau pradėjo temti, šviesą degti buvo pavojinga, tad spalio 6 dieną, saulei nusileidus, susėdome su mama ir Jurgiu gonkelyje ir vėl svarstėme, ką daryti. Vis dar šmėkščiojo mintis apie bėgimą, tačiau šiuo metu tai atrodė visiškai neįmanoma, nes buvo per didelė nežinomybė. Staiga pasigirdo keisti garsai. Lyg neteptų ratų ūžmingas tratėjimas, arklio prunkštimas, lyg važiuoja kas, lyg vyriškas balsas dainuodamas kratosi. Išslinkusi į keliuką nieko negaliu įžiūrėti, tik girdžiu vis artėjant triukšmą. Kažkokią pašėlišką dainą ir pamišėlišką vežimo dunksėjimą.

       Slėptis! – buvo pirmoji mano mintis, tačiau tuoj prisiminiau, jog nė vieno stipraus vyro nėra namuose, niekas, be manęs, neišeis pasitikti svečio nebuvėlio, užklydėlio neprašyto. Tiesa, mama ir Jurgis buvo čia pat, vis drąsiau trijulei. Vežimas jau įsukęs į mūsų keliuką ir zovada lekia į kiemą. „Tpruu, tpruu“, – stabdė arklį vyriškis, vos spėjęs sulaikyti prie pat namo sienos.

       Lietuvis! Iš karto supratau iš pasipylusių žodžių, pavykus laimingai sustabdyti įsibėgėjusį bėrį. Ir mums palengvėjo, ir jau be baimės žvelgėme į tą keistą važmą, kurioje sėdėjo įtempęs vadžias vyriškis ir dvi moteriškės siaubo iškreiptais veidais. Glėbyje jos laikė ryšulius, maišus ir drabužius, matyt, paskubomis sugraibytus ir gerokai sukratytus per tą beprotišką važiavimą. Vežimo šonuose kabėjo prastai priraišioti kibirai, puodai, kurių tarškėjimas gerokai buvo prisidėjęs prie to baisaus triukšmo. Vyriškis, nusikoręs žemyn, vos laikėsi ant kojų. Sunku buvo pasakyti – išgėręs ar pamišęs, nes nusmaukęs kepurę nuo kaktos vėl užtraukė savo klaikią giesmę... Ne, tokio vaizdo net Viekšnių turguje per atlaidus nebuvome regėję...

       Galop vyriškis atsikvošėjo, nutilo ir lyg dabar mus, apie vežimą apstojusius, pamatęs prašneko: „Iš kokios pasvietės jūs čia atsiradot! Važiavau visą dieną, – nė gyvos dūšios pakely. Vos išbėgom: rusai jau pradėjo šaudyt į mūsų trobas, tai va, susimetęs savo moteriškes, nešiausi kaip perkūnas laukais.“ Apsiraminęs ėmė pasakoti, kad raudonieji maždaug už trisdešimties kilometrų, kad palei vieškelį visi gyventojai išsislapstę ir nė vieno vokiečio, gyvo ar negyvo, pakely nesutiko... O dainavęs gaspadorius todėl, kad per kraupi jam buvo visą apylinkę apsiautusi tyla ir, norėdamas save ir savo moteris padrąsinti, kėlęs tokį triukšmą, jog net pats nuo jo apsvaigo... Kvietėme pernakvoti, tačiau jie gražiai atsisakė, tik paprašė atsigerti ir išskubėjo tolyn. Žmoneliai taip buvo išgąsčio pagauti, kad kiekviena minutė jiems buvo brangi.

       Likome vėl vieni, tamsoje, nežinioj, slegiami nepaprastai įtempto laukimo. Kiekvienas, kaip mokėdamas, raminosi ir tylėjo, ir ta tyla namuose, kieme ir ore vis smarkiau ėmė slėgti, ir darėsi sunku išbūti bent valandėlę vienoje vietoje. Vėl visi susirinkome valgomajame. Šimtametis sieninis laikrodis, kurio sunkius varinius svarsčius, ant grandinėlės pritvirtintus, senelis dar kasdien patraukdavo, kad nesustotų, vis dar rodė pirmyn bėgantį laiką. Dabar jau trauktis! Nelikti čionai, vienu balsu nutarėm ir paprašėm Antano, mūsų ištikimo, kietai įmigusio berno, kinkyti arklius. Greitomis susimetėme reikalingiausius kelionei drabužius ir sugraibytus daiktus į lagaminus. Vežimui privažiavus prie durų, senelis atsisakė į jį lipti. Nugirdau mūsų vyrų – senelio ir Jurgio samprotavimus: dar vokiečiai nebėga, vadinasi, rusų puolimas atlaikytas, nėra čia ko mums, ypač naktį, trenktis į nežinią... Taip ir pasilikome, nulindę į savo kampus bent kiek prisnūsti.

       Dabar naktinį budėjimą perėmėm mudu su Jurgiu. Kartais drauge, kartais pavieniui, pasikeisdami. Ir ne prie gonkų, bet sodo gale, prie veršininko, už kurio tęsėsi laukai, atsiremiantys į miškelį. Įsitaisėme vokiečių pagilintam griovy, vaizduojančiam apkasą, ir vėl šilto spalio naktį, prigludę prie krašto gaudėme patamsių garsus. Labai jau įtartinai šlameno tas netolimas miškelis, lyg jame knibždėtų tūkstančiai smarkiai triūsiančių nykštukų. Jautėme, kad kažkas negero tūno jau labai arti.

       Kartais tylą užgoždavo tikro mūšio atgarsiai. Jurgis vėliau prisimins: „Vieną vaizdžią naktį Bugiuose prastovėjau beveik iki aušros apkase ir žiūrėjau bei klausiausi lėktuvų, jų iškabintų ore žibintų, iš kurių liejosi upeliu žiežirbos ir geso. Be paliovos ūžė ir griaudėjo. Turbūt Viekšnių kryptimi, bet dar ne čia pat. Tai buvo mažas apkasas, vienam žmogui stovėti, gilumo gal iki pečių...“

       Negera nuojauta sustiprėjo dieną, kai galvotrūkčiais į Bugius įriedėjo kelios šarvuotos mašinos su apdulkėjusiais, nenusiskutusiais vokiečių kariškiais labai rūsčiais veidais. Tai mūsų pažįstamo „Kodinat“ dalinys, tik dabar be šypsenų ar mandagių žodžių. Karininkai patarė mums trauktis, nes frontas greitai stumiasi Bugių kryptimi. O eiliniai kareiviai stebėjosi, kad norim bėgti: „Der Ivan ist gut“, – sakė jie... Karininkų įspėjimais vis dar netikėjom, bet dėl visa ko mudu su Jurgiu nusprendėm įrengti šiokią tokią slėptuvę. Už daržinių, rugienoje, vokiečių iškastą gilesnį griovį apdengėm lentom, senelis dar atvilko ratų dugninę, ant jų užmetėm keletą kastuvų žemių, o viršų pridengėm šiaudų kūgiu. Sugrūdom į tą bunkeriuką keletą asmeninių lagaminėlių, jau anksčiau paruoštų galimam pasitraukimui, krūvelę ryšulių su greitomis surankiotais atsitiktiniais daiktais ir užklojom duobę žieminiais kailiniais, burkomis.

       Mudu, senelio prižiūrimi, ruošėm apkasus, o tarnaitės užminkė duoną, kurią ruošėsi rytoj kepti. Jos vis dar sąžiningai apeidavo gyvulius, taisė pietus, tvarkėsi prie namų. Tik vyrai darbininkai išnyko. Dar pamačiau mūsų linksmąjį berną Adomą, užsimaukšlinusį metalinį puodą tarsi šalmą ant galvos, dumiantį dviračiu Ašvėnų link. Po daugelio metų sužinojau, kad tai buvo paskutinė jo žemiškoji kelionė, nes pamiškėj žuvo nuo šūvių.

       Vakarop mašinų judėjimas padidėjo, gabeno sužeistuosius į mūsų salonuką. Garsūs dejavimai skelbė negandą, ir pirmą kartą pajutom didelį pavojų. Bet vis dar slankiojom po sodybą, nežinodami, ko laukti, ką daryti. Staiga iš visiškos nežinios pasipylė garsūs sprogimai – tankų ar artilerijos sviediniai ėmė kristi į kiemą. Arklidėse pradėjo spiegiamai žvengti ir daužytis arkliai, šunys, paspaudę uodegas, lindo į pasuoles, pažadintos vištos, išgąstingai kudakuodamos, blaškėsi vištidėj. Dabar jau tikro siaubo pagauti nėrėme į kiemą, kiekvienas sau, bijodami, kad mirtį nešąs sviedinys netrenktų į namą. Kur kiti slėpėsi, jau nebegalvojau. Bėgau šiurpios baimės vejama į mūrinį kiaulininką, bet jo nepasiekus įkritau į gilią duobę, ką tik sviedinio išraustą. Susigūžiau joje ir laukiau antro antpuolio. Gal minutė, o gal ir penkios praėjo, sviediniai nebekrito, tik gličios varlės ropojo mano veidu.

       Ta akimirka mamos akimis:

        „1944 m. spalio 8 d. vakare bolševikai užgriuvo iš ten, iš kur jų mažiausiai tikėtasi – iš Kamanų. Bijojom gaisro, bijojome bombardavimo, bėgom iš namų nesilaikydami krūvoj, kas sau. Aš patekau į senąjį medinį rūsį, kurio aukšti mūriniai pamatai saugojo kaip siena. Keli iš mūsų susigrūdome ant ką tik iškastų ir suvežtų bulvių... Dalia, kur Dalia? – man mintyse, o jau nuo Ašvėnų kulkosvydžiai tratėjo kaip tik į tą mūsų mūrą – tai buvo „katiušų“ taikinys...“ Čia mama klysta. Iš Ašvėnų pusės šaudė vokiečiai, rusai buvo susitelkę kitoje, – miškelyje, už veršininko, Kamanos dar buvo „laisvos“. Užstojus tylai išgirdau mamą, šaukiančią mane. „Aš čia, aš čia“, – atsiliepiau ir išsiropščiau iš duobės. Maždaug po metų Jurgis man rašė: „Ar Tu prisimeni, koks jausmas buvo apėmęs (manau, visi jautėm kažką panašaus), kai, nurimus kovai, tamsoje, degančių namų pasakiškai nušviestoje, išėjom į kiemą, įkvėpėm gaivaus, šilto, kvepiančio oro, pajutom dėkingumą kažkam, kad šią akimirką dar esam gyvi, dar galim giliai ir be skausmo kvėpuoti, džiaugtis pačiu gyvenimu! Aš žinojau: stebuklas. Mus globoja likimas ir leidžia dar išlikti. Mes tikrai išsigelbėsim...“

       O šią mūsų palaimos valandėlę vokiečiai kieme skubiai krovėsi savo mantą į mašinas, nervingai šūkalojo, keikėsi. „Der Ivan ist schön da!“ – suriko kažkuris fricas ir apžergęs motociklą iškūrė genesiu Kamanų pusėn. Kiti vienas kitą ragino: „komm schnell, schneller!“ Kapitonas iš tanketės dar mums sušuko: „mes čia netrukus grįšime!“ – ir išdūmė iš kiemo. O mes, likę vieni, jau nebesitardami, ką daryti, pasileidom tekini į paruoštą slėptuvę. (Vėliau Jurgis prasitarė, kad vokietukas, su kuriuo buvo anksčiau susipažinęs, siūlė jam vietą motociklo priekaboje, esą vieną žmogų jis galėtų vežti, todėl ragino drauge bėgti. Tačiau Jurgis atsisakęs, nenorėdamas mūsų vienų palikti pavojuje.)

       Duobėje lindėjom susigrūdę. Pačiame gale graudžiai susigūžęs sėdėjo senelis, šalia jo nervingai aikčiojanti Klima, nė žodžio netarianti mama, susitraukusi teta Zosė ir tylutėlis Gabriukas. Mudu su Jurgiu narsiai sutūpėm prie angos, lentele, kuri atstojo mums dangtį, uždarę tranšėją. Na ir prasidėjo spirginanti košė! Mūsų duobė atsidūrė pačiam mūšio lauko vidury. Iš miškelio pietų pusėje tratino rusų „katiuša“, o iš šiaurinio pušynėlio atsakinėjo vokiški tankai. Sviediniai zvimbė virš galvų, „katiušos“ šoviniai šokinėjo pažeme, užkliudydami mūsų dangos lentas, pro kurių tarpus byrėjo žemė. Jau ir nosies iškišti nedrįsome, kad ir kaip rūpėjo bent akimirką įvertinti mūsų padėtį. Puikiai žinojome, kad kyštelėjusi iš po žemių galva tuoj nulėks kaip sukiužęs kopūstas...

       Artilerijos sviediniai skrido virš mūsų ir smigo į rusų įsitvirtinimus, o tarp jų maišėsi tankų, minosvaidžių šūviai, tratėjo kulkosvaidžiai. Tupėjom tylėdami, pasidavę likimui. Protarpiais girdėjome tankų burzgesį, visai netoliese, čia pat prie mūsų, ir dažnai atrodė, kad jų vikšrai ims ir užslinks ant mūsų tvirtovės, sutraiškys plonas lenteles ir mus gyvus įspraus į Bugių juodžemį. O kanonada vis griaudė, rodės, viršuj tikrai maišosi žemė su dangum. Mama vėliau rašė: „Per visą naktį ties mūsų galvomis ėjo pragariškas mūšis, kulkos švilpdamos davėsi į dugninės lentas, krito aplink mus... Iškentėjom košmarišką naktį.“

       Apie vidurnaktį stojo tyla. Pakėlę dangtį, iškišome pagaliau su Jurgiu galvas į skaidrią, žvaigždėmis padabintą naktį. Jurgis: „Mudu su Dalia neišlipdami atsistojom angoje. Buvo labai rami, dar gana šilta naktis. Staiga, atmenu, pagalvojau, ar čia vokiečiai pasiuto prieš smertį? Stebinančiai, makabrišku absurdu staiga visą apylinkę užliejo garsi muzika – Štrauso valsai. Garsiakalbį rusai buvo įtaisę visai netoli. Po muzikos vokiškai prabilo sovietinė propaganda – feldmaršalo Paulus raginimas vokiečiams pasiduoti, nutraukti beviltišką kovą.“

       Ir vėl tyla. Nei sviedinių zvimbimo virš galvų, nei pavienių šūvių. O ta rudeninė tyla tokia skambi, jog girdėjosi kiekvienas šlamštelėjimas net už kilometro. Staiga rusų pusėj išgirstu šaukiant: „Hans, wo bist du?“ (Vėliau Jurgis sakė, kad šaukė Peter, ne Hans, o man buvo įsiminęs tik Hans.) Tai vokietukas ieškojo savo draugo, kurį sugundė garsiakalbio vilionės. Kokias kelias minutes klausėmės šūkalojimo, o paskui vėl stojo mirtina tyla. Visi buvom išvargę, siaubo nualinti, bet iš apkaso lįsti nedrįsome, todėl įsisupę į apsiaustus užsnūdome. Mama: „Kai prašvito, šaudymas nutilo. Išdrįsome iškelti galvas iš slėptuvės ir pamatėme baisų vaizdą: vietoj mūsų daržinių, pilnų gražiausio derliaus – tuštuma, tik dar žemėje smilkstantieji pelenai... Tėvas tik atsiduso: „Ar aš iš proto išėjau?“ Nebėra mūsų vargšo kaimyno Grigo sodybos, nebėra ir mūsų darbininkų namų prie miško, Smiltynėje... Klementina raudojo... Atbėgo šeimininkė Onelė Savickaitė: „Jau pas mus bolševikai!“ Tai buvo spalio devintoji diena.“

       Duobėj pasilikti nebegalėjom, jau nervai nebelaikė. Nutarėm paeiliui bėgti į namus. Niekad nepamiršiu žemės traukos jausmo. Bėgant kelis kartus girdėjau zvimbimą – švilpė kulkos per plyną lauką tai iš šono, tai per plauką nuo manęs. Krisdavau tada ant žemės, įsisiurbdavau į ją ir mintyse tetroškau, kad prasivertų, kad tik aš galėčiau joje šią sekundę prasmegti... Įkandin manęs bėgo teta Zosė ir Gabriukas. Staiga tas ramus ir tylus vaikiukas sustingo ir pravirko: „Mano meškiukas! Meškiuką palikau duobėj!..“ Norėjau grįžti, tą jo meškiuką išgelbėti, tačiau praradau drąsą. Vėl bėgti per lauką, kuris dar rūko po mūšio, kuriame dar pokšėjo šūviai, nebegalėjau...

       Mane sustabdė rusas kareivis: „Kur bėgi?“ Šūktelėjo, dar kažką sumaumojo, bet aš tik pamojau ranka, parodžiau į namus ir neklausiau jo stabdymų. Atsidūriau bulvių pusrūsy, kur jau glaudėsi merginos ir iš mūsų apkasų atbėgusios mama, teta Zosė su gabriuku ir Klima. Senelis buvo likęs duobėje.

 

       Skaityti toliau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)