Vytautas Martinkus. Žemaičio garlėkys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 428 p.
Nedaug yra knygų, kurios savo skaitytojus sodintų ant literatūrinio prisiekusiųjų suolo. Atsisėdau ir aš ant jo, nors, pasak knygos autoriaus, prieš 145 metus teismo salėje, suprantama, nebuvo vietos prisiekusiesiems. Susipažinau su knygoje pateikta vieno pirmųjų Lietuvos aviatoriaus, mąstytojo ir šviesuolio Aleksandro Griškevičiaus byla. Daug padėjo teisiamojo brolio, advokato Mauricijaus, ginamosios kalbos. Ir vis dėlto teisiamojo artimasis nenumatė, kad prisiekusysis gali ištarti ne vien žodžius „kaltas“ arba „nekaltas“. Galima iš visos širdies jausti ir proto pastangomis manyti, kad Aleksandro būta nekalto, tačiau tai patvirtinanti ištarmė vis tiek stringa gerklėje. Kodėl? Ogi vertinančiojo sąžinės sparnai savo lengvumu tikrai neprilygsta teisiamojo nekaltumui. Prisiekusiųjų teismas – tai ne tik A. Griškevičiaus, bet ir pačių prisiekusiųjų sąžinės „buhalterijos knyga“. Skaitydamas „Žemaičio garlėkį“ taip ir jauti ant savo gerklės šaltas carinės ar sovietinės sistemos rankas ir imi vertinti pirmiausia pats save – kiekybinį asmeninės laisvės ir kompromisų santykį. Ir tik po to susimąstai apie pagrindinį knygos veikėją. Vertinga tai, kad jis istoriniame romane ne idealizuojamas, bet atskleidžiamas kaip ypatingas žmogus, kurio kaltę sverti carinėje Rusijoje jautėsi galįs kiekvienas valdininkas. Ir neturėtume suklysti, manydami, kad A. Griškevičius pavaizduotas kaip sąžinės, tiesos, tikėjimo bei meilės monolitas. Tokia prielaida mus varytų nuo prisiekusiųjų suolo, nes tada teistume tik kaltinamąjį, negalvodami apie save ir pripažindami, kad tokių vientisų bei laisvų žmonių nebūna. Romano autoriui pavyksta išvengti šių pelėkautų (romane itin dažna ši metafora), nes pagrindinio veikėjo gyvenimas yra labai tikras, autentiškas, verčiantis patikėti, jog kiekvienas skaitytojas gali būti Aleksandro prototipas. Bet ne kiekvienas yra.
„Žemaičio garlėkio“ veikėjo Aleksandro charakteris konfliktiškas dėl individo ir visuomenės santykių. Garlėkio sumanytojas visiškai nesirūpina tuo, ką apie jį pagalvos valdžia, kaimynai ar priešai, kurių jis, kaip retas kitas, turėjo tikrai daug. Jam svetimas gyvenimą dokumentinių faktų rinkiniu siekiantis paversti caro valdininkų požiūris į žmogų. Savo panteistiniu tikėjimu Aleksandras teigia, kad vienintelė objektyvi tikrovė – tai gamta, ir joks tarnautojas, policininkas, prokuroras negali nustatyti fakto tikrumo ar melagingumo. Pagaliau sistemai net ir nerūpi objektyvumas, jai svarbu degtinė, moterys, pinigai bei valdžia. Garlėkio idėjos autoriaus gyvenimas – tai tarytum balansavimas tarp daugybės nelaimių, susijusių su valdininkais, bažnyčios tarnais, tamsiais kaimo žmonėmis, ir autentiškos patirties, įsitikinimų, nuolatinio kūrybiškumo.
Aleksandras atmeta daugybę autoritetų – krikščionišką teologiją, caro įstatymus, liaudies prietarus – ir įtvirtina tiesą, kad gyvenimo prasmės klausimas nėra užkoduotas ir eiliniam žmogui atseit neprieinamas. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą ir nuovoką apie teisingumą. Sistema nuolat siekia, kad žmogus pernelyg daug nemąstytų, tiesiog gyventų eilinio vabalėlio gyvenimą, suktų imperijos sraigtelius. Kaip tik dėl to ir kyla daugelio Aleksandrą pažinojusių žmonių priešiškumas: jie nesuvokia, kaip jiems pažįstamas žmogus galėjo gyventi ne taip, kaip visi. Jie atsisakė plėsti savo patirtį, bandyti suprasti kitoniškumą, savitumą ir pagaliau grožį, kuris man teisiamojo gyvenime pirmiausia asocijuojasi su atkaklumu ir minties bei veiksmo vienove bei drąsa.
Beveik visi knygos veikėjai, susidūrę su Aleksandro fenomenu, į jį pernelyg nesigilina. Ir valdininkams dažnai nerūpi konkrečios aplinkybės, įrodančios Aleksandro nekaltumą. Tokio atsainaus požiūrio priežastis – ribotumas ir inercija. Išties Franzo Kafkos „Procesą“ primena aptariamos knygos skyrius „Aleksandras ir Frederika“: gausybė dokumentų, kuriais biurokratai mėnesių mėnesius aiškinasi nebūtus dalykus, nurodinėja vienas kitam ir vilkina bylą. Gubernatoriaus Romanuso įsakuose ne kartą ją liepiama kuo greičiau užbaigti. Deja, kol aukštesniųjų valdytojų valia pasiekia žemesnįjį sluoksnį, praeina nemažai brangaus be teismo kalinčiajam laiko. Pagaliau Aleksandras, kaip ir Franzas K. iš „Proceso“, ima galvoti, kad gal jis iš tikrųjų kaltas, gal tik ko nors nesupranta – žmogus sunkiai gali išgyventi tokį absurdą, koks teko Aleksandrui.
Kaltintojai apsiginklavę ginklais, kurių vertės niekas nekvestionuoja: bažnyčios hierarchų nurodymais, krikščioniška filosofija ir paprasčiausiu tariamai sveiku protu, kuriuo menininko, koks buvo Aleksandras, tikrai nesuprasi. Garlėkio konstruktorius tiesiog yra ne to mastelio, ne to sukirpimo žmogus, o nepritapimas prie prievartos sistemos iškart ima reikšti priešiškumą jai, nors pats Aleksandras tikrai nėra revoliucionierius: jis tik nori gyventi savo idėjomis ir jas įkūnyti, nepažeisdamas kitų laisvės.
Aleksandro mintis yra tiek pat reali, kiek ir veiksmas, kuriuo jis bando įkūnyti savo idėją. Šis žmogus apdovanotas lakia vaizduote, dėl kurios dažnai ir buvo kaltinamas. Tiksliau, ne dėl to, kad turi vaizduotę, o dėl to, kad siekia jos vaizdinius materializuoti. Knygos autorius teigia, kad kiekvienas bandymas skristi – tai menas. Skrydis ir menas turi vieną labai svarbią bendrą ypatybę – abiem reikalinga vaizduotė.Brolio Mauricijaus ginamas brolis Aleksandras Griškevičius yra ne tik bene pirmasis Lietuvos aviatorius, bet ir vienas pirmųjų ekologų ar net fenomenologų. Juk jis ne kartą savo veikaluose „Gamtos tikrovė“ ir „Žemaičio garlėkys“ tvirtina, kad ne visa Žemėje priklauso žmogui, viskas yra atsiradę iš gamtos, todėl gyvenimas nesuvartojamas, gamta neturi pabaigos, ji yra visuotinė. Žmogaus neturi ištikti beprasmybė, nes gyvenimas – tai ne vien daiktų naudojimas bei maisto vartojimas (taip dažniausiai romane mąsto caro karininkai bei eiliniai kaimiečiai). Aleksandras gyvena ne tam, kad paklustų iš anksto nustatytoms tiesoms, bet tam, kad, kaip pats teigia, „pažintų tikrovę“. Pažinimas – tai interpretacija, nuo kurios prasideda kūrybingas, laisvas gyvenimas, todėl ši interpretacija nėra konvencionali. Dauguma knygoje vaizduojamos visuomenės atsisako autentiško gyvenimo, todėl atsiriboja nuo Aleksandro ir mano, kad jo gyvenimas yra bevertis.
Sisteminė valdžia „Žemaičio garlėkyje“ yra monumentali ir kartu niekinga, nes daug kas sprendžiama iš nešvarių asmeninių paskatų. Aleksandras buvo žmogus, artimas vakarietiškajam urbanitas – asmuo, kuriam išties gyventi reikėjo, kaip teigia Mauricijus, ne Šiaurės Vakarų krašte, ne provincijoje ir net ne Rusijos imperijoje, o Vakaruose, kur miestai turi bibliotekų, universitetų.
Taigi, kokie argumentai verčia mus suabejoti Aleksandro nekaltumu ir ištarti Mauricijaus taip laukiamą „nekaltas“. Ogi tie, kad ir šiandien gyvename panašioje į carinę Rusiją sistemoje. Dominuoja lygiai tokie pat riboti požiūriai į žmogų ir kūrybiškumą, besaikis vartojimas, žema moralė, atsisakymas gyventi savo gyvenimą ir būti už jį atsakingam. Tokia būtų „publicistinė“ „Žemaičio garlėkio“ prasmė. Dar rūpi pasiaiškinti, kaip romane suvokiama istorija ir ką Mauricijui, rašytojui ir skaitytojui reiškia literatūra.
Aleksandras savo veikalo „Istorijos tikrovė“ rankraštį, ispravniko reikalaujamas, sudegino. Šis faktas romane plačiau neaiškinamas: gal istorija pagrindiniam veikėjui buvo beprasmė, gal jis netikėjo carinės Rusijos visuomenės įvykių dėsningumu, gal manė, kad revoliucija ir karas – tai neišvengiamos blogybės. Aišku tiek, kad „Žemaičio garlėkio“ veikėjai yra atsidūrę istorinių permainų akivaizdoje ir nežino, kaip elgtis, kas teisus, o kas klysta. Revoliucionieriai tiki, kad kuria pažangą, kad permainos – tik į gerą. Aleksandras mato, kad visa tai – tik betikslis kraujo praliejimas, kaip ir Krymo karas. Daug svarbesni yra ne globalūs istorijos įvykiai, o asmeninis mąstymas apie juos. Romano pagrindinis veikėjas tikrai netiki, kad istorija turi griežtą struktūrą ir įvykius galima nuspėti remiantis protu. Jam rūpi ne klastoti, kaip darė caro pavaldiniai, didžiąją istoriją, bet turėti savą jos versiją, mąstyti apie savo Tėvynės likimą. Vis dėlto „Žemaičio garlėkys“ nėra patriotinis romanas, jame Aleksandras neišsako aiškios tiesos apie tai, kokį kelią Lietuva turėtų rinktis: laukti malonės iš caro ar kovoti dėl Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės. Iki tautinio Atgimimo dar reikia šiek tiek luktelėti. Iš „Žemaičio garlėkio“ labiau galime daryti išvadas ne apie tai, ką Aleksandras mąstė apie istoriją, o kaip ji lemtingai paveikė jo gyvenimą. Juk carinės Rusijos realybė lėmė, kad didesnę gyvenimo dalį Aleksandras buvo nei nuteistas, nei išteisintas: amžinas įtariamasis, kurį reikia sekti ir drausminti. Istorija padarė įtakos net ir Aleksandro, kaip šeimos galvos, likimui. Jei ne valdininkų manipuliacijos žmonėmis, jis net nebūtų apkaltintas sanguliavęs su savo dukra Frederika. Asmeninei istorijai, o tiksliau pasakius, tragedijai, tereikia vienos lemtingos, nors ir smulkios, priežasties, ir sniego gniūžtė ima riedėti. Tuomet jau neką pakeisi. Istorija Aleksandrui yra nuolatinė situacija, kai dauguma stoja prieš vieną mažą žmogų. Jo apginti negali niekas, ypač jei šis žmogus kur kas didesnis savo sąžine, intelektu bei laisve, nei manyta policijos, bažnyčios ar kitų „drausmės palaikytojų“.
„Žemaičio garlėkys“ – tai polėkio ir skrydžio knyga, kurią skaityti, kaip ir skristi, yra sunku, nes ji – lyg veidrodis, nereikalaujantis gyvenimiškų paaiškinimų ir nepakenčiantis pasiteisinimų. Vis dėlto ar nebūtų galima girdėti Mauricijaus kalbų, skaityti dokumentų, nesėdint ant prisiekusiųjų suolo, lyg viską stebėtum tik iš šalies? Deja, literatūra tokios estetinės distancijos jau nesuteikia, negali būti nesuinteresuotas pašalietis, dirstelintis į svetimą gyvenimą – šį vaidmenį sėkmingai atlieka spauda. Menas – tai ne skrydžio stebėjimas, tai – pats skrydis iš gamtos į gamtą ant lengvos sąžinės sparnų. Tik tada jis teisingas, jei žmogus pats sau nepavirsta amžinu įtariamuoju. Ištarti, kad Aleksandras Griškevičius buvo nekaltas, yra tolygu leisti jam ir pačiam sau skristi.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)